Byla Nr. 10/2009
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO
N U T A R I M A S
Dėl Lietuvos Respublikos azartinių lošimų įstatymo
10 straipsnio (2003 m. lapkričio 25 d. redakcija) 2 dalies
(2002 m. birželio 27 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai
2011 m. birželio 21 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Bieliūno, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, Dainiaus Žalimo,
sekretoriaujant Sigutei Brusovienei,
dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės atstovui Seimo nariui Mantui Adomėnui,
dalyvaujant suinteresuoto asmens – Seimo atstovui Seimo nariui Žilvinui Šilgaliui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2011 m. birželio 9 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 10/2009 pagal pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnis (2001 m. gegužės 17 d., 2001 m. birželio 28 d., 2002 m. birželio 27 d., 2003 m. lapkričio 25 d. redakcijos) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1 straipsniui, 46 straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinis Teismas
n u s t a t ė:
I
Pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas grindžiamas šiais argumentais.
Remiantis Konstitucinio Teismo doktrina, inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimu, teisinėje valstybėje įstatymų leidėjas turi teisę ir kartu pareigą įstatymais uždrausti veikas, kuriomis daroma esminė žala asmenų, visuomenės ar valstybės interesams arba keliama grėsmė, kad tokia žala atsiras. Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio (2001 m. gegužės 17 d., 2001 m. birželio 28 d., 2002 m. birželio 27 d., 2003 m. lapkričio 25 d. redakcijos) 2 dalyje pateiktas vietų, kuriose draudžiama organizuoti lošimus, sąrašas yra baigtinis, tačiau tai, kad nenustatytas draudimas lošimus organizuoti ir kai kuriose kitose vietose, taip pat yra konstituciškai nepateisinama. Azartinių lošimų įstatymo projekto aiškinamajame rašte buvo nurodytas ir didelis pavojus, kad į lošimus gali būti įtraukiami nepilnamečiai. Todėl grėsmė atsirasti neigiamiems azartinių lošimų padariniams gali būti ir tuomet, kai lošimai organizuojami šalia bendrojo lavinimo mokyklų.
Teisės spraga, teisinio reguliavimo stoka gali būti pagrindas pripažinti teisės aktą prieštaraujančiu Konstitucijai. Įstatymų leidėjas, nenustatęs draudimo organizuoti lošimus masinio susibūrimo vietose, maldos namuose ir šalia jų bei šalia švietimo įstaigų, neįvykdė pareigos veiksmingai įstatymais uždrausti veikas, kuriomis daroma esminė žala asmenų, visuomenės ar valstybės interesams arba keliama grėsmė, kad tokia žala atsiras, pažeidžia Konstitucijos 1 straipsnį, 46 straipsnio 2, 3 dalis, konstitucinį teisinės valstybės principą.
II
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovo Seimo nario Ž. Šilgalio rašytiniai paaiškinimai. Seimo atstovo pozicija grindžiama šiais argumentais.
Remiantis Konstitucinio Teismo doktrina teigiama, kad Seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, ir Vyriausybė, kaip vykdomosios valdžios institucija, turi labai plačią diskreciją formuoti ir vykdyti valstybės ekonominę politiką (Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 2 d. nutarimas).
Dėl nepilnamečių įtraukimo į lošimus didelio pavojaus, kurį mini pareiškėjas, teigiama, kad Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 10 dalyje (2002 m. birželio 27 d. redakcija) yra imperatyvi norma, draudžianti nepilnamečiams lošti azartinius lošimus.
Seimo nario Ž. Šilgalio rašytiniuose paaiškinimuose daroma išvada, kad Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnis (2001 m. gegužės 17 d., 2001 m. birželio 28 d., 2002 m. birželio 27 d., 2003 m. lapkričio 25 d. redakcijos) neprieštarauja Konstitucijai.
III
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Valstybinės lošimų priežiūros komisijos (toliau – ir Priežiūros komisija) pirmininko Roberto Kvietkovskio rašytiniai paaiškinimai.
konstatuoja:
I
1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė nenurodo konkrečios Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio redakcijos, tačiau iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad jis abejoja, ar Konstitucijai neprieštarauja Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnis (2003 m. lapkričio 25 d. redakcija).
2. Pareiškėjo nuomone, įstatymų leidėjas, pateikęs baigtinį sąrašą vietų, kuriose draudžiama organizuoti lošimus, nenustatė draudimo organizuoti lošimus ir dar kai kuriose kitose konkrečiose vietose, t. y. masinio susibūrimo vietose, maldos namuose ir šalia jų bei šalia švietimo įstaigų. Todėl, pareiškėjo manymu, tuo aspektu toks teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 1 straipsniui, 46 straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Taigi pareiškėjas ginčija ne Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnyje (2003 m. lapkričio 25 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, o tai, kad būtent jame nėra nustatyta to, kas, jo nuomone, turėtų būti nustatyta; tad šiuo atveju iš esmės yra keliamas legislatyvinės omisijos, t. y. tokios teisinio reguliavimo spragos, kurią draudžia Konstitucija, klausimas.
3. Pažymėtina, kad vietų, kuriose draudžiama organizuoti lošimus, sąrašas yra nustatytas Azartinių lošimų įstatymo ne visame 10 straipsnyje (2003 m. lapkričio 25 d. redakcija), o šio straipsnio 2 dalyje (2002 m. birželio 27 d. redakcija).
4. Taigi pagal pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą Konstitucinis Teismas tirs, ar Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio (2003 m. lapkričio 25 d. redakcija) 2 dalis (2002 m. birželio 27 d. redakcija) pareiškėjo ginčijamu aspektu neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsniui, 46 straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Pažymėtina, kad teisinis reguliavimas, nustatytas atskiruose Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio (2003 m. lapkričio 25 d. redakcija) 2 dalies (2002 m. birželio 27 d. redakcija) punktuose (1–18 punktai), nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje.
II
1. Seimas 2001 m. gegužės 17 d. priėmė Azartinių lošimų įstatymą, kuris pagal šio įstatymo 33 straipsnį įsigaliojo 2001 m. liepos 1 d. Šis įstatymas nustato azartinių lošimų organizavimo sąlygas ir tvarką Lietuvos Respublikoje.
2. Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio „Lošimų organizavimo draudimai ir apribojimai“ (2003 m. lapkričio 25 d. redakcija) 2 dalyje (2002 m. birželio 27 d. redakcija), kurį minėtu aspektu ginčija pareiškėjas, nustatyta:
1) gyvenamuosiuose namuose, išskyrus tuos, kurių pirmuosiuose aukštuose esančios negyvenamos patalpos pagal namo projektą ir eksploataciją yra pritaikytos kitai veiklai ir turi pagrindinį įėjimą iš gatvės pusės, nesutampantį su įėjimu į namo laiptinę;
15) parduotuvėse, išskyrus lažybų ir totalizatoriaus punktų steigimą prekybos centruose, kurie pagal savo paskirtį yra pritaikyti ne vien parduotuvių veiklai ir kuriuose pagal projektinį išplanavimą yra įrengtos atskiros patalpos;
17) kino teatruose, geležinkelio ir autobusų stotyse, oro uostuose, jūrų uostuose, išskyrus lošimus automatais, jeigu jie organizuojami atskirose patalpose, nesusijusiose su šių įstaigų tiesioginėmis funkcijomis;
3. Pažymėtina, kad Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio (2003 m. lapkričio 25 d. redakcija) 2 dalyje (2002 m. birželio 27 d. redakcija) yra išvardytos vietos, kuriose draudžiama organizuoti azartinius lošimus; dauguma šių vietų yra prieinamos visuomenei, t. y. laikytinos masinio susibūrimo vietomis, kaip antai: mokyklos, sanatorijos, muziejai ir parodų salės, teatrai, kino teatrai, geležinkelio ir autobusų stotys, oro uostai.
4. Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio (2003 m. lapkričio 25 d. redakcija) 16 dalyje (2002 m. birželio 27 d. redakcija) yra nustatyta: „Gali būti taikomi ir kiti lošimų organizavimo draudimai bei apribojimai, nustatyti šiame ir kituose Lietuvos Respublikos įstatymuose.“ Vadinasi, draudimai organizuoti azartinius lošimus tam tikrose kitose vietose gali būti kildinami ir iš kitų šio įstatymo straipsnių nuostatų, taip pat iš kitų įstatymų.
5. Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio (2003 m. lapkričio 25 d. redakcija) 2 dalyje (2002 m. birželio 27 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas yra susijęs ir su kitomis šio įstatymo (2001 m. gegužės 17 d. redakcija) nuostatomis, kaip antai:
– „Licencijas organizuoti lošimus išduoda Valstybinė lošimų priežiūros komisija <...>“ (4 straipsnio 1 dalis);
– „Leidimus atidaryti automatų, bingo salonus, lošimo namus (kazino) išduoda Priežiūros komisija“ (21 straipsnio 1 dalis);
– „Leidimai atidaryti automatų, bingo salonus ir lošimo namus (kazino) išduodami bendrovėms, turinčioms licencijas organizuoti atitinkamus lošimus, arba kartu su šiomis licencijomis“ (21 straipsnio 2 dalis);
– „Lošimo namai (kazino) steigiami vietos savivaldybės tarybos sutikimu“ (9 straipsnis).
Taip pat nustatyta, kad nuo pat Azartinių lošimų įstatymo įsigaliojimo dienos lošimų organizavimo reikalavimai (sąlygos) įtvirtinti ir šio įstatymo 15 straipsnyje (2001 m. gegužės 17 d., 2003 m. balandžio 3 d. redakcijos) „Reikalavimai automatų, bingo salonų ir lošimo namų (kazino) patalpoms“:
„1. Lošimo namai (kazino) ir bingo salonai įrengiami izoliuotose patalpose, turinčiose atskirą įėjimą. Jose turi būti: <...>;
2) įrengta skaitmeninio vaizdo įrašymo sistema, nepertraukiamai veikianti vykstant lošimui (jeigu organizuojami lošimai lošimo namuose (kazino) – skaitmeninio vaizdo įrašymo sistema turi būti įrengta virš kiekvieno stalo). Lošimų organizatorius privalo įrašus saugoti 180 dienų ir juos pateikti tik Priežiūros komisijai, pretenzijas raštu pareiškusiems lošimo dalyviams ir <...>, prokurorams arba teismui įstatymų nustatyta tvarka; <...>.
2. Automatų salonai įrengiami izoliuotose patalpose, turinčiose atskirą įėjimą. <...>“
Taigi pagal Azartinių lošimų įstatyme (2001 m. gegužės 17 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą azartiniai lošimai gali būti organizuojami tik izoliuotose patalpose, turinčiose atskirą įėjimą, todėl tokių lošimų negalima organizuoti jokiose masinio susibūrimo vietose atviroje erdvėje.
6. Taigi ginčijamas teisinis reguliavimas, nustatytas Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio „Lošimų organizavimo draudimai ir apribojimai“ (2003 m. lapkričio 25 d. redakcija) 2 dalyje (2002 m. birželio 27 d. redakcija), aiškinamas kitų nurodytų šio įstatymo nuostatų kontekste, reiškia ir tai, kad juo turi vadovautis ir azartinių lošimų organizavimo kontrolę įgyvendinančios institucijos:
– kompetentinga valstybės įstaiga pagal teisės aktų reikalavimus išduodama licenciją tokiai veiklai ir leidimą konkrečioje vietoje atidaryti automatų, bingo saloną ir lošimo namus (kazino);
– savivaldybės taryba spręsdama, ar duoti sutikimą dėl lošimo namų (kazino) steigimo konkrečioje (savivaldybės teritorijos) vietoje.
7. Minėta, jog Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio (2003 m. lapkričio 25 d. redakcija) 16 dalyje (2002 m. birželio 27 d. redakcija) yra nustatyta, kad gali būti taikomi ir kituose įstatymuose nustatyti draudimai organizuoti azartinius lošimus. Šiame kontekste paminėtinos šių įstatymų nuostatos.
7.1. Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo (1995 m. spalio 4 d. redakcija) 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Religinės apeigos bei kulto ceremonijos laisvai atliekamos kulto pastatuose ir aplink juos, <...>.“
7.2. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) 4 straipsnyje yra nustatyti principai, kuriais grindžiama vietos savivalda, kaip antai:
– savivaldybių ir valstybės interesų derinimas tvarkant viešuosius savivaldybių reikalus (7 punktas);
– bendruomenės ir atskirų savivaldybės gyventojų interesų derinimas (8 punktas);
– viešumas ir reagavimas į savivaldybės gyventojų nuomonę (11 punktas);
– žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimas ir gerbimas (12 punktas).
7.3. Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatyme (2009 m. liepos 14 d. redakcija) inter alia nustatyta:
– „Neigiamą poveikį nepilnamečiams darančiai informacijai priskiriama ši viešoji informacija: <...> 6) skatinanti lošti, raginanti, siūlanti dalyvauti azartiniuose lošimuose ir kituose žaidimuose, kuriuose sudaromas lengvo laimėjimo įspūdis; <...>“ (4 straipsnio 2 dalis (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija);
– „Neigiamą poveikį nepilnamečiams darančią informaciją draudžiama tiesiogiai skleisti nepilnamečiams – jiems siūlyti, perleisti ar kitaip leisti asmeniškai ja naudotis. Tokia viešoji informacija gali būti skelbiama tik vietose, į kurias nepilnamečiai negali patekti, ir (arba) tokiu laiku, kuriuo nepilnamečiai negalėtų ja naudotis, arba kai naudojant technines priemones yra sudaromos sąlygos atsakingiems už vaikų auklėjimą ir priežiūrą asmenims užtikrinti galimybę riboti tokios viešosios informacijos pasiūlą nepilnamečiams“ (7 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija).
7.4. Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 1 punkte (2008 m. spalio 14 d. redakcija) yra nustatyta: „Lietuvos Respublikoje prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama: <...>, ugdymo įstaigose ir jų teritorijose, taip pat prie šių įstaigų ir maldos namų (atstumu, kurį nustato savivaldybės taryba, suderinusi atitinkamai su šių įstaigų vadovais ir religinėmis bendruomenėmis)“.
8. Taigi draudimai organizuoti azartinius lošimus tam tikrose vietose gali būti kildinami ir iš kitų Azartinių lošimų įstatymo straipsnių nuostatų, taip pat iš kitų įstatymų (kaip antai Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo (1995 m. spalio 4 d. redakcija), Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija), Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo (2009 m. liepos 14 d. redakcija), Alkoholio kontrolės įstatymo (2008 m. spalio 14 d. redakcija).
III
1. Pagal pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą Konstitucinis Teismas tiria, ar Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio (2003 m. lapkričio 25 d. redakcija) 2 dalis (2002 m. birželio 27 d. redakcija) pareiškėjo ginčijamu aspektu neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsniui, 46 straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Konstitucinis Teismas savo aktuose yra suformavęs plačią oficialiąją konstitucinę ūkinės veiklos laisvės doktriną (inter alia Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2011 m. sausio 6 d. nutarimai).
Konstitucijos 46 straipsnio 2 dalies nuostata „valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą“ pirmiausia reiškia Konstitucijoje įtvirtintą galimybę valdžios institucijoms vertinti ūkinės veiklos sritis pagal jų naudą visuomenei; antra, tik tokio vertinimo ir grupavimo pagrindu įmanoma realizuoti įtvirtintą teisę remti konkrečias ūkinės veiklos sritis ar konkrečias ūkines pastangas; pagaliau minėtas ūkinės veiklos vertinimas sudaro reikiamas prielaidas įgyvendinti Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies nuostatą „valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei“; vienas svarbiausių šios nuostatos akcentų – galimas diferencijuotas ūkinės veiklos teisinis reguliavimas; pagrindinis jo kriterijus – bendra tautos gerovė; tai gana bendras ir platus kriterijus, kurį taikant gali būti remiamasi tiek bendros gerovės samprata, tiek tikslingumo argumentais (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas).
Taigi būtų neteisinga cituotą Konstitucijos 46 straipsnio nuostatą suvokti kaip valstybės prievolę beatodairiškai remti bet kokias ūkines pastangas ar veiklą; priešingai, kaip jau buvo minėta, valstybė šiuo atveju turi galimybę pasirinkti; kita vertus, tautos gerovė neturėtų būti suvokiama vien materialine (ar finansine) prasme; be to, kažin ar būtų teisinga ir dora siekti materialinės gerovės tokiu būdu, kuris kenkia žmonių sveikatai (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas).
Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog žmogaus ir visuomenės sveikata yra viena svarbiausių visuomenės vertybių (Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 11 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai), taip pat kad žmonių sveikatos apsauga yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas, o rūpinimasis žmonių sveikata – tai valstybės funkcija (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai). Todėl toks ūkinės veiklos ribojimas, kuriuo siekiama apsaugoti žmonių sveikatą, yra traktuotinas kaip skirtas bendrai tautos gerovei užtikrinti ir, jeigu yra paisoma iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, savaime nelaikytinas pažeidžiančiu Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimas).
Kaip savo aktuose ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, nuostatoje „valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei“ (Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalis) yra įtvirtintas konstitucinis principas, nubrėžiantis ūkinės veiklos reguliavimo tikslus, kryptis, būdus, ribas. Valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus (inter alia Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2008 m. kovo 5 d., 2009 m. kovo 2 d., 2010 m. vasario 26 d., 2011 m. sausio 6 d. nutarimai).
Ūkinės veiklos reguliavimas paprastai yra susijęs su ūkinės veiklos sąlygų nustatymu, tam tikrų procedūrų reglamentavimu, ūkinės veiklos kontrole, taip pat su tam tikrais šios veiklos apribojimais ar draudimais (inter alia Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2008 m. kovo 5 d., 2009 m. spalio 8 d., 2010 m. vasario 26 d., 2011 m. sausio 6 d. nutarimai); kai asmuo dalyvauja ūkinėje veikloje, jam gali būti taikomi specialūs įstatymų nustatyti apribojimai (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d. nutarimai).
Konstitucinis Teismas 2006 m. gegužės 31 d. nutarime (taip pat 2006 m. rugsėjo 26 d., 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimuose) yra konstatavęs, kad ūkinės veiklos diferencijuoto teisinio reguliavimo (atsižvelgiant į reguliuojamų santykių svarbą ir pobūdį) teisinės prielaidos kyla iš pačios Konstitucijos (inter alia Konstitucijos 46 straipsnio 2 dalies), atskirų ūkio subjektų teisinės padėties diferencijuotas nustatymas yra sietinas su ūkio srityje valstybės keliamais tikslais, siekiu atitinkamai sutvarkyti šalies ūkį, be to, dėl ūkinės veiklos specifikos, įvairumo ir dinamiškumo ūkinės veiklos teisinis reguliavimas negali būti visą laiką vienodas, draudimų ir leidimų santykis gali kisti, inter alia siekiant užtikrinti viešąjį interesą.
3. Seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, ir Vyriausybė, kaip vykdomosios valdžios institucija, turi labai plačią diskreciją formuoti ir vykdyti valstybės ekonominę politiką (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d., 2006 m. gruodžio 21 d., 2008 m. birželio 30 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai).
4. Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą yra konstatuota, kad ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti.
Taip pat pažymėtina, kad, kaip savo aktuose ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves, taip pat ūkinės veiklos laisvę galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (inter alia Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2010 m. vasario 26 d. nutarimai).
5. Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 2 d. nutarime konstatuota, kad vidinė teisės sistemos darna, kurią suponuoja konstitucinis teisinės valstybės principas, yra inter alia susijusi su teisės spragomis, t. y. teisinio reguliavimo trūkumu, inter alia legislatyvine omisija.
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog teisės spraga, inter alia legislatyvinė omisija, visuomet reiškia, kad atitinkamų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tam tikrame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra, o legislatyvinės omisijos atveju tas teisinis reguliavimas turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalauja kuris nors aukštesnės galios teisės aktas, inter alia pati Konstitucija (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. lapkričio 5 d. sprendimai, 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. birželio 22 d., 2010 m. lapkričio 29 d. nutarimai).
6. Konstitucijos 1 straipsnyje nustatyta: „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika.“ Konstitucijos sudedamosios dalies – Lietuvos Respublikos konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“ 1 straipsnyje įtvirtinta, kad teiginys „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“ yra Lietuvos Respublikos konstitucinė norma ir pamatinis valstybės principas. Aiškindamas Konstitucijos 1 straipsnio nuostatą Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad šiame Konstitucijos straipsnyje yra įtvirtinti pamatiniai Lietuvos valstybės principai: Lietuvos valstybė yra savarankiška, nepriklausoma valstybė; Lietuvos valstybės valdymo forma yra respublika; valstybės valdžia turi būti organizuota demokratiškai, šalyje turi būti demokratinis politinis režimas (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d., 2000 m. spalio 18 d., 2002 m. rugsėjo 19 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).
Pažymėtina, kad Konstitucijai prieštaraujančiais įstatymais ar kitais teisės aktais pažeidžiamas Konstitucijos viršenybės principas, kitos konstitucinės vertybės, jais gali būti kėsinamasi ir į Konstitucijoje įtvirtintus demokratijos elementus; tačiau konstatavimas, kad įstatymas ar kitas teisės aktas prieštarauja Konstitucijai, savaime nereiškia, jog yra pažeista Konstitucijos 1 straipsnio nuostata, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).
7. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste iš Konstitucijos, inter alia jos 46, 53 straipsnių, kyla reikalavimas, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas ūkinės veiklos santykius azartinių lošimų organizavimo srityje, atsižvelgdamas į tai, kad azartinių lošimų organizavimas gali sukelti neigiamas pasekmes žmonių sveikatai, viešajai tvarkai ir visuomenės narių saugumui, kitoms teisės saugomoms vertybėms, turi nustatyti azartinių lošimų organizavimo, kaip ūkinės veiklos, pagrindus, taip pat gali, o tam tikrais atvejais ir privalo nustatyti azartinių lošimų organizavimo veiklos apribojimus, draudimus, inter alia nustatyti atvejus, kada ribojama azartinių lošimų veikla, bei apskritai uždrausti azartinius lošimus tam tikrose vietose.
Šiame kontekste pažymėtina, jog Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad savivaldybės pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai; savivaldybių savarankiškumas ir veiklos laisvė pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją – konstituciniai principai (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas). Konstitucijos nuostata, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai, vertintina kaip šių vietos bendruomenių dalyvavimo valdant šias teritorijas garantija (Konstitucinio Teismo 2001 m. birželio 28 d., 2002 m. sausio 14 d., 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).
Taigi įstatymų leidėjas, vadovaudamasis Konstitucija, inter alia jos 120 straipsnio 2 dalimi bei 46 straipsniu, gali suteikti savivaldybių taryboms teisę priimti konkretų sprendimą dėl leidimo organizuoti azartinius lošimus jų vietos teritorijoje įstatymuose nustatytais pagrindais.
Kartu pažymėtina, jog iš Konstitucijos, inter alia jos 46 straipsnio, konstitucinio teisinės valstybės principo, kyla reikalavimas, kad atitinkami savivaldybių tarybų sprendimai turi būti aiškiai pagrįsti ir racionaliai motyvuoti, jais negalima jokių asmenų diskriminuoti ar kuriems nors asmenims teikti privilegijų.
IV
1. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad tam tikri su azartinių lošimų organizavimu, kaip ūkine veikla, susiję santykiai tam tikrais aspektais yra ir Europos Sąjungos teisės reguliavimo dalykas.
2. Pažymėtina, kad Seimas 2008 m. gegužės 8 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą dėl Lisabonos sutarties, iš dalies keičiančios Europos Sąjungos sutartį ir Europos Bendrijos steigimo sutartį, ratifikavimo. Lisabonos sutartimi, iš dalies keičiančia Europos Sąjungos sutartį ir Europos Bendrijos steigimo sutartį, iš dalies pakeistoje Europos Bendrijos steigimo sutartyje (kurios pavadinimas, 2009 m. gruodžio 1 d. įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, buvo pakeistas pavadinimu „Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo“), yra inter alia įtvirtintos įsisteigimo laisvė ir laisvė teikti paslaugas.
3. Šias Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (anksčiau – Europos Bendrijos steigimo sutartis) įtvirtintas laisves Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (anksčiau – Europos Bendrijų Teisingumo Teismas; toliau – ir ETT) yra aiškinęs bylose, susijusiose su azartinių lošimų organizavimo apribojimais ir draudimais.
4. Azartinių lošimų organizavimo reglamentavimas yra viena iš sričių, kuriose valstybės narės turi savų moralės, religijos ar kultūros ypatumų. Kadangi nėra suderintų Europos Sąjungos (Europos Bendrijos) nuostatų, kiekviena valstybė narė, remdamasi savo vertybėmis, turi šiose srityse įvertinti, kokiais reikalavimais reikia apsaugoti atitinkamus interesus (ETT 2009 m. rugsėjo 8 d. sprendimas byloje C-42/07 Liga Portuguesa de Futebol Profissional ir Bwin International, 57–58 punktai; 2010 m. liepos 8 d. sprendimas sujungtose bylose C-447/08, C-448/08 Otto Sjöberg, Anders Gerdin, 37–38 punktai).
5. Kiekviena valstybė narė turi įvertinti, ar, atsižvelgiant į siekiamą teisėtą tikslą, būtina visiškai arba iš dalies uždrausti tokio pobūdžio veiklą (azartinių lošimų organizavimą), ar ją tik apriboti ir šiuo tikslu numatyti daugiau ar mažiau griežtą kontrolės tvarką (ETT 1999 m. rugsėjo 21 d. sprendimas byloje C-124/97 Läärä ir kt., 35–36 punktai; 1999 m. spalio 21 d. sprendimas byloje C-67/98 Zenatti, 33–34 punktai; 2009 m. rugsėjo 8 d. sprendimas byloje C-42/07 Liga Portuguesa de Futebol Profissional ir Bwin International, 58 punktas; 2010 m. rugsėjo 8 d. sprendimas byloje C-46/08 Carmen Media Group Ltd prieš Land Schleswig-Holstein, Innenminister des Landes Schleswig-Holstein, 46 punktas).
6. Kiekviena valstybė narė gali reikalauti, kad bet kuris ūkio subjektas, norintis siūlyti azartinius lošimus jos teritorijoje esantiems asmenims, gautų jos kompetentingų valdžios institucijų leidimą, ir šios galimybės negali panaikinti ta aplinkybė, kad šis subjektas jau turi kitos valstybės narės suteiktą leidimą (ETT 2010 m. rugsėjo 8 d. sprendimas sujungtose bylose C-316/07, C-358/07, C-360/07, C-409/07 ir C-410/07 Markus Stoß, Avalon Service-Online-Dienste GmbH, Olaf Amadeus Wilhelm Happel prieš Wetteraukreis ir Kulpa Automatenservice Asperg GmbH, SOBO Sport & Entertainment GmbH, Andreas Kunert prieš Land Baden-Württemberg, 113 punktas).
7. Pažymėtina, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi ir Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui (Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d., 2007 m. gegužės 15 d., 2008 m. gruodžio 4 d., 2009 m. kovo 27 d. nutarimai).
8. Šiame kontekste pažymėtina, kad Europos Sąjungos valstybėse narėse galioja įvairus azartinių lošimų teisinis reglamentavimas.
Antai pagal Belgijos Karalystės azartinių lošimų, lošimų įstaigų ir lošėjų apsaugos aktą (su pakeitimais), priimtą 1999 m. gegužės 7 d., Belgijoje gali būti steigiami ne daugiau kaip devyni lošimo namai (kazino) ne daugiau kaip po vienus lošimo namus (kazino) kiekvienoje iš devynių šiame akte išvardytų savivaldybių. Pagal Latvijos Respublikos azartinių lošimų ir loterijų įstatymą (su pakeitimais), priimtą 2005 m. lapkričio 17 d., Latvijoje tuo atveju, jei dėl azartinių lošimų organizavimo konkrečioje vietoje yra iš esmės pažeidžiami valstybės interesai ir atitinkamo administracinio vieneto gyventojų teisės ir teisėti interesai, savivaldybės taryba turi teisę priimti pagrįstą sprendimą atšaukti išduotą leidimą steigti lošimo namus (kazino), lošimo automatų ar bingo saloną ar organizuoti lažybas konkrečioje vietoje (tokie lošimo namai, lošimo automatų ar bingo salonai, ar lažybų punktai savo veiklą turi nutraukti per 5 metus nuo atitinkamo savivaldybės tarybos sprendimo įsigaliojimo).
9. Pažymėtina, kad moksliškai įrodyta, jog dalyvavimas azartiniuose lošimuose gali sukelti ir daug neigiamų pasekmių; Pasaulio sveikatos organizacijos taikomoje tarptautinėje statistinėje ligų ir sveikatos problemų klasifikacijoje nurodyta, kad įpročių ir potraukių sutrikimams priskiriamas patologinis potraukis lošti, be to, lošimai ir lažybos, kaip ir tabako rūkymas bei alkoholio vartojimas, priskirtini prie problemų, susijusių su gyvenimo būdu.
V
Dėl Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio (2003 m. lapkričio 25 d. redakcija) 2 dalies (2002 m. birželio 27 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 1 straipsniui, 46 straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
1. Minėta, kad pagal pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą Konstitucinis Teismas tiria, ar Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio (2003 m. lapkričio 25 d. redakcija) 2 dalis (2002 m. birželio 27 d. redakcija) pareiškėjo ginčijamu aspektu neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsniui, 46 straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Kaip minėta, pareiškėjo nuomone, įstatymų leidėjas, pateikęs baigtinį sąrašą vietų, kuriose draudžiama organizuoti lošimus, nenustatė draudimo organizuoti lošimus ir dar kai kuriose kitose konkrečiose vietose, inter alia masinio susibūrimo vietose.
2.1. Minėta ir tai, kad Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio (2003 m. lapkričio 25 d. redakcija) 2 dalyje (2002 m. birželio 27 d. redakcija) yra išvardytos vietos, kuriose draudžiama organizuoti azartinius lošimus; dauguma šių vietų laikytinos masinio susibūrimo vietomis, kaip antai: mokyklos, sanatorijos, muziejai ir parodų salės, teatrai, kino teatrai, geležinkelio ir autobusų stotys, oro uostai.
Taip pat minėta, kad Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio (2003 m. lapkričio 25 d. redakcija) 2 dalyje (2002 m. birželio 27 d. redakcija) nėra nustatytas baigtinis vietų, kuriose draudžiama organizuoti azartinius lošimus, sąrašas, draudimai organizuoti azartinius lošimus tam tikrose kitose vietose gali būti kildinami ir inter alia iš kitų šio įstatymo nuostatų.
2.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, nuo pat Azartinių lošimų įstatymo įsigaliojimo dienos lošimų organizavimo reikalavimai (sąlygos) įtvirtinti ir šio įstatymo 15 straipsnyje (2001 m. gegužės 17 d., 2003 m. balandžio 3 d. redakcijos) „Reikalavimai automatų, bingo salonų ir lošimo namų (kazino) patalpoms“:
„1. Lošimo namai (kazino) ir bingo salonai įrengiami izoliuotose patalpose, turinčiose atskirą įėjimą. Jose turi būti: <...>;
2) įrengta skaitmeninio vaizdo įrašymo sistema, nepertraukiamai veikianti vykstant lošimui (jeigu organizuojami lošimai lošimo namuose (kazino) – skaitmeninio vaizdo įrašymo sistema turi būti įrengta virš kiekvieno stalo). Lošimų organizatorius privalo įrašus saugoti 180 dienų ir juos pateikti tik Priežiūros komisijai, pretenzijas raštu pareiškusiems lošimo dalyviams ir <...>, prokurorams arba teismui įstatymų nustatyta tvarka; <...>.
3. Vadinasi, Azartinių lošimų įstatyme (2003 m. lapkričio 25 d. redakcija) yra nustatyti atitinkami draudimai azartinius lošimus organizuoti masinio susibūrimo vietose.
4. Minėta, jog pareiškėjas – Seimo narių grupė teigia, kad įstatymų leidėjas, nenustatęs draudimo organizuoti lošimus inter alia maldos namuose ir šalia jų, neįvykdė pareigos veiksmingai įstatymais uždrausti veikas, kuriomis daroma esminė žala asmenų, visuomenės ar valstybės interesams arba keliama grėsmė, kad tokia žala atsiras, pažeidžia Konstitucijos 1 straipsnį, 46 straipsnio 2, 3 dalis, konstitucinį teisinės valstybės principą.
4.1. Kaip minėta, Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio (2003 m. lapkričio 25 d. redakcija) 16 dalyje (2002 m. birželio 27 d. redakcija) yra nustatyta, kad gali būti taikomi kituose šio įstatymo straipsniuose ir kituose įstatymuose nustatyti draudimai organizuoti azartinius lošimus.
Minėta ir tai, kad pagal Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo (1995 m. spalio 4 d. redakcija) 8 straipsnio 1 dalį religinės apeigos bei kulto ceremonijos laisvai atliekamos kulto pastatuose ir aplink juos.
Konstatuotina, kad ši įstatymo nuostata pirmiausia įpareigoja nepažeisti religinės organizacijos, bendruomenės ar bendrijos galimybės laisvai atlikti religines apeigas bei kulto ceremonijas pačiuose kulto pastatuose. Taip pat konstatuotina, kad minėta įstatymo nuostata įpareigoja atsižvelgti ir į tą aplinkybę, jog religinės organizacijos, bendruomenės ar bendrijos, laisvai atlikdamos savo religines apeigas bei kulto ceremonijas, gali naudotis ne tik kulto pastatais, bet ir erdve aplink juos.
Taigi darytina išvada, kad Priežiūros komisija, spręsdama, ar leisti steigti totalizatoriaus ar lažybų punktą arba automatų ar bingo saloną, arba lošimo namus (kazino), ir savivaldybės taryba, spręsdama, ar duoti sutikimą steigti lošimo namus (kazino), privalo atsižvelgti į iš šio įstatymo kylančius reikalavimus.
Kartu paminėtina, kad Konstitucijos 43 straipsnio 3 dalyje eksplicitiškai įtvirtinta: „Bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai skelbia savo mokslą, atlieka savo apeigas, turi maldos namus, labdaros įstaigas ir mokyklas dvasininkams rengti.“
Konstitucijos 43 straipsnio 3 dalis skirta bažnyčių bei religinių organizacijų savarankiškumui garantuoti, joms apsaugoti nuo valstybės ir savivaldybių institucijų, jų pareigūnų, kitų įstaigų bei organizacijų kišimosi į bažnyčių bei religinių organizacijų veiklą (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimas).
Pažymėtina, kad Konstitucijos 43 straipsnio 5 dalies nuostata „bažnyčių bei kitų religinių organizacijų būklė valstybėje nustatoma susitarimu arba įstatymu“ negali būti aiškinama kaip reiškianti įpareigojimą valstybei atitinkamus susitarimus sudaryti su visomis tradicinėmis Lietuvoje bažnyčiomis bei religinėmis organizacijomis, taip pat kitomis valstybės pripažintomis bažnyčiomis bei religinėmis organizacijomis; valstybė laisvai sprendžia, sudaryti atitinkamus susitarimus ar jų nesudaryti, o jeigu sudaryti, tai su kuo; minėta konstitucinė nuostata negali būti aiškinama ir taip, kad jeigu valstybė yra sudariusi tam tikrą susitarimą su kuria nors viena bažnyčia ar religine organizacija, tai ji turi atitinkamus susitarimus sudaryti ir su kitomis Lietuvoje veikiančiomis bažnyčiomis bei religinėmis organizacijomis (Konstitucinio Teismo 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimas).
4.2. Taigi tiek Priežiūros komisija, vadovaudamasi Konstitucijos 43 straipsniu ir atsižvelgdama į Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo (1995 m. spalio 4 d. redakcija) 8 straipsnį, prieš nuspręsdama leisti steigti totalizatoriaus ar lažybų punktą arba automatų ar bingo saloną, arba lošimo namus (kazino), tiek savivaldybės taryba prieš nuspręsdama sutikti, kad konkrečioje vietoje būtų steigiami lošimo namai (kazino), turi įvertinti ir tai, ar numatomos steigti azartinių lošimų įstaigos galėtų trukdyti bažnyčioms ir religinėms organizacijoms laisvai skelbti savo mokslą, atlikti savo apeigas, t. y. Priežiūros komisija ir savivaldybės taryba negali priimti sprendimo, kuriuo remiantis būtų leidžiama vykdyti azartinių lošimų veiklą ir kartu būtų sudaromos galimybės trukdyti bažnyčioms bei religinėms organizacijoms laisvai skelbti savo mokslą, atlikti savo apeigas.
4.3. Pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, pagal Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 1 punktą (2008 m. spalio 14 d. redakcija) Lietuvos Respublikoje prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama inter alia prie maldos namų (atstumu, kurį nustato savivaldybės taryba, suderinusi atitinkamai su religinėmis bendruomenėmis).
Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 6 dalį (2001 m. gegužės 17 d. redakcija) patalpose, kuriose organizuojami lošimai automatais, bingas, stalo lošimai, nėra draudžiama inter alia restoranų, barų, kuriuose paprastai prekiaujama alkoholiniais gėrimais, veikla.
Atsižvelgiant į tai, kad azartinių lošimų organizavimas, kaip ir prekyba alkoholiniais gėrimais, yra ūkinė veikla, galinti sukelti neigiamų socialinių padarinių, savivaldybės taryba prieš sutikdama, kad šalia maldos namų būtų steigiami lošimo namai (kazino), turi paisyti ir Alkoholio kontrolės įstatyme nustatytų reikalavimų.
4.4. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, vietos savivaldybės taryba prieš sutikdama, kad konkrečioje vietoje būtų steigiami lošimo namai (kazino), privalo paisyti ir Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) 4 straipsnyje nurodytų principų, kuriais grindžiama vietos savivalda, kaip antai: savivaldybių ir valstybės interesų derinimas tvarkant viešuosius savivaldybių reikalus (7 punktas); bendruomenės ir atskirų savivaldybės gyventojų interesų derinimas (8 punktas); viešumas ir reagavimas į savivaldybės gyventojų nuomonę (11 punktas); žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimas ir gerbimas (12 punktas).
5. Vadinasi, Azartinių lošimų įstatyme (2003 m. lapkričio 25 d. redakcija), Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatyme (1995 m. spalio 4 d. redakcija), Alkoholio kontrolės įstatyme (2008 m. spalio 14 d. redakcija), Vietos savivaldos įstatyme (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) yra nustatyti atitinkami draudimai azartinius lošimus organizuoti maldos namuose ir šalia jų.
6. Minėta, kad pareiškėjas teigia, jog įstatymų leidėjas, nenustatęs draudimo organizuoti lošimus inter alia šalia švietimo įstaigų, neįvykdė pareigos veiksmingai įstatymais uždrausti veikas, kuriomis daroma esminė žala asmenų, visuomenės ar valstybės interesams arba keliama grėsmė, kad tokia žala atsiras, pažeidžia Konstitucijos 1 straipsnį, 46 straipsnio 2, 3 dalis, konstitucinį teisinės valstybės principą.
6.1. Kaip minėta, pagal Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio (2003 m. lapkričio 25 d. redakcija) 2 dalį (2002 m. birželio 27 d. redakcija) lošimus draudžiama organizuoti inter alia ikimokyklinio ugdymo įstaigose, bendrojo lavinimo mokyklose, profesinio mokymo įstaigose, aukštesniosiose mokyklose, aukštosiose mokyklose, papildomo ugdymo ir neformalaus švietimo įstaigose, vaikų sanatorijose.
Pažymėtina, kad Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 10 dalyje (2002 m. birželio 27 d. redakcija) inter alia nustatyta: „Draudžiama lošti asmenims, kuriems nėra sukakę 18 metų. <...> Jaunesnius kaip 21 metų asmenis draudžiama įleisti į lošimo namus (kazino). <...> Šių reikalavimų laikymąsi privalo užtikrinti lošimų organizatorius.“
6.2. Minėta, kad Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatyme (2009 m. liepos 14 d. redakcija) inter alia nustatyta:
– „Neigiamą poveikį nepilnamečiams darančiai informacijai priskiriama ši viešoji informacija: <...> 6) skatinanti lošti, raginanti, siūlanti dalyvauti azartiniuose lošimuose ir kituose žaidimuose, kuriuose sudaromas lengvo laimėjimo įspūdis; <...>“ (4 straipsnio 2 dalis (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija);
– „Neigiamą poveikį nepilnamečiams darančią informaciją draudžiama tiesiogiai skleisti nepilnamečiams – jiems siūlyti, perleisti ar kitaip leisti asmeniškai ja naudotis. Tokia viešoji informacija gali būti skelbiama tik vietose, į kurias nepilnamečiai negali patekti, ir (arba) tokiu laiku, kuriuo nepilnamečiai negalėtų ja naudotis, arba kai naudojant technines priemones yra sudaromos sąlygos atsakingiems už vaikų auklėjimą ir priežiūrą asmenims užtikrinti galimybę riboti tokios viešosios informacijos pasiūlą nepilnamečiams“ (7 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija).
6.3. Taigi minėti Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio (2003 m. lapkričio 25 d. redakcija) 2, 10 dalyse (2002 m. birželio 27 d. redakcija) nustatyti draudimai ir apribojimai inter alia reiškia, jog įstatymų leidėjas nustatė atitinkamus ribojimus, kad nepilnamečiai nebūtų įtraukiami į azartinius lošimus, o minėtomis Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo nuostatomis įtvirtinti papildomi draudimai ir apribojimai, kuriais inter alia taip pat siekiama, kad nepilnamečiai nebūtų įtraukiami į azartinius lošimus.
6.4. Kaip minėta, pagal Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 1 punktą (2008 m. spalio 14 d. redakcija) Lietuvos Respublikoje prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama inter alia ugdymo įstaigose ir jų teritorijose, taip pat prie šių įstaigų (atstumu, kurį nustato savivaldybės taryba, suderinusi su šių įstaigų vadovais).
Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 6 dalį (2001 m. gegužės 17 d. redakcija) patalpose, kuriose organizuojami lošimai automatais, bingas, stalo lošimai, nėra draudžiama inter alia restoranų, barų, kuriuose paprastai prekiaujama alkoholiniais gėrimais, veikla.
Atsižvelgiant į tai, kad azartinių lošimų organizavimas, kaip ir prekyba alkoholiniais gėrimais, yra ūkinė veikla, galinti sukelti neigiamų socialinių padarinių, savivaldybės taryba prieš sutikdama, kad šalia švietimo įstaigų būtų steigiami lošimo namai (kazino), turi paisyti ir Alkoholio kontrolės įstatyme nustatytų reikalavimų.
6.5. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, vietos savivaldybės taryba prieš sutikdama, kad konkrečioje vietoje būtų steigiami lošimo namai (kazino), privalo paisyti ir Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) 4 straipsnyje nurodytų principų, kuriais grindžiama vietos savivalda, kaip antai: savivaldybių ir valstybės interesų derinimas tvarkant viešuosius savivaldybių reikalus (7 punktas); bendruomenės ir atskirų savivaldybės gyventojų interesų derinimas (8 punktas); viešumas ir reagavimas į savivaldybės gyventojų nuomonę (11 punktas); žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimas ir gerbimas (12 punktas).
Taigi savivaldybės taryba, vadovaudamasi Azartinių lošimų įstatymo 9 straipsniu (2001 m. gegužės 17 d. redakcija), kuriame nustatyta, kad „lošimo namai (kazino) steigiami vietos savivaldybės tarybos sutikimu“, turi paisyti minėtuose įstatymuose nustatyto teisinio reguliavimo ir spręsdama, ar sutikti, kad konkrečioje vietoje, esančioje šalia švietimo įstaigos, būtų steigiami lošimo namai (kazino), turi paisyti juose įtvirtintų apribojimų.
7. Vadinasi, Azartinių lošimų įstatyme (2003 m. lapkričio 25 d. redakcija), Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatyme (2009 m. liepos 14 d. redakcija), Alkoholio kontrolės įstatyme (2008 m. spalio 14 d. redakcija), Vietos savivaldos įstatyme (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) yra nustatyti atitinkami draudimai azartinius lošimus organizuoti šalia švietimo įstaigų.
8. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje yra ginčijamas ne Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio (2003 m. lapkričio 25 d. redakcija) 2 dalyje (2002 m. birželio 27 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas, o tai, kad būtent joje nėra nustatyta to, kas, pareiškėjo nuomone, turėtų būti nustatyta; tad šiuo atveju iš esmės yra keliamas legislatyvinės omisijos, t. y. tokios teisinio reguliavimo spragos, kurią draudžia Konstitucija, klausimas. Todėl, pareiškėjo manymu, toks teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 1 straipsniui, 46 straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Minėta, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog teisės spraga, inter alia legislatyvinė omisija, visuomet reiškia, kad atitinkamų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tam tikrame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra, o legislatyvinės omisijos atveju tas teisinis reguliavimas turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalauja kuris nors aukštesnės galios teisės aktas, inter alia pati Konstitucija.
Minėta ir tai, kad pareiškėjas teigia, jog Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio (2003 m. lapkričio 25 d. redakcija) 2 dalyje (2002 m. birželio 27 d. redakcija) pateiktas vietų, kuriose draudžiama organizuoti lošimus, sąrašas yra baigtinis, taigi jis teigia, kad draudimas organizuoti lošimus masinio susibūrimo vietose, maldos namuose ir šalia jų bei šalia švietimo įstaigų yra nenustatytas ir kad toks teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijai.
Šiame nutarime yra konstatuota, jog Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio (2003 m. lapkričio 25 d. redakcija) 16 dalyje (2002 m. birželio 27 d. redakcija) yra nustatyta, kad gali būti taikomi kituose šio įstatymo straipsniuose ir kituose įstatymuose nustatyti draudimai organizuoti azartinius lošimus.
Šiame nutarime yra konstatuota ir tai, kad atitinkami draudimai ir apribojimai organizuoti azartinius lošimus kyla ne tik iš Azartinių lošimų įstatymo, bet ir iš kitų įstatymų:
– Azartinių lošimų įstatyme (2003 m. lapkričio 25 d. redakcija) yra nustatyti atitinkami draudimai azartinius lošimus organizuoti masinio susibūrimo vietose;
– Azartinių lošimų įstatyme (2003 m. lapkričio 25 d. redakcija), Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatyme (1995 m. spalio 4 d. redakcija), Alkoholio kontrolės įstatyme (2008 m. spalio 14 d. redakcija), Vietos savivaldos įstatyme (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) yra nustatyti atitinkami draudimai azartinius lošimus organizuoti maldos namuose ir šalia jų;
– Azartinių lošimų įstatyme (2003 m. lapkričio 25 d. redakcija), Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatyme (2009 m. liepos 14 d. redakcija), Alkoholio kontrolės įstatyme (2008 m. spalio 14 d. redakcija), Vietos savivaldos įstatyme (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) yra nustatyti atitinkami draudimai azartinius lošimus organizuoti šalia švietimo įstaigų.
Taigi darytina išvada, jog nėra pagrindo teigti, kad pagal Konstituciją Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio (2003 m. lapkričio 25 d. redakcija) 2 dalyje (2002 m. birželio 27 d. redakcija) turėjo būti nustatyti draudimai organizuoti lošimus masinio susibūrimo vietose, maldos namuose ir šalia jų bei šalia švietimo įstaigų.
Vadinasi, Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio (2003 m. lapkričio 25 d. redakcija) 2 dalyje (2002 m. birželio 27 d. redakcija) pareiškėjo nurodyta apimtimi nėra legislatyvinės omisijos, t. y. teisės spragos, kurią draudžia Konstitucija.
Taigi nėra pagrindo teigti, kad Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio (2003 m. lapkričio 25 d. redakcija) 2 dalis (2002 m. birželio 27 d. redakcija) pareiškėjo ginčijamu aspektu prieštarauja Konstitucijos 1 straipsniui, 46 straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
9. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio (2003 m. lapkričio 25 d. redakcija) 2 dalis (2002 m. birželio 27 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsniui, 46 straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
n u t a r i a:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio (2003 m. lapkričio 25 d. redakcija; Žin., 2003, Nr. 116-5249) 2 dalis (2002 m. birželio 27 d. redakcija; Žin., 2001, Nr. 43-1495; 2002, Nr. 72-3010) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
| Konstitucinio Teismo teisėjai: |
Egidijus Bieliūnas Toma Birmontienė Pranas Kuconis Gediminas Mesonis Ramutė Ruškytė Egidijus Šileikis Algirdas Taminskas Romualdas Kęstutis Urbaitis Dainius Žalimas |