Lietuvos Respublikos Vyriausybė
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽEMĖS REFORMOS ĮSTATYMO 7 STRAIPSNIO PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIP-143
2009 m. gruodžio 2 d. Nr. 1596
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5-97; 2000, Nr. 86-2617; 2004, Nr. 165-6025) 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2009 m. spalio 16 d. sprendimo Nr. SV-S-427 1 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Nepritarti Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo projektui Nr. XIP-143 (toliau – įstatymo projektas) dėl šių priežasčių:
1. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad įstatymo projekto tikslas – sulyginti piliečių, kurie netermininės nuomos (įstatymo projekte – „betermininės nuomos“) teise naudojosi žeme miestuose, teises su piliečių, žemę miestuose naudojusių činšo teise, teisėmis. Tačiau dera pažymėti, kad žemės santykius iki 1940 metų nacionalizacijos reglamentavusiuose teisės aktuose (Žemės reformos įstatyme ir Įstatyme miestų ir miestelių sienose ir jų pirmosios zonos srityje valstybės ir nusavintoms činšo ir nuomos teisėmis valdomoms žemėms sutvarkyti) žemės naudojimo teisę apibrėžiančios sąvokos „činšo teisė“ ir „netermininės nuomos teisė“ vartojamos atskirai. Žemės naudojimas činšo teise ir žemės naudojimas netermininės nuomos teise teisės aktuose nebuvo sutapatinami, jų pagrindu nurodomos skirtingos sutartys. 1926 metų Įstatymas miestų ir miestelių sienose ir jų pirmosios zonos srityje valstybės ir nusavintoms činšo ir nuomos teisėmis valdomoms žemėms sutvarkyti numatė, kad „žemės, kurios valdomos činšo teisėmis ar išnuomotos netermininėmis nuomos sutartimis prieš 1876 m. birželio 9 d., perleidžiamos jas valdantiems asmenims nuosavybėn be išperkamųjų mokesčių, o kitiems netermininiams nuomininkams – jiems sumokėjus valstybės iždui šio įstatymo nustatytus išperkamuosius mokesčius“. Taigi pagal galiojusius iki 1940 metų įstatymus galimybė perduoti neatlygintinai jų valdomą žemę buvo numatyta tik asmenims, žemę valdžiusiems činšo teise arba pagal netermininės nuomos sutartis, sudarytas iki 1876 metų.
Pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (Žin., 1991, Nr. 24-635; 1997, Nr. 69-1735) 7 straipsnio 1 dalį žemės sklypai nuosavybėn neatlygintinai gali būti suteikiami tik straipsnyje išvardytiems asmenims. Nei šiame įstatyme, nei kituose teisės aktuose nenumatyta, kad mirus šiems asmenims žemės sklypas gali būti suteikiamas kitiems asmenims (pvz., šeimos nariams, testamentiniams ar įstatyminiams įpėdiniams). Taigi siūlomas įstatymo pakeitimas beprasmis, kadangi nuo 1876 metų praėjo daugiau nei 130 metų, o teisę perduoti žemės sklypus neatlygintinai iki 1940 metų galioję teisės aktai numatė tik netermininiams nuomininkams, naudojantiems žemę pagal sutartis, sudarytas iki 1876 m. birželio 9 dienos. Kadangi galimybė perduoti žemės sklypus neatlygintinai nuomininkams, sudariusiems netermininės nuomos sutartis po 1876 metų, pagal galiojusius iki 1940 metų teisės aktus nebuvo numatyta, neaišku, kokiu konstituciškai svarbiu tikslu galėtų būti pateisinamas valstybinės žemės sklypų perdavimas neatlygintinai buvusiems žemės nuomininkams.
2. Kelia abejonių tai, ar įstatymo projekte nustatytas teisinis reguliavimas atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimuose išdėstytą valstybinio turto valdymo ir disponavimo juo doktriną. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją įstatymai turi saugoti visų savininkų nuosavybės teises, taigi ir valstybės, kaip visos visuomenės organizacijos, nuosavybės teisę. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimuose konstatuota, kad negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas būtų valdomas, naudojamas, juo būtų disponuojama taip, kad būtų tenkinami tik vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesai arba poreikiai, ir šis turtas netarnautų viešajam interesui, visuomenės poreikiui, tautos gerovei, arba pagal kurį valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas būtų perduotas kitų subjektų nuosavybėn tam, kad būtų tenkinami tik vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesai arba poreikiai, jeigu tai neatitinka viešojo intereso, visuomenės poreikių, netarnauja tautos gerovei (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimai). Valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimas kitų subjektų nuosavybėn (įskaitant ir jo privatizavimą) konstituciškai pateisinamas tik tada, kai tuo galima duoti didesnę naudą visuomenei, kai tokiu perdavimu siekiama patenkinti svarbius, konstituciškai pagrįstus visuomenės poreikius ar interesus. Kadangi net atkuriant nuosavybės teises taikoma ribota restitucija (nuosavybės teisės atkuriamos įstatymų nustatyta tvarka, tik įstatyme išvardytiems asmenims), žemės sklypų perdavimas neatlygintinai buvusiems nuomininkams tenkintų tik šios asmenų grupės interesus ir įteisintų privilegiją kitų visuomenės narių atžvilgiu.
3. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkte suteikta teisė įgyti žemę neatlygintinai asmenims, iki nacionalizacijos valdžiusiems žemę mieste činšo teise ir faktiškai naudojantiems tą sklypą šiuo metu. Minėtoje nuostatoje vietoj žodžio „naudojantiems“ įrašius įstatymo projekte siūlomą „naudojusiems“, būtų praplėstas piliečių, galinčių gauti neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypus, ratas, kadangi neatlygintinai galėtų būti perduodami ne tik iki nacionalizacijos činšo teise valdyti žemės sklypai, bet ir žemės sklypai kitoje vietoje. Kaip jau minėta, žemės sklypai neatlygintinai suteikiami tik asmenims, kurie patys činšo teise naudojo žemės sklypus, taigi Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata taikoma ypač retai, vadinasi, siūlomais pakeitimais galėtų pasinaudoti vos keletas ar keliolika asmenų. Pakeitus teisinį reguliavimą – numačius perduoti neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypus asmenims, naudojusiems žemę činšo ar netermininės nuomos teise, žemės reformai artėjant prie pabaigos kiltų konstitucinių teisinio tikrumo, saugumo ir asmenų lygiateisiškumo principų pažeidimo grėsmė.
4. Priėmus siūlomą nuostatą, padidėtų ir valstybės įsipareigojimai, susiję su valstybinės žemės sklypų perdavimu neatlygintinai, taip pat žemėtvarkos darbų, formuojant tokius sklypus, atlikimu. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją valstybė turi tesėti savo prisiimtus įsipareigojimus. Teisės norma, pagal kurią valstybė prisiima atitinkamą įsipareigojimą, turi būti paremta materialiaisiais ir finansiniais ištekliais. Priešingu atveju įstatymai tampa neveiksmingi, jais negalima naudotis. Taip pakertamas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise, sudaromos sąlygos pažeisti žmogaus teises, konstitucinį teisinės valstybės principą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimai). Esant sunkiai ekonominei ir finansinei būklei, negali būti prisiimami papildomi valstybės įsipareigojimai, ypač nepagrįsti konstituciniu būtinumu.