LIETUVOS RESPUBLIKOS AUKŠČIAUSIOJI TARYBA
N U T A R I M A S
DĖL KREIPIMOSI PAGALBOS Į RAUDONĄJĮ KRYŽIŲ IR TARPTAUTINES ŽMOGAUS TEISIŲ ORGANIZACIJAS
1990 m. balandžio 3 d. Nr. I-100
Vilnius
Atsižvelgdama į tai, kad 1940 m. birželį Tarybų Sąjungos ginkluotosios pajėgos, šiurkščiai pažeisdamos tarptautinę teisę, įsiveržė į Lietuvą ir ją okupavo;
kad dauguma pasaulio demokratinių valstybių, tarp jų Šveicarija ir Šventasis Sostas, niekada nepripažino Tarybų Sąjungos įvykdytos Lietuvos okupacijos ir aneksijos ir iki šiol pripažįsta Lietuvos valstybės de jure tęstinumą;
kad 1990 m. kovo 11 d., po laisvų ir teisėtų rinkimų, kuriuose Lietuvos žmonės išrinko atstovus į Aukščiausiąją Tarybą, ir ta Aukščiausioji Taryba paskelbė Lietuvos nepriklausomybės atstatymą;
kad daugiau negu tūkstantis jaunų Lietuvos vyrų atsisakė tarnauti Tarybų Sąjungos ginkluotosiose pajėgose ir grįžo iš Tarybų Sąjungos į Lietuvą ieškoti išsigelbėjimo nuo jiems taikomo fizinio ir psichologinio spaudimo, ypač dėl jų tautybės, ir kad Tarybų Sąjungos ginkluotosios pajėgos Lietuvoje yra okupacinė kariuomenė;
kad 1907 metų Hagos Konvencija, 1949 metų Ženevos Konvencija ir tarptautinės teisės visuotinai pripažinti principai draudžia okupantui šaukti į okupacines karines pajėgas okupuotos teritorijos civilius gyventojus;
kad 1919 m. įkurtas Lietuvos Raudonasis Kryžius suteikė pastogę ir maitinimą visiems Lietuvos pabėgėliams iš tarnybos Tarybų Sąjungos kariuomenėje, kurie tokios pagalbos prašė;
kad 1990 m. kovo 27 d. ginkluoti Tarybų Sąjungos kariuomenės desantinių dalinių kareiviai, užpuolę ir įsiveržę į Naujosios Vilnios psichiatrinę ligoninę Vilniuje ir Žiegždrių psichiatrinę ligoninę Kaune, išlaužė duris, nutraukė telefono ryšį, naudojamą kraštutiniu atveju, suplėšė Raudonojo Kryžiaus vėliavą, įžeidė seseles ir gydytojus, žiauriai mušė ir prievarta išvežė beginklius jaunus kariuomenės atsisakėlius ir kai kuriuos psichinius ligonius;
kad lenkų-amerikiečių televizijos grupei buvo grasinama susidorojimu, jei jų filmas, kuriame užfiksuoti minėti įvykiai Naujosios Vilnios ligoninėje, nebus perduotas desantininkams;
kad Tarybų Sąjungos ginkluotosios pajėgos atsisako nurodyti pagrobtų kareivių buvimo vietą ir būklę;
kad civiliais rūbais persirengę Tarybų Sąjungos kariškiai įsilaužia į privačius Lietuvos gyventojų namus ir toliau jėga grobia Lietuvos jaunuolius, pabėgusius iš Tarybų Sąjungos karinės tarnybos;
kad Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos prezidiumas dėl Tarybų Sąjungos kariuomenės veiksmų pareiškė protestą Tarybų Sąjungos vyriausybei ir kreipėsi į Tarptautinį Raudonąjį Kryžių, prašydamas atsiųsti į Lietuvą tarptautinių specialistų, kurie galėtų įvertinti padėtį, susidariusią Lietuvos jaunuoliams atsisakius tarnauti Tarybų Sąjungos kariuomenėje;
kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas ir Ministrė Pirmininkė dėl minėtų Tarybų Sąjungos ginkluotųjų pajėgų veiksmų Lietuvos teritorijoje pareiškė protestą Tarybų Sąjungos Prezidentui ir nesulaukė atsakymo;
kad Tarybų Sąjungos kariuomenės vadai ir toliau kėsinasi Lietuvoje jėga suėmę išvežti iš Lietuvos jaunus kareivius, pabėgusius iš Tarybų Sąjungos kariuomenės, aiškindami, kad Tarybų Sąjungos Prezidentas ir Gynybos ministras neleidžia veikti kitokiais metodais;
kad Lietuvos Respublika reikalavo uždaryti Tarybų Sąjungos karinius komisariatus Lietuvoje ir pareiškė, jog ji nerems Tarybų Sąjungos valdžios bandymų šaukti Lietuvos jaunuolius į Tarybų Sąjungos kariuomenę;
kad Raudonojo Kryžiaus Komitetas Ženevoje paprašė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos atstovą oficialaus parlamentinio nutarimo dėl kreipimosi pagalbos į Tarptautinį Raudonąjį Kryžių,
Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba:
(1) Prašo neatidėliotinos Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus atstovų pagalbos stebėti ir tikrinti Tarybų Sąjungos ginkluotųjų pajėgų veiklą Lietuvos Respublikos teritorijoje, reikalaujant atsižvelgti į prievarta išvežtų ir verčiamų atlikti karinę tarnybą Lietuvos jaunuolių būklę.
(2) Prašo Tarptautinį Raudonąjį Kryžių paraginti Tarybų Sąjungos vyriausybę laikytis pažadų, duotų Ženevos Konvencijoje, ir tarptautinės teisės visuotinai pripažintų principų ir nedelsiant įsakyti savo kariniam personalui nutraukti bandymus suiminėti ir versti Lietuvos gyventojus tarnauti Tarybų Sąjungos kariuomenėje.
(3) Prašo Tarptautinį Raudonąjį Kryžių ir kitas tarptautines žmogaus teisių organizacijas, tarp jų – Tarptautinę Žmogaus Teisių ir Tarptautinės Amnestijos organizacijas, ir Helsinki Watch – imtis būtinų priemonių išsiaiškinti visų paskutinėmis savaitėmis Tarybų Sąjungos ginkluotųjų pajėgų pagrobtų Lietuvos jaunuolių buvimo vietą ir būklę, padėti išspręsti jų likimą.
(4) Prašo Raudonąjį Kryžių ir kitas tarptautines žmogaus teisių organizacijas padėti nustatyti Lietuvos jaunuolių, dabar atliekančių karinę prievolę Tarybų Sąjungos ginkluotosiose pajėgose, buvimo vietą ir fizinę bei psichologinę savijautą.
(5) Kreipiasi į pasaulio vyriausybes ir Tarptautinį Raudonąjį Kryžių, prašydami iškelti Lietuvos gyventojų priverstinio ėmimo į okupacinę kariuomenę klausimą Suvienytųjų Nacijų Žmogaus Teisių konferencijoje ir artėjančioje Saugumo ir Bendradarbiavimo Europoje konferencijoje.
(6) Prašo Tarptautinį Raudonąjį Kryžių imtis visų kitų būtinų ir tinkamų priemonių, kad būtų paleisti Lietuvos kariniai atsisakėliai, kuriuos neseniai pagrobė Tarybų Sąjungos ginkluotosios pajėgos.