Lietuvos Respublikos Vyriausybė
NUTARIMAS
DĖL NAUJOS REDAKCIJOS LIETUVOS RESPUBLIKOS TERITORIJŲ PLANAVIMO ĮSTATYMO KONCEPCIJOS
2010 m. kovo 31 d. Nr. 422
Vilnius
Patvirtinti Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo koncepciją (pridedama).
Patvirtinta
Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2010 m. kovo 31 d. nutarimu Nr. 422
NAUJOS REDAKCIJOS LIETUVOS RESPUBLIKOS TERITORIJŲ PLANAVIMO ĮSTATYMO KONCEPCIJA
I. TEISINIS KONCEPCIJOS RENGIMO PAGRINDAS
1. Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo koncepcija (toliau – Koncepcija) parengta vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008– 2012 metų programos įgyvendinimo priemonių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. vasario 25 d. nutarimu Nr. 189 (Žin., 2009, Nr. 33-1268), 3 lentelės „Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008– 2012 metų veiklos strategijos nuostatų įgyvendinimo priemonės“ 1 023 priemonę. Koncepcijoje siekiama įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės programoje, kuriai pritarė Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. XI-52 (Žin., 2008, Nr. 146-5870), numatytas nuostatas: diegti dereguliavimo, reguliavimo peržiūros iniciatyvas teritorijų planavimo ir kituose sektoriuose, kuriuose išplitusi korumpuota praktika, įgyvendinti darnaus vystymosi principus teritorijų planavimo ir urbanistikos srityje, mažinti miestų ir kitų gyvenamųjų vietovių plėtros netolygumus, didinti planavimo sistemos veiksmingumą, mažinti teritorijų planavimo dokumentų rengimo laiko ir išteklių sąnaudas.
II. BENDRas ĮSTATYMO REGULIAVIMO DALYKO IR TIKSLŲ apibūdinimas
2. Koncepcijos pagrindu rengiamas naujos redakcijos Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas (toliau – Įstatymas) turės užtikrinti sisteminių planavimo problemų sprendimą, visų teritorijų planavimo dokumentų sprendinių sistemiškumą, skirtingų planavimo lygmenų dokumentų suderinamumą ir abipusį poveikį, apibrėžti visuomenės interesą teritorijų planavimo srityje, numatyti jo užtikrinimui būtinas priemones, užtikrinti tvarų gamtinės ir antropogeninės aplinkos, visuomenės ir jos gyvenimo bei veiklos sąlygų vystymąsi išsaugant gyvąją gamtą ir vertingą kraštovaizdį.
3. Koncepcijos tikslas yra, atsižvelgiant į teisinio reguliavimo ir susiklosčiusios praktikos problemas, nustatyti gaires Įstatymui, leidžiančiam iš esmės pagerinti teritorijų planavimo procesą, – padaryti jį vientisesnį ir aiškesnį, operatyviau reaguojantį į vykstančius pokyčius ir mažinti finansines, žmogiškųjų išteklių ir laiko sąnaudas. Šiam esamą teritorijų planavimo teisinį reguliavimą keičiančiam Koncepcijos tikslui pasiekti numatyti uždaviniai:
3.1. struktūrinis – apibendrinant užsienio šalių patirtį teritorijų planavimo srityje, pagal planuojamos teritorijos dydį ir sprendinių detalizavimo laipsnį aiškiai apibrėžti teritorijų planavimo ir sprendimų priėmimo lygmenis, teritorijų planavimo dokumentų rūšis, planavimo proceso organizatorius ir iš esmės sumažinti fiziniams ir juridiniams asmenims šiuo metu privalomų teritorijų planavimo dokumentų skaičių, aiškiai nurodyti atvejus, kada privaloma rengti teritorijų planavimo dokumentus;
3.2. kompetencinis – atskirti valstybės ir savivaldybių kompetenciją rengiant ir tvirtinant teritorijų planavimo dokumentus, numatant, kad svarbių valstybinės reikšmės objektų planavimą organizuos Vyriausybės įgaliotos institucijos, nustatyti numatomų teritorijų planavimo dokumentų teisinę galią, įtvirtinant kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų sprendinių didesnę teisinę galią nei specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendinių;
3.3. integracinis – susisteminti teritorijų socialinio ir ekonominio vystymo, žemėnaudos ir kraštovaizdžio planavimą, panaikinti prielaidas prieštaravimams tarp skirtingų įstatymų, reglamentuojančių teritorijų planavimo, strateginio ir specialiojo planavimo procesus;
3.4. metodinis – optimizuoti planavimo dokumentų turinį: įtvirtinti daugiafunkcio žemės naudojimo principą zonuojant planuojamą teritoriją pagal jos naudojimo ir apsaugos prioritetus, atskirti urbanizuotų ir neurbanizuotų teritorijų planavimo procedūras, supaprastinti ūkinės veiklos reglamentavimą (ypač neurbanizuojamose teritorijose) ir užtikrinti urbanizuotų ir naujai urbanizuojamų teritorijų plėtros kompleksiškumą, atskirti teritorijų planavimą nuo žemėvaldų ar kito specializuoto projektavimo, nustatyti aiškesnį visų lygių teritorijų planavimo dokumentų sprendinių tarpusavio santykį ir galiojančių teritorijų planavimo dokumentų sprendinių keitimo principus bei procedūras vietoj praktikoje įsigaliojusio principo, kad „rengiami planai turi neprieštarauti esamiems patvirtintiems planams“;
3.5. organizacinis – spartinti teritorijų planavimo dokumentų rengimo procesą: optimizuoti šiuo metu viena kitą dubliuojančias strateginio pasekmių aplinkai vertinimo (toliau – SPAV), sprendinių poveikio vertinimo, poveikio visuomenės sveikatai vertinimo procedūras – integruoti jas į kompleksinį (socialiniu, ekonominiu, ekologiniu ir kitais aspektais) teritorijų planavimo dokumentų sprendinių poveikio vertinimą; atsižvelgiant į esmines teises – teisę gauti informaciją, teisę dalyvauti procese ir naudotis teisėtomis priemonėmis diferencijuoti teritorijų planavimo viešumą užtikrinančias procedūras pagal planavimo lygmenis ir planų rūšis, patikslinti pasiūlymų teikimo ir sprendinių apskundimo tvarką, taip pat nustatyti išankstinių planavimo sąlygų atsisakymo tikslingumą;
3.6. politinis – apibrėžti visuomenės intereso teritorijų planavimo srityje turinį ir įgyvendinimą ir, siekiant panaikinti prielaidas korupcijai, sudaryti sąlygas perkelti planavimo procesą į elektroninę erdvę, užtikrinti demokratinio planavimo principų (planavimo viešumo, bendradarbiavimo, viešojo ir privataus sektorių partnerystės, subsidiarumo, tvarios raidos) taikymą;
III. KITŲ TEISĖS AKTŲ, REGULIUOJANČIŲ TĄ PAČIĄ VISUOMENINIŲ SANTYKIŲ SRITĮ, apibūdinimas
4. Galiojančiame Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatyme (Žin., 1995, Nr. 107-2391; 2004, Nr. 21-617) ir kituose įstatymuose esama nuostatų, tiesiogiai ar iš dalies reguliuojančių visuomeninius teisinius santykius, susijusius su teritorijų planavimu:
4.1. Lietuvos Respublikos žemės įstatyme (Žin., 1994, Nr. 34-620; 2004, Nr. 28-868) nustatytos pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirtys, būdai ir pobūdžiai nesudaro veiklos pasirinkimo galimybių, reikalauja nurodyti vieną teritorijoje galimą veiklos rūšį vietoj pasaulinėje praktikoje taikomo įvairių veiklos rūšių ir apimčių reglamentavimo. Sąvoka „kita paskirtis“ neidentifikuoja šalies ekonominei ir socialinei raidai esminių urbanizuotų teritorijų – būtina numatyti urbanizuotų ir urbanizuojamų teritorijų pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį. Natūralioms gamtinėms teritorijoms, kuriose negalima jokia ūkinė veikla, numatyta konservacinė pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis pagal kitus teisės aktus (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas) taikoma ir urbanizuotai ar žemės ūkio teritorijai. Nenumatytas visuomenės interesą naujai urbanizuojamose teritorijose užtikrinantis teritorijų žemėvaldos pertvarkymo (žemės sklypų konsolidavimo) mechanizmas.
4.2. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (Žin., 1996, Nr. 32-788; 2001, Nr. 101-3597) nuostatomis rengiami statybos projektai ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo nuostatomis rengiami detalieji planai (procesas ir sprendiniai) dažnai dubliuoja vienas kitą, teritorijų planavimu siekiant nustatyti konkrečius inžinerinius, statybinius ir technologinius sprendimus.
4.3. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas (Žin., 1993, Nr. 63-1188; 2001, Nr. 108-3902) sudarė prielaidas rengti daug įvairių specialiųjų planų, dažnai didesnės galios nei savivaldybių tarybų patvirtinti bendrieji planai. Taip atskirais atvejais buvo sugriauta aiški teritorijų planavimo dokumentų hierarchija, susiformavo atskiras specialiojo teritorijų planavimo procesas, nors reglamentuoti bendrus teritorijų planavimo procesus yra Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo užduotis.
4.4. Lietuvos Respublikos želdynų įstatyme (Žin., 2007, Nr. 80-3215) numatytas želdynų žemės naudojimo reglamentavimas ir įgyvendinimas nesusietas su Lietuvos Respublikos žemės įstatymu ir Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymu.
4.5. Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymas (Žin., 1996, Nr. 82-1965; 2005, Nr. 84-3105) kartu su strateginį pasekmių aplinkai vertinimą ir poveikio visuomenės sveikatai vertinimą reglamentuojančiais teisės aktais sudaro prielaidas dubliuoti teritorijų planavimo metu atliekamo sprendinių poveikio vertinimo procedūras.
4.6. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas (Žin., 1995, Nr. 3-37; 2004, Nr. 153-5571) sudaro prielaidas rengti perteklinius specialiuosius planus, nors kartu yra rengiami savivaldybių bendrieji planai ir per jų reglamentus galima išspręsti kultūros paveldo apsaugos uždavinius.
4.7. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme (Žin., 1994, Nr. 55-1049; 2008, Nr. 113-4290) savivaldybėms nenumatomos funkcijos, leidžiančios tapti darnaus vystymosi planuotojomis ir įgyvendinimo organizatorėmis, atsakingomis už viešosios infrastruktūros statybą, ir vadovauti tam visuomenės interesui reikalingų sklypų konsolidavimo procesui.
4.8. Lietuvos Respublikos regioninės plėtros įstatyme (Žin., 2000, Nr. 66-1987; 2002, Nr. 123-5558) numatoma nauja planų rūšis – regioniniai strateginiai planavimo dokumentai. Neaiškus teritorijų planavimo ir strateginio planavimo dokumentų tarpusavio santykis, įgyvendinimo veiksmų ir išteklių koordinavimas.
IV. KEIČIAMŲ AR NAIKINAMŲ TEISĖS NORMŲ NEveiksmingUMO ANALIZĖ
5. Dabartinis teritorijų planavimo reglamentavimas daugiau apima planavimo proceso ir procedūrų aprašymą ir neužtikrina teritorijų planavimo dokumentų kokybės, neeliminuoja korumpuotų sprendimų, klaidų, sudaro sąlygas neracionaliai naudoti išteklius:
5.1. Galiojantis teritorijų planavimo teisinis reglamentavimas sukūrė painią ir neveiksmingą įvairių nacionaliniu ir savivaldos lygmenimis rengiamų teritorijų planavimo dokumentų ir strateginių bei specialiųjų planų sistemą. Šių planų sprendiniai dažnai nesuderinami (ypač bendrųjų ir specialiųjų planų), nekoordinuojami veiksmai ir neracionaliai naudojami ištekliai juos įgyvendinant.
5.2. Galiojantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas sudaro prielaidas rengti pernelyg daug teritorijų planavimo dokumentų. Jų hierarchija yra neaiški, jie visi turi tiesioginių teisinių pasekmių statybinei, ūkinei veiklai, todėl susiformavo neskaidri, biurokratinė ir prielaidas korupcijai sudaranti veiklos reglamentavimo aplinka.
5.3. Neapibrėžtas esminis teritorijų planavimo uždavinys – teritorijose nurodyti visuomenės intereso elementus – viešąją infrastruktūrą, gamtos ir kultūros paveldo, taip pat ir UNESCO paveldo sąraše esančius objektus, gamtos išteklius, užtikrinti esminius gyvenimo kokybės reikalavimus. Vietoj to teritorijų planavimas (ypač detalusis) dažnai tampa privačios ūkinės veiklos įteisinimo įrankiu.
5.4. Nenumatyti teritorijų planavimo dokumentų kokybės užtikrinimo ir veiksmingo ginčų sprendimo (net ir tarp institucijų) mechanizmai, nesuteikus privalomų sprendimų priėmimo galimybės neefektyviai veikia ikiteisminė ginčų institucija.
5.5. Planavimo sąlygos panaikina optimalių sprendimų paieškos galimybes:
kai kurios inžinerinę infrastruktūrą eksploatuojančios pelno siekiančios įmonės savo verslo plėtros klausimus stengiasi išspręsti per vystytojus;
institucijų rengiamose planavimo sąlygose arba pateikiamas teisės aktų sąrašas, arba formuluojami dažnai nepagrįsti reikalavimai, įtvirtinantys sektorinių interesų dominavimą.
5.6. Teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai nesudaro pakankamai prielaidų racionaliam žemės naudojimui užtikrinti išlaikant racionalų urbanizuojamų ir neurbanizuojamų teritorijų balansą, nesukurtas veiksmingas pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimo reguliavimo mechanizmas.
5.7. Teritorijų planavimo dokumentų sprendinių poveikio vertinimo, SPAV, poveikio visuomenės sveikatai vertinimo, poveikio aplinkai vertinimo (toliau – PAV) turinys ir procedūros yra formalios, viena kitą dubliuoja, todėl teritorijų planavimo dokumentai neužtikrina palankių aplinkai sprendimų, o jų rengimas neprognozuojamai užtrunka ir reikalauja papildomų išteklių.
6. Neefektyviai sutvarkyta hierarchinė teritorijų planavimo sistema:
6.1. Neaiškiai atskirti valstybės ir regionų bei savivaldos uždaviniai ir atsakomybė už planavimo priežiūrą ir kontrolę, rengiamų teritorijų planavimo dokumentų turinį ir jų įgyvendinimą.
6.2. Egzistuoja dvi teritorijų planavimo lygmenų (teisinio statuso, galios ir privalomumo) hierarchijos: organizacinė (pagal tvirtinančią instituciją) ir struktūrinė (pagal planuojamos teritorijos dydį ir sprendinių konkretizavimo lygį). Toje pačioje teritorijoje vienu metu galiojant keletui skirtingų lygmenų ir rūšių teritorijų planavimo dokumentų, sudaromos galimybės interpretuoti ir spekuliuoti dėl teritorijų planavimo dokumentų viršenybės ir turinio. Taip sukuriama nepalanki aplinka investicijoms, Europos Sąjungos (toliau – ES) paramai viešajai ir ekonominei infrastruktūrai plėtoti.
6.3. Pagal teritorijų planavimo lygmenis, organizatoriaus kompetenciją ir subsidiarumo principus nesuskirstyti teritorijų planavimo dokumentų rengimo tikslai, uždaviniai ir turinys.
6.4. Neįtvirtinta kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų (dabartinių bendrųjų ir detaliųjų planų) aukštesnė galia, palyginti su specialiaisiais planais. Šiuo metu kai kurie specialieji planai, reglamentuojantys sektorines veiklos rūšis, yra viršesni už kompleksinių tikslų siekiančius bendruosius ar detaliuosius planus, nes juos tvirtina aukštesnio lygmens institucija.
6.5. Planavimo politika ir jos įgyvendinimo kryptys reikiamai nesuderintos su kraštovaizdžio politika, dažnai jau patvirtinti bendrieji ir detalieji planai prieštarauja kraštovaizdžio apsaugos kryptims, gamtinio karkaso apsaugos reikalavimams. Nepakankamai reglamentuojant ar net ignoruojant teritorinės aplinkosaugos principus bendruosiuose ar specialiuose planuose, naujų teritorijų urbanizacijos procesas įgauna stichišką pobūdį, pažeidžia kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą.
7. Teritorijų planavimas (ypač detalusis) supainiotas su kitomis veiklos rūšimis – žemės sklypų formavimu (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo reglamentavimo sritis) ir statinio projektavimu (Lietuvos Respublikos statybos įstatymo reglamentavimo sritis), teritorijų planavimo kompetencijai priskiriami jam nebūdingi uždaviniai, su konkrečiu objektu ar technologija siejami sprendimai – žemės sklypų ribų, servitutų nustatymas, konkrečios pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties ir žemės naudojimo būdo ir net pobūdžio nustatymas, konkrečių inžinerinių ir technologinių sprendimų nurodymas teritorijų planavimo dokumentų sprendiniuose, konkrečių nuo objekto technologijos priklausančių sanitarinių apsaugos zonų nustatymas ir kita.
8. Galiojantis teisinis reglamentavimas neužtikrina nuoseklaus ir tvaraus teritorijų vystymo mechanizmo:
8.1. Trūksta priemonių, kurios leistų valdyti gyvenamųjų vietovių plėtros procesus ir įgyvendinti teritorijų planavimo dokumentų (ypač savivaldybių bendrųjų planų) sprendinius kuriant darnią funkcinę erdvinę sistemą.
8.2. Dėl nepakankamai aiškios valstybės urbanistinės politikos, didelės žemės ūkio paskirties teritorijos suplanuojamos naujoms statyboms, nors tai nepagrįsta nei socialiniu, nei ekonominiu, nei aplinkosaugos požiūriu, daugėja chaotiško, išdrikusio užstatymo priemiestinėse zonose – plinta urbanistinio sprogimo reiškiniai.
8.3. Šiuo metu taikomas monofunkcis žemės naudojimo reglamentavimas prieštarauja šiuolaikiniams daugiafunkciams žemės naudojimo principams, nesukuria veiklