Byla Nr. 15/02
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS FARMACINĖS VEIKLOS ĮSTATYMO 17 STRAIPSNIO (2002 M. BIRŽELIO 4 D. REDAKCIJA) 4 DALIES ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2005 m. rugsėjo 29 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abromavičiaus, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės atstovui Seimo nariui Raimondui Šukiui,
suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovei Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniajai patarėjai Jurgitai Meškienei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 bei 105 straipsniais ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2005 m. rugsėjo 20 d. išnagrinėjo bylą Nr. 15/02 pagal pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos farmacinės veiklos įstatymo 1, 4, 5, 10, 11, 15, 17, 19, 20 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 101, 171 straipsniais įstatymo 8 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 ir 46 straipsniams.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjas – Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Farmacinės veiklos įstatymo 1, 4, 5, 10, 11, 15, 17, 19, 20 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 101, 171 straipsniais įstatymo (Žin., 2002, Nr. 58-2348) 8 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 25 ir 46 straipsniams.
II
Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.
Pakeitus Farmacinės veiklos įstatymo 17 straipsnį (2000 m. liepos 4 d. redakcija), šio straipsnio 4 dalyje buvo nustatytas draudimas per radiją ir televiziją pateikti informaciją apie receptinius vaistus bei tokius vaistus reklamuoti. Buvo uždrausta receptinius vaistus reklamuoti ir elektroninėmis informacijos priemonėmis.
Pareiškėjas teigia, kad informacija apie vaistus pagal Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalį gali būti ribojama tik tuomet, kai tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, o absoliutaus pobūdžio draudimas pateikti informaciją apie receptinius vaistus prieštarauja Konstitucijos 25 straipsnio 1 daliai.
Pasak pareiškėjo, reklama gali būti ribojama ne tik Konstitucijos 25 straipsnyje numatytais atvejais. Jo manymu, atsižvelgiant į tai, kad reklama siekiama tam tikrų tikslų ūkinėje veikloje, šiuo atveju būtina remtis ir Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies nuostata „įstatymas <...> saugo sąžiningos konkurencijos laisvę“. Pareiškėjo teigimu, draudimas reklamuoti receptinius vaistus sudaro sąlygas iškreipti konkurenciją rinkoje, nes kiti vaistai gali būti reklamos ir kitokios informacijos objektas. Todėl, pareiškėjo nuomone, minėtos reklamos uždraudimas prieštarauja Konstitucijai.
III
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovės Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniosios patarėjos J. Meškienės rašytiniai paaiškinimai.
Suinteresuoto asmens atstovės paaiškinimuose teigiama, kad Farmacinės veiklos įstatymo 17 straipsnio 4 dalyje suformuluotas draudimas yra taikomas ne bet kokio produkto, o receptinių vaistų reklamai. Pasak J. Meškienės, vaistas nėra prekė, kurios įgijimas ar vartojimas turėtų priklausyti tik nuo įgijėjo (žmogaus) valios. Vaisto parinkimas yra specialistų – gydytojų, farmacininkų – veikla, kuriai reikalingos specialios žinios. Informaciją apie vaistą sudaro patys įvairiausi duomenys (sveikatos sutrikimai, kuriems šalinti vartotinas vaistas, vaisto dozės, vaisto vartojimo kontraindikacijos, galimas šalutinis poveikis ir pan.), kurie paprastai yra išdėstomi vaisto anotacijoje. Atsižvelgiant į radijo ir televizijos, kaip visuomenės informavimo priemonių, specifiką, kyla pagrįstų abejonių, ar per šias priemones įmanoma pateikti visus minėtus duomenis. Suinteresuoto asmens atstovės manymu, draudimas teikti tokio pobūdžio informaciją per radiją ir televiziją negali būti suprantamas kaip absoliutus, nes ją ir toliau teiks atitinkamos valstybės institucijos – Vaistų informacijos centras, Valstybinės vaistų kontrolės tarnyba, turintys reikiamų profesinių žinių gydytojai ir kiti sveikatos priežiūros specialistai skelbs specialiuose periodiniuose leidiniuose ir t. t.
Pasak J. Meškienės, Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatyta, kad laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai, iš esmės suponuoja tai, kad informacijos laisvė nėra absoliuti ir neribota. Informacijos laisvė gali būti ribojama, bet tik įstatymu ir tik siekiant apsaugoti Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje nurodytas konstitucines vertybes – teisę į sveikatą, garbę, orumą, privatų gyvenimą, apginti konstitucinę santvarką.
J. Meškienės manymu, šioje situacijoje informacijos laisvė, o tiksliau – specifinė jos sritis reklama, yra siejama su asmens teise į sveikatą. Turint omenyje šių dviejų teisių santykį, įstatymų leidėjas, remdamasis Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalimi, gali riboti informaciją apie receptinius vaistus. Tokį ribojimą lemia būtinybė bent minimaliai apsaugoti vartotojus, jų sveikatą, nepilnamečius asmenis.
Suinteresuoto asmens atstovės manymu, receptiniai vaistai ir vaistai, kurie yra parduodami be recepto, Farmacinės veiklos įstatymo požiūriu nėra tapačios prekės, todėl skirtingų reikalavimų taikymas šiuo atveju negali būti laikomas sąžiningos konkurencijos ribojimu. Toks aiškinimas iškreiptų Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies, Konkurencijos įstatymo bei Farmacinės veiklos įstatymo atitinkamų nuostatų turinį ir prasmę.
J. Meškienės nuomone, Farmacinės veiklos įstatymo 1, 4, 5, 10, 11, 15, 17, 19, 20 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 101, 171 straipsniais įstatymo 8 straipsnio nuostatos neprieštarauja Konstitucijai.
IV
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Lietuvos Respublikos Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkės D. Mikutienės, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro K. R. Dobrovolskio, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos valstybės sekretoriaus P. Koverovo, Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus V. Vadapalo, Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos laikinai einančio pirmininko pareigas J. Rasimavičiaus, Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus S. J. Janonio, Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Vaistų registracijos centro vedėjo A. Mickio, Nacionalinės vaistų politikos parengimo darbo grupės vadovo R. Pečiūros, Farmacijos ir farmacijos rinkos instituto prezidento L. Akramo, Lietuvos farmacijos sąjungos prezidento E. Tarasevičiaus, Lietuvos žmogaus teisių centro direktorės T. Birmontienės, Lietuvos žmogaus teisių centro direktorės E. Žiobienės rašytiniai paaiškinimai.
V
1. Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 20 d. posėdyje pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovas R. Šukys pakartojo pareiškėjo prašyme išdėstytus argumentus ir pateikė papildomus paaiškinimus dėl pareiškėjo prašymo turinio ir argumentų.
konstatuoja:
I
1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo ištirti, ar Farmacinės veiklos įstatymo 1, 4, 5, 10, 11, 15, 17, 19, 20 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 101, 171 straipsniais įstatymo 8 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 25 ir 46 straipsniams.
2. Seimas 2002 m. birželio 4 d. priėmė Farmacinės veiklos įstatymo 1, 4, 5, 10, 11, 15, 17, 19, 20 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 101, 171 straipsniais įstatymą, kurio 8 straipsniu buvo pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas Farmacinės veiklos įstatymo 17 straipsnis (2000 m. liepos 4 d. redakcija). Farmacinės veiklos įstatymo 1, 4, 5, 10, 11, 15, 17, 19, 20 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 101, 171 straipsniais įstatymas įsigaliojo 2002 m. birželio 14 d.
Farmacinės veiklos įstatymas vėliau buvo keičiamas ir papildomas, tačiau jo 17 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 4 dalis keičiama ir (arba) papildoma nebuvo.
3. Farmacinės veiklos įstatymo 1, 4, 5, 10, 11, 15, 17, 19, 20 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 101, 171 straipsniais įstatymo 8 straipsnyje „17 straipsnio pakeitimas“ nustatyta:
„Pakeisti 17 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„Lietuvos Respublikoje gali būti reklamuojami tik į valstybinį vaistų registrą įrašyti vaistai.
Vaistų reklama turi būti neklaidinanti ir objektyvi, informacija ir joje vartojami terminai turi atitikti valstybinį vaistų registravimą vykdančių institucijų patvirtintą vaisto charakteristikų santrauką, objektyviai apibūdinti vaisto savybes ir skatinti jo racionalų vartojimą.
Draudžiama receptinius vaistus reklamuoti ir pateikti apie juos informaciją per radiją ir televiziją. Šiuos vaistus taip pat draudžiama reklamuoti elektroninėmis informacijos priemonėmis.
