LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBINĖS KULTŪROS PAVELDO KOMISIJOS
SPRENDIMAS
2011 m. balandžio 29 d. Nr. S-8(172)
Vilnius
Lietuvos Respublikos valstybinė kultūros paveldo komisija (toliau – Komisija), atsižvelgdama į dabarties paveldo apsaugos politikos aktualijas, iškilusias problemas bei raidos perspektyvas, nusprendžia paskelbti Deklaraciją dėl Kultūros paveldo apsaugos politikos.
DEKLARACIJA
DĖL KULTŪROS PAVELDO APSAUGOS POLITIKOS
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta nuostata, jog lietuvių tauta yra įpareigota savo sukurtą valstybę puoselėti kultūros vertybėmis ir jų jokiomis aplinkybėmis neatsisakyti. Kultūros vertybės perduodamos ateities kartoms, jos yra Tautos ir valstybės išlikimo bei tęstinumo pamatas. Konstitucija valstybę įpareigoja saugoti kultūros paminklus ir vertybes, todėl jų apsauga yra viešasis interesas. Tai yra itin svarbu Lietuvai reaguojant į pagrindinius pasaulio ir nacionalinius 21 amžiaus iššūkius.
Lietuva yra ratifikavusi JT konvencijas – Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą, Tarptautinį ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktą, Konvenciją prieš korupciją, EEK Konvenciją dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais (Orhuso), UNESCO konvencijas – Kultūrų raiškos įvairovės apsaugos ir skatinimo, Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos, Povandeninio kultūros paveldo apsaugos, Nelegalaus kultūros vertybių įvežimo, išvežimo ir nuosavybės teisės perdavimo uždraudimo priemonių, Pasaulinio kultūros ir gamtos paveldo globos; ET konvencijas – Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos, Tautinių mažumų apsaugos pagrindų, Europos kultūros, Europos kraštovaizdžio, Europos architektūros paveldo apsaugos, Europos archeologijos paveldo apsaugos. Europos Sąjunga Bendrijų lygmeniu yra priėmusi atitinkamus reglamentus bei direktyvas, ratifikavusi Konvenciją dėl kovos su korupcija, susijusią su Europos Bendrijų pareigūnais ar Europos Sąjungos valstybių narių pareigūnais, taip pat patvirtinusi kitas nuostatas, tiesiogiai arba netiesiogiai susijusias su kultūros paveldu ir jo apsauga.
Lietuvos Respublikos Prezidentės iniciatyva buvo parengtos ir Lietuvos Respublikos Seimo 2010-06-30 nutarimu Nr. XI-977 patvirtintos „Lietuvos kultūros politikos kaitos gairės“, kuriose nurodyta plėtoti kultūros paveldo mokslinius tyrimus, įvertinus kultūros paveldo išsaugojimo priemonių efektyvumą, pertvarkyti šio sektoriaus finansavimą, tobulinti teisinę bazę, naudoti paveldą jį tausojant ir taip jį išsaugant ateities kartoms, sudaryti sąlygas visuomenei dalyvauti paveldosaugos procesuose ir užtikrinti deramą informacijos sklaidą.
Komisijos misija yra dalyvauti formuojant kultūros paveldo apsaugos politiką ir strategiją. Komisija kartu su Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetu 2009-05-22 organizavo konferenciją „Lietuvos kultūros paveldo apsaugos politika“, po kurios Lietuvos Respublikos Vyriausybei buvo pateikta 14 pasiūlymų kultūros paveldo politikos klausimais.
Komisija yra priėmusi 1997-08-01 sprendimą Nr. 39 „Dėl kultūros paveldo politikos principų“, 1999-09-24 sprendimą Nr. 64 „Dėl bendraeuropinės kultūros paveldo išsaugojimo politikos integravimo į Lietuvos paveldosauginę sistemą“, 2004-11-19 sprendimą Nr. 105 „Dėl nacionalinės integralios paveldosaugos strategijos metmenų“, 2004-11-19 sprendimą Nr. 106 „Dėl nekilnojamojo Lietuvos kultūros paveldo užsienyje globos politikos gairių“, 2005-10-07 sprendimą Nr. S-7(115) „Dėl nekilnojamojo Lietuvos kultūros paveldo užsienyje atpažinimo principų ir kriterijų“, 2007-03-09 nutarimą Nr. N-2 „Dėl paveldosaugos politikos principų ir jų taikymo“, 2007-11-27 sprendimą Nr. S-7(126) „Dėl aktualiausių kultūros paveldo apsaugos politikos formavimo uždavinių“. Be to, yra priimti ir įgyvendinami teisės aktai dėl dvarų paveldo išsaugojimo politikos, Pasaulio paveldo paminklų Lietuvoje, etnografinių kaimų, archeologijos paveldo, istorinių želdynų, parkų, kultūrinio turizmo vystymo politikos ir kt.
