LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽEMĖS ŪKIO MINISTRO

Į S A K Y M A S

DĖL DRĖGNIO, LAKIŲJŲ AZOTO BAZIŲ, SUMINIO FOSFORO, ŽALIO ALIEJAUS IR RIEBALŲ KIEKIO NUSTATYMO PAŠARUOSE TECHNINIO REGLAMENTO

2000 m. birželio 30 d. Nr. 206

Vilnius

Vykdydamas Pašarų įstatymo (Žin., 2000, Nr. 34-952) nuostatas bei siekdamas įgyvendinti Lietuvos pasirengimo narystei Europos Sąjungoje programos (Nacionalinės Acquis programos) Teisės derinimo ir Acquis įgyvendinimo priemonių 2000 metams planus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. balandžio 10 d. nutarimu Nr. 409 (Žin., 2000, Nr. 31-869):

1. Tvirtinu Drėgnio, lakiųjų azoto bazių, suminio fosforo, žalio aliejaus ir riebalų kiekio nustatymo pašaruose techninį reglamentą (pridedama).

2. Nustatau, kad techninio reglamento 1, 2, 3, 4 priedai įsigalioja 2000 m. gruodžio 31 d.

ŽEMĖS ŪKIO MINISTRAS                                                                       EDVARDAS MAKELIS

______________

PATVIRTINTA

Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro

2000 06 30 įsakymu Nr. 206

drėgnio, lakiųjų azoto bazių, suminio fosforo, žalių aliejų ir riebalų kiekio pašaruose nustatymo techninis reglamentas

(Parengtas pagal 1971 m. lapkričio 18 d. antrąją Europos Komisijos direktyvą 71/393/EEC „Dėl Bendrijos cheminės analizės metodų, kuriuos valstybės institucijos taiko pašarams kontroliuoti“ ir 1973 m. kovo 3 d. direktyvą 73/47/EEC, 1981 m. rugpjūčio 29 d. direktyvą 81/680/EC, 1984 m. sausio 18 d. direktyvą 84/4/EEC, 1998 m. rugsėjo 19 d. direktyvą 98/64/EC.)

I. Bendrosios nuostatos

1. Šis techninis reglamentas nustato į rinką tiekiamų pašarinių žaliavų, kombinuotųjų pašarų cheminės analizės metodus (toliau – metodai) pašarų kokybės valstybinei kontrolei vykdyti. (Tačiau kai kuriems pašarams dėl jiems būdingų sudėties savybių reikia taikyti atskirus, tik jiems tinkamus cheminių analizių metodus. Šie atvejai metodų aprašymuose pateikiami su nuoroda „Pastabos“.)

2. Jei pašarų analitei nustatyti taikomi du ar daugiau metodų, tuomet, jei nenurodyta kitaip, metodą pasirenka cheminę analizę atliekanti laboratorija, tačiau taikomas metodas turi būti nurodomas analizės sertifikate.

3. Šio techninio reglamento reikalavimų privalo laikytis visi prekinius pašarus gaminantys, laikantys, gabenantys, naudojantys, tarpininkaujantys juos parduodant ir jais prekiaujantys ūkio subjektai ir pašarų kokybės valstybinė kontrolės institucija.

4. Šio techninio reglamento reikalavimai netaikomi pašarams:

4.1. skirtiems eksportuoti ne į Europos Sąjungos valstybes nares;

4.2. pašarams, gabenamiems tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją uždarose transporto priemonėse arba uždarose pakuotėse.

II. Sąvokos, terminai ir sutrumpinimai

5. Šiame techniniame reglamente vartojamos sąvokos:

Drėgnis – laisvo vandens procentinis kiekis medžiagose, nustatomas pagal šio techninio reglamento 1 priede nurodytą metodą.

Lakiosios azoto bazės – vandenyje tirpūs azoto junginiai, išskiriami veikiant šarminiais tirpalais ir nustatomi pagal šio techninio reglamento 2 priede nurodytą metodą.

„Molibdovanadato“ reagentas – reagentas, gaunamas iš amonio heptamolibdato, amonio metavanadato ir azoto rūgšties, kaip nurodyta šio techninio reglamento 3 priedo 3.6 punkte.

Žali riebalai – medžiagos, išekstrahuojamos petroleteriu ir išreiškiamos procentine masės dalimi mėginyje ir nustatomos pagal šio techninio reglamento 4 priede nurodytus metodus.

6. Metodų aprašymuose vartojami cheminių junginių trivialieji pavadinimai ir juos atitinkantys IUPAC terminai:

amoniakas – trivandenilio nitridas, azanas; NH₃;

amonio heptamolibdatas tetrahidratas – (NH₄) ₆Mo₇O₂₄.×4H₂O;

amonio metavanadatas – amonio trioksovanadatas;. NH₄VO₃;

azoto rūgštis – vandenilio trioksonitratas; HNO₃;

boro rūgštis – vandenilio trioksoboratas(3-); H₃BO₃;

bromkrezolio žaliasis – 3’,3“,5’,5“-tetrabromo-m-krezolsulfonftaleinas; C₂₁H₁₄Br₄O₅S;

druskos rūgštis – vandenilio chloridas; HCl;

etanolis – C₂H₅OH;

kalio karbonatas – dikalio trioksokarbonatas; K₂CO₃;

kalio-divandenilio fosfatas – kalio-divandenilio tetraosofosfatas; (KH₂PO₄);

magnio oksidas – MgO;

metilraudonasis – 4-dimetilaminoazobenzeno-2-karboksilo rūgštis; C₁₅H₁₅N₃O₂;

natrio hidroksidas – NaOH;

natrio sulfatas – dinatrio tetraoksosulfatas; Na₂SO₄;

petroleteris – lenvoji benzino frakcija, virimo temperatūra 40 oC–60 oC;

sieros rūgštis – divandenilio tetraoksosulfatas; H₂SO₄;

trichloracto rūgštis – trichloretano rūgštis; CCl₃COOH.

7. Metodų aprašymuose vartojamos santrumpos:

a. p. – analiziškai grynas (iš angl. analytically pure);

a. r. – analizinis reagentas;

m/v – procentinis masės ir tūrio santykis;

v/v – procentinis tūrių santykis.

III. Mėginių paruošimas cheminei analizei

8. Pašarų cheminių analizių metodų bendrosios nuostatos:

8.1. Mėginių paruošimas cheminėms analizėms:

8.1.1. aprašyti veiksmai toliau taikomi galutiniams mėginiams, atsiųstiems į kontrolės laboratorijas po mėginių paėmimo pagal žemės ūkio ministro įsakymu patvirtintus pašarų mėginių paėmimo metodus;

8.1.2. galutiniai mėginiai turi būti paruošti tokiu būdu, kad pasverti kiekiai, numatyti analizių metoduose, būtų homogeniniai ir atitiktų galutinį mėginį.

8.2. Būtinos atsargumo priemonės mėginių paruošimo metu:

8.2.1. visi būtini veiksmai turi būti atliekami siekiant išvengti mėginio užteršimo ir jo sudėties pokyčio. Malimas, maišymas ir sijojimas turi būti atliekami kaip galima greičiau, kuo trumpiau mėginį veikiant oru ir šviesa. Neturi būti naudojami malūnai ir smulkintuvai, pastebimai įšildantys mėginį. Pašarus, kurie yra ypatingai jautrūs šilumai, rekomenduojama smulkinti rankomis. Reiktų įsitikinti, ar patys prietaisai nėra mikroelementų taršos šaltinis;

8.2.2. jei mėginys negali būti paruoštas be ženklaus mėginio drėgnio pokyčio, prieš paruošimą ir po jo nustatomas drėgnis pagal žemės ūkio ministro įsakymu patvirtintą drėgnio kiekio nustatymo metodą.

8.3. Galutinio mėginio paruošimo eiga:

8.3.1. galutinis mėginys kruopščiai išmaišomas maišytuvu arba rankomis. Mėginys padalijamas į dvi lygias dalis (jei tinka, turi būti naudojamas ketvirčiavimo metodas). Viena dalis saugoma tinkamai švarioje, sausoje talpykloje, oro nepraleidžiančiu kamščiu, antroji dalis (arba jai būdinga mažiausiai 100 g dalis) paruošiama, kaip nurodyta toliau:

8.3.1.1. pašarai gali būti malami iš karto, jei cheminės analizės metode nenurodyta kitaip. Visas sumaltas mėginys persijojamas per sietą su kvadratinėmis akutėmis, kurių kraštinės ilgis 1 mm (pagal rekomendaciją ISO R565). Vengiama per smulkaus sumalimo. Persijotas mėginys išmaišomas ir surenkamas į tinkamą, švarią, sausą talpyklą su oro nepraleidžiančiu kamščiu. Prieš sveriant cheminei analizei, mėginys vėl išmaišomas;

8.3.1.2. pašarai gali būti sumalami juos išdžiovinus, jei cheminės analizės metode nenurodyta kitaip. Mėginys džiovinamas siekiant sumažinti drėgnį iki 8 %–12 % pagal parengtinio džiovinimo procedūrą, nurodytą drėgnio kiekio nustatymo metodo 4.3 punkte. Toliau dirbama, kaip nurodyta šio metodo 8.3.1.1 punkte;

8.3.1.3. skysti ir pusiau skysti pašarai. Mėginys surenkamas į tinkamą, švarią, sausą talpyklą su oro nepraleidžiančiu kamščiu. Prieš pat svėrimą cheminei analizei mėginys vėl kruopščiai išmaišomas;

8.3.1.4. kitų pašarų mėginiai, kurie negali būti paruošti vienu iš nurodytų būdų, turi būti paruošiami bet kokiu kitu būdu, garantuojančiu, kad cheminei analizei pasvertas mėginys yra homogeninis ir būdingas galutiniam mėginiui.

8.4. Mėginiai turi būti laikomi temperatūroje, kurioje nekistų jų sudėtis. Mėginiai, kuriuose numatyta analizuoti vitaminus ar kitas iš dalies šviesai jautrias medžiagas, turi būti laikomi rudo stiklo induose.

8.5. Reikalavimai reagentams ir prietaisams, naudojamiems cheminės analizės metoduose:

8.5.1. visi analitiniai reagentai turi būti analiziškai gryni (a. p.), jei cheminės analizės metoduose nenurodyta kitaip. Nustatant mikroelementus, reagentų grynumas turi būti tikrinamas tuščiuoju bandymu. Atsižvelgiant į gautą rezultatą, gali būti reikalingas tolesnis reagentų gryninimas;

8.5.2. jei analizės metodų veiksmuose, susietuose su tirpalų ruošimu, skiedimu, skalavimu ar plovimu, nenurodoma naudojamo tirpiklio ar skiediklio prigimtis, suprantama, kad turi būti naudojamas demineralizuotas ar distiliuotas vanduo. Atskirais atvejais, kurie nurodomi analizių metoduose, jis turi būti gryninamas specialiomis priemonėmis;

8.5.3. atsižvelgiant į kontrolės laboratorijose esančią įrangą, cheminių analizių metoduose leidžiama naudoti tik specialius ar specifinio naudojimo reikalaujančius instrumentus ir prietaisus. Jie turi būti švarūs, ypač nustatant labai mažus medžiagų kiekius.

8.6. Cheminių analizių metodų taikymas ir rezultatų išraiška:

8.6.1. kiekvienai medžiagai pašaruose nustatyti paprastai nurodomas atskiras metodas. Jei yra pateikta keletas metodų, kontrolės laboratorijoje taikytas metodas nurodomas analizės ataskaitoje;

8.6.2. analizės ataskaitoje pateikiamas rezultatas išreiškiamas mažiausiai dviejų matavimų, atliktų su atskiromis mėginio dalimis vidurkiu, esant patenkinamam šių matavimų pakartojamumui. Šis rezultatas išreiškiamas reikšmingų skaitmenų skaičiumi analizės metoduose nurodytu būdu ir, jei reikia, koreguojamas pagal drėgnio kiekį, esantį galutiniame mėginyje prieš jo paruošimą.

IV. Mėginių cheminė analizė

9. Drėgnio kiekis pašaruose nustatomas taikant šio techninio reglamento 1 priede nurodytą metodą. Šis metodas netaikomas analizuojant pieno produktus kaip pašarinę žaliavą, mineralines medžiagas ir mišinius, kurie daugiausia susideda iš mineralinių medžiagų, gyvūninius ir augalinius riebalus ir aliejus arba aliejingąsias sėklas ir aliejinius vaisius.

12. Lakiųjų azoto bazių kiekis, išreikštas amoniaku, pašaruose nustatomas taikant šio techninio reglamento 2 priede nurodytą metodą.

13. Suminio fosforo kiekis pašaruose nustatomas taikant šio techninio reglamento 3 priede nurodytą metodą.

14. Žalių riebalų ir aliejaus kiekis pašaruose nustatomas taikant šio techninio reglamento 4 priede nurodytus metodus. Šiame priede nurodyti metodai netaikomi aliejingosioms sėkloms ir aliejiniams vaisiams.

______________

1 priedas

DrėgnIO KIEKIO nustatymas

1. Tikslas ir taikymo sritis

Šiuo metodu nustatomas drėgnis pašaruose. Jis netaikomas analizuojant pieno produktus kaip pašarinę žaliavą, mineralines medžiagas ir mišinius, kurie daugiausia susideda iš mineralinių medžiagų, gyvūninius ir augalinius riebalus ir aliejus arba aliejingąsias sėklas ir aliejinius vaisius.

2. Metodo esmė

Mėginys džiovinamas specialiomis sąlygomis, kurios kinta atsižvelgiant į pašarų pobūdį. Masės sumažėjimas nustatomas sveriant. Tiriant kietuosius pašarus, kurių drėgnis didelis, būtina atlikti parengtinį džiovinimą.

3. Prietaisai:

3.1. iš drėgmės nesugeriančių medžiagų pagamintas smulkintuvas, lengvai nuvalomas, kuriuo galima greitai ir vienodai susmulkinti mėginį, prižiūrint, kad jis per daug neįkaistų, ir kuris, kiek įmanoma, apsaugo mėginį nuo sąlyčio su išorės oru bei atitinka 4.1.1 ir 4.1.2 punktuose keliamus reikalavimus (pvz.: plaktukiniai ar vandeniu aušinami mikrosmulkintuvai, sudedami kūginiai malūnėliai, lėtų apsukų ar krumpliaratiniai smulkintuvai);

3.2. 0,5 mg tikslumo analizinės svarstyklės;

3.3. sausi nerūdijančio metalo ar stikliniai indai su dangčiais, užtikrinančiais sandarumą; darbinis paviršius, ant kurio būtų galima paskleisti mėginį apie 0,3 g/cm²;

3.4. elektra kaitinama izoterminė džiovinimo spinta (± 1o C), užtikrinanti reikiamą vėdinimą ir greitą temperatūros reguliavimą (žr. 1 pastabą);

3.5. reguliuojama, elektra kaitinama vakuuminė džiovinimo spinta, kurioje įtaisytas alyvos siurblys ir mechanizmas, kuriuo galima įleisti karšto sauso oro, arba džioviklis (pvz., kalcio oksidas);

3.6. eksikatorius su stora perforuoto metalo arba porceliano plokšte ir veiksmingu džiovikliu.

4. Matavimas:

Šiame punkte nurodyti veiksmai turi būti atliekami nedelsiant, vos tik atidarius mėginių pakuotes. Analizė turi būti atliekama bent du kartus.

4.1. Mėginių paruošimas:

4.1.1. Pašarų, nenurodytų 4.1.2 ir 4.1.3 punktuose

Paimama bent 50 g mėginio ir, jei reikia, jis sugrūdamas arba susmulkinamas tokiu būdu, kad būtų išvengta bet kokio drėgnio pokyčio. Jeigu mėginį būtina susmulkinti ir dėl to pakinta produkto drėgnis, pašarų komponentų analizės rezultatus reikia pataisyti pagal mėginio pradinės būsenos drėgnį.

4.1.2. Grūdų ir kruopų

Paimama bent 50 g mėginio. Susmulkinama į daleles, kurių bent 50 proc. išbyrės per 0,5 mm skersmens akučių sietelį ir ne daugiau kaip 10 % liks neišbyrėjusios per 1 mm skersmens dydžio akučių sietelį.

4.1.3. Skystų ar tirštų pašarų, daugiausia iš aliejų ir riebalų susidedantys pašarai

Paimama apie 25 g mėginio, pasveriama 10 mg tikslumu, pridedamas reikiamas kiekis bevandenio smėlio, pasverto 10 mg tikslumu, ir išmaišoma iki homogeniško mišinio.

4.2. Džiovinimas:

4.2.1. Pašarų, nenurodytų 4.2.2 ir 4.2.3 punktuose

Indas su dangčiu (3.3) pasveriamas 0,5 mg tikslumu. 1 mg tikslumu pasveriama apie 5 g mėginio ir, įdėjus į pasvertą indą, lygiai paskleidžiama. Neuždengtas indas įdedamas į džiovinimo spintą, įkaitintą iki 103oC. Kad spintos temperatūra per daug nenukristų, indas dedamas kuo greičiau. Kai spintos temperatūra vėl pasieks 103°C, keturias valandas džiovinama. Indas uždengiamas, išimamas iš džiovinimo spintos ir paliekamas 30 min.–45 min. eksikatoriuje (3.6) atvėsti, po to pasveriamas 1 mg tikslumu.

Pašarai, kuriuose vyrauja aliejus ir riebalai, džiovinami džiovinimo spintoje dar 30 min. 130oC temperatūroje. Skirtumas tarp dviejų svėrimo rezultatų neturi viršyti 0,1 proc. drėgnio.

4.2.2. Grūdų, miltų, kruopų ir pašarinių miltų

Indas su dangčiu (3.3.) pasveriamas 0,5 mg tikslumu. 1 mg tikslumu pasveriama apie 5 g susmulkinto mėginio ir, įdėjus į pasvertą indą, lygiai paskleidžiamas. Neuždengtas indas įdedamas į džiovinimo spintą, įkaitintą iki 130oC. Kad spintos temperatūra per daug nenukristų, indas dedamas kuo greičiau. Kai spintos temperatūra vėl pasieks 130oC, dvi valandas džiovinama. Indas uždengiamas, išimamas iš džiovinimo spintos, paliekamas 30 min.–45 min. eksikatoriuje (3.6) atvėsti ir pasveriamas 1 mg tikslumu.

4.2.3. Kombinuotųjų pašarų, kuriuose yra daugiau negu 4 % sacharozės arba laktozės, pašarinės žaliavos, tokios kaip: saldžiavaisio pupmedžio ankštys (Ceratonia siliqua), hidrolizuoti grūdų produktai, salyklas, džiovinti runkelių griežiniai, koncentruotas žuvies sultinys ir cukraus žlaugtai; kombinuotųjų pašarų, kuriuose yra daugiau kaip 25 % mineralinių druskų, įskaitant kristalizacinį vandenį.

Indas (3.3.) su dangčiu pasveriamas 0,5 mg tikslumu. 1 mg tikslumu pasveriama apie 5 g mėginio ir, įdėjus į pasvertą indą, lygiai paskleidžiamas. Neuždengtas indas kuo skubiau įdedamas į vakuuminę džiovinimo spintą (3.5), įkaitintą iki 80 oC–85oC.

Slėgis sureguliuojamas iki 13,332 kPa (100 mm Hg st.) ir keturias valandas džiovinama arba su karšto sauso oro srove arba džiovikliu (20 mėginių reikia apie 300 g). Šiuo atveju, pasiekus nurodytą slėgį, vakuuminis siurblys išjungiamas. Džiovinimo laikas skaičiuojamas nuo to momento, kai džiovinimo spintos temperatūra vėl pakyla iki 80o C–85oC. Džiovinimo spintos režimas atsargiai sugrąžinamas į atmosferos slėgį. Atidarius spintą, indas nedelsiant uždengiamas, išimamas iš spintos, paliekamas 30 min.–45 min. eksikatoriuje (3.6) atvėsti ir pasveriamas 1 mg tikslumu. Džiovinamas dar 30 min. vakuuminėje džiovinimo spintoje 80o C–85o C temperatūroje ir dar kartą pasveriamas. Skirtumas tarp šių dviejų svėrimų rezultatų neturi viršyti 0,1 % drėgnio.

4.3. Parengtinis džiovinimas:

4.3.1. Pašarų, nenurodytų 4.3.2 punkte

Kietieji labai drėgni pašarai, kuriuos sunku susmulkinti, turi būti iš anksto džiovinami tokiu būdu:

pasveriama 50 g nesusmulkinto mėginio 10 mg tikslumu (jei būtina, suspaustus ar aglomeruotus pašarus galima stambiai sutrupinti) ir įdedama į tinkamą indą (pvz., ant 20 cm x 12 cm aliuminio plokštelės su 0,5 cm krašteliu). Džiovinama džiovinimo spintoje 60o C–70o C temperatūroje, kol drėgnis sumažės iki 8 %–12 %. Išimtas iš džiovinimo spintos, valandą aušinamas neuždengtas laboratorijoje ir pasveriamas 10 mg tikslumu. Nedelsiant susmulkinama, kaip nurodyta 4.1.1 punkte, ir išdžiovinama, kaip nurodyta 4.2.1. arba 4.2.3 punktuose, atsižvelgiant į pašarų pobūdį.

4.3.2. Grūdų, kurių drėgnis didesnis kaip 17 %, turi būti iš anksto džiovinami tokiu būdu:

50 g nemaltų grūdų pasveriami 10 mg tikslumu, sudedami į tinkamą indą (pvz., ant 20 cm x 12 cm aliuminio plokštelės su 0,5 cm krašteliu). 5 min.–7 min. džiovinami džiovinimo spintoje, įkaitintoje iki 130o C. Išimti iš džiovinimo spintos, dvi valandas neuždengti aušinami laboratorijoje ir pasveriami 10 mg tikslumu. Nedelsiant sumalami, kaip nurodyta 4.1.2 punkte ir išdžiovinami, kaip nurodyta 4.2.2 punkte.

5. Rezultatų skaičiavimas:

Mėginio drėgnis procentais apskaičiuojamas šiomis formulėmis:

5.1. džiovinimas, kai nereikia parengtinio džiovinimo:

kur:

E – mėginio pradinė masė gramais;

m- sauso mėginio masė gramais.

5.2. Džiovinimas, kai reikia parengtinio džiovinimo:

kur:

E – mėginio pradinė masė gramais;

M – mėginio masė gramais po parengtinio džiovinimo;

M' – mėginio masė gramais, susmulkinus ar sumalus;

m – sauso mėginio masė gramais.

5.3. Rezultatų pakartojamumas

Dviejų to paties mėginio lygiagrečiai atliktų matavimų rezultatų skirtumas neturi būti didesnis kaip 0,2 % drėgnio.

PASTABA. Džiovinimo spintos grūdams, miltams, kuopoms ir pašariniams miltams džiovinti terminis galingumas turi būti toks, kad, nustačius 131°C temperatūrą, spinta, į kurią džiūti vienu metu įdedamas didžiausias galimas mėginių kiekis, vėl įkaistų iki tos temperatūros per mažiau kaip 45 minutes. Ventiliacija turi būti tokia, kad dvi valandas spintoje džiovinus tiek įprastinių kviečių mėginių, kiek telpa, gauti rezultatai skirtųsi nuo rezultatų, gautų po 4 valandų džiovinimo, mažiau nei 0,15 proc.

______________

2 priedas

Lakiųjų azoto bazių KIEKIO nustatymas

A. Mikrodifuzijos METODU

1. Tikslas ir taikymo sritis

Šiuo metodu pašaruose nustatomas lakiųjų azoto bazių kiekis, išreikštas amoniaku.

2. Metodo esmė

Mėginys ekstrahuojamas vandeniu, o tirpalas skaidrinamas ir filtruojamas. Lakiosios azoto bazės išstumiamos mikrodifuzijos metodu (būdu), naudojant kalio karbonato tirpalą, surenkamos boro rūgšties tirpale ir titruojamos sieros rūgštimi.

3. Reagentai:

3.1. 20 proc. (w/v) trichloracto rūgšties tirpalas;

3.2. indikatorius: 100 ml 95 %–96 % (v/v) etanolio ištirpinama 33 mg bromkrezolio žaliojo ir 65 mg metilraudonojo;

3.3. boro rūgšties tirpalas: 1 l matavimo kolboje ištirpinama 10 g boro rūgšties (a. r.), 200 ml 95 %–96 % (v/v) etanolio ir 700 ml vandens. Įpilama 10 ml indikatoriaus (3.2). Sumaišoma ir, jei reikia, padaroma tirpalą šviesiai raudonos spalvos, papildomai įpilant natrio hidroksido tirpalo. 1 ml šio tirpalo sujungs daugiausia 300 µg NH₃.

3.4. sotusis kalio karbonato tirpalas: ištirpinama 10 g kalio karbonato (a. r.) 100 ml verdančio vandens. Atvėsinama, filtruojama;

3.5. sieros rūgštis 0,01 mol/l.

4. Prietaisai:

4.1. maišiklis 35–40 apsisukimų per minutę;

4.2. stiklinės arba plastikinės Conway kiuvetės (žr. piešinį);

4.3. mikrobiuretės, graduotos 1/100 ml.

5. Matavimas

Pasveriama 10 g mėginio 1 mg tikslumu ir kartu su 100 ml vandens supilama į 200 ml matavimo kolbą. 30 minučių maišoma maišikliu. Įpilama 50 ml trichloracto rūgšties tirpalo (3.1.), skiedžiama vandeniu iki žymės, energingai suplakama ir filtruojama per klostuotą filtrą.

Pipete įlašinama 1 ml boro rūgšties tirpalo (3.3) į Conway kiuvetės centrinę dalį ir 1 ml mėginio filtrato į kiuvetės išorinį žiedą. Nevisiškai uždengiama tepalu pateptu dangčiu. Greitai įlašinama 1 ml sočiojo kalio karbonato tirpalo (3.4) į išorinį žiedą ir uždengiama taip, kad į kiuvetę nepatektų oro. Kiuvetė atsargiai pasukinėjama apie ašį horizontalioje plokštumoje taip, kad abu reagentai susimaišytų. Paliekama inkubacijai kambario temperatūroje bent 4 valandas arba 40 oC temperatūroje 1 valandą.

Lakiosios bazės boro rūgšties tirpale titruojamos mikrobiurete (4.3) su 0,01 mol/l sieros rūgštimi (3.5).

Atliekamas tuščiasis bandymas, t.y. matavimas pakartojamas be analizuojamojo mėginio.

6. Rezultatų skaičiavimas

6.1. 1 ml H₂SO₄ 0,01 mol/l atitinka 0,34 mg amoniako. Rezultatai išreiškiami mėginio masės procentais.

6.2. Rezultatų pakartojamumas

Dviejų lygiagrečiai atliktų to paties mėginio matavimų rezultatai negali skirtis daugiau kaip:

10 % santykinės vertės, kai amoniako kiekis > 1,0 %;

0,1 % absoliučios vertės, kai amoniako kiekis ≤ 1,0 %.

PASTABA. Jei amoniako kiekis mėginyje viršija 0,6 %, skiedžiamas pradinis filtratas.

______________

Conway kiuvetė

Mastelis 1:1

                     Kiuvetės brėžinys                                             Matinio stiklo dangčio brėžinys

S₂ S₃ – dangčio skersinis pjūvis

S S₁ – kiuvetės skersinis pjūvis

B. Distiliavimo METODAS

1. Tikslas ir taikymo sritis

Šiuo metodu galima nustatyti lakiųjų azoto bazių kiekį, išreikštą amoniaku, žuvies miltuose, kuriuose beveik nėra karbamido. Jį galima taikyti tik mažesniems kaip 0,25 % amoniako kiekiams.

2. Metodo esmė

Mėginys ekstrahuojamas vandeniu, o tirpalas skaidrinamas ir filtruojamas. Lakios azoto bazės išskiriamos virimo temperatūroje, pridedant magnio oksido, ir surenkamos tam tikrame kiekyje sieros rūgšties, kurios perteklius titruojamas natrio hidroksido tirpalu.

3. Reagentai:

3.1. 20 % (m/v) trichloracto rūgšties tirpalas;

3.2. magnio oksidas, a.r.;

3.3. priešpučio emulsija (pvz., silikonas);

3.4. sieros rūgštis 0,05 mol/l;

3.5. natrio hidroksido tirpalas 0,1 mol/l;

3.6. 0,3 % (m/v) metilraudonojo tirpalas 95 %–96 % (v/v) etanolyje.

4. Prietaisai:

4.1. Maišiklis (vartytuvas) 35–40 apsisukimų per minutę.

4.2 Kjeldahl distiliavimo aparatas.

5. Matavimas

Pasveriama 10 g mėginio 1 mg tikslumu ir supilama kartu su 100 ml vandens į 200 ml matavimo kolbą. 30 minučių maišoma maišikliu. Įpilama 50 ml trichloracto rūgšties tirpalo (3.1), skiedžiama vandeniu iki žymės, energingai suplakama ir filtruojama per klostuotą filtrą.

Paimama tiek skaidraus filtrato, kiek reikia numanomam lakiųjų azoto bazių kiekiui (paprastai tinka 100 ml). Skiedžiama iki 200 ml ir pridėdama 2 g magnio oksido (3.2) bei keletą lašų priešpučio emulsijos (3.3). Tirpalas turi būti šarminis (tikrinama lakmuso popieriumi); priešingu atveju pridedama šiek tiek magnio oksido (3.2). Nudistiliuojama apie 150 ml tirpalo Kjeldahl aparate ir distiliatas surenkamas Erlenmeyer kolboje su tiksliai išmatuotu 0,05 mol/l sieros rūgšties tirpalo (3.4) tūriu (25 ml–50 ml). Distiliuojant stengiamasi neperkaitinti kraštų. Sieros rūgšties tirpalas pavirinamas dvi minutes, atvėsinamas ir atvirkštinio titravimo būdu nutitruojamas sieros rūgšties perteklius su 0,1 mol/l natrio hidroksido tirpalu (3.5), naudojant metilraudonojo indikatorių (3.6).

Atliekamas tuščiasis bandymas, pakartojant matavimą be analizuojamo mėginio.

6. Rezultatų skaičiavimas:

6.1. 1 ml H₂SO₄ 0,05 mol/l atitinka 1,7 mg amoniako. Rezultatai išreiškiami mėginio masės procentais;

6.2. rezultatų pakartojamumas

Skirtumas tarp dviejų lygiagrečių to paties mėginio bandymų rezultatų negali viršyti 10 % amoniako santykinės vertės.

______________

3 priedas

SUMINIO fosforo kiekio nustatymas FotometriniU metodU

1. Tikslas ir taikymo sritis

Šiuo metodu galima nustatyti suminio fosforo kiekį pašaruose. Jis labiausiai tinka analizuoti produktus, kuriuose mažai fosforo. Tais atvejais, kai produkte daug fosforo, taikyti gravimetrinį metodą.

2. Metodo esmė

Mėginys mineralizuojamas sausuoju degimu (organiniams pašarams) arba deginimu rūgštyje (mineraliniams junginiams ir skystiems pašarams) ir įdedamas į rūgšties tirpalą. Tirpalas paveikiamas „molibdovanadato“ reagentu. Susidariusio geltono tirpalo optinis tankis matuojamas spektrofotometru nustačius 430 nm bangų ilgį.

3. Reagentai:

3.1. kalcio karbonatas, a.r.;

3.2. druskos rūgštis, a.r., ρ = 1,1 kg/l; (apie 6 mol/l);

3.3. azoto rūgštis, a.r., ρ = 1,045 kg/l;

3.4. azoto rūgštis, a.r., ρ = (1,38–1,42) kg/l;

3.5. sieros rūgštis, a.r., ρ = 1,84 kg/l;

3.6. „molibdovanadato“ reagentas: sumaišoma 200 ml amonio heptamolibdato tirpalo (3.6.1), 200 ml amonio metavanadato tirpalo (3.6.2) ir 134 ml azoto rūgšties (3.4) 1 litro matavimo kolboje. Skiedžiama vandeniu iki žymės;

3.6.1. amonio heptamolibdato tirpalas: ištirpinama karštame vandenyje 100 g amonio heptamolibdato tetrahidrato, a.r.(NH₄) ₆Mo₇O₂₄.×4H₂O. Pridedama 10 ml amoniako (ρ = 0,91 kg/l) ir skiedžiama vandeniu iki 1 l;

3.6.2. amonio metavanadato tirpalas: 2,35 g amonio metavanadato, a.r. NH₄VO₃ ištirpinama 400 ml karšto vandens. Nuolat maišant lėtai įpilama 20 ml praskiestos azoto rūgšties (7 ml HNO₃ (3.4) ir 13 ml H₂O) ir skiedžiama vandeniu iki 1 l.

3.7. Standartinis fosforo tirpalas 1 mg/ml: ištirpinama 4,387 g kalio-divandenilio fosfato, a. r. KH₂PO₄ vandenyje. Skiedžiama vandeniu iki 1 l.

4. Prietaisai:

4.1. kvarciniai arba porcelianiniai tigliai mėginiui sudeginti;

4.2. elektrinė termoreguliuojama mufelinė krosnis (550o C);

4.3. 250 ml Kjeldahl kolba;

4.4. matavimo kolbos ir tikslios pipetės;

4.5. spektrofotometras;

4.6. apie 16 mm skersmens mėgintuvėliai su 14,5 mm skersmens kamščiais; talpa – 25 ml–30 ml.

5. Matavimas:

5.1. Tirpalo ruošimas

Atsižvelgiant į mėginio pobūdį, tirpalas paruošiamas, kaip nurodyta 5.1.1 arba 5.1.2 punktuose:

5.1.1. Mėginių paruošimas įprastine darbo tvarka

Pasveriama 1 g arba daugiau mėginio 1 mg tikslumu. Mėginys įdedamas į Kjeldahl kolbą, įpilama 20 ml sieros rūgšties (3.5), suplakama, kad medžiaga visiškai susimaišytų su rūgštimi ir kad neprikibtų prie kolbos kraštų, pakaitinama ir pavirinama 10 minučių. Leidžiama truputį atvėsti, įpilama 2 ml azoto rūgšties (3.4), lengvai pakaitinama, šiek tiek atvėsinama, įpilama dar šiek tiek azoto rūgšties (3.4) ir vėl užvirinama. Ši procedūra kartojama, iki gaunamas bespalvis tirpalas. Atvėsinama, įpilama truputis vandens, skystis dekantuojamas į 500 ml matavimo kolbą, Kjeldahl kolbą išskalaujant karštu vandeniu. Paliekama atvėsti, skiedžiama vandeniu iki žymės, sumaišoma ir filtruojama.

5.1.2. Mėginiai, kuriuose yra organinės medžiagos ir nėra kalcio- ir magnio- divandenilio fosfatų

Pasveriama apie 2,5 g mėginio 1 mg tikslumu deginimo tiglyje. Mėginys maišomas su 1 g kalcio karbonato (3.1), kol medžiagos visiškai susilies. Deginama krosnyje 550oC ± 5oC temperatūroje, kol gaunami balti ar pilki pelenai (nesvarbu, jei yra truputis medžio anglies). Pelenai perdedami į 250 ml cheminę stiklinę. Įpilama 20 ml vandens ir druskos rūgšties (3.2), iki baigsis burbuliukų išsiskyrimas. Dar įpilama 10 ml druskos rūgšties (3.2). Cheminė stiklinė pastatoma į smėlio vonią ir skystis garinamas, kol susidarys sausas netirpus kvarcas. Likutis dar kartą ištirpinamas 10 ml azoto rūgšties (3.3) ir pavirinamas smėlio vonioje 5 minutes, nelaukiant kol sausai išgaruos. Skystis dekantuojamas į 500 ml matavimo kolbą, stiklinę keletą kartų išskalaujant karštu vandeniu. Paliekama atvėsti, skiedžiama vandeniu iki žymės, sumaišoma ir filtruojama.

5.2. Nuspalvinimas ir optinio tankio matavimas

Pagal 5.1.1 arba 5.1.2 punktus gauto filtrato alikvotinė dalis skiedžiama, siekiant gauti ne didesnę kaip 40 µg/ml fosforo koncentraciją. Į mėgintuvėlį (4.6) įpilama 10 ml šio tirpalo ir 10 ml „molibdovanadato“ reagento (3.6). Išmaišoma ir paliekama pastovėti bent 10 minučių 20 oC temperatūroje. Išmatuojamas optinis tankis spektrofotometru nustačius 430 nm bangos ilgį, naudojant palyginamąjį tirpalą, gautą įdėjus 10 ml „molibdovanadato“ reagento (3.6) į 10 ml vandens.

5.3. Kalibracinė kreivė

Iš standartinio tirpalo (3.7) paruošiami tirpalai su fosforo koncentracijomis 5 µg/ml, 10 µg/ml, 20 µg/ml, 30 µg/ml ir 40 µg/ml. Paimama po 10 ml kiekvieno iš šių tirpalų ir pridedama į juos po 10 ml „molibdovanadato“ reagento (3.6). Išmaišoma ir paliekama pastovėti bent 10 minučių 20oC temperatūroje. Išmatuojamas optinis tankis kaip nurodyta 5.2 punkte.

Nubrėžiama kalibracinė kreivė atidedant optinių tankių priklausomybę nuo fosforo koncentracijos. Koncentracijų intervale nuo 0 µg/ml iki 40 µg/ml kreivė bus tiesinė.

6. Rezultatų skaičiavimas:

6.1. Pagal gautą kalibracinę kreivę nustatomas fosforo kiekis mėginyje. Rezultatas išreiškiamas mėginio masės procentais.

6.2. Rezultatų pakartojamumas

Skirtumas tarp dviejų lygiagrečių to paties mėginio bandymų rezultatų negali būti didesnis negu:

6.2.1. 3 % santykine verte, kai fosforo kiekis mažesnis negu 5 %;

6.2.1. 0,15 % absoliučia verte, kai fosforo kiekis 5 % ir daugiau.

______________

4 priedas

žALIų RIEBALų IR ALIEJAUS KIEKIO NUSTATYMAS

1. Tikslas ir taikymo sritis:

Šis metodas taikomas žalių riebalų ir aliejaus kiekiui nustatyti pašaruose. Metodas netaikomas aliejingoms sėkloms ir aliejiniams vaisiams.

Atsižvelgiant į pašaro prigimtį ir sudėtį, gali būti taikomas vienas iš dviejų metodų:

1.1. metodas A – Tiesiogiai išekstrahuojami žalieji riebalai ir aliejus

Šis metodas taikomas augalinės kilmės pašarams, išskyrus nurodytus metodo B taikymo srityje.

1.2. metodas B – Suminiai žali riebalai ir aliejus

Šis metodas taikomas gyvūninės kilmės pašarams ir visiems kombinuotiesiems pašarams. Taip pat šis metodas naudojamas žaliavoms (kiaušinių glitimas, mielės, bulvių baltymai ir ekstrudinti, traiškyti, kaitinti produktai), iš kurių žalieji riebalai ir aliejus negali būti visiškai išekstrahuoti prieš hidrolizę.

1.3. rezultatų vertinimas

Visuomet, kai rezultatas gautas B metodu, yra didesnis už rezultatą, gautą A metodu, teisingu turi būti laikomas B metodu gautas rezultatas.

2. Metodų esmė:

2.1. Metodas A

Mėginys ekstrahuojamas petroleteriu. Tirpiklis išgarinamas, o likutis išdžiovinamas ir pasveriamas.

2.2. Metodas B

Mėginys veikiamas druskos rūgštimi kaitinant. Mišinys atšaldomas ir filtruojamas. Likutis išplaunamas, išdžiovinamas ir ekstrahuojamas A metodu.

3. Reagentai:

3.1. Petroleteris; virimo temperatūra 40°C–60°C, bromo skaičius turi būti mažesnis už 1 ir liekana po išgarinimo mažesė už 2 mg/100ml.

3.2. Natrio sulfatas bevandenis.

3.3. Druskos rūgšties tirpalas, c = 3 mol/l.

3.4. Filtravimo priemonė, pvz., diatomitas (kizelgūras).

4. Prietaisai:

4.1. Ekstrahavimo prietaisas. Jei ekstrahavimo prietaisas sujungtas su sifonu (Soksleto aparatas), tirpiklio tekėjimo greitis turi būti toks, kad įvyktų 10 ciklų per valandą. Jei prietaisas be sifono, tirpiklio tekėjimo greitis turi būti apie 10 ml per minutę.

4.2. Ekstrahavimo tūtelės, be tirpių petroleteryje medžiagų. Jų poringumas turi derintis su 4.1 punkto reikalavimais.

4.3. Džiovinimo krosnis, arba vakuuminė krosnis 75°C ± 3°C temperatūros, arba džiovyklė su oro cirkuliacija 100°C± 3°C temperatūros.

5. Matavimas:

5.1. Metodas A (žr. 1 pastaba)

Miligramo tikslumu pasveriama 5 g mėginio, perkeliama į ekstrahavimo tūtelę (4.2) ir uždengiama nuriebalintos vatos kamšteliu.

Tūtelė patalpinama į ekstrahavimo prietaisą (4.1) ir ekstrahuojama 6 valandas petroleteriu (3.1). Petroleterio ekstraktas surenkamas į sausą, prieš tai pasvertą kolbą su pemzos gabaliukais. Jei vėliau bus atliekama riebalų kokybinė analizė, pemzos gabaliukai pakeičiami stikliniais rutuliukais.

Tirpiklis nudistiliuojamas. Likutis džiovinamas 1,5 val. kolbą laikant džiovinimo krosnyje (4.3). Kolba atvėsinama eksikatoriuje ir sveriama. Džiovinama dar 30 min., siekiant įsitikinti, ar riebalų svoris išlieka pastovus (svorio sumažėjimas tarp dviejų vienas po kito svėrimų turi būti mažesnis nei 1 mg).

5.2. Metodas B

Miligramo tikslumu pasveriama 2,5 g mėginio (žr. 2 pastaba), suberiama į 400 ml stiklinę arba 300 ml konusinę kolbą ir užpilama 100 ml druskos rūgšties (3.3), įmetant kelis pemzos gabaliukus. Stiklinė uždengiama laikrodžio stikleliu. Jei dirbama su konusine kolba, ji sujungiama su grįžtamuoju kondensatoriumi. Mišinys lengvai virinamas 1 valandą virš nedidelės ugnies arba ant kaitinimo plytelės. Stebima, kad produktas nepriliptų prie indo sienelių.

Tirpalas atvėsinamas, ir pakankamai pridedama filtravimo priemonės (3.4), siekiant išvengti riebalų nuostolių filtruojant. Filtruojama per sudrėkintą, nuriebalintą dvigubą filtrinį popierių. Likutis plaunamas šaltu vandeniu, kol filtratas tampa neutralus. Patikrinama, ar filtrate nėra riebalų. Jų buvimas filtrate rodo, kad mėginys prieš hidrolizę turi būti ekstrahuojamas petroleteriu A metodu.

Dvigubas filtrinis popierius su likučiu padedamas ant laikrodžio stiklelio ir džiovinamas 1,5 val. džiovyklėje su oro cirkuliacija (4.3) 100°C ± 3°C temperatūroje.

Dvigubas filtrinis popierius su sausu likučiu patalpinamas į ekstrahavimo tūtelę (4.2), kuri užkemšama nuriebalintos vatos kamšteliu. Tūtelė įdedama į ekstrahavimo prietaisą (4.1) ir toliau dirbama, kaip nurodyta 5.1 punkto antroje ir trečioje pastraipose.

6. Rezultatų išraiška

Likučio svoris išreiškiamas mėginio masės procentais.

7. Pakartojamumas

Rezultatų skirtumas tarp dviejų lygiagrečių vieno mėginio matavimų, atliekamų to paties tyrėjo, neturi viršyti:

7.1. 0,2 % absoliučios vertės, kai riebalų kiekis mėginyje yra mažesnis už 5 %;

7.2. 4 % santykinai nuo didesnio rezultato, kai riebalų kiekis mėginyje yra 5 %–10 %;

7.3. 0,4 % absoliučios vertės, kai riebalų kiekis mėginyje viršija 10 %.

PASTABA.

1. Produktus su dideliu riebalų ir aliejaus kiekiu sunku susmulkinti ir paimti vidutinį homogeninį mėginį, todėl dirbama, kaip toliau nurodyta. Miligramo tikslumu pasveriama 20 g mėginio ir sumaišoma su 10 g ar daugiau bevandenio natrio sulfato (3.2). Ekstrahuojama petroleteriu (3.1), kaip nurodyta 5.1 punkte. Ekstraktas praskiedžiamas iki 500 ml su petroleteriu (3.1) ir sumaišomas. 50 ml tirpalo supilama į nedidelę sausą prieš tai pasvertą kolbutę su pemzos gabalėliais. (Jei vėliau bus atliekama riebalų kokybinė analizė, pemzos gabaliukai pakeičiami stikliniais rutuliukais.) Tirpiklis išgarinamas, išdžiovinamas ir dirbama pagal 5.1 punkto paskutiniąją pastraipą. Tirpiklis pašalinamas iš ekstrahavimo tūtelės, likutis susmulkinamas ne didesnėmis nei 1 mm dydžio dalelėmis, grąžinamas į ekstrahavimo tūtelę (natrio sulfato nedėti). Toliau dirbama pagal 5.1 punkto antrą ir trečią pastraipas. Riebalų ir aliejaus kiekis apkaičiuojamas procentais mėginyje taikant šią formulę:

(10a + b) x 5,

kur:

a – riebalų likučio svoris gramais po pirmojo ekstrahavimo (alikvotinė ekstrakto dalis);

b – riebalų likučio svoris gramais po antro ekstrahavimo.

2. Jei produkte yra nedaug riebalų, mėginio masę galite padidinti iki 5 g.

3. Naminių gyvūnėlių pašarą, turintį daug vandens, prieš hidrolizę ir ekstrahavimą, prireikus, galima sumaišyti su bevandeniu natrio sulfatu, kaip paminėta metode B.

4. Pagal 5.2 punktą nufiltruotas likutis efektyviau išplaunamas karštu vandeniu nei šaltu.

5. 1,5 val. riebalų likučio džiovinimo trukmė taikoma daugeliui pašarų. Per ilgo džiovinimo vengiama, nes dėl to gali būti sumažėję matavimo rezultatai. Džiovinimui galima naudoti ir mikrobangų krosnelę.

6. Išankstinis ekstrahavimas prieš hidrolizę metodu A ir pakartotinis ekstrahavimas metodu B rekomenduojamas, jei žalių riebalų ir aliejaus kiekis viršija 15 %. Ekstrahavimo trukmė priklauso nuo pašaro ir nuo riebalų ar aliejaus, esančių pašare, kilmės.

SUDERINTA                                                                 SUDERINTA

Nacionalinės veterinarijos laboratorijos                          Lietuvos gyvulininkystės instituto

direktorius                                                                       direktorius

E. Blaževičius                                                                 J. Jatkauskas

2000 m. birželio 20 d.                                                     2000 m. birželio 26 d.

______________