Sveikatos priežiūros, farmacijos ir veterinarijos specialistams skirtoje reklamoje leidžiama reklamuoti receptinius ir nereceptinius vaistus. Receptinius vaistus leidžiama reklamuoti spaudiniuose, kurie skirti tik specialistams. Tokių spaudinių sąrašą tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.
Reklamuojant vaistus, neparduodami vaistų pavyzdžiai gali būti pateikiami tik gydytojams, turintiems teisę išrašyti vaistus. Ant tokio vaisto pakuotės turi būti užrašas „Neparduodamas pavyzdys“. Tam pačiam gydytojui galima pateikti tik vieną to paties prekinio pavadinimo, formos ir stiprumo vaisto mažiausią registruotą pakuotę. Draudžiama platinti neparduodamus pavyzdžius vaistų, kurie turi medžiagų, įrašytų į sveikatos apsaugos ministro patvirtintus Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašus. Neparduodamus vaistų pavyzdžius parduoti draudžiama.
Gyventojams skirtoje reklamoje leidžiama reklamuoti tik nereceptinius vaistus pateikiant būtinas nuorodas. Tokių nuorodų turinį nustato Sveikatos apsaugos ministerija.
1) receptinius vaistus, išskyrus atvejus, kai vaistų gamintojai, gavę Sveikatos apsaugos ministerijos leidimą, vykdo gyventojų skiepijimo programą;
2) vaistus, kurių sudėtyje yra medžiagų, įrašytų į sveikatos apsaugos ministro patvirtintą Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašą;
3) vaistus (nepaisant jų stiprumo ar kiekio pakuotėje), kurių prekiniai pavadinimai įrašyti į Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintą Kompensuojamųjų vaistų bazinių kainų kainyną.
Reklamuojant vaistus gyventojams, draudžiama:
1) įvardyti šias terapines indikacijas: tuberkuliozę, lytiškai plintančias, sunkias infekcines, vėžines ir kitas navikines ligas, lėtinę nemigą, diabetą bei medžiagų apykaitos ligas;
5) vartoti klaidinančius terminus bei grafinę medžiagą, vaizduojančią žmogaus ar gyvūno organizmo pakitimus, kuriuos sukelia liga, sužalojimas ar reklamuojamas vaistas;
9) nurodyti, kad nebūtina gydytojo konsultacija, jo skiriamas gydymas ar operacija, ypač tais atvejais, kai nurodoma konkreti diagnozė arba siūloma vaistų įsigyti paštu;
11) nurodyti, kad reklamuojamas vaistas veikia geriau ar taip pat kaip kitas vaistas ar gydymo būdas;
13) nurodyti, kad jei reklamuojamas vaistas nebus vartojamas, tai gali turėti neigiamos įtakos sveikatai; ši nuostata netaikoma vykdant skiepijimo programas;
15) nurodyti, kad vaistas yra saugus ar efektyvus todėl, kad natūralus.
Kitus reikalavimus vaistų reklamai, jos teikimui ir neparduodamų vaistų pavyzdžių platinimui, prekybos vaistiniais preparatais atstovams, jų kvalifikacijai ir veiklai nustato sveikatos apsaugos ministras.
Vaistų reklamos priežiūrą ir šiame straipsnyje nustatytų vaistų reklamos reikalavimų kontrolę vykdo Sveikatos apsaugos ministerija ar jos įgaliota institucija.“„
4. Atsižvelgiant į tai, kad Farmacinės veiklos įstatymo 1, 4, 5, 10, 11, 15, 17, 19, 20 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 101, 171 straipsniais įstatymo 8 straipsniu buvo pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas Farmacinės veiklos įstatymo 17 straipsnis (2000 m. liepos 4 d. redakcija), konstatuotina, kad pareiškėjas prašo ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Farmacinės veiklos įstatymo 17 straipsnis (2002 m. birželio 4 d. redakcija).
5. Nors pareiškėjas prašo ištirti Farmacinės veiklos įstatymo viso 17 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) atitiktį Konstitucijai, iš prašymo argumentų (inter alia iš pareiškėjo teiginio, kad pakeitus Farmacinės veiklos įstatymo 17 straipsnį (2000 m. liepos 4 d. redakcija) ir jo 4 dalyje nustačius draudimą per radiją ir televiziją pateikti informaciją apie receptinius vaistus ir tokius vaistus reklamuoti bei uždraudus receptinius vaistus reklamuoti ir elektroninėmis informacijos priemonėmis) matyti, kad pareiškėjui kilo abejonių ne dėl Farmacinės veiklos įstatymo viso 17 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija), bet tik dėl šio straipsnio 4 dalies atitikties Konstitucijai.
6. Pareiškėjui kilo abejonių dėl Farmacinės veiklos įstatymo 17 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 4 dalies atitikties Konstitucijos 25 straipsniui. Nepaisant to, kad nuorodose į Konstitucijos 25 straipsnį pareiškėjas expressis verbis mini šio straipsnio 1 ir 4 dalis (kurių nė necituoja), iš prašymo argumentų (inter alia iš pareiškėjo teiginio, kad informacija apie vaistus gali būti ribojama tik tada, kai tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai) matyti, kad pareiškėjui kilo abejonių dėl to, ar Farmacinės veiklos įstatymo 17 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 4 dalis neprieštarauja ne visam Konstitucijos 25 straipsniui, bet tik šio Konstitucijos straipsnio 3 daliai, kurioje nustatyta, kad „laisvė <...> gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti <...> žmogaus sveikatai“.
7. Pareiškėjui kilo abejonių dėl Farmacinės veiklos įstatymo 17 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 4 dalies atitikties Konstitucijos 46 straipsniui. Iš prašymo argumentų (inter alia iš nuorodos į Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies nuostatą „įstatymas <...> saugo sąžiningos konkurencijos laisvę“) matyti, kad pareiškėjui kilo abejonių dėl to, ar Farmacinės veiklos įstatymo 17 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 4 dalis neprieštarauja ne visam Konstitucijos 46 straipsniui, bet tik šio Konstitucijos straipsnio 4 dalies nuostatai „įstatymas <...> saugo sąžiningos konkurencijos laisvę“.
II
1. Minėta, kad pareiškėjui kilo abejonių, ar Farmacinės veiklos įstatymo 17 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos 25 straipsnio 3 daliai.
2. Konstitucijos 25 straipsnyje nustatyta:
„Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti.
Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas.
Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.
Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija.
Pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį.“
3. Konstitucijos 25 straipsnio nuostatos sudaro informacijos laisvės konstitucinį pagrindą; konstitucinė informacijos laisvė yra neatsiejama nuo konstitucinės įsitikinimų ir jų raiškos laisvės, yra jos sąlyga (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarimas). Konstitucinė laisvė nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją yra vienas iš atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, demokratinės valstybės pagrindų; Konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai (Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. liepos 8 d., 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarimai). Žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimas dideliu mastu priklauso nuo galimybių gauti iš įvairių šaltinių informaciją ir ja naudotis.
4. Konstitucinė informacijos laisvės samprata yra itin plati, ji apima laisvę ieškoti, gauti ir skleisti kuo įvairiausią informaciją. Informacija gali apimti ir tokias žinias, kurias skleidžiant siekiama padaryti poveikį žmonių elgesiui, pasirinkimui, inter alia paskatinti juos pasirinkti, įsigyti ir (arba) naudoti tam tikras prekes ar naudotis tam tikromis paslaugomis arba jų nepasirinkti. Tokios informacijos skleidimą įprasta vadinti reklama.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Konstitucijoje įtvirtinta informacijos laisvė apima ir reklamos laisvę, inter alia laisvę reklamuoti prekes ir paslaugas.
Kiekviena reklama yra informacija; tai savita informacijos rūšis. Reklama yra svarbi konkurencijos priemonė (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai).
Pabrėžtina, kad prekių bei paslaugų reklama – nesvarbu, ar ši veikla yra atlygintina, ar ne – visuomet yra tiesiogiai arba netiesiogiai siekiama skatinti naudoti tam tikras prekes ar naudotis tam tikromis paslaugomis. Šiame kontekste paminėtina, kad netiesioginis skatinimas naudoti tam tikras prekes ar naudotis tam tikromis paslaugomis (kai tai daroma tokiu būdu, kad reklamos gavėjai nesuprastų, jog jiems skleidžiama būtent reklaminio pobūdžio informacija) traktuotinas kaip paslėpta reklama.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pabrėžtina, kad naudoti tam tikras prekes ar naudotis tam tikromis paslaugomis gali paskatinti ir tokia informacija, kurią skleidžiant nėra siekiama paskatinti tai daryti (pavyzdžiui, statistiniai duomenys, techninės ir kitos žinios, kuriomis kas nors garsinama, atkreipiamas dėmesys į ką nors ir t. t.). Tokios informacijos skleidimas tam tikromis aplinkybėmis šios informacijos gavėjams gali daryti tokį pat poveikį, kaip ir reklama, taigi šiuo atžvilgiu prilygti reklamai.
Pažymėtina ir tai, kad skleidžiama informacija nebūtinai yra tik reklaminio arba tik nereklaminio turinio: ji gali apimti ir reklaminio turinio elementus, ir tokią informaciją, kurios skleidimas nėra reklama.
5. Informacijos laisvė nėra absoliuti (Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d., 1996 m. gruodžio 19 d., 1998 m. kovo 10 d., 2002 m. spalio 23 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai).
5.1. Konstitucinė informacijos laisvės samprata neapima karo propagandos, ji taip pat neapima konstitucines vertybes iš esmės paneigiančios tariamos laisvės atlikti Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalyje nurodytus nusikalstamus veiksmus – skleisti tokias mintis, pažiūras ir t. t., kuriomis yra kurstoma tautinė, rasinė, religinė ar socialinė neapykanta, prievarta bei diskriminacija, asmenys yra šmeižiami arba kitaip yra dezinformuojama visuomenė ar atskiri jos nariai (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste ypač pažymėtina, kad iš Konstitucijos įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris leistų užkirsti kelią dezinformacijos skleidimui. Konstitucinė reklamos laisvės samprata neapima dezinformuojančios, vartotojus tyčia klaidinančios reklamos skleidimo.
5.2. Konstitucija apibrėžia informacijos laisvės įgyvendinimo ribas.
5.2.1. Antai pagal Konstitucijos 28 straipsnį įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis – taigi ir informacijos laisve – žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Pagal Konstitucijos 145 straipsnį informacijos laisvė gali būti laikinai apribota įvedus karo ar nepaprastąją padėtį.
5.2.2. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste ypač pažymėtina, kad Konstitucija numato galimybę informacijos laisvę riboti, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai, t. y. jeigu informacijos laisvės ribojimais siekiama apsaugoti, apginti Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje nurodytas vertybes. Konstitucinis Teismas 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarime pabrėžė, jog Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje išvardytų saugomų konstitucinių vertybių sąrašas negali būti aiškinamas kaip išsamus, baigtinis, taigi kaip neleidžiantis laisvės gauti ir skleisti informaciją riboti tada, kai reikia apsaugoti kitas, Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje expressis verbis nepaminėtas, konstitucines vertybes.
Pabrėžtina, kad informacijos laisvės ribojimai gali būti nustatomi tik įstatymu. Pagal Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalį įstatymų leidėjas turi įstatymu apibrėžti informacijos, kurią skleisti yra draudžiama arba kurios skleidimas yra ribojamas, turinį, taip pat būdus, kuriais tam tikros informacijos neleidžiama skleisti, bei kitas atitinkamos informacijos skleidimo sąlygas, jeigu tai bent kaip riboja informacijos laisvę. Įstatymų leidėjas taip pat turi įstatymu nustatyti: atsakomybę už minėtų draudimų ir ribojimų nepaisymą, įskaitant atsakomybę už informacijos, kurią skleisti draudžiama, skleidimą; subjektus, turinčius įgaliojimus prižiūrėti, kaip laikomasi įstatymų nustatytų draudimų ir (arba) ribojimų skleisti tam tikrą informaciją; subjektus, taikančius atsakomybę už įstatymų nustatytų draudimų ir (arba) ribojimų skleisti tam tikrą informaciją nepaisymą; veiksmingas informacijos laisvės teisminio gynimo priemones (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).
Konstitucija neužkerta kelio kai kurių su informacijos gavimu ir skleidimu susijusių santykių, įskaitant ir santykius, susijusius su įstatymų nustatytų draudimų skleisti informaciją ir (arba) informacijos skleidimo ribojimų laikymosi priežiūra ir kontrole, reguliuoti ir poįstatyminiais teisės aktais, tačiau poįstatyminiais teisės aktais, kuriais reguliuojami minėti santykiai, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris nebūtų grindžiamas Konstitucija ir įstatymais arba kuris konkuruotų su įstatymų nustatytuoju (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).
Be reikalavimo informacijos laisvės ribojimus nustatyti tik įstatymu, iš Konstitucijos kyla ir kiti reikalavimai, kurių privalu paisyti ribojant konstitucinę informacijos laisvę. Šiame kontekste pabrėžtina, kad, kaip savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją įstatymu riboti žmogaus teises ir laisves – taigi ir informacijos laisvę – galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves bei Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.
Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti, o jeigu šios teisinės priemonės yra susijusios su sankcijomis už teisės pažeidimą, tai minėtos sankcijos turi būti proporcingos padarytam teisės pažeidimui.
Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja inter alia tai, kad teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Priešingu atveju teisės subjektams būtų pasunkintos galimybės žinoti, ko iš jų reikalauja teisė.
Minėtų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų privalu paisyti ir įstatymais ribojant reklamos laisvę.
6. Minėta, kad pagal Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalį informacijos laisvė gali būti įstatymu ribojama, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai. Taigi minėtu pagrindu gali būti ribojama ir reklamos laisvė.
6.1. Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus, taip pat kad įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką. Aiškindamas šias Konstitucijos nuostatas Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad žmogaus ir visuomenės sveikata yra viena svarbiausių visuomenės vertybių (Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 11 d. nutarimas), taip pat kad žmonių sveikatos apsauga yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas, o rūpinimasis žmonių sveikata traktuotinas kaip valstybės funkcija (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai).
6.2. Siekiant apsaugoti žmonių sveikatą – konstitucinę vertybę, gali būti įstatymu tam tikru mastu ribojama ir informacijos laisvė (kaip minėta, apimanti inter alia reklamos laisvę). Tačiau toks šios konstitucinės laisvės ribojimas turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje, o pasirinktos priemonės turi būti proporcingos siekiamam tikslui.
Pabrėžtina, jog įstatymų leidėjas, reklamos (kartu ir informacijos) laisvę įstatymu ribodamas tam, kad būtų apsaugota žmogaus sveikata, turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų išlaikyta protinga pusiausvyra tarp Konstitucijoje valstybei nustatyto įpareigojimo rūpintis žmonių sveikata ir žmogaus konstitucinės teisės ieškoti informacijos, ją gauti bei skleisti. Informacija, taip pat ir reklaminio turinio, negali būti ribojama vien dėl to, kad, įstatymų leidėjo nuomone, ji žmonėms nėra naudinga, nors ir nėra jiems žalinga. Pažymėtina ir tai, kad reklamą riboti selektyviai, t. y. riboti jos skleidimą ir (arba) gavimą vienais šaltiniais ir neriboti skleidimo ir (arba) gavimo kitais šaltiniais, galima tik tada, kai toks diferencijuotas ribojimas yra objektyviai pateisinamas. Ypač pabrėžtina, kad įstatymais nustatyti reklamos laisvės ribojimai pagal Konstituciją negali būti didesni nei būtina inter alia žmogaus sveikatai apsaugoti.
7. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad vaistų reklama (nesvarbu, ar ši veikla yra atlygintina, ar ne) visuomet yra siekiama tiesiogiai arba netiesiogiai skatinti vartoti atitinkamus vaistus, o tai gali sudaryti prielaidas pakenkti žmonių sveikatai – Konstitucijoje įtvirtintai, jos ginamai ir saugomai vertybei. Tokius padarinius gali sukelti ir klaidinanti informacija apie vaistus (ir reklaminio, ir nereklaminio pobūdžio), kuri tam tikrais atvejais gali būti iš esmės tolygi dezinformacijai, kurios skleidimo, kaip minėta, konstitucinė reklamos laisvės samprata neapima.
Įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi pareigą įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris leistų užkirsti kelią informacijos apie vaistus (ir reklaminio, ir nereklaminio pobūdžio), galinčios sudaryti prielaidas pakenkti žmonių sveikatai, skleidimui. Įstatymų leidėjas pagal Konstituciją taip pat turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris leistų užkirsti kelią klaidinančios informacijos apie vaistus (ir reklaminio, ir nereklaminio pobūdžio), taip pat kitos informacijos apie vaistus, galinčios sudaryti prielaidas pakenkti žmonių sveikatai, skleidimui. Įstatymu nustatydamas minėtą konstituciškai būtiną teisinį reguliavimą, įstatymų leidėjas kartu privalo nustatyti ir veiksmingus vaistų reklamos, taip pat kitos informacijos apie vaistus, galinčios sudaryti prielaidas pakenkti žmonių sveikatai, kontrolės būdus. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad užsienio demokratinėse teisinėse valstybėse yra įtvirtinti įvairūs informacijos apie vaistus (inter alia vaistų reklamos), kurios skleidimas gali sudaryti prielaidas pakenkti žmonių sveikatai, skleidimo veiksmingos kontrolės būdai, kaip antai: informacijos apie vaistus, skleidžiamos visuomenės informavimo priemonėmis, išankstinė patikra, tokios informacijos skleidimo ribojimai, viešosios valdžios institucijų įgaliojimai imtis veiksmų, kad nedelsiant būtų nutrauktas tokios informacijos (inter alia klaidinančios reklamos) skleidimas ir kt.
Minėta, kad Konstitucija neužkerta kelio kai kurių su informacijos gavimu ir skleidimu susijusių santykių, įskaitant ir santykius, susijusius su įstatymų nustatytų draudimų skleisti informaciją ir (arba) informacijos skleidimo ribojimų laikymosi priežiūra bei kontrole, reguliuoti ir poįstatyminiais teisės aktais, tačiau jais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris nebūtų grindžiamas Konstitucija ir įstatymais, taip pat tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su įstatymų nustatytuoju.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pabrėžtina, kad įstatymu turi būti nustatyti vaistų reklamos, taip pat kitos informacijos apie vaistus, kurios skleidimas gali sudaryti prielaidas pakenkti žmonių sveikatai, ribojimų pagrindiniai elementai, kaip antai: kokia informacija apie vaistus (inter alia vaistų reklama) yra ribojama arba apskritai draudžiama, minėtos informacijos (reklamos) ribojimo būdai ir (arba) jos skleidimo sąlygos, ribojimų mastas (apimtys), kriterijai, pagal kuriuos vaistai yra priskiriami tokiems, kurių reklama gali sudaryti prielaidas pakenkti žmonių sveikatai ir dėl to yra ribojama arba apskritai draudžiama, subjektai, turintys įgaliojimus prižiūrėti, kaip laikomasi įstatymų nustatytų draudimų ir (arba) ribojimų skleisti atitinkamą informaciją, atsakomybė už minėtų įstatymais nustatytų reikalavimų nepaisymą, subjektai, turintys įgaliojimus traukti atsakomybėn už atitinkamus teisės pažeidimus, veiksmingos reklamos laisvės teisminio gynimo priemonės ir kt.
8. Minėta, kad pareiškėjui kilo abejonių, ar Farmacinės veiklos įstatymo 17 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies nuostatai „įstatymas <...> saugo sąžiningos konkurencijos laisvę“.
9. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies nuostata „įstatymas <...> saugo sąžiningos konkurencijos laisvę“ aiškintina ją siejant inter alia su Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies nuostata „valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei“.
Konstitucinis Teismas 2005 m. gegužės 13 d. nutarime yra konstatavęs, kad Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies nuostatoje „valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei“ yra įtvirtinta ne tik valstybės teisė, bet ir jos priedermė teisės aktais reguliuoti ūkinę veiklą, kad ši tarnautų bendrai tautos gerovei; Konstitucijoje yra įtvirtinta valstybės priedermė siekti bendros tautos gerovės, taip pat valstybės pareiga siekiant bendros tautos gerovės reguliuoti ūkinę veiklą šalyje. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad tautos gerovė neturi būti suvokiama vien materialine (ar finansine) prasme, taip pat tai, kad kažin ar būtų teisinga ir dora siekti materialinės gerovės žmonių sveikatai kenkiančiu būdu (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai); sąvokos „bendra tautos gerovė“ turinys kiekvienu konkrečiu atveju atskleidžiamas atsižvelgiant į ekonominius, socialinius bei kitus svarbius veiksnius (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d., 2000 m. spalio 18 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai).
10. Minėta, kad žmogaus ir visuomenės sveikata yra viena svarbiausių visuomenės vertybių, kad žmonių sveikatos apsauga yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas, o rūpinimasis žmonių sveikata – tai valstybės funkcija. Todėl toks ūkinės veiklos ribojimas, kuriuo siekiama apsaugoti žmonių sveikatą, yra traktuotinas kaip skirtas bendrai tautos gerovei užtikrinti ir, jeigu yra paisoma iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, savaime nėra laikytinas pažeidžiančiu Konstituciją.
11. Valstybė pagal Konstituciją turi ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad būtų užtikrintas ir valstybės funkcijos rūpintis žmonių sveikata įgyvendinimas. Todėl valstybė, įstatymais reguliuodama ūkinę veiklą ir paisydama Konstitucijos, gali nustatyti specifinius ūkinės veiklos, inter alia susijusios su žmonių sveikatos apsauga, įskaitant ir vaistų reklamos, taip pat kitos informacijos apie vaistus, kurios skleidimas gali sudaryti prielaidas pakenkti žmonių sveikatai, ribojimus.
Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip 1997 m. vasario 13 d. nutarime yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, būtent reklamos ribojimas yra vienas iš būdų mažinti žalingų žmogaus sveikatai medžiagų neribotą platinimą ir vartojimą.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas privalo įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad nebūtų sudaroma prielaidų skatinti nekontroliuojamą vaistų vartojimą, kuris gali pakenkti žmonių sveikatai.
12. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją pasirinkti, kaip, atsižvelgiant į tai, kad tam tikri vaistai gali pakenkti žmonių sveikatai, o informacijos apie juos skleidimas gali sudaryti prielaidas pakenkti žmonių sveikatai, diferencijuoti vaistų įsigijimo, apyvartos, vartojimo, taip pat informacijos apie vaistus skleidimo (įskaitant vaistų reklamą) teisinį reguliavimą. Vienas iš tokio teisinio reguliavimo diferencijavimo pagrindų (paplitęs visame pasaulyje) yra vaistų skirstymas į receptinius ir nereceptinius, kai tam tikri – receptiniai – vaistai dėl to, kad jų nevaržomas įsigijimas, apyvarta, vartojimas galėtų sudaryti prielaidas pakenkti žmonių sveikatai, gali būti įsigyjami, būti apyvartoje, vartojami tik pagal gydytojų receptus, tuo tarpu kitų – nereceptinių – vaistų įsigijimas, apyvarta, vartojimas nėra varžomi. Tam tikrų vaistų (jų grupių) priskyrimas receptiniams arba nereceptiniams bei vaistų paskyrimas pacientams yra atitinkamos srities specialistų profesinės kompetencijos dalykas.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad minėtas vaistų skirstymas į receptinius ir nereceptinius gali būti (iš tikrųjų ir yra) vienas iš pagrindų įstatymu diferencijuoti santykių, susijusių su informacijos apie vaistus (inter alia vaistų reklamos) skleidimu, teisinį reguliavimą.
III
1. Farmacinės veiklos įstatymo 17 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 4 dalyje yra įtvirtinti du draudimai: 1) reklamuoti receptinius vaistus per radiją ir televiziją, elektroninėmis informavimo priemonėmis; 2) pateikti informaciją apie receptinius vaistus per radiją ir televiziją.
2. Sprendžiant, ar pareiškėjo ginčijama Farmacinės veiklos įstatymo 17 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 4 dalis, kurioje nustatyta, kad draudžiama receptinius vaistus reklamuoti ir pateikti apie juos informaciją per radiją ir televiziją, taip pat kad šiuos vaistus draudžiama reklamuoti elektroninėmis informacijos priemonėmis, neprieštarauja Konstitucijai, būtina išsiaiškinti šioje dalyje vartojamos reklamos sąvokos turinį.
Pažymėtina, kad pačiame Farmacinės veiklos įstatyme reklamos sąvoka nėra apibrėžta; ji aiškintina pagal tai, kaip reklama yra apibrėžta kituose įstatymuose.
2.1. Europos Taryba 1989 m. gegužės 5 d. priėmė Europos konvenciją „Dėl televizijos be sienų“ (toliau – ir Konvencija). Seimas 2000 m. vasario 17 d. priimto Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos konvencijos „Dėl televizijos be sienų“ bei šios konvencijos pataisų protokolo ratifikavimo“ 1 straipsniu Konvenciją ratifikavo; ji Lietuvai įsigaliojo 2001 m. sausio 1 d. Konvencijos pataisų protokolo 4 straipsnyje reklama apibrėžiama kaip „bet koks viešas pranešimas, transliuojamas už mokestį ar panašų atlygį arba savireklamos tikslu, kuriuo siekiama padėti parduoti arba skatinti pirkti ar nuomoti gaminį arba paslaugą, propaguoti kokį nors dalyką arba idėją, arba siekti kokio nors kito reklamuotojo arba paties transliuotojo norimo poveikio“.
2.2. Seimo 2000 m. liepos 18 d. priimto ir 2001 m. sausio 1 d. įsigaliojusio (su numatytomis išimtimis) Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje reklama apibrėžiama kaip „bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su asmens komercine-ūkine, finansine ar profesine veikla, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą“.
2.3. Seimo 2000 m. rugpjūčio 29 d. priimto ir 2000 m. spalio 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo įstatymo 1 straipsniu Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas buvo išdėstytas nauja redakcija. Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 24 dalyje (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) reklama buvo apibrėžta kaip „už mokestį ar kitą panašų atlygį viešosios informacijos rengėjų ir (ar) platintojų skleidžiama informacija, kurią asmuo, susijęs su komercine, ūkine ar profesine veikla, jiems užsako savireklamos tikslu ar siekdamas paskatinti pirkti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą“.
Seimo 2004 m. balandžio 27 d. priimto ir 2004 m. gegužės 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 1, 2, 23, 24, 29, 31, 32, 33, 35, 38, 39, 47, 48, 49, 51, 53 straipsnių pakeitimo ir papildymo, 25, 41 straipsnių pripažinimo netekusiais galios ir įstatymo papildymo 56 straipsniu bei priedu įstatymo 2 straipsniu buvo pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnis (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija). Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio (2004 m. balandžio 27 d. redakcija) 27 dalyje reklama apibrėžta kaip „bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su asmens ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą“.
2.4. Taigi Konvencijoje, Reklamos ir Visuomenės informavimo įstatymuose pateikiami nevienodi reklamos apibrėžimai. Tačiau visuose minėtuose teisės aktuose nurodomas svarbiausias reklamos požymis – reklama yra informacija, kuria siekiama padėti parduoti arba skatinti įsigyti prekes ar naudotis paslaugomis.
3. Pareiškėjo ginčijama Farmacinės veiklos įstatymo 17 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 4 dalis aiškintina šio straipsnio 5 ir 8 dalių kontekste.
Pagal Farmacinės veiklos įstatymo 17 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 8 dalį gyventojams skirtoje reklamoje draudžiama reklamuoti receptinius vaistus, išskyrus atvejus, kai vaistų gamintojai, gavę Sveikatos apsaugos ministerijos leidimą, vykdo gyventojų skiepijimo programą (1 punktas). Paminėtina ir tai, kad pagal šią dalį gyventojams skirtoje reklamoje draudžiama reklamuoti vaistus, kurių sudėtyje yra medžiagų, įrašytų į sveikatos apsaugos ministro patvirtintą Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašą (2 punktas), taip pat vaistus (nepaisant jų stiprumo ar kiekio pakuotėje), kurių prekiniai pavadinimai įrašyti į Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintą Kompensuojamųjų vaistų bazinių kainų kainyną (3 punktas).
Farmacinės veiklos įstatymo 17 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 5 dalyje nustatyta: „Sveikatos priežiūros, farmacijos ir veterinarijos specialistams skirtoje reklamoje leidžiama reklamuoti receptinius ir nereceptinius vaistus. Receptinius vaistus leidžiama reklamuoti spaudiniuose, kurie skirti tik specialistams. Tokių spaudinių sąrašą tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.“
Sistemiškai aiškinant Farmacinės veiklos įstatyme nustatytą vaistų reklamos bei informacijos apie vaistus santykių teisinį reguliavimą konstatuotina, kad pagal šį įstatymą receptinius vaistus, taip pat vaistus (nesvarbu, priskirtus receptiniams ar nepriskirtus), kurių sudėtyje yra medžiagų, įrašytų į sveikatos apsaugos ministro patvirtintą Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašą, bei vaistus (nesvarbu, priskirtus receptiniams ar nepriskirtus ir nepaisant jų stiprumo ar kiekio pakuotėje), kurių prekiniai pavadinimai įrašyti į Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintą Kompensuojamųjų vaistų bazinių kainų kainyną, draudžiama reklamuoti visais informavimo būdais (inter alia spaudiniuose, per radiją ir televiziją, elektroninėmis informacijos priemonėmis), išskyrus šias pačiame Farmacinės veiklos įstatyme nurodytas išimtis: 1) receptinių vaistų reklama gyventojams yra leidžiama visose informavimo priemonėse, kai vaistų gamintojai, gavę Sveikatos apsaugos ministerijos leidimą, vykdo gyventojų skiepijimo programą; 2) receptinių vaistų, išskyrus vaistus, kurių sudėtyje yra medžiagų, įrašytų į sveikatos apsaugos ministro patvirtintą Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašą, reklama yra leidžiama spaudiniuose, kurie skirti tik specialistams. Be to, draudžiama bet kokia informacija apie receptinius vaistus per radiją ir televiziją, taigi ir tokia informacija apie receptinius vaistus, kuri nėra reklama. Informacija apie nereceptinius vaistus nėra draudžiama, jų reklama taip pat nėra draudžiama.
Pabrėžtina, kad Farmacinės veiklos įstatymo 17 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 4 dalyje įtvirtinti draudimai reklamuoti receptinius vaistus per radiją ir televiziją, elektroninėmis informavimo priemonėmis ir pateikti informaciją apie receptinius vaistus per radiją ir televiziją negali būti aiškinami kaip paneigiantys šiame įstatyme nurodytas išimtis.
4. Pareiškėjo ginčijama Farmacinės veiklos įstatymo 17 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 4 dalis aiškintina ir kituose įstatymuose nustatyto teisinio reguliavimo kontekste.
4.1. Pagal Seimo 1998 m. sausio 8 d. priimto ir 1998 m. sausio 23 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo 6 straipsnį narkotinių ir psichotropinių medžiagų reklama draudžiama, o informacija apie vaistus, kurie yra narkotinės ir psichotropinės medžiagos, sveikatos priežiūros, farmacijos, veterinarijos specialistams bei vartotojams teikiama Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka. Šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje narkotinės ir psichotropinės medžiagos apibrėžtos kaip „į Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintus kontroliuojamų medžiagų sąrašus įrašytos gamtinės ar sintetinės medžiagos, kurios dėl kenksmingo poveikio ar piktnaudžiavimo jomis sukelia sunkų žmogaus sveikatos sutrikimą, pasireiškiantį asmens psichine ir fizine priklausomybe nuo jų, ar pavojų žmogaus sveikatai“.
Taigi Narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatyme narkotinės ir psichotropinės medžiagos traktuojamos kaip turinčios kenksmingą poveikį ir sukeliančios neigiamus padarinius – priklausomybę nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų ir (arba) pavojų žmogaus sveikatai; šių medžiagų (nesvarbu, ar jų yra kokių nors vaistų sudėtyje, ar nėra) reklama yra draudžiama visiems subjektams – ir vartotojams, ir specialistams, ir asmenims, kurie gamina, tiekia šias medžiagas ir (arba) vaistus, kurių sudėtyje jų yra, jomis prekiauja ir t. t. Informacijos apie vaistus, kurie yra narkotinės ir psichotropinės medžiagos, skleidimas taip pat yra ribojamas – tokia informacija gali būti teikiama sveikatos priežiūros, farmacijos, veterinarijos specialistams bei vartotojams Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka. Tokia tvarka ligi šiol nėra nustatyta.
4.2. Sveikatos sistemos įstatymo 57 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje ribojama arba draudžiama prekių, gaminių bei paslaugų, galinčių daryti kenksmingą įtaką sveikatai, reklama ir kad tokių prekių, gaminių ir paslaugų reklamos ribojimo ar draudimo tvarką nustato įstatymai ir kiti teisės aktai, o 3 dalyje – kad vaistų reklamos ribojimo ypatumus nustato Farmacinės veiklos įstatymas.