Pripažįstama, kad pastaraisiais metais kultūros paveldo apsaugos valstybinis valdymas ir jo rezultatai ne tik specialistų, bet ir visuomenės yra vertinami prieštaringai. Nors pasiekta ir pozityvių rezultatų, tačiau šioje srityje esama akivaizdžių problemų, susijusių su paveldosaugos teisiniu reguliavimu, valstybės valdymo institucijų kompetencija, paveldotvarkos specialistų ir visuomenės bendradarbiavimu, nepakankamai sistemiška ir neaiškia teisine baze, paveldo apsaugos institucijų subiurokratėjimu. Kultūros paveldas yra valstybės išlikimo ir tęstinumo pagrindas, todėl paveldo apsauga yra ne tik kultūros politikos pamatas, bet ir kitų valstybėje vykstančių procesų – įstatymų leidybos, valstybės valdymo, planavimo, ūkinės veiklos, urbanizacijos, aplinkos apsaugos, žmonių saviraiškos laisvės, kūrybos – prioritetinis uždavinys.
Pasaulio valstybės ir nevyriausybinės organizacijos konstatuoja, jog ateities raida turi būti grindžiama darnaus vystymosi strategija, t.y. ekonominių, aplinkosaugos ir socialinių-kultūrinių visuomenės interesų derme. Šiame kontekste pažymėtina, jog net ir paskelbtame Lietuvos pažangos strategijos „Lietuva 2030“ projekte nenumatytas aplinkos išsaugojimas, nors siekiant kultūros paveldo išsaugojimo ir visaverčio naudojimo turėtų būti vadovaujamasi ar bent atsižvelgiama į visuomenės iniciatyvas. Lietuvoje teritorinės paveldosaugos principai vis dar menkai pripažįstami ir vangiai diegiami. Modernioje paveldosaugoje vyrauja supratimas, kad būtent kraštovaizdis įkūnija visuomenės kolektyvinę atmintį, kurios negalima atskirti nuo mūsų tapatybės, tačiau Lietuvoje vis dar menkai suvokiama, kad ateitis yra pasekmė to, kaip žmonės suvokia praeitį.
Paveldo suvokimas yra kintantis procesas, todėl Komisija yra įsitikinusi, kad šiame visuomenės ir valstybės intensyvių raidos pokyčių etape būtina tobulinti paveldosaugos politiką, tikslinti veiklos kryptis ir įvardinti atskirų jos sričių prioritetus.
Lietuvos Respublikos valstybinė kultūros paveldo komisija siūlo nustatyti šiuos svarbiausius siekius ir prioritetus:
1. Tobulinant paveldosaugos juridinę bazę, harmonizuoti teisės aktus, užtikrinti viešojo intereso gynimą, tarpinstitucinį bendradarbiavimą, priimamų sprendimų objektyvumą ir aktyvų visuomenės dalyvavimą stiprinant antikorupcinę kontrolę, skaidrinti viešųjų pirkimų reikalavimus, pašalinti paveldosaugos ir statybų techninio reglamentavimo prieštaravimus, nustatyti teritorinės paveldosaugos principus teritorijų planavime, atskirti tvarkomuosius paveldosaugos darbus nuo tvarkomųjų statybos darbų;
2. Įgyvendinant paveldosaugą reglamentuojančius teisės aktus, skatinti visuomenę aktyviai dalyvauti visuose paveldo apsaugos etapuose, taip pat priimant kultūros vertybių apsaugą lemiančius sprendimus, reikalauti viešojo administravimo pareigūnų atsakomybės, stiprinti valstybės ir savivaldybių institucijų bendradarbiavimą, įrašyti į Kultūros vertybių registrą naujai atrastas kultūros vertybes, kurioms gresia sunykimas ar sunaikinimas;
3. Organizuojant kultūros paveldo mokslinius tyrimus ir rengiant specialistus, siekti sistemingų, tęstinių ir nepertraukiamų kultūros paveldo tyrimų, užtikrinti paveldosaugos ir paveldotvarkos specialistų rengimą;
4. Vykdant kultūros paveldo tvarkybos darbus, prioritetiniais laikyti konservavimą ir restauravimą, gerbti ir saugoti kultūros paveldo autentiškumą;
5. Siekiant nuolatinės kultūros paveldo priežiūros, skatinti vietos bendruomenių suinteresuotumą ir palaikyti iniciatyvas;
6. Vykdant paveldosaugos kontrolę ir kultūros paveldo stebėseną, siekti kontrolės efektyvumo sudarant sąlygas aktyviau dalyvauti visuomenei, formuoti nepriklausomų ekspertų instituciją;
7. Finansuojant kultūros paveldo tvarkybą, kooperuoti valstybės, savivaldybių biudžetų, Europos Sąjungos ir kitų užsienio šalių finansavimo šaltinių lėšas, rengti tik tyrimų duomenimis pagrįstus tvarkybos projektus, numatyti naujas paveldotvarkos priemones, skatinančias vietos bendruomenių ir valdytojų iniciatyvą, organizuoti skaidrų ir veiksmingą kompensavimo kultūros vertybių valdytojams mechanizmą;
8. Vykdant kultūros paveldo sklaidą, tęsti enciklopedinio pobūdžio bei paveldosauginio šviečiamojo pobūdžio leidinių rengimą ir leidybą, valstybiniu mastu sistemingai skelbti paveldosaugos apskaitos, paveldo būklės kontrolės, stebėsenos bei tvarkybos darbų rezultatus, organizuoti visuomenės bei kultūros paveldo valdytojų paveldosauginį švietimą.
Lietuvos Respublikos valstybinė kultūros paveldo komisija ragina Valstybę įvertinti Europos Tarybos ir UNESCO patvirtintus Europos paveldo išsaugojimo standartus ir parengti Kultūros paveldo apsaugos politikos nuostatas, jas patvirtinant Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu.