Lietuvos Respublikos Vyriausybė
NUTARIMAS
Dėl LIETUVOS RESPUBLIKOS GARANTINIO FONDO ĮSTATYMO 12 STRAIPSNIO PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIP-4497
2013 m. balandžio 30 d. Nr. 389
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5-97; 2000, Nr. 86-2617; 2004, Nr. 165-6025) 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2013 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. SV-S-139 3 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
1. Nepritarti Lietuvos Respublikos garantinio fondo įstatymo 12 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo projektui Nr. XIP-4497 (toliau – Įstatymo projektas) dėl šių priežasčių:
1.1. Įstatymo projekte siūloma suteikti teisę gauti piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas (toliau – kompensacija) įmonių, kurių bankroto procesas pradėtas iki Lietuvos Respublikos garantinio fondo įstatymo (Žin., 2000, Nr. 82-2478) (toliau – Įstatymas) įsigaliojimo, tai yra iki 2000 m. spalio 1 d., ir buvo tęsiamas ir baigiamas, įmonės likviduojamos dėl bankroto šiam Įstatymui įsigaliojus (toliau – likviduotos dėl bankroto įmonės), darbuotojams. Skiriant kompensacijas prieš daugelį metų likviduotų dėl bankroto įmonių darbuotojams, šios įmonės likviduotos dėl bankroto ir išregistruotos iš Juridinių asmenų registro, o archyvams perduoti kasos ir banko dokumentai, kurie turi būti saugomi 10 metų, sunaikinti, taigi nebūtų įmanoma nustatyti, kokia dalis įsiskolinimo kiekvienam darbuotojui liko neišmokėta. Taip pat nežinoma, kokią dalį viso įsiskolinimo darbuotojui sudaro kompensacijų įsiskolinimas.
Atsižvelgiant į tai, kad siūloma teisiškai sureguliuoti teisinius santykius, kurie susidarė daugiau kaip prieš 12 metų, ir nesant šio punkto pirmojoje pastraipoje nurodytų duomenų ir dokumentų, nebūtų įmanoma apskaičiuoti kompensacijų dydžio ir skirti likviduotų dėl bankroto įmonių darbuotojams išmokas, tai yra likviduotų dėl bankroto įmonių paraiškos nebūtų tenkinamos nesant pakankamai duomenų apie šios kompensacijos skyrimo pagrindą.
1.2. Darbuotojų reikalavimų tenkinimo iš Garantinio fondo tikslas – užtikrinti minimalaus lygio darbuotojų apsaugą jų darbdaviui tapus nemokiam, darbuotojo, kaip aktyvaus darbo rinkos dalyvio, apsaugą tuo metu, kai jis netenka darbo pajamų. Taigi įmonių, bankrutavusių prieš 12 ir daugiau metų, darbuotojų reikalavimų dėl kompensacijų tenkinimas neatitinka darbuotojų reikalavimų tenkinimo iš Garantinio fondo tikslo.
1.3. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad pastaraisiais metais Garantinio fondo išlaidos neviršija gaunamų pajamų ir likviduotų dėl bankroto įmonių darbuotojų kompensacijoms skirti prireiktų 9–10 mln. litų iš Garantinio fondo.
Garantinio fondo 2013 metų lėšų sąmatoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Seimo 2013 m. kovo 28 d. nutarimu Nr. XII-215, toks lėšų poreikis nenumatytas. Kadangi neišlikę likviduotų dėl bankroto įmonių dokumentų ir duomenų, nežinoma, kiek yra nepatenkintų kompensacijų įsiskolinimų kiekvienam darbuotojui, neaišku, kuo pagrįsta Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyta 9–10 mln. litų iš Garantinio fondo suma, kurią siūloma skirti likviduotų dėl bankroto įmonių darbuotojų kompensacijoms.
2. Pažymėti, kad dėl šio nutarimo 1.1 ir 1.2 punktuose nurodytų priežasčių Lietuvos Respublikos Seimo priimtame Lietuvos Respublikos Garantinio fondo įstatymo pakeitimo įstatyme (Žin., 2012, Nr. 78-4017) atsisakyta išeitinių išmokų likviduotų dėl bankroto įmonių darbuotojams skyrimo. Galimybė jas skirti atsirado įsigaliojus Lietuvos Respublikos garantinio fondo įstatymo 1, 2, 4, 5, 6, 8, 9, 10, 12, 13 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui (Žin., 2008, Nr. 79-3100), nustatančiam ir pereinamąjį laikotarpį pradėtoms rengti paraiškoms pateikti.
3. Pritarti Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2012 m. birželio 5 d. išvados 1 punkte ir Europos teisės departamento prie Teisingumo ministerijos 2013 m. birželio 18 d. išvadoje pateiktoms pastaboms dėl Įstatymo projekto.