4.3. Reklamos įstatymo 1 straipsnio (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 3 dalyje buvo nustatyta, kad jeigu kiti Lietuvos Respublikos įstatymai nustato papildomų ar kitų reklamos naudojimo reikalavimų arba draudimų, taikomos tų įstatymų nuostatos, ir kad jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys nustato kitokių reklamos naudojimo reikalavimų, taikomos tų sutarčių nuostatos. Panašios nuostatos yra įtvirtintos Reklamos įstatymo 1 straipsnio (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija) 3 dalyje: „Jeigu kiti Lietuvos Respublikos įstatymai nustato papildomų ar kitų reklamos naudojimo reikalavimų arba nustato kitą reklamos naudojimo kontrolės tvarką ar reklaminės veiklos subjektų atsakomybę, taikomos tų įstatymų nuostatos. Jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys nustato kitokių reklamos naudojimo reikalavimų, taikomos tų sutarčių nuostatos.“
Pagal Reklamos įstatymo 10 straipsnį (2000 m. liepos 18 d. redakcija) reikalavimus reklamai televizijos programose nustato šis įstatymas ir Visuomenės informavimo įstatymas.
Taigi sistemiškai aiškinant minėtas Reklamos įstatymo nuostatas konstatuotina, kad jame yra įtvirtintas būtinumas laikytis reikalavimų, kuriuos reklamai nustato ne tik Reklamos ir Visuomenės informavimo įstatymai, bet ir kiti įstatymai, inter alia Farmacinės veiklos įstatymas.
4.4. Visuomenės informavimo įstatymo 39 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) 9 dalyje buvo nustatyta, kad visuomenės informavimo priemonėse, išskyrus specialius leidinius ar laidas, neleidžiama reklamuoti gydymo vaistais ar vaistų, jeigu šie įsigyjami tik su receptu; kitų vaistų ar gydymo vaistais reklama turi būti lengvai atpažįstama ir turi perspėti apie galimą žalingą poveikį neteisingai juos vartojant. Iš esmės tokia pat nuostata (žodį „lengvai“ pakeitus žodžiu „aiškiai“ ir žodį „neteisingai“ pakeitus žodžiu „netinkamai“) yra įtvirtinta Visuomenės informavimo įstatymo 39 straipsnio (2004 m. balandžio 27 d. redakcija) 9 dalyje.
4.5. Pagal Europos konvencijos „Dėl televizijos be sienų“ 15 straipsnio 3 dalį vaistų ir gydymo, kurie transliuojančioje šalyje įsigyjami tik su gydytojo receptu, reklama yra draudžiama.
Vadinasi, Konvencija draudžia ne tik vaistų, kurie įgyjami su gydytojo receptu, bet ir gydymo, kuris įsigyjamas tik su gydytojo receptu, reklamą.
5. Paminėtina, kad pareiškėjo ginčijama Farmacinės veiklos įstatymo 17 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 4 dalis, kurioje nustatyta, kad draudžiama receptinius vaistus reklamuoti ir pateikti apie juos informaciją per radiją ir televiziją, taip pat kad šiuos vaistus draudžiama reklamuoti elektroninėmis informacijos priemonėmis, yra susijusi su 171 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 6 ir 7 dalimis. Farmacinės veiklos įstatymo 171 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 6 dalyje yra nustatyta atsakomybė už inter alia receptinių vaistų reklamą elektroninėmis informacijos priemonėmis (receptinių vaistų reklama elektroninėmis perdavimo priemonėmis reklaminės veiklos subjektams užtraukia baudą nuo vieno tūkstančio iki dešimties tūkstančių litų), o 7 dalyje – atsakomybė už narkotinių ir psichotropinių vaistų reklamą pažeidžiant Farmacinės veiklos įstatymo reikalavimus (narkotinių ir psichotropinių vaistų reklama pažeidžiant minėtus reikalavimus reklaminės veiklos subjektams užtraukia baudą nuo penkių tūkstančių iki dvidešimties tūkstančių litų). Tačiau pabrėžtina, kad nors už nustatyto receptinių vaistų reklamos elektroninėmis perdavimo priemonėmis draudimo nepaisymą, taip pat už narkotinių ir psichotropinių vaistų reklamą pažeidžiant Farmacinės veiklos įstatymo reikalavimus šiame įstatyme yra nustatytos baudos reklaminės veiklos subjektams, nei Farmacinės veiklos įstatymas, nei jokie kiti įstatymai nenustato subjektų, turinčių įgaliojimus priimti sprendimus dėl Farmacinės veiklos įstatyme nurodytų baudų skyrimo; jokie teisės aktai taip pat nenustato minėtų baudų skyrimo tvarkos. Taigi konstatuotina, kad Farmacinės veiklos įstatymo 17 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 4 dalyje, taip pat kituose įstatymuose nustatyti inter alia receptinių bei narkotinių ir psichotropinių vaistų reklamos ir informacijos apie receptinius bei narkotinius ir psichotropinius vaistus draudimai yra gana deklaratyvūs.
6. Aptartasis pareiškėjo neginčijamuose Farmacinės veiklos įstatymo straipsniuose (jų dalyse), kituose įstatymuose nustatytas teisinis reguliavimas nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje.
7. Minėta, kad vaistų skirstymas į receptinius ir nereceptinius reiškia, kad receptiniai vaistai (dėl to, kad jų nevaržomas įsigijimas, apyvarta, vartojimas galėtų sudaryti prielaidas pakenkti žmonių sveikatai) gali būti įsigyjami, būti apyvartoje, vartojami tik pagal gydytojų receptus, o nereceptinių vaistų įsigijimas, apyvarta, vartojimas nėra varžomas, taip pat kad vaistų skirstymas į receptinius ir nereceptinius yra vienas iš pagrindų diferencijuoti santykių, susijusių su informacijos apie vaistus (inter alia vaistų reklamos) skleidimu, teisinį reguliavimą. Taip pat minėta, kad tam tikrų vaistų (jų grupių) priskyrimas receptiniams arba nereceptiniams yra atitinkamos srities specialistų profesinės kompetencijos dalykas. Kita vertus, šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota ir tai, kad kriterijai, pagal kuriuos vaistai yra priskiriami tokiems, kurių reklama gali sudaryti prielaidas pakenkti žmonių sveikatai ir dėl to yra ribojama arba apskritai draudžiama, turi būti nustatyti įstatymu; poįstatyminiais teisės aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris nebūtų grindžiamas Konstitucija ir įstatymais, taip pat tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su įstatymų nustatytuoju.
7.1. Pažymėtina, kad Farmacinės veiklos įstatyme nėra nustatyta aiškių kriterijų, pagal kuriuos vaistai yra arba nėra priskiriami receptiniams vaistams; nėra nustatyta ir aiškių kriterijų, pagal kuriuos vaistai yra priskiriami tokiems, kurių reklama gali sudaryti prielaidas pakenkti žmonių sveikatai ir dėl to jų reklama yra ribojama arba apskritai draudžiama.
7.2. Šiuo metu kriterijai, pagal kuriuos vaistai skirstomi į receptinius ir nereceptinius, yra nustatyti sveikatos apsaugos ministro 2001 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 669 „Dėl Bendrųjų vaistinių preparatų registravimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintose Bendrosiose vaistinių preparatų registravimo taisyklėse (2004 m. gegužės 24 d. redakcija), nors tokie kriterijai turi būti nustatyti įstatymu.
Minėtų taisyklių 31 punkte (2004 m. gegužės 24 d. redakcija) nustatyta, kad registravimo metu vaistiniai preparatai klasifikuojami į receptinius ir jų pogrupius bei nereceptinius pagal 7 priede patvirtintus Vaistinių preparatų klasifikavimo kriterijus. Pagal Bendrųjų vaistinių preparatų registravimo taisyklių 7 priedo 2 punktą receptiniams vaistiniams preparatams priskiriami tie, kurie atitinka nors vieną iš šių kriterijų: 1) vartojami be gydytojo priežiūros (netgi laikantis nurodymų) gali kelti tiesioginį ar netiesioginį pavojų sveikatai; 2) dažnai ir labai dideliu mastu vartojami netinkamai ir todėl gali kelti tiesioginį ar netiesioginį pavojų sveikatai; 3) jų sudėtyje yra medžiagų ar jų darinių, kurių veikimą ir (arba) nepageidaujamas reakcijas reikia toliau tirti; 4) vartojami parenteriniu būdu.
