Administracinė byla Nr. I–444-6/2010

Procesinio sprendimo kategorija 17.1 (S)

 

LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO

S P R E N D I M A S

 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. liepos 14 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės, Artūro Drigoto ir Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Galinai Lavrinovič,

dalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos atstovei Ingai Černiuk,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos teismo prašymą ištirti Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 47 punkto ta apimtimi, kuria numatyta, jog buitiniai vartotojai be jų sutikimo privalo leisti operatoriaus darbuotojams, pateikusiems tarnybinius pažymėjimus, patekti į privačią valdą (asmeninės nuosavybės teise priklausančius statinius bei žemės teritoriją) ir matuoti naudojamą elektros galią, įtampos dydį bei atlikti kitus šiame punkte nurodytus veiksmus, atitiktį Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 20 straipsnio 1 ir 2 punktams.

 

Išplėstinė teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

Pareiškėjas Vilniaus apygardos teismas nagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo AB „Rytų skirstomieji tinklai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo Nėrijaus Kisieliaus ieškinį atsakovui AB „Rytų skirstomieji tinklai“, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai dėl sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis ir žalos atlyginimo.

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. balandžio 15 d. nutartimi kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas ištirti, ar Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 47 punktas ta apimtimi, kuria numatyta, jog buitiniai vartotojai be jų sutikimo privalo leisti operatoriaus darbuotojams, pateikusiems tarnybinius pažymėjimus, patekti į privačią valdą (asmeninės nuosavybės teise priklausančius statinius bei žemės teritoriją) ir matuoti naudojamą elektros galią, įtampos dydį bei atlikti kitus šiame punkte nurodytus veiksmus, neprieštarauja Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (toliau – ir Elektros energetikos įstatymas) 20 straipsniui bei sustabdė nagrinėjamą civilinę bylą iki Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinės šį prašymą.

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. balandžio 15 d. nutartyje nurodė, kad iš bylos medžiagos matyti, jog ieškovas pagal 2003 m. rugpjūčio 6 d. Elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties su buitiniu vartotoju 5.4 punktą įsipareigojo leisti atsakovo darbuotojams, pateikusiems tarnybinius pažymėjimus, matuoti naudojamą elektros galią, įtampos dydį, kontroliuoti kitus elektros energijos parametrus, apžiūrėti vartotojo privačioje teritorijoje esančius tiekėjo elektros įrenginius, apžiūrėti ir tikrinti elektros energijos apskaitos prietaisus nuo 8 iki 22 val.; tais atvejais, kai įtariama, kad vartotojas vartoja elektros energiją pažeisdamas Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisykles, leisti tiekėjo atstovams tikrinti vartotojo eksploatuojamus elektros įrenginius; neleidus tiekėjui atlikti šiame punkte nurodytų veiksmų, pastarasis prieš 15 dienų įspėjęs vartotoją, turi teisę visai arba iš dalies nutraukti ieškovui elektros energijos tiekimą. Pirmosios instancijos teismas laikė, jog šiuo punktu pažeidžiama ieškovo teisė į asmens būsto neliečiamumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnis), todėl padarė išvadą, kad šis sutarties punktas iš esmės pažeidžia ieškovo teises ir pripažino jį negaliojančiu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.188 straipsnio pagrindu. Atsakovas apeliaciniame skunde pažymėjo, kad jo teisė patekti į vartotojo teritoriją ar patalpas įtvirtinta Energetikos įstatymo 20 straipsnyje, o įgyvendinimo tvarka numatyta Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 47 punkte, todėl net ir pripažinus minėtą sutarties punktą negaliojančiu, šių Taisyklių nuostatos vartotojui būtų taikomos sutarties 2 punkto pagrindu, kuriuo sutarties šalys įsipareigojo vadovautis sutartimi, Lietuvos Respublikos įstatymais ir Vyriausybės nutarimais, Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklėmis ir kitais norminiais aktais.

Įvertinęs nurodytus argumentus, Vilniaus apygardos teismas padarė išvadą, jog tarp šalių kilęs ginčas (dėl vartotojo prašymo pripažinti negaliojančiu su juo pasirašytos sutarties 5.4 punktą) yra tiesiogiai susijęs su Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 47 punktu. Teismo nuomone, šis Taisyklių punktas gali prieštarauti Elektros energetikos įstatymo 20 straipsniui, kadangi jame yra numatyta, jog skirstomųjų tinklų operatorius turi teisę iš gamintojų, vartotojų gauti elektros energijos apskaitos rodmenis ar kitą informaciją, reikalingą jų pareigoms ir funkcijoms, nustatytoms šiame įstatyme ir jį įgyvendinančiuose teisės aktuose, atlikti, tačiau įstatymas taip pat numato, kad skirstomųjų tinklų operatorius turi teisę gavus sutikimą patekti į gamintojų, vartotojų teritorijas ir (ar) patalpas įrengti, prižiūrėti ar keisti elektros energijos apskaitos prietaisus ar nustatyti jų rodmenis.

 

II.

 

Rengiant norminę bylą nagrinėti Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, gautas atsakovo Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Ūkio ministerija) atsiliepimas į prašymą, kuriame nurodoma, jog, atsakovo nuomone, ginčijama Taisyklių 47 punkto nuostata nurodoma apimtimi neprieštarauja Elektros energetikos įstatymo 20 straipsnio 1 ir 2 punktams. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Jau iš gramatinio Taisyklių 47 punkto teksto aiškinimo darytina išvada, jog jis neprieštarauja Elektros energetikos įstatymo 20 straipsnio nuostatoms, kadangi minėtame punkte nėra nurodyta, kad operatoriaus darbuotojai gali patekti į buitinio vartotojo privačias valdas be jo sutikimo. Taisyklių 47 punkte nustatyta, kad buitiniai vartotojai privalo leisti operatoriaus darbuotojams įrengti, keisti, prižiūrėti ar tikrinti elektros prietaisus ir jų rodmenis, o tai reiškia, kad operatoriaus darbuotojai įrengia, keičia, prižiūri ar tikrina elektros prietaisus ir jų rodmenis tik su buitinio vartotojo sutikimu.

