Byla Nr. 24/05-04/06

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO 2006 M. BALANDŽIO 4 D. NUTARIMO „DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO STATUTO 73 STRAIPSNIO 3 DALIES (1998 M. GRUODŽIO 22 D. REDAKCIJA) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI“ MOTYVUOJAMOSIOS DALIES II SKYRIAUS 6.3 PUNKTO NUOSTATOS IŠAIŠKINIMO

2006 m. lapkričio 21 d.

Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

dalyvaujant prašymą išaiškinti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatą pateikusio pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Prezidento atstovams Respublikos Prezidento patarėjams teisės klausimais Česlovui Atkočaičiui ir Mildai Vainiutei,

pareiškėjų – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės ir Lietuvos Respublikos Seimo atstovams konstitucinės justicijos byloje Nr. 24/05-04/06 Seimo nariams Česlovui Juršėnui (atstovavusiam abiem pareiškėjams – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupei ir Lietuvos Respublikos Seimui), Juliui Sabatauskui (atstovavusiam pareiškėjui – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupei), Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniajam patarėjui Antanui Jatkevičiui (atstovavusiam pareiškėjui – Lietuvos Respublikos Seimui),

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2006 m. lapkričio 20 d. apsvarstė Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. spalio 16 d. dekrete Nr. 778 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą išaiškinti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo statuto 73 straipsnio 3 dalies (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ nuostatą“ išdėstytą prašymą išaiškinti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo statuto 73 straipsnio 3 dalies (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ motyvuojamosios dalies II skyriaus 6.3 punkto pirmosios pastraipos nuostata „Iš konstitucinio valdžių padalijimo principo, kitų Konstitucijos nuostatų darytina išvada, kad Seimas neturi įgaliojimų sudaryti ir tokių laikinųjų tyrimo komisijų, kurioms būtų pavedama ištirti dalykus, kuriuos tiriant būtų įsiterpiama į kitų viešąją valdžią vykdančių, taip pat kitų Konstitucijoje ir (arba) įstatymuose numatytų valstybės bei savivaldybių institucijų įgaliojimus“ reiškia, kad:

– Lietuvos Respublikos Seimas neturi įgaliojimų sudaryti tokių Seimo laikinųjų tyrimo komisijų, kurioms būtų pavedama ištirti dalykus, susijusius su kitų valstybės institucijų darbo organizavimu, jei šių klausimų sprendimas pagal įstatymus priklauso tų institucijų vadovams, kaip antai: institucijų struktūros nustatymo, struktūrinių padalinių steigimo ir likvidavimo, darbuotojų priėmimo į darbą ir jų atleidimo ar perkėlimo į kitas pareigas, nušalinimo nuo pareigų bei kitų klausimų, susijusių su institucijos darbuotojų karjera, teisiniu statusu ir pan.;

– Lietuvos Respublikos Seimas negali pavesti Seimo laikinajai tyrimo komisijai ištirti tokių dalykų, kurie savaime reikštų, kad jiems ištirti reikės tik valstybės institucijos vykdomo ikiteisminio, operatyvinio ar kitokio tyrimo medžiagos, kurios pagrindu butų formuluojamos galutinės laikinosios tyrimo komisijos išvados, o jos atskleidimas galėtų pakenkti ikiteisminiam, operatyviniam ar kitokiam tyrimui.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

1. Konstitucinis Teismas konstitucinės justicijos byloje Nr. 24/05-04/06 pagal pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Seimo statuto 73 straipsnio 3 dalies nuostata „Jeigu ne mažesnė kaip 1/4 Seimo narių grupė raštu pareikalauja sudaryti laikinąją kontrolės ar tyrimo komisiją, tokią komisiją Seimas turi sudaryti artimiausio posėdžio metu“ neprieštarauja Konstitucijos 59 straipsnio 4 dalyje, pasak šio pareiškėjo, įtvirtintam Seimo nario laisvo mandato principui, Konstitucijos preambulėje, pasak šio pareiškėjo, įtvirtintam teisinės valstybės principui, pagal pareiškėjo – Seimo 2005 m. gruodžio 20 d. nutarime Nr. X-455 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Seimo statuto 73 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ išdėstytą prašymą ištirti, ar Seimo statuto 73 straipsnio 3 dalies nuostata „Jeigu ne mažesnė kaip 1/4 Seimo narių grupė raštu pareikalauja sudaryti laikinąją kontrolės ar tyrimo komisiją, tokią komisiją Seimas turi sudaryti artimiausio posėdžio metu“ neprieštarauja Konstitucijos 59 straipsnio 4 dalyje, pasak šio pareiškėjo, įtvirtintam Seimo nario laisvo mandato principui, 2006 m. balandžio 4 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo statuto 73 straipsnio 3 dalies (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimas).

2. Respublikos Prezidentas 2006 m. spalio 16 d. dekretu Nr. 778 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą išaiškinti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo statuto 73 straipsnio 3 dalies (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ nuostatą“ (toliau – ir Respublikos Prezidento 2006 m. spalio 16 d. dekretas) prašo Konstitucinį Teismą išaiškinti, ar Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo statuto 73 straipsnio 3 dalies (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ motyvuojamosios dalies II skyriaus 6.3 punkto pirmosios pastraipos nuostata „Iš konstitucinio valdžių padalijimo principo, kitų Konstitucijos nuostatų darytina išvada, kad Seimas neturi įgaliojimų sudaryti ir tokių laikinųjų tyrimo komisijų, kurioms būtų pavedama ištirti dalykus, kuriuos tiriant būtų įsiterpiama į kitų viešąją valdžią vykdančių, taip pat kitų Konstitucijoje ir (arba) įstatymuose numatytų valstybės bei savivaldybių institucijų įgaliojimus“ reiškia, kad:

– Seimas neturi įgaliojimų sudaryti tokių Seimo laikinųjų tyrimo komisijų, kurioms būtų pavedama ištirti dalykus, susijusius su kitų valstybės institucijų darbo organizavimu, jei šių klausimų sprendimas pagal įstatymus priklauso tų institucijų vadovams, kaip antai: institucijų struktūros nustatymo, struktūrinių padalinių steigimo ir likvidavimo, darbuotojų priėmimo į darbą ir jų atleidimo ar perkėlimo į kitas pareigas, nušalinimo nuo pareigų bei kitų klausimų, susijusių su institucijos darbuotojų karjera, teisiniu statusu ir pan.;

– Seimas negali pavesti Seimo laikinajai tyrimo komisijai ištirti tokių dalykų, kurie savaime reikštų, kad jiems ištirti reikės tik valstybės institucijos vykdomo ikiteisminio, operatyvinio ar kitokio tyrimo medžiagos, kurios pagrindu būtų formuluojamos galutinės laikinosios tyrimo komisijos išvados, o jos atskleidimas galėtų pakenkti ikiteisminiam, operatyviniam ar kitokiam tyrimui.

1. Konstitucinio Teismo posėdyje paaiškinimus pateikė prašymą išaiškinti Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatą pateikusio pareiškėjo – Respublikos Prezidento atstovai M. Vainiutė ir Č. Atkočaitis.

2. Konstitucinio Teismo posėdyje kalbėjo pareiškėjų – Seimo narių grupės ir Seimo atstovai konstitucinės justicijos byloje Nr. 24/05-04/06 Seimo nariai Č. Juršėnas (atstovavęs abiem pareiškėjams – Seimo narių grupei ir Seimui), J. Sabatauskas (atstovavęs pareiškėjui – Seimo narių grupei), taip pat A. Jatkevičius (atstovavęs pareiškėjui – Seimui).

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

1. Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnyje yra įtvirtinti Konstitucinio Teismo įgaliojimai oficialiai aiškinti savo nutarimus.

Aiškindamas Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnį Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus oficialiai aiškinti ir kitus savo baigiamuosius aktus (Konstitucinio Teismo 2004 m. balandžio 6 d., 2006 m. kovo 14 d. (byla Nr. 13/2000-14/2000-20/2000-21/2000-22/2000-25/2000-31/2000-35/2000-39/2000-8/01-31/01) sprendimai).

2. Konstitucinis Teismas savo nutarimą oficialiai aiškina pagal byloje dalyvavusių asmenų, kitų institucijų ir asmenų, kuriems Konstitucinio Teismo nutarimas išsiųstas, prašymą, taip pat savo iniciatyva (Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 1 dalis). Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 60 straipsnio 2 dalį Konstitucinio Teismo nutarimas yra išsiunčiamas inter alia Respublikos Prezidentui.

3. Konstitucinio Teismo nutarimas yra vientisas. Jo nutariamoji (rezoliucinė) dalis yra grindžiama motyvuojamosios dalies argumentais. Aiškindamas savo nutarimą Konstitucinis Teismas yra saistomas tiek nutarimo nutariamosios (rezoliucinės), tiek motyvuojamosios dalių turinio. Dėl Konstitucinio Teismo nutarimo aiškinimo priimtas sprendimas yra neatskiriamas nuo Konstitucinio Teismo nutarimo (Konstitucinio Teismo 2000 m. sausio 12 d., 2004 m. vasario 11 d., 2004 m. vasario 13 d., 2005 m. vasario 10 d., 2006 m. kovo 14 d. (byla Nr. 13/2000-14/2000-20/2000-21/2000-22/2000-25/2000-31/2000-35/2000-39/2000-8/01-31/01) sprendimai, 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).

Pabrėžtina, kad prašymo išaiškinti Konstitucinio Teismo nutarimą, kitą baigiamąjį aktą nagrinėjimas (pagal byloje dalyvavusių asmenų, kitų institucijų ir asmenų, kuriems Konstitucinio Teismo nutarimas išsiųstas, prašymą, taip pat paties Konstitucinio Teismo iniciatyva) nesuponuoja naujos konstitucinės justicijos bylos. Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 2 dalyje nurodytas sprendimas dėl Konstitucinio Teismo nutarimo aiškinimo yra žymimas tuo pačiu numeriu, kaip ir Konstitucinio Teismo nutarimas (kitas baigiamasis aktas), kuris yra aiškinamas, t. y. atitinkamos konstitucinės justicijos bylos numeriu.

4. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs: „Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalies, kurioje <...> nustatyta, kad Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami, formuluotė „yra galutiniai ir neskundžiami“ reiškia, kad Konstitucinio Teismo nutarimai, išvados, sprendimai, kuriais yra baigiama konstitucinės justicijos byla, t. y. Konstitucinio Teismo baigiamieji aktai, yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams, neišskiriant nė paties Konstitucinio Teismo: Konstitucinio Teismo baigiamieji aktai yra privalomi ir pačiam Konstituciniam Teismui, jie suvaržo Konstitucinį Teismą tuo atžvilgiu, kad jis negali jų pakeisti arba jų peržiūrėti, jeigu tam nėra konstitucinio pagrindo“ (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).

5. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 3 dalį Konstitucinis Teismas privalo aiškinti savo nutarimą, nekeisdamas jo turinio.

Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 3 dalies nuostata, kad Konstitucinis Teismas privalo aiškinti savo nutarimą, nekeisdamas jo turinio, reiškia, be kita ko, ir tai, kad aiškindamas savo nutarimą Konstitucinis Teismas negali jo turinio aiškinti taip, kad būtų pakeista nutarimo nuostatų prasmė, inter alia prasminė elementų, sudarančių nutarimo turinį, visuma, argumentai, motyvai, kuriais grindžiamas tas Konstitucinio Teismo nutarimas. Nurodyta Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 3 dalies nuostata reiškia ir tai, kad Konstitucinis Teismas negali aiškinti to, ko jis toje konstitucinės justicijos byloje, kurioje buvo priimtas aiškinamas nutarimas, netyrė (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. (byla Nr. 13/2000-14/2000-20/2000-21/2000-22/2000-25/2000-31/2000-35/2000-39/2000-8/01-31/01) sprendimas, 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).

6. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucinio Teismo nutarimų, kitų baigiamųjų aktų aiškinimo instituto paskirtis – plačiau, išsamiau atskleisti atitinkamų Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatų turinį, prasmę, jeigu to reikia, kad būtų užtikrintas deramas to Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto vykdymas, kad tuo Konstitucinio Teismo nutarimu, kitu baigiamuoju aktu būtų vadovaujamasi (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. (byla Nr. 13/2000-14/2000-20/2000-21/2000-22/2000-25/2000-31/2000-35/2000-39/2000-8/01-31/01) sprendimas).

Taigi aiškinant Konstitucinio Teismo nutarimus, kitus baigiamuosius aktus yra plėtojama oficiali konstitucinė doktrina.

7. Oficialios konstitucinės doktrinos formavimas ir plėtojimas – konstitucinės justicijos funkcija (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas; taip pat Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas). Konstitucinio Teismo formuojama oficiali konstitucinė doktrina, kurioje yra aiškinamos Konstitucijos nuostatos (principai, normos), yra viena visuma.

Oficialios konstitucinės doktrinos (ir kaip visumos, ir kiekvienu atskiru konstitucinio teisinio reguliavimo klausimu) formavimas – tai ne vienkartinis aktas, bet laipsniškas ir nuoseklus procesas, kuris yra nenutrūkstamas ir niekuomet nebūna visiškai baigtas. Oficiali konstitucinė doktrina bet kuriuo konstitucinio teisinio reguliavimo klausimu yra formuojama ne „visa iškart“, bet „byla po bylos“, vienus jos elementus (fragmentus), atskleistus ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose, papildant kitais, atskleidžiamais Konstitucinio Teismo aktuose, priimamuose naujose konstitucinės justicijos bylose. Aiškinant Konstitucijos tekste eksplicitiškai arba implicitiškai įtvirtintus principus bei normas visuomet yra galimybė – jeigu tai būtina dėl nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos logikos – formuluoti ir tokias oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas (t. y. atskleisti tokius konstitucinio teisinio reguliavimo aspektus), kurios dar nebuvo suformuluotos ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose. Konstituciniam Teismui pagal pareiškėjų prašymus nagrinėjant vis naujas konstitucinės justicijos bylas, ankstesniuose Konstitucinio Teismo aktuose suformuota oficiali konstitucinė doktrina (kiekvienu atskiru atitinkamoje byloje reikšmės turinčiu konstitucinio teisinio reguliavimo klausimu) yra papildoma vis naujais fragmentais. Formuluojant vis naujas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas yra atskleidžiama Konstitucijoje – aukščiausiosios teisės akte įtvirtinto teisinio reguliavimo įvairovė ir pilnatvė (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas; taip pat Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 14 d. nutarimas).

8. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą. Pabrėžtina, kad jurisprudencijos tęstinumą turi užtikrinti ne tik bendrosios kompetencijos bei specializuoti teismai (įsteigti pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį), bet ir Konstitucinis Teismas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d. nutarimai).

