TARPTAUTINĖ KONVENCIJA DĖL KOVOS SU BRANDUOLINIO TERORIZMO VEIKSMAIS

Valstybės, šios Konvencijos Šalys,

atsižvelgdamos į Jungtinių Tautų Chartijos tikslus ir principus – palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą bei skatinti valstybių gerą kaimynystę, draugiškus santykius ir bendradarbiavimą;

prisimindamos 1995 m. spalio 24 d. Jungtinių Tautų penkiasdešimties metų sukakčiai skirtą Deklaraciją;

pripažindamos visų valstybių teisę taikiais tikslais plėtoti ir naudoti branduolinę energiją ir jų teisėtus interesus siekti galimos naudos iš taikaus branduolinės energijos naudojimo;

atsižvelgdamos į 1980 m. Branduolinių medžiagų fizinės saugos konvenciją;

labai susirūpinusios dėl visų formų ir apraiškų teroro aktų plitimo visame pasaulyje;

prisimindamos prie Generalinės Asamblėjos 1994 m. gruodžio 9 d. rezoliucijos 49/60 pridėtą Deklaraciją dėl priemonių tarptautiniam terorizmui panaikinti, kurioje inter alia Jungtinių Tautų valstybės narės dar kartą iškilmingai patvirtina, kad jos vienareikšmiškai smerkia visus teroro aktus, metodus ir jų praktiką, kaip nusikalstamą ir nepateisinamą veiką, nepaisant to, kur ir kas ją padarytų, įskaitant tą veiką, kuri kelia pavojų draugiškiems valstybių bei tautų tarpusavio santykiams ir grėsmę valstybių teritorijų vientisumui bei saugumui;

pažymėdamos, kad Deklaracija taip pat skatina valstybes skubiai įvertinti dabartinių tarptautinių teisinių nuostatų dėl visų formų ir apraiškų terorizmo prevencijos, kovos su juo ir panaikinimo taikymo sritį, siekdamos garantuoti, kad būtų sukurta visapusiška, visus šio klausimo aspektus apimanti teisinė sistema;

prisimindamos Generalinės Asamblėjos 1996 m. gruodžio 17 d. rezoliuciją 51/210 ir Deklaraciją, papildančią prie šios Konvencijos pridėtą 1994 m. Deklaraciją dėl priemonių tarptautiniam terorizmui panaikinti;

taip pat prisimindamos, kad pagal Generalinės Asamblėjos rezoliuciją 51/210 buvo įsteigtas ad hoc komitetas, kad parengtų inter alia Tarptautinę konvenciją dėl kovos su branduolinio terorizmo veiksmais, kuri papildys susijusius esamus tarptautinius dokumentus;

pažymėdamos, kad branduolinio terorizmo veiksmai gali turėti labai sunkių padarinių ir kelti grėsmę tarptautinei taikai ir saugumui;

taip pat pažymėdamos, kad dabartiniuose daugiašaliuose teisiniuose dokumentuose tokie aktai nėra tinkamai aptarti;

įsitikinusios, kad būtina skubiai gerinti valstybių tarptautinį bendradarbiavimą rengiant ir imantis veiksmingų bei praktiškai įgyvendinamų priemonių, siekiant užkardyti tokius teroro aktus ir persekioti jų vykdytojus bei juos nubausti;

pažymėdamos, kad valstybių karinių pajėgų veiklą reglamentuoja tarptautinės teisės normos, nepriklausančios šios Konvencijos taikymo sričiai, ir šios Konvencijos netaikymas tam tikriems veiksmams neatleidžia nuo atsakomybės už neteisėtus veiksmus, nepadaro jų teisėtais ir netrukdo persekioti pagal kitus įstatymus,

susitarė:

1 straipsnis

Šioje Konvencijoje:

1) radioaktyvioji medžiaga – branduolinė medžiaga ar kita radioaktyvioji medžiaga, kurią sudaro savaime skylantys nuklidai (procesas, lydimas vienos ar keleto rūšių jonizuojančiosios Spinduliuotės, pavyzdžiui, alfa, beta, neutronų dalelių bei gama spindulių) ir kuri dėl savo radiologinių savybių ar dalumo gali sukelti mirtį, sunkų sveikatos sutrikdymą ar padaryti didelę žalą nuosavybei ar aplinkai;

2) branduolinė medžiaga – plutonis, išskyrus plutonį, kuriame plutonio 238 izotopo koncentracija didesnė kaip 80 proc.; uranas 233; uranas, prisodrintas urano 235 ar urano 233 izotopų; uranas, turintis gamtoje aptinkamą izotopų mišinį, bet ne rūdos ar rūdos nuosėdų pavidalo; bet kokia kita medžiaga, kurioje yra pirmiau nurodytų medžiagų.

Uranas, prisodrintas izotopo 235 ar 233, – uranas, kuriame yra izotopo 235 ar izotopo 233 arba kuriame šių abiejų izotopų yra tiek, kad šių izotopų sumos ir izotopo 238 santykis yra didesnis už izotopo 235 ir gamtoje aptinkamo izotopo 238 santykį;

3) branduolinis objektas – tai:

a) bet koks branduolinis reaktorius, įskaitant reaktorius, sumontuotus laivuose, automobiliuose, orlaiviuose ar kosmoso objektuose, kurie naudojami kaip energijos šaltiniai ir kuriais varomi tokie laivai, automobiliai, orlaiviai ar kosmoso objektai, ar kitais tikslais;

b) bet koks įrenginys ar transporto priemonė, naudojama radioaktyviosioms medžiagoms gaminti, laikyti, perdirbti ar gabenti;

4) įtaisas – tai:

a) bet koks branduolinis sprogstamasis įtaisas arba

b) bet koks radioaktyviąsias medžiagas išskiriantis ar radiaciją skleidžiantis įtaisas, kuris dėl savo radiologinių savybių gali sukelti mirtį, sunkų sveikatos sutrikdymą arba padaryti didelę žalą nuosavybei ar aplinkai;

5) valstybinis ar vyriausybinis objektas – visi nuolatiniai ar laikini objektai arba transporto priemonės, kuriomis naudojasi ar kurios yra skirtos valstybės atstovams, vyriausybės nariams, įstatymų leidėjams, teisėjams, valstybės ar bet kokių kitų valstybės institucijų arba subjektų pareigūnams ar darbuotojams arba tarpvyriausybinės organizacijos darbuotojams ar pareigūnams, kai jie eina tarnybines pareigas;

6) valstybės karinės pajėgos – valstybės ginkluotosios pajėgos, parengtos, išmokytos ir apginkluotos pagal vidaus teisę nacionalinės gynybos ir saugumo tikslais, taip pat šioms ginkluotosioms pajėgoms pagalbą teikiantys asmenys, kuriems oficialiai vadovauja, kuriuos kontroliuoja ir už kuriuos atsako šios ginkluotosios pajėgos.

2 straipsnis

1. Bet kuris asmuo padaro šios Konvencijos apibrėžtą nusikaltimą, jeigu jis neteisėtai ir sąmoningai:

a) turi radioaktyviąją medžiagą arba pagamina ar turi įtaisą:

i) siekdamas sukelti mirtį ar sunkų sveikatos sutrikdymą arba

ii) siekdamas padaryti didelę žalą nuosavybei ar aplinkai;

b) taip naudoja radioaktyviąją medžiagą ar įtaisą arba naudoja ar padaro žalą branduoliniam objektui, kad dėl to išsiskiria radioaktyviosios medžiagos ar iškyla pavojus, kad jų išsiskirs:

i) siekdamas sukelti mirtį ar sunkų sveikatos sutrikdymą arba

ii) siekdamas padaryti didelę žalą nuosavybei ar aplinkai, arba

iii) siekdamas priversti fizinį ar juridinį asmenį, tarptautinę organizaciją ar valstybę atlikti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų.

2. Bet kuris asmuo taip pat padaro nusikaltimą, jei jis:

a) grasina, kai yra reali grasinimo įgyvendinimo galimybė, padaryti šio straipsnio 1 dalies b punkte nurodytą nusikaltimą arba

b) neteisėtai ir sąmoningai reikalauja radioaktyviosios medžiagos, įtaiso ar branduolinio objekto grasindamas, kai yra reali grasinimo įgyvendinimo galimybė, arba naudodamas jėgą.

3. Bet kuris asmuo taip pat padaro nusikaltimą, jeigu jis kėsinasi padaryti šio straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikaltimą.

4. Bet kuris asmuo taip pat padaro nusikaltimą, jei jis:

a) bendrininkauja darant šio straipsnio 1, 2 arba 3 dalyje nurodytą nusikaltimą arba

b) organizuoja arba vadovauja kitiems, darantiems šio straipsnio 1, 2 arba 3 dalyje nurodytą nusikaltimą, arba

c) bet kuriuo kitu būdu padeda bendrą tikslą turinčiai asmenų grupei padaryti vieną ar keletą šio straipsnio 1, 2 arba 3 dalyje nurodytų nusikaltimų. Tokia pagalba turi būti sąmoninga ir ja turi būti siekiama toliau plėtoti nusikalstamą grupės veiklą ar siekti nusikalstamo tikslo arba ji turi būti suteikiama žinant grupės ketinimą padaryti atitinkamą nusikaltimą ar nusikaltimus.

3 straipsnis

Ši Konvencija netaikoma, kai nusikaltimas padaromas vienoje valstybėje, kai asmuo, įtariamas padaręs nusikaltimą, ir nukentėjusieji yra tos valstybės piliečiai, kai asmuo, įtariamas padaręs nusikaltimą, yra jos teritorijoje, ir jokia kita valstybė neturi pagrindo pagal 9 straipsnio 1 arba 2 dalį vykdyti jurisdikcijos, išskyrus tai, kad tokiais atvejais atitinkamai taikomos 7, 12, 14, 15, 16 ir 17 straipsnių nuostatos.

4 straipsnis

1. Nė viena šios Konvencijos nuostata nedaro įtakos kitoms valstybių ir asmenų teisėms, pareigoms ir įsipareigojimams pagal tarptautinę teisę, ypač Jungtinių Tautų Chartijos tikslams ir principams bei tarptautinei humanitarinei teisei.

2. Ši Konvencija nereglamentuoja nei ginkluotojų pajėgų veiklos ginkluoto konflikto metu, kaip šios sąvokos suprantamos pagal tarptautinę humanitarinę teisę, nei veiklos, kurią valstybės karinės pajėgos vykdo atlikdamos savo oficialias pareigas, kai šią veiklą reglamentuoja kitos tarptautinės teisės normos.

3. Šio straipsnio 2 dalies nuostatos negali būti aiškinamos kaip atleidžiančios nuo atsakomybės už neteisėtus veiksmus ar darančios juos teisėtais arba neleidžiančios persekioti pagal kitus teisės aktus.

4. Ši Konvencija neaptaria ir negali būti aiškinama kaip kokiu nors būdu aptarianti klausimą, ar teisėtai branduolinius ginklus naudoja ar grasina panaudoti valstybės.

5 straipsnis

Kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, imasi reikiamų priemonių, kad:

a) 2 straipsnyje nurodyti nusikaltimai pagal nacionalinę teisę būtų pripažinti baudžiamaisiais nusikaltimais;

b) už šiuos nusikaltimus būtų baudžiama atitinkamomis bausmėmis, nustatomomis atsižvelgiant į šių nusikaltimų sunkumą.

6 straipsnis

Kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, prireikus imasi priemonių, įskaitant vidaus teisės aktus, būtinų užtikrinti, kad nusikalstama veika, kuriai taikoma ši Konvencija, ypač tada, kai ji skirta išprovokuoti plačiosios visuomenės arba grupės asmenų arba konkrečių asmenų baimę, jokiomis aplinkybėmis nebūtų pateisinama politiniais, filosofiniais, ideologiniais, rasiniais, etniniais, religiniais ar kitais panašiais argumentais ir kad būtų baudžiama nusikaltimo sunkumą atitinkančiomis bausmėmis.

7 straipsnis

1. Valstybės, šios Konvencijos Šalys, bendradarbiauja:

a) imdamosi visų galimų priemonių, įskaitant, jei būtina, savo nacionalinės teisės aktų pakeitimą, kad būtų užkardyti ir kiekvienos iš jų teritorijoje būtų imtasi veiksmų prieš jų teritorijoje arba už jos ribų rengiamus 2 straipsnyje nurodytus nusikaltimus, įskaitant priemones, uždraudžiančias jų teritorijoje neteisėtą asmenų, grupių ir organizacijų, remiančių, kurstančių, organizuojančių, sąmoningai finansuojančių ar sąmoningai teikiančių techninę pagalbą ar informaciją arba dalyvaujančių darant šiuos nusikaltimus, veiklą;

b) keisdamosi tikslia ir patikrinta informacija pagal nacionalinę teisę bei šioje Konvencijoje nurodytu būdu bei sąlygomis ir koordinuodamos administracines ir kitas priemones, kurių imamasi nustatyti, užkardyti, ištirti 2 straipsnyje nurodytus nusikaltimus bei su jais kovoti, taip pat patraukti asmenis, įtariamus padarius šiuos nusikaltimus, baudžiamojon atsakomybėn. Visų pirma, valstybė, šios Konvencijos Šalis, imasi tinkamų priemonių nedelsdama informuoti kitas 9 straipsnyje nurodytas valstybes apie jai žinomus padarytus 2 straipsnyje nurodytus nusikaltimus ir apie rengimąsi padaryti tokius nusikaltimus, taip pat tam tikrais atvejais informuoti tarptautines organizacijas.

2. Valstybės, šios Konvencijos Šalys, pagal savo nacionalinę teisę imasi tinkamų priemonių apsaugoti bet kokios informacijos, kurią jos slaptai gauna pagal šios Konvencijos nuostatas iš kitos valstybės, šios Konvencijos Šalies, arba dalyvaudamos šią Konvenciją įgyvendinančioje veikloje, konfidencialumą. Jei valstybės, šios Konvencijos Šalys, slaptai teikia informaciją tarptautinėms organizacijoms, jos imasi priemonių, užtikrinančių tokios informacijos konfidencialumo apsaugą.

3. Valstybės, šios Konvencijos Šalys, pagal šią Konvenciją neprivalo teikti informacijos, kai jos negalima teikti pagal nacionalinę teisę arba kai tai sukeltų pavojų suinteresuotos valstybės saugumui arba branduolinių medžiagų fizinei saugai.

4. Valstybės, šios Konvencijos Šalys, informuoja Jungtinių Tautų Generalinį Sekretorių apie savo kompetentingas institucijas ir punktus ryšiams palaikyti, atsakingus už šiame straipsnyje nurodytos informacijos siuntimą ir gavimą. Jungtinių Tautų Generalinis Sekretorius perduoda tokią informaciją apie kompetentingas institucijas ir punktus ryšiams palaikyti visoms valstybėms, šios Konvencijos Šalims, ir Tarptautinei atominės energijos agentūrai. Tokios institucijos ir punktai ryšiams palaikyti privalo būti nuolat pasiekiami.

8 straipsnis

Siekdamos užkardyti šioje Konvencijoje nurodytus nusikaltimus, valstybės, šios Konvencijos Šalys, deda visas pastangas, kad būtų priimtos tinkamos priemonės, užtikrinančios radioaktyviųjų medžiagų apsaugą, atsižvelgiant į atitinkamas Tarptautinės atominės energijos agentūros rekomendacijas ir funkcijas.

9 straipsnis

1. Kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, imasi priemonių, būtinų savo jurisdikcijai 2 straipsnyje nurodytiems nusikaltimams nustatyti, jeigu:

a) nusikaltimas padaromas tos valstybės teritorijoje arba

b) nusikaltimas padaromas laive, plaukiojančiame su tos valstybės vėliava, arba orlaivyje, registruotame pagal tos valstybės įstatymus tuo metu, kai buvo padarytas nusikaltimas, arba

c) nusikaltimą padaro tos valstybės pilietis.

2. Valstybė, šios Konvencijos Šalis, taip pat gali nustatyti savo jurisdikciją bet kokiems tokiems nusikaltimams, jeigu:

a) nusikaltimas padaromas tos valstybės piliečiui arba

b) nusikaltimas padaromas tos valstybės užsienyje esančiam valstybiniam ar vyriausybiniam objektui, įskaitant tos valstybės ambasadą arba kitas diplomatines ar konsulines patalpas, arba

c) nusikaltimą padaro asmuo be pilietybės, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra tos valstybės teritorijoje, arba

d) toks nusikaltimas padaromas siekiant priversti tą valstybę atlikti kokį nors veiksmą arba susilaikyti nuo jo, arba

e) nusikaltimas padaromas orlaivyje, kuriuo naudojasi tos valstybės vyriausybė.

3. Ratifikuodama, priimdama, tvirtindama arba prisijungdama prie šios Konvencijos, kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, praneša Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui apie jurisdikciją, kurią ji pagal savo nacionalinę teisę nustatė pagal šio straipsnio 2 dalį. Jei jurisdikcija pasikeičia, atitinkama valstybė, šios Konvencijos Šalis, nedelsdama apie tai praneša Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui.

4. Kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, taip pat imasi būtinų priemonių savo jurisdikcijai 2 straipsnyje nurodytiems nusikaltimams nustatyti tais atvejais, kai asmuo, įtariamas padaręs nusikaltimą, yra jos teritorijoje ir ji jo neišduoda nė vienai valstybei, šios Konvencijos Šaliai, kuri nustatė savo jurisdikciją pagal šio straipsnio 1 arba 2 dalį.

5. Ši Konvencija nedraudžia vykdyti baudžiamosios jurisdikcijos, kurią valstybė, šios Konvencijos Šalis, nustatė pagal savo nacionalinę teisę.

10 straipsnis

1. Gavusi pranešimą, kad 2 straipsnyje nurodytas nusikaltimas buvo padarytas ar yra daromas valstybės, šios Konvencijos Šalies, teritorijoje arba kad asmuo, padaręs arba įtariamas padaręs tokį nusikaltimą, gali būti jos teritorijoje, suinteresuota valstybė, šios Konvencijos Šalis, imasi priemonių, būtinų pagal jos nacionalinę teisę ištirti toje informacijoje pateiktus faktus.

2. Įsitikinusi, kad aplinkybės duoda pagrindą, valstybė, šios Konvencijos Šalis, kurios teritorijoje yra asmuo, padaręs arba įtariamas padaręs nusikaltimą, pagal savo nacionalinę teisę imasi tinkamų priemonių to asmens buvimui užtikrinti, baudžiamajam persekiojimui arba ekstradicijai vykdyti.

3. Bet kuris asmuo, dėl kurio imamasi šio straipsnio 2 dalyje nurodytų priemonių, turi teisę:

a) nedelsdamas pranešti apie tai valstybės, kurios pilietis jis yra arba kurioje gali būti ginamos jo teisės, arba, jei toks asmuo neturi pilietybės, valstybės, kurioje tas asmuo nuolat gyvena, artimiausiam atitinkamam atstovui;

b) būti tos valstybės atstovo aplankytas;

c) sužinoti apie šios dalies a ir b punktuose įtvirtintas savo teises.

4. Šio straipsnio 3 dalyje įtvirtintomis teisėmis naudojamasi pagal tos valstybės, kurios teritorijoje yra asmuo, padaręs arba įtariamas padaręs nusikaltimą, įstatymus ir kitus teisės aktus tuo atveju, kai minėti įstatymai ir kiti teisės aktai padeda visapusiškai įgyvendinti tikslus, kuriems yra skirtos pagal 3 dalį suteiktos teisės.

5. Šio straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatos nepažeidžia valstybės, šios Konvencijos Šalies, siekiančios vykdyti savo jurisdikciją pagal 9 straipsnio 1 dalies c punktą arba 2 dalies c punktą, teisės pakviesti Tarptautinį Raudonojo Kryžiaus komitetą palaikyti ryšį su asmeniu, įtariamu padarius nusikaltimą, ir jį aplankyti.

6. Jeigu valstybė, šios Konvencijos Šalis, remdamasi šiuo straipsniu, suėmė asmenį, ji nedelsdama tiesiogiai arba per Jungtinių Tautų Generalinį Sekretorių praneša valstybėms, šios Konvencijos Šalims, kurios nustatė savo jurisdikciją pagal 9 straipsnio 1 ir 2 dalis, ir, jeigu ji mano esant tikslinga, kitoms suinteresuotoms valstybėms, šios Konvencijos Šalims, faktą, kad toks asmuo yra sulaikytas, ir aplinkybes, kurios pateisina to asmens sulaikymą. Valstybė, kuri atlieka šio straipsnio 1 dalyje nurodytą tyrimą, nedelsdama praneša minėtoms valstybėms, šios Konvencijos Šalims, savo išvadas ir nurodo, ar ji ketina vykdyti jurisdikciją, ar ne.

11 straipsnis

1. Valstybė, šios Konvencijos Šalis, kurios teritorijoje yra asmuo, įtariamas padaręs nusikaltimą, tais atvejais, kai taikomas 9 straipsnis, jei ji jo neišduoda, privalo nedarydama jokių išimčių ir nepaisydama, ar nusikaltimas buvo padarytas jos teritorijoje, neatidėliodama perduoti bylą savo kompetentingoms institucijoms baudžiamajam persekiojimui vykdyti pradedant tyrimą pagal tos valstybės įstatymus. Tos institucijos priima sprendimą ta pačia tvarka, kaip ir dėl kurio nors kito sunkaus nusikaltimo pagal tos valstybės teisę.

2. Jeigu valstybė, šios Konvencijos Šalis, pagal savo nacionalinę teisę gali išduoti ar kitokiu būdu perduoti vieną iš savo piliečių tik su sąlyga, kad asmuo bus grąžintas į tą valstybę atlikti teismo proceso metu ar išnagrinėjus teisme bylą, kuria buvo siekiama asmens ekstradicijos arba perdavimo, nuosprendžiu paskirtą bausmę, ir ta valstybė, ir asmens ekstradicijos siekianti valstybė sutinka su šia galimybe ir su kitomis sąlygomis, kurias jos laiko tinkamomis, tokios sąlyginės ekstradicijos arba perdavimo pakanka šio straipsnio 1 dalyje nustatytam įsipareigojimui įvykdyti.

12 straipsnis

Bet kuriam asmeniui, kuris yra suimamas ar dėl jo imamasi kitų priemonių arba pagal šią Konvenciją pradedamas jo baudžiamasis persekiojimas, yra garantuojamas teisingas elgesys, įskaitant naudojimąsi visomis teisėmis ir garantijomis, atitinkančiomis valstybės, kurios teritorijoje asmuo yra, teisę ir taikytinas tarptautinės teisės nuostatas, įskaitant tarptautinę žmogaus teisių teisę.

13 straipsnis

1. 2 straipsnyje nurodyti nusikaltimai yra laikomi įtrauktais į visas valstybių, šios Konvencijos Šalių, ekstradicijos sutartis, sudarytas iki šios Konvencijos įsigaliojimo, kaip nusikaltimai, už kuriuos išduodama. Valstybės, šios Konvencijos Šalys, įsipareigoja įtraukti šiuos nusikaltimus kaip nusikaltimus, už kuriuos išduodama, į visas ekstradicijos sutartis, kurios tarp jų bus sudarytos.

2. Jeigu valstybė, šios Konvencijos Šalis, kuri yra nustačiusi, kad ekstradicija galima tik tuo atveju, kai yra sudaryta tarptautinė sutartis, gauna kitos valstybės, šios Konvencijos Šalies, su kuria ji nėra sudariusi ekstradicijos sutarties, prašymą dėl ekstradicijos, prašomoji valstybė, šios Konvencijos Šalis, gali savo nuožiūra šią Konvenciją laikyti teisiniu pagrindu išduoti už 2 straipsnyje nurodytus nusikaltimus. Kitus ekstradicijos reikalavimus nustato prašomosios valstybės teisė.

3. Valstybės, šios Konvencijos Šalys, kurios nėra nustačiusios, kad ekstradicija galima tik tuo atveju, kai yra sudaryta tarptautinė sutartis, tarpusavyje tokius 2 straipsnyje nurodytus nusikaltimus laiko nusikaltimais, už kuriuos išduodama, pagal prašomosios valstybės teisės reikalavimus.

4. Jei būtina, ekstradicijos tarp valstybių, šios Konvencijos Šalių, tikslais 2 straipsnyje nurodyti nusikaltimai laikomi padarytais ne tik toje vietoje, kur jie buvo padaryti, bet ir valstybių, kurios nustatė savo jurisdikciją pagal 9 straipsnio 1 ir 2 dalis, teritorijose.

5. Visų ekstradicijos sutarčių ir susitarimų tarp valstybių, šios Konvencijos Šalių, nuostatos dėl 2 straipsnyje nurodytų nusikaltimų laikomos iš dalies pakeistomis palaikant santykius tarp valstybių, šios Konvencijos Šalių, tiek, kiek jos neatitinka šios Konvencijos.

14 straipsnis

1. Valstybės, šios Konvencijos Šalys, teikia viena kitai kuo didesnę pagalbą tiriant baudžiamąsias bylas, baudžiamuosiuose arba ekstradicijos procesuose, susijusiuose su 2 straipsnyje nurodytais nusikaltimais, įskaitant visų turimų įrodymų, reikalingų bylai nagrinėti teisme, pateikimą.

