LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS LIETUVOS NACIONALINIO RADIJO IR TELEVIZIJOS ĮSTATYMO 3, 9, 10 IR 12 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XP-1586 IR LIETUVOS RESPUBLIKOS LIETUVOS NACIONALINIO RADIJO IR TELEVIZIJOS ĮSTATYMO 5, 6, 9, 10, 11 IR 12 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XP-1760
2007 m. kovo 14 d. Nr. 277
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5-97; 2000, Nr. 86-2617; 2004, Nr. 165-6025) 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2006 m. spalio 25 d. sprendimo Nr. 1213 8 ir 9 punktus, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
1. Nepritarti Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 3, 9, 10 ir 12 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektui Nr. XP-1586 (toliau vadinama – Įstatymo projektas Nr. XP-1586) dėl šių priežasčių:
1.1. Lietuvos Respublikos Seimas 2006 m. lapkričio 14 d. priėmė Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymą (Žin., 2006, Nr. 132-4985), kuriuo sukūrė teisinį pagrindą Lietuvos nacionaliniam radijui ir televizijai (toliau vadinama – LRT) savo programas transliuoti į užsienio valstybes. Atsižvelgiant į tai, netikslinga Įstatymo projekto Nr. XP-1586 1 straipsniu (keičiamo įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi) papildomai nustatyti, kad LRT taryba turi teisę priimti sprendimą, kuriuo remiantis užsienyje gyvenantiems lietuviams būtų užtikrintas LRT transliuojamų radijo ir televizijos programų priėmimas.
1.2. Įstatymo projekto Nr. XP-1586 2 straipsnio (keičiamo įstatymo 9 straipsnio 13 dalies) nuostata, kad LRT taryba finansuojama iš valstybės biudžeto asignavimų, kurie Lietuvos Respublikos atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme nurodomi atskira biudžeto eilute, negali būti įgyvendinta. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo (Žin., 1990, Nr. 24-596; 2004, Nr. 4-47) 4 straipsnio 1 dalimi, valstybės biudžeto asignavimų valdytojai yra biudžetinių įstaigų, nurodytų Lietuvos Respublikos Seimo patvirtintame valstybės biudžete, vadovai (ministerijose – ministrai ar jų įgalioti asmenys). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo (Žin., 1996, Nr. 102-2319; 2005, Nr. 153-5639) (toliau vadinama – LRT įstatymas) 5 straipsnio 1 dalimi ir 9 straipsnio 1 dalimi, LRT taryba yra vienas iš LRT organų, bet nėra atskiras savarankiškas juridinis asmuo (subjektas), todėl įstatyme negalima nustatyti reikalavimo LRT tarybai numatyti valstybės biudžeto asignavimus atskira biudžeto eilute.
1.3. Įstatymo projekto Nr. XP-1586 3 straipsnio (keičiamo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 19 punktas) ir 4 straipsnio (keičiamo įstatymo 12 straipsnio 2 dalis) nuostatas dėl reikalavimų turėti tam tikrą išsilavinimą, siekiant tik tam tikrų pareigų LRT administracijoje, gali būti keblu įgyvendinti praktikoje, taigi Įstatymo projektu Nr. XP-1586 keliamų tikslų nebus pasiekta. Vadovaudamasi LRT įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 14 punktu ir 12 straipsnio 2 dalimi, LRT taryba nustato konkurso LRT generalinio direktoriaus pareigoms tvarką, o LRT generalinį direktorių viešo konkurso būdu LRT taryba skiria daugiau kaip pusės visų tarybos narių balsų dauguma. Šio jau įtvirtinto reikalavimo pakanka ir jis yra pagrįstas, nes pretendentų į LRT generalinio direktoriaus pareigybę gebėjimus, žinias bei tinkamumą eiti pareigas įvertina LRT taryba. Be to, LRT įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad LRT generalinis direktorius, be kita ko, „vadovauja LRT veiklai, tvirtina LRT struktūrą, administracijos nuostatus, darbo apmokėjimo sistemą, sudaro sutartis“, todėl siūlymas įstatyme nustatyti specialius reikalavimus tam tikroms pareigybėms praktikoje gali būti neįgyvendinamas, jeigu LRT generalinis direktorius pagal LRT įstatyme numatytą kompetenciją nustatys kitokius pareigybių pavadinimus, tvirtindamas LRT struktūrą. Pažymėtina, kad minėtos pareigybės, kurioms siūloma nustatyti specialius reikalavimus, nėra apibrėžtos LRT įstatyme. Be to, nepagrindžiama, kodėl reikia nustatyti specialius reikalavimus tik siūlyme nurodytoms pareigybėms, nes LRT struktūroje yra ir televizijos direktoriaus, radijo direktoriaus, Finansų ir ekonomikos departamento direktoriaus, kitų direktorių bei generalinio direktoriaus pavaduotojų pareigybės.
2. Nepritarti Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5, 6, 9, 10, 11 ir 12 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektui Nr. XP-1760 (toliau vadinama – Įstatymo projektas Nr. XP-1760) dėl šių priežasčių:
2.1. LRT įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad „Seimo, Vyriausybės ar Seimo opozicijos lyderio prašymu LRT pagal galimybes kuo greičiau suteikia laiką oficialiems Seimo, Vyriausybės ar opozicijos pranešimams“, todėl Įstatymo projekto Nr. XP-1760 1 straipsniu (keičiamo įstatymo 5 straipsnio 10 dalimi) netikslinga nustatyti tokį reguliavimą, kuris sukeltų teisinių kolizijų, kadangi šios nuostatos yra nesuderinamos. Be to, tokiam pasiūlymui įgyvendinti reikėtų skirti papildomų valstybės biudžeto lėšų, kurios nėra numatytos Lietuvos Respublikos 2007 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme (Žin., 2006, Nr. 138-5267). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime (Žin., 2004, Nr. 181-6708) pažymėta, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas negali sukurti tokios teisinės situacijos, kai išleidžiamas įstatymas arba kitas teisės aktas, kuriam įgyvendinti reikia lėšų, bet tokių lėšų neskiriama arba jų skiriama nepakankamai. Taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nutarime (Žin., 2006, Nr. 141-5430) konstatuota, kad konstitucinė visuomeninio transliuotojo misija suponuoja būtinumą sudaryti materialiąsias, organizacines, finansines sąlygas visuomeniniam transliuotojui veiksmingai vykdyti savo konstitucinę misiją. Taigi visuomeninio transliuotojo pobūdis ir konstitucinė misija suponuoja ir valstybės priedermę ne tik įsteigti visuomeninį transliuotoją, bet ir pareigą užtikrinti jo veiklą, inter alia pareigą visuomeniniam transliuotojui skirti deramą finansavimą, kad jis galėtų vykdyti šią misiją, teikti atitinkamas viešąsias transliavimo paslaugas.
2.2. Įstatymo projekto Nr. XP-1760 2 straipsnyje (keičiamo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje) siūloma keisti LRT reklamos transliavimo reikalavimus. Keičiamo įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostata, nustatanti reklamos LRT programose draudimų apimties sumažinimą, yra nepriimtina. Pažymėtina, kad LRT yra išskirtinę misiją, tikslus bei uždavinius vykdantis ir įgyvendinantis subjektas, finansuojamas iš valstybės biudžeto lėšų. LRT televizijos reklamos transliavimo reikalavimus nustato Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas (Žin., 1996, Nr. 71-1706; 2006, Nr. 82-3254) (toliau vadinama – Visuomenės informavimo įstatymas), o LRT įstatymas nustato specialius reklamos per LRT programas reikalavimus. Atsižvelgiant į išskirtinį LRT teikiamų viešųjų paslaugų pobūdį ir tikslus, specialieji reikalavimai, draudžiantys LRT transliuoti reklamą per vaikams skirtas laidas ir valstybinės reikšmės renginių transliacijas, atitinka visuomenės lūkesčius ir viešąjį interesą gauti minėtą informaciją be komercinių tikslų įtakos.
2.3. Įstatymo projekto Nr. XP-1760 2 straipsnio (keičiamo įstatymo 6 straipsnio 6 dalyje) nuostata, kad „reklama gali būti transliuojama tik tarpuose tarp laidų“, yra neaiški. Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 53 dalyje teigiama: „Televizijos programa – tai atskirų, savarankiškų savo turiniu, struktūra ir transliavimo laiku garso, audiovizualinių kūrinių (laidų, filmų, reklamos, anonsų, įvairių renginių transliacijų ir kt.) visuma, perduodama visuomenei bet kokiomis techninėmis priemonėmis.“ Tačiau 2 straipsnio 26 dalyje įtvirtinta: „Laida – atskira programos dalis, paprastai turinti autorių (-us) ir vedėją
(-us), pavadinimą ir transliavimo laiką.“ Atsižvelgiant į tai, laida – tai tik viena iš audiovizualinių kūrinių rūšių, todėl nėra aiškus sąvokos „tarpuose tarp laidų“ teisinis turinys, nes pagal programų specifiką jose dažniausiai nėra tarpų, o po vienos programos dalies (pvz., laidos, filmo ar anonso) iškart eina kita (pvz., renginio transliacija ar reklama). Be to, LRT įstatyme nustačius papildomus apribojimus per LRT programas transliuoti reklamą, LRT gautų mažiau komercinių pajamų, atitinkamai sumažėtų LRT lėšos, skiriamos LRT įstatyme numatytai misijai, tikslams ir uždaviniams vykdyti ir įgyvendinti. Tai įpareigotų įstatymo leidėją šias lėšas papildomai numatyti valstybės biudžete. Kadangi Lietuvos Respublikos 2007 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme tokių lėšų nenumatyta, tai neatitinka šio nutarimo 2.1 punkte minėtų Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimų nuostatų.
2.4. Įstatymo projekto Nr. XP-1760 3 straipsnyje (keičiamo įstatymo 9 straipsnio 2, 5 ir 10 dalyse), 4 straipsnyje (keičiamo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 16 punkte), 6 straipsnyje (keičiamo įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje) suformuluotos nuostatos iš esmės pažeidžia vieną svarbiausiųjų visuomeninio transliuotojo veiklos principų – stabilumo ir nepriklausomumo nuo politinės valdžios įtakos principą. Įstatymo projekto Nr. XP-1760 3 straipsnyje (keičiamo įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje) numatoma, kad LRT tarybos nariai skiriami juos skiriančių institucijų (Respublikos Prezidento ir Lietuvos Respublikos Seimo) kadencijos laikotarpiui. Įstatymo projekto Nr. XP-1760 3 straipsnyje (keičiamo įstatymo 9 straipsnio 10 dalyje), 4 straipsnyje (keičiamo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 16 punkte) ir 6 straipsnyje (keičiamo įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje) numatoma LRT organų veiklos trukmė, kuri prilyginama Lietuvos Respublikos Seimo kadencijos laikotarpiui. Minėtos nuostatos sukuria LRT valdymo mechanizmą, tiesiogiai įtakojamą politinės valdžios, ypač Lietuvos Respublikos Seimo. Siūloma LRT tarybos sudarymo tvarka nėra tinkama ir dėl šių priežasčių: nenurodomos konkrečios įstaigos ir organizacijos, turinčios teisę teikti kandidatūras Respublikos Prezidentui, neaiškus kandidatų į LRT tarybą atrankos ir jų skyrimo Lietuvos Respublikos Seime reglamentavimas. Be to, Įstatymo projekto Nr. XP-1760 3 straipsnio (keičiamo įstatymo 9 straipsnio 5 dalies) nuostatos riboja Lietuvos Respublikos Seimo ir Respublikos Prezidento galias skiriant ir formuojant LRT tarybą, nes numatoma, kad LRT tarybos narį galima atšaukti iš pareigų, kai narį teikusi organizacija, asociacija, bendruomenė pareiškia juo nepasitikinti ir teikia kitą asmenį. Taigi numatomas reguliavimas, kai galutinį sprendimą dėl asmens (-ų) skyrimo priimanti institucija (Respublikos Prezidentas ar Lietuvos Respublikos Seimas) yra saistoma tam tikrų organizacijų, asociacijų ar bendruomenių sprendimų. Svarbu pažymėti ir tai, kad LRT įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog LRT taryba yra aukščiausiasis organas, atstovaujantis visuomenės interesams. Minėtas LRT tarybos nario atšaukimo pagrindas sąlygoja tai, kad LRT tarybos narys atstovauja jį teikusios organizacijos, asociacijos ar bendruomenės, o ne visuomenės interesams.
2.5. Įstatymo projekto Nr. XP-1760 3 straipsnyje (keičiamo įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje) ir 5 straipsnyje (keičiamo įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje) siūlomi pakeitimai nustato teisiškai sunkiai įvertinamus ir praktiškai neįgyvendinamus draudimus asmenims būti LRT tarybos ir LRT administracinės komisijos nariais. Minėtuose straipsniuose nustatoma, kad LRT tarybos ir LRT administracinės komisijos nariais negali būti (be dabartinėje LRT įstatymo redakcijoje įtvirtintų draudimų) ir kitose visuomenės informavimo priemonėse pagal darbo sutartis dirbantys asmenys bei kitų visuomenės informavimo priemonių savininkai ir bendraturčiai. Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 67 dalis numato, kad „Visuomenės informavimo priemonė – laikraštis, žurnalas, biuletenis ar kitas leidinys, knyga, televizijos, radijo programa, kino ar kita garso ir vaizdo studijų produkcija, informacinės visuomenės informavimo priemonė ir kita priemonė, kuria viešai skleidžiama informacija“, ir šia sąvoka apibrėžia materialios išraiškos objektą, kuriame užfiksuota viešai skleidžiama informacija, o ne subjektą, t. y. šios visuomenės informavimo priemonės savininką ar jo įgaliotą asmenį, su kuriais ir yra sudaromos darbo sutartys. Be to, visuomenės informavimo priemonės savininku gali būti bet kuris šią priemonę rengiantis ar skleidžiantis subjektas, todėl konstatuotina, kad siūloma nuostata sukuria itin plačius ir nepagrįstus ribojimus.