9. Kita vertus, konstitucinės jurisprudencijos tęstinumas nereiškia, kad oficiali konstitucinė doktrina negali būti koreguojama, kad jos nuostatos negali būti reinterpretuojamos (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Pabrėžtina, kad toks koregavimas, reinterpretavimas yra galimas ne tik tais atvejais, kai yra padaromos atitinkamos Konstitucijos pataisos.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos nuostatų sampratos, šių nuostatų pagrindu suformuluotų oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų tolesnis aiškinimas ir plėtojimas naujose konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose tam tikromis aplinkybėmis gali suponuoti ne tik naujų, toms konstitucinės justicijos byloms būtinų tirti konstitucinio teisinio reguliavimo aspektų atskleidimą ir ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose pateiktos Konstitucijos nuostatų sampratos papildymą naujais elementais (fragmentais), bet ir anksčiau suformuluotų oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų reinterpretavimą, kai oficiali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama. Toks Konstitucijos nuostatų sampratos ir oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų reinterpretavimas, kai oficiali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama, yra išimtinė Konstitucinio Teismo kompetencija. Tačiau tada, kai nėra padaryta Konstitucijos pataisų, dėl kurių tam tikras oficialias konstitucines doktrinines nuostatas yra būtina reinterpretuoti taip, kad oficiali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, tai daryti galima, tik jeigu iš Konstitucijos kyla būtinybė nukrypti nuo esamo precedento ir sukurti naują; Konstitucinis Teismas šioje srityje nėra visiškai laisvas, jį saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti oficiali konstitucinė doktrina. Naujų teismo precedentų kūrimas ir teismo precedentų argumentavimas (pagrindimas) negali būti racionaliai teisiškai nemotyvuoti valiniai aktai; Konstitucinis Teismas privalo užtikrinti konstitucinės jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą remdamasis savo jau suformuluota oficialia konstitucine doktrina bei precedentais. Nuo Konstitucinio Teismo precedentų, sukurtų priėmus sprendimus konstitucinės justicijos bylose, gali būti nukrypstama ir nauji precedentai gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama; lygiai taip pat ir Konstitucinio Teismo precedentus pagrindžiančios oficialios konstitucinės doktrininės nuostatos negali būti reinterpretuojamos taip, kad oficiali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, jeigu tai nėra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama; jokio Konstitucinio Teismo precedentų pakeitimo ar oficialios konstitucinės doktrinos koregavimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai (pavyzdžiui, vien Konstitucinio Teismo sudėties pasikeitimas). Minėtą būtinybę tam tikras oficialias konstitucines doktrinines nuostatas reinterpretuoti taip, kad oficiali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, gali lemti tik tokios aplinkybės kaip būtinybė didinti galimybes įgyvendinti asmenų prigimtines bei įgytąsias teises ir teisėtus interesus, būtinybė labiau apginti, apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, poreikis sudaryti palankesnes sąlygas įgyvendinti Konstitucijoje deklaruotus lietuvių tautos siekius, kuriais grindžiama pati Konstitucija, būtinybė plėsti konstitucinės kontrolės šalyje galimybes, idant būtų garantuojamas konstitucinis teisingumas, užtikrinta, kad nė vienas teisės aktas (jo dalis), prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams, neturėtų imuniteto pašalinimui iš teisės sistemos. Be to, oficialios konstitucinės doktrinos (jos nuostatų) reinterpretuoti taip, kad oficiali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, yra negalima, konstituciškai neleistina, jeigu tuomet yra pakeičiama Konstitucijoje įtvirtintų vertybių sistema, sumažinamos Konstitucijos viršenybės teisės sistemoje apsaugos garantijos, paneigiama Konstitucijos, kaip vientiso akto, darnios sistemos, samprata, sumažinamos Konstitucijoje įtvirtintos asmens teisių ir laisvių garantijos, pakeičiamas Konstitucijoje įtvirtintas valdžių padalijimo modelis. Kiekvienas tokio oficialios konstitucinės doktrinos reinterpretavimo, kai oficiali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama, atvejis turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamame Konstitucinio Teismo akte. Tačiau joks oficialios konstitucinės doktrinos plėtojimas – nei ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose pateiktos Konstitucijos nuostatų sampratos papildymas naujais elementais (fragmentais), nei toks anksčiau suformuluotų oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų reinterpretavimas, kai oficiali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama, – pagal Konstituciją negali būti ir nėra pagrindas peržiūrėti ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose priimtus nutarimus, išvadas, sprendimus, kuriais buvo baigta konstitucinės justicijos byla, ar jų argumentavimą (pagrindimą) (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).

10. Oficialios konstitucinės doktrinos vienodumas ir tęstinumas suponuoja būtinybę kiekvieną aiškinamą Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatą aiškinti atsižvelgiant į visą oficialų konstitucinį doktrininį kontekstą, taip pat į kitas Konstitucijos nuostatas (eksplicitines ir implicitines), susijusias su Konstitucijos nuostata (nuostatomis), kurią (kurias) aiškinant Konstitucinio Teismo nutarime, kitame baigiamajame akte buvo suformuluota atitinkama oficiali konstitucinė doktrininė nuostata. Jokia Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto oficiali konstitucinė doktrininė nuostata negali būti aiškinama izoliuotai, ignoruojant jos prasmines bei sistemines sąsajas su kitomis oficialiomis konstitucinėmis doktrininėmis nuostatomis, išdėstytomis tame Konstitucinio Teismo nutarime, kitame baigiamajame akte, kituose Konstitucinio Teismo aktuose, taip pat kitomis Konstitucijos nuostatomis (eksplicitinėmis ir implicitinėmis).

11. Pabrėžtina, kad šiame Konstitucinio Teismo sprendime išdėstytos oficialios konstitucinės doktrininės nuostatos dėl oficialios konstitucinės doktrinos koregavimo (be abejo, visada konstituciškai pagrindžiamo ir eksplicitiškai motyvuoto atitinkamame Konstitucinio Teismo akte) yra sietinos su naujų konstitucinės justicijos bylų nagrinėjimu ir naujų Konstitucinio Teismo precedentų sukūrimu jose, bet ne su Konstitucinio Teismo nutarimų, kitų baigiamųjų aktų oficialiu aiškinimu. Kaip minėta, Konstitucinis Teismas privalo aiškinti savo nutarimą, kitą baigiamąjį aktą, nekeisdamas jo turinio.

1. Respublikos Prezidentas 2006 m. spalio 16 d. dekretu prašo Konstitucinį Teismą išaiškinti, ar Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 6.3 punkto pirmosios pastraipos nuostata „Iš konstitucinio valdžių padalijimo principo, kitų Konstitucijos nuostatų darytina išvada, kad Seimas neturi įgaliojimų sudaryti ir tokių laikinųjų tyrimo komisijų, kurioms būtų pavedama ištirti dalykus, kuriuos tiriant būtų įsiterpiama į kitų viešąją valdžią vykdančių, taip pat kitų Konstitucijoje ir (arba) įstatymuose numatytų valstybės bei savivaldybių institucijų įgaliojimus“ reiškia, kad:

2. Pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 6.3 punkto pirmosios pastraipos nuostata „Iš konstitucinio valdžių padalijimo principo, kitų Konstitucijos nuostatų darytina išvada, kad Seimas neturi įgaliojimų sudaryti ir tokių laikinųjų tyrimo komisijų, kurioms būtų pavedama ištirti dalykus, kuriuos tiriant būtų įsiterpiama į kitų viešąją valdžią vykdančių, taip pat kitų Konstitucijoje ir (arba) įstatymuose numatytų valstybės bei savivaldybių institucijų įgaliojimus“, kurią prašo išaiškinti Respublikos Prezidentas, yra didesnio teksto dalis. Visas Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 6 punktas (ir į jį įeinantys 6.1, 6.2, 6.3 punktai), kuriame yra ši nuostata, yra išdėstytas taip:

„6. Pažymėtina, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti kokio nors išsamaus (baigtinio) klausimų, kuriems ištirti Seimas gali sudaryti laikinąsias tyrimo komisijas, sąrašo: kadangi Seimas, kaip Tautos atstovybė ir įstatymų leidžiamosios valdžios institucija (vykdanti, kaip minėta, ne tik įstatymų leidybos, bet ir įvairias kitas funkcijas), gali leisti įstatymus ir kitus teisės aktus, reguliuojančius kuo įvairiausius visuomeninius santykius, jis iš esmės gali sudaryti laikinąsias tyrimo komisijas kuo įvairiausiems valstybėje ir visuomenėje vykstantiems procesams ištirti.

6.1. Konstitucijoje yra įtvirtintas atsakingo valdymo principas (Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. birželio 2 d. nutarimai). Konstitucija nesuponuoja tokios Seimo veiklos, kai Seimas visą įstatymų leidybai bei kitoms Seimo funkcijoms vykdyti reikalingą informaciją renka pats, nepasikliaudamas kitų valstybės institucijų pateikiama informacija, ir kai Seimo veikloje dominuoja laikinųjų tyrimo ar panašios paskirties komisijų sudarymas bei jų atliekami tyrimai. Priešingai, Konstitucija suponuoja tokį Seimo laikinųjų tyrimo komisijų institutą ir tokį įstatymuose įtvirtintą šių komisijų sudarymo ir veiklos teisinį reguliavimą, kai Seimo laikinosios tyrimo komisijos yra sudaromos ne bet kokiems, o tik ypatingiems, t. y. valstybinės svarbos, klausimams ištirti. Laikinųjų Seimo tyrimo komisijų įgaliojimai sietini su Seimo konstitucine paskirtimi bei funkcijomis.

6.2. Konstitucija nesuponuoja galimybės sudaryti tokias Seimo laikinąsias tyrimo komisijas, kurioms būtų pavedama ištirti tokius dalykus, kurių pagal Konstituciją viešosios valdžios institucijos apskritai negali tirti, kaip antai žmogaus asmeninio ar šeimyninio gyvenimo aplinkybių, jeigu tokiu tyrimu galėtų būti konstituciškai nepagrįstai įsiterpta į Konstitucijos ginamą ir saugomą žmogaus privatų gyvenimą, pažeistas jo neliečiamumas ir pan.

6.3. Iš konstitucinio valdžių padalijimo principo, kitų Konstitucijos nuostatų darytina išvada, kad Seimas neturi įgaliojimų sudaryti ir tokių Seimo laikinųjų tyrimo komisijų, kurioms būtų pavedama ištirti dalykus, kuriuos tiriant būtų įsiterpiama į kitų viešąją valdžią vykdančių, taip pat kitų Konstitucijoje ir (arba) įstatymuose numatytų valstybės bei savivaldybių institucijų įgaliojimus. Antai Seimo laikinoji tyrimo komisija negali perimti teismų konstitucinių įgaliojimų ar kaip nors kitaip įsiterpti į teismų konstitucinės kompetencijos įgyvendinimą, pažeisti teisėjo ir teismų nepriklausomumo vykdant teisingumą ar juo labiau pati imti vykdyti teisingumo; Seimo laikinoji tyrimo komisija negali perimti prokurorų konstitucinių įgaliojimų ar kaip nors kitaip įsiterpti į prokurorų konstitucinės kompetencijos įgyvendinimą, pažeisti prokuroro nepriklausomumo organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 1, 2, 3 ir 5 punktų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taip pat dėl pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. gruodžio 2 d. nutarimas Nr. IX-1868 „Dėl Seimo laikinosios tyrimo komisijos dėl galimų grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui išvados“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 3 bei 8 straipsniams (2003 m. balandžio 3 d. redakcija)“ (toliau – ir 2004 m. gegužės 13 d. nutarimas)).

Tačiau tai, kad Seimo laikinosioms tyrimo komisijoms negali būti pavedama ištirti dalykų, kuriuos tiriant būtų įsiterpiama į kitų viešąją valdžią vykdančių, taip pat kitų Konstitucijoje ir (arba) įstatymuose numatytų valstybės bei savivaldybių institucijų įgaliojimus, nereiškia, kad Seimo laikinosios tyrimo komisijos apskritai negali turėti įgaliojimų valstybės ar savivaldybių institucijų, jų pareigūnų, kitų asmenų atžvilgiu. Tokie įgaliojimai paisant Konstitucijos gali būti nustatyti įstatymu.“

Atsižvelgiant į oficialų konstitucinį doktrininį kontekstą, kuriame yra išdėstyta prašoma išaiškinti Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 6.3 punkto pirmosios pastraipos nuostata, inter alia į tai, kad ji čia pat yra aiškinama, taip pat ir darant nuorodą į oficialią konstitucinę doktriną, išdėstytą Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarime, aiškinant minėtą nuostatą turi būti remiamasi ir kitais Konstitucinio Teismo aktais, kuriuose yra išdėstyta Seimo laikinųjų tyrimo komisijų doktrina, inter alia Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimu.

3. Konstitucinis Teismas 2004 m. gegužės 13 d. nutarime yra suformulavęs plačią oficialią konstitucinę Seimo laikinųjų tyrimo komisijų doktriną. Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimo oficialios konstitucinės doktrininės nuostatos daugiausia yra tos dar Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarime suformuluotos oficialios konstitucinės doktrinos tęsinys, plėtojimas.

Pažymėtina, kad aiškinant prašomą išaiškinti Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimo nuostatą (atitinkamą prašymą pateikusio pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Prezidento nurodytu aspektu) yra svarbios šios Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimo oficialios konstitucinės doktrininės nuostatos:

– „Kaip įgyvendindamas Konstitucijoje tiesiogiai įtvirtintą teisę įstatymais sukonkretinti savo tam tikrus konstitucinius įgaliojimus, taip ir įstatymais nustatydamas tokius savo įgaliojimus, kurie nėra expressis verbis nurodyti Konstitucijoje, Seimas yra saistomas Konstitucijos. Tai, kad leisdamas įstatymus Seimas yra saistomas Konstitucijos, taip pat savo paties išleistų įstatymų, yra esminis konstitucinio teisinės valstybės principo elementas <...>„ (motyvuojamosios dalies I skyriaus 2 punkto penktoji pastraipa); „<...> Seimas, įgyvendindamas savo konstitucinius įgaliojimus, vykdo klasikines demokratinės teisinės valstybės parlamento funkcijas: <...> vykdo vykdomosios valdžios ir kitų valstybės institucijų (išskyrus teismus) parlamentinę kontrolę (kontrolės funkcija), steigia valstybės institucijas, skiria ir atleidžia jų vadovus bei kitus valstybės pareigūnus (steigiamoji funkcija) <...>„ (motyvuojamosios dalies I skyriaus 3 punkto pirmoji pastraipa);

– „<...> Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, kiti teisėkūros subjektai negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigiamos minėtos Seimo konstitucinės funkcijos arba būtų suvaržomos galimybės jas vykdyti, nes taip būtų kliudoma Seimui – Tautos atstovybei efektyviai veikti Tautos ir Lietuvos valstybės interesais“ (motyvuojamosios dalies I skyriaus 3 punkto antroji pastraipa);

– „Kad tinkamai vykdytų savo, kaip parlamento, funkcijas ir įgyvendintų savo konstitucinius įgaliojimus, Seimui – Tautos atstovybei reikia turėti išsamią, objektyvią informaciją apie valstybėje ir visuomenėje vykstančius procesus, apie padėtį įvairiose valstybės bei visuomenės gyvenimo srityse ir jose kylančias problemas. Tokios informacijos turėjimas yra būtina prielaida tam, kad Seimas galėtų efektyviai veikti Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, kad jis deramai vykdytų savo konstitucinę priedermę“ (motyvuojamosios dalies I skyriaus 4 punkto pirmoji pastraipa);

– „Seimo konstitucinės funkcijos, Konstitucijoje įtvirtinti Seimo įgaliojimai suponuoja Seimo įgaliojimus kiekvienu atveju, kai iškyla būtinybė spręsti kurį nors Seimo konstitucinei kompetencijai priskirtą klausimą, siekti gauti išsamią, objektyvią informaciją, reikalingą atitinkamiems sprendimams priimti. Būtinybė turėti tokią informaciją reiškia, kad prireikus Seimas gali ne tik pasikliauti visuotinai žinoma ar valstybės institucijų, kitų asmenų jam pateikiama informacija, bet ir pats imtis aktyvios veiklos, kad tokia išsami, objektyvi informacija būtų gauta. Taigi Seimas prireikus gali pats atlikti tyrimą, kad butų surinkta informacija apie tam tikrus valstybėje ir visuomenėje vykstančius procesus, apie padėtį įvairiose valstybės bei visuomenės gyvenimo srityse ir jose kylančias problemas“ (motyvuojamosios dalies I skyriaus 4 punkto antroji pastraipa);

– „<...> Seimas, turėdamas įgaliojimus kiekvienu atveju, kai iškyla būtinybė spręsti kurį nors Seimo konstitucinei kompetencijai priskirtą klausimą, siekti gauti išsamią, objektyvią informaciją, reikalingą atitinkamiems sprendimams priimti, ir turėdamas diskreciją sudaryti savo struktūrinius padalinius, nustatyti jų kompetenciją, formuluoti jiems tam tikrus uždavinius, turi ir diskreciją sudaryti tokius savo struktūrinius padalinius, kuriems būtų pavedama atlikti tyrimą, kad būtų surinkta informacija apie tam tikrus valstybėje ir visuomenėje vykstančius procesus, apie padėtį įvairiose valstybės bei visuomenės gyvenimo srityse ir jose kylančias problemas“ (motyvuojamosios dalies I skyriaus 5.1 punkto trečioji pastraipa);

– „<...> tam, kad galėtų tinkamai vykdyti savo konstitucines funkcijas, Seimui gali prireikti sudaryti ir tokius struktūrinius padalinius, kurie turėtų įgaliojimus įvairių valstybės ar savivaldybių institucijų, jų pareigūnų, kitų asmenų atžvilgiu. <...> tokie įgaliojimai gali būti susiję ir su informacijos apie tam tikrus valstybėje ir visuomenėje vykstančius procesus, apie padėtį įvairiose valstybės bei visuomenės gyvenimo srityse ir jose kylančias problemas gavimu iš valstybės ar savivaldybių institucijų, jų pareigūnų, kitų asmenų. <...> šis informacijos gavimas negali priklausyti nuo to, ar atitinkamos institucijos, kiti asmenys yra atskaitingi Seimui, ar ne: kad gautų išsamią, objektyvią informaciją, reikalingą atitinkamiems sprendimams priimti, Seimui, kaip Tautos atstovybei, reikia turėti galimybę gauti informaciją ne tik iš jam atskaitingų institucijų, kitų asmenų, bet ir iš jam neatskaitingų asmenų. Jeigu reikia nustatyti Seimo struktūrinio padalinio valdingus įgaliojimus Seimui neatskaitingų institucijų, jų pareigūnų, kitų asmenų atžvilgiu (įskaitant teisę reikalauti tokios informacijos, kurios pateikimą reglamentuoja įstatymai), tokie Seimo struktūrinio padalinio įgaliojimai turi būti nustatomi įstatymu. Nustatant tokius įgaliojimus turi būti paisoma Konstitucijos normų ir principų“ (motyvuojamosios dalies I skyriaus 5.2 punkto antroji pastraipa);

– „<...> kad kai kurie su Seimo struktūrinių padalinių sudarymu, jų kompetencijos nustatymu, sudėties suformavimu, užduočių jiems formulavimu susiję klausimai gali būti sprendžiami Seimo poįstatyminiais aktais. Tokie Seimo poįstatyminiai aktai negali prieštarauti įstatymams, taip pat Seimo statutui. Jeigu Seimo poįstatyminiame akte yra formuluojami Seimo struktūrinio padalinio įgaliojimai valstybės ar savivaldybių institucijų, jų pareigūnų, kitų asmenų atžvilgiu, tokios Seimo poįstatyminio akto nuostatos turi būti grindžiamos įstatymų nuostatomis“ (motyvuojamosios dalies I skyriaus 5.2 punkto trečioji pastraipa).

4. Daugelis iš čia pacituotų Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarime suformuluotų oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų (taip pat kitų to Konstitucinio Teismo nutarimo oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų, kurios, atsižvelgiant į prašymo išaiškinti Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimo nuostatą turinį, šiame Konstitucinio Teismo sprendime nėra cituojamos) Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarime yra pakartotos, o kai kurios – ir išplėtotos. Paminėtina ir tai, kad Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarime yra pakartotos ir išplėtotos ir kai kurių kitų Konstitucinio Teismo aktų, priimtų ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose, inter alia Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimo, konstitucinės doktrininės nuostatos. Nuo jų negali būti atsieta ir prašoma išaiškinti Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 6.3 punkto pirmosios pastraipos nuostata „Iš konstitucinio valdžių padalijimo principo, kitų Konstitucijos nuostatų darytina išvada, kad Seimas neturi įgaliojimų sudaryti ir tokių laikinųjų tyrimo komisijų, kurioms būtų pavedama ištirti dalykus, kuriuos tiriant būtų įsiterpiama į kitų viešąją valdžią vykdančių, taip pat kitų Konstitucijoje ir (arba) įstatymuose numatytų valstybės bei savivaldybių institucijų įgaliojimus“.

Iš tokių oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų, Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarime suformuluotų remiantis Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimo, taip pat kitų Konstitucinio Teismo aktų, priimtų ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose, inter alia Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimo, konstitucinėmis doktrininėmis nuostatomis (t. y. plėtojančių Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarime ir kituose ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose suformuluotas konstitucines doktrinines nuostatas), nuo kurių negali būti atsieta prašoma išaiškinti Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 6.3 punkto pirmosios pastraipos nuostata, nagrinėjamo prašymo išaiškinti šią Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimo nuostatą kontekste, be šiame Konstitucinio Teismo sprendime cituotų minėto Konstitucinio Teismo nutarimo 6 punkto (ir jį sudarančių 6.1, 6.2, 6.3 punktų) nuostatų, yra paminėtinos šios:

– „Teisės aktais turi būti nustatyta tokia Seimo struktūra ir darbo tvarka, apibrėžti tokie Seimo santykiai su kitomis valstybės institucijomis, įtvirtintas toks Seimo nario teisinis statusas, kad Seimas – Tautos atstovybė galėtų vykdyti savo konstitucines funkcijas <...>„ (motyvuojamosios dalies II skyriaus 2 punkto trečioji pastraipa);

– „Pagal Konstituciją Seimas privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų sudarytos teisinės prielaidos gauti jo konstituciniams įgaliojimams vykdyti reikalingą informaciją“ (motyvuojamosios dalies II skyriaus 5 punkto pirmoji pastraipa);

– „<...> demokratinėje teisinėje valstybėje negali būti paneigti parlamento – Tautos atstovybės įgaliojimai imtis priemonių, kad būtų gauta informacija apie valstybėje ir visuomenėje vykstančius procesus, apie padėtį įvairiose valstybės bei visuomenės gyvenimo srityse ir jose kylančias problemas, inter alia sudaryti tam skirtus parlamento struktūrinius padalinius ir jiems pavesti atlikti atitinkamą tyrimą; priešingu atveju nebūtų užtikrintas tinkamas parlamento – Tautos atstovybės funkcijų vykdymas ir reikalingų sprendimų priėmimas. Minėti įgaliojimai kyla iš pačios parlamentinės demokratijos esmės, yra parlamentarizmo savastis. Demokratinių teisinių valstybių parlamentų praktikoje parlamento galimybė imtis priemonių, kad būtų gauta informacija apie valstybėje ir visuomenėje vykstančius procesus, apie padėtį įvairiose valstybės bei visuomenės gyvenimo srityse ir jose kylančias problemas, įgyvendinama ir panaudojant tokius institutus kaip parlamentų sudaromos laikinosios komisijos (kurioms pavedama atlikti tam tikrą tyrimą), parlamentiniai klausymai bei svarstymai ir pan.“ (motyvuojamosios dalies II skyriaus 5 punkto ketvirtoji pastraipa); „Seimo sudaromų laikinųjų komisijų, inter alia laikinųjų tyrimo komisijų, institutas būdingas ir atkurtos Lietuvos valstybės parlamentarizmo tradicijai“ (motyvuojamosios dalies II skyriaus 5 punkto penktoji pastraipa);

– „Kiekvienu konkrečiu atveju Seimas, prieš spręsdamas dėl Seimo laikinosios tyrimo komisijos sudarymo, privalo apsvarstyti ir įvertinti, ar pagal Konstituciją ir įstatymus ta Seimo laikinoji tyrimo komisija gali būti sudaryta, ar ne. Seimas privalo apsvarstyti ir įvertinti inter alia tai: ar klausimas, dėl kurio siūloma sudaryti Seimo laikinąją tyrimo komisiją, iš tikrųjų yra valstybinės svarbos; ar nėra siūloma tai Seimo laikinajai tyrimo komisijai pavesti ištirti tokių dalykų, kurių pagal Konstituciją viešosios valdžios institucijos apskritai negali tirti; ar nėra siūloma tai Seimo laikinajai tyrimo komisijai pavesti ištirti tokių dalykų, kuriuos tiriant būtų įsiterpiama į kitų viešąją valdžią vykdančių, taip pat kitų Konstitucijoje ir (arba) įstatymuose numatytų valstybės bei savivaldybių institucijų įgaliojimus“ (motyvuojamosios dalies II skyriaus 9 punkto pirmoji pastraipa);

– „Seimas, prieš spręsdamas dėl Seimo laikinosios tyrimo komisijos sudarymo, gali (inter alia tikslingumo aspektu) įvertinti ir tai, ar nėra kitų aplinkybių, kurios pateisintų tos komisijos nesudarymą, kaip antai: ar atitinkamas klausimas nebuvo jau ištirtas arba nėra tiriamas Seimo laikinosios tyrimo komisijos ar kitos institucijos, ar atitinkamo darbo negali atlikti kuris nors jau įsteigtas ir veikiantis Seimo struktūrinis padalinys ir t. t.“ (motyvuojamosios dalies II skyriaus 9 punkto antroji pastraipa);

– „<...> tais atvejais, kai klausimas, kuriam ištirti siūloma sudaryti Seimo laikinąją tyrimo komisiją, yra išties valstybinės svarbos ir nėra aplinkybių, dėl kurių tokia komisija pagal Konstituciją ir įstatymus negali būti sudaryta, taip pat jeigu nėra kitų aplinkybių, kurios pateisintų tos komisijos nesudarymą, Seimo narių laisvas mandatas turi būti naudojamas taip, kad Seimas galėtų efektyviai veikti Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, kad jis deramai vykdytų savo konstitucinę priedermę“ (motyvuojamosios dalies II skyriaus 13 punkto trečioji pastraipa);

– „<...> Konstitucijoje yra įtvirtintas atsakingo valdymo principas. Seimas savo konstituciniais įgaliojimais sudaryti laikinąsias tyrimo komisijas neturi naudotis taip, kad visą įstatymų leidybai bei kitoms savo funkcijoms vykdyti reikalingą informaciją rinktų pats ir jo veikloje dominuotų laikinųjų tyrimo ar panašios paskirties komisijų sudarymas bei jų atliekami tyrimai; <...> Konstitucija nesuponuoja tokios Seimo veiklos. Antraip galėtų būti sudarytos prielaidos tam tikromis aplinkybėmis trikdyti parlamento darbą, kliudyti Seimui – Tautos atstovybei racionaliai ir efektyviai veikti Tautos ir Lietuvos valstybės interesais“ (motyvuojamosios dalies II skyriaus 14 punktas).

5. Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 1, 2, 3 ir 5 punktų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taip pat dėl pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. gruodžio 2 d. nutarimas Nr. IX-1868 „Dėl Seimo laikinosios tyrimo komisijos dėl galimų grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui išvados“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 3 bei 8 straipsniams (2003 m. balandžio 3 d. redakcija)“, kurio oficialios konstitucinės doktrininės nuostatos yra cituojamos šiame Konstitucinio Teismo sprendime, buvo priimtas konstitucinės justicijos byloje Nr. 43/03-46/03, kurioje vienas pareiškėjas – Seimo narių grupė ginčijo Lietuvos Respublikos Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo (toliau cituojamame Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarime – Įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies 1 punkto ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Seimo laikinoji tyrimo komisija turi teisę gauti iš visų valstybės valdžios ir valdymo institucijų, valstybės ir savivaldybių įmonių (taip pat ir jų kontroliuojamų), įstaigų ir organizacijų dokumentus, duomenis ar žinias, net jeigu tai yra komercinė, banko, tarnybinė paslaptis, taip pat gauti pirminius bei kitus dokumentus, kuriuose šie duomenys ar žinios užfiksuoti, 4 straipsnio 1 dalies 2 punkto ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Seimo laikinoji tyrimo komisija turi teisę gauti iš visų valstybės valdžios ir valdymo institucijų, valstybės ir savivaldybių įmonių (taip pat ir jų kontroliuojamų), įstaigų ir organizacijų vadovų bei kitų darbuotojų žodinius, raštiškus paaiškinimus ar pažymas Seimo laikinosios tyrimo komisijos tiriamais klausimais, taip pat pažymas apie valstybės institucijų, įmonių, įstaigų ar organizacijų turimą medžiagą, dokumentus, 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Seimo laikinoji tyrimo komisija turi teisę kviesti į komisijos posėdžius valstybės ir savivaldybių politikus, pareigūnus, tarnautojus, taip pat kitus valstybės ir savivaldybių institucijose dirbančius asmenis, išklausyti jų paaiškinimus, reikalauti iš jų informacijos ar duomenų Seimo laikinosios tyrimo komisijos tiriamu klausimu ir juos gauti raštu ar žodžiu, 4 straipsnio 1 dalies 5 punkto ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Seimo laikinoji tyrimo komisija turi teisę, suderinusi su Generaline prokuratūra ar ikiteisminio tyrimo įstaiga, įstatymų nustatyta tvarka susipažinti su jų žinioje esančia baudžiamąja byla ar kita medžiaga, dokumentais, atitiktį Konstitucijos 5, 55, 61, 67, 109, 118 straipsniams, o kitas pareiškėjas – kita Seimo narių grupė ginčijo Seimo 2003 m. gruodžio 2 d. nutarimo Nr. IX-1868 „Dėl Seimo laikinosios tyrimo komisijos dėl galimų grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui išvados“ ta apimtimi, kuria nustatyta, kad „įslaptinta informacija per Prezidentą ir jo patarėjus pasiekdavo tuos asmenis, kurie jos žinoti neturėjo teisės, tarp jų ir tuos, kurių atžvilgiu atliekamas operatyvinis tyrimas“, „Prezidentas ir kai kurie jo patarėjai darė neleistiną įtaką įmonių privatizavimui ir atskiriems privataus verslo subjektams“, „Prezidentui toleruojant, jo patarėjai viršijo savo kompetenciją, kišosi į kitų valstybės institucijų veiklą, piktnaudžiavo savo statusu, taip įnešdami sumaištį į valstybės valdymą“, atitiktį Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 dalims, 31 straipsnio 1 daliai, 67 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 3, 8 straipsniams.

Pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimu toje konstitucinės justicijos byloje ginčytas Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas (šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 5 punktai (atitinkama apimtimi)) buvo pripažintas neprieštaraujančiu Konstitucijai.

Nagrinėjamo prašymo išaiškinti Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimo nuostatą kontekste yra svarbios ir Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimo nuostatos, kuriomis aiškinamas (komentuojamas) Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatyme (1999 m. kovo 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais, padarytais Seimo 2003 m. balandžio 3 d. priimtu Lietuvos Respublikos Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 3, 4 ir 8 straipsnių pakeitimo įstatymu ir 2003 m. lapkričio 6 d. priimtu Lietuvos Respublikos Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymu) nustatytas teisinis reguliavimas. Tai šios nuostatos:

– „Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostata „Seimas, pripažinęs būtinybę ištirti valstybinės svarbos klausimą, gali sudaryti Seimo laikinąją tyrimo komisiją“ reiškia, jog Seimas pagal Įstatymą turi įgaliojimus Seimo laikinąją tyrimo komisiją sudaryti ne bet kokiam, o tik ypatingam, t. y. valstybinės svarbos, klausimui ištirti. Taigi kiekvienu konkrečiu atveju Seimas, prieš spręsdamas dėl Seimo laikinosios tyrimo komisijos sudarymo, privalo apsvarstyti ir įvertinti, ar klausimas iš tikrųjų yra valstybinės svarbos“ (motyvuojamosios dalies II skyriaus 2 punkto antroji pastraipa);

– „Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalyje yra įtvirtintos Seimo laikinosios tyrimo komisijos teisės. Seimo laikinoji tyrimo komisija turi teisę: susipažinti su informacija, susijusia su tiriamu klausimu, ir gauti iš visų valstybės valdžios ir valdymo institucijų, Lietuvos banko, valstybės ir savivaldybių įmonių (taip pat ir jų kontroliuojamų), įstaigų ir organizacijų dokumentus, duomenis ar žinias, net jeigu tai yra valstybės, komercinė, banko, tarnybinė paslaptis, taip pat gauti pirminius bei kitus dokumentus, kuriuose šie duomenys ar žinios užfiksuoti; jeigu žinios sudaro valstybės paslaptį, jos komisijai turi būti pateiktos Lietuvos Respublikos valstybės paslapčių ir jų apsaugos bei Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo nustatyta tvarka (1 punktas); gauti iš visų valstybės valdžios ir valdymo institucijų, Lietuvos banko, valstybės ir savivaldybių įmonių (taip pat ir jų kontroliuojamų), įstaigų ar organizacijų vadovų bei kitų darbuotojų žodinius, raštiškus paaiškinimus ar pažymas komisijos tiriamais klausimais, taip pat pažymas apie valstybės institucijų, įmonių, įstaigų ar organizacijų turimą medžiagą, dokumentus (2 punktas); kviesti į komisijos posėdžius valstybės ir savivaldybių politikus, pareigūnus, tarnautojus, taip pat kitus valstybės ir savivaldybių institucijose dirbančius asmenis, išklausyti jų pranešimus ar paaiškinimus, reikalauti iš jų informacijos ar duomenų komisijos tiriamu klausimu ir juos gauti raštu ar žodžiu (3 punktas); kviesti į komisijos posėdžius kitus asmenis ir prašyti juos komisijos tiriamu klausimu pateikti pranešimus, paaiškinimus, informaciją ar duomenis raštu ar žodžiu (4 punktas); suderinusi su Generaline prokuratūra, Valstybės kontrole, Valstybės saugumo departamentu ar ikiteisminio tyrimo įstaiga, įstatymų nustatyta tvarka susipažinti su jų žinioje esančia baudžiamąja byla ar kita medžiaga, dokumentais (5 punktas) <...>„ (motyvuojamosios dalies II skyriaus 3 punktas); „<...> Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 1, 2, 3, 4 ir 5 punktuose yra įtvirtintos tokios Seimo laikinosios tyrimo komisijos teisės, kurios yra susijusios su informacijos, reikalingos tam, kad Seimo laikinoji tyrimo komisija atliktų Seimo jai suformuluotus uždavinius, gavimu iš šiuose punktuose nurodytų asmenų. Seimo laikinosios tyrimo komisijos įgaliojimai, susiję su minėtos informacijos gavimu, yra diferencijuoti pagal tai, iš kokių asmenų ši informacija turi būti gauta, pagal tai, kokio pobūdžio ji yra, taip pat pagal tai, kokiu būdu Seimo laikinoji tyrimo komisija turi šią informaciją gauti iš tam tikrų asmenų“ (motyvuojamosios dalies II skyriaus 4 punkto pirmoji pastraipa); „Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 1 ir 2 punktuose yra įtvirtinta Seimo laikinosios tyrimo komisijos teisė gauti iš visų valstybės valdžios ir valdymo institucijų, Lietuvos banko, valstybės ir savivaldybių įmonių (taip pat ir jų kontroliuojamų), įstaigų ir organizacijų, jų vadovų bei kitų darbuotojų informaciją Seimo laikinosios tyrimo komisijos tiriamais klausimais – dokumentus, duomenis, žinias, taip pat pirminius bei kitus dokumentus, kuriuose šie duomenys ar žinios užfiksuoti, vadovų bei kitų darbuotojų žodinius ir raštiškus paaiškinimus ar pažymas, taip pat pažymas apie turimą medžiagą, dokumentus. Ši informacija yra reikalinga tam, kad Seimo laikinoji tyrimo komisija atliktų Seimo jai suformuluotus uždavinius“ (motyvuojamosios dalies II skyriaus 4.1 punkto pirmoji pastraipa); „Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytas teisinis reguliavimas inter alia reiškia, kad šiuose punktuose nurodyti asmenys privalo Seimo laikinajai tyrimo komisijai pateikti visą minėtą informaciją, reikalingą komisijos uždaviniams atlikti. <...> Įstatyme nėra numatyta, kad kuris nors Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytas asmuo galėtų atsisakyti pateikti minėtą informaciją ar pateikti ją ne visą (išskyrus išimtis, įtvirtintas Įstatymo 3 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 2 dalyje). Priešingai, pagal Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 1 punktą dokumentus, duomenis ar žinias Seimo laikinajai tyrimo komisijai pateikti privalu, net jeigu tai yra valstybės, komercinė, banko, tarnybinė paslaptis; šiame punkte taip pat nustatyta, kad jeigu žinios sudaro valstybės paslaptį, jos Seimo laikinajai tyrimo komisijai turi būti pateiktos Valstybės paslapčių ir jų apsaugos bei Operatyvinės veiklos įstatymų nustatyta tvarka, o pagal Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 2 dalį tais atvejais, kai atsisakoma pateikti šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytus komisijos reikalaujamus dokumentus, medžiagą, komisija turi teisę pasitelkti policijos pareigūnus ir paimti šiuos dokumentus, medžiagą, išskyrus atvejus, kai tokie dokumentai, medžiaga yra baudžiamojoje, operatyvinės įskaitos byloje arba kortelėje, civilinėje arba administracinėje byloje, taip pat Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka yra daromo patikrinimo medžiaga. <...> pagal Įstatymo 7 straipsnio (2003 m. lapkričio 6 d. redakcija) 6 dalį, jeigu nagrinėjamas klausimas yra susijęs su valstybės paslaptimi, Seimo laikinosios tyrimo komisijos posėdžiai yra uždari visiems asmenims, išskyrus kviestuosius, taip pat tai, kad pagal Įstatymo 8 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 5 dalį apie Seimo laikinosios tyrimo komisijos išvadą ar priimtą sprendimą pranešant visuomenės informavimo priemonėms yra neskelbiami duomenys ar žinios, kurie yra valstybės, komercinė, banko, tarnybinė, privataus gyvenimo ar kita įstatymų saugoma paslaptis“ (motyvuojamosios dalies II skyriaus 4.1 punkto antroji pastraipa); „Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 3 punkte yra įtvirtinta Seimo laikinosios tyrimo komisijos teisė į savo posėdžius kviesti valstybės ir savivaldybių politikus, pareigūnus, tarnautojus, kitus valstybės ar savivaldybių institucijose dirbančius asmenis, išklausyti jų pranešimus ar paaiškinimus, reikalauti iš jų informacijos ar duomenų komisijos tiriamu klausimu ir juos gauti raštu ar žodžiu. Ši informacija taip pat yra reikalinga tam, kad Seimo laikinoji tyrimo komisija atliktų Seimo jai suformuluotus uždavinius“ (motyvuojamosios dalies II skyriaus 4.2 punkto pirmoji pastraipa); „Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 3 punkte nustatytas teisinis reguliavimas inter alia reiškia, kad šiame punkte nurodyti asmenys, kviečiami į Seimo laikinosios tyrimo komisijos posėdį, turi pareigą į jį atvykti ir pateikti paaiškinimus komisijos tiriamu valstybinės svarbos klausimu, atsakyti į komisijos narių klausimus, taip pat kad paaiškinimai komisijai ir atsakymai į komisijos narių klausimus turi būti pateikiami komisijos nustatytu būdu – raštu ar žodžiu. <...> Įstatyme nėra numatyta, kad kuris nors Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 3 punkte nurodytas asmuo, kviečiamas į Seimo laikinosios tyrimo komisijos posėdį, turėtų teisę be pateisinamų priežasčių neatvykti arba atsisakyti atvykti į šį posėdį; Įstatyme taip pat nėra numatyta, kad kuris nors Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 3 punkte nurodytas asmuo turėtų teisę atsisakyti pateikti paaiškinimus Seimo laikinajai tyrimo komisijai šios tiriamu valstybinės svarbos klausimu (išskyrus išimtis, įtvirtintas Įstatymo 3 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 2 dalyje). Vadinasi, pagal Įstatymą visi Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 3 punkte nurodyti asmenys kviečiami privalo atvykti į Seimo laikinosios tyrimo komisijos posėdį, privalo pateikti komisijai savo paaiškinimus jos tiriamu valstybinės svarbos klausimu, privalo atsakyti į komisijos narių klausimus komisijos nustatytu būdu – raštu ar žodžiu (išskyrus išimtis, įtvirtintas Įstatymo 3 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 2 dalyje)“ (motyvuojamosios dalies II skyriaus 4.2 punkto antroji pastraipa); „<...> jeigu Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodyti asmenys nevykdytų minėtų Seimo laikinosios tyrimo komisijos reikalavimų ir atsisakytų pateikti komisijai šiuose punktuose nurodytą informaciją, reikalingą, kad Seimo laikinoji tyrimo komisija atliktų Seimo jai suformuluotus uždavinius, arba pateiktų ją ne visą (išskyrus išimtis, įtvirtintas Įstatymo 3 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 2 dalyje), tai, kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgus į visas turinčias reikšmės aplinkybes, galėtų būti vertinama kaip kliudymas Seimo laikinajai tyrimo komisijai atlikti tuos uždavinius, kuriuos jai yra suformulavęs Seimas. Kartu tai būtų ir kliudymas Seimui – Tautos atstovybei vykdyti savo konstitucines funkcijas, realizuoti Seimo konstitucinius įgaliojimus“ (motyvuojamosios dalies II skyriaus 4.3 punktas); „Pagal Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 4 punktą Seimo laikinoji tyrimo komisija į savo posėdžius gali kviesti ir kitus asmenis ir prašyti juos komisijos tiriamu klausimu pateikti pranešimus, paaiškinimus, informaciją ar duomenis raštu ar žodžiu“ (motyvuojamosios dalies II skyriaus 4.4 punkto pirmoji pastraipa); „<...> Įstatyme nėra nuostatų, kuriomis remdamasi Seimo laikinoji tyrimo komisija galėtų reikalauti, kad Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 4 punkte nurodyti asmenys atvyktų į juos pakvietusios Seimo laikinosios tyrimo komisijos posėdį, pateiktų jai pranešimus, paaiškinimus, informaciją ar duomenis jos tiriamu valstybinės svarbos klausimu“ (motyvuojamosios dalies II skyriaus 4.4 punkto antroji pastraipa); „<...> Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 4 punkte nustatytas teisinis reguliavimas inter alia reiškia, kad šiame punkte nurodyti asmenys gali savo nuožiūra spręsti, ar jiems atvykti į juos pakvietusios Seimo laikinosios tyrimo komisijos posėdį, jie taip pat gali savo nuožiūra spręsti, ar pateikti komisijai jos tiriamu valstybinės svarbos klausimu pranešimus, paaiškinimus, informaciją ar duomenis, ar jų nepateikti, ar atsakyti į Seimo laikinosios tyrimo komisijos narių klausimus, ar į juos neatsakyti“ (motyvuojamosios dalies II skyriaus 4.4 punkto trečioji pastraipa); „<...> toks Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 4 punkte nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrina, kad Seimo laikinoji tyrimo komisija visais atvejais gaus visą jos atliekamam tyrimui reikalingą informaciją; taigi minėtas teisinis reguliavimas sudaro prielaidas apsunkinti Seimo laikinosios tyrimo komisijos darbą ir neužtikrina, kad Seimo laikinoji tyrimo komisija visais atvejais atliks Seimo jai suformuluotus uždavinius. Vadinasi, minėtas teisinis reguliavimas neužtikrina ir to, kad Seimas visais atvejais gaus išsamią, objektyvią informaciją tiriamu valstybinės svarbos klausimu, kad Seimas visais atvejais galės efektyviai veikti Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, deramai vykdyti savo konstitucinę priedermę. Šis Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 4 punkte nustatytas teisinis reguliavimas taisytinas“ (motyvuojamosios dalies II skyriaus 4.4 punkto ketvirtoji pastraipa); „Pagal Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 5 punktą Seimo laikinoji tyrimo komisija turi teisę, „suderinusi su Generaline prokuratūra, Valstybės kontrole, Valstybės saugumo departamentu ar ikiteisminio tyrimo įstaiga, įstatymų nustatyta tvarka susipažinti su jų žinioje esančia baudžiamąja byla ar kita medžiaga, dokumentais“ (motyvuojamosios dalies II skyriaus 4.5 punkto pirmoji pastraipa); „<...> Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 5 punkte yra numatyti tam tikri Seimo laikinosios tyrimo komisijos tyrimui reikalingos informacijos, esančios Generalinės prokuratūros, Valstybės kontrolės, Valstybės saugumo departamento ar ikiteisminio tyrimo įstaigos žinioje, gavimo ypatumai: su šių valstybės institucijų žinioje esančia baudžiamąja byla ar kita medžiaga, dokumentais susipažinti galima tik tai suderinus su šiomis valstybės institucijomis“ (motyvuojamosios dalies II skyriaus 4.5 punkto antroji pastraipa); „Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 5 punkto sąvoka „suderinusi“ reiškia, kad Seimo laikinoji tyrimo komisija jos tyrimui reikalingą informaciją, esančią Generalinės prokuratūros, Valstybės kontrolės, Valstybės saugumo departamento ar ikiteisminio tyrimo įstaigos žinioje esančiose baudžiamosiose bylose ar kitoje medžiagoje, dokumentuose, gali gauti tik gavusi atitinkamos valstybės institucijos sutikimą; jeigu nurodytos valstybės institucijos nesutiks, kad Seimo laikinoji tyrimo komisija gautų nurodytą informaciją, komisija šios informacijos gauti negalės“ (motyvuojamosios dalies II skyriaus 4.5 punkto trečioji pastraipa); „Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 5 punkto formuluotė „įstatymų nustatyta tvarka“ reiškia, kad susipažinimo su Generalinės prokuratūros, Valstybės kontrolės, Valstybės saugumo departamento ar ikiteisminio tyrimo įstaigos žinioje esančia baudžiamąja byla ar kita medžiaga, dokumentais tvarkos Seimo laikinoji tyrimo komisija negali nustatyti pati – tai daroma įstatymų nustatyta tvarka. Akivaizdu, kad organizaciniai, techniniai tokio susipažinimo klausimai turi būti derinami su valstybės institucijomis, kurių žinioje yra baudžiamoji byla ar kita medžiaga, dokumentai“ (motyvuojamosios dalies II skyriaus 4.5 punkto ketvirtoji pastraipa);

– „<...> pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ši konstitucinė vertybė būtų paneigiama arba būtų kitaip suvaržomas prokuroro nepriklausomumas organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose“ (motyvuojamosios dalies II skyriaus 4.5 punkto šeštoji pastraipa); „<...> viena konstitucinė vertybė – prokuroro nepriklausomumas organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose negali būti priešpriešinama kurioms nors kitoms konstitucinėms vertybėms; įstatymų leidėjas turi užtikrinti, kad tarp šios konstitucinės vertybės ir kitų konstitucinių vertybių būtų pusiausvyra, kad nė viena konstitucinė vertybė nebūtų iškeliama virš kitų konstitucinių vertybių arba, priešingai, aukojama kitos konstitucinės vertybės naudai“ (motyvuojamosios dalies II skyriaus 4.5 punkto aštuntoji pastraipa);

– „<...> pagal Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 5 punktą, jeigu Generalinė prokuratūra, Valstybės kontrolė, Valstybės saugumo departamentas ar ikiteisminio tyrimo įstaiga nesutiks, kad Seimo laikinoji tyrimo komisija susipažintų su jų žinioje esančia baudžiamąja byla ar kita medžiaga, dokumentais, tai Seimo laikinoji tyrimo komisija negalės gauti jos tyrimui reikalingos informacijos, esančios nurodytų valstybės institucijų žinioje esančiose baudžiamosiose bylose ar kitoje medžiagoje, dokumentuose. <...> šiame punkte (ir apskritai Įstatyme) nėra nustatyti kriterijai, kuriais vadovaudamiesi Generalinė prokuratūra, Valstybės kontrolė, Valstybės saugumo departamentas ar ikiteisminio tyrimo įstaiga galėtų nesutikti, kad Seimo laikinoji tyrimo komisija gautų minėtą jai reikalingą informaciją arba pagal kuriuos šios informacijos naudojimui komisijos darbe būtų taikomi kokie nors kiti apribojimai“ (motyvuojamosios dalies II skyriaus 4.5 punkto dešimtoji pastraipa); „<...> Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 5 punkte nustatytu teisiniu reguliavimu yra sudarytos prielaidos vieną konstitucinę vertybę – prokuroro nepriklausomumą organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant priešpriešinti kitoms konstitucinėms vertybėms, iškelti virš jų, konkrečiai virš Konstitucijoje įtvirtintų Seimo, kaip Tautos atstovybės, funkcijų ir iš Seimo paskirties, iš jo konstitucinių funkcijų ir konstitucinių įgaliojimų nuosekliai išplaukiančios būtinybės prireikus pačiam imtis tiriamosios veiklos valstybinės svarbos klausimu, kad būtų gauta atitinkamiems sprendimams priimti reikalinga išsami, objektyvi informacija apie tam tikrus valstybėje ir visuomenėje vykstančius procesus, apie padėtį įvairiose valstybės bei visuomenės gyvenimo srityse ir jose kylančias problemas“ (motyvuojamosios dalies II skyriaus 4.5 punkto vienuoliktoji pastraipa); „<...> nors Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 5 punkte nustatytu teisiniu reguliavimu yra sudarytos prielaidos apsunkinti kai kurių Seimo, kaip Tautos atstovybės, funkcijų vykdymą, šiuo teisiniu reguliavimu minėtos konstitucinės vertybės nėra paneigiamos, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 5 punkte nustatytas teisinis reguliavimas minėtu aspektu prieštarauja Konstitucijai. <...> šis teisinis reguliavimas taisytinas, tikslintinas taip, kad Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 5 punkte nurodytu „derinimu“ nebūtų sudaroma prielaidų šiame punkte nurodytoms institucijoms iš esmės neleisti Seimo laikinajai tyrimo komisijai atlikti išsamaus ir objektyvaus tyrimo jai pavestu ištirti valstybinės svarbos klausimu, kitaip tariant, kad nebūtų sudaroma prielaidų ikiteisminį tyrimą supriešinti su Seimo laikinosios tyrimo komisijos atliekamu valstybinės svarbos klausimo tyrimu“ (motyvuojamosios dalies II skyriaus 4.5 punkto dvyliktoji pastraipa);

– „Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 1, 2, 3, 4 ir 5 punktuose nustatytas teisinis reguliavimas yra neatsiejamas nuo kituose Įstatymo straipsniuose (jų dalyse, punktuose) nustatyto teisinio reguliavimo“ (motyvuojamosios dalies II skyriaus 4.6 punkto pirmoji pastraipa); „<...> Įstatymo 3 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 2 dalyje nustatyta, kad Seimo laikinoji tyrimo komisija, tirdama jai pavestą klausimą ir įgyvendindama savo teises, nesikiša į teismo, teisėjo, prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno veiklą, kai jie atlieka ikiteisminį tyrimą ar nagrinėja bylą teisme“ (motyvuojamosios dalies II skyriaus 4.6.1 punkto pirmoji pastraipa); „<...> pagal Įstatymą Seimo laikinoji tyrimo komisija neturi teisės reikalauti, kad teisėjas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas Seimo laikinajai tyrimo komisijai pateiktų paaiškinimus dėl atliekamo arba atlikto ikiteisminio tyrimo ar teisme priimtos nagrinėti, nagrinėjamos arba išnagrinėtos bylos, tad teisėjas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas negali būti ir kviečiami į Seimo laikinosios tyrimo komisijos posėdį pateikti paaiškinimų dėl atliekamo arba atlikto ikiteisminio tyrimo ar teisme priimtos nagrinėti, nagrinėjamos arba išnagrinėtos bylos. Taigi Įstatymo 3 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 2 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas įtvirtina išimtį, taikomą Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintai visų valstybės valdžios ir valdymo institucijų, Lietuvos banko, valstybės ir savivaldybių įmonių (taip pat ir jų kontroliuojamų), įstaigų ir organizacijų, jų vadovų bei kitų darbuotojų pareigai pateikti Seimo laikinajai tyrimo komisijai visą informaciją, reikalingą komisijos uždaviniams atlikti (dokumentus, duomenis, žinias, taip pat pirminius bei kitus dokumentus, kuriuose šie duomenys ar žinios užfiksuoti, vadovų bei kitų darbuotojų žodinius ir raštiškus paaiškinimus ar pažymas, taip pat pažymas apie turimą medžiagą, dokumentus), taip pat išimtį, taikomą Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 3 punkte įtvirtintai valstybės ir savivaldybių politikų, pareigūnų, tarnautojų, kitų valstybės ar savivaldybių institucijose dirbančių asmenų pareigai atvykti į juos pakvietusios Seimo laikinosios tyrimo komisijos posėdį, pateikti paaiškinimus komisijos tiriamu valstybinės svarbos klausimu, atsakyti į komisijos narių klausimus“ (motyvuojamosios dalies II skyriaus 4.6.1 punkto antroji pastraipa); „<...> pagal Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 2 dalį tais atvejais, kai atsisakoma Seimo laikinajai tyrimo komisijai pateikti šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytus jos reikalaujamus dokumentus, medžiagą, komisija turi teisę pasitelkti policijos pareigūnus ir paimti šiuos dokumentus, medžiagą, išskyrus atvejus, kai tokie dokumentai, medžiaga yra baudžiamojoje, operatyvinės įskaitos byloje arba kortelėje, civilinėje arba administracinėje byloje, taip pat Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka yra daromo patikrinimo medžiaga“ (motyvuojamosios dalies II skyriaus 4.6.1 punkto trečioji pastraipa); „Įstatymo 3 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 2 dalyje ir 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 2 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas vertintinas kaip užtikrinantis, jog Seimo laikinosios tyrimo komisijos veikloje bus laikomasi Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalies nuostatos, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo, Konstitucijos 114 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad valstybinės valdžios ir valdymo institucijų, Seimo narių ir kitų pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ar piliečių kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą draudžiamas ir užtraukia įstatymo numatytą atsakomybę, Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja, valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko prokuroras, Konstitucijos 118 straipsnio 3 dalies nuostatos, kad prokuroras, vykdydamas savo funkcijas, yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo, kitų Konstitucijos nuostatų, įtvirtinančių teisėjo ir teismų nepriklausomumą vykdant teisingumą bei prokuroro nepriklausomumą organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant“ (motyvuojamosios dalies II skyriaus 4.6.1 punkto ketvirtoji pastraipa); „<...> gali susidaryti tokia situacija, kai informaciją, reikalingą tam, kad Seimo laikinoji tyrimo komisija atliktų Seimo jai suformuluotus uždavinius, turi būtent teisėjas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, kuris šią informaciją sužinojo ar kitaip gavo ne vykdydamas šias – teisėjo, prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno – pareigas. Tokiais atvejais pagal Įstatymą Seimo laikinoji tyrimo komisija turi teisę reikalauti, kad teisėjas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas kviečiamas atvyktų į komisijos posėdį ir kad nurodyti asmenys Seimo laikinajai tyrimo komisijai pateiktų paaiškinimus klausimais, nesusijusiais su atliekamu arba atliktu ikiteisminiu tyrimu ar teisme priimta nagrinėti, nagrinėjama arba išnagrinėta byla. Tačiau net ir šiais atvejais Seimo laikinoji tyrimo komisija neturi teisės reikalauti, kad teisėjas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas kviečiamas atvyktų į komisijos posėdį ir kad nurodyti asmenys Seimo laikinajai tyrimo komisijai pateiktų paaiškinimus, jeigu tai gali būti vertinama kaip kišimasis į teismo, teisėjo, prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno veiklą jiems vykdant Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytas savo funkcijas, kaip teisėjo nepriklausomumo ar prokuroro nepriklausomumo pažeidimas“ (motyvuojamosios dalies II skyriaus 4.6.1 punkto penktoji pastraipa); „<...> Įstatymo 3 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 2 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo negalima aiškinti kaip reiškiančio, esą Seimo laikinoji tyrimo komisija apskritai neturi teisės reikalauti iš teismo ar Lietuvos Respublikos prokuratūros informacijos Seimo laikinosios tyrimo komisijos tiriamais valstybinės svarbos klausimais. Tačiau pagal Konstituciją Seimo laikinoji tyrimo komisija negali reikalauti iš teismo, Lietuvos Respublikos prokuratūros tokios informacijos, kurios reikalavimas galėtų būti vertinamas kaip kišimasis į šių institucijų veiklą joms vykdant Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytas savo funkcijas, kaip teisėjo ar prokuroro nepriklausomumo pažeidimas“ (motyvuojamosios dalies II skyriaus 4.6.1 punkto šeštoji pastraipa);

– „Pagal Įstatymo 8 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 3 dalį komisijos išvada ne vėliau kaip kitą dieną po jos priėmimo turi būti pateikta Seimui. <...> Pagal Įstatymo 8 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 5 dalį Seimo laikinoji tyrimo komisija, pateikusi Seimui išvadą ar priimtą sprendimą, apie tai praneša visuomenės informavimo priemonėms; neskelbiami duomenys ar žinios, kurie yra valstybės, komercinė, banko, tarnybinė, privataus gyvenimo ar kita įstatymų saugoma paslaptis“ (motyvuojamosios dalies II skyriaus 5 punkto antroji pastraipa);

– „Akivaizdu, kad Seimas nėra nei ikiteisminio tyrimo institucija, nei prokuratūra, nei teismas. <...> Seimo nuomonės, požiūrio į savo sudarytos Seimo laikinosios tyrimo komisijos išvadą suformulavimas Seimo nutarime pagal Konstituciją negali būti aiškinamas kaip Seimo laikinosios tyrimo komisijos ištirtų veiksmų, priimtų sprendimų dėl klausimų, kuriuos jai buvo pavesta ištirti, taip pat jos išsiaiškintų kitų su tirtu klausimu susijusių aplinkybių teisinis kvalifikavimas. Seimas, nusprendęs pritarti ar nepritarti savo sudarytos Seimo laikinosios tyrimo komisijos išvadai, arba pritarti jai iš dalies (su išlygomis), priima ne kitoms valstybės institucijoms (įskaitant ikiteisminio tyrimo institucijas, prokuratūrą, teismus) privalomą sprendimą dėl minėtų veiksmų, sprendimų, aplinkybių atitikties ar neatitikties teisės aktams – jis tik suformuluoja savo požiūrį į savo sudarytos Seimo laikinosios tyrimo komisijos išvadą. Seimo nutarimas, kuriame yra suformuluota Seimo nuomonė, požiūris į savo sudarytos Seimo laikinosios tyrimo komisijos išvadą, nesaisto nei ikiteisminio tyrimo institucijų, nei prokuratūros, nei teismo“ (motyvuojamosios dalies II skyriaus 9 punkto trečioji pastraipa).

6. Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarime (kurio nuostatą Konstitucinio Teismo prašoma išaiškinti) taip pat yra aiškinamas (komentuojamas) Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatyme (1999 m. kovo 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais, padarytais Seimo 2003 m. balandžio 3 d. priimtu Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 3, 4 ir 8 straipsnių pakeitimo įstatymu ir 2003 m. lapkričio 6 d. priimtu Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymu) nustatytas teisinis reguliavimas. Tačiau pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarime minėtame įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas yra aiškinamas (komentuojamas) iš esmės pakartojant atitinkamas Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimo nuostatas (jų neplėtojant); Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarime taip pat yra aiškinamas Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatyme ir Seimo statute nustatytas teisinis reguliavimas, skirtas Seimo laikinųjų tyrimo komisijų sudarymo inicijavimui bei sudarymui (t. y. aspektams, kuriais prašymą išaiškinti Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimo nuostatą pateikęs Respublikos Prezidentas šios nuostatos išaiškinti neprašo).

7. Nagrinėjamo prašymo išaiškinti Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimo nuostatą kontekste apibendrinant šiame Konstitucinio Teismo sprendime pacituotas Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. ir 2006 m. balandžio 4 d. nutarimų oficialias konstitucines doktrinines nuostatas, taip pat nuostatas, kuriomis aiškinamas (komentuojamas) Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatyme (1999 m. kovo 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais, padarytais Seimo 2003 m. balandžio 3 d. priimtu Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 3, 4 ir 8 straipsnių pakeitimo įstatymu ir 2003 m. lapkričio 6 d. priimtu Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymu) nustatytas teisinis reguliavimas (kuris, kaip minėta, neprieštarauja Konstitucijai), taigi Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 6.3 punkto pirmosios pastraipos nuostatą „Iš konstitucinio valdžių padalijimo principo, kitų Konstitucijos nuostatų darytina išvada, kad Seimas neturi įgaliojimų sudaryti ir tokių laikinųjų tyrimo komisijų, kurioms būtų pavedama ištirti dalykus, kuriuos tiriant būtų įsiterpiama į kitų viešąją valdžią vykdančių, taip pat kitų Konstitucijoje ir (arba) įstatymuose numatytų valstybės bei savivaldybių institucijų įgaliojimus“ aiškinant kitų to Konstitucinio Teismo nutarimo, taip pat Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimo nuostatų kontekste konstatuotina, kad Konstitucijos nuostatos suponuoja galimybę įstatymu nustatyti plačius Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įgaliojimus, bet kartu įtvirtina tam tikras Seimo laikinųjų tyrimo komisijų tiriamosios veiklos ribas, kurių įstatymais ar kitais teisės aktais negalima praplėsti.

7.1. Konstitucija įsakmiai reikalauja tokio teisinio – pirmiausia įstatyminio – reguliavimo, kad, viena vertus, būtų užtikrinta Seimo laikinųjų tyrimo komisijų, kurioms Seimas – Tautos atstovybė paveda atlikti tyrimą, kad būtų surinkta informacija apie tam tikrus valstybėje ir visuomenėje vykstančius procesus, apie padėtį įvairiose valstybės bei visuomenės gyvenimo srityse ir jose kylančias problemas, veikla, taigi ir Seimo kontrolės funkcijos (parlamentinės kontrolės) vykdymas, vadinasi, kad valstybės gyvenime nebūtų sričių, kuriose Seimas – Tautos atstovybė, esant ypatingam (valstybinės svarbos) reikalui, negalėtų, paisydamas Konstitucijos, vykdyti parlamentinės kontrolės, ir, kita vertus, nebūtų padaryta žalos kurioms nors Konstitucijoje įtvirtintoms, jos ginamoms ir saugomoms vertybėms, jeigu Seimo laikinosios tyrimo komisijos būtų sudaromos ištirti tokiems dalykams, kurių pagal Konstituciją viešosios valdžios institucijos apskritai negali tirti (pavyzdžiui, žmogaus asmeninio ar šeimyninio gyvenimo aplinkybėms, jeigu tokiu tyrimu galėtų būti konstituciškai nepagrįstai įsiterpta į Konstitucijos ginamą ir saugomą žmogaus privatų gyvenimą, pažeistas jo neliečiamumas ir pan.), taip pat dalykus, kuriuos tiriant būtų įsiterpiama į kitų viešąją valdžią vykdančių, taip pat kitų Konstitucijoje ir (arba) įstatymuose numatytų valstybės bei savivaldybių institucijų (jų pareigūnų) įgaliojimus (inter alia teismų, prokurorų). Įstatymuose, kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad tarp šių dviejų iš Konstitucijos kylančių imperatyvų būtų racionali pusiausvyra, kad nė vienas iš jų nebūtų ignoruojamas ar aukojamas kito naudai.