2. Valstybės, šios Konvencijos Šalys, šio straipsnio 1 dalyje nustatytus savo įsipareigojimus vykdo remdamosi visomis tarp jų sudarytomis tarptautinėmis sutartimis ar kitais susitarimais dėl tarpusavio teisinės pagalbos. Jeigu tokių tarptautinių sutarčių ar susitarimų nėra, valstybės, šios Konvencijos Šalys, teikia viena kitai pagalbą pagal savo nacionalinę teisę.

15 straipsnis

Ekstradicijai arba tarpusavio teisinei pagalbai teikti nė vienas 2 straipsnyje nurodytas nusikaltimas nelaikomas politiniu nusikaltimu arba nusikaltimu, susijusiu su politiniu nusikaltimu, arba nusikaltimu, padarytu dėl politinių motyvų. Atitinkamai prašymas dėl ekstradicijos arba prašymas dėl tarpusavio teisinės pagalbos dėl tokio nusikaltimo negali būti atmestas vien tuo pagrindu, kad jis yra susijęs su politiniu nusikaltimu arba nusikaltimu, susijusiu su politiniu nusikaltimu, arba nusikaltimu, padarytu dėl politinių motyvų.

16 straipsnis

Nė viena šios Konvencijos nuostata negali būti aiškinama kaip įpareigojanti išduoti nusikaltimą padariusį asmenį arba suteikti tarpusavio teisinę pagalbą, jeigu prašomoji valstybė, šios Konvencijos Šalis, turi pakankamą pagrindą manyti, kad prašymas dėl ekstradicijos arba prašymas dėl tarpusavio teisinės pagalbos dėl 2 straipsnyje nurodytų nusikaltimų buvo parengtas tam, kad būtų vykdomas asmens baudžiamasis persekiojimas arba jis būtų nubaustas dėl savo rasės, religijos, pilietybės, etninės kilmės ar politinių pažiūrų, arba tam, kad, patenkinus tokį prašymą, būtų pakenkta tokio asmens padėčiai dėl bet kurios iš šių priežasčių.

17 straipsnis

1. Asmuo, kuris yra sulaikytas arba atlieka bausmę vienos iš valstybių, šios Konvencijos Šalių, teritorijoje, ir tas asmuo reikalingas kitoje valstybėje, šios Konvencijos Šalyje, parodymams duoti, tapatybei nustatyti ar kitokiu būdu padėti duodant parodymus, kad būtų atliekamas tyrimas arba vykdomas baudžiamasis persekiojimas dėl šioje Konvencijoje nurodytų nusikaltimų, gali būti perduotas, jeigu įvykdytos šios sąlygos:

a) asmuo laisva valia ir sąmoningai duoda sutikimą ir

b) abiejų valstybių kompetentingos institucijos sutinka su tų valstybių sąlygomis, kurias jos laiko tinkamomis.

2. Pagal šį straipsnį:

a) valstybė, į kurią asmuo yra perduodamas, turi įgaliojimus ir pareigą perduotą asmenį laikyti suimtą, jeigu valstybė, iš kurios asmuo buvo perduotas, neprašo ar neįgalioja jos elgtis kitaip;

b) valstybė, į kurią asmuo yra perduodamas, nedelsdama įgyvendina savo įsipareigojimą grąžinti asmenį į valstybę, iš kurios asmuo buvo perduotas, kaip buvo abiejų valstybių kompetentingų institucijų sutarta anksčiau arba kitaip;

c) valstybė, į kurią asmuo yra perduodamas, nereikalauja valstybės, iš kurios asmuo buvo perduotas, inicijuoti ekstradicijos procesą dėl tokio asmens grąžinimo;

d) laikotarpis, kurį perduotas asmuo buvo suimtas valstybėje, į kurią jis buvo perduotas, įskaitomas į bausmės atlikimo laikotarpį valstybėje, iš kurios jis buvo perduotas.

3. Be valstybės, šios Konvencijos Šalies, iš kurios asmuo yra perduodamas pagal šio straipsnio nuostatas, sutikimo, nepaisant asmens pilietybės, negalima vykdyti to asmens baudžiamojo persekiojimo, negalima jo sulaikyti arba kitaip suvaržyti jo laisvės valstybės, į kurią tas asmuo yra perduodamas, teritorijoje dėl veikos ar ankstesnio teistumo iki jo išvykimo iš valstybės, iš kurios toks asmuo buvo perduotas, teritorijos.

18 straipsnis

1. Konfiskavusi ar kitaip perėmusi radioaktyviąją medžiagą, įtaisą ar branduolinį objektą įvykdžius 2 straipsnyje nurodytą nusikaltimą, juos turinti valstybė, šios Konvencijos Šalis:

a) imasi veiksmų radioaktyviąją medžiagą, įtaisą ar branduolinį objektą padaryti nekenksmingus;

b) užtikrina, kad bet kokios branduolinės medžiagos būtų saugomos pagal Tarptautinės atominės energijos agentūros nustatytas saugos nuostatas, ir

c) atsižvelgia į Tarptautinės atominės energijos agentūros paskelbtas fizinės saugos rekomendacijas ir sveikatos bei saugos standartus.

2. Baigus bet kokius procesinius veiksmus dėl 2 straipsnyje nurodyto nusikaltimo arba anksčiau, jei to reikalauja tarptautinė teisė, bet kokia radioaktyvioji medžiaga, įtaisas ar branduolinis objektas po konsultacijų (ypač dėl grąžinimo ir saugojimo ypatumų) su suinteresuotomis valstybėmis, šios Konvencijos Šalimis, grąžinamos valstybei, šios Konvencijos Šaliai, kuriai jie priklauso, valstybei, šios Konvencijos Šaliai, kurios pilietis ar rezidentas yra tokią radioaktyviąją medžiagą, įtaisą ar branduolinį objektą turintis fizinis ar juridinis asmuo, arba valstybei, šios Konvencijos Šaliai, kurios teritorijoje jie buvo pavogti ar kitaip neteisėtai gauti.

3. a) kai valstybei, šios Konvencijos Šaliai, pagal nacionalinę ar tarptautinę teisę draudžiama grąžinti ar priimti tokias radioaktyviąsias medžiagas, įtaisus ar branduolinius objektus, taip pat kai suinteresuotos valstybės, šios Konvencijos Šalys, taip susitaria, atsižvelgdamos į šio straipsnio 3 dalies b punktą, valstybė, šios Konvencijos Šalis, turinti radioaktyviąją medžiagą, įtaisą ar branduolinį objektą, toliau atlieka šio straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus; tokios radioaktyviosios medžiagos, įtaisai ir branduoliniai objektai naudojami tik taikiais tikslais;

b) kai valstybė, šios Konvencijos Šalis, negali teisėtai turėti radioaktyviųjų medžiagų, įtaisų ar branduolinių objektų, ji užtikrina, kad jie kuo greičiau būtų perduoti valstybei, kuri gali teisėtai juos turėti ir kuri tam tikrais atvejais pateikia garantijas pagal šio straipsnio 1 dalies reikalavimus, po konsultacijų su pirmiau minėta valstybe, kad jie būtų padaryti nekenksmingi; tokios radioaktyviosios medžiagos, įtaisai ir branduoliniai objektai naudojami tik taikiais tikslais.

4. Jei šio straipsnio 1 ir 2 dalyse minimos radioaktyviosios medžiagos, įtaisai ar branduoliniai objektai nepriklauso nė vienai valstybei, šios Konvencijos Šaliai, arba valstybės, šios Konvencijos Šalies, piliečiui ar rezidentui ir jei jie nebuvo pavogti ar kitaip neteisėtai įgyti valstybėje, šios Konvencijos Šalyje, taip pat jei nė viena valstybė nepageidauja gauti tokių daiktų pagal šio straipsnio 3 dalį, dėl jų panaudojimo, atsižvelgiant į šio straipsnio 3 dalies b punktą, priimamas atskiras sprendimas po konsultacijų tarp suinteresuotų valstybių ir bet kokių susijusių tarptautinių organizacijų.

5. Siekdama šio straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalyse nurodytų tikslų, radioaktyviąją medžiagą, įtaisą ar branduolinį objektą turinti valstybė, šios Konvencijos Šalis, gali prašyti kitų valstybių, šios Konvencijos Šalių, ypač suinteresuotų valstybių, šios Konvencijos Šalių, taip pat bet kokių susijusių tarptautinių organizacijų, ypač Tarptautinės atominės energijos agentūros, kad jai padėtų ir su ja bendradarbiautų. Valstybės, šios Konvencijos Šalys, ir atitinkamos tarptautinės organizacijos yra skatinamos teikti kuo didesnę pagalbą pagal šią dalį.

6. Valstybės, šios Konvencijos Šalys, kurios perduoda ar išsaugo radioaktyviąją medžiagą, įtaisą ar branduolinį objektą pagal šį straipsnį, informuoja Tarptautinės atominės energijos agentūros generalinį direktorių apie būdą, kuriuo jie buvo perduoti ar išsaugoti. Tarptautinės atominės energijos agentūros generalinis direktorius perduoda šią informaciją kitoms valstybėms, šios Konvencijos Šalims.

7. Bet kokio pasklidimo, susijusio su 2 straipsnyje nurodytu nusikaltimu, atveju nė viena šio straipsnio nuostata neturi jokio poveikio tarptautinės teisės normoms dėl atsakomybės už branduolinę žalą ir kitoms tarptautinės teisės normoms.

19 straipsnis

Valstybė, šios Konvencijos Šalis, kurioje yra persekiojamas asmuo, įtariamas padaręs nusikaltimą, remdamasi savo nacionaline teise arba galiojančia tvarka, apie bylos baigtį praneša Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui ir jis apie tai praneša kitoms valstybėms, šios Konvencijos Šalims.

20 straipsnis

Valstybės, šios Konvencijos Šalys, tarpusavyje konsultuojasi tiesiogiai arba per Jungtinių Tautų Generalinį Sekretorių, jei būtina, padedant tarptautinėms organizacijoms, siekdamos užtikrinti veiksmingą šios Konvencijos įgyvendinimą.

21 straipsnis

Valstybės, šios Konvencijos Šalys, šioje Konvencijoje numatytus įsipareigojimus vykdo laikydamosi valstybių suverenios lygybės ir teritorijų vientisumo bei nesikišimo į kitų valstybių vidaus reikalus principų.

22 straipsnis

Nė viena šios Konvencijos nuostata nesuteikia valstybei, šios Konvencijos Šaliai, teisės kitos valstybės, šios Konvencijos Šalies, teritorijoje vykdyti jurisdikciją arba atlikti funkcijas, kurios pagal jos nacionalinę teisę išimtinai priklauso tos kitos valstybės, šios Konvencijos Šalies, institucijoms.

23 straipsnis

1. Bet koks dviejų ar daugiau valstybių, šios Konvencijos Šalių, ginčas dėl šios Konvencijos aiškinimo ar taikymo, neišspręstas derybomis per pagrįstą laiką, vienos iš jų prašymu yra pateikiamas arbitražui. Jeigu per šešis mėnesius nuo prašymo pateikimo dienos Šalys nesusitaria dėl arbitražo sudarymo, bet kuri iš jų gali perduoti ginčą nagrinėti Tarptautiniam Teisingumo Teismui, pateikdama pareiškimą pagal Teismo statutą.

2. Kiekviena valstybė, pasirašydama, ratifikuodama, priimdama ar patvirtindama šią Konvenciją arba prie jos prisijungdama, gali pareikšti, kad ji nelaiko savęs įsipareigojusia laikytis šio straipsnio 1 dalies nuostatų. Kitos valstybės, šios Konvencijos Šalys, neprivalo laikytis šio straipsnio 1 dalies bet kurios valstybės, šios Konvencijos Šalies, kuri padarė tokią išlygą, atžvilgiu.

3. Kiekviena valstybė, padariusi išlygą pagal šio straipsnio 2 dalį, bet kuriuo metu gali ją atšaukti apie tai pranešdama Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui.

24 straipsnis

1. Ši Konvencija pateikiama pasirašyti visoms valstybėms nuo 2005 m. rugsėjo 14 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. Jungtinių Tautų būstinėje Niujorke.

2. Ši Konvencija turi būti ratifikuota, priimta arba patvirtinta. Ratifikavimo, priėmimo arba patvirtinimo dokumentai deponuojami Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui.

3. Prie šios Konvencijos gali prisijungti bet kuri valstybė. Prisijungimo dokumentai deponuojami Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui.

25 straipsnis

1. Ši Konvencija įsigalioja trisdešimtą dieną po to, kai Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui deponuojamas dvidešimt antras ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo arba prisijungimo dokumentas.

2. Kiekvienai valstybei, ratifikavusiai, priėmusiai ar patvirtinusiai šią Konvenciją arba prie jos prisijungusiai po dvidešimt antro dokumento deponavimo dienos, ji įsigalioja trisdešimtą dieną po to, kai ta valstybė deponuoja savo ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo arba prisijungimo dokumentą.

26 straipsnis

1. Valstybė, šios Konvencijos Šalis, gali siūlyti šią Konvenciją pakeisti. Siūlomas pakeitimas pateikiamas depozitarui. Jis nedelsdamas siūlomą pakeitimą pateikia visoms valstybėms, šios Konvencijos Šalims.

2. Jei dauguma valstybių, šios Konvencijos Šalių, prašo depozitaro sušaukti konferenciją siūlomiems pakeitimams apsvarstyti, depozitaras pakviečia visas valstybes, šios Konvencijos Šalis, dalyvauti tokioje konferencijoje. Konferencija prasideda ne anksčiau kaip po trijų mėnesių nuo pakvietimų įteikimo dienos.

3. Konferencijos metu dedamos visos pastangos, kad pakeitimai būtų priimti bendru sutarimu. Jei tai neįmanoma, pakeitimai priimami dviejų trečdalių visų valstybių, šios Konvencijos Šalių, balsų dauguma. Bet kokį šios konferencijos priimtą pakeitimą depozitaras nedelsdamas išplatina visoms valstybėms, šios Konvencijos Šalims.

4. Pagal šio straipsnio 3 dalį pakeitimas įsigalioja kiekvienai valstybei, šios Konvencijos Šaliai, deponavusiai pakeitimo ratifikavimo, priėmimo, prisijungimo ar patvirtinimo dokumentus, trisdešimtą dieną po to, kai du trečdaliai valstybių, šios Konvencijos Šalių, deponuoja depozitarui atitinkamus savo ratifikavimo, priėmimo, prisijungimo ar patvirtinimo dokumentus. Vėliau pakeitimas kiekvienai valstybei, šios Konvencijos Šaliai, įsigalioja trisdešimtą dieną po to, kai ji deponuoja atitinkamą savo dokumentą.

27 straipsnis

1. Valstybė, šios Konvencijos Šalis, gali denonsuoti šią Konvenciją rašytiniu pranešimu Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui.

2. Denonsavimas įsigalioja praėjus vieneriems metams nuo tos dienos, kai Jungtinių Tautų Generalinis Sekretorius gauna tokį pranešimą.

28 straipsnis

Šios Konvencijos originalas, kurio tekstai anglų, arabų, ispanų, kinų, prancūzų ir rusų kalbomis yra autentiški, deponuojamas Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui. Jis patvirtintas šios Konvencijos kopijas nusiunčia visoms valstybėms.

Tai patvirtindami, toliau nurodyti atitinkamų Vyriausybių tinkamai įgalioti asmenys pasirašė šią Konvenciją.

Konvencija pateikta pasirašyti 2005 m. rugsėjo 14 d. Jungtinių Tautų būstinėje Niujorke.

______________