ŽURNALISTŲ ETIKOS INSPEKTORIAUS

S P R E N D I M A S

 

DĖL PUBLIKACIJOJE „DARBIETIS“ APSIMELAVO“ („KĖDAINIŲ KRAŠTAS“, 2011-01-21, NR. 15) PASKELBTOS INFORMACIJOS

 

2012 m. kovo 5 d. Nr. SPR-16

Vilnius

 

2011 m. spalio 17 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3399-562/2011 panaikino žurnalistų etikos inspektoriaus 2011 m. birželio 21 d. sprendimą Nr. SPR-60 „Dėl publikacijoje „Darbietis“ apsimelavo“ („Kėdainių kraštas“, 2011-01-21, Nr. 15) paskelbtos informacijos“ ir įpareigojo žurnalistų etikos inspektorių iš naujo išnagrinėti pareiškėjo Juozo Gaidamavičiaus (toliau – pareiškėjas) skundą.

2011 m. kovo 24 d. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyboje gautame pareiškėjo skunde dėl publikacijoje „Darbietis“ apsimelavo“ („Kėdainių kraštas“, 2011-01-21, Nr. 15) paskelbtos informacijos teigiama, kad minėtos publikacijos antraštėje „Darbietis“ apsimelavo“ ir teiginiuose „Įžūlus melas“, „Galbūt J. Gaidamavičiaus ir jo kolegų susirinkimas tą naktį ir vyko, bet ne savivaldybėje, dalyvaujant kariškiui, rusų mokyklos direktoriui, tarybos nariui Ariskinui, buvusiam prokurorui Garusovui, MGB įgaliotiniam Kėdainiuose Kudrašovui ir Kėdainių jedinstvininkams“, „Nereikia klastoti istorijos, klaidinti atgimstančios laisvos Lietuvos jaunimo, mulkinti paprastų žmonių vardan asmeninių ir vienos liaupsinamos partijos interesų“ paskelbta tikrovės neatitinkanti ir jo garbę bei orumą žeminanti informacija. Pareiškėjas pažymėjo, kad tokios informacijos paskleidimu siekiama įtikinti laikraščio skaitytojus, jog jis yra melagis, klastojantis istorijos faktus, jog nedalyvavo 1991 m. sausio 13-osios nakties įvykiuose. Pareiškėjas akcentavo, kad minėtais teiginiais paskelbiama žinia, neva, jis, prisimindamas 1991 m. sausio 13-osios nakties įvykius, sąmoningai iškraipo faktus ir tuo nepagrįstai siekia asmeninės naudos – Kėdainių bendruomenės palankumo savivaldybių tarybų rinkimuose. Pareiškėjas prašo: 1) nustatyti Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 14 straipsnio 2 dalies, 19 straipsnio ir 22 straipsnio 8 dalies 4 punkto pažeidimus; 2) įspėti laikraščio „Kėdainių kraštas“ leidėją VšĮ „Šou centras“ dėl nustatytų pažeidimų; 3) pareikalauti, kad VšĮ „Šou centras“ paneigtų tikrovės neatitinkančią ir jo garbę bei orumą žeminančią informaciją; 4) priimtą sprendimą paskelbti „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“.

Pažymėtina, kad pareiškėjas pateikė Kėdainių krašto televizijos archyvo vaizdo įrašą (toliau – vaizdo įrašas), kuriame užfiksuoti 1991 m. sausio 13-osios nakties ir ryto įvykiai Kėdainių rajono savivaldybės pastate bei Kėdainių mieste. Vaizdo įraše užfiksuoti įvykiai vyko nuo 1991-01-13 3 val. 26 min., kuomet V. Muntianas ir P. Baguška organizavo savivaldybės pastato apsaugos darbus, kuriuos atliko į savivaldybės pastatą susirinkę žmonės, tarp kurių matomas ir pareiškėjas. Vaizdo įrašo dalyje, užfiksavusioje 1991-01-13 3 val. 53–58 min., matomas pareiškėjas, prie telefono kviečiantis V. Muntianą ir su juo besikalbantis dėl pastato apsaugos organizavimo.

Pareiškėjas 2012-01-18 vykusio susitikimo Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyboje metu papildomai paaiškino, kad 1991 m. jis ėjo Kėdainių rajono savivaldybės valdytojo pavaduotojo statybos ir komunalinio ūkio klausimais pareigas. Naktį iš 1991 m. sausio 12 d. į 13 d. jam į namus paskambino Kėdainių rajono savivaldybės darbuotoja, kuri jo paprašė atvykti į savivaldybę. Jis atvyko į Kėdainių rajono savivaldybės pastato 2 aukštą, kuriame veikė Kėdainių rajono savivaldybės valdyba ir kuriame nebuvo jokių budėtojų, o buvo susirinkę kiti žmonės. Pareiškėjas pažymėjo, kad būtent šioje pastato dalyje buvo derinami visi klausimai su V. Muntianu, o ne su P. Baguška, nevyko jokie valdybos ar tarybos posėdžiai, nebuvo rašomi protokolai, visi klausimai buvo sprendžiami nenumatytų ir nesuplanuotų susitikimų, pokalbių metu, operatyviai reaguojant į susiklosčiusią situaciją šalyje. Pareiškėjas akcentavo, kad jis kartu su V. Muntianu važinėjo prie Keleriškių ir stebėjo kariuomenės judėjimą, kad į Kėdainių rajono savivaldybę buvo atėjęs kariškis, kuris kalbėjo su V. Muntianu ir kad V. Muntianas pareiškėjui pavedė susiklosčius ypatingai padėčiai ieškoti patalpų Melioracijos statybos valdyboje. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į Kėdainių rajono savivaldybės tarybos 1991-01-13 neeilinės sesijos metu pasakytą P. Baguškos kreipimąsi, kuriame buvo teigiama, kad „Ne paslaptis, kad gali atsitikti ir taip, kad vienam ar kitam valdžios ar valdymo organų vadovui nebus sudarytos aplinkybės darbui, jis negalės atlikti jam patikėtų pareigų. Tuo atveju, šias pareigas savo iniciatyva ir operatyviai perima pavaduotojai arba jei nėra jų – tarybos prezidiumo ar rajono valdybos nariai“, bei į Kėdainių rajono tarybos 1991-01-13 sprendimo Nr. I „Dėl rajono Tarybos pirmaeilių veiksmų ekstremaliomis sąlygomis“ (toliau – Tarybos sprendimas) 3 punktą, kuriame numatyta „Pavesti rajono valdybos vadovybei ir rajono Tarybos prezidiumui vykdyti apsaugos ir gynybos valdymo ir vadovavimo funkcijas, kada normali rajono valdžios ir valdymo organų veikla, dėl okupacinės grėsmės arba jos metu pasidaro negalima“. Pareiškėjo teigimu, jam, kaip vienam iš Kėdainių rajono savivaldybės valdybos vadovybės atstovų bei valdybos nariui, galėjo tekti imtis vadovavimo veiksmų, jeigu Kėdainių rajono savivaldybės taryba ir jos nariai nebūtų galėję to daryti.

Žurnalistų etikos inspektorė, atnaujinusi pareiškėjo skundo tyrimą, kreipėsi į viešosios informacijos skleidėją VšĮ „Šou centras“ prezidentą Valdą Vaidotą bei į ginčo publikacijos rengėją Vaclovą Volkų, prašydama paaiškinti ginčo objektu esančios informacijos atitikimą tikrovei įrodančias aplinkybes bei pateikti savo poziciją dėl susidariusios situacijos.

V. Vaidotas pateiktuose paaiškinimuose pažymėjo, kad nagrinėjant pareiškėjo skundą turėtų būti vadovaujamasi administracinės bylos Nr. I-3399-562/2011 nagrinėjimo metu pateiktais dokumentais, argumentais ir išdėstyta pozicija. V. Vaidotas 2011-07-18 skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui, pateikęs publikacijų „Kreipimasis į rajono ir miesto gyventojus“, „Laisvė gyvens lietuvių širdyse“, „Naktis“, „Skubėkime ginti Lietuvą!“, „Ryšininkai, sukruskite!“ („Susitelkime! „Kėdainių garso“ priedas“, 1991-01-13), „Toks savaitgalis“ („Kėdainių garsas“, 1991-01-15, Nr. 6/6756), „Kariškiai nusiteikę draugiškai“ („Kėdainių garsas“, 1991-01-16, Nr. 7/67570), „Kovos už laisvę dar nesibaigė“ („Rinkos aikštė“, 2011-01-11, Nr. 4/2222) kopijas, nurodė, kad V. Volkus, dalyvavęs 1991 m. sausio 12–13 d. įvykiuose, pasipiktinęs skleidžiamu melu publikacijoje „Kovos už laisvę dar nesibaigė“ („Rinkos aikštė“, 2011-01-11, Nr. 4/2222) apie pareiškėjo, kaip svarbiausio ir vienintelio asmens, delegavimą vadovauti rajonui pogrindyje, paragintas gyvų liudytojų, remdamasis savo sukaupta korespondencija, minėtų praeities dienų vizija bei viešai prieinama dokumentine medžiaga, parašė vienintelę publikaciją į laikraštį. V. Volkus, 1991-01-12 naktį, sausio 13 d. ryte, betarpiškai kartu su Sąjūdžio aktyvistais budėjęs rajono savivaldybės pastate, bet nematęs nei pareiškėjo, nei Kėdainiuose dislokuoto karinių pajėgų vado, viešai, nesiekdamas ką nors įžeisti ar apšmeižti, išsakė nuomonę, jog „Galbūt J. Gaidamavičiaus ir jo kolegų susirinkimas tą naktį ir vyko, bet ne savivaldybėje, dalyvaujant kariškiui <...>“. V. Volkus publikacijoje padarė prielaidas, kad 1991 m. sausio 12–13 d. išsikviesti Kėdainiuose dislokuotoms pajėgoms vadovavusį kariškį galėjo Jurijus Kudrašovas, Garusovas, Valerijus Ariskinas bei bet kuris jedinstvininkas. Tokiu būdu V. Volkus įvardijo, jo nuomone, galimus asmenis, galėjusius kviestis Kėdainiuose dislokuotų karinių pajėgų vadą, patikimai žinodamas, kad Kėdainiuose dislokuotiems kariniams skirtingų rūšių daliniams tuomet vadovavo žinomi keli asmenys, tačiau, neturint jokių žinių apie Kėdainiuose dislokuotų skirtingų rūšių karinių dalinių bendrą vadą, jis nebuvo nurodytas publikacijoje. Viešosios informacijos skleidėjas bei V. Volkus neskelbė jokios tikrovės neatitinkančios informacijos, žeminančios viešo asmens garbę ir orumą, neklaidino visuomenės, nesiekė sumenkinti ir pažeminti pareiškėjo, tačiau pateikė įrodymus, jog pareiškėjas Sovietų armijos šturmo atveju nebuvo deleguotas trauktis į pogrindį ir iš ten vadovauti rajonui, jog tuometiniams rajono vadovams nieko nėra žinoma apie „naktinius galvos laužymus“, apie Kėdainiuose dislokuoto Sovietų karinių pajėgų vado kvietimus ir apskritai nieko nėra žinoma apie pareiškėjo tiesioginį dalyvavimą savivaldybės rūmų budėjimuose.

V. Vaidotas 2011-12-06 ir 2012-01-18 vykusių susitikimų Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyboje metu papildomai paaiškino, kad publikacijoje „Kovos už laisvę dar nesibaigė“ („Rinkos aikštė“, 2011-01-11, Nr. 4/2222) viešai paskelbta informacija papiktino daug žmonių, todėl priimant sprendimą dėl ginčo objektu esančios publikacijos turinio ir jos viešo paskelbimo nekilo jokių abejonių, be to, V. Vaidotas pažymėjo, kad tokio paties turinio publikaciją paskelbtų dar kartą. V. Vaidotas patvirtino, kad vaizdo įrašas nėra sumontuotas ir jo tikrumas nekelia abejonių, kad jame matomas pareiškėjas, tačiau publikacijoje „Kovos už laisvę dar nesibaigė“ („Rinkos aikštė“, 2011-01-11, Nr. 4/2222) aptarti įvykiai yra mažai susiję su šiuo įrašu. V. Vaidotas akcentavo, kad publikacija „Kovos už laisvę dar nesibaigė“ („Rinkos aikštė“, 2011-01-11, Nr. 4/2222) buvo paskelbta per 20-ąsias 1991 m. sausio 13 d. įvykių minėjimo metines ir prieš savivaldybių tarybų rinkimus, be to, minėtoje publikacijoje pareiškėjas prisistato kaip labai svarbus asmuo. V. Vaidotas pažymėjo, kad 1991-01-12 į Kėdainių rajono savivaldybę joks kariškis nebuvo iškviestas, neįvyko joks posėdis, kuriame pareiškėjas būtų buvęs įgaliotas vadovauti savivaldybei iš pogrindžio. V. Vaidoto teigimu, asmuo, kuris būtų buvęs įgaliotas rajonui vadovauti iš pogrindžio, turėjo būti matomas, žinomas.

V. Volkus paaiškino, kad ginčo publikacija parengta remiantis rajono laikraštyje paskelbtomis publikacijomis apie to meto įvykius, rajono tarybos pirmininko Petro Baguškos, rajono administracijos direktoriaus Viktoro Muntiano, tarybos sekretoriato vadovo V. Dabužinsko, jo paties ir kitų prisiminimais. V. Volkus pažymėjo, kad 1991 m. sausio 12 d. 20 val. įvyko tarybos prezidiumo pasitarimas, kuriame kaip ir kituose įvykiuose pareiškėjas nedalyvavo. V. Volkaus teigimu, pareiškėjas nebuvo savivaldybės tarybos narys, sąjūdietis, tačiau dirbo savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoju, įvykiuose iniciatyvos nerodė. V. Volkus nurodė, kad 1991 m. sausio 12–13 d. naktį, kuomet buvo užpulti parlamento, televizijos bokšto ir spaudos rūmų gynėjai, jis budėjo prie telefono savivaldybės rūmuose ir nematė pareiškėjo, be to, rūmuose nebuvo jokios komandos, posėdžiavusios per naktį. Pareiškėjo naktį rūmuose nematė P. Baguška, V. Muntianas, savanoriai, tarybos nariai ir kiti žmonės. Minėti asmenys taip pat nieko nežinojo apie tai, kad savivaldybėje vykusiame susirinkime pareiškėjui buvo pavesta užgrobus priešiškoms jėgoms savivaldybei vadovauti iš pogrindžio. V. Volkus pažymėjo, kad Tarybos sprendimo 3, 7 ir 6 punktuose buvo įsakmiai pasakyta, kas gali perimti rajono valdžią susidarius ypatingai padėčiai, o pareiškėjas tokių įgaliojimų neturėjo.

V. Volkus 2011-12-06 ir 2012-01-18 vykusių susitikimų Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyboje metu papildomai paaiškino, kad ginčo objektu esančioje publikacijoje jis paneigė publikacijoje „Kovos už laisvę dar nesibaigė“ („Rinkos aikštė“, 2011-01-11, Nr. 4/2222) paskelbtą informaciją. V. Volkus pažymėjo, kad 1991-01-12 22 val. P. Baguška išėjo iš savivaldybės pastato, kuriame paliko budėti jį kartu su Sigitu Šileika. Į pastatą buvo užėję Reimundas Baltrūnas ir Ignas Meškauskas. V. Volkaus teigimu, 1991-01-12 24 val. – 1991-01-13 1 val., kuomet įvyko įvykiai prie Televizijos bokšto, savivaldybės pastate buvo ramu, jokių kitų asmenų nebuvo, tačiau po kurio laiko pradėjo rinktis gynėjai, įvairūs žmonės, 2 val. atėjo P. Baguška. Nuo 4 val. savivaldybės pastate buvo statomos barikados, 8 val. V. Volkus išvyko pas žuvusiojo Alvydo Kanapinsko šeimą, o 9 val. (10 val.) įvyko neeilinė Kėdainių rajono savivaldybės tarybos sesija, kurioje buvo priimtas konkretus veiksmų planas. V. Volkus pažymėjo, kad pareiškėjas galėjo būti savivaldybės pastate 4 val., kai subėgo daug žmonių, tačiau jis galėjo būti savo kabinete, nedalyvavo jokių veiksmų atlikime. V. Volkaus įsitikinimu, pagal publikacijoje „Kovos už laisvę dar nesibaigė“ („Rinkos aikštė“, 2011-01-11, Nr. 4/2222) paskelbtą informaciją, pareiškėjas turėjo ateiti į savivaldybės pastatą 1991-01-12 21-22 val., tačiau tuo metu jo niekas nematė. V. Volkus teigia, kad pareiškėjas buvo neįtakingas asmuo, nepelnytai sau prisiėmęs nuopelnus, kadangi, pagal publikacijoje „Kovos už laisvę dar nesibaigė“ („Rinkos aikštė“, 2011-01-11, Nr. 4/2222) paskelbtą informaciją, ne P. Baguška ar V. Muntianas buvo įgalioti vadovauti savivaldybei, bet tokius veiksmus įgaliotas atlikti nesvarbus, žemas pareigas einantis asmuo – pareiškėjas. V. Volkus pažymėjo, kad, vadovaujantis Tarybos sprendimu, užgrobimo atveju vadovauti savivaldybei būtų buvęs įgaliotas Tarybos pirmininkas, prezidiumas ar prezidiumo narys. V. Volkus akcentavo, kad vaizdo įraše nesimato, jog būtų vykęs koks nors posėdis, nėra jokių tai patvirtinančių dokumentų.

V. Volkaus iniciatyva paaiškinimus taip pat pateikė Lietuvos Respublikos savanoris R. Baltrūnas, V. Muntianas, P. Baguška ir Kėdainių šaulių kuopos vadas I. Meškauskas.

R. Baltrūnas paaiškino, kad jis savanorių vado Vytauto Smagurausko 1991-01-12 20 val. buvo paskirtas budėti pašte – telegrafe ir palaikyti ryšį su savivaldybėje budinčiu žmogumi, apie 23 val. jis nuėjo į savivaldybę, kurioje budėjo V. Volkus ir S. Šileika. Minėtų asmenų pokalbio metu į savivaldybę pradėjo rinktis sąjūdžio atstovai, tarp kurių nebuvo pareiškėjo. R. Baltrūnas nurodė, kad į budėjimo vietą grįžo po 24 val.

V. Muntianas paaiškino, kad 1991 m. sausio 11–14 d. rajone rimčiai ir tvarkai palaikyti vadovavo P. Baguška su tarybos prezidiumo nariais. Apie 1991 m. sausio 12–13 d. naktinį posėdį savivaldybės rūmuose, kuriame pareiškėjas nežinia su kuo „laužė galvas“ ir kuriame buvo nutarta, kad pareiškėjui tektų trauktis į pogrindį ir iš ten vadovauti rajonui, jam nebuvo žinoma. Pareiškėjui tokių įgaliojimų nieks nebuvo suteikęs. V. Muntianas pažymėjo, kad, atvykęs į savivaldybės rūmus, nematė pareiškėjo bei kariškių atstovų ir jis buvo įgaliotas užtikrinti visos paros budėjimą rajono apylinkės ir miesto tarybos pastatuose. V. Muntianas akcentavo, kad tą naktį savivaldybės tarybos pastate budėjo V. Volkus ir S. Šileika, o pareiškėjas, išskyrus tiesioginį darbą, tų dienų įvykiuose nedalyvavo.

P. Baguška paaiškino, kad pareiškėjo pasisakymas publikacijoje „Kovos už laisvę dar nesibaigė“ („Rinkos aikštė“, 2011-01-11, Nr. 4/2222) neatitinka tikrovės. Pažymėjo, kad nuo pirmųjų 1991 m. sausio dienų savivaldybės tarybos prezidiumas sekė įvykių eigą valstybėje, ruošėsi, organizavo rajono gyventojus vykimui į Vilnių ginti Parlamento, saugoti kitų svarbių objektų. Visi klausimai, susiję su ekstremaliomis sąlygomis valstybėje ir savivaldybės atstovų veiksmais vietoje, buvo nagrinėjami Tarybos prezidiumo posėdžiuose, apie tai informuojant rajono žmones. Tarybos prezidiumo posėdžiuose buvo nuolat aptariama politinė, ekonominė, socialinė situacija rajone, padėtis kariniuose daliniuose, dislokuotuose rajono teritorijoje, padėties kontrolė ir kiti klausimai bei priimti atitinkami nutarimai. Pareiškėjas minėtuose posėdžiuose nedalyvavo. Visi veiksmų planai blogėjant politinei-ekonominei situacijai rajone ir valstybėje buvo paruošti, jų vykdytojai žinojo, kokius veiksmus atlikti, todėl pareiškėjo nuopelnai, paskelbti publikacijoje „Kovos už laisvę dar nesibaigė“ („Rinkos aikštė“, 2011-01-11, Nr. 4/2222) yra pertekliniai. P. Baguška pažymėjo, kad 1991 m. sausio 12 d. iki 20 val. vyko Tarybos prezidiumo posėdis, jis iš savivaldybės išėjo apie 22 val., joje palikdamas budėti V. Volkų ir S. Šileiką. P. Baguška nurodė, kad sužinojęs, jog Radijo ir televizijos komiteto pastatą užėmė kariškiai, paskambino Tarybos nariams, V. Muntianui, kad atvyktų į savivaldybę. Jiems atvykus į savivaldybę, po kurio laiko pradėjo rinktis žmonės, darbuotojai, Tarybos nariai, partijų, judėjimų atstovai ir kt. P. Baguška pažymėjo, kad neprisimena, jog tarp minėtų asmenų buvo pareiškėjas. Savivaldybės rūmuose vyko barikadų statyba, veikė vietinis radijas, kviečiantis žmones rinktis prie savivaldybės, mieste gaudė sirenos, žmonės rinkosi budėti prie svarbių objektų. 1991 m. sausio 13 d. 12 val. įvyko mitingas prie savivaldybės, o po jo – rajono Tarybos neeilinė sesija, tačiau tie reikalai, kuriais rūpinosi pareiškėjas, net nebuvo nagrinėti ir politinių įvykių sūkuryje pareiškėjo nesimatė.

P. Baguška 2012-01-18 vykusio susitikimo Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyboje metu papildomai paaiškino, kad Kėdainių rajono savivaldybės tarybos 1991-01-13 neeilinės sesijos metu pasakytas jo kreipimasis buvo pasvarstymas, o poreikio įgyvendinti Tarybos sprendimo 3 punktą nebuvo, kadangi: 1) pas kariškius naktį buvo nusiųstas V. Ariskinas, kuris turėjo informuoti apie padėtį ir situaciją tarp kariškių, kuri buvo stabili; 2) Kėdainių rajono savivaldybės vadovai neabejojo, jog kariškiai nekelia problemų; 3) buvo paruošti priemonių planai, apie konkrečius veiksmus informuota visuomenė. P. Baguška akcentavo Tarybos sprendimo 7 punktą, kuriame numatyta: „Neesant rajono Tarybos pirmininko, jo funkcijas bet kuriomis sąlygomis perima ir atlieka jo pavaduotojas, o nesant ir jo – vienas iš Tarybos prezidiumo narių išrinktas prezidiumo posėdyje“. P. Baguška pažymėjo, kad į pogrindį būtų ėję Tarybos nariai, kurių kandidatūras jis būtų pateikęs Tarybai. P. Baguška akcentavo, kad Kėdainių rajono savivaldybės valdybos posėdžiuose jis visada dalyvaudavo, jo ir V. Muntiano veiksmai visuomet buvo derinami tarpusavyje. P. Baguška nežino, ar pareiškėjas 1991-01-12–1991-01-13 atliko kokius nors veiksmus savivaldybėje.

I. Meškauskas paaiškino, kad jis 1991 m. sausio 12–13 d. budėjo prie Kėdainių rajono savivaldybės ir stebėjo aplinką ir kas budi savivaldybės viduje, nuolat palaikė ryšius su savivaldybės rūmuose budinčiais asmenimis, kurie buvo užsirakinę. Savivaldybės rūmuose buvo ramu, jokių asmenų pasitarimams nebuvo atvykę. Kuomet Vilniuje buvo užimtas televizijos bokštas, į savivaldybę atvyko P. Baguška, V. Muntianas, pradėjo rinktis aktyvistai, buvo statomos barikados, ruošiamasi galimam priešų atrėmimui. I. Meškauskas pažymėjo, kad jis, kaip tarybos narys, apie naktinius posėdžius tą naktį nieko nežinojo ir jų nebuvo.

Žurnalistų etikos inspektorė, pareiškėjo skundą išnagrinėjusi Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų laikymosi požiūriu,

n u s t a t ė:

Fizinio asmens garbė ir orumas yra ginami, kai nustatoma šių faktų visuma: 1) žinių paskleidimo faktas; 2) faktas, jog paskleistos žinios yra apie pareiškėją; 3) faktas, jog paskleistos žinios yra žeminančio pobūdžio; 4) faktas, jog paskleistos žinios neatitinka tikrovės.

Konkrečiu atveju sprendžiant, ar visuomenės informavimo priemonėje buvo paskelbta pareiškėjo garbę ir orumą žeminanti informacija, būtina nustatyti, ar ginčo objektu esančiuose teiginiuose buvo paskelbta žinia ar nuomonė. Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 36 dalyje nustatyta, kad nuomonė – tai visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonei netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 84 dalis nustato, kad žinia – tai visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas tikras faktas ar tikri (teisingi) duomenys.

Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra konstatuota, kad viešasis asmuo nesinaudoja tokiu pat garbės ir orumo gynimu kaip privatus asmuo, todėl viešasis asmuo turi pakęsti ir toleruoti jo atžvilgiu skelbiamą kritiką ir ne visai tikslią informaciją. Tuo tarpu viešosios informacijos rengėjas ir skleidėjas, veikdamas sąžiningai ir turėdamas tikslą informuoti visuomenę apie viešąjį asmenį ir jo veiklą tokiais klausimais, kuriuos visuomenė turi pagrįstą ir teisėtą interesą žinoti, gali pateikti informaciją su tam tikrais netikslumais ir išreikšti agresyvią kritiką, tačiau, neleistina skelbti tokios informacijos, kuria siekiama viešąjį asmenį pažeminti.

Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 73 dalyje įtvirtintoje viešojo asmens sąvokoje nustatyta, kad viešasis asmuo – valstybės politikas, teisėjas, valstybės ar savivaldybės pareigūnas, politinės partijos ir (ar) asociacijos vadovas, kuris dėl einamų pareigų arba savo darbo pobūdžio nuolat dalyvauja valstybinėje ar visuomeninėje veikloje, arba kitas fizinis asmuo, jeigu jis turi viešojo administravimo įgaliojimus ar administruoja viešųjų paslaugų teikimą arba jeigu jo nuolatinė veikla turi reikšmės viešiesiems reikalams.

Nagrinėjamu atveju publikacijos paskelbimo metu pareiškėjas buvo Kėdainių rajono savivaldybės tarybos narys ir vienas iš kandidatų 2011 m. vasario 27 d. Kėdainių rajono savivaldybės tarybos rinkimuose. Kaip matyti, pareiškėjas buvo tiek savivaldybės pareigūnas, įgaliotas įgyvendinti valdymą savivaldybėje, tiek politikas, dalyvavęs savivaldybių tarybų rinkimuose, todėl neabejotinai laikytinas viešuoju asmeniu. Atsižvelgiant į tai, būtina nustatyti, ar viešosios informacijos rengėjas ir skleidėjas, publikacijoje paskelbęs informaciją apie viešąjį asmenį, sąžiningai informavo visuomenę apie jo veiklą ir ar neperžengė teisės skleisti informaciją ribų.

Žeminančiomis žiniomis laikytinos tikrovės neatitinkančios žinios, kurios įstatymo, moralės, paprotinių normų laikymosi požiūriu pažeidžia asmens garbę ir orumą, gerą vardą visuomenėje. Tai klaidinga ir asmenį diskredituojanti informacija, kurioje teigiama apie asmens padarytą teisės, moralės ar paprotinių normų pažeidimą, negarbingą poelgį, netinkamą elgesį buityje, šeimoje, viešajame gyvenime, nesąžiningą visuomeninę, gamybinę-ūkinę, komercinę veiklą ir pan.

Konkrečiu atveju, atsižvelgiant į ginčo objektu esančios publikacijos kontekstą, publikacijos antraštėje „Darbietis“ apsimelavo“ ir teiginiuose „Įžūlus melas“, „Nereikia klastoti istorijos, klaidinti atgimstančios laisvos Lietuvos jaunimo, mulkinti paprastų žmonių vardan asmeninių ir vienos liaupsinamos partijos interesų“ paskelbtą informaciją, darytina išvada, kad viešosios informacijos skleidėjas minėtoje antraštėje ir teiginiuose paskelbė konstatuojamojo pobūdžio informaciją apie tai, kad pareiškėjo pateikti faktai publikacijoje „Kovos už laisvę dar nesibaigė“ („Rinkos aikštė“, 2011-01-11) yra pramanyti ir neatitinka tikrovės.

Teiginyje „Galbūt J. Gaidamavičiaus ir jo kolegų susirinkimas tą naktį ir vyko, bet ne savivaldybėje, dalyvaujant kariškiui, rusų mokyklos direktoriui, tarybos nariui Ariskinui, buvusiam prokurorui Garusovui, MGB įgaliotiniam Kėdainiuose Kudrašovui ir Kėdainių jedinstvininkams“ viešosios informacijos skleidėjas nurodė konkretų pareiškėjo pasakytą faktą, kuris neatitinka tikrovės.

Įvertinus visą publikacijos turinį ir ginčo objektu esančius teiginius, matyti, jog publikacijos rengėjas teigia, kad tikrovės neatitinka šie publikacijoje „Kovos už laisvę dar nesibaigė“ („Rinkos aikštė“, 2011-01-11) paskelbti teiginiai: „Visi tuomet susirinkę sekėme žinias ir kūrėme veiksmų planą. Pagrindo nerimauti turėjome daugiau nei pakankamai, nes Kėdainiuose buvo įsikūrę svarbūs sovietų armijos objektai su kariniu miesteliu. Laužėme galvas, mąstydami, kaip pasipriešinti, jei kariai bandys užgrobti savivaldybę. Galvojome, ką daryti, kad miestas neliktų be vadovų“, „Tuomet buvo numatytas veiksmų planas ir nuspręsta, kad invazijos atveju J. Gaidamavičiui tektų trauktis į pogrindį ir iš ten vadovauti rajonui“, „Savivaldybėn tą naktį buvo iškviestas ir Kėdainiuose dislokuotoms karinėms pajėgoms vadovavęs kariškis, kuris tuomet aiškino, kad jokių veiksmų neketina imtis“, „Pasislėpę Keleriškių miške stebėdavome, į kurią pusę juda kariuomenės kolonos ir perdavinėdavome žinias Vilniun“, be to, teigiama, kad pareiškėjas visiškai nedalyvavo 1991 m. sausio 12–13 d. nakties įvykiuose Kėdainių rajono savivaldybėje.

Konkrečiu atveju, vadovaujantis pareiškėjo skundo tyrimo metu surinktais duomenimis, nustatyta tokia ginčo situacijai aktualių 1991 m. sausio 12–13 d. įvykių eiga:

1) 1991-01-12 20 val. įvyko Kėdainių rajono savivaldybės Tarybos prezidiumo posėdis;

2) 1991-01-12 22 val. P. Baguška išėjo iš Kėdainių rajono savivaldybės pastato ir jame paliko budėti V. Volkų ir S. Šileiką;

3) 1991-01-12 23.00 – 23.30 val. į Kėdainių rajono savivaldybės pastatą atėjo R. Baltrūnas ir I. Meškauskas;

4) 1991-01-13 1.50 val. Sovietų sąjungos kariuomenės tankai apsupo Televizijos bokštą Vilniuje;

5) 1991-01-13 2 val. Sovietų sąjungos kariuomenė apsupo Radijo ir televizijos komiteto pastatą, užėmė Komiteto rūmus ir studijas; tuo pačiu metu P. Baguška paskambino V. Muntianui ir išvyko į Kėdainių rajono savivaldybę;

6) 1991-01-13 nuo 2 val. į Kėdainių rajono savivaldybę atvyko P. Baguška, V. Muntianas ir kiti asmenys, buvo pradėti pastato ir savivaldybės apsaugos užtikrinimo organizavimo veiksmai, susisiekta su Kėdainiuose dislokuotu Sovietų sąjungos karinių pajėgų daliniu;

7) 1991-01-13 12 val. įvyko protesto mitingas prie Kėdainių rajono savivaldybės, po kurio vyko neeilinė Kėdainių rajono savivaldybės tarybos sesija, kurioje priimtas Tarybos sprendimas.

Pažymėtina, kad pareiškėjo pateiktas vaizdo įrašas neabejotinai patvirtina, kad pareiškėjas nuo 1991 m. sausio 13 d. 3 val. 53–58 min. buvo Kėdainių rajono savivaldybėje, dalyvavo organizuojant pastato ir savivaldybės apsaugą, bendravo su V. Muntianu. Atsižvelgiant į tai, V. Volkaus paaiškinimai ir jo pozicija bei V. Muntiano rašytiniai paaiškinimai vertinti kaip nepatikimi ir neobjektyvūs.

Publikacijoje „Kovos už laisvę dar nesibaigė“ („Rinkos aikštė“, 2011-01-11, Nr. 4/2222) paskelbtas aplinkybes apie tai, kad Kėdainių rajono savivaldybėje susirinkę asmenys planavo tam tikrus apsaugos ir gynybos veiksmus, numatė vadovavimo savivaldybei ekstremalioje situacijoje atvejus ir tvarką, bendravo su Sovietų sąjungos kariuomenės atstovu ir stebėjo kariuomenės judėjimą, patvirtina vaizdo įraše ir publikacijoje „Toks savaitgalis“ („Kėdainių garsas“, 1991-01-15, Nr. 6/6756) paskelbta informacija, pareiškėjo bei P. Baguškos paaiškinimai ir Tarybos sprendimas. Visos publikacijoje „Kovos už laisvę dar nesibaigė“ („Rinkos aikštė“, 2011-01-11, Nr. 4/2222) nurodytos minėtos aplinkybės nei pareiškėjo, nei šios publikacijos rengėjo nebuvo susietos su kokiu nors naktiniu posėdžiu ir jo rezultatais, kaip neteisingai aiškina V. Volkus. Minėtomis aplinkybėmis buvo atskleista Kėdainių rajono savivaldybėje 1991-01-12 – 1991-01-13 vykusių įvykių seka, kurią prisiminė pareiškėjas ir kuri atitinka tikrovę.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad publikacijoje „Kovos už laisvę dar nesibaigė“ („Rinkos aikštė“, 2011-01-11, Nr. 4/2222) paskelbta informacija turi politinės reklamos požymių, kadangi ja suformuotas išskirtinai teigiamas konkretaus kandidato, pareiškėjo, įvaizdis. Tai reiškia, kad tokio pobūdžio publikacijoje informacija gali būti pateikta naudojant tam tikras meninės išraiškos priemones, paskelbti tam tikri netikslumai, tokiu būdu siekiant suintriguoti skaitytoją ir paveikti rinkėjo motyvaciją. Konkrečiu atveju minėtos publikacijos teiginyje „Tuomet buvo numatytas veiksmų planas ir nuspręsta, kad invazijos atveju J. Gaidamavičiui tektų trauktis į pogrindį ir iš ten vadovauti rajonui“ paskelbta informacija nėra visiškai tiksli, tačiau, atsižvelgiant į pareiškėjo paaiškinimus, neabejotina, kad jis, būdamas Kėdainių rajono savivaldybės valdytojo pavaduotoju ir vadovaudamasis Kėdainių rajono savivaldybės tarybos 1991-01-13 neeilinės sesijos metu pasakytu P. Baguškos kreipimusi, kuriame buvo teigiama, kad „Ne paslaptis, kad gali atsitikti ir taip, kad vienam ar kitam valdžios ar valdymo organų vadovui nebus sudarytos aplinkybės darbui, jis negalės atlikti jam patikėtų pareigų. Tuo atveju, šias pareigas savo iniciatyva ir operatyviai perima pavaduotojai arba jei nėra jų – tarybos prezidiumo ar rajono valdybos nariai“, bei Tarybos sprendimo 3 punktu, kuriame numatyta „Pavesti rajono valdybos vadovybei ir rajono Tarybos prezidiumui vykdyti apsaugos ir gynybos valdymo ir vadovavimo funkcijas, kada normali rajono valdžios ir valdymo organų veikla, dėl okupacinės grėsmės arba jos metu pasidaro negalima“, galėjo padaryti pagrįstą išvadą, jog jis, esant atitinkamoms aplinkybėms, taip pat galėjo būti paskirtas vadovauti Kėdainių rajono savivaldybei. Pažymėtina, kad 1991 m. sausio 12–13 d. įvykiai Lietuvos Respublikoje buvo reikšmingi, nemalonūs ir skausmingi kiekvienam visuomenės nariui, o ypač tiems asmenims, kurie tuose įvykiuose tiesiogiai dalyvavo ir visa tai priėmė ir įvertino kaip didelį bei svarbų indėlį ir vaidmenį. Konkrečiu atveju teiginyje „Tuomet buvo numatytas veiksmų planas ir nuspręsta, kad invazijos atveju J. Gaidamavičiui tektų trauktis į pogrindį ir iš ten vadovauti rajonui“ paskelbta informacija buvo paremta pareiškėjo subjektyviu asmeninių faktų suvokimu bei konkrečia Tarybos sprendimo nuostata, todėl tai negali būti laikoma tikrovės neatitinkančia informacija.

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad viešosios informacijos skleidėjas publikacijos antraštėje „Darbietis“ apsimelavo“ ir teiginiuose „Įžūlus melas“, „Galbūt J. Gaidamavičiaus ir jo kolegų susirinkimas tą naktį ir vyko, bet ne savivaldybėje, dalyvaujant kariškiui, rusų mokyklos direktoriui, tarybos nariui Ariskinui, buvusiam prokurorui Garusovui, MGB įgaliotiniam Kėdainiuose Kudrašovui ir Kėdainių jedinstvininkams“, „Nereikia klastoti istorijos, klaidinti atgimstančios laisvos Lietuvos jaunimo, mulkinti paprastų žmonių vardan asmeninių ir vienos liaupsinamos partijos interesų“ paskelbė tikrovės neatitinkančią informaciją.

Publikacijos antraštėje „Darbietis“ apsimelavo“ ir teiginiuose „Įžūlus melas“, „Nereikia klastoti istorijos, klaidinti atgimstančios laisvos Lietuvos jaunimo, mulkinti paprastų žmonių vardan asmeninių ir vienos liaupsinamos partijos interesų“ paskelbta informacija pareiškėjui buvo priskirtas moralės normų pažeidimas, negarbingas poelgis bei netinkamas elgesys viešajame gyvenime. Teiginiu „Galbūt J. Gaidamavičiaus ir jo kolegų susirinkimas tą naktį ir vyko, bet ne savivaldybėje, dalyvaujant kariškiui, rusų mokyklos direktoriui, tarybos nariui Ariskinui, buvusiam prokurorui Garusovui, MGB įgaliotiniam Kėdainiuose Kudrašovui ir Kėdainių jedinstvininkams“ paskelbta ne tik apie moralės normų pažeidimą ir negarbingą poelgį, bet ir pateikta nuoroda į galimą pareiškėjo bendradarbiavimą su kitais asmenimis: kariškiu V. Ariskinu, Garusovu, MGB atstovu J. Kudrašovu ir jedinstvininkais. Akcentuotina, kad Lietuvos prosovietinės organizacijos „Jedinstvo“ veikla pasižymėjo priešinimusi Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui, reikalavimu įvesti tiesioginį Tarybų socialistinių respublikų sąjungos prezidento valdymą ir siekiu paleisti Aukščiausiąją Tarybą – Atkuriamąjį Seimą. Tuo tarpu, pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ 1 straipsnį, SSRS valstybės saugumo komitetas (NKVD, NKGB, MGB, KGB) pripažintas nusikalstama organizacija, vykdžiusia karo nusikaltimus, genocidą, represijas, terorą ir politinį persekiojimą SSRS okupuotoje Lietuvos Respublikoje. Konkrečiu atveju viešosios informacijos skleidėjui pateikus minėtą nuorodą, pareiškėjas ne tik nėra pateikiamas kaip tiesioginis aprašomų įvykių dalyvis, bet priešingai – yra sugretinamas su nusikalstamų organizacijų nariais, o tai visuomenėje savaime yra suprantama vienareikšmiškai neigiamai, tokiu būdu nepagrįstai formuojant negatyvią nuomonę apie pareiškėją. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad publikacijai ir joje paskelbtai ginčo objektu esančiai informacijai būdingas akivaizdus menkinamasis pobūdis bei politinės antireklamos požymiai. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad publikacijos antraštėje ir ginčo teiginiuose paskelbta tikrovės neatitinkanti informacija peržengė teisės skleisti informaciją ribas ir pažemino pareiškėjo garbę bei orumą.

Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje yra numatyta, kad viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai. Šio įstatymo 19 straipsnio 2 dalis draudžia platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą. Įstatymo 22 straipsnio 8 dalies 1 punktas bei 41 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustato, kad viešosios informacijos rengėjai, skleisdami informaciją visuomenei, neturi iškraipyti teisingos, nešališkos informacijos bei nuomonių ir panaudoti tai savanaudiškiems tikslams, o žurnalistai turi teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais. Konkrečiu atveju viešosios informacijos skleidėjas, paskelbęs tikrovės neatitinkančią ir pareiškėjo garbę bei orumą žeminančią informaciją, pažeidė minėtas nuostatas.

Vadovaudamasi nurodytais motyvais ir Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1 bei 5 punktais, 3 dalies 1 bei 2 punktais bei 16 dalimi, žurnalistų etikos inspektorė

n u s p r e n d ė:

1. P r i p a ž i n t i pareiškėjo Juozo Gaidamavičiaus skundą dėl publikacijoje „Darbietis“ apsimelavo“ („Kėdainių kraštas“, 2011-01-21, Nr. 15) paskelbtos informacijos pagrįstu.

2. Į s p ė t i viešosios informacijos skleidėją VšĮ „Šou centras“ dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 19 straipsnio 2 dalies, 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto bei 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimo.

3. Į p a r e i g o t i VšĮ „Šou centras“ Visuomenės informavimo įstatymo nustatyta tvarka paneigti tikrovės neatitinkančią bei pareiškėjo garbę ir orumą žeminančią informaciją.

4. I š s i ų s t i sprendimą pareiškėjui, VšĮ „Šou centras“ direktoriui Valdui Vaidotui bei publikacijos rengėjui Vaclovui Volkui.

5. V i e š a i p a s k e l b t i sprendimą „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ ir Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos interneto tinklalapyje.

Rezoliucinė šio sprendimo dalis turi būti nedelsiant paskelbta laikraštyje „Kėdainių kraštas“, o žurnalistų etikos inspektorius apie tai turi būti raštu informuotas per 30 dienų nuo sprendimo paskelbimo (gavimo) dienos.

Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimai gali būti skundžiami teismui per 30 dienų nuo jų paskelbimo (gavimo) dienos.

 

 

Žurnalistų etikos inspektorė                                              Zita Zamžickienė

 

_________________