Lietuvos Respublikos Vyriausybė
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISMŲ ĮSTATYMO 23 STRAIPSNIO PAPILDYMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIP-4188
2012 m. birželio 6 d. Nr. 663
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5-97; 2000, Nr. 86-2617; 2004, Nr. 165-6025) 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2012 m. balandžio 11 d. sprendimo Nr. SV-S-1545 3 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė n u t a r i a:
Nepritarti Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 23 straipsnio papildymo įstatymo projektui Nr. XIP-4188 (toliau – įstatymo projektas) dėl šių priežasčių:
1. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatuota – konstitucinės teisingumo vykdymo ir bendrosios kompetencijos teismų sistemos sampratos suponuoja tai, kad įstatyme turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad kiekvienas tam tikros instancijos bendrosios kompetencijos teismas pagal įstatymus vykdytų būtent tas funkcijas, kurios yra būdingos tos instancijos bendrosios kompetencijos teismams, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – Konstitucija) negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, kaip kasacinės instancijos teismo, konstitucinė prigimtis. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai (ir tų teismų teisėjai) negali kištis į žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų nagrinėjamas bylas, teikti jiems kokių nors privalomų ar rekomendacinio pobūdžio nurodymų, kaip turi būti sprendžiamos atitinkamos bylos ir panašiai, tokie nurodymai (nesvarbu, privalomi ar rekomendacinio pobūdžio) Konstitucijos atžvilgiu būtų vertintini kaip atitinkamų teismų (teisėjų) veikimas ultra vires. Be to, privalomų ar rekomendacinio pobūdžio nurodymų, kaip turi būti sprendžiamos atitinkamos bylos ir panašiai, davimas žemesnės instancijos teismams varžytų ir pačių tuos nurodymus duodančių aukštesnės instancijos teismų galimybes nešališkai peržiūrėti, jeigu to prireiktų, atitinkamas bylas apeliacine ar kasacine tvarka. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją teismų praktika formuojama tik teismams patiems sprendžiant bylas.
Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (Žin., 1994, Nr. 46-851; 2002, Nr. 17-649) (toliau – Teismų įstatymas) 23 straipsnyje nustatyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kompetencija. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas – vienintelis kasacinės instancijos teismas įsiteisėjusiems bendrosios kompetencijos teismų sprendimams, nuosprendžiams, nutartims, nutarimams (išskyrus nutarimus administracinių teisės pažeidimų bylose) ir įsakymams peržiūrėti (Teismų įstatymo 23 straipsnio 1 dalis), šis teismas formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus, kitus teisės aktus ir šiuo tikslu skelbia skyrių plenarinių sesijų nutartis, trijų ir išplėstinių septynių teisėjų kolegijų nutartis, dėl kurių paskelbimo pritarė dauguma atitinkamo skyriaus teisėjų, analizuoja teismų praktiką taikant įstatymus ir kitus teisės aktus ir teikia rekomendacinius išaiškinimus, gali konsultuoti teisėjus įstatymų ir kitų teisės aktų aiškinimo ir taikymo klausimais. Kasacine tvarka nagrinėdamas įsiteisėjusius bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, nuosprendžius, nutartis ar nutarimus, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas gali pasisakyti dėl operatyvinės veiklos priemonių taikymo (pavyzdžiui, kasacinės bylos Nr. 2K-676/2006, 2K-32/2007, 2A-P-2/2009), kai to reikalauja asmens, visuomenės ar valstybės teisių ar teisėtų interesų apsauga. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas gali apibendrinti teismų praktiką jo paties ir žemesnės instancijos teismų nagrinėtose bylose, todėl įstatymo projekto aiškinamojo rašto 1 punkte reiškiami nuogąstavimai, kad nesant įpareigojimo Lietuvos Aukščiausiajam Teismui apibendrinti teismų sankcionuotų operatyvinės veiklos priemonių taikymo praktiką galimas piktnaudžiavimas taikant operatyvinės veiklos priemones, nepagrįsti, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo veikla kasacine tvarka peržiūrint įsiteisėjusius žemesnės instancijos teismų baigiamuosius aktus sudaro visas sąlygas pasiekti aiškinamojo rašto 2 punkte nurodytą tikslą – tikrinti teismų sankcionuotų operatyvinės veiklos priemonių taikymo pagrįstumą ir teisėtumą.
2. Įstatymo projekto aiškinamojo rašto teiginys, kad šiuo metu operatyvinės veiklos priemonių taikymo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės klausimas nereglamentuojamas, nepagrįstas, nes operatyvinei veiklai kontroliuoti, koordinuoti ir prižiūrėti skirtos Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo (Žin., 2002, Nr. 65-2633) (toliau – Operatyvinės veiklos įstatymas) septintojo skirsnio nuostatos. Operatyvinės veiklos įstatyme nustatyta, kad operatyvinės veiklos, kuriai priskiriamas ir operatyvinės veiklos priemonių taikymas, vidaus kontrolę organizuoja operatyvinės veiklos subjektų vadovai ir operatyvinės veiklos subjektų pagrindinių institucijų vadovai (Operatyvinės veiklos įstatymo 20 straipsnio 1 dalis), operatyvinės veiklos subjektų operatyvinius veiksmus koordinuoja ir jų teisėtumą kontroliuoja generalinis prokuroras ar jo įgalioti Generalinės prokuratūros ar apygardų prokuratūrų prokurorai (Operatyvinės veiklos įstatymo 21 straipsnis).