Kaip minėta, Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. ir 2006 m. balandžio 4 d. nutarimuose konstatuota, kad pagal Konstituciją „Seimas neturi įgaliojimų sudaryti <...> tokių Seimo laikinųjų tyrimo komisijų, kurioms būtų pavedama ištirti dalykus, kuriuos tiriant būtų įsiterpiama į kitų viešąją valdžią vykdančių, taip pat kitų Konstitucijoje ir (arba) įstatymuose numatytų valstybės bei savivaldybių institucijų įgaliojimus“; „Seimo laikinoji tyrimo komisija negali perimti teismų konstitucinių įgaliojimų ar kaip nors kitaip įsiterpti į teismų konstitucinės kompetencijos įgyvendinimą, pažeisti teisėjo ir teismų nepriklausomumo vykdant teisingumą ar juo labiau pati imti vykdyti teisingumo“; „Seimo laikinoji tyrimo komisija negali perimti prokurorų konstitucinių įgaliojimų ar kaip nors kitaip įsiterpti į prokurorų konstitucinės kompetencijos įgyvendinimą, pažeisti prokuroro nepriklausomumo organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose“. Pažymėtina ir tai, kad pagal Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalį prokuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus, o pagal 3 dalį prokuroras, vykdydamas savo funkcijas, yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo.

Šiame kontekste paminėtina, kad šiame Konstitucinio Teismo sprendime pacituotos Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimo oficialios konstitucinės doktrininės nuostatos dėl Seimo laikinųjų tyrimo komisijų santykių su Lietuvos Respublikos prokuratūra (prokurorais), taip pat nuostatos, kuriomis aiškinamas (komentuojamas) Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatyme (1999 m. kovo 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais, padarytais Seimo 2003 m. balandžio 3 d. priimtu Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 3, 4 ir 8 straipsnių pakeitimo įstatymu ir 2003 m. lapkričio 6 d. priimtu Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymu) nustatytas Seimo laikinųjų tyrimo komisijų ir Lietuvos Respublikos prokuratūros (prokurorų) santykių teisinis reguliavimas, yra mutatis mutandis taikytinos ir Seimo laikinųjų tyrimo komisijų santykių su kitomis valstybės institucijomis (jų pareigūnais), pagal įstatymus vykdančiomis ikiteisminį tyrimą ir (arba) esančiomis operatyvinės veiklos subjektais, teisiniam reguliavimui.

7.2. Konstitucija reikalauja įstatymu nustatyti tokį reguliavimą, kad tam tikra informacija, kurios neatskleidimą (visišką arba tam tikra apimtimi) saugo ir gina Konstitucija, inter alia informacija, sudaranti Konstitucijos saugomą ir ginamą paslaptį, Seimo laikinajai tyrimo komisijai (be abejo, sudarytai ištirti ne tiems dalykams, kurių Seimo laikinoji tyrimo komisija apskritai negali tirti, ir ne tiems, kuriuos tiriant būtų įsiterpiama į kitų viešąją valdžią vykdančių, taip pat kitų Konstitucijoje ir (arba) įstatymuose numatytų valstybės bei savivaldybių institucijų (jų pareigūnų) įgaliojimus) būtų teikiama – jeigu atitinkama informacija apskritai gali būti jai teikiama – tik kuo griežčiausiai laikantis įstatymų nustatytos tvarkos ir tik kuo griežčiausiai garantuojant, kad ši informacija nebus atskleista jokiam asmeniui, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus neturi teisės tokios informacijos gauti, nes toks minėtos informacijos atskleidimas padarytų žalą Konstitucijoje įtvirtintoms, jos ginamoms ir saugomoms vertybėms.

Akivaizdu, kad bet kokios informacijos pateikimas Seimui, kuris yra politinė institucija (be kita ko, susidedanti iš įvairioms politinėms jėgoms priklausančių asmenų), visuomet yra susijęs su rizika, kad ši informacija pasklis plačiau nei derėtų pagal Konstituciją ir įstatymus.

Teisinio reguliavimo, veiksmingai užtikrinančio Konstitucijos saugomų ir ginamų paslapčių nepaviešinimą, įtvirtinimas įstatymu, taip pat atitinkamos organizacinės ir techninės priemonės – būtinos atitinkamos informacijos pateikimo (jeigu atitinkama informacija apskritai gali būti Seimo laikinajai tyrimo komisijai teikiama) Seimo laikinosioms tyrimo komisijoms sąlygos.

7.2.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatyme (1999 m. kovo 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais, padarytais Seimo 2003 m. balandžio 3 d. priimtu Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 3, 4 ir 8 straipsnių pakeitimo įstatymu ir 2003 m. lapkričio 6 d. priimtu Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymu) yra nuostatų, skirtų užtikrinti, kad tokia informacija (kurios atskleidimas gali padaryti žalą Konstitucijoje įtvirtintoms, jos ginamoms ir saugomoms vertybėms) Seimo laikinosioms tyrimo komisijoms nebūtų pateikiama (jeigu tokia informacija joms apskritai gali būti pateikiama), o jeigu tokia informacija joms pateikiama – kad ji nebūtų atskleista tiems asmenims, kurie pagal Konstituciją ir įstatymus neturi teisės tokios informacijos gauti. Iš tokių nuostatų paminėtinos inter alia nuostatos, reikalaujančios, kad tam tikra informacija Seimo laikinosioms tyrimo komisijoms būtų teikiama tik suderinus su atitinkamomis institucijomis (Generaline prokuratūra, Valstybės kontrole, Valstybės saugumo departamentu ar ikiteisminio tyrimo įstaiga). Minėta, kad Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 5 punktas, kuriame įtvirtinta, kad komisija turi teisę, suderinusi su Generaline prokuratūra, Valstybės kontrole, Valstybės saugumo departamentu ar ikiteisminio tyrimo įstaiga, įstatymų nustatyta tvarka susipažinti su jų žinioje esančia baudžiamąja byla ar kita medžiaga, dokumentais, Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimu buvo pripažintas neprieštaraujančiu Konstitucijai.

7.2.2. Kartu pažymėtina, kad, kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarime, Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 5 punkte (pagal kurį Seimo laikinoji tyrimo komisija turi teisę, suderinusi su Generaline prokuratūra, Valstybės kontrole, Valstybės saugumo departamentu ar ikiteisminio tyrimo įstaiga, įstatymų nustatyta tvarka susipažinti su jų žinioje esančia baudžiamąja byla ar kita medžiaga, dokumentais) nustatytas teisinis reguliavimas yra taisytinas, tikslintinas taip, kad Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 5 punkte nurodytu „derinimu“ nebūtų sudaroma prielaidų šiame punkte nurodytoms institucijoms iš esmės neleisti Seimo laikinajai tyrimo komisijai atlikti išsamaus ir objektyvaus tyrimo jai pavestu ištirti valstybinės svarbos klausimu, kitaip tariant, kad nebūtų sudaroma prielaidų ikiteisminį tyrimą supriešinti su Seimo laikinosios tyrimo komisijos atliekamu valstybinės svarbos klausimo tyrimu.

7.2.3. Pažymėtina ir tai, kad, kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarime, Seimo laikinųjų tyrimų komisijų įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 5 punkte (ir apskritai šiame įstatyme) „nėra nustatyti kriterijai, kuriais vadovaudamiesi Generalinė prokuratūra, Valstybės kontrolė, Valstybės saugumo departamentas ar ikiteisminio tyrimo įstaiga galėtų nesutikti, kad Seimo laikinoji tyrimo komisija gautų minėtą jai reikalingą informaciją arba pagal kuriuos šios informacijos naudojimui komisijos darbe būtų taikomi kokie nors kiti apribojimai“.

7.2.4. Tačiau ypač pabrėžtina, kad minėtas teisinis reguliavimas negali būti taisomas, tikslinamas taip, kad būtų sudarytos prielaidos vieną konstitucinę vertybę – Konstitucijoje įtvirtintą Seimo kontrolės funkciją ir jo konstitucinius įgaliojimus prireikus pačiam imtis tiriamosios veiklos valstybinės svarbos klausimu, kad būtų gauta atitinkamiems sprendimams priimti reikalinga išsami, objektyvi informacija apie tam tikrus valstybėje ir visuomenėje vykstančius procesus, apie padėtį įvairiose valstybės bei visuomenės gyvenimo srityse ir jose kylančias problemas, iškelti virš kitų konstitucinių vertybių, priešpriešinti kitoms konstitucinėms vertybėms, inter alia prokuroro nepriklausomumui organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant (kaip minėta, atitinkamos oficialios konstitucinės doktrininės nuostatos yra mutatis mutandis taikytinos ir Seimo laikinųjų tyrimo komisijų santykių su kitomis valstybės institucijomis (jų pareigūnais), pagal įstatymus vykdančiomis ikiteisminį tyrimą ir (arba) esančiomis operatyvinės veiklos subjektais, teisiniam reguliavimui). Minėtas teisinis reguliavimas negali būti taisomas, tikslinamas taip, kad nustatant kriterijus, kuriais vadovaudamosi atitinkamos valstybės institucijos galėtų nesutikti, kad Seimo laikinoji tyrimo komisija gautų jai reikalingą informaciją, arba pagal kuriuos šios informacijos naudojimui Seimo laikinosios tyrimo komisijos darbe būtų taikomi kokie nors kiti apribojimai, būtų iš esmės paneigti šie konstituciškai pagrįsti jų įgaliojimai nesutikti teikti tam tikrą informaciją arba taikyti kokius nors kitus apribojimus. Jeigu šie atitinkamų institucijų įgaliojimai nesutikti teikti tam tikrą informaciją arba taikyti kokius nors kitus apribojimus būtų labai apriboti ar išvis paneigti, galėtų kilti grėsmė įvairioms Konstitucijoje įtvirtintoms, jos ginamoms ir saugomoms vertybėms.

Be abejo, toks nesutikimas negali būti nemotyvuotas.

7.2.5. Įstatymų leidėjas po to, kai įsigaliojo Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimas, šio Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatyme (1999 m. kovo 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) nustatyto teisinio reguliavimo apskritai netaisė, netikslino.

Toks įstatymų leidėjo neveikimas sudaro prielaidas įvairiems neapibrėžtumams, netgi konfliktinėms situacijoms. Jis nepalengvina atitinkamos informacijos deramo pateikimo Seimo laikinosioms tyrimo komisijoms – jeigu tokia informacija kuriai nors Seimo laikinajai tyrimo komisijai iš tikrųjų yra reikalinga tam, kad Seimas galėtų vykdyti savo konstitucines funkcijas.

7.2.6. De lege ferenda požiūriu taip pat pabrėžtina, kad, kad ir koks būtų įstatyminis reguliavimas, paisant Konstitucijos jis turi būti tik toks, kad nebūtų paneigti įstatyme nustatytų subjektų įgaliojimai neatskleisti informacijos, kurios atskleidimas galėtų padaryti žalą Konstitucijoje įtvirtintoms, jos ginamoms ir saugomoms vertybėms.

Kita vertus, įstatymu turi būti nustatytas ir toks teisinis reguliavimas, kuris leistų garantuoti, kad įstatyme nustatytų subjektų įgaliojimai neatskleisti informacijos, kurios atskleidimas galėtų padaryti žalą Konstitucijoje įtvirtintoms, jos ginamoms ir saugomoms vertybėms, nebūtų naudojami pateisinti sprendimams neatskleisti ir tokios informacijos, kurios neatskleidimo (visiško ar tam tikra apimtimi) Konstitucija negina ir nesaugo ir kuri įstatymo nustatyta tvarka turi būti atskleista tam tikriems subjektams, inter alia Seimo laikinosioms tyrimo komisijoms, sudarytoms ypatingiems (valstybinės svarbos) klausimams ištirti.

8. Konstitucija įtvirtina parlamentinę demokratiją. Tačiau parlamentinė demokratija nėra „konvento valdymas“, ji nėra tokia sistema, kur parlamentas tiesiogiai organizuoja kitų valstybės ar savivaldybių institucijų darbą arba gali bet kada įsikišti į bet kurios viešąją valdžią įgyvendinančios valstybės ar savivaldybių institucijos (jų pareigūnų) veiklą. Parlamentinė demokratija nėra ir tokia sistema, kur parlamentas, esant nors menkiausiai dingsčiai, gali kontroliuoti bet kokius tokių institucijų (jų pareigūnų) sprendimus, inicijuoti sankcijų taikymą atitinkamiems asmenims, juo labiau pats priimti sprendimus už atitinkamą kompetenciją turinčias valstybės ar savivaldybių institucijas (jų pareigūnus), t. y. priimti tokius sprendimus, kuriuos gali priimti tik atitinkamą kompetenciją turinčios valstybės institucijos (jų pareigūnai), pavyzdžiui, teismai, prokurorai, Valstybės kontrolė, ikiteisminio tyrimo institucijos, įstatymuose numatyti operatyvinės veiklos subjektai.

Konstitucijoje įtvirtintas parlamentinės demokratijos modelis yra racionalus ir nuosaikus. Jis nėra grindžiamas vien parlamentine kontrole, vien tarpinstituciniais stabdžiais ir atsvaromis; ne menkesnį vaidmenį parlamentinėje demokratijoje vaidina tarpfunkcinė partnerystė, grindžiama inter alia pasitikėjimu. Konstitucinio Teismo aktuose yra konstatuota, kad „įgyvendinant bendruosius valstybės uždavinius, vykdant jos bendrąsias funkcijas tarp valstybės institucijų yra tarpfunkcinė partnerystė, taip pat tarpusavio kontrolė ir atsvara“ (Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d., 1998 m. balandžio 21 d., 2006 m. gegužės 9 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad „valstybės valdžių sąveika negali būti traktuojama kaip jų priešprieša ar konkurencija, vadinasi, ir stabdžiai bei atsvaros, kuriuos teisminė valdžia (jos institucijos) ir kitos valstybės valdžios (jų institucijos) turi viena kitos atžvilgiu, negali būti traktuojami kaip valdžių priešpriešos mechanizmai“ (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas).

Kitoks Konstitucijos nuostatų, įtvirtinančių Seimo kontrolės funkciją (inter alia nuostatų, kuriomis yra grindžiama galimybė sudaryti Seimo laikinąsias tyrimo komisijas), interpretavimas neišvengiamai paneigtų konstitucinius atsakingo valdymo, valdžių padalijimo, teisinės valstybės, demokratijos principus, Konstitucijos preambulėje skelbiamą atviros, darnios, teisingos pilietinės visuomenės siekį, sudarytų prielaidas nestabilumui valdant valstybę, tvarkant viešuosius reikalus, taip pat prielaidas pažeisti asmens teises ir laisves, teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, kitas Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes.

III

1. Pagal prašymą išaiškinti Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimo nuostatą pateikusio pareiškėjo – Respublikos Prezidento prašymą aiškinant, ar Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 6.3 punkto pirmosios pastraipos nuostata „Iš konstitucinio valdžių padalijimo principo, kitų Konstitucijos nuostatų darytina išvada, kad Seimas neturi įgaliojimų sudaryti ir tokių laikinųjų tyrimo komisijų, kurioms būtų pavedama ištirti dalykus, kuriuos tiriant būtų įsiterpiama į kitų viešąją valdžią vykdančių, taip pat kitų Konstitucijoje ir (arba) įstatymuose numatytų valstybės bei savivaldybių institucijų įgaliojimus“ reiškia, kad Seimas neturi įgaliojimų sudaryti tokių Seimo laikinųjų tyrimo komisijų, kurioms būtų pavedama ištirti dalykus, susijusius su kitų valstybės institucijų darbo organizavimu, jei šių klausimų sprendimas pagal įstatymus priklauso tų institucijų vadovams, kaip antai: institucijų struktūros nustatymo, struktūrinių padalinių steigimo ir likvidavimo, darbuotojų priėmimo į darbą ir jų atleidimo ar perkėlimo į kitas pareigas, nušalinimo nuo pareigų bei kitų klausimų, susijusių su institucijos darbuotojų karjera, teisiniu statusu ir pan., pažymėtina, kad, kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarime, pagal Konstituciją negalima nustatyti kokio nors išsamaus (baigtinio) klausimų, kuriems ištirti Seimas gali sudaryti laikinąsias tyrimo komisijas, sąrašo; Seimas, kaip Tautos atstovybė, iš esmės gali sudaryti laikinąsias tyrimo komisijas kuo įvairiausiems valstybėje ir visuomenėje vykstantiems procesams ištirti.

Kartu pažymėtina, kad Seimo laikinosios tyrimo komisijos turi būti sudaromos ne bet kokiems, o tik ypatingiems, t. y. valstybinės svarbos, klausimams ištirti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d., 2006 m. balandžio 4 d. nutarimai).

2. Taigi Konstitucija apskritai nedraudžia Seimui, esant ypatingam (valstybinės svarbos) reikalui, sudaryti ir tokias Seimo laikinąsias tyrimo komisijas, kurioms būtų pavedama ištirti valstybės ar savivaldybių institucijų veiklą, t. y. tai, kaip atitinkamos valstybės ar savivaldybių institucijos vykdo savo funkcijas, apibrėžtas Konstitucijoje ir įstatymuose, kaip jos įgyvendina Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytus įgaliojimus. Kad galėtų įvykdyti tokį Seimo pavedimą, Seimo laikinoji tyrimo komisija turi turėti galimybę įstatymų nustatyta tvarka gauti ir tokią informaciją, kuri yra susijusi su atitinkamų valstybės ar savivaldybių institucijų darbo organizavimu, nepriklausomai nuo to, ar atitinkamų klausimų, inter alia dėl institucijų struktūros nustatymo, struktūrinių padalinių steigimo ir likvidavimo, darbuotojų priėmimo į darbą ir jų atleidimo ar perkėlimo į kitas pareigas, nušalinimo nuo pareigų bei kitų klausimų, susijusių su institucijos darbuotojų karjera, teisiniu statusu ir pan., sprendimas pagal įstatymus priklauso tų institucijų vadovams, ar juos priimant dalyvauja ir kiti asmenys. Tačiau pabrėžtina, kad Seimo laikinosios tyrimo komisijos negali būti sudaromos vien tokiems kaip minėtieji klausimams specialiai išsiaiškinti, tokių klausimų tyrimas negali būti savitikslis dalykas. Faktinės informacijos apie tokius dalykus gavimas tegali būti priemonė ypatingiems (valstybinės svarbos) klausimams išsiaiškinti.

Taigi Seimo laikinosioms tyrimo komisijoms negali būti pavedama teisėtumo ir (arba) tikslingumo atžvilgiais tirti bei vertinti, taip pat kontroliuoti valstybės ir savivaldybių institucijų vadovų sprendimų dėl atitinkamose institucijose dirbančių asmenų profesinės karjeros, nes atlikti tokį tyrimą, vertinimą, kontrolę ir priimti atitinkamus sprendimus gali tik reikiamus įgaliojimus turinčios valstybės ir savivaldybių institucijos, jų pareigūnai.

Seimo laikinosioms tyrimo komisijoms gali būti pavedama tirti, vertinti valstybės ir savivaldybių institucijų vadovų sprendimus inter alia dėl atitinkamų institucijų struktūros, tačiau tik tiek, kiek reikia, kad būtų išsiaiškinta, ar šie sprendimai yra tokie, kad atitinkamos valstybės ar savivaldybių institucijos gali tinkamai vykdyti savo funkcijas, apibrėžtas Konstitucijoje ir įstatymuose, kad jos gali įgyvendinti savo Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytus įgaliojimus.

Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo sprendime, Seimo pagal Konstituciją vykdoma kontrolės funkcija nesuponuoja to, kad Seimas tiesiogiai organizuoja kitų valstybės ar savivaldybių institucijų darbą ar gali bet kada įsikišti į bet kurios viešąją valdžią įgyvendinančios valstybės ar savivaldybių institucijos (jų pareigūnų) veiklą. Seimo kontrolės funkcija nesuponuoja ir galimybės Seimui priimti tokius sprendimus, kuriuos gali priimti tik atitinkamą kompetenciją turinčios valstybės ar savivaldybių institucijos (jų pareigūnai).

Juo labiau tokių įgaliojimų negali turėti joks Seimo padalinys, taigi ir Seimo laikinosios tyrimo komisijos.

3. Pažymėtina ir tai, kad, kaip savo 2004 m. gegužės 13 d. nutarime yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, „tam, kad galėtų tinkamai vykdyti savo konstitucines funkcijas, Seimui gali prireikti sudaryti ir tokius struktūrinius padalinius, kurie turėtų įgaliojimus įvairių valstybės ar savivaldybių institucijų, jų pareigūnų, kitų asmenų atžvilgiu“; „tokie įgaliojimai gali būti susiję ir su informacijos apie tam tikrus valstybėje ir visuomenėje vykstančius procesus, apie padėtį įvairiose valstybės bei visuomenės gyvenimo srityse ir jose kylančias problemas gavimu iš valstybės ar savivaldybių institucijų, jų pareigūnų, kitų asmenų“; „šis informacijos gavimas negali priklausyti nuo to, ar atitinkamos institucijos, kiti asmenys yra atskaitingi Seimui, ar ne: kad gautų išsamią, objektyvią informaciją, reikalingą atitinkamiems sprendimams priimti, Seimui, kaip Tautos atstovybei, reikia turėti galimybę gauti informaciją ne tik iš jam atskaitingų institucijų, kitų asmenų, bet ir iš jam neatskaitingų asmenų“; „jeigu reikia nustatyti Seimo struktūrinio padalinio valdingus įgaliojimus Seimui neatskaitingų institucijų, jų pareigūnų, kitų asmenų atžvilgiu (įskaitant teisę reikalauti tokios informacijos, kurios pateikimą reglamentuoja įstatymai), tokie Seimo struktūrinio padalinio įgaliojimai turi būti nustatomi įstatymu“; „nustatant tokius įgaliojimus turi būti paisoma Konstitucijos normų ir principų“.

Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarime taip pat yra konstatuota, jog „tai, kad Seimo laikinosioms tyrimo komisijoms negali būti pavedama ištirti dalykų, kuriuos tiriant būtų įsiterpiama į kitų viešąją valdžią vykdančių, taip pat kitų Konstitucijoje ir (arba) įstatymuose numatytų valstybės bei savivaldybių institucijų įgaliojimus, nereiškia, kad Seimo laikinosios tyrimo komisijos apskritai negali turėti įgaliojimų valstybės ar savivaldybių institucijų, jų pareigūnų, kitų asmenų atžvilgiu“; „tokie įgaliojimai paisant Konstitucijos gali būti nustatyti įstatymu“.

Čia vartojamos formuluotės „tokie Seimo struktūrinio padalinio įgaliojimai turi būti nustatomi įstatymu“ ir „tokie įgaliojimai paisant Konstitucijos gali būti nustatyti įstatymu“ reiškia ir tai, jog tai, kokius valdingus įgaliojimus Seimo laikinoji tyrimo komisija turi Seimui neatskaitingų institucijų, jų pareigūnų, kitų asmenų atžvilgiu, įstatymuose turi būti nustatyta expressis verbis, aiškiai ir nedviprasmiškai. Nustatant tokius įgaliojimus privalu paisyti Konstitucijos normų ir principų, inter alia Konstitucinio Teismo aktuose suformuluotų oficialių doktrininių nuostatų, kuriose yra aiškinamos atitinkamos Konstitucijos nuostatos.

Pažymėtina, jog Seimo laikinųjų tyrimo komisijų darbas turi būti įstatymu reglamentuotas taip, kad reikiama informacija būtų gaunama ir į Seimo laikinųjų tyrimo komisijų posėdžius pakviestų asmenų apklausa būtų organizuota taip, kad tos komisijos narių užduodamais klausimais ir pateikiamais komentarais nebūtų formuojama išankstinė nuomonė, nebūtų žeminamas žmogaus orumas, nebūtų pažeidžiama asmens teisė į privatų gyvenimą, kad būtų užduodami tik tokie klausimai ir pateikiami tik tokie komentarai, kurie yra susiję su tyrimo dalyku, kad klausimai nebūtų menami, provokaciniai. Taip pat turi būti užtikrinta, kad Seimo laikinųjų tyrimo komisijų gauta informacija, kurios neatskleidimą gina ir saugo Konstitucija, nebūtų paviešinta, atskleista asmenims, kurie pagal Konstituciją ir įstatymus neturi teisės tokios informacijos gauti, nes toks minėtos informacijos atskleidimas padarytų žalą Konstitucijoje įtvirtintoms, jos ginamoms ir saugomoms vertybėms.

4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus pagal prašymą išaiškinti Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimo nuostatą pateikusio pareiškėjo – Respublikos Prezidento prašymą aiškinant, ar Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 6.3 punkto pirmosios pastraipos nuostata „Iš konstitucinio valdžių padalijimo principo, kitų Konstitucijos nuostatų darytina išvada, kad Seimas neturi įgaliojimų sudaryti ir tokių laikinųjų tyrimo komisijų, kurioms būtų pavedama ištirti dalykus, kuriuos tiriant būtų įsiterpiama į kitų viešąją valdžią vykdančių, taip pat kitų Konstitucijoje ir (arba) įstatymuose numatytų valstybės bei savivaldybių institucijų įgaliojimus“ reiškia, kad Seimas neturi įgaliojimų sudaryti tokių Seimo laikinųjų tyrimo komisijų, kurioms būtų pavedama ištirti dalykus, susijusius su kitų valstybės institucijų darbo organizavimu, jei šių klausimų sprendimas pagal įstatymus priklauso tų institucijų vadovams, kaip antai: institucijų struktūros nustatymo, struktūrinių padalinių steigimo ir likvidavimo, darbuotojų priėmimo į darbą ir jų atleidimo ar perkėlimo į kitas pareigas, nušalinimo nuo pareigų bei kitų klausimų, susijusių su institucijos darbuotojų karjera, teisiniu statusu ir pan., konstatuotina, kad minėta Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 6.3 punkto pirmosios pastraipos nuostata, aiškinama kitų Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimo, taip pat Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimo oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų kontekste, reiškia ir tai, kad:

– Seimas pagal Konstituciją turi įgaliojimus, esant ypatingam (valstybinės svarbos) reikalui, sudaryti ir tokias Seimo laikinąsias tyrimo komisijas, kurioms būtų pavedama ištirti valstybės ar savivaldybių institucijų veiklą, t. y. tai, kaip atitinkamos valstybės ar savivaldybių institucijos vykdo savo funkcijas, apibrėžtas Konstitucijoje ir įstatymuose, kaip jos įgyvendina Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytus įgaliojimus; kad galėtų įvykdyti tokį Seimo pavedimą, Seimo laikinoji tyrimo komisija turi turėti galimybę įstatymų nustatyta tvarka gauti ir tokią informaciją, kuri yra susijusi su atitinkamų valstybės ar savivaldybių institucijų darbo organizavimu, nepriklausomai nuo to, ar atitinkamų klausimų, inter alia dėl institucijų struktūros nustatymo, struktūrinių padalinių steigimo ir likvidavimo, darbuotojų priėmimo į darbą ir jų atleidimo ar perkėlimo į kitas pareigas, nušalinimo nuo pareigų bei kitų klausimų, susijusių su institucijos darbuotojų karjera, teisiniu statusu ir pan., sprendimas pagal įstatymus priklauso tų institucijų vadovams, ar juos priimant dalyvauja ir kiti asmenys, tačiau Seimo laikinosios tyrimo komisijos negali būti sudaromos vien tokiems kaip minėtieji klausimams specialiai išsiaiškinti – faktinės informacijos apie tokius dalykus gavimas tegali būti priemonė ypatingiems (valstybinės svarbos) klausimams išsiaiškinti;

– Seimo laikinosioms tyrimo komisijoms negali būti pavedama teisėtumo ir (arba) tikslingumo atžvilgiais tirti bei vertinti, taip pat kontroliuoti valstybės ir savivaldybių institucijų vadovų sprendimų dėl atitinkamose institucijose dirbančių asmenų profesinės karjeros, nes atlikti tokį tyrimą, vertinimą, kontrolę ir priimti atitinkamus sprendimus gali tik reikiamus įgaliojimus turinčios valstybės ir savivaldybių institucijos, jų pareigūnai;

– Seimo laikinosioms tyrimo komisijoms gali būti pavedama tirti, vertinti valstybės ir savivaldybių institucijų vadovų sprendimus inter alia dėl atitinkamų institucijų struktūros, tačiau tik tiek, kiek reikia, kad būtų išsiaiškinta, ar šie sprendimai yra tokie, kad atitinkamos valstybės ar savivaldybių institucijos gali tinkamai vykdyti savo funkcijas, apibrėžtas Konstitucijoje ir įstatymuose, kad jos gali įgyvendinti savo Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytus įgaliojimus;

– turi būti užtikrinta, kad Seimo laikinųjų tyrimo komisijų gauta informacija, kurios neatskleidimą gina ir saugo Konstitucija, nebūtų paviešinta, atskleista asmenims, kurie pagal Konstituciją ir įstatymus neturi teisės tokios informacijos gauti, nes toks minėtos informacijos atskleidimas padarytų žalą Konstitucijoje įtvirtintoms, jos ginamoms ir saugomoms vertybėms;

– Seimo laikinųjų tyrimo komisijų veiklos teisiniu reguliavimu negalima sudaryti prielaidų Seimo laikinajai tyrimo komisijai ar visam Seimui tiesiogiai organizuoti kitų valstybės ar savivaldybių institucijų darbo, kištis į kitų valstybės ir savivaldybių institucijų (jų pareigūnų) veiklą, priimti tokių sprendimų, kuriuos gali priimti tik atitinkamus įgaliojimus turinčios valstybės ir savivaldybių institucijos (jų pareigūnai).

1. Pagal prašymą išaiškinti Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimo nuostatą pateikusio pareiškėjo – Respublikos Prezidento prašymą aiškinant, ar Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 6.3 punkto pirmosios pastraipos nuostata „Iš konstitucinio valdžių padalijimo principo, kitų Konstitucijos nuostatų darytina išvada, kad Seimas neturi įgaliojimų sudaryti ir tokių laikinųjų tyrimo komisijų, kurioms būtų pavedama ištirti dalykus, kuriuos tiriant būtų įsiterpiama į kitų viešąją valdžią vykdančių, taip pat kitų Konstitucijoje ir (arba) įstatymuose numatytų valstybės bei savivaldybių institucijų įgaliojimus“ reiškia, kad Seimas negali pavesti Seimo laikinajai tyrimo komisijai ištirti tokių dalykų, kurie savaime reikštų, kad jiems ištirti reikės tik valstybės institucijos vykdomo ikiteisminio, operatyvinio ar kitokio tyrimo medžiagos, kurios pagrindu būtų formuluojamos galutinės laikinosios tyrimo komisijos išvados, o jos atskleidimas galėtų pakenkti ikiteisminiam, operatyviniam ar kitokiam tyrimui, pažymėtina, jog, kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarime, „akivaizdu, kad Seimas nėra nei ikiteisminio tyrimo institucija, nei prokuratūra, nei teismas“.

2. Taip pat pažymėtina, kad, kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. ir 2006 m. balandžio 4 d. nutarimuose, pagal Konstituciją „Seimas neturi įgaliojimų sudaryti <...> tokių Seimo laikinųjų tyrimo komisijų, kurioms būtų pavedama ištirti dalykus, kuriuos tiriant būtų įsiterpiama į kitų viešąją valdžią vykdančių, taip pat kitų Konstitucijoje ir (arba) įstatymuose numatytų valstybės bei savivaldybių institucijų įgaliojimus“; „Seimo laikinoji tyrimo komisija negali perimti teismų konstitucinių įgaliojimų ar kaip nors kitaip įsiterpti į teismų konstitucinės kompetencijos įgyvendinimą, pažeisti teisėjo ir teismų nepriklausomumo vykdant teisingumą ar juo labiau pati imti vykdyti teisingumo“; „Seimo laikinoji tyrimo komisija negali perimti prokurorų konstitucinių įgaliojimų ar kaip nors kitaip įsiterpti į prokurorų konstitucinės kompetencijos įgyvendinimą, pažeisti prokuroro nepriklausomumo organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose“. Minėta ir tai, kad pagal Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalį prokuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus, o pagal 3 dalį prokuroras, vykdydamas savo funkcijas, yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo.

Pažymėtina ir tai, kad, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo sprendime, pacituotos oficialios konstitucinės doktrininės nuostatos dėl Seimo laikinųjų tyrimo komisijų santykių su Lietuvos Respublikos prokuratūra (prokurorais), taip pat nuostatos, kuriomis aiškinamas (komentuojamas) Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatyme (1999 m. kovo 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais, padarytais Seimo 2003 m. balandžio 3 d. priimtu Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 3, 4 ir 8 straipsnių pakeitimo įstatymu ir 2003 m. lapkričio 6 d. priimtu Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymu) nustatytas Seimo laikinųjų tyrimo komisijų ir Lietuvos Respublikos prokuratūros (prokurorų) santykių teisinis reguliavimas, yra mutatis mutandis taikytinos ir Seimo laikinųjų tyrimo komisijų santykių su kitomis valstybės institucijomis (jų pareigūnais), pagal įstatymus vykdančiomis ikiteisminį tyrimą ir (arba) esančiomis operatyvinės veiklos subjektais, teisiniam reguliavimui.

3. Taip pat pažymėtina, kad, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo sprendime, motyvuojamosios dalies II skyriaus 6.3 punkto pirmosios pastraipos nuostata „Iš konstitucinio valdžių padalijimo principo, kitų Konstitucijos nuostatų darytina išvada, kad Seimas neturi įgaliojimų sudaryti ir tokių laikinųjų tyrimo komisijų, kurioms būtų pavedama ištirti dalykus, kuriuos tiriant būtų įsiterpiama į kitų viešąją valdžią vykdančių, taip pat kitų Konstitucijoje ir (arba) įstatymuose numatytų valstybės bei savivaldybių institucijų įgaliojimus“, aiškinama kitų Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimo, taip pat Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimo oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų kontekste, reiškia ir tai, kad:

4. Valstybės institucijos vykdomo ikiteisminio, operatyvinio ar kitokio tyrimo medžiagą, jeigu tokia informacija iš tikrųjų reikalinga tam, kad Seimas galėtų vykdyti savo konstitucines funkcijas, Seimo laikinoji tyrimo komisija gali gauti (jeigu atitinkama informacija apskritai gali būti jai teikiama) tik kuo griežčiausiai laikantis įstatymų nustatytos tvarkos ir tik kuo griežčiausiai garantuojant, kad ši informacija nebus atskleista jokiam asmeniui, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus neturi teisės tokios informacijos gauti, nes toks minėtos informacijos atskleidimas padarytų žalą Konstitucijoje įtvirtintoms, jos ginamoms ir saugomoms vertybėms. Šiame Konstitucinio Teismo sprendime konstatuota, kad teisinio reguliavimo, veiksmingai užtikrinančio Konstitucijos saugomų ir ginamų paslapčių nepaviešinimą, įstatyminis įtvirtinimas, taip pat atitinkamos organizacinės ir techninės priemonės – būtinos atitinkamos informacijos pateikimo – jeigu atitinkama informacija apskritai gali būti Seimo laikinajai tyrimo komisijai teikiama – Seimo laikinosioms tyrimo komisijoms sąlygos.

Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo sprendime, Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatyme (1999 m. kovo 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) yra nuostatų, skirtų užtikrinti, kad tokia informacija (kurios atskleidimas gali padaryti žalą Konstitucijoje įtvirtintoms, jos ginamoms ir saugomoms vertybėms) Seimo laikinosioms tyrimo komisijoms nebūtų pateikiama, o jeigu tokia informacija joms pateikiama – jeigu atitinkama informacija apskritai gali būti jai teikiama – kad ji nebūtų atskleista tiems asmenims, kurie pagal Konstituciją ir įstatymus neturi teisės tokios informacijos gauti, inter alia nuostatų, reikalaujančių, kad tam tikra informacija Seimo laikinosioms tyrimo komisijoms būtų teikiama tik suderinus su atitinkamomis institucijomis (Generaline prokuratūra, Valstybės kontrole, Valstybės saugumo departamentu ar ikiteisminio tyrimo įstaiga), tačiau įstatymų leidėjas ir po Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimo įsigaliojimo šio Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatyme (1999 m. kovo 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) nustatyto teisinio reguliavimo apskritai netaisė, netikslino, būtent: taip, kad Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 5 punkte nurodytu „derinimu“ nebūtų sudaroma prielaidų šiame punkte nurodytoms institucijoms iš esmės neleisti Seimo laikinajai tyrimo komisijai atlikti išsamaus ir objektyvaus tyrimo jai pavestu ištirti valstybinės svarbos klausimu, kitaip tariant, kad nebūtų sudaroma prielaidų ikiteisminį tyrimą supriešinti su Seimo laikinosios tyrimo komisijos atliekamu valstybinės svarbos klausimo tyrimu, taip pat taip, kad būtų nustatyti kriterijai, kuriais vadovaudamiesi Generalinė prokuratūra, Valstybės kontrolė, Valstybės saugumo departamentas ar ikiteisminio tyrimo įstaiga galėtų nesutikti, kad Seimo laikinoji tyrimo komisija gautų minėtą jai reikalingą informaciją, arba pagal kuriuos šios informacijos naudojimui Seimo laikinosios tyrimo komisijos darbe būtų taikomi kokie nors kiti apribojimai.

Šiame Konstitucinio Teismo sprendime konstatuota ir tai, kad toks įstatymų leidėjo neveikimas sudaro prielaidas įvairiems neapibrėžtumams, netgi konfliktinėms situacijoms; jis nepalengvina atitinkamos informacijos deramo pateikimo Seimo laikinosioms tyrimo komisijoms, jeigu tokia informacija kuriai nors Seimo laikinajai tyrimo komisijai iš tikrųjų yra reikalinga tam, kad Seimas galėtų vykdyti savo konstitucines funkcijas.

5. Pabrėžtina, kad Generalinės prokuratūros, Valstybės kontrolės, Valstybės saugumo departamento ar ikiteisminio tyrimo įstaigos (minimų Seimo laikinųjų tyrimų komisijų įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija)) žinioje esanti informacija, kuri yra ikiteisminio, operatyvinio ar kitokio tyrimo medžiaga, tol, kol toks tyrimas nėra baigtas ir jo išvados nėra įformintos atitinkamais procesiniais dokumentais, paprastai negali būti pagrindu Seimo laikinosios tyrimo komisijos išvadoms; šis teiginys nėra absoliutus; tačiau kad ir kokios būtų jo išimtys, kylančios iš Konstitucijos, kuri įpareigoja ginti ir saugoti asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus, kitas konstitucines vertybes, nepriklausomai nuo to, ar įstatymų leidėjas yra įvykdęs savo pareigą ir šias išimtis deramai atspindėjęs įstatymuose, visais atvejais būtina paisyti atitinkamos įstatyme numatytos valstybės institucijos, inter alia ikiteisminio tyrimo institucijos ir (arba) operatyvinės veiklos subjekto, įgaliojimų motyvuotai nesutikti, kad Seimo laikinoji tyrimo komisija gautų minėtą jai reikalingą informaciją, arba reikalauti, kad šios informacijos naudojimui Seimo laikinosios tyrimo komisijos darbe būtų taikomi kokie nors kiti apribojimai.

Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip Konstitucinis Teismas yra konstatavęs dar 2004 m. gegužės 13 d. nutarime, „akivaizdu, kad organizaciniai, techniniai tokio susipažinimo klausimai turi būti derinami su valstybės institucijomis, kurių žinioje yra baudžiamoji byla ar kita medžiaga, dokumentai“.

6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus pagal prašymą išaiškinti Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimo nuostatą pateikusio pareiškėjo – Respublikos Prezidento prašymą aiškinant, ar Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 6.3 punkto pirmosios pastraipos nuostata „Iš konstitucinio valdžių padalijimo principo, kitų Konstitucijos nuostatų darytina išvada, kad Seimas neturi įgaliojimų sudaryti ir tokių laikinųjų tyrimo komisijų, kurioms būtų pavedama ištirti dalykus, kuriuos tiriant būtų įsiterpiama į kitų viešąją valdžią vykdančių, taip pat kitų Konstitucijoje ir (arba) įstatymuose numatytų valstybės bei savivaldybių institucijų įgaliojimus“ reiškia, kad Seimas negali pavesti Seimo laikinajai tyrimo komisijai ištirti tokių dalykų, kurie savaime reikštų, kad jiems ištirti reikės tik valstybės institucijos vykdomo ikiteisminio, operatyvinio ar kitokio tyrimo medžiagos, kurios pagrindu būtų formuluojamos galutinės laikinosios tyrimo komisijos išvados, o jos atskleidimas galėtų pakenkti ikiteisminiam, operatyviniam ar kitokiam tyrimui, konstatuotina, kad minėta Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 6.3 punkto pirmosios pastraipos nuostata, aiškinama kitų Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimo, taip pat Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimo oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų kontekste, reiškia ir tai, kad Seimas turi įgaliojmus, esant ypatingam (valstybinės svarbos) reikalui, pavesti Seimo laikinajai tyrimo komisijai ištirti ir tokius dalykus, kuriems ištirti bus reikalinga ir atitinkamų valstybės institucijų vykdomo tyrimo (taip pat ir ikiteisminio, operatyvinio) medžiaga, tačiau tai negali būti tokia informacija, kuri pagal Konstituciją apskritai negali būti atskleidžiama Seimo laikinajai tyrimo komisijai, taip pat negali būti paneigti įstatymų nustatytų subjektų įgaliojimai neatskleisti informacijos, kurios atskleidimas galėtų padaryti žalą Konstitucijoje įtvirtintoms, jos ginamoms ir saugomoms vertybėms, taip pat ir nebaigtam ikiteisminiam, operatyviniam tyrimui.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 61 straipsniais,

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nusprendžia:

Išaiškinti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo statuto 73 straipsnio 3 dalies (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 2006, Nr. 38-1349) motyvuojamosios dalies II skyriaus 6.3 punkto 1 pastraipos nuostata „Iš konstitucinio valdžių padalijimo principo, kitų Konstitucijos nuostatų darytina išvada, kad Seimas neturi įgaliojimų sudaryti ir tokių laikinųjų tyrimo komisijų, kurioms būtų pavedama ištirti dalykus, kuriuos tiriant būtų įsiterpiama į kitų viešąją valdžią vykdančių, taip pat kitų Konstitucijoje ir (arba) įstatymuose numatytų valstybės bei savivaldybių institucijų įgaliojimus“, aiškinama kitų Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimo, taip pat Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimo oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų kontekste, reiškia ir tai, kad:

– Lietuvos Respublikos Seimas pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją turi įgaliojimus, esant ypatingam (valstybinės svarbos) reikalui, sudaryti ir tokias Seimo laikinąsias tyrimo komisijas, kurioms būtų pavedama ištirti valstybės ar savivaldybių institucijų veiklą, t. y. tai, kaip atitinkamos valstybės ar savivaldybių institucijos vykdo savo funkcijas, apibrėžtas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir įstatymuose, kaip jos įgyvendina Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytus įgaliojimus; kad galėtų įvykdyti tokį Lietuvos Respublikos Seimo pavedimą, Seimo laikinoji tyrimo komisija turi turėti galimybę įstatymų nustatyta tvarka gauti ir tokią informaciją, kuri yra susijusi su atitinkamų valstybės ar savivaldybių institucijų darbo organizavimu, nepriklausomai nuo to, ar atitinkamų klausimų, inter alia dėl institucijų struktūros nustatymo, struktūrinių padalinių steigimo ir likvidavimo, darbuotojų priėmimo į darbą ir jų atleidimo ar perkėlimo į kitas pareigas, nušalinimo nuo pareigų bei kitų klausimų, susijusių su institucijos darbuotojų karjera, teisiniu statusu ir pan., sprendimas pagal įstatymus priklauso tų institucijų vadovams, ar juos priimant dalyvauja ir kiti asmenys, tačiau Seimo laikinosios tyrimo komisijos negali būti sudaromos vien tokiems kaip minėtieji klausimams specialiai išsiaiškinti – tokios faktinės informacijos gavimas tegali būti priemonė ypatingiems (valstybinės svarbos) klausimams išsiaiškinti;

– Seimo laikinosioms tyrimo komisijoms gali būti pavedama tirti, vertinti valstybės ir savivaldybių institucijų vadovų sprendimus inter alia dėl atitinkamų institucijų struktūros, tačiau tik tiek, kiek reikia, kad būtų išsiaiškinta, ar šie sprendimai yra tokie, kad atitinkamos valstybės ar savivaldybių institucijos gali tinkamai vykdyti savo funkcijas, apibrėžtas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir įstatymuose, kad jos gali įgyvendinti savo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytus įgaliojimus;

– Lietuvos Respublikos Seimas turi įgaliojimus, esant ypatingam (valstybinės svarbos) reikalui, pavesti Seimo laikinajai tyrimo komisijai ištirti ir tokius dalykus, kuriems ištirti bus reikalinga ir atitinkamų valstybės institucijų vykdomo tyrimo (taip pat ir ikiteisminio, operatyvinio) medžiaga, tačiau tai negali būti tokia informacija, kuri pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją apskritai negali būti atskleidžiama Seimo laikinajai tyrimo komisijai, taip pat negali būti paneigti įstatymų nustatytų subjektų įgaliojimai neatskleisti informacijos, kurios atskleidimas galėtų padaryti žalą Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintoms, jos ginamoms ir saugomoms vertybėms, taip pat ir nebaigtam ikiteisminiam, operatyviniam tyrimui;

– turi būti užtikrinta, kad Seimo laikinųjų tyrimo komisijų gauta informacija, kurios neatskleidimą gina ir saugo Lietuvos Respublikos Konstitucija, nebūtų paviešinta, atskleista asmenims, kurie pagal Konstituciją ir įstatymus neturi teisės tokios informacijos gauti, nes toks minėtos informacijos atskleidimas padarytų žalą Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintoms, jos ginamoms ir saugomoms vertybėms;

– Seimo laikinųjų tyrimo komisijų veiklos teisiniu reguliavimu negalima sudaryti prielaidų Seimo laikinajai tyrimo komisijai ar visam Lietuvos Respublikos Seimui tiesiogiai organizuoti kitų valstybės ar savivaldybių institucijų darbo, kištis į kitų valstybės ir savivaldybių institucijų (jų pareigūnų) veiklą, priimti tokių sprendimų, kuriuos gali priimti tik atitinkamus įgaliojimus turinčios valstybės ir savivaldybių institucijos (jų pareigūnai).

Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Sprendimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius

Toma Birmontienė

Egidijus Kūris

Kęstutis Lapinskas

Zenonas Namavičius

Ramutė Ruškytė

Vytautas Sinkevičius

Stasys Stačiokas

Romualdas Kęstutis Urbaitis

______________