LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBINĖ PAMINKLOSAUGOS KOMISIJA
S P R E N D I M A S
DĖL BENDRAEUROPINĖS KULTŪROS PAVELDO IŠSAUGOJIMO POLITIKOS INTEGRAVIMO Į LIETUVOS PAVELDOSAUGINĘ SISTEMĄ
1999 m. rugsėjo 24 d. Nr. 64
Vilnius
Valstybinė paminklosaugos komisija, išanalizavusi 1985m. Europos architektūros paveldo apsaugos (Grenados) bei 1992 m. Europos archeologinio paveldo apsaugos (Valetos) konvencijų, prie kurių Lietuva prisijungė 1998 m. sausio 26 d., nuostatas,
suvokdama, kad Lietuvos paveldosaugos sistema vėluoja prisitaikyti prie kintančių ekonominių, socialinių ir teisinių santykių raidos proceso,
atsižvelgdama į tai, kad pernelyg dažnai Lietuvos ir užsienio investuotojai pažeidžia visuomenės paveldosauginius interesus, formaliai nepažeisdami paveldosauginių įstatymų nuostatų,
suprasdama, kad apsauga, kurios esmę sudaro draudimai ir suvaržymai, kelia nepasitenkinimą ir stabdo investicijas į paveldą išsaugančią veiklą,
siekdama įgyvendinti Valstybinės paminklosaugos komisijos 1997 08 01 sprendimu Nr. 39 patvirtintus Kultūros paveldo politikos principus (Žin., 1997, Nr. 78-2000),
konstatuoja:
CH Lietuvos Respublikos įstatymai nesudaro kliūčių vykdyti tokią kultūros paveldo išsaugojimo politiką, kokią įsipareigojo vesti Lietuva, prisijungdama prie konvencijų, ir teikia priemonių tokios politikos įgyvendinimui;
CH įgyvendinus Lietuvoje Grenados bei Valetos konvencijų nuostatas, kurios apibrėžia įsipareigojamą vykdyti išsaugojimo politiką, būtų pereita nuo nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų apsaugos, pagrįstos vien draudimais bei apribojimais, prie išsaugojimo, pagrįsto taip pat ir paieška bei planavimu tokio jo naudojimo, kuris atitiktų visuomenės teisę į savo kultūros paveldą, būtų naudingas tokio saugomo objekto savininkui ar jo naudotojui ir nepažeistų objekto kultūrinės vertės, jį pritaikant naujai paskirčiai;
CH į kultūros paveldo apsaugos sistemą integravus teritorinio planavimo teikiamas galimybes, padidėtų vietos savivaldos institucijų bei bendruomenių vaidmuo paveldosaugos sistemoje.
Valstybinė paminklosaugos komisija, vadovaudamasi savo nuostatų 2 ir 6 straipsniais, nusprendžia:
pažymėti, kad bendraeuropinė kultūros paveldo išsaugojimo politika bus tinkamai įgyvendinama, jeigu Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamentas bei kitos valstybės ir savivaldybių valdymo institucijos, kurių sprendimai įtakoja kultūros vertybių išsaugojimą, sutartinai vykdys šiuos Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus:
1. Kiekvienas teritorinio planavimo dokumentu ar kitaip priimamas sprendimas, turintis įtaką valstybės saugomo kultūros paveldo objekto ar objektų išsaugojimui, turi būti priimamas atsižvelgus į paveldosauginius visuomenės interesus ir jį suderinus Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamente; kiekvienas nederintas sprendimas, dėl kurio būtų prarandama ar sumenkinama vertybės kultūrinė vertė, nepagrįstai suvaržoma visuomenės galimybė tą objektą pažinti (lankyti), privalo būti pripažintas (paskelbtas) negaliojančiu nekilnojamųjų kultūros vertybių, jų teritorijų bei apsaugos zonų atžvilgiu (Grenados konvencijos 10 str. 1 punktas, Valetos konvencijos 5 str., Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 5 str. 8 dalis).
2. Sprendimai, kurie nustato ar keičia kultūros vertybės teritorijos žemės naudojimo pagrindinę tikslinę paskirtį, žemės naudojimo ir veiklos pobūdį, užstatymo režimą, pastatų ar statinių paskirtį, yra įtakojantys apsaugą ir gali būti lemtingi kultūros vertybių išsaugojimui, todėl privalo būti svarstomi ir derinami su už apsaugą atsakinga institucija Teritorijų planavimo įstatymu ir kitais detalųjį planavimą reglamentuojančiais teisės aktais nustatyta tvarka (Grenados konvencijos 10 str. 1 punktas ir 11 str., Teritorijų planavimo įstatymo III skyrius).
3. Planuojant raidą teritorijose, kuriose yra objektų, turinčių vertingų kultūros paveldo bruožų, tačiau neįrašytų į saugomų kultūros vertybių registrus, būtina konsultuotis su paveldosaugos specialistais (Grenados konvencijos 10 str. 4 punktas).
4. Siekiant, kad paveldosauginiai reikalavimai būtų žinomi ir suprantami savininkams, naudotojams ir galimiems investuotojams, kad šie reikalavimai būtų nustatomi profesionaliai, remiantis tyrimais, privalu saugomiems senamiesčiams, urbanistinėms saugomoms teritorijoms ir kitokiems kompleksiniams dariniams rengti paveldosauginius specialiuosius planus bei jų sprendinius įteisinti pagal tvarką, patvirtintą kultūros ir aplinkos ministrų (Saugomų teritorijų įstatymo 6 str. 5 dalis, Teritorijų planavimo įstatymo 10 str. 4 punktas, 12 str. 1 dalies 4, 5 ir 6 punktai, 14 str. 1 dalis).
5. Autentiška ir kitos paveldosauginiu požiūriu leidžiamos saugomų objektų naudojimo paskirtys (kurioms pritaikant nebūtų menkinama ar prarandama kultūrinė vertė) ir draudžiamos naudojimo paskirtys (kurioms pritaikant vertė būtų neišvengiamai sužalojama) turi būti nustatomos ir įrašomos į toms vertybėms sudaromus reglamentus (Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 15 str.) ir įteisinamos apribojimų ir prievolių įsigaliojimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 3 str. 2 dalis, 25 str. 1 dalis).
6. Jeigu nustatoma, kad nekilnojamoji kultūros vertybė gali būti naudojama autentiška ar kita leistina paskirtimi, negalima sutikti su kultūrinę vertę menkinsiančia, nors savininkui ar kitam naudotojui naudingesne paskirtimi, nepasinaudojus šiomis įstatymais suteiktomis jos išsaugojimo galimybėmis:
6.1. Savininkas ar naudotojas, siekiantis paskirties pakeitimo, privalo įrodyti, kad saugomą objektą naudoti esama jo paskirtimi yra nuostolinga ir kad nėra norinčių jį perimti ir naudoti paveldosauginiu požiūriu leistina naudojimo paskirtimi.
6.2. Kiekvienas savininkas ar naudotojas, nustojęs naudoti ir prižiūrėti kultūros vertybę ir neperleidžiantis jos kitam naudotojui, turi būti paskatinamas prižiūrėti arba parduoti įspėjus, kad nenaudojama ir neprižiūrima kultūros vertybė privalės būti priverstinai išperkama (Grenados konvencijos 5 str. 2 punktas, Civilinio kodekso 158 str., Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 34 str., Vyriausybės 1998 08 12 nutarimas Nr. 1023).