LIETUVOS BANKO VALDYBOS
NUTARIMAS
DĖL Lietuvos banko valdybos 2006 m. lapkričio 23 d. nutarimo
Nr. 145 „Dėl Vidaus kapitalo pakankamumo vertinimo proceso bendrųjų nuostatų ir Priežiūrinio tikrinimo ir vertinimo proceso bendrųjų nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo
2011 m. birželio 2 d. Nr. 03-101
Vilnius
1. Pakeisti Lietuvos banko valdybos 2006 m. lapkričio 23 d. nutarimą Nr. 145 „Dėl Vidaus kapitalo pakankamumo vertinimo proceso bendrųjų nuostatų ir Priežiūrinio tikrinimo ir vertinimo proceso bendrųjų nuostatų patvirtinimo“ (Žin., 2006, Nr. 143-5456; 2010, Nr. 130-6691):
1.1. Nurodytu nutarimu patvirtintose Vidaus kapitalo pakankamumo vertinimo proceso bendrosiose nuostatose:
1.1.1. Išdėstyti 31 punktą taip:
„31. Likvidumo rizika. Banke turi būti įdiegta veiksminga likvidumo rizikos valdymo sistema, apimanti likvidumo rizikos valdymo strategiją, likvidumo valdymo politiką, priimtinas likvidumo rizikos ribas, likvidumo rizikos mažinimo priemones, likvidumo išteklių pritraukimo kainos ir naudos paskirstymą (pagal Nuostatų priedą), kitas šios rizikos valdymo priemones ir procedūras bei procesus. Likvidumo rizikos valdymo strategija turi atitikti bendrą banko veiklos rizikos valdymo strategiją, būti proporcinga banko veiklos pobūdžiui ir sudėtingumui.“
1.2. Nurodytu nutarimu patvirtintų Priežiūrinio tikrinimo ir vertinimo proceso bendrųjų nuostatų 161 punktą išdėstyti taip:
„161. Lietuvos bankas reguliariai atlieka išsamų banko likvidumo rizikos valdymo įvertinimą ir skatina banką taikyti patikimus likvidumo rizikos vertinimo metodus (modelius), efektyvius likvidumo išteklių pritraukimo kainos ir naudos paskirstymo mechanizmus. Atliekant šį vertinimą atsižvelgiama į banko vaidmenį finansų rinkose ir į galimą Lietuvos banko sprendimų poveikį finansų sistemos stabilumui kitose Europos Sąjungos (toliau – ES) valstybėse narėse.“
Vidaus kapitalo pakankamumo
vertinimo proceso bendrųjų nuostatų
priedas
(Lietuvos banko valdybos
2011 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 03-101
redakcija)
LIKVIDUMO IŠTEKLIŲ PRITRAUKIMO KAINOS IR NAUDOS PASKIRSTYMAS
I. BENDROSIOS NUOSTATOS
1. Šis priedas, papildantis likvidumo rizikos valdymo sistemą, kurią turi įdiegti bankai, rengdami ir taikydami likvidumo rizikos valdymo metodus, politiką, apibrėžiantis likvidumo išteklių pritraukimo kainos ir naudos paskirstymo mechanizmą (toliau – paskirstymo mechanizmas), parengtas atsižvelgus į 2010 m. spalio 27 d. Europos bankininkystės priežiūros institucijų komiteto (EBPIK) išleistas Likvidumo kainos naudos paskirstymo gaires (angl. Guidelines on Liquidity Cost Benefit Allocation).
2. Už paskirstymo mechanizmo patvirtinimą atsakinga banko valdyba, o už periodišką, ne rečiau kaip kartą per metus, peržiūrėjimą – banko valdyba arba kitas įgaliotas banko struktūrinis padalinys. Parengto ir įgyvendinto mechanizmo patikimumas ir išsamumas vertinami priežiūrinio tikrinimo ir vertinimo proceso metu.
3. Banko nepriklausomam struktūriniam padaliniui (pvz., atliekančiam rizikos kontrolę arba finansinę kontrolę) pavedama kontroliuoti ir stebėti, kaip taikomas paskirstymo mechanizmas. Kontrolės ir stebėjimo procesas vyksta nuolat, kad būtų užtikrintas paskirstymo mechanizmo duomenų, naudojamų nustatant likvidumo išteklių pritraukimo kainą, vertinant naujų produktų maržą ir banko padalinių veiklos rezultatus, tikslumas.
II. PASKIRSTYMO MECHANIZMAS
4. Paskirstymo mechanizmas integruojamas į likvidumo rizikos valdymo sistemą ir suderinamas su valdymo, rizikos lygio (rizikos tolerancijos) ir sprendimų priėmimo procesais. Jis turi atitikti ilgalaikius banko tęstinės veiklos interesus, verslo strategiją ir modelį, finansavimo struktūrą. Paskirstymo mechanizmas turėtų užtikrinti patikimą ir veiksmingą likvidumo rizikos valdymą ir neskatinti darbuotojų prisiimti per didelę bankui nepriimtiną riziką.
5. Bankas turi aiškiai apsibrėžti likvidumo rizikos lygį (rizikos toleranciją). Rizikos lygis (rizikos tolerancija), atsižvelgus į verslo modelį ir pasirinktą strategiją, lemia, kaip veiks paskirstymo mechanizmas. Paskirstymo mechanizmas, atsižvelgus į pasirinktą likvidumo rizikos lygį (rizikos toleranciją) ir kitas rizikos valdymo priemones, tokias kaip finansavimo spragos ir koncentracijos ribos, likvidumo atsarga, banko vadovybei turi suteikti priemones, skirtas planuoti finansavimo šaltinių struktūrą ir iš balansinių, ir iš nebalansinių straipsnių.
6. Paskirstymo mechanizmo pagrindu gali būti laikoma vidaus lėšų pervedimo (paskirstymo) kainodaros sistema (toliau – vidaus kainodaros sistema), kurią bankas naudoja valdymo (vidaus) apskaitoje sudarydamas biudžetą, planuodamas pelną ir valdydamas turtą bei įsipareigojimus. Lėšų pervedimo kainos turi atitikti esamas rinkos sąlygas, savitas banko veiklos aplinkybes, tiesiogines ir netiesiogines finansavimo išlaidas, įskaitant likvidumo atsargos kainą. Atsižvelgus į pasirinktą duomenų atnaujinimo reguliarumą, lėšų pervedimo kainos turi atitikti bent jau esamojo laikotarpio ir artimiausioje ateityje tikėtinas rinkos sąlygas.
7. Paskirstymo mechanizmo duomenys turi būti tinkamai naudojami. Banko vadovybė užtikrina, kad galutinis paskirstymo mechanizmo duomenų vartotojas žinos, kaip šiuos duomenis teisingai naudoti priimant sprendimus, darysiančius įtaką banko finansinei padėčiai.
8. Nors likvidumo rizika valdoma bendrai, paskirstymo mechanizmas turėtų užtikrinti pakankamą, atsižvelgus į banko veiklos mastą ir sudėtingumą, kainų nustatymo detalumą, t. y. nustatoma bent jau svarbių finansavimo operacijų kaina. Be to, vidaus kainos derinamos su skelbiamomis didmeninės rinkos sandorių kainomis.
III. VIDAUS KAINORADOS SISTEMA
9. Vidaus kainodaros sistema apima:
9.2. netiesiogines išlaidas (papildomas likvidumo išlaidas), įtraukiant bent:
9.2.1. išlaidas, susidarančias dėl skirtingų turto ir jo finansavimo šaltinio terminų (bet ne dėl palūkanų normų skirtumo);
9.2.2. nenumatytos likvidumo rizikos išlaidas, įskaitant, pvz., tinkamo likvidumo lygio išlaikymo nepalankiomis sąlygomis išlaidas (likvidumo atsarga), sąnaudas dėl terminų pratęsimo (atidėjimo);
10. Vidaus kainodaros sistema turi būti skaidri ir nuosekli, parengta taip, kad leistų pagerinti banko produktų įkainojimo procesą, veiklos vertinimą, įvertintų naujus produktus ir sustiprintų turto bei įsipareigojimų valdymo priemones. Vidaus kainodara taikoma bankui svarbioms verslo linijoms ir balansinėms, nebalansinėms pozicijoms (svarbumas vertinamas proporcingai banko veiklos pobūdžiui ir sudėtingumui) ir padeda suderinti paskatas rizikuoti tam tikrose verslo linijose su jų sukeliama likvidumo rizika visam bankui. Banko vadovybės pageidavimu skatinama tam tikra elgsena (veiksmai) oficialiai patvirtinama ir numatomas atsiskaitymo mechanizmas.
11. Vidaus kainodara integruojama į banko produktų aprobavimo procesą, t. y. kai bankas analizuoja galimo naujo produkto riziką ir pelningumą, atsižvelgiama į šio produkto poveikį bendrai likvidumo rizikai ir galimas likvidumo išlaidas arba tikėtiną naudą. Tęstinę banko veiklą gali užtikrinti tik tiksliai ir pagrįstai įkainotų produktų pardavimas.
12. Vidaus kainos turi atitikti ribinį išlaidų finansavimą (t. y. naujų finansavimo sandorių sudarymo rinkos kainą). Kainos turėtų rodyti ribines išlaidas per homogeninę produktų grupę. Naujo produkto pardavimas keičia reikalaujamo dydžio likvidumo atsargą (ir su ja susijusias išlaidas). Analogiškai, pasinaudojęs nauju finansavimo šaltiniu, bankas turi būti pajėgus perskaičiuoti likvidumo palaikymo išlaidų elementus lėšų pervedimo (paskirstymo) kainomis.
13. Banko struktūrinio padalinio, kuriam priskirta atsakomybė už vidaus kainodaros sistemos įdiegimą ir naudojimą, veikla vertinama kaip paslaugų teikimas. Šio padalinio darbuotojams nenustatomi pelno už minėtų paslaugų teikimą planai. Atsižvelgus į banko taikomą verslo modelį ir finansavimo struktūrą, vidaus kainodaros sistemos įdiegimas ir naudojimas užtikrinamas atitinkamomis techninėmis priemonėmis ir duomenų bazėmis.
14. Banko vadovybė užtikrina, kad į vidaus kainodaros sistemą laiku pateikiama tiksli informacija ir kad banko struktūriniai padaliniai yra pakankamai kompetentingi ir kvalifikuoti naudoti šią informaciją.
15. Vidaus kainodaros sistema taikoma nuosekliai ir pačiame banke, ir banko grupėje, net jei likvidumo rizikos valdymas necentralizuotas. Taip pat, siekiant užtikrinti didžiausią veiksmingumą, vidaus kainodaros procesas turėtų apimti visus banko struktūrinius lygmenis, iki pat sprendimo dėl sandorio (arba sandorių su vienarūše likvidumo rizika homogeninės grupės) sudarymo priėmimo.
16. Verslo linijos ir banko struktūrinio padalinio, nustatančio vidaus kainas, darbuotojai turi nuolat derinti savo veiksmus, kad verslo linijos darbuotojai suprastų, jog vidaus kainos nustatytos pagrįstai, o iždo padalinys žinotų sandorių loginį pagrindą ir finansines pasekmes. Pagal likvidumo kainų nustatymo metodiką atlyginama (sumokama) lėšų teikėjams ir reikalaujama atlygio iš lėšų naudotojų.
17. Vidaus kainų taikymo sritis apima reikšmingas turto, įsipareigojimų ir nebalansinių straipsnių dalis, susijusias su likvidumu. Be to, kainodaros mechanizmas turi būti lengvai pritaikomas ir reguliariai atnaujinamas, kad per trumpiausią įmanomą laiką būtų parodomi visi reikšmingi rinkos pokyčiai. Duomenų atnaujinimo reguliarumas priklauso nuo banko finansavimo struktūros ir veiklos sudėtingumo.
18. Vidaus kainos nustatomos pagal apibrėžtą metodologiją, atsižvelgiant į įvairius veiksnius, darančius įtaką likvidumo rizikai. Pagrindinis dėmesys skiriamas turto ir įsipareigojimų elgsenos prielaidoms:
18.1. patvirtinamos ir reguliariai peržiūrimos elgsenos prielaidos ir užtikrinama, kad į visus veiksnius tinkamai atsižvelgta;
19. Nustatant indėlių iki pareikalavimo, net jei taikomos mažesnės palūkanų normos, kainą svarbu atsižvelgti į šių indėlių išankstinio atsiėmimo riziką. Įkainojant prekybos knygos turtą arba kitą parduoti tinkamą turtą, atsižvelgiama ir į aktyvų laikymo terminą, ir į likvidumo riziką (t. y. į laikomo turto likvidumo pokytį). Netikėtiems neigiamiems turto likvidumo pokyčiams padengti skaičiuojamos vertės tikslinimo išlaidos. Šios išlaidos gali būti nustatomos pagal labiausiai tikėtino scenarijaus nepalankiausiomis sąlygomis testavimo rezultatus (tuos, kurie naudojami ir apskaičiuojant likvidumo atsargą). Į kredito linijų kainą įtraukiamos išlaidos, kurių prireiktų pakankamam likvidžių lėšų kiekiui užtikrinti ir klientų finansavimui palaikyti, jeigu turimi ištekliai būtų panaudoti. Kai turimi ištekliai atkuriami, finansavimo kaina peržiūrima atsižvelgus į numatomus likvidžių lėšų terminus. Suteiktos neprivalomos įvykdyti kredito linijos įkainojamos tokiu pačiu būdu, nors bankas turi didesnę sprendimo dėl galutinio lėšų išmokėjimo laisvę.
20. Vidaus kainodaros sistemoje gali būti naudojama pajamingumo kreivė, kuri, jei reikia, tikslinama įvertinant savitus banko arba pačios priemonės požymius. Taip pat bankas, jeigu tikslinga, atsižvelgdamas į finansavimo struktūrą, gali naudoti pagal valiutas išskaidytas vidaus išlaidų finansavimo kreives.