LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO 2004 M. SPALIO 28 D.
SPRENDIMAS ADMINISTRACINĖJE BYLOJE Nr. I(1)-08/04
(BYLŲ KATEGORIJA 20.1)
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Edvardo Sinkevičiaus ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos primininkas ir pranešėjas),
sekretoriaujant Giedrei Telksnienei,
dalyvaujant atsakovo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atstovams Violetai Dailidėnienei ir Aušrūnei Kazlauskienei,
trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovui Skirmantei Staveckaitei,
trečiojo suinteresuoto asmens akcinės bendrovės „Žemaitijos pienas“ atstovams Mantui Armaliui ir Gintarui Keliauskui,
trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Žalmargės pienas“ atstovams Jonui Basokui ir advokatui Deividui Poškai,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus ištirti, ar žemės ūkio ministro 2003 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 3D-236 patvirtintų Paramos pieno supirkimo kainoms palaikyti teikimo perdirbimo įmonėms taisyklių 5 punkto 1 dalies, 2 punkto, 3.1 punkto, 3.2 punkto, 10 punkto nuostatos, taip pat šių taisyklių 1 priedas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimui Nr. 725 „Dėl pieno supirkimo kainų 2003 metų birželio-gruodžio mėnesiais“, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.76 straipsniui ir Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsniui.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I
Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo individualią administracinę bylą pagal akcinės bendrovės „Žemaitijos pienas“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, uždarajai akcinei bendrovei „Marijampolės pieno konservai“ dėl žalos atlyginimo.
1. Pareiškėjas šioje Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje AB „Žemaitijos pienas“ nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. birželio 4 d. nutarimu Nr. 725 Lietuvos pieno perdirbėjus įpareigojo 2003 metų birželio-gruodžio mėnesiais pieno gamintojams mokėti 2002 metais tuo pačiu laiku mokėtas pieno supirkimo kainas. Šiuo nutarimu Vyriausybė įpareigojo Žemės ūkio ministeriją, suderinus su Finansų ministerija, parengti ir patvirtinti 56 mln. litų paramos teikimo pieną superkančioms ir/ar perdirbančioms įmonėms taisykles. Pareiškėjo AB „Žemaitijos pienas“ teigimu, šios taisyklės, patvirtintos žemės ūkio ministro 2003 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 3D-236 (toliau – Taisyklės) prieštarauja minėtam Vyriausybės nutarimui. Taisyklėse ir jų priede Nr. 1 pateiktame lėšų paskirstymo apskaičiavime kiekvienai įmonei įteisintos nevienodos sąlygos pieno gamintojams, nes vieni perdirbėjai, superkantys pieną gaus arba gavo lėšų daugiau nei reikia Vyriausybės nutarimui vykdyti, o dviem bendrovėms, t. y. AB „Žemaitijos pienas“ ir UAB „Marijampolės pieno konservai“, lėšų skirta gerokai mažiau. AB „Žemaitijos pienas“ skunde pažymėjo, kad, sudarant paramos paskirstymo kiekvienai įmonei lentelę – Taisyklių priedą Nr. 1, nebuvo atsižvelgta į tai, kiek konkrečiai kiekviena perdirbimo įmonė vidutiniškai mokėjo gamintojams 2002 metų antrąjį pusmetį. Žemės ūkio ministerija išvedė bendrąjį šio laikotarpio visų perdirbimo įmonių pieno supirkimo kainų vidurkį ir pagal tai apskaičiavo paramos dydį, lėšas pagal šį kriterijų paskirstė proporcingai visoms įmonėms. AB „Žemaitijos pienas“ teigimu, 2002 metų antrąjį pusmetį ši bendrovė mokėjo didžiausią kainą palyginti su kitomis pieną superkančiomis įmonėmis, todėl iki tų pačių pieno supirkimo kainų atkūrimo šiai bendrovei reikėjo kur kas daugiau lėšų. Tuo tarpu kitos pieno perdirbimo įmonės, 2002 metais mokėjusios mažesnę nei vidutinė pieno supirkimo kaina, iš skirtos paramos pasipelnė. AB „Žemaitijos pienas“ taip pat nurodė, kad Taisyklėse nustatytas visoms įmonėms vienodas superkamo pieno kiekio prognozuojamas augimas – 3 procentai supirkimo padidėjimo tendencija paramos teikimo laikotarpiu. Šis kriterijus yra neobjektyvus, nes per pastarąjį laikotarpį superkamo pieno kiekio didėjimo (mažėjimo) tendencija tarp įmonių labai skyrėsi. AB „Žemaitijos pienas“ nuo 2003 m. sausio iki 2003 m. gegužės mėnesio superkamo pieno kiekį padidino 6 procentais, ir toks augimo tempas išlieka.
2. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2004 m. gegužės 12 d. nutartimi sustabdė individualios administracinės bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas ištirti, ar žemės ūkio ministro 2003 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 3D-236 patvirtintos Paramos pieno supirkimo kainoms palaikyti teikimo perdirbimo įmonėms taisyklės neprieštarauja Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimui Nr. 725 „Dėl pieno supirkimo kainų 2003 metų birželio-gruodžio mėnesiais“ ir Civilinio kodekso 2.76 straipsniui. 2004 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi patikslindamas 2004 m. gegužės 12 d. nutartį, Vilniaus apygardos administracinis teismas prašė ištirti:
1) ar žemės ūkio ministro 2003 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 3D-236 patvirtintų Paramos pieno supirkimo kainoms palaikyti teikimo perdirbimo įmonėms taisyklių 5 punkto 1 dalies nuostata „Kiekvienai įmonei lėšos apskaičiuojamos pagal jai skiriamą bendrą paramą, kuri nustatyta atsižvelgus į tai, kokią dalį visos 2002 m. eksportuotos ir vidaus rinkoje suvartotos produkcijos (skaičiuojant perdirbtu pienu) sudarė tos įmonės produkcija (1 priedas)“ neprieštarauja Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimui Nr. 725 „Dėl pieno supirkimo kainų 2003 metų birželio- gruodžio mėnesiais“ ir Civilinio kodekso 2.76 straipsniui;
2) ar žemės ūkio ministro 2003 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 3D-236 patvirtintų Paramos pieno supirkimo kainoms palaikyti teikimo perdirbimo įmonėms taisyklių 2 punkto dalis „Parama teikiama atsižvelgiant į nepalankias aplinkybes užsienio pieno rinkose ir įvertinant 2002 m. pieno produktų pardavimo struktūrą (eksporto rinkoje ir vidaus vartojimui – po 50 proc. perdirbto pieno) bei prognozuojamą superkamo pieno kiekio padidėjimą 3 procentais paramos teikimo laikotarpiu“, 3.1 punkto dalis, nustatanti, jog parama teikiama įmonėms, kurios „2003 m. birželio-gruodžio mėnesiais superka visą joms pateiktą parduoti rūšinį pieną ir pieno gamintojams moka ne mažesnes kainas, negu buvo mokėtos pagal rūšis 2002 m., pridedant prognozuojamą 3 proc. pieno supirkimo didėjimą...“ ir 10 punkto dalis „Už 2003 m. birželio-gruodžio mėnesiais supirktą ir perdirbtą pieną, viršijant 2002 m. atitinkamu laikotarpiu supirkto pieno kiekį pridėjus prognozuojamą 3 proc. supirkimo padidėjimą, atsiskaitoma sutartinėmis kainomis“ neprieštarauja Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimui Nr. 725 „Dėl pieno supirkimo kainų 2003 metų birželio-gruodžio mėnesiais“ ir Civilinio kodekso 2.76 straipsniui.
3. Abejonių dėl šių teisės normų atitikties aukštesnės galios teisės aktams Vilniaus apygardos administraciniam teismui kilo dėl tokių argumentų:
3.1. Pagal Taisyklėse išdėstytą lėšų pieno perdirbimo įmonėms paskirstymo principą paramos kiekvienai pieno perdirbimo įmonei kiekis priklauso nuo jos užimamos rinkos dalies, kuri nustatyta atsižvelgus į tai, kokią dalį visos 2002 m. eksportuotos ir vidaus rinkoje suvartotos produkcijos sudarė tos įmonės produkcija. Tuo tarpu Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimo Nr. 725 „Dėl pieno supirkimo kainų 2003 metų birželio-gruodžio mėnesiais“ 1 punktu pieno perdirbimo įmonės įpareigotos mokėti pieno gamintojams kainas, kokias konkreti įmonė mokėjo 2002 metų atitinkamais mėnesiais. Taigi Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, kiekvienos įmonės gaunamų paramos lėšų ir lėšų, skiriamų pieno gamintojams apmokėti už superkamą pieną, sumos gali skirtis, dėl to vienoms įmonėms paramos lėšų net gali likti, o kitos bus priverstos pieno supirkimo kainoms palaikyti papildomai skirti savo lėšų. Tokia situacija gali pažeisti ir diskriminacijos draudimo principą.
3.2. Pagal Taisyklių 2, 3.1 ir 10 punktus visoms įmonėms prognozuojamas vienodas 3 procentų superkamo pieno kiekio padidėjimas. Kadangi nuo šio rodiklio taip pat priklauso įmonių gaunama parama, o superkamo pieno kiekio augimo (mažėjimo) tendencija tarp skirtingų pieno perdirbimo įmonių gali skirtis, toks teisinis reglamentavimas gali pažeisti Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimą Nr. 725 „Dėl pieno supirkimo kainų 2003 metų birželio-gruodžio mėnesiais“ ir Civilinio kodekso 2.76 straipsnį.
II
1. Atsakovas Žemės ūkio ministerija atsiliepimuose į Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą išdėstė poziciją, kad Paramos pieno supirkimo kainoms palaikyti teikimo perdirbimo įmonėms taisyklės, patvirtintos žemės ūkio ministro 2003 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 3D-236, neprieštarauja Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimui Nr. 725 „Dėl pieno supirkimo kainų 2003 metų birželio-gruodžio mėnesiais“ ir Civilinio kodekso 2.76 straipsniui. Atsakovo teigimu, Taisyklės buvo parengtos atsižvelgiant į ministrų pasitarime (2003 m. birželio 16 d. protokolas Nr. 25) pareikštą nuostatą, kad 50 procentų (28 mln. Lt) paramos lėšų skiriama pieno daliai, sunaudotai eksportuotiems produktams gaminti, ir 50 procentų (28 mln. Lt) – likusiam perdirbto pieno kiekiui proporcingai įmonių daliai bendroje pieno pardavimo 2002 metais struktūroje. Paramos dydis buvo apskaičiuotas padarius prielaidas dėl galimo JAV dolerio kurso nuvertėjimo, atsižvelgus į produktų kainų mažėjimo tendencijas užsienio rinkose, produktų kainų lygį 2003 metų antrajame pusmetyje vidaus rinkoje bei įvertinus galimą superkamo pieno kiekio augimą 3 procentais. Paramos lėšos buvo skirtos palaikyti buvusias pieno supirkimo kainas, bet nesiekta jas suvienodinti tarp atskirų įmonių ar kompensuoti nuostolius dėl kitų galimų pieno žaliavos rinkos pokyčių (superkamo pieno kiekio, kokybės ir pieno gamintojų struktūrinių pasikeitimų), kurie priskirtini įmonių veiklos rizikos veiksniams. Parama buvo skirta ne už supirkto pieno toną. Pagal 2002 metų įmonių produktų pardavimo struktūros rodiklius buvo skirtas fiksuotas paramos dydis visam paramos teikimo laikotarpiui. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, nei Vyriausybė 2003 m. birželio 4 d. nutarimu Nr. 725, nei žemės ūkio ministras 2003 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 3D- 236 neįsipareigojo kiekvienai pieno perdirbimo įmonei mokėti kainų skirtumo, kurio dydis priklausytų nuo konkrečios įmonės 2002 metais mokėtų faktiškų pieno supirkimo kainų. Paramos teikimo principai ne kartą buvo svarstomi pasitarimuose, jiems pritarė visų programoje dalyvaujančių pieno perdirbimo įmonių vadovai.
2. Trečiasis suinteresuotas asmuo Finansų ministerija atsiliepime į Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą nurodo, kad Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimas Nr. 725 nenustatė kriterijų, kuriais vadovaujantis turi būti paskirstyta parama, nebuvo įsipareigota kiekvienai pieno perdirbimo įmonei mokėti kainų skirtumo, kurio dydis priklausytų nuo konkrečios įmonės 2002 metais mokėtų faktiškų pieno supirkimo kainų, todėl Tvarka neprieštarauja minėtam Vyriausybės nutarimui. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, Tvarka AB „Žemaitijos pienas“ nenustato skirtingų teisių nei kitoms pieno perdirbimo įmonėms. Žemės ūkio ministro 2003 m. birželio 16 d. įsakymas Nr. 3D-236 nustato visoms įmonėms vienodą paramos teikimo tvarką, tokius pačius paramos lėšų skyrimo kriterijus. Kiekvienai įmonei lėšos apskaičiuojamos pagal jai skiriamą bendrą paramą, kuri nustatyta atsižvelgus į tai, kokią dalį visos 2002 metais eksportuotos ir vidaus rinkoje suvartotos produkcijos sudarė tos įmonės produkcija, todėl minėtas žemės ūkio ministro įsakymas neprieštarauja Civilinio kodekso 2.76 straipsniui.
3. Atsiliepime į Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Žemaitijos pienas“ nurodo, kad Taisyklėse paramos dydis kiekvienai pieno perdirbimo įmonei nustatytas atsižvelgus į tai, kokią dalį visos 2002 m. eksportuotos ir vidaus rinkoje suvartotos produkcijos (skaičiuojant perdirbtu pienu) sudarė tos įmonės produkcija ir tuo pagrindu kiekvienai pieno perdirbimo įmonei teko bendrosios paramos dalis. Būtent šia nuostata Taisyklėse buvo įtvirtintas paramos paskirstymas, neatsižvelgiant į konkrečios pieno perdirbimo įmonės poreikį paramai 2003 m. gauti, ir tokiu būdu buvo sudarytos sąlygos atskirų pieno perdirbimo įmonių diskriminavimui. Paramos dydis (56 mln. Lt) apskaičiuotas, atlikus vidutinės kainos 2002 metais apskaičiavimus, kiek numatoma supirkti pieno žaliavos, bei įvertinus pieno žaliavos 3 procentų augimą 2003 metais. AB „Žemaitijos pienas“ nuomone, priimant Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimą Nr. 725 paramos dydis buvo susietas tik su 2002 metų pieno supirkimo vidutinėmis kainomis. Taisyklių 3.1 punktas numatė šioms įmonėms pareigą supirkti visą joms pateiktą parduoti rūšinį pieną ir pieno gamintojams mokėti ne mažesnes kainas, negu buvo mokėtos pagal rūšis 2002 metų tais pačiais mėnesiais už tokį patį pieno kiekį, kuris buvo supirktas ir perdirbtas per tą patį laiką 2002 metais, pridedant prognozuojamą 3 procentų pieno supirkimo didėjimą. Ši įpareigojanti teisės norma buvo susieta tik su 2002 metų pieno kaina bei supirkimo kiekiu. Esant tokiam teisiniam reglamentavimui, kai pieno perdirbėjų pareiga susieta su Taisyklių 3.1 punkto vykdymu, atskiros įmonės buvo priverstos skirti savo lėšų 2002 metų kainų lygiui palaikyti. Taisyklėse nustatytas visoms įmonėms vienodas superkamo pieno prognozuojamas kiekio augimas – 3 procentai paramos teikimo laikotarpiu – yra diskriminacinio pobūdžio, nes per 2003 metų atitinkamą laikotarpį superkamo pieno kiekio didėjimo ar mažėjimo tendencijos tarp įmonių gerokai skyrėsi. Šio trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, minėtos Taisyklių normos prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.
III
Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą pagal UAB „Žalmargės pienas“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Žemės ūkio ministerijos, dėl Konkurencijos tarybos 2004 m. balandžio 1 d nutarimo Nr. 1S-53 panaikinimo ir žalos atlyginimo.
1. Šioje administracinėje byloje pareiškėjas UAB „Žalmargės pienas“ prašė panaikinti Konkurencijos tarybos 2004 m. balandžio 1 d nutarimą Nr. 1S-53, kuriuo buvo pripažinta, kad žemės ūkio ministro 2003 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 3D-236 patvirtintos Paramos pieno supirkimo kainoms palaikyti teikimo perdirbimo įmonėms taisyklės neprieštarauja Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai. UAB „Žalmargės pienas“ teigimu, Taisyklėse nenurodžius UAB „Žalmargės pienas“ skirtinos išmokos dydžio ir įtraukus šia įmonę į „Kitų įmonių“ sąrašą, ši įmonė, kaip ir kitos „Kitų įmonių“ sąrašo įmonės, nepaisant realiai užimamos didesnės rinkos dalies gavo mažesnio dydžio paramą.
2. 2004 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinis teismas sustabdė šios individualios administracinės bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas ištirti, ar žemės ūkio ministro 2003 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 3D-236 patvirtintų Paramos pieno supirkimo kainoms palaikyti teikimo perdirbimo įmonėms taisyklių 5 punkto nuostata „Kiekvienai įmonei lėšos apskaičiuojamos pagal jai skiriamą bendrą paramą, kuri nustatyta atsižvelgus į tai, kokią dalį visos 2002 m. eksportuotos ir vidaus rinkoje suvartotos produkcijos (skaičiuojant supirktu pienu) sudarė tos įmonės produkcija (1 priedas)“ 3.1 ir 3.2 punktai (žemės ūkio ministro 2003 m. rugpjūčio 13 d. įsakymo Nr. 3D-334 redakcija) ta apimtimi, kuria nustatoma skirtinga paramos skaičiavimo tvarka įmonėms, pradėjusioms veiklą 2002 ir 2003 metais, taip pat šių Taisyklių 1 priedas neprieštarauja Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimui Nr. 725 „Dėl pieno supirkimo kainų 2003 metų birželio-gruodžio mėnesiais“ ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui.
3. Vilniaus apygardos administracinis teismas prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą grindžia šiais argumentais:
3.1. Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimu Nr. 725 „Dėl pieno supirkimo kainų 2003 metų birželio-gruodžio mėnesiais“ nebuvo įtvirtinti jokie skirtingi paramos teikimo kriterijai įmonėms, pradėjusioms veiklą 2002 ar 2003 metais. Tuo tarpu Taisyklių normos įtvirtina skirtingą paramos apskaičiavimo tvarką pieno perdirbimo įmonėms priklausomai nuo jų veiklos pradžios metų.
3.2. Taisyklių 1 priede įtvirtintos fiksuotos paramos teikimo sumos atskiriems priede įvardytiems pieno perdirbėjams. Tačiau priede įvardijami ne visi Lietuvos perdirbėjai, neįvardyti perdirbėjai priskiriami kategorijai „Kitos įmonės“. Vienai ar kelioms įmonėms, priskirtoms „Kitų įmonių“ grupei, per metus padidinus superkamo pieno kiekį, likusios šios grupės įmonės gautų mažesnę paramą už vieną supirkto pieno toną, nors tokios įmonės yra įpareigotos išlaikyti tokias pačias supirkimo kainas, kaip ir įmonės, kurios konkrečiai įvardytos Taisyklių 1 priede. Vilniaus apygardos administracinio teismo nuomone, toks finansinės paramos teisinis reglamentavimas neužtikrina sąžiningos konkurencijos tarp pieno perdirbėjų ir sudaro skirtingas konkurencijos sąlygas pieno rinkoje.
IV
1. Atsiliepime į Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą atsakovas Žemės ūkio ministerija nurodo, kad Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarime Nr. 725 nenurodyti jokie kriterijai, kuriais vadovaujantis turi būti skirstoma parama. Pagal Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 10 straipsnio 2 dalį žemės ūkio perdirbimo parama, kaip viena iš intervencinių priemonių, gali būti taikoma Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka, todėl Tvarkos prieštaravimas minėtam Vyriausybės nutarimui neįmanomas. Paramos dydis kiekvienai įmonei buvo apskaičiuotas pagal 2002 metais įmonės užsienio ir vidaus rinkose parduotų pieno produktų dalį procentais nuo bendros šių pardavimų apimties. Kiekvienam mėnesiui lėšos paskirstytos, atsižvelgus į 2002 metų atskirais mėnesiais supirkto perdirbti pieno dalį (procentais). Pagrindinė nuostata, kuria vadovaujantis buvo skirstomos išmokos, kad tai ne kainos priedas (nebuvo tikslo suvienodinti kainas), o parama perdirbimo įmonei eksporto padarinių situacijai gerinti. Apskaičiavimui naudoti Statistikos departamento prie Vyriausybės suvestinių apie pieno produktų gamybą, eksportą bei perdirbamą pieną duomenys, kuriuos teikia pieno perdirbimo įmonės. Paramos dydis pagal 2003 metų veiklos rezultatus (superkamo kiekio padidėjimas, pieno kainos didėjimas dėl geresnės pieno kokybės ir pan.) nebuvo koreguojamas. Atsižvelgus į tai, kad labiausiai eksportuojamų pieno produktų kainos ir dolerio kursas sumažėjo 2002 metais, o naujai įsikūrusios įmonės 2002 metais pieno nesupirko, rinkoje nedalyvavo ir nepatyrė nuostolių, dėl kurių 2002 metais veikusios įmonės sumažino žaliavos supirkimo kainas jau nuo 2003 metų pradžios, įmonėms, pradėjusioms veiklą tik 2003 metais, parama nebuvo numatyta. Atsakovo teigimu, Vyriausybės nutarimo nuostata, kad parama teikiama 2002 metais buvusių kainų lygiui palaikyti, rodo, kad kalbama apie įmones, jau buvusias rinkoje. Atsižvelgus į Lietuvos Respublikos Seimo Kaimo reikalų komiteto siūlymus skatinti kooperatyvų veiklą, žemės ūkio ministro 2003 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu Nr. 3D-334 buvo pakeistas ginčijamas įsakymas ir numatyta galimybė gauti paramą įmonėms, kurios tik 2003 metais pradėjo gaminti ir eksportuoti pieno produktus. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad paramos dydis buvo skiriamas ne už supirkto pieno toną, todėl skiriasi paramos dydis atskiroms įmonėms, tenkantis vienai supirkto pieno tonai. Nuostata, kad įmonėms, pradėjusioms gaminti ir eksportuoti pieno produktus 2003 metais, skiriama parama turi būti ne didesnė kaip 70 Lt už toną bazinio pieno, atitinka paramos dydį, vidutiniškai tenkantį programoje „dalyvaujančio“ pieno tonai. Šis skaičius įrašytas siekiant išvengti paramos lėšų pereikvojimo, nes paramos dydis, tenkantis skirtingų įmonių tonai pieno, yra nevienodas, o naujų įmonių pieno supirkimo apimtys nežinomos ir nelyginamos su 2002 metais. Atsakovo teigimu, Taisyklių 5 punkto nuostata „kiekvienai įmonei lėšos apskaičiuojamos pagal jai skiriamą bendrą paramą, kuri nustatyta atsižvelgus į tai, kokią dalį visos 2002 m. eksportuotos ir vidaus rinkoje suvartotos produkcijos (skaičiuojant supirktu pienu) sudarė tos įmonės produkcija (1 priedas)“, 3.1 ir 3.2 punktai (žemės ūkio ministro 2003 m. rugpjūčio 13 d. įsakymo Nr. 3D-334 redakcija) ta apimtimi, kuria nustatoma skirtinga paramos skaičiavimo tvarka įmonėms, pradėjusioms veiklą 2002 ir 2003 metais, taip pat Taisyklių 1 priedas neprieštarauja Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimui Nr. 725 „Dėl pieno supirkimo kainų 2003 metų birželio- gruodžio mėnesiais“ ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui.
2. Trečiasis suinteresuotas asmuo Finansų ministerija atsiliepime į Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą nurodo, kad Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimui Nr. 725 nenustatė kriterijų, kuriais vadovaujantis turi būti paskirstyta parama. Žemės ūkio ministras, priimdamas minėtą įsakymą, veikė pagal savo kompetenciją ir įgyvendino Vyriausybės pavedimą, todėl toks veikimas neprieštarauja Vyriausybės nutarimui. Šio trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, Taisyklių 3.1 ir 3.2 punktai nereglamentuoja paramos apskaičiavimo tvarkos, o nustato, kokioms įmonėms teikiama parama. Taisyklių 5 punktas nustato visoms įmonėms vienodą paramos teikimo tvarką, tuos pačius paramos lėšų skyrimo kriterijus. Finansų ministerijos manymu, Taisyklių nuostatos neprieštarauja Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimui Nr. 725 ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui.
3. Atsiliepime į Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Žalmargės pienas“ nurodo, kad Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimu Nr. 725 nebuvo įtvirtinti skirtingi paramos teikimo kriterijai įmonėms, pradėjusioms veiklą 2002 ir 2003 metais. Visoms įmonėms parama turėjo būti teikiama vienodai. Konkurencijos tarp pieną perdirbančių įmonių neribotų tik paramos teikimas pagal faktiškai paramos teikimo metais supirktą pieną tonomis, o Taisyklėmis įtvirtintas paramos paskirstymo būdas riboja įmonių galimybes konkuruoti. Šis trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat pabrėžia, kad 2003 metais veiklą pradėjusios įmonės Taisyklių priede Nr. 1 yra įtrauktos į „Kitų įmonių“ sąrašą, taip bendrai paskirstant šioms įmonėms paramą. Realiai „Kitoms įmonėms“ už vieną toną supirkto pieno skiriama žymiai mažesnė parama, nei konkrečiai Taisyklių priede Nr. 1 įvardytoms įmonėms. 2003 m. rugpjūčio 13 d. žemės ūkio ministro įsakymu Nr. 3D-334 buvo papildytas Taisyklių 5 punktas, nurodant, kad įmonėms, pradėjusioms gaminti ir eksportuoti pieno produktus 2003 metais, paramos lėšos išmokamos neviršijant Taisyklių 1 priede nurodyto paramos kitoms įmonėms dydžio (254 tūkst. Lt), skiriant ne daugiau kaip 70 Lt už 2003 m. liepos-gruodžio mėnesiais supirkto bazinio pieno vieną toną. Tokiu būdu nustatyta aiški suteiktinos paramos riba, nepagrįstai išskiriant įmones, pradėjusias veiklą 2003 metais. Įmonės, kurios veiklą pradėjo anksčiau, gavo didesnę valstybės paramą. UAB „Žalmargės pienas“ teigimu, įtvirtinus tokią paramos paskirstymo tvarką, buvo pažeisti Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimo Nr. 725 „Dėl pieno supirkimo kainų 2003 metų birželio-gruodžio mėnesiais“ reikalavimai bei Konkurencijos įstatymo nuostatos.
V
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartimi į vieną administracinę bylą sujungė dvi bylas: administracinę bylą pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. gegužės 12 d. kreipimąsi dėl žemės ūkio ministro 2003 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 3D-236 patvirtintų Paramos pieno supirkimo kainoms palaikyti teikimo perdirbimo įmonėms taisyklių 5 punkto 1 dalies, 2 punkto, 3.1 punkto dalies ir 10 punkto dalies atitikties Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimui Nr. 725 „Dėl pieno supirkimo kainų 2003 metų birželio- gruodžio mėnesiais“ ir Civilinio kodekso 2.76 straipsniui ir administracinę bylą pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. rugpjūčio 23 d. kreipimąsi dėl žemės ūkio ministro 2003 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 3D-236 patvirtintų Paramos pieno supirkimo kainoms palaikyti teikimo perdirbimo įmonėms taisyklių 5 punkto dalies, 3.1 ir 3.2 punktų, Taisyklių 1 priedo atitikties Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimui Nr. 725 „Dėl pieno supirkimo kainų 2003 metų birželio-gruodžio mėnesiais“ ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
I
Dėl Taisyklių 5 punkto 1 dalies nuostatos „Kiekvienai įmonei lėšos apskaičiuojamos pagal jai skiriamą bendrą paramą, kuri nustatyta atsižvelgus į tai, kokią dalį visos 2002 m. eksportuotos ir vidaus rinkoje suvartotos produkcijos (skaičiuojant perdirbtu pienu) sudarė tos įmonės produkcija (1 priedas)“ atitikties Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimui Nr. 725 „Dėl pieno supirkimo kainų 2003 metų birželio-gruodžio mėnesiais“, Civilinio kodekso 2.76 straipsniui ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui
1. Vyriausybė 2003 m. birželio 4 d. priėmė nutarimą Nr. 725 „Dėl pieno supirkimo kainų 2003 metų birželio-gruodžio mėnesiais „. Kaip nurodoma šio nutarimo įžanginėje dalyje, jis priimtas atsižvelgiant į sudėtingas aplinkybes pieno sektoriuje siekiant 2003 metais palaikyti 2002 metų birželio-gruodžio mėnesiais buvusį kainų lygį. Nutarimo 1 punktu pieną superkančios ir/ar perdirbančios įmonės įpareigotos 2003 metų birželio-gruodžio mėnesiais mokėti pieno gamintojams 2002 metų tais mėnesiais mokėtas pieno supirkimo kainas, o 2 punktu Žemės ūkio ministerija, suderinus su Finansų ministerija, įpareigota parengti ir patvirtinti 56 mln. litų paramos teikimo pieną superkančioms ir/ar perdirbančioms įmonėms taisykles.
2. Vyriausybės nutarime nenurodyta, kokiu įstatyminiu pagrindu jis yra priimtas. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymas, kurio 6 straipsnis suteikė Vyriausybei teisę tam tikrais atvejais nustatyti minimalias ribines žemės ūkio produkcijos supirkimo kainas, neteko galios 2002 m. birželio 25 d. įstatymu Nr. IX-987, ir priimant Vyriausybės nutarimą Nr. 725 jis negaliojo. Tuo tarpu 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojęs Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymas tokios rinkos reguliavimo priemonės kaip minimalių žemės ūkio produkcijos supirkimo kainų nustatymas nenumato. Kai nėra įstatyminio pagrindo, vykdomosios valdžios institucija (Vyriausybė) neturi įgaliojimų savo nutarimu nustatyti pareigą privatiems juridiniams asmenims civiliniuose teisiniuose santykiuose sudarinėti sutartis vienokiomis ar kitokiomis sąlygomis. Todėl 2003 m. birželio 4 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 725 nuostata, kad pieno perdirbimo įmonės 2003 metais gamintojams moka atitinkamas kainas, negali būti aiškinama kaip pieno perdirbimo įmonių pareiga mokėti atitinkamas kainas, o išreiškia tik teisę gauti atitinkamą paramos dalį, jeigu pieno perdirbimo įmonė mokėtų pieno gamintojams nutarimo 1 punkte nustatytas kainas. Iš esmės panašios nuostatos laikytasi ir žemės ūkio ministro 2003 m. birželio 16 d įsakymu Nr. 3D-236 tvirtinant Taisykles, priimtas įgyvendinant Vyriausybės nutarimą Nr. 725. Taisyklių 3.1 punkte kaip viena iš paramos teikimo sąlygų nurodoma, jog parama teikiama toms įmonėms, kurios 2003 metų birželio-gruodžio mėnesiais superka visą joms pateiktą parduoti rūšinį pieną ir pieno gamintojams moka ne mažesnes kainas, negu buvo mokėtos pagal rūšis 2002 metais <...>. Aiškinant Taisyklių 3.1 punktą a contrario, matyti, kad parama neteikiama, jeigu pieno perdirbimo įmonė mokėtų pieno gamintojams kitokias nei Taisyklių 3.1 punkte nustatytas kainas. Taigi tiek Vyriausybės nutarime, tiek Taisyklėse ne mažesnių nei 2002 metų atitinkamais mėnesiais pieno supirkimo kainų mokėjimas įtvirtintas kaip viena iš sąlygų, kurios laikymasis yra būtinas, siekiant pasinaudoti teise gauti Vyriausybės nutarimo 2 punkte nurodytos paramos dalį.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimas Nr. 725, be jau minėto nurodymo pieno perdirbimo įmonėms mokėti atitinkamas kainas pieno gamintojams, siekiant pasinaudoti teise į paramą, taip pat be pavedimo Žemės ūkio ministerijai suderinus su Finansų ministerija patvirtinti paramos paskirstymo taisykles, neįtvirtina jokių teisės normų. Konkrečiai nėra įtvirtinti jokie paramos paskirstymo kriterijai bei kitokie Žemės ūkio ministerijai nurodymai, į kuriuos turėtų būti atsižvelgiama rengiant paramos paskirstymo taisykles. Vyriausybės nutarime nesant tokių kriterijų, Taisyklių rengėjai turėjo vadovautis kitų norminių teisės aktų nurodymais. Kartu nėra pagrindo konstatuoti, kad žemės ūkio ministro 2003 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 3D-236 patvirtintų Paramos pieno supirkimo kainoms palaikyti teikimo perdirbimo įmonėms taisyklių 5 punkto 1 dalies nuostata „Kiekvienai įmonei lėšos apskaičiuojamos pagal jai skiriamą bendrą paramą, kuri nustatyta atsižvelgus į tai, kokią dalį visos 2002 m. eksportuotos ir vidaus rinkoje suvartotos produkcijos (skaičiuojant perdirbtu pienu) sudarė tos įmonės produkcija (1 priedas)“ prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimui Nr. 725 „Dėl pieno supirkimo kainų 2003 metų birželio-gruodžio mėnesiais“. Todėl toliau teisėjų kolegija tirs minėtos Taisyklių nuostatų atitiktį Civilinio kodekso 2.76 straipsniui.
3. Civilinio kodekso 2.76 straipsnyje nustatyta:
„Draudžiama teisės aktuose diskriminacijos tikslais nustatyti skirtingas teises, pareigas ar privilegijas pavieniams juridiniams asmenims“.
Ši teisės norma išreiškia bendrąjį diskriminavimo draudimo principą, draudžiantį atskiriems juridiniams asmenims ar jų grupėms nustatyti skirtingas teises, pareigas ar privilegijas, jeigu toks nustatymas nėra objektyviai pateisinamas. Diskriminacija dėl priklausymo vienai ar kitai valstybei draudžiama ir EB Sutarties 12 straipsnio 1 dalyje, tačiau nurodytos tik tose sritys, kurios patenka į EB Sutarties reglamentavimo sferą. Europos Teisingumo Teismas ne vienoje byloje yra pabrėžęs, kad diskriminacija yra tada, kai skirtingos nuostatos yra taikomos analogiškoms situacijoms arba kai ta pati nuostata taikoma esant skirtingoms situacijoms (žr. pvz., ETT bylą C-80/94 Wielockx / Inspecteur der directe belastingen (Rec. 1995, p. I-2493). Panašiai diskriminacija yra aiškinama ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje. Konstitucinis Teismas 2003 m. liepos 4 d. nutarime nurodė, kad Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas visų asmenų lygybės principas apima ir diskriminacijos, ir privilegijų draudimą. Diskriminacija dažniausiai suprantama kaip teisių varžymas atsižvelgiant į lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų ar kitus požymius. Tačiau diskriminacija ar privilegijomis nelaikytinas toks diferencijuotas teisinis reglamentavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu taip siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų.
Civilinio kodekso 2.76 straipsnyje įtvirtintas draudimas nustatyti skirtingas teises, pareigas ar privilegijas būtent diskriminacijos tikslais reiškia ir tai, jog toks skirtingų teisių, pareigų ar privilegijų nustatymas nėra objektyviai pateisinamas, t. y. minėtoje teisės normoje įtvirtintas draudimas taikyti skirtingas teises, pareigas ar privilegijas juridiniams asmenims, veikiantiems aplinkoje, kuri bei joje veikiantys juridiniai asmenys gali būti palyginti remiantis objektyviais ir nesiskiriančiais kriterijais. Todėl teisėjų kolegija tirs, ar Taisyklių 5 punkto 1 dalyje atskiriems pieno perdirbėjams nėra nustatytos skirtingos teisės, pareigos ar privilegijos, o jeigu toks skirtumas yra – ar jis nėra nulemtas skirtingos subjektų, kuriems taikomos Taisyklės, padėties.
3.1. Teisėjų kolegija šioje byloje jau konstatavo, kad atitinkamų pieno supirkimo kainų mokėjimas pieno gamintojams yra ne pieną perdirbančių įmonių pareiga, o jų teisė, kuria jie gali naudotis, siekdami įgyti kitą teisę, t. y. teisę gauti paramą. Todėl toliau turi būti tiriama, ar Taisyklių 5 punkto 1 dalyje nustačius paramos konkrečioms pieno perdirbimo įmonėms paskirstymo kriterijus nebuvo pažeista Civilinio kodekso 2.76 straipsnio nuostata, draudžianti teisės aktuose diskriminacijos tikslais nustatyti skirtingas teises pavieniams juridiniams asmenims.
3.2. Pagal Vyriausybės nutarimo Nr. 725 1 punktą ir Taisyklių 3.1 punktą paramos gavimo sąlyga yra ta, kad pieno perdirbimo įmonės moka gamintojams už supirktą pieną 2002 metų atitinkamais mėnesiais mokėtas pieno supirkimo kainas, t. y. ne vidutines Lietuvoje buvusias kainas, o kiekvienos konkrečios perdirbimo įmonės 2002 metais mokėtas pieno supirkimo kainas. Pagal šį pieno supirkimo kainų nustatymo principą kiekviena pieno perdirbimo įmonė, siekdama pasinaudoti teise į paramą, turi mokėti pieno gamintojams ne tuo metu (2003 m. birželio-gruodžio mėn.) pieno rinkoje nusistovėjusias kainas, o kainas, kurios mokėtos 2002 metų atitinkamais mėnesiais. Tai reiškia, kad įmonė, siekdama gauti paramą, turi pati padengti 2002 metų atitinkamais mėnesiais pieno gamintojams mokėtos kainos ir 2003 metų atitinkamais mėnesiais nusistovėjusios kainos skirtumą. Dalyvaujantys byloje asmenys pripažįsta, jog 2002 metų birželio-gruodžio mėnesiais įvairios pieno perdirbimo įmonės pieno gamintojams už pieną mokėjo skirtingai. Pieno perdirbimo įmonėms, kurių 2002 metais mokamos kainos buvo didesnės, ir toliau tenka mokėti didesnes kainas pieno gamintojams atitinkamais 2003 metų mėnesiais, tuo tarpu įmonės, mokėjusios mažesnes pieno supirkimo kainas, siekdamos pasinaudoti teise į paramą, ir toliau gali mokėti kainas, mažesnes nei kitų įmonių 2002 ir 2003 metais mokamos kainos. Esmine paramos gavimo sąlyga įtvirtinus pieno kainos kriterijų, paramos paskirstymo kriterijus Taisyklėse buvo pasirinktas kitas. Pagal Taisyklių 5 punkto 1 dalį gaunamos paramos dydis nepriklauso nuo kainos, kurią konkreti pieno perdirbimo įmonė turi mokėti pieno gamintojams, o yra susietas su kiekvienos įmonės užimama rinkos dalimi, t. y. kokią visos 2002 metais eksportuotos ir vidaus rinkoje suvartotos produkcijos (skaičiuojant perdirbtu pienu) dalį sudarė tos įmonės produkcija. Taigi gali susiklostyti situacija, kai įmonė, 2002 metais užėmusi didelę rinkos dalį, gaus didesnį paramos kiekį, nors pagal Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimo Nr. 725 ir Taisyklių 3.1 punkte įtvirtintą kainos nustatymo taisyklę turės padengti mažesnį 2002 metais mokėtos kainos ir 2003 metų rinkos kainos skirtumą, ir, atvirkščiai, įmonei, kurios 2002 metais pieno gamintojams mokėtos pieno supirkimo kainos buvo didesnės, tenkanti paramos dalis bus mažesnė, jeigu šios įmonės produkcija užėmė mažesnę eksportuotos ir vidaus rinkoje suvartotos produkcijos dalį. Aplinkybę, kad skiriasi paramos dydis atskiroms įmonėms, tenkantis už vieną toną supirkto pieno, atsiliepime į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. rugpjūčio 23 d. kreipimąsi patvirtino ir atsakovas Žemės ūkio ministerija.
Dėl šio kriterijų išsiskyrimo įmonės, siekiančios pasinaudoti teise į paramą, atsiduria nevienodoje padėtyje, būtent: kiekvienai įmonei tenka skirtinga pieno gamintojams mokėtinos kainos dalis, kurią ši įmonė turi padengti iš savo lėšų. Nors teisėjų kolegija šioje nutartyje jau konstatavo, kad atitinkamos kainos mokėjimas pieno gamintojams yra ne pieno perdirbimo įmonių pareiga, o sąlyga, kurios būtina laikytis norint pasinaudoti teise į paramą, tačiau ir tokių sąlygų nustatymas turi atitikti Civilinio kodekso 2.76 straipsnyje įtvirtintą diskriminacijos draudimo ir subjektų lygiateisiškumo principą.
Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad tokių skirtingų sąlygų nustatymas ūkio subjektams, siekiantiems pasinaudoti teise į Vyriausybės suteiktos 56 mln. litų paramos dalį, nėra pagrįstas objektyviais kriterijais. Tarp pieną superkančių ir/ar perdirbančių įmonių nėra kokių nors objektyvių skirtumų, galinčių lemti skirtingą jų vertinimą. Vien aplinkybė, kad 2002 metais pieno perdirbimo įmonės užėmė skirtingą rinkos dalį, neleidžia šių įmonių vertinti skirtingai siekio įgyvendinti teisę į paramą požiūriu. Vienai tonai supirkto pieno tenkanti paramos dalis negali priklausyti nuo to, kokią rinkos dalį užėmė konkreti įmonė, nes vien ankstesniais metais užimtos rinkos dalies kriterijus, neatsižvelgiant į konkrečios įmonės pieno gamintojams mokėtas kainas 2002 metais, nėra objektyviai pateisinamas nustatant konkrečius paramos dydžius 2003 metais.
Dėl šios priežasties žemės ūkio ministro 2003 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 3D-236 patvirtintų Paramos pieno supirkimo kainoms palaikyti teikimo perdirbimo įmonėms taisyklių 5 punkto 1 dalies nuostata „Kiekvienai įmonei lėšos apskaičiuojamos pagal jai skiriamą bendrą paramą, kuri nustatyta atsižvelgus į tai, kokią dalį visos 2002 m. eksportuotos ir vidaus rinkoje suvartotos produkcijos (skaičiuojant perdirbtu pienu) sudarė tos įmonės produkcija (1 priedas)“ prieštarauja Civilinio kodekso 2.76 straipsniui.
4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2004 m. rugpjūčio 23 d. nutartyje taip pat prašė ištirti Taisyklių 5 punkto 1 dalies nuostatos „Kiekvienai įmonei lėšos apskaičiuojamos pagal jai skiriamą bendrą paramą, kuri nustatyta atsižvelgus į tai, kokią dalį 2002 m. eksportuotos ir vidaus rinkoje suvartotos produkcijos (skaičiuojant perdirbtu pienu) sudarė tos įmonės produkcija (1 priedas)“ atitiktį Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui.
4.1. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis skelbia:
„1. Valstybės valdymo ir savivaldos institucijos, vykdydamos pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę.
2. Valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus.“.
4.2. Ši Konkurencijos įstatymo norma yra susijusi su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalimi, nustatančia, kad įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę. Interpretuodamas šią Konstitucijos normą, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad ji „inter alia reiškia įpareigojimą įstatymų leidėjui įstatymais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad nebūtų monopolizuojama gamyba ir rinka, kad būtų užtikrinta sąžiningos konkurencijos laisvė bei numatyti priemonės ir būdai jai apsaugoti. Be to, ši nuostata reiškia, kad ir kitų valstybės ir savivaldos institucijų teisės aktais negalima pažeisti minėtų konstitucinių principų“ (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 9 d. nutarimas).
Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis 1 dalis įtvirtina pozityvią pareigą valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms, reglamentuojančioms ūkinę veiklą, užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta negatyvi pareiga, draudimas valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms priimti teisės aktus ar kitus sprendimus, dėl kurių ne tik faktiškai atsiranda, tačiau ir gali atsirasti konkurencijos sąlygos skirtumai atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus.
Pieną superkančios ir/ar perdirbančios įmonės konkuruoja tarpusavyje Lietuvos pieno supirkimo ir perdirbimo rinkoje. Teisėjų kolegija šioje nutartyje jau konstatavo, kad ginčijamoje Taisyklių nuostatoje pieno perdirbimo įmonių gaunamą paramos kiekį susiejus su 2002 metais tos įmonės eksportuotos ir vidaus rinkoje suvartotos produkcijos dalimi, gali susiklostyti situacija, jog teise į paramą siekiančiai pasinaudoti įmonei, pagal Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimo Nr. 725 1 punktą įpareigotai 2003 metais mokėti 2002 metų tais mėnesiais mokėtas pieno supirkimo kainas, tenka skirtinga pieno gamintojams mokėtinos kainos dalis, kurią ši įmonė turi padengti iš savo lėšų. Kitaip tariant, pieno perdirbimo įmonėms gali tekti skirtinga paramos dalis, tenkanti už kiekvieną supirkto pieno toną. Skirtingo paramos dydžio susiejimas su 2002 metais eksportuotos ir vidaus rinkoje suvartotos produkcijos dalimi nėra nulemtas Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų, ir toks kriterijus negali objektyviai nulemti skirtingos paramos dalies, tenkančios už kiekvieną supirkto pieno toną. Taisyklių 5 punkto 1 dalies teisinis reglamentavimas „Kiekvienai įmonei lėšos apskaičiuojamos pagal jai skiriamą bendrą paramą, kuri nustatyta atsižvelgus į tai, kokią dalį visos 2002 m. eksportuotos ir vidaus rinkoje suvartotos produkcijos (skaičiuojant perdirbtu pienu) sudarė tos įmonės produkcija (1 priedas)“, neužtikrina sąžiningos konkurencijos laisvės bei diskriminuoja atskirus ūkio subjektus, dėl to gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų pieno perdirbimo įmonėms. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad ši nuostata prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui.
II
Dėl Taisyklių 2 punkto dalies „<...> bei prognozuojamą superkamo pieno kiekio padidėjimą 3 procentais paramos teikimo laikotarpiu“, 3.1 punkto dalies „<...> pridedant prognozuojamą 3 proc. pieno supirkimo didėjimą <...>“ ir 10 punkto „Už 2003 m. birželio-gruodžio mėnesiais supirktą ir perdirbtą pieną, viršijant 2002 m. atitinkamu laikotarpiu supirkto pieno kiekį pridėjus prognozuojamą 3 proc. supirkimo padidėjimą, atsiskaitoma sutartinėmis kainomis“ atitikties Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimui Nr. 725 „Dėl pieno supirkimo kainų 2003 metų birželio-gruodžio mėnesiais“ ir Civilinio kodekso 2.76 straipsniui
1. Tirtinos Taisyklių 2 punkto, 3.1 punkto dalys ir 10 punktas formuluoja taisyklę, pagal kurią parama pieno perdirbimo įmonėms skiriama 2003 metų birželio-gruodžio mėnesiais, už tokį patį pieno kiekį, koks buvo supirktas 2002 metų atitinkamais mėnesiais, pridėjus prognozuojamą 3 procentų supirkimo padidėjimą. Iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. rugsėjo 12 d. nutarties motyvų matyti, kad teismui abejonių sukėlė minėtuose Taisyklių nuostatuose įtvirtintas visoms pieno perdirbimo įmonėms nustatytas prognozuojamas 3 procentų superkamo pieno kiekio augimas palyginti su 2002 metų atitinkamų mėnesių kiekiu, kuriam taikoma parama. Trečiojo suinteresuoto asmens AB „Žemaitijos pienas“ teigimu, tokia vienoda superkamo pieno kiekio prognozuojamo augimo tendencija visoms pieno perdirbimo įmonėms pažeidžia objektyvumo principą, nes superkamo pieno kiekio didėjimo ar mažėjimo tendencijos tarp įmonių labai skiriasi.
Nagrinėjamos Taisyklių nuostatos įtvirtina principą, kaip apskaičiuojamas kiekvienos įmonės 2003 metų atitinkamais mėnesiais superkamo pieno kiekis, taip pat nustato, jog parama yra skiriama tik atsižvelgiant į šį pieno kiekį, o už pieną, viršijantį šį kiekį, parama neskiriama ir už jį pieno perdirbimo įmonės pieno gamintojams moka sutartines kainas.
2. Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimo Nr. 725 tikslas – 2003 metais palaikyti 2002 metų birželio-gruodžio mėnesių pieno supirkimo kainų lygį. Nutarimo 1 punkte nustatyta, kad pieną superkančios ir/ar perdirbančios įmonės moka gamintojams už supirktą pieną 2002 metų atitinkamais mėnesiais mokėtas pieno kainas. Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimo Nr. 725 pagrindu galima spręsti, jog šio nutarimo tikslas – palaikyti pieno supirkimo kainų lygį – nėra susietas su 2002 metų birželio-gruodžio mėnesiais supirkto pieno kiekiu. Iš nutarimo matyti, kad pieno perdirbimo įmonės, norinčios pasinaudoti teise į paramą, ne mažesnes nei 2002 metų birželio-gruodžio mėnesiais pieno supirkimo kainas moka už visą supirktą pieną. Aiškinant šį nutarimą priešingai, nebūtų pasiektas jo tikslas – atitinkamo kainų lygio palaikymas, nes dėl Vyriausybės skiriamos paramos už dalį pieno mokant vienokią (didesnę) supirkimo kainą, o už likusią dalį neskiriant paramos ir mokant mažesnę kainą, pieno supirkimo kainų lygis skirtųsi, kartu būtų sudarytos sąlygos iškraipyti konkurenciją tarp pieno gamintojų. Darytina išvada, kad Nutarimo 2 punkte minima 56 mln. litų parama yra skiriama pieną superkančioms ir/ar perdirbančioms įmonėms viso 2003 metų birželio-gruodžio mėnesiais parduodamo pieno supirkimo kainoms palaikyti, neatsižvelgiant į tai, koks pieno kiekis buvo supirktas 2002 metų atitinkamais mėnesiais.
Žemės ūkio ministerija 2003 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 3D- 236 patvirtindama Paramos pieno supirkimo kainoms palaikyti teikimo perdirbimo įmonėms taisykles, Taisyklių 2, 3.1 ir 10 punktuose įtvirtino teisės normas, pagal savo turinį prieštaraujančias aukštesnės galios teisės akto -Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimo Nr. 725 – normoms. Iš Taisyklių 2, 3.1 ir 10 punktų matyti, kad konkrečiai pieno perdirbimo įmonei paramos gavimo sąlyga yra ne mažesnių nei 2002 metų atitinkamų pieno supirkimo kainų mokėjimas, tačiau tik už tokį pieno kiekį, kokį konkreti įmonė supirko 2002 metų birželio-gruodžio mėnesiais, pridedant 3 procentų pieno supirkimo didėjimą. Už likusį pieno kiekį atsiskaitoma sutartinėmis kainomis. Tuo tarpu Vyriausybės nutarime paramos gavimas yra susietas su 2002 metais buvusių kainų mokėjimu už visą pateikto pieno kiekį.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad žemės ūkio ministro 2003 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 3D-236 patvirtintų Paramos pieno supirkimo kainoms palaikyti teikimo perdirbimo įmonėms taisyklių 2 punkto nuostata, „<...> bei prognozuojamą superkamo pieno kiekio padidėjimą 3 procentais paramos teikimo laikotarpiu“, 3.1 punkto nuostata „<...> pridedant prognozuojamą 3 proc. pieno supirkimo didėjimą“ ir 10 punktas „Už 2003 m. birželio-gruodžio mėnesiais supirktą ir perdirbtą pieną, viršijant 2002 m. atitinkamu laikotarpiu supirkto pieno kiekį pridėjus prognozuojamą 3 proc. supirkimo padidėjimą, atsiskaitoma sutartinėmis kainomis“ prieštarauja Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimo Nr. 725 „Dėl pieno supirkimo kainų 2003 metų birželio-gruodžio mėnesiais“ preambulėje įtvirtintam tikslui – palaikyti 2002 metų birželio-gruodžio mėnesių pieno supirkimo kainų lygį – ir 1 punktui.
3. Teisėjų kolegija šioje nutartyje jau konstatavo, kad Civilinio kodekso 2.76 straipsnis išreiškia bendrąjį juridinių asmenų diskriminavimo draudimo principą, draudžiantį atskiriems juridiniams asmenims ar jų grupėms nustatyti skirtingas teises, pareigas ar privilegijas, jeigu toks nustatymas nėra objektyviai pateisinamas. Minėtos Taisyklių nuostatos nenustato pieno perdirbimo įmonėms skirtingų teisių ir pareigų, o visoms įmonėms suteikia teisę gauti paramą už vienodai išaugusį palyginti su 2002 metų atitinkamais mėnesiais superkamo pieno kiekį. Šios Taisyklių nuostatos nėra diskriminacinio pobūdžio, todėl jos neprieštarauja Civilinio kodekso 2.76 straipsniui.
III
Dėl Taisyklių 3.1 ir 3.2 punktų (žemės ūkio ministro 2003 m. rugpjūčio 13 d. įsakymo Nr. 3D-334 redakcija) ta apimtimi, kuria nustatoma skirtinga paramos apskaičiavimo tvarka įmonėms, pradėjusioms veiklą 2002 ir 2003 metais, atitikties Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimui Nr. 725 „Dėl pieno supirkimo kainų 2003 metų birželio-gruodžio mėnesiais“ ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui
1. Taisyklių 3.1 punktas (2003 m. rugpjūčio 13 d. įsakymo Nr. 3D-334 redakcija), nustatydamas, kurioms įmonėms teikiama parama, nurodo įmones, kurios „2003 m. birželio-gruodžio mėnesiais superka visą joms pateiktą parduoti rūšinį pieną ir pieno gamintojams moka ne mažesnes kainas, negu buvo mokėtos pagal rūšis 2002 m. tais pačiais mėnesiais už tokį patį pieno kiekį, kuris buvo supirktas ir perdirbtas per tą patį laiką 2002 m., pridedant prognozuojamą 3 proc. pieno supirkimo didėjimą, bei užtikrina, kad pieno supirkėjai-tarpininkai pieno gamintojams moka ne mažesnes kaip šiame punkte aptartas rūšinio pieno kainas „. Taisyklių 3.2 punktas, kuriame aptariamos paramos teikimo sąlygos 2003 metais veiklą pradėjusioms įmonėms, nurodo įmones, kurios „2003 metais pradėjo gaminti ir eksportuoti pieno produktus ir nuo gamybinės veiklos pradžios iki 2003 metų pabaigos superka ir perdirba visą joms pateiktą parduoti rūšinį pieną ir pieno gamintojams moka ne mažesnes kainas, negu buvo mokėtos pagal rūšis 2002 m. tais pačiais mėnesiais šalyje vidutinės kainos, bei užtikrina, kad pieno supirkėjai-tarpininkai pieno gamintojams moka ne mažesnes kaip 3.1 punkte aptartas rūšinio pieno kainas.“.
2. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2004 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi siekia išsiaiškinti, ar Taisyklių 3.1 ir 3.2 punktai ta apimtimi, kuria nustatoma skirtinga paramos apskaičiavimo tvarka įmonėms, pradėjusioms veiklą 2002 ir 2003 metais, neprieštarauja Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimui Nr. 725 „Dėl pieno supirkimo kainų 2003 metų birželio- gruodžio mėnesiais“ ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui.
3. Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimo Nr. 725 1 punktas pieną superkančias ir ar perdirbančias įmones įpareigojo mokėti pieno gamintojams už supirktą pieną 2002 metų tais mėnesiais mokėtas pieno supirkimo kainas, t. y. ne vidutines Lietuvoje buvusias kainas, o kiekvienos perdirbimo įmonės jos 2002 metais mokėtas pieno kainas.
4. Taisyklių 3.1 punktu paramos teikimas įmonėms susietas su sąlyga mokėti pieno gamintojams ne mažesnes kainas, negu buvo mokėtos pagal rūšis 2002 metų tais pačiais mėnesiais, tuo tarpu Taisyklių 3.2 punktu 2003 metais pradėjusioms gaminti ir eksportuoti pieno produktus įmonėms paramos gavimas yra susietas su sąlyga mokėti ne mažesnes kainas, negu buvo mokėtos vidutinės šalies kainos pagal rūšis 2002 metų tais pačiais mėnesiais.
Sprendžiant, ar toks skirtingas anksčiau veikusių įmonių ir 2003 metais veiklą pradėjusių įmonių vertinimas Taisyklėse neprieštarauja aukštesnės teisinės galios teisės aktams, būtina išsiaiškinti tokio skirtingo vertinimo priežastį. Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimo Nr. 725 1 punktas sieja paramos gavimą su tuo, kad įmonės pieno gamintojams mokės 2002 metų atitinkamais mėnesiais mokėtas pieno supirkimo kainas. 2002 metais pieno supirkimo ir/ar perdirbimo veiklą vykdžiusių įmonių pieno supirkimo kainos, buvusios 2002 metų atitinkamais mėnesiais, yra objektyviai nustatomos. Tuo tarpu 2003 metais veiklą pradėjusių įmonių pieno supirkimo kainos buvo nežinomos, nes šios įmonės 2002 metais pieno nesupirko. Dėl šios priežasties 2003 metais veiklą pradėjusių įmonių pieno supirkimo kainų susiejimas su 2002 metų atitinkamų mėnesių šalies vidutinėmis pieno supirkimo kainomis yra vienintelis objektyvus kriterijus, pagal kurį įmanoma nustatyti, kokias kainas turėtų mokėti 2003 metais veiklą pradėjusios įmonės, siekdamos pasinaudoti teise į paramą.
Šioje nutartyje jau akcentuota, kad Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarime Nr. 725 nėra nustatyti paramos paskirstymo kriterijai, o vienintele sąlyga, siekiant pasinaudoti teise gauti paramą, nurodytas ne mažesnių kaip 2002 metų atitinkamais mėnesiais kainų mokėjimas 2003 metais. Atsižvelgiant į tai, kad 2003 metais veiklą pradėjusių įmonių pieno supirkimo kainos negali būti palyginamos su 2002 metų pieno supirkimo kainomis, Taisyklėse tokių įmonių paramos gavimas susietas su vidutinių 2002 metų atitinkamų mėnesių kainų mokėjimu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad Taisyklių 3.1 ir 3.2 punktai ta apimtimi, kuria nustatoma skirtinga paramos apskaičiavimo tvarka įmonėms, pradėjusioms veiklą 2002 ir 2003 metais, neprieštarauja Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimui Nr. 725 „Dėl pieno supirkimo kainų 2003 metų birželio-gruodžio mėnesiais“.
5. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis įpareigoja valstybės valdymo ir savivaldos institucijas užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. Įmonių, pradėjusių veiklą 2002 ir 2003 metais, skirtingas paramos gavimo sąlygų įtvirtinimas Taisyklių 3.1 ir 3.2 punktuose konkurencijos sąlygų nepažeidžia ir yra nulemtas objektyvių aplinkybių. Priešingai, siejant paramos gavimą tik su konkrečios įmonės 2002 metais mokėtomis pieno supirkimo kainomis, 2003 metais veiklą pradėjusios įmonės į paramą negalėtų pretenduoti, nes jų mokamos pieno supirkimo kainos negalėtų būti palyginamos su 2002 metų kainomis. Todėl Taisyklių 3.1 ir 3.2 punktai ta apimtimi, kuria nustatoma skirtinga paramos apskaičiavimo tvarka įmonėms, pradėjusioms veiklą 2002 ir 2003 metais, Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui neprieštarauja.
IV
Dėl Taisyklių 1 priedo atitikties Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimui Nr. 725 „Dėl pieno supirkimo kainų 2003 metų birželio-gruodžio mėnesiais“ ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui
1. Žemės ūkio ministro 2003 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 3D- 236 patvirtintos Paramos pieno supirkimo kainoms palaikyti teikimo perdirbimo įmonėms taisyklės nustato paramos pieno supirkimo kainoms palaikyti teikimo perdirbimo įmonėms sąlygas, tvarką, atsakomybę už Taisyklių pažeidimus. Taisyklių 1 priede įtvirtinti paramos pieno perdirbimo įmonėms konkretūs dydžiai, kurie nustatyti pagal 2002 m. birželio-gruodžio mėnesiais perdirbto pieno kiekį, įvertinus prognozuojamą 3 proc. pieno kiekio padidėjimą paramos teikimo laikotarpiu.
2. Norminio teisės akto sąvoką pateikia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 13 dalis, apibrėžianti jį kaip teisės aktą, nustatantį elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Norminiu teisės aktu paprastai pripažįstamas oficialus rašytinis dokumentas, kuriame yra bendro pobūdžio nurodymų, adresuotų neapibrėžtam arba vien rūšiniais požymiais apibūdintam subjektų ratui, dažniausiai skirtas ne vienkartiniam taikymui, o įtvirtinantis pasikartojančio elgesio taisyklę. Būtent tokiems teisės aktams, kurių teisėtumo tyrimas nepatenka į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, yra nustatyta speciali teisėtumo patikrinimo tvarka, įtvirtinta Administracinių bylų teisenos įstatymo šešioliktajame skirsnyje.
2.1. Taisyklių 1 priede patvirtinti paramos kiekvienai įmonei dydžiai minėtų norminio akto požymių neatitinka. Taisyklių 1 priedas nenustato abstraktaus pobūdžio elgesio taisyklės, skirtos individualiais požymiais neapibūdintiems subjektams. Priešingai, Tvarkos 1 priedas ta apimtimi, kuria nustato konkretų paramos dydį konkrečioms įmonėms, išreiškia individualų teisės aktą, t. y. vienkartinį teisės taikymo aktą, skirtą konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei (Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 14 dalis).
2.2. Nors Vilniaus apygardos administracinis teismas 2004 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi prašė ištirti viso Taisyklių 1 priedo teisėtumą, tačiau iš nutarties motyvų matyti, kad Vilniaus apygardos administraciniam teismui abejonių sukėlė tai, kad ne visos įmonės yra konkrečiai išskirtos Taisyklių 1 priede, o kai kurios įmonės yra priskirtos „Kitų įmonių“ grupei. Taisyklių 1 priedo elementas „Kitos įmonės“ išreiškia norminio pobūdžio taisyklę, nes nustato elgesio taisyklę individualiais požymiais neapibrėžtam subjektų ratui, nes pagal jokį individualų požymį neįmanoma nustatyti, kokios pieną superkančios įmonės pateks į „Kitų įmonių“ grupę. „Kitų įmonių“ išskyrimo vertinimui, kaip norminio pobūdžio taisyklei, jokios įtakos nedaro realus įmonių, patenkančių į šių įmonių sąrašą, skaičius. Net jei rinkoje veikia tik viena įmonė, kuri Taisyklių 1 priedo prasme galėtų būti vertinama kaip „Kita įmonė“, tai nepakeičia norminio šio Taisyklių 1 priedo elemento pobūdžio.
Taigi toliau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija tirs Taisyklių 1 priedo elemento „Kitos įmonės“ atitiktį aukštesnės galios teisės aktams.
3. Minėta, kad Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarime Nr. 725 nėra įtvirtinti jokie paramos paskirstymo kriterijai bei kitokie nurodymai Žemės ūkio ministerijai, į kuriuos turėtų būti atsižvelgiama rengiant paramos paskirstymo taisykles. Šiame nutarime tik įtvirtintas nurodymas pieno perdirbimo įmonėms mokėti atitinkamas kainas pieno gamintojams, siekiant pasinaudoti teise į paramą, taip pat pavedimas Žemės ūkio ministerijai, suderinus su Finansų ministerija, patvirtinti paramos paskirstymo taisykles. Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarime Nr. 725 nėra nustatyta, kaip turėtų būti atliekamas paramos paskirstymas, į kokias grupes turi būti skirstomos įmonės, siekiančios pasinaudoti teise gauti paramą, todėl Taisyklių 1 priedo elementas „Kitos įmonės“ neprieštarauja Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimui Nr. 725 „Dėl pieno supirkimo kainų 2003 metų birželio-gruodžio mėnesiais“.
4. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija šioje nutartyje jau yra akcentavusi, kad Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis draudžia ne tik valstybės valdymo ir savivaldos institucijų veiksmus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda konkurencijos sąlygų skirtumų, bet ir veiksmus, dėl kurių tokių konkurencijos skirtumų gali atsirasti. Siekiant nustatyti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimą, pakanka nustatyti diskriminacinio pobūdžio veiksmus, potencialiai galinčius riboti konkurenciją atitinkamoje rinkoje nepriklausomai nuo to, ar konkurencija realiai buvo apribota.
Taisyklių 1 priedo elementas „Kitos įmonės“ nustato fiksuoto dydžio paramą (254 tūkst. Lt) pieną superkančioms ir/ar perdirbančioms įmonėms, t. y. visoms tokią veiklą vykdančioms įmonėms, kurios konkrečiai nėra įvardytos Taisyklių 1 priede. Jau minėta, kad „Kitų įmonių“ sąrašas nėra apibrėžtas jokių individualių požymių. Nors objektyviai įmonių, patenkančių į „Kitų įmonių“ grupę, Taisyklių 1 priedo prasme gali būti tik viena ar kelios, negalima atmesti galimybės, kad 2003 metais į pieno supirkimo ir/ar perdirbimo rinką norėjo įžengti ir kitos įmonės, kurios visos Taisyklių 1 priedo prasme būtų laikomos kitomis įmonėmis. Akivaizdu, kad vienai ar kelioms „Kitų įmonių“ grupėje esančioms įmonėms padidinus pieno supirkimą, taip pat rinkoje atsiradus kitoms pieną superkančioms įmonėms, likusioms įmonėms tenkanti paramos dalis sumažėtų. Toks teisinis reglamentavimas skiriasi nuo Taisyklių 1 priedo reglamentavimo, nustatyto konkrečiai įvardytoms įmonėms, nes konkrečiai nurodytoms įmonėms skirta paramos dalis nepriklauso nuo kitų įmonių pieno supirkimo apimčių. Taisyklių 1 priedo elementas „Kitos įmonės“ potencialiai galėjo trukdyti įžengti į pieno supirkimo ir/ar perdirbimo rinką naujoms įmonėms, kurioms būtų tekusi fiksuota „Kitų įmonių“ grupei priskirta paramos dalis, priklausanti nuo visų „Kitų įmonių“ grupėje esančių įmonių veiklos rezultatų. Tokiomis aplinkybėmis gali atsirasti nevienodos konkurencijos sąlygos su įmonėmis, kurioms konkrečiai priskirta atitinkama paramos dalis.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog norminio akto byloje netiriama, ar „Kitų įmonių“ grupėje esančioms įmonėms realiai teko mažesnė paramos dalis. Ši aplinkybė gali būti reikšminga sprendžiant individualią administracinę bylą.
Konstatuotina, kad Taisyklių 1 priedo elementas „Kitos įmonės“ yra diskriminacinio pobūdžio, gali lemti skirtingų konkurencijos sąlygų tarp Taisyklių 1 priede konkrečiai įvardytų įmonių ir „Kitų įmonių“ grupei priskirtų įmonių atsiradimą, todėl prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 115 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais,
nusprendžia:
Pripažinti, kad:
1. Žemės ūkio ministro 2003 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 3D- 236 patvirtintų Paramos pieno supirkimo kainoms palaikyti teikimo perdirbimo įmonėms taisyklių 5 punkto 1 dalies nuostata „Kiekvienai įmonei lėšos apskaičiuojamos pagal jai skiriamą bendrą paramą, kuri nustatyta atsižvelgus į tai, kokią dalį visos 2002 m. eksportuotos ir vidaus rinkoje suvartotos produkcijos (skaičiuojant perdirbtu pienu) sudarė tos įmonės produkcija (1 priedas)“ prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2. 76 straipsniui ir Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsniui.
2. Žemės ūkio ministro 2003 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 3D- 236 patvirtintų Paramos pieno supirkimo kainoms palaikyti teikimo perdirbimo įmonėms taisyklių 5 punkto 1 dalies nuostata „Kiekvienai įmonei lėšos apskaičiuojamos pagal jai skiriamą bendrą paramą, kuri nustatyta atsižvelgus į tai, kokią dalį visos 2002 m. eksportuotos ir vidaus rinkoje suvartotos produkcijos (skaičiuojant perdirbtu pienu) sudarė tos įmonės produkcija (1 priedas)“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimui Nr. 725 „Dėl pieno supirkimo kainų 2003 metų birželio-gruodžio mėnesiais“.
3. Žemės ūkio ministro 2003 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 3D- 236 patvirtintų Paramos pieno supirkimo kainoms palaikyti teikimo perdirbimo įmonėms taisyklių 2 punkto nuostata „<...> bei prognozuojamą superkamo pieno kiekio padidėjimą 3 procentais paramos teikimo laikotarpiu“, 3.1 punkto nuostata „<...> pridedant prognozuojamą 3 proc. pieno supirkimo didėjimą“ ir 10 punktas „Už 2003 m. birželio-gruodžio mėnesiais supirktą ir perdirbtą pieną, viršijant 2002 m. atitinkamu laikotarpiu supirkto pieno kiekį pridėjus prognozuojamą 3 proc. supirkimo padidėjimą, atsiskaitoma sutartinėmis kainomis“ prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimo Nr. 725 „Dėl pieno supirkimo kainų 2003 metų birželio-gruodžio mėnesiais“ preambulėje įtvirtintam tikslui – palaikyti 2002 metų birželio-gruodžio mėnesių pieno supirkimo kainų lygį – ir 1 punktui.
4. Žemės ūkio ministro 2003 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 3D- 236 patvirtintų Paramos pieno supirkimo kainoms palaikyti teikimo perdirbimo įmonėms taisyklių 2 punkto nuostata „<...> bei prognozuojamą superkamo pieno kiekio padidėjimą 3 procentais paramos teikimo laikotarpiu“, 3.1 punkto nuostata „<...> pridedant prognozuojamą 3 proc. pieno supirkimo didėjimą“ ir 10 punktas „Už 2003 m. birželio-gruodžio mėnesiais supirktą ir perdirbtą pieną, viršijant 2002 m. atitinkamu laikotarpiu supirkto pieno kiekį pridėjus prognozuojamą 3 proc. supirkimo padidėjimą, atsiskaitoma sutartinėmis kainomis“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.76 straipsniui.
5. Žemės ūkio ministro 2003 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 3D- 236 patvirtintų Paramos pieno supirkimo kainoms palaikyti teikimo perdirbimo įmonėms taisyklių 3.1 ir 3.2 punktai ta apimtimi, kuria nustatoma skirtinga paramos apskaičiavimo tvarka įmonėms, pradėjusioms veiklą 2002 ir 2003 metais, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsniui ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimui Nr. 725 „Dėl pieno supirkimo kainų 2003 metų birželio-gruodžio mėnesiais „.
6. Žemės ūkio ministro 2003 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 3D- 236 patvirtintų Paramos pieno supirkimo kainoms palaikyti teikimo perdirbimo įmonėms taisyklių 1 priedo elementas „Kitos įmonės“ prieštarauja Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai.
7. Žemės ūkio ministro 2003 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 3D- 236 patvirtintų Paramos pieno supirkimo kainoms palaikyti teikimo perdirbimo įmonėms taisyklių 1 priedo elementas „Kitos įmonės“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimui Nr. 725 „Dėl pieno supirkimo kainų 2003 metų birželio-gruodžio mėnesiais“.
Sprendimas galutinis ir neskundžiamas.
Sprendimas skelbiamas Valstybės žiniose.
Teisėjai Antanas Ablingis
Edvardas Sinkevičius
Virgilijus Valančius