IV
1. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina, kad Pasaulio sveikatos organizacijos dokumentuose (1968 m. gegužės 23 d. rezoliucijoje WHA21.41 (Vaistų reklama), 1988 m. gegužės 13 d. rezoliucijoje WHA41.17 (Etikos kriterijai vaistų reklamai) ir kt.) receptiniai vaistai yra traktuojami kaip ypatingi produktai, galintys kelti pavojų žmogaus sveikatai, o tam tikrais atvejais – ir gyvybei.
2. Paminėtina ir tai, kad receptinių vaistų, narkotinių ir psichotropinių vaistų reklamos ribojimai yra nustatyti ir Europos Sąjungos teisės aktuose.
Europos Parlamentas ir Taryba 2001 m. lapkričio 6 d. priėmė Direktyvą 2001/83/EB dėl Bendrijos kodekso, susijusio su žmonėms skirtais vaistais, kuri reglamentuoja inter alia vaistų klasifikavimą bei receptinių vaistų reklamą. Minėta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva įsigaliojo 2001 m. gruodžio 18 d.
Europos Parlamentas ir Taryba 2004 m. kovo 31 d. priėmė Direktyvą 2004/27/EB, iš dalies keičiančią Direktyvą 2001/83/EB dėl Bendrijos kodekso, reglamentuojančio žmonėms skirtus vaistinius preparatus. Minėta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva įsigaliojo 2004 m. balandžio 30 d.
Europos Parlamento ir Tarybos 2001 m. lapkričio 6 d. Direktyvos 2001/83/EB dėl Bendrijos kodekso, susijusio su žmonėms skirtais vaistais, iš dalies pakeistos Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. kovo 31 d. Direktyva 2004/27/EB, iš dalies keičiančia Direktyvą 2001/83/EB dėl Bendrijos kodekso, reglamentuojančio žmonėms skirtus vaistinius preparatus, VIII dalis yra skirta vaistų reklamos santykių teisiniam reguliavimui. Draudžiama reklamuoti visuomenei vaistinius preparatus, kurių galima įsigyti tik su receptu ir kurie turi medžiagų, tarptautinėje konvencijoje, tokioje kaip Jungtinių Tautų 1961 ir 1971 m. konvencijos, apibrėžiamų kaip psichotropinės ar narkotinės medžiagos (88 straipsnis). Vaistams gauti gydytojo receptas reikalingas, jeigu jie: gali sukelti pavojų sveikatai tiesiogiai ar netiesiogiai, netgi tinkamai vartojami, jeigu tai daroma be gydytojo priežiūros, arba yra dažnai ir labai dideliu mastu vartojami netinkamai ir dėl to gali kelti tiesioginį ar netiesioginį pavojų žmonių sveikatai, arba turi medžiagų ar preparatų, kurių veikimas ir (ar) žalingas poveikis turi būti toliau tiriamas, arba paprastai gydytojo yra išrašomi vartoti parenteraliai (71 straipsnio 1 dalis). Valstybės narės, nustatydamos vaistų, kuriems gauti reikia specialaus gydytojo recepto, pogrupį, atsižvelgia į šiuos veiksnius: ar tie vaistai turi neleistiną kiekį medžiagos, kuri, kaip apibrėžta galiojančiose tarptautinėse konvencijose (Jungtinių Tautų 1961 ir 1971 m. konvencijos), priskiriama narkotinėms ar psichotropinėms medžiagoms; ar tie vaistai, netinkamai vartojami, kelia rimtą pavojų atsirasti piktnaudžiavimui, skatinančiam liguistą potraukį ar panaudojimą nelegaliems tikslams; ar tie vaistai turi medžiagos, kuri dėl savo naujumo ar savybių galėtų priklausyti toms medžiagoms, dėl kurių reikia imtis išankstinių atsargumo priemonių, nes netinkamai vartojamos jos kelia rimtą pavojų atsirasti piktnaudžiavimui, skatinančiam liguistą potraukį, ar naudojimui nelegaliems tikslams (71 straipsnio 2 dalis). Receptinius vaistus kompetentingos institucijos gali skirstyti į grupes ir pogrupius; tuo atveju jos nurodo tokį skirstymą: a) vaistiniai preparatai, skiriami pagal receptą, nurodant vienkartinį ar pratęsiamą išdavimą; b) vaistai, kuriems gauti reikia specialaus gydytojo recepto; c) vaistiniai preparatai, gaunami pagal gydytojo receptus, kurių išrašymas yra ribojamas ir kurie yra skirti vartoti tiktai specializuotose medicinos srityse (70 straipsnio 2 dalis). Valstybės narės, nustatydamos vaistų, kuriems gauti reikia gydytojo specialaus recepto, pakategorę, atsižvelgia į šiuos veiksnius: ar tie vaistai dėl savo farmacinių ypatybių, naujumo ar visuomenės sveikatos interesų yra vartojami gydymui tiktai ligoninėje; ar tie vaistai yra vartojami gydyti ligai, kuri turi būti diagnozuojama ligoninėje arba įstaigose, turinčiose atitinkamą diagnostikos įrangą, nors toliau jie gali būti vartojami ir kitomis sąlygomis; ar tie vaistai yra skirti ambulatorinio gydymo įstaigų pacientams, bet juos vartojant gali atsirasti labai rimtas žalingas poveikis, dėl to reikalingas specialisto receptas ir speciali priežiūra gydymo metu (71 straipsnio 3 dalis). Tuo atveju, jei kompetentinga institucija neskirsto vaistų į 70 straipsnio 2 dalyje nurodytus pogrupius, ji vis tiek atsižvelgia į šio straipsnio 2 ir 3 dalis, nustatydama, ar tokie vaistai yra priskiriami receptiniams vaistams (71 straipsnio 5 dalis).
Europos Parlamento ir Tarybos 2001 m. lapkričio 6 d. Direktyva 2001/83/EB dėl Bendrijos kodekso, susijusio su žmonėms skirtais vaistais, iš dalies pakeista Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. kovo 31 d. Direktyva 2004/27/EB, iš dalies keičiančia Direktyvą 2001/83/EB dėl Bendrijos kodekso, reglamentuojančio žmonėms skirtus vaistinius preparatus, taip pat įpareigoja valstybes nares nustatyti bausmes (angl. penalties) inter alia už draudimo reklamuoti receptinius vaistus nepaisymą: antai 99 straipsnyje nustatyta, kad valstybės narės imasi atitinkamų priemonių, užtikrinančių, kad būtų taikomos šios VIII dalies nuostatos, ir visų pirma nustato bausmes, kurios bus skiriamos už šios dalies nuostatų vykdymo pažeidimą.
3. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat paminėtina Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, kuri (kaip savo nutarimuose yra ne kartą konstatavęs Konstitucinis Teismas), kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra aktuali ir Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui. Antai byloje Sunday Times prieš Didžiąją Britaniją (Arret Sunday Times c. Royaume-Uni (n° 1) du 26 avril 1979, serie A n° 30), kurioje buvo sprendžiama, ar dėl to, kad Didžiosios Britanijos teismai farmacijos bendrovės prašymu uždraudė spausdinti straipsnius apie vaistą, kuris pakenkė jį vartojusių žmonių sveikatai, nebuvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus ir kad ši teisė apima laisvę laikytis savo nuomonės, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas valdžios pareigūnų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų ir kad šis straipsnis neturi trukdyti valstybėms kelti reikalavimą licencijuoti radijo, televizijos ar kino įstaigas, o 2 dalyje – kad naudojimasis šiomis laisvėmis, kadangi tai yra susiję su pareigomis bei atsakomybe, gali būti sąlygojamas tokių formalumų, sąlygų, apribojimų ar bausmių, kurias numato įstatymas ir kurios demokratinėje visuomenėje būtinos valstybės saugumo, teritorinio vientisumo ar viešosios tvarkos interesams, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ir nusikaltimams, žmonių sveikatai bei moralei, taip pat kitų asmenų orumui ar teisėms apsaugoti, užkirsti kelią konfidencialios informacijos atskleidimui ar teisminės valdžios autoritetui ir nešališkumui garantuoti. Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažino, kad ginčijamas draudimas nebuvo būtinas demokratinėje visuomenėje, nes atitinkamas medicininis preparatas sukėlė neigiamas pasekmes, o visuomenė turėjo teisę žinoti apie to medicininio preparato poveikį.
V
Dėl Farmacinės veiklos įstatymo 17 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 4 dalies atitikties Konstitucijos 25 straipsnio 3 daliai.
1. Minėta, kad Farmacinės veiklos įstatymo 17 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 4 dalyje yra įtvirtinti du draudimai: 1) reklamuoti receptinius vaistus per radiją ir televiziją, elektroninėmis informavimo priemonėmis; 2) pateikti informaciją apie receptinius vaistus per radiją ir televiziją. Taip pat minėta, kad šie draudimai negali būti aiškinami kaip paneigiantys pačiame šiame įstatyme nurodytas išimtis: 1) receptinių vaistų reklama gyventojams yra leidžiama visose informavimo priemonėse, kai vaistų gamintojai, gavę Sveikatos apsaugos ministerijos leidimą, vykdo gyventojų skiepijimo programą; 2) receptinių vaistų, išskyrus vaistus, kurių sudėtyje yra medžiagų, įrašytų į sveikatos apsaugos ministro patvirtintą Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašą, reklama yra leidžiama spaudiniuose, kurie skirti tik specialistams.
2. Sprendžiant, ar Farmacinės veiklos įstatymo 17 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 4 dalyje įtvirtintas draudimas receptinius vaistus reklamuoti per radiją ir televiziją, elektroninėmis informacijos priemonėmis neprieštarauja Konstitucijos 25 straipsnio 3 daliai, pažymėtina, kad, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime:
– pagal Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalį reklamos laisvė gali būti įstatymu ribojama, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai;
– vaistų reklama (nesvarbu, ar ši veikla yra atlygintina, ar ne) visuomet yra siekiama tiesiogiai arba netiesiogiai skatinti vartoti atitinkamus vaistus, o tai gali sudaryti prielaidas pakenkti žmonių sveikatai – Konstitucijoje įtvirtintai, jos ginamai ir saugomai vertybei;
– įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi pareigą įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris leistų užkirsti kelią informacijos apie vaistus, galinčios sudaryti prielaidas pakenkti žmonių sveikatai (inter alia reklaminio pobūdžio), skleidimui, taip pat klaidinančios informacijos (inter alia reklaminio pobūdžio) apie vaistus skleidimui;
– pagal Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalį įstatymų leidėjas turi įstatymu apibrėžti informacijos, kurią skleisti yra draudžiama, turinį, taip pat būdus, kuriais tam tikros informacijos neleidžiama skleisti.
3. Farmacinės veiklos įstatymo 17 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 4 dalyje įtvirtintas draudimas receptinius vaistus reklamuoti per radiją ir televiziją, elektroninėmis informacijos priemonėmis vertintinas kaip toks, kuriuo siekiama apsaugoti žmogaus sveikatą – Konstitucijoje įtvirtintą, jos ginamą ir saugomą vertybę, taigi kaip būtinas demokratinėje visuomenėje. Šis Farmacinės veiklos įstatymu nustatytas reklamos laisvės ribojimas nėra didesnis nei būtina žmogaus sveikatai apsaugoti, taigi nėra neproporcingas siekiamam konstituciškai svarbiam tikslui.
4. Tad konstatuotina, kad Farmacinės veiklos įstatymo 17 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 4 dalyje įtvirtintu draudimu receptinius vaistus reklamuoti per radiją ir televiziją, elektroninėmis informacijos priemonėmis nėra pažeidžiama Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalis.
5. Kitaip vertintina Farmacinės veiklos įstatymo 17 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 4 dalyje įtvirtinto draudimo pateikti informaciją apie receptinius vaistus per radiją ir televiziją atitiktis Konstitucijai.
6. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi pareigą įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris leistų užkirsti kelią informacijos apie vaistus, galinčios sudaryti prielaidas pakenkti žmonių sveikatai (ir reklaminio, ir nereklaminio pobūdžio; ir klaidinančios, ir neklaidinančios), skleidimui. Konstatuota ir tai, kad naudoti tam tikras prekes (taigi ir receptinius vaistus) ar naudotis tam tikromis paslaugomis gali paskatinti ir tokia informacija, kurią skleidžiant nėra siekiama paskatinti tai daryti (pavyzdžiui, statistiniai duomenys, techninės ir kitos žinios, kuriomis kas nors garsinama, atkreipiamas dėmesys į ką nors ir t. t.); tokios informacijos skleidimas tam tikromis aplinkybėmis šios informacijos gavėjams gali daryti tokį pat poveikį, kaip ir reklama, taigi šiuo atžvilgiu prilygti reklamai.
7. Farmacinės veiklos įstatymo 17 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 4 dalyje įtvirtintu draudimu pateikti informaciją apie receptinius vaistus per radiją ir televiziją siekiama konstituciškai svarbaus tikslo – apsaugoti žmogaus sveikatą, tačiau ignoruojama tai, kad toli gražu ne visa informacija apie receptinius vaistus, kuri gali būti skleidžiama per radiją ir televiziją (inter alia statistiniai duomenys, techninės ir kitos žinios):
– yra klaidinanti;
– yra reklaminio pobūdžio arba gali būti prilyginta reklamai;
– yra tokia, kurią skleidžiant per radiją ir televiziją gali būti sudaromos prielaidos pakenkti žmonių sveikatai.
Tokios informacijos apie receptinius vaistus, kuri nėra klaidinanti, nėra reklaminio pobūdžio ir negali būti prilyginta reklamai, taip pat kurią skleidžiant per radiją ir televiziją nebūtų sudaroma prielaidų pakenkti žmonių sveikatai, skleidimo per radiją ir televiziją uždraudimas vertintinas kaip neproporcingas siekiamam konstituciškai svarbiam tikslui – apsaugoti žmogaus sveikatą.
8. Tad konstatuotina, kad Farmacinės veiklos įstatymo 17 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 4 dalyje įtvirtintu draudimu pateikti informaciją apie receptinius vaistus per radiją ir televiziją yra pažeidžiama Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalis, konstitucinis proporcingumo principas, kaip vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų.
9. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Farmacinės veiklos įstatymo 17 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 4 dalis ta apimtimi, kuria draudžiama pateikti per radiją ir televiziją neklaidinančią nereklaminio pobūdžio ir reklamai neprilygintiną informaciją apie receptinius vaistus, kurią skleidžiant per radiją ir televiziją nebūtų sudaroma prielaidų pakenkti žmonių sveikatai, prieštarauja Konstitucijos 25 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
VI
Dėl Farmacinės veiklos įstatymo 17 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 4 dalies atitikties Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai.
1. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Farmacinės veiklos įstatymo 17 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 4 dalis ta apimtimi, kuria draudžiama pateikti per radiją ir televiziją neklaidinančią nereklaminio pobūdžio ir reklamai neprilygintiną informaciją apie receptinius vaistus, kurią skleidžiant per radiją ir televiziją nebūtų sudaroma prielaidų pakenkti žmonių sveikatai, prieštarauja Konstitucijos 25 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Vien tai, kad Farmacinės veiklos įstatymo 17 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 4 dalis nurodyta apimtimi prieštarauja Konstitucijos 25 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, nėra pakankamas pagrindas pripažinti ją prieštaraujančia ir Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies nuostatai „įstatymas <...> saugo sąžiningos konkurencijos laisvę“, nes, viena vertus, receptinius vaistus įstatymu yra draudžiama reklamuoti, taigi dėl jų reklamos (jokiu aspektu) negali būti konkurencijos, kita vertus, nustatytieji informavimo per radiją ir televiziją apie receptinius vaistus ribojimai net ta apimtimi, kuria jie prieštarauja Konstitucijos 25 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, informacijos rinkoje nediskriminuoja ir neprivilegijuoja jokių radijo ir televizijos rinkoje veikiančių ūkio subjektų, taigi šioje rinkoje neapsunkina konkurencijos ir jos neiškreipia.
3. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Farmacinės veiklos įstatymo 17 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies nuostatai „įstatymas <...> saugo sąžiningos konkurencijos laisvę“.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais,
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos farmacinės veiklos įstatymo 17 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 4 dalis ta apimtimi, kuria draudžiama pateikti per radiją ir televiziją neklaidinančią nereklaminio pobūdžio ir reklamai neprilygintiną informaciją apie receptinius vaistus, kurią skleidžiant per radiją ir televiziją nebūtų sudaroma prielaidų pakenkti žmonių sveikatai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius
Egidijus Kūris
Kęstutis Lapinskas
Zenonas Namavičius
Ramutė Ruškytė
Vytautas Sinkevičius
Stasys Stačiokas
Romualdas Kęstutis Urbaitis