Byla Nr. 43/2009
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO
S P R E N D I M A S
Dėl BYLOS PAGAL PAREIŠKĖJO – vILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIO TEISMO PRAŠYMĄ IŠTIRTI, AR Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 daliEs 11 punktas (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) NEPRIEŠTARAUJA Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nutraukimo
2012 m. gruodžio 19 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Bieliūno, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, Dainiaus Žalimo,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovui Seimo kanceliarijos Teisės departamento Baudžiamosios ir administracinės teisės skyriaus vyriausiajam specialistui Šarūnui Jazukevičiui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2012 m. lapkričio 20 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 43/2009 pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą (Nr. 1B-54/2009) ištirti, ar Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nuostata „Procesas gali būti atnaujinamas esant šiems pagrindams: <...> 11) panaikinamas kaip neteisėtas teisės aktas, kuriuo remdamasis teismas išsprendė bylą“ tiek, kiek, pasak pareiškėjo, administracinėje byloje procesas yra atnaujinamas Konstituciniam Teismui pripažinus teisės aktą prieštaraujančiu Konstitucijai ar įstatymams, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinis Teismas
n u s t a t ė:
I
Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais.
1. Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies nuostatoje „Procesas gali būti atnaujinamas esant šiems pagrindams: <...> 11) panaikinamas kaip neteisėtas teisės aktas, kuriuo remdamasis teismas išsprendė bylą“ netiesiogiai yra įtvirtinta galimybė atnaujinti procesą administracinėje byloje Konstituciniam Teismui pripažinus teisės aktą, kuriuo remdamasis teismas išsprendė bylą, prieštaraujančiu Konstitucijai ar įstatymams. Tačiau Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis nesuteikia galimybės, Konstituciniam Teismui priėmus nutarimą, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, atnaujinti proceso užbaigtose administracinėse bylose.
Pareiškėjas remiasi inter alia šiomis Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime suformuluotomis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis: „Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostata, kad teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, reiškia, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti. Taigi Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį. Tačiau ši taisyklė nėra absoliuti.“
Pareiškėjo nuomone, bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis nustatyta Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje, tačiau ji nesusijusi su proceso atnaujinimu užbaigtose administracinėse bylose. Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nėra nustatyta kitokių išimčių, kada Konstitucinio Teismo nutarimas turi grįžtamąją galią. Todėl ginčijama Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies nuostata tiek, kiek administracinėje byloje procesas yra atnaujinamas Konstituciniam Teismui pripažinus teisės aktą prieštaraujančiu Konstitucijai ar įstatymams, prieštarauja Konstitucijos 107 straipsnio 1 daliai.
2. Pasak pareiškėjo, ginčijamoje Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies nuostatoje yra nustatytos skirtingos teisinės galimybės: administracinis sprendimas, pagrįstas teisės aktu, kurį Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai ar įstatymui, gali būti peržiūrėtas esant Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnyje nustatytiems proceso atnaujinimo pagrindams, jeigu jis buvo skundžiamas teismui; tuo tarpu dėl administracinio sprendimo, kuris nebuvo skundžiamas teismui, galimybė atnaujinti procesą dėl administracinio sprendimo priėmimo nenumatyta. Pareiškėjo nuomone, tokios skirtingos teisinės galimybės peržiūrėti vienodos galios administracinį sprendimą prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygybės įstatymui principui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
II
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovo Seimo kanceliarijos Teisės departamento Baudžiamosios ir administracinės teisės skyriaus vyriausiojo specialisto Š. Jazukevičiaus rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijama Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostata neprieštarauja Konstitucijai.
1. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovo Š. Jazukevičiaus pozicija grindžiama šiais argumentais.
1.1. Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis suponuoja bendrą taisyklę, kad Konstitucinio Teismo sprendimų, kuriais atitinkamas teisės aktas (jo dalis) pripažįstamas prieštaraujančiu Konstitucijai, galia yra nukreipiama į ateitį, tačiau tai nereiškia, kad negali būti šios bendros taisyklės išimčių, nustatomų dėl specifinių situacijų, kurias nulemia kitos Konstitucijos ar įstatymų nuostatos. Vieną iš tokių situacijų nulemia būtent Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 11 punktas, kuriame įtvirtinta galimybė inicijuoti retroaktyvų asmens teisių pažeidimų pašalinimą po to, kai Konstitucinis Teismas priima nutarimą.
Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje nėra išsamaus atvejų, kada jo nutarimai turi grįžtamąją galią, sąrašo, tačiau Konstitucinis Teismas yra nurodęs ne vieną tokį atvejį. Pavyzdžiui, Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje (kurioje nustatyta, kad jei yra pagrindo manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas (teisėjas) sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją) yra įtvirtinta viena iš Konstitucinio Teismo nutarimų galios nukreipimo į ateitį išimčių. Tame pačiame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad Seimas turi teisę nustatyti tokį naują teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai, t. y. naują teisinį reguliavimą taikyti ir santykiams, kurie atsirado iki tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas minėtas Konstitucinio Teismo sprendimas.
1.2. Dėl ginčijamo teisinio reguliavimo, įtvirtinto Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 11 punkte, atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui suinteresuoto asmens – Seimo atstovas pažymi, kad tam tikrų asmenų, kurių padėtis skirtinga, atžvilgiu įstatyme gali būti nustatytas nevienodas (diferencijuotas) teisinis reguliavimas, būtent tokia padėtis (proceso atnaujinimo Konstituciniam Teismui pripažinus teisės aktą prieštaraujančiu Konstitucijai ar įstatymams kontekste) yra tų asmenų, kurie kreipėsi į teismą, ir tų asmenų, kurie nesikreipė.
1.3. Pareiškėjas kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 11 punktas neprieštarauja atitinkamoms Konstitucijos nuostatoms, tačiau, suinteresuoto asmens atstovo nuomone, šią įstatymo normą turėjo taikyti ne pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris nagrinėjo prašymą atnaujinti procesą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. balandžio 17 d. nutartimi, vadovaudamasis inter alia Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 11 punktu, atnaujino procesą administracinės bylos dalyje dėl J. T. skundo ir perdavė bylą iš naujo išnagrinėti pareiškėjui – Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Būtent Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konkrečioje proceso atnaujinimo byloje, taikydamas Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 11 punktą ir manydamas, kad jis gali prieštarauti Konstitucijai, turėjo teisę dėl to kreiptis į Konstitucinį Teismą, tačiau to nepadarė. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovo nuomone, ši konstitucinės justicijos byla galėtų būti nutraukta.
III
Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovas Seimo kanceliarijos Teisės departamento Baudžiamosios ir administracinės teisės skyriaus vyriausiasis specialistas Š. Jazukevičius iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus ir atsakė į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nuostata „Procesas gali būti atnaujinamas esant šiems pagrindams: <...> 11) panaikinamas kaip neteisėtas teisės aktas, kuriuo remdamasis teismas išsprendė bylą“ tiek, kiek, pasak pareiškėjo, administracinėje byloje procesas yra atnaujinamas Konstituciniam Teismui pripažinus teisės aktą prieštaraujančiu Konstitucijai ar įstatymams, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Pasak pareiškėjo, ginčijamoje nuostatoje netiesiogiai yra įtvirtinta galimybė atnaujinti procesą administracinėje byloje Konstituciniam Teismui pripažinus teisės aktą, kuriuo remdamasis teismas išsprendė bylą, prieštaraujančiu Konstitucijai ar įstatymams, tačiau, pareiškėjo manymu, Konstitucija tokios galimybės nesuteikia.
2. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra aiškinęs Konstitucijos 107 straipsnio nuostatas.
Konstitucijos 107 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta:
„Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami.“
2.1. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis aiškintina kaip reiškianti, jog kiekvienas Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis), pripažintas prieštaraujančiu kuriam nors aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, yra visam laikui pašalinamas iš Lietuvos teisės sistemos, jis niekada nebegalės būti taikomas (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d., 2011 m. spalio 25 d., 2012 m. vasario 6 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad jis pagal pareiškėjų prašymus spręsdamas konstitucinės justicijos bylas turi konstitucinius įgaliojimus panaikinti atitinkamų teisės aktų (jų dalių) teisinę galią, jeigu jie prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2006 m. birželio 6 d. nutarimas, 2010 m. gegužės 3 d. sprendimas, 2011 m. spalio 25 d. nutarimas).
2.2. Aiškindamas Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, Konstitucinis Teismas taip pat yra atskleidęs iš jos kylančios teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo prezumpcijos turinį: Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostata, kad teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, reiškia, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimai).
3. Konstitucinis Teismas 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime yra konstatavęs, jog Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį; tačiau ši taisyklė nėra absoliuti.
Taigi gali būti konstituciškai pagrindžiamų bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimčių, t. y. pagal Konstituciją išimtiniais atvejais Konstitucinio Teismo sprendimų galia gali būti nukreipiama ir į pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai teisės akto (jo dalies) taikymo padarinius, atsiradusius iki Konstituciniam Teismui priimant sprendimą, kad šis teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.
4. Pažymėtina, jog Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatytos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtys gali būti grindžiamos remiantis visuminiu konstituciniu teisiniu reguliavimu.
4.1. Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog Konstitucijos principai ir normos sudaro darnią sistemą, jog nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos konstitucinės nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta viso konstitucinio reguliavimo esmė, pažeista Konstitucijoje įtvirtinta vertybių pusiausvyra. Vadovaudamasis tokia Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatos samprata, Konstitucinis Teismas 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime pabrėžė, kad aiškinant Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies turinį atsižvelgtina ir į kitas Konstitucijos nuostatas, inter alia į Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalį, 110 straipsnį, taip pat į konstitucinį teisinės valstybės principą. Pažymėtina, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies turinys aiškintinas ir šio straipsnio 2 dalies, taip pat Konstitucijos 1, 5, 6, 18, 30 straipsnių bei 102 straipsnio 1 dalies nuostatų kontekste.
4.2. Iš minėtų Konstitucijos nuostatų išskirtina jos 7 straipsnio 1 dalis ir konstitucinis teisinės valstybės principas.
Pagal Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalį negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai. Ši nuostata įtvirtina Konstitucijos viršenybės principą, kuris yra pamatinis demokratinės teisinės valstybės reikalavimas. Konstitucijos viršenybės principas reiškia, kad Konstitucija teisės aktų hierarchijoje užima išskirtinę – aukščiausią – vietą; joks teisės aktas negali prieštarauti Konstitucijai; niekam neleidžiama pažeisti Konstitucijos; konstitucinė tvarka turi būti ginama; pati Konstitucija įtvirtina mechanizmą, leidžiantį nustatyti, ar teisės aktai (jų dalys) neprieštarauja Konstitucijai; šiuo atžvilgiu Konstitucijoje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas yra neatsiejamai susijęs su konstituciniu teisinės valstybės principu – universaliu konstituciniu principu, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija; Konstitucijos viršenybės principo pažeidimas reikštų, kad yra pažeidžiamas ir konstitucinis teisinės valstybės principas (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. kovo 5 d., 2007 m. kovo 20 d. nutarimai, 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimas, 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimas).
Konstitucinio teisinės valstybės principo esmė – teisės viešpatavimas; konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas reiškia, kad valdžios laisvę riboja teisė, kuriai privalo paklusti visi teisinių santykių subjektai (inter alia Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimai); visos valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos turi veikti remdamosi teise ir paklusdamos teisei (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai). Taigi paneigiant Konstitucijos viršenybę kartu yra paneigiamas ir konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas.
4.3. Konstitucijos viršenybės principas yra įtvirtintas ne tik Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje; jis įvairiais aspektais yra įtvirtintas ir kituose Konstitucijos straipsniuose (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. kovo 5 d., 2007 m. kovo 20 d., 2012 m. kovo 29 d., 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimai). Įvairūs šio principo aspektai atskleistini atsižvelgiant į minėtus Konstitucijos 1, 5, 6, 18, 30 straipsnius ir 102 straipsnio 1 dalį, kurių kontekste aiškintinas Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies turinys. Kaip antai Konstitucijos viršenybės principą ir konstitucinį teisės viešpatavimo imperatyvą suponuoja inter alia Konstitucijos 1 straipsnio nuostata, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė, 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas valdžių padalijimo principas, 5 straipsnio 2 dalies nuostata, kad valdžios galias riboja Konstitucija, taip pat su šia nuostata susijęs 18 straipsnyje įtvirtintas principas, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės; Konstitucijos viršenybei užtikrinti inter alia skirta jos 6 straipsnio 1 dalies nuostata, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas (Konstitucijos tiesioginio taikymo principas), šio straipsnio 2 dalies nuostata, kad kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija, taip pat su ja susijusi 30 straipsnio 1 dalies nuostata, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.
Konstitucinei tvarkai ginti Konstitucijoje (inter alia jos 102 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – Konstitucijai ir įstatymams) yra įtvirtintas konstitucinės kontrolės institutas, leidžiantis Konstitucijai prieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus pašalinti iš teisės sistemos. Aiškindamas inter alia Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalį Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad jis vykdo konstitucinę teisminę kontrolę, kad jis – konstitucinės justicijos institucija, kad pagal savo kompetenciją spręsdamas dėl žemesnės galios teisės aktų (jų dalių) atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, bei vykdydamas kitus savo konstitucinius įgaliojimus Konstitucinis Teismas – savarankiškas ir nepriklausomas teismas – vykdo konstitucinį teisingumą, garantuoja Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d., 2010 m. birželio 29 d. nutarimai).
4.4. Taigi, atsižvelgiant į Konstitucijos viršenybę įtvirtinantį visuminį konstitucinį teisinį reguliavimą, konstatuotina, jog retroaktyvus Konstitucinio Teismo sprendimo, kad teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, taikymas gali būti konstituciškai pagrįstas tokiais išimtiniais atvejais, kai nepritaikius Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatytos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimties būtų paneigtas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taigi būtų pažeisti konstitucinio teisingumo vykdymo reikalavimai.
5. Minėta, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies turinys aiškintinas atsižvelgiant inter alia į Konstitucijos 1, 18 straipsnius.
5.1. Konstitucijos 1 straipsnyje nustatyta: „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika.“ Pažymėtina, jog Konstitucijos sudedamosios dalies – Lietuvos Respublikos konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“ 1 straipsnyje įtvirtinta, kad teiginys „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“, t. y. Konstitucijos 1 straipsnio nuostata, yra pamatinis valstybės principas.
Aiškindamas Konstitucijos 1 straipsnio nuostatą Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad šiame straipsnyje yra įtvirtinti pamatiniai Lietuvos valstybės principai: Lietuvos valstybė yra savarankiška, nepriklausoma valstybė; Lietuvos valstybės valdymo forma yra respublika; valstybės valdžia turi būti organizuota demokratiškai, šalyje turi būti demokratinis politinis režimas (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d., 2000 m. spalio 18 d., 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. sausio 25 d., 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimai, 2004 m. lapkričio 5 d. išvada, 2004 m. gruodžio 13 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimai); Konstitucijos 1 straipsnio nuostatos, kaip ir Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, lemia pagrindinius Lietuvos valstybės valdžios organizacijos ir veiklos principus (Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d., 2001 m. sausio 25 d., 2012 m. kovo 29 d., 2012 m. gegužės 2 d. nutarimai).
Taigi Konstitucijos 1 straipsnyje yra įtvirtintos pamatinės konstitucinės vertybės – valstybės nepriklausomybė, demokratija ir respublika. Jos yra neatskiriamai tarpusavyje susijusios ir sudaro Lietuvos valstybės, kaip Konstitucijoje įtvirtinto bendro visos visuomenės gėrio, pamatą, todėl jokiomis aplinkybėmis negali būti paneigtos.
5.2. Kaip ne kartą yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, Konstitucija yra grindžiama universaliomis, nekvestionuojamomis vertybėmis, inter alia pagarba teisei ir teisės viešpatavimu, valdžios galių ribojimu, valdžios įstaigų priederme tarnauti žmonėms ir atsakomybe visuomenei, teisingumu, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu, žmogaus teisių ir laisvių pripažinimu ir jų gerbimu (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimai).
Šiame kontekste išskirtinas Konstitucijos 18 straipsnis, kuriame nustatyta, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. Kaip 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo Konstitucinis Teismas, žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio pripažinimas inter alia reiškia, kad žmogui ipso facto priklauso teisės ir laisvės, kurios yra neatskiriamos nuo jo asmens ir kurios negali būti iš jo atimtos. Teise ir teisingumu grindžiamos demokratinės valstybės viena svarbiausių priedermių – gerbti, ginti ir saugoti tas vertybes, taip pat žmogaus teises ir laisves, kuriomis yra grindžiama pati Tautos priimta Konstitucija ir kurių realus įgyvendinimas, gynimas ir apsauga yra pačios valstybės raison d‘?tre, priešingu atveju valstybė negalėtų būti laikoma bendru visos visuomenės gėriu (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimai).
Taigi vienas iš Lietuvos Respublikos, kaip demokratinės teisinės valstybės, konstitucinių pagrindų yra žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio pripažinimo principas (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimai). Šis principas taip pat laikytinas pamatine konstitucine vertybe, neatskiriamai susijusia su Lietuvos valstybės, kaip Konstitucijoje įtvirtinto bendro visos visuomenės gėrio, pamatą sudarančiomis konstitucinėmis vertybėmis – valstybės nepriklausomybe, demokratija ir respublika; prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis taip pat negali būti paneigtas.
5.3. Tai, kad nepriklausomybė, demokratija ir respublika bei prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis yra pamatinės konstitucinės vertybės, sudarančios Lietuvos valstybės, kaip Konstitucijoje įtvirtinto bendro visos visuomenės gėrio, pamatą, taip pat tai, kad šios vertybės negali būti paneigtos, suponuoja, kad teisės aktai (jų dalys), kuriais iš esmės būtų paneigta Lietuvos valstybės nepriklausomybė, demokratija, respublika ar prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis, negali galioti nuo pat jų priėmimo ir tokių teisės aktų (jų dalių) taikymo padariniai turi būti laikomi antikonstituciniais. Kitoks Konstitucijos 1, 18 straipsnių aiškinimas reikštų, kad ne tik būtų paneigiamas Konstitucijos viršenybės principas ir konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, bet ir būtų sudaromos prielaidos prarasti valstybės nepriklausomybę, sužlugdyti demokratiją ar panaikinti respubliką, paneigti prigimtinį žmogaus teisių ir laisvių pobūdį, t. y. sugriauti Lietuvos valstybės, kaip Konstitucijoje įtvirtinto bendro visos visuomenės gėrio, pamatą.
Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad iš Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalies, 107 straipsnio 2 dalies nuostatų, aiškinamų Konstitucijos 1, 18 straipsniuose įtvirtintų pamatinių konstitucinių vertybių, Konstitucijos viršenybės principo ir konstitucinio teisės viešpatavimo imperatyvo kontekste, inter alia kyla Konstitucinio Teismo, kaip vykdančios konstitucinį teisingumą bei garantuojančios Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą konstitucinės justicijos institucijos, įgaliojimai, konstitucinės justicijos byloje nustačius, kad ginčijamas teisės aktas (jo dalis) ne tik prieštarauja Konstitucijai, bet ir iš esmės paneigia pamatines konstitucines vertybes – Lietuvos valstybės nepriklausomybę, demokratiją, respubliką ar prigimtinį žmogaus teisių ir laisvių pobūdį, pripažinti antikonstituciniais ir šio teisės akto (jo dalies) taikymo padarinius.
6. Minėta, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies turinys aiškintinas atsižvelgiant inter alia į šio straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami.
6.1. Aiškindamas Konstitucijos 107 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytą konstitucinį teisinį reguliavimą Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad, Konstituciniam Teismui pripažinus įstatymą (jo dalį), kitą Seimo teisės aktą (jo dalį), Respublikos Prezidento aktą (jo dalį), Vyriausybės teisės aktą (jo dalį) prieštaraujančiu Konstitucijai, atitinkamą teisės aktą išleidusioms valstybės institucijoms – Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei – pagal Konstituciją yra draudžiama vėliau priimtais įstatymais bei kitais teisės aktais vėl nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas, 2011 m. spalio 25 d., 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimai); Konstitucinio Teismo nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta pakartotinai priėmus tokį pat teisės aktą ar jo dalį (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d., 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimai).
Taigi Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalyje nustatytas Konstitucinio Teismo sprendimų galutinumas ir neskundžiamumas yra konstitucinio draudimo įveikti Konstitucinio Teismo baigiamojo akto galią pagrindas. Konstitucinis Teismas 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos 107 straipsnio 1, 2 dalių inter alia kyla draudimas vėliau priimtais įstatymais ir kitais teisės aktais vėl nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris nesiderina su Konstitucinio Teismo aktuose išdėstyta Konstitucijos nuostatų samprata. Atsižvelgiant į tai pažymėtina, kad konstitucinis draudimas įveikti Konstitucinio Teismo baigiamojo akto galią reiškia ne tik draudimą priimti tokį pat pavadinimą, teisinę galią, reguliavimo dalyką ir apimtį turintį teisės aktą (jo dalį), kaip tas, kurį Konstitucinis Teismas yra pripažinęs prieštaraujančiu Konstitucijai, bet ir draudimą priimti kitokį pavadinimą, teisinę galią, reguliavimo dalyką ar apimtį turintį teisės aktą (jo dalį), kurio turinys būtų visiškai ar iš dalies tapatus teisės aktui (jo daliai), kuriuo nustatytas teisinis reguliavimas Konstitucinio Teismo yra pripažintas pagal turinį prieštaraujančiu Konstitucijai.
6.2. Pažymėtina ir tai, kad konstitucinis draudimas įveikti Konstitucinio Teismo baigiamojo akto galią yra viena iš Konstitucijoje įtvirtintų jos apsaugos priemonių, skirtų Konstitucijos viršenybei ir teisės viešpatavimui užtikrinti. Kaip 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarime pažymėjo Konstitucinis Teismas, jeigu įstatymų leidėjas vis dėlto priimtų įstatymą, kuriuo nepaisoma šio draudimo, toks įstatymas negalėtų būti teisėtu pagrindu įgyti atitinkamas teises ar teisinį statusą; kitoks Konstitucijos 107 straipsnio 1, 2 dalių aiškinimas būtų nesuderinamas inter alia su Konstitucijos viršenybės principu, konstituciniais valdžių padalijimo, teisinės valstybės principais; be to, tai būtų nesuderinama ir su bendruoju teisės principu ex injuria jus non oritur (neteisės pagrindu teisė neatsiranda).
Taigi Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalies nuostata inter alia suponuoja tai, kad pažeidus draudimą įveikti Konstitucinio Teismo baigiamojo akto galią kartu paneigiamas Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas valdžių padalijimo principas, 5 straipsnio 2 dalies nuostata, kad valdžios galias riboja Konstitucija. Atsižvelgiant į tai, teisės aktas (jo dalis), kuriuo mėginama įveikti Konstitucinio Teismo baigiamojo akto galią, neturėtų būti laikomas teisiniu pagrindu įgyti teisėtus lūkesčius, atitinkamas teises ar teisinį statusą, t. y. antikonstituciniais galėtų būti laikomi tokio teisės akto (jo dalies) taikymo padariniai, inter alia padariniai, atsiradę iki Konstituciniam Teismui priimant sprendimą, kad šis teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Priešingas Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalies aiškinimas reikštų, kad teisėkūros subjektams pagal Konstituciją yra suteikiama galimybė įveikti Konstitucinio Teismo baigiamųjų aktų galią, t. y. galimybė tam tikrą laiką, kol Konstitucinis Teismas vėl pripažins atitinkamą teisinį reguliavimą prieštaraujančiu Konstitucijai, nesivadovauti Konstitucija ir teise. Pabrėžtina, kad tokios galimybės pripažinimas būtų tolygus Konstitucijos viršenybės principo ir konstitucinio teisės viešpatavimo imperatyvo esmės paneigimui, taigi būtų nesuderinamas su konstitucinio teisingumo vykdymo reikalavimais.
6.3. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Konstituciją, inter alia jos 102 straipsnio 1 dalį, Konstitucinis Teismas yra konstitucinės justicijos institucija, vykdanti konstitucinį teisingumą, garantuojanti Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad iš Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalies, 107 straipsnio 2 dalies nuostatų, aiškinamų Konstitucijos viršenybės principo ir konstitucinio teisės viešpatavimo imperatyvo kontekste, inter alia kyla Konstitucinio Teismo įgaliojimai, konstitucinės justicijos byloje nustačius, kad ginčijamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, įvertinus visas aplinkybes taip pat konstatuoti, kad šis aktas (jo dalis) vertintinas kaip konstitucinio draudimo įveikti Konstitucinio Teismo baigiamojo akto galią pažeidimas, ir tokio teisės akto (jo dalies) taikymo padarinius pripažinti antikonstituciniais.
Pažymėtina, kad įgyvendindamas tokius konstitucinius įgaliojimus Konstitucinis Teismas yra saistomas ir kitų konstitucinio teisinės valstybės principo imperatyvų, inter alia teisėtų lūkesčių apsaugos, teisingumo, protingumo, proporcingumo, impossib?lium nulla obligįtio est (niekas neįpareigojamas daryti to, kas neįmanoma) ir lex non cogit ad impossib?lia (teisės aktais negalima reikalauti neįmanomų dalykų) reikalavimų. Kitaip tariant, nustatęs konstitucinio draudimo įveikti Konstitucinio Teismo baigiamojo akto galią pažeidimą, Konstitucinis Teismas, spręsdamas, ar jo nutarimas pripažinti šį draudimą pažeidžiantį teisės aktą (jo dalį) prieštaraujančiu Konstitucijai taikytinas retroaktyviai, turi pagal nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos aplinkybes įvertinti galimas tokio retroaktyvaus taikymo pasekmes, inter alia tai, ar toks taikymas yra apskritai įmanomas, ar jis nesukeltų siekiui visiškai pašalinti antikonstitucinio akto padarinius neproporcingos naštos visuomenei ir valstybei ir su tokia našta susijusių itin nepalankių padarinių žmogaus teisėms ir laisvėms.
Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucija apskritai neužkerta kelio tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kylančias iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai (poįstatyminių aktų – prieštaraujančiais Konstitucijai ir (arba) įstatymams), kurių neapgynus ir neapsaugojus šis asmuo, kiti asmenys, visuomenė arba valstybė patirtų didesnę žalą negu toji, kurią šis asmuo, kiti asmenys, visuomenė arba valstybė patirtų, jeigu minėtos teisės būtų visiškai arba iš dalies apsaugotos ir apgintos; sprendžiant, ar iš teisės akto, vėliau pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai (poįstatyminio akto – prieštaraujančiu Konstitucijai ir (arba) įstatymams), jo galiojimo metu kilusios asmens įgytos teisės turi būti saugomos ir ginamos, ar ne, o jeigu taip, tai kokiu mastu, kiekvienu atveju būtina išsiaiškinti, ar neapsaugojus ir neapgynus šių įgytų teisių nebus pažeistos kitos Konstitucijos saugomos vertybės, ar nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimai, 2008 m. liepos 4 d. sprendimas).
7. Minėta, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies turinys aiškintinas atsižvelgiant inter alia į jos 110 straipsnį.
7.1. Konstitucijos 110 straipsnyje nustatyta:
Tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją.“
7.2. Pažymėtina, kad Konstitucijos 110 straipsnio nuostatos yra susijusios inter alia su jos 109 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtinta išimtinė teismų funkcija vykdyti teisingumą.
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus (iner alia Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d. nutarimai). Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. vasario 20 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai).
7.3. Kaip 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime pažymėjo Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 110 straipsnyje yra įtvirtintas draudimas taikyti Konstitucijai prieštaraujantį įstatymą, taip pat bylą nagrinėjančio teismo pareiga, kilus abejonėms, ar teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas toje byloje, neprieštarauja Konstitucijai, sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar įstatymas arba kitas teisės aktas atitinka Konstituciją; tokiu konstituciniu reguliavimu yra siekiama, kad nebūtų taikomas Konstitucijai prieštaraujantis atitinkamas teisės aktas (jo dalis), kad dėl tokio teisės akto (jo dalies) taikymo neatsirastų antikonstitucinių teisinių padarinių, kad nebūtų pažeistos asmens teisės.
7.4. Taigi Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta jos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.
8. Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime pažymėjo, kad Konstitucija, inter alia jos 107 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią inter alia Seimo aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad Seimo aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, nepaneigia Seimo teisės nustatyti tokį naują teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai, t. y. naują teisinį reguliavimą taikyti ir santykiams, kurie atsirado iki tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas minėtas Konstitucinio Teismo sprendimas. Tokiu teisiniu reguliavimu turi būti paisoma Konstitucijos, juo negali būti pažeistas viešasis interesas, jis turi atitikti inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo reikalavimus: negali būti sudaryta prielaidų paneigti teisingumą, teisinį tikrumą, teisinį saugumą, juo turi būti apsaugotos kitų asmenų sąžiningai įgytos teisės.
II
1. Minėta, kad pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nuostata „Procesas gali būti atnaujinamas esant šiems pagrindams: <...> 11) panaikinamas kaip neteisėtas teisės aktas, kuriuo remdamasis teismas išsprendė bylą“ tiek, kiek, pasak pareiškėjo, administracinėje byloje procesas yra atnaujinamas Konstituciniam Teismui pripažinus teisės aktą prieštaraujančiu Konstitucijai ar įstatymams.
Taigi pareiškėjas iš esmės ginčija Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 11 punkto (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) atitiktį Konstitucijai.
2. Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnyje „Proceso atnaujinimo pagrindai“ (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), kurio 2 dalies 11 punktas ginčijamas šioje konstitucinės justicijos byloje, nustatyta:
„1. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka.
2. Procesas gali būti atnaujinamas esant šiems pagrindams:
1) kai Europos žmogaus teisių teismas pripažįsta, kad Lietuvos Respublikos teismo sprendimas byloje prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai ir jos papildomiems protokolams;
2) naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu;
3) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti žinomai melagingi liudytojo parodymai, žinomai melaginga eksperto išvada, žinomai neteisingas vertimas, dokumentų arba daiktinių įrodymų suklastojimas, dėl kurių priimtas neteisėtas arba nepagrįstas sprendimas;
4) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti nusikalstami šalių, kitų bylos proceso dalyvių ar jų atstovų veiksmai arba nusikalstamos teisėjų veikos, padaryti nagrinėjant šią bylą;
5) panaikinamas kaip neteisėtas ar nepagrįstas teismo sprendimas, nuosprendis, kuris buvo pagrindas priimti tą sprendimą, nutarimą ar nutartį;
10) jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį;
3. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas kreipėsi į Konstitucinį Teismą dėl Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 11 punkto (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) atitikties Konstitucijai administracinėje byloje, kurioje procesas jau yra atnaujintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi. Pažymėtina, kad prieš priimdamas šią nutartį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylos nesustabdė ir nesikreipė į Konstitucinį Teismą dėl Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 11 punkto (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) atitikties Konstitucijai.
Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad pareiškėjas nagrinėjamoje administracinėje byloje turėtų taikyti teisės aktus, susijusius su nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu, inter alia šio draudimo išmokomis.
4. Taigi pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžia dėl nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokos priteisimo, o ne dėl bylos, užbaigtos įsiteisėjusia teismo nutartimi, proceso atnaujinimo.
Vadinasi, pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė nutartį administracinėje byloje sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 11 punkto (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), kuris šioje jo nagrinėjamoje administracinėje byloje neturi būti taikomas.
5. Pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą teismas neturi locus standi kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja toks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), kuris neturėtų (negalėtų) būti taikomas to teismo nagrinėjamoje byloje (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 22 d., 2007 m. birželio 27 d., 2007 m. liepos 5 d. sprendimai, 2007 m. spalio 24 d. nutarimas, 2009 m. spalio 29 d. sprendimas, 2010 m. lapkričio 29 d., 2011 m. rugsėjo 2 d., 2012 m. balandžio 18 d. nutarimai).
Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 1 punktą Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašymas paduotas institucijos ar asmens, neturinčio teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą, o pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 3 dalį, jeigu atsisakymo nagrinėti prašymą pagrindai buvo nustatyti pradėjus nagrinėti bylą Konstitucinio Teismo posėdyje, priimamas sprendimas nutraukti bylą.
6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstitucinės justicijos byla pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą (Nr. 1B-54/2009) ištirti, ar Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 11 punktas (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, nutrauktina.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsniu, 69 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir šio straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
n u s p r e n d ž i a:
Nutraukti bylą pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą (Nr. 1B-54/2009) ištirti, ar Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 11 punktas (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) (Žin., 2000, Nr. 85-2566) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Sprendimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
| Konstitucinio Teismo teisėjai: |
Egidijus Bieliūnas Toma Birmontienė Pranas Kuconis Gediminas Mesonis Egidijus Šileikis Algirdas Taminskas Romualdas Kęstutis Urbaitis Dainius Žalimas |