2. Aprūpinimas elektros energija yra gyvybiškai svarbi paslauga visai visuomenei, todėl valstybė privalo sudaryti tokias sąlygas, kurioms esant būtų sudarytos galimybės tinkamai ir efektyviai aprūpinti elektros energija visus fizinius ir juridinius asmenis. Elektros energija yra specifinė prekė, kurios suvartoto kiekio be specialių apskaitos prietaisų nustatyti neįmanoma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. liepos 1 d. sprendimas byloje Nr. A6-15/2002). Pagal teisės aktais nustatytąjį elektros energijos persiuntimo kainų reguliavimą, operatorių veikloje patirtos sąnaudos turi būti įskaičiuojamos nustatant viršutines perdavimo, skirstymo, visuomeninio tiekimo paslaugų ir visuomenininės elektros energijos kainų ribas (Elektros energetikos įstatymo 43 straipsnis), taigi galutiniam elektros energijos kainos dydžiui turi įtakos ir ta operatorių sąnaudų dalis, kuri patiriama dėl nesąžiningų elektros energijos vartotojų, apgaule vengiančių tinkamai atsiskaityti už suvartotą elektros energiją ir taip darančių žalą ne tik operatoriams, bet ir visai visuomenei. Dėl to viešasis interesas reikalauja, jog atsiskaitymo už elektros energiją teisinis reguliavimas sudarytų sąlygas neteisėto elektros energijos vartojimo prevencijai, leistų išvengti neteisėtu ir nesąžiningu elektros vartojimu ne tik operatoriams, bet ir visai visuomenei daromos žalos, nepažeidžiant sąžiningų asmenų teisių ir teisėtų interesų;

3. Energetikos įstatymo 12 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad energetikos įmonių santykiai su energijos vartotojais grindžiami sutartimis. Civilinio kodekso 6.383 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal energijos pirkimo–pardavimo sutartį energijos tiekimo įmonė įsipareigoja patiekti abonentui (vartotojui) per prijungtą energijos tiekimo tinklą sutartyje numatytos rūšies energijos kiekį, o abonentas (vartotojas) įsipareigoja už patiektą energiją sumokėti ir laikytis sutartyje numatyto režimo, užtikrinti jam priklausančių energijos tiekimo tinklų eksploatavimo saugumą bei naudojamų prietaisų ir įrenginių tvarkingumą. Vadovaujantis Civilinio kodekso 6.385 straipsnio 1 dalimi, pateiktos ir sunaudotos energijos kiekis nustatomas pagal apskaitos prietaisų rodmenis ar kitu sutartyje nustatytu būdu. Civilinio kodekso 6.387 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad kai abonentas yra fizinis asmuo – vartotojas, naudojantis energiją buitinėms reikmėms (t. y. buitinis vartotojas), energijos tiekimo tinklų, energijos vartojimo apskaitos prietaisų techninę būklę ir saugų naudojimą turi užtikrinti energijos tiekimo įmonė, jei sutartis ar įstatymas nenumato ko kita. Jeigu sutartyje nenustatyta kitaip, kiekvienas vartotojas privalo sutartyje nurodytu laiku užrašyti elektros apskaitos prietaisų rodmenis ir pateikti operatoriui ar visuomeniniam tiekėjui nustatytos formos dokumentą (Taisyklių 45.4 punktas), nedelsdamas informuoti operatorių apie visus elektros apskaitos prietaisų ar elektros apskaitos schemos elementų gedimus, elektros apskaitos prietaisų, elektros apskaitos schemos elementų, kitų su elektros apskaita susijusių plombuojamųjų vietų plombų pažeidimus ar nutraukimus, taip pat apie nepagrįstą pagal elektros apskaitos prietaisus elektros energijos suvartojimo sumažėjimą arba padidėjimą (Taisyklių 45.11.1 punktas). Taisyklių 62 punktas nustato, kad jei sutartyje su vartotoju nenustatyta kitaip, už elektros apskaitos prietaisų, elektros apskaitos schemose naudojamos įrangos ir kitų įtaisų bei visų plombų apsaugą atsako objekto ir/ar įrenginių, kuriuose jie įrengti, savininkai arba nuomininkai. Šios teisės normos įgyvendina Civilinio kodekso 6.38 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus prievolių vykdymo principus – kiekviena šalis turi atlikti savo pareigą kuo ekonomiškiau ir vykdydama prievolę bendradarbiauti su kita šalimi (šalių pareiga kooperuotis). Užtikrinti vartotojui priklausančių naudojamų prietaisų ir įrenginių tvarkingumą privalo pats vartotojas, o vartodamas elektros energiją, tačiau nepateikdamas tiekėjui ir (ar) operatoriui tikslių duomenų apie elektros apskaitos prietaisų rodmenis dėl to, kad energija vartojama be apskaitos prietaisų arba dėl jų netvarkingumo, vartotojas nevykdo sutartyje ar teisės akte nustatytos pareigos.

4. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 46 straipsnyje nustatyta, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei; valstybė gina vartotojo interesus. Atsakovas pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas teisės aktas ir negalima remtis vienu jos straipsniu ar nuostata, o reikia žiūrėti į visumą ir, aiškinant vienas nuostatas, negalima paneigti kitų. Vadovaujantis Konstitucijos 28 straipsniu, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Konstitucijos 24 straipsnyje įtvirtinta žmogaus teisė į būsto neliečiamybę bei atvejai, kuomet galima įeiti į būstą be gyventojo sutikimo – tik teismo sprendimu arba įstatymo nustatyta tvarka tada, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą. Taigi būsto neliečiamumas – Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei tarptautinių žmogaus teisių garantuojama ir ginama žmogaus teisė. Tačiau ši teisė, kaip ir visos kitos žmogaus teisės, yra neatsiejamai susijusios ir legalizuojamos atitinkamų pareigų vykdymu ir, vadovaujantis Konstitucijos 24 straipsnio 2 dalimi, naudojimąsi šia teise riboja įstatymai. Valstybė, gindama Konstitucijos 24 straipsnyje įtvirtintą žmogaus būsto neliečiamybės principą, turi nustatyti atitinkamai tokį teisinį reguliavimą, kuris įgalintų valstybę tam tikrais atvejais susilaikyti nuo aktyvių veiksmų, o tam tikrais atvejais atvirkščiai – imtis atitinkamų veiksmų.

5. Energetikos įstatymo 12 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad energetikos įmonės, perduodančios, skirstančios energiją, nustatyta tvarka turi teisę tikrinti, ar vartotojų energetikos įrenginiai atitinka nustatytus techninės saugos reikalavimus. Naudojantis būstu sudaromos įvairios sutartys – pvz., energijos tiekimo ir pirkimo–pardavimo, naudojami įvairūs prietaisai ir įrenginiai, pvz., elektros apskaitos prietaisai, kurie taip pat yra tikrinami ir prižiūrimi. Naudojantis būstu, sudaromose sutartyse nustatomos sutarties šalių teisės ir pareigos, pvz., elektros tiekimo sutartyje numatoma operatoriaus pareiga prižiūrėti elektros apskaitos prietaisus, ir atitinkamai vartotojo pareiga – sudaryti sąlygas operatoriui vykdyti savo įsipareigojimus, t. y. prižiūrėti elektros apskaitos prietaisus. Asmuo, sudarydamas sutartį, pareiškia savo sutikimą su sutarties sąlygomis, o teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (Civilinio kodekso 6.189 straipsnio 1 dalis). Asmuo, tapęs sutarties šalimi, privalo laikytis sutarties sąlygų. Taigi buitinis vartotojas, sudarydamas energijos pirkimo–pardavimo sutartį, išreikšdamas sutikimą su jos sąlygomis, be kita ko, sutinka, kad operatorius galėtų patekti į jo valdas tam, kad galėtų atlikti teisės aktais ir sutartimi nustatytas funkcijas. Atsakovas pabrėžė, jog tam, kad būtų saugomos ir valstybės ginamos asmens teisės, jis turi vykdyti atitinkamas pareigas, pvz., tam, kad būtų ginama buitinio vartotojo teisė gauti elektros energiją, teisė reikalauti operatoriaus vykdyti jam nustatytas pareigas, pvz., prižiūrėti elektros energijos apskaitos prietaisus, jei tų pareigų vykdymas priklausomas ir nuo buitinio vartotojo veikos, buitinis vartotojas privalo sudaryti sąlygas operatoriui vykdyti jo pareigas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos energetikos ministerija (toliau – ir Energetikos ministerija) atsiliepimu į Vilniaus apygardos teismo prašymą nurodė, jog Taisyklių 47 punkto nuostata nustato tokį patį teisinį reguliavimą, koks yra numatytas Elektros energetikos įstatymo 20 straipsnyje. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Elektros energetikos įstatymo 20 straipsnyje nustatytos skirstomųjų tinklų operatoriaus teisės, inter alia gauti iš gamintojų, vartotojų, kurių įrenginiai prijungti prie skirstomųjų tinklų, ir perdavimo sistemos operatoriaus elektros energijos apskaitos rodmenis ar kitą informaciją, reikalingą jų pareigoms ir funkcijoms, nustatytoms šiame įstatyme ir jį įgyvendinančiuose teisės aktuose atlikti; gavus sutikimą, patekti į gamintojų, vartotojų teritorijas ir (ar) patalpas, įrengti, prižiūrėti ar keisti elektros energijos apskaitos prietaisus ar nustatyti jų rodmenis. Tuo tarpu Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 47 punkto nuostata įtvirtina buitinio elektros energijos vartotojo pareigą leisti skirstomųjų tinklų operatoriaus darbuotojams, pateikusiems tarnybinius pažymėjimus, patekti į buitinio vartotojo patalpas ar teritoriją šiame punkte nurodytiems veiksmams atlikti. Taigi ši nuostata nenumato galimybės skirstomųjų tinklų operatoriaus darbuotojams patekti į buitinio vartotojo privačias valdas be pastarojo sutikimo.

2. Lingvistinis Taisyklių 47 punkto nuostatoje išreikšto imperatyvo „privalo leisti“ aiškinimas leidžia daryti išvadą, jog tam, kad skirstomųjų tinklų operatoriaus darbuotojas galėtų patekti į buitinio vartotojo privačias valdas atlikti Taisyklių 47 punkte nurodytus veiksmus, būtinas buitinio vartotojo leidimas – sutikimas. Šios išvados pagrįstumą patvirtina ir Taisyklių 100 punkte nustatytos galimybės nutraukti ar apriboti elektros energijos persiutimą ir (ar) tiekimą viena iš sąlygų – tai, kad buitinis vartotojas neleidžia (neįsileidžia) operatoriaus ar visuomeninio tiekėjo įgaliotų darbuotojų tikrinti elektros energijos vartojimo režimo, įrengti, keisti, prižiūrėti ar tikrinti elektros energijos apskaitos prietaisus, elektros apskaitos schemų elementus, jų plombas, jų veikimą, patikrinti atvadą, nustatyti elektros apskaitos prietaisų rodmenis, taip pat prižiūrėti ir eksploatuoti vartotojo patalpose ar teritorijoje esančius operatoriaus ar visuomeninio tiekėjo elektros įrenginius (transformatoriaus pastotes, elektros linijas, elektros skydus ir pan.). Šis atvejis, kai buitinis vartotojas neleidžia (neįsileidžia) operatoriaus ar visuomeninio tiekėjo įgaliotų darbuotojų, rodo, kad be buitinio vartotojo sutikimo skirstomųjų tinklų operatoriaus darbuotojai patekti į jo privačias valdas negali.

3. Pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad Konstitucijos 23 straipsnyje yra įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga. Pagal Konstituciją savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kuriuo būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Kiekvienas asmuo, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Konstitucijos 28 straipsnis). Nuosavybės teisė – viena pamatinių žmogaus teisių. Jos įgyvendinimas suponuoja tam tikras savininko pareigas. Šia nuostata išreiškiama nuosavybės socialinė funkcija (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 21 d. nutarimas). Kadangi nuosavybė įpareigoja, patalpų savininkai (tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys) privalo atlikti pareigas, kylančias iš nuosavybės teisės įgyvendinimo.

4. Civilinio kodekso 6.387 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai abonentas yra fizinis asmuo – vartotojas, naudojantis energiją buitinėms reikmėms, energijos tiekimo tinklų, energijos vartojimo apskaitos prietaisų techninę būklę ir saugų naudojimą turi užtikrinti energijos tiekimo įmonė, jeigu sutartis ar įstatymai nenumato ko kita. Tuo atveju, jei vartotojas neįsileistų skirstomųjų tinklų operatoriaus darbuotojų į buitinio vartotojo privačias valdas, skirstomųjų tinklų operatorius negalėtų įgyvendinti savo pareigos užtikrinti prietaisų techninę saugą.

5. Elektros energetikos įstatymas numato skirstomųjų tinklų operatoriaus pareigą organizuoti, diegti, naudoti ir prižiūrėti jam priklausančiais skirstomaisiais tinklais persiunčiamos elektros energijos apskaitą bei eksploatuoti ir prižiūrėti jos įrenginius. Su šia pareiga susijusi jau minėta skirstomųjų tinklų operatoriaus teisė, gavus sutikimą, patekti į gamintojų, vartotojų teritorijas ir (ar) patalpas, įrengti, prižiūrėti ar keisti elektros energijos paskaitos prietaisus ar nustatyti jų rodmenis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad galutiniam elektros energijos kainos dydžiui turi įtakos ir ta operatorių sąnaudų dalis, kuri patiriama dėl nesąžiningų elektros energijos vartotojų, apgaule vengiančių tinkamai atsiskaityti už suvartotą elektros energiją ir taip darančių žalą ne tik operatoriams, bet ir visuomenei (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-822-8/2008). Buitiniam vartotojui nesuteikus leidimo skirstomųjų tinklų operatoriaus darbuotojams patekti į buitinio vartotojo privačias valdas, būtų ne tik apsunkintas skirstomųjų tinklų operatoriui nustatytos pareigos įgyvendinimas, bet ir sudaryta galimybė pažeisti konstitucinį viešojo intereso apsaugos principą. Taigi teisės aktai įtvirtina abipuses sutarties šalių pareigas – energijos tiekėjas privalo užtikrinti įrenginių techninę saugą, prižiūrėti elektros energijos apskaitą, o energijos vartotojas turi sudaryti sąlygas tinkamam šių pareigų įgyvendinimui. Toks nuosavybės teisės ribojimas yra pateisinamas vartotojo interesais naudoti elektros energiją saugiai ir patikimai bei vartotojo pareiga atsiskaityti už faktiškai sunaudotą energijos kiekį (Civilinio kodekso 6.388 straipsnio 1 dalis).


 

Išplėstinė teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

III.

 

Dėl teisės akto teisėtumo tyrimo apimties

 

Pareiškėjas Vilniaus apygardos teismas 2009 m. balandžio 15 d. nutartimi prašo ištirti, ar Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 47 punktas ta apimtimi, kuria numatyta, jog buitiniai vartotojai be jų sutikimo privalo leisti operatoriaus darbuotojams, pateikusiems tarnybinius pažymėjimus, patekti į privačią valdą (asmeninės nuosavybės teise priklausančius statinius bei žemės teritoriją) ir matuoti naudojamą elektros galią, įtampos dydį bei atlikti kitus šiame punkte nurodytus veiksmus, neprieštarauja Elektros energetikos įstatymo 20 straipsniui.

Taisyklių 47 punktas nustato:

„Buitiniai vartotojai privalo leisti operatoriaus darbuotojams, pateikusiems tarnybinius pažymėjimus, matuoti naudojamą elektros galią, įtampos dydį, kontroliuoti kitus elektros energijos parametrus, prižiūrėti ir eksploatuoti buitinio vartotojo patalpose ar teritorijoje esančius operatoriaus elektros įrenginius (transformatorines pastotes, elektros linijas, elektros skydus ar pan.), įrengti, keisti, prižiūrėti ir tikrinti elektros apskaitos prietaisus ir elektros apskaitos schemos elementus, jų plombas, jų veikimą, taip pat nustatyti apskaitos prietaisų rodmenis. Operatoriui įtarus, kad buitinis vartotojas elektros energiją vartoja neteisėtai, operatoriaus ar visuomeninio tiekėjo darbuotojai, dalyvaujant buitiniam vartotojui ar jo atstovui, turi teisę tikrinti buitinio vartotojo eksploatuojamus elektros įrenginius. Operatorius turi organizuoti darbą taip, kad visi Taisyklių šiame punkte minėti veiksmai buitinio vartotojo patalpose ar teritorijoje būtų vykdomi nuo 8 iki 22 valandos, išskyrus atvejus, kai buitinis vartotojas sutinka, kad darbai būtų atliekami ir kitu laiku“.

Taigi įvertinus pareiškėjo Vilniaus apygardos teismo prašymo argumentus bei ginčijamo Taisyklių 47 punkto turinį, darytina išvada, jog prašoma ištirti Taisyklių 47 punkto 1 sakinio nurodyta apimtimi teisėtumą.

Taip pat išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2010 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 4-159 „Dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymo Nr. 4-350 „Dėl elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių patvirtinimo“ ir jį keitusių įsakymų pripažinimo netekusiais galios“ Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymas Nr. 4-350, kuriuo buvo patvirtintos Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklės, bei šias taisykles keitę Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2006 m. gegužės 22 d. įsakymas Nr. 4-184 bei 2007 m. gruodžio 12 d. įsakymas Nr. 4-522 buvo pripažinti netekę galios. Taigi norminis aktas, dėl kurio dalies teisėtumo pareiškėjui kilo abejonės, yra panaikintas, tačiau atsižvelgiant į tai, jog prašymas dėl ginčijamos Taisyklių nuostatos teisėtumo ištyrimo paduotas bendrosios kompetencijos teismo, ryšium su konkrečia byla, kurioje ginčijama Taisyklių nuostata turi būti taikoma, yra pagrindas tirti šioje byloje jau nebegaliojančios normos atitiktį Elektros energetikos įstatymo 20 straipsnio nuostatoms (Administracinių bylų teisenos įstatymo 111 ir 112 straipsniai).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 28 d. nutartimi, įvertinus minėtos Vilniaus apygardos teismo prašymo turinį, buvo konstatuota, jog pareiškėjas iš esmės prašo ištirti Taisyklių 47 punkto nuostatos atitiktį nurodyta apimtimi Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. IX-2307 redakcija) 20 straipsnio 1 ir 2 punktams. Atsižvelgiant į tai, išplėstinė teisėjų kolegija tirs Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių (2005 m. spalio 7 d. įsakymo Nr. 4-350 redakcija) 47 punkto 1 sakinio ta apimtimi, kuria numatyta, jog buitiniai vartotojai privalo leisti operatoriaus darbuotojams, pateikusiems tarnybinius pažymėjimus, patekti į privačią valdą (asmeninės nuosavybės teise priklausančius statinius bei žemės teritoriją) (toliau – vartotojo patalpas ir teritoriją) ir matuoti naudojamą elektros galią, įtampos dydį bei atlikti kitus šiame punkte nurodytus veiksmus, atitiktį Elektros energetikos įstatymo 20 straipsnio 1 ir 2 punktams.

 

IV.

 

Dėl Taisyklių 47 punkto ginčijama apimtimi atitikties Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 20 straipsnio 1 punktui

 

Kaip minėta, pareiškėjui abejonės kilo dėl Taisyklių 47 punkto 1 sakinio ta apimtimi, kuria numatyta, jog buitiniai vartotojai be jų sutikimo privalo leisti operatoriaus darbuotojams, pateikusiems tarnybinius pažymėjimus, patekti į vartotojo patalpas ar teritoriją ir matuoti naudojamą elektros galią, įtampos dydį bei atlikti kitus šiame punkte nurodytus veiksmus, teisėtumo.

Elektros energetikos įstatymo 20 straipsnio 1 punktas nustato, jog skirstomųjų tinklų operatorius turi teisę iš gamintojų, vartotojų, kurių įrenginiai prijungti prie skirstomųjų tinklų, ir perdavimo sistemos operatoriaus gauti elektros energijos apskaitos rodmenis ar kitą informaciją, reikalingą jų pareigoms ir funkcijoms, nustatytoms šiame įstatyme ir jį įgyvendinančiuose teisės aktuose, atlikti. Taigi akivaizdu, jog ginčijamoje Taisyklių 47 punkto nuostatoje bei Elektros energetikos įstatymo 20 straipsnio 1 punkte yra reglamentuojami skirtingi teisiniai santykiai, todėl negali būti prieštaravimo tarp Taisyklių 47 punkto nurodyta apimtimi bei Elektros energetikos įstatymo 20 straipsnio 1 punkto.

 

V.

 

Dėl Taisyklių 47 punkto ta apimtimi, kuria numatyta, jog buitiniai vartotojai privalo leisti operatoriaus darbuotojams, pateikusiems tarnybinius pažymėjimus, patekti į vartotojų patalpas ar teritoriją ir matuoti naudojamą elektros galią, įtampos dydį, kontroliuoti kitus elektros energijos parametrus, prižiūrėti ir eksploatuoti buitinio vartotojo patalpose ar teritorijoje esančius operatoriaus elektros įrenginius (transformatorines pastotes, elektros linijas, elektros skydus ar pan.), įrengti, keisti, prižiūrėti ir tikrinti elektros apskaitos prietaisus ir elektros apskaitos schemos elementus, jų plombas, jų veikimą, taip pat nustatyti apskaitos prietaisų rodmenis, atitikties Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 20 straipsnio 2 punktui

 

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant klausimą dėl norminio akto teisėtumo, būtina nustatyti, kokius santykius norminį aktą priėmęs viešojo administravimo subjektas siekia sureguliuoti, koks yra šio teisinio reguliavimo tikslas, bei įvertinti, ar siekiant šių tikslų pasirinktas atitinkamas teisinis reguliavimas neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.

Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 1 punkte buvo nustatyta šių taisyklių paskirtis – reglamentuoti elektros energijos vartotojų (taip pat ir laisvųjų vartotojų) santykius su visuomeniniais tiekėjais, skirstomųjų tinklų operatoriais ir perdavimo sistemos operatoriumi; taisyklėmis siekiama užtikrinti sąžiningą konkurenciją, aprūpinimo elektros energija patikimumą ir saugumą, atsiskaitymą laiku už suvartotą elektros energiją, elektros energijos persiuntimą ir kitas su tuo susijusias paslaugas (Taisyklių 1 punktas). Taisyklių 3 punktas nustatė, kad jos yra privalomos perdavimo sistemos ir skirstomųjų tinklų operatoriams, elektros energijos tiekėjams ir elektros energijos vartotojams. Be to, pastebėtina, jog pagal Taisyklių 5 punktą, vartoti elektros energiją galima tik sudarius atitinkamas sutartis. Sutarčių sudarymo bendrąsias nuostatas bei principus nustato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatos, inter alia Civilinio kodekso 6 knygos XXIII skyriaus septinto skirsnio „Energijos pirkimo–pardavimo sutartys“ nuostatos, tačiau pastebėtina, jog konkrečiai teisinius santykius, kylančius iš elektros energijos tiekimo, reglamentuoja Elektros energetikos įstatymas.

Kaip minėta, Elektros energetikos įstatymo 20 straipsnio, įtvirtinančio skirstomųjų tinklų operatoriaus teises, 2 punktas nustato, kad skirstomųjų tinklų operatorius turi teisę gavus sutikimą patekti į gamintojų, vartotojų teritorijas ir (ar) patalpas, įrengti, prižiūrėti ar keisti elektros energijos apskaitos prietaisus ar nustatyti jų rodmenis. Siekiant išsiaiškinti šios įstatyme įtvirtintos skirstomųjų tinklų operatoriaus teisės prigimtį, būtina sistemiškai įvertinti ir kitas šio įstatymo nuostatas.

Elektros energetikos įstatymo 19 straipsnio 1 dalis nustato, jog skirstomųjų tinklų operatorius yra atsakingas už jam priklausančius skirstomuosius tinklus nuo perdavimo tinklų prijungimo taško iki vartotojų ar gamintojų įrenginių prijungimo taško bei už jų saugumą, patikimumą, eksploatavimą, priežiūrą, valdymą bei plėtojimą pagal skirstomųjų tinklų naudotojų poreikius, taip pat už skirstomaisiais tinklais persiunčiamos elektros energijos apskaitą ir diegimą. Šio įstatymo 21 straipsnis nustato skirstomųjų tinklų operatoriaus pareigas, inter alia organizuoti, diegti, naudoti ir prižiūrėti jam priklausančiais skirstomaisiais tinklais persiunčiamos elektros energijos apskaitą bei eksploatuoti ir prižiūrėti jos įrenginius (21 straipsnio 4 punktas). Taip pat ir Elektros energetikos įstatymo 30 straipsnio 1 dalis nustato, jog skirstomųjų tinklų operatoriai yra atsakingi už jiems priklausančiais skirstomaisiais tinklais persiųstos elektros energijos matavimo ir apskaitos organizavimą. Taigi įstatyme yra įtvirtinta skirstomųjų tinklų operatoriaus pareiga organizuoti, diegti, naudoti ir prižiūrėti elektros energijos apskaitą, taip pat eksploatuoti ir prižiūrėti elektros energijos apskaitos įrenginius. Todėl akivaizdu, jog šios pareigos vykdymo galimybei užtikrinti teisės aktuose (įstatyme) turi būti numatytos ir tam tikros priemonės, kadangi negalima tokia situacija, kai asmeniui nustatomos tam tikros pareigos, kartu nesudarant tinkamų sąlygų šias pareigas vykdyti. Atsižvelgiant į tai, Elektros energetikos įstatymo 20 straipsnio 2 punkte numatyta skirstomųjų tinklų operatoriaus teisė gavus sutikimą patekti į gamintojų, vartotojų teritorijas ir (ar) patalpas, įrengti, prižiūrėti ar keisti elektros energijos apskaitos prietaisus ar nustatyti jų rodmenis nuosekliai išplaukia iš Elektros energetikos įstatyme įtvirtintų skirstomųjų tinklų operatoriaus pareigų elektros energijos apskaitos organizavimo bei apskaitos prietaisų priežiūros srityje. Kartu pastebėtina, jog šio įstatymo 20 straipsnio 2 punkto nuostatoje yra įtvirtinta ne tik pati skirstomųjų tinklų operatoriaus teisė patekti į vartotojų teritorijas ir (ar) patalpas, tačiau nustatyta ir tokios teisės įgyvendinimo prielaida, o būtent – teisė patekti į teritorijas ir (ar) patalpas tik gavus sutikimą. Taigi pagal Elektros energetikos įstatyme įtvirtintą reguliavimą vartotojas (taip pat ir buitinis vartotojas) turi teisę pareikšti savo valią (sutikimą ar nesutikimą) įleisti skirstomųjų tinklų operatorių (jo darbuotojus) į savo teritoriją ir (ar) patalpas. Kartu išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, jog pagal Elektros energetikos įstatymo 47 straipsnio 3 dalį <...> skirstomųjų tinklų operatorius, iš anksto įspėjęs ir nurodęs nutraukimo terminą, gali nutraukti elektros energijos persiuntimą tiems vartotojams, kurie nesutinka įleisti <...> skirstomųjų tinklų operatoriaus į vartotojo teritorijas ir (ar) patalpas įrengti, prižiūrėti ar keisti elektros energijos apskaitos prietaisų ar nustatyti jų rodmenų. Taigi Elektros energetikos įstatyme įtvirtintas toks įstatymų leidėjo pasirinktas skirstomųjų tinklų operatoriaus pareigų elektros energijos apskaitos srityje (t. y. pareiga įrengti, prižiūrėti ar keisti elektros energijos apskaitos prietaisus ar nustatyti jų rodmenis) vykdymo, tais atvejais, kai tam būtina pateikti į vartotojų teritorijas ir (ar) patalpas, modelis, pagal kurį vartotojas turi galimybę išreikšti savo valią ir sutikti ar nesutikti įleisti skirstomųjų tinklų operatorių (jo darbuotojus) į savo teritoriją ir (ar) patalpas, kita vertus, numatant skirstomųjų tinklų operatoriaus galimybės vykdyti įstatyme jam nustatytas pareigas elektros energijos apskaitos srityje užtikrinimo priemonę – teisę skirstomųjų tinklų operatoriui nutraukti elektros energijos persiuntimą tiems vartotojams, kurie išreiškia nesutikimą įleisti operatoriaus į savo teritorijas ir (ar) patalpas nurodytiems veiksmams atlikti.

Vertinant Taisyklių 47 punkte įtvirtintą reglamentavimą ginčijama apimtimi, išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog šioje nuostatoje yra nustatyta buitinio vartotojo pareiga leisti operatoriaus darbuotojams, pateikusiems tarnybinius pažymėjimus, patekti į vartotojo patalpas ar teritoriją atlikti veiksmus, kurių sąrašas nesutampa su veiksmais, teisę kuriuos atlikti vartotojo teritorijoje ir (ar) patalpose reglamentuoja Elektros energetikos įstatymo 20 straipsnio 2 punktas. Todėl, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiausia pasisakytina dėl Taisyklių 47 punkto ta apimtimi, kuria numatyta, jog buitiniai vartotojai privalo leisti operatoriaus darbuotojams, pateikusiems tarnybinius pažymėjimus, patekti į vartotojų patalpas ar teritoriją įrengti, keisti, prižiūrėti ir tikrinti elektros apskaitos prietaisus ir elektros apskaitos schemos elementus, jų plombas, jų veikimą, taip pat nustatyti apskaitos prietaisų rodmenis.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra nurodęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos. Šis reikalavimas inter alia reiškia, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad poįstatyminiu teisės aktu yra realizuojamos įstatymo normos, todėl poįstatyminiu teisės aktu negalima pakeisti įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis, nes taip būtų pažeista Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų viršenybė poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d. nutarimas). Taigi atsižvelgiant į įstatymų viršenybės poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu principą, darytina išvada, jog poįstatyminiame teisės akte nustatytas teisinis reglamentavimas turi būti grindžiamas teisiniu reglamentavimu, įtvirtintu įstatymuose, ir gali jį tik detalizuoti, tačiau negali būti sukuriamos naujos bendro pobūdžio normos, konkuruojančios su įstatymo normomis.

Atsižvelgdama į tai, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 47 punkte ta apimtimi, kuria numatyta, jog buitiniai vartotojai privalo leisti operatoriaus darbuotojams, pateikusiems tarnybinius pažymėjimus, patekti į vartotojų patalpas ar teritoriją įrengti, keisti, prižiūrėti ir tikrinti elektros apskaitos prietaisus ir elektros apskaitos schemos elementus, jų plombas, jų veikimą, taip pat nustatyti apskaitos prietaisų rodmenis, t. y. numatyta buitinių vartotojų pareiga įleisti operatorių į savo patalpas ar teritoriją nurodytiems veiksmams atlikti, yra įtvirtinta nauja bendro pobūdžio teisės norma, kuri nėra grindžiama įstatymu ir konkuruoja su Elektros energetikos įstatyme numatytu teisiniu reglamentavimu, pagal kurį vartotojas turi teisę išreikšti savo valią ir sutikti ar nesutikti įleisti skirstomųjų tinklų operatorių (jo darbuotojus) į savo teritoriją ir (ar) patalpas.

Nagrinėjamo teisinio reglamentavimo kontekste išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių, t. y. poįstatyminio teisės akto ginčijamoje nuostatoje nurodyta apimtimi yra įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kai nustatant tam tikrą įpareigojimą buitiniam vartotojui yra įsiterpiama į asmens konstitucinės teisės – teisės į žmogaus būsto neliečiamumą, o kartu tam tikrais aspektais ir nuosavybės bei privataus gyvenimo neliečiamumą – įgyvendinimą. Konstitucijos 28 straipsnis nustato, kad įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Taigi Konstitucijoje įtvirtintos teisės bei laisvės nėra absoliučios ir jų ribojimai yra galimi, o tam tikrais atvejais ir objektyviai būtini. Tačiau Konstitucinis Teismas pabrėžia, jog pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje, siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d. nutarimas, 2007 m. gegužės 5 d. nutarimas). Taip pat Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog pagal Konstituciją su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu, jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavimą galima nustatyti tik įstatymu ir tada, kai Konstitucija nereikalauja, kad tam tikri su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susiję santykiai būtų reguliuojami įstatymais. Juos galima reguliuoti ir poįstatyminiais teisės aktais (inter alia žmogaus teisių įgyvendinimo procesinius (procedūrinius) santykius ir pan.), bet jokiomis aplinkybėmis poįstatyminiais teisės aktais negalima nustatyti asmens teisės atsiradimo sąlygų, riboti teisės apimties; poįstatyminiais teisės aktais negalima nustatyti ir tokio su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susijusių santykių teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutarimas). Taigi akivaizdu, jog Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 47 punkte nustatant naują bendro pobūdžio normą – buitinio vartotojo pareigą leisti operatoriaus darbuotojams, pateikusiems tarnybinius pažymėjimus, patekti į vartotojų patalpas ar teritoriją ir įrengti, keisti, prižiūrėti ir tikrinti elektros apskaitos prietaisus ir elektros apskaitos schemos elementus, jų plombas, jų veikimą, taip pat nustatyti apskaitos prietaisų rodmenis, t. y. poįstatyminiame teisės akte įtvirtinant teisinį reglamentavimą, kuris galėtų būti nustatytas tik įstatyme, buvo pažeisti iš konstitucinio teisinės valstybės principo bei kitų konstitucinių imperatyvų kylantys reikalavimai teisėkūros subjektams.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 47 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, jog buitiniai vartotojai privalo leisti operatoriaus darbuotojams, pateikusiems tarnybinius pažymėjimus, patekti į vartotojų patalpas ar teritoriją įrengti, keisti, prižiūrėti ir tikrinti elektros apskaitos prietaisus ir elektros apskaitos schemos elementus, jų plombas, jų veikimą, taip pat nustatyti apskaitos prietaisų rodmenis, prieštaravo Elektros energetikos įstatymo 20 straipsnio 2 punktui.

Vertindama Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 47 punktą ta apimtimi, kuria nustatyta buitinių vartotojų pareiga leisti operatoriaus darbuotojams, pateikusiems tarnybinius pažymėjimus, patekti į vartotojo patalpas ar teritoriją matuoti naudojamą elektros galią, įtampos dydį, kontroliuoti kitus elektros energijos parametrus, prižiūrėti ir eksploatuoti buitinio vartotojo patalpose ar teritorijoje esančius operatoriaus elektros įrenginius (transformatorines pastotes, elektros linijas, elektros skydus ar pan.), išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas prašė ištirti Taisyklių 47 punkto nuostatos atitiktį Elektros energetikos įstatymo 20 straipsnio 2 punktui. Tačiau Elektros energetikos įstatymo 20 straipsnio 2 punktas skirtas apibrėžti skirstomųjų tinklų operatoriaus teisę atlikti veiksmus tik elektros energijos apskaitos srityje – įrengti, prižiūrėti ar keisti elektros energijos apskaitos prietaisus ar nustatyti jų rodmenis, ir ši nuostata jokiais aspektais nereglamentuoja santykių, susijusių su skirstomųjų tinklų operatoriaus teise, o kartu ir pareiga, kylančia iš teisės aktų bei sutarties, matuoti naudojamą elektros galią, įtampos dydį, kontroliuoti kitus elektros energijos parametrus, prižiūrėti ir eksploatuoti vartotojų (taip pat ir buitinių vartotojų) patalpose ar teritorijoje esančius operatoriaus elektros įrenginius (transformatorines pastotes, elektros linijas, elektros skydus ar pan.). Atsižvelgdama į tai, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog Taisyklių 47 punkto nuostata ta apimtimi, kuria nustatyta, jog buitiniai vartotojai privalo leisti operatoriaus darbuotojams, pateikusiems tarnybinius pažymėjimus, patekti į vartotojų patalpas ar teritoriją matuoti naudojamą elektros galią, įtampos dydį, kontroliuoti kitus elektros energijos parametrus, prižiūrėti ir eksploatuoti buitinio vartotojo patalpose ar teritorijoje esančius operatoriaus elektros įrenginius (transformatorines pastotes, elektros linijas, elektros skydus ar pan.) neprieštaravo Elektros energetikos įstatymo 20 straipsnio 2 punktui.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 115 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija

 

n u s p r e n d ž i a :

 

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 47 punktas ta apimtimi, kuria numatyta, jog buitiniai vartotojai privalo leisti operatoriaus darbuotojams, pateikusiems tarnybinius pažymėjimus, patekti į vartotojo patalpas ar teritoriją ir matuoti naudojamą elektros galią, įtampos dydį bei atlikti kitus šiame punkte numatytus veiksmus, neprieštaravo Elektros energetikos įstatymo 20 straipsnio 1 punktui.

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 47 punktas ta apimtimi, kuria numatyta, jog buitiniai vartotojai privalo leisti operatoriaus darbuotojams, pateikusiems tarnybinius pažymėjimus, patekti į vartotojo patalpas ar teritoriją įrengti, keisti, prižiūrėti ir tikrinti elektros apskaitos prietaisus ir elektros apskaitos schemos elementus, jų plombas, jų veikimą, taip pat nustatyti apskaitos prietaisų rodmenis, prieštaravo Elektros energetikos įstatymo 20 straipsnio 2 punktui.

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 47 punktas ta apimtimi, kuria numatyta, jog buitiniai vartotojai privalo leisti operatoriaus darbuotojams, pateikusiems tarnybinius pažymėjimus, patekti į vartotojo patalpas ar teritoriją matuoti naudojamą elektros galią, įtampos dydį, kontroliuoti kitus elektros energijos parametrus, prižiūrėti bei eksploatuoti buitinio vartotojo patalpose ar teritorijoje esančius operatoriaus elektros įrenginius (transformatorines pastotes, elektros linijas, elektros skydus ar pan.) neprieštaravo Elektros energetikos įstatymo 20 straipsnio 2 punktui.

 

Sprendimas neskundžiamas.

 

Sprendimas skelbiamas leidinyje „Valstybės žinios“.

 

 

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Audrius Bakaveckas

Laimė Baltrūnaitė

Artūras Drigotas

Virgilijus Valančius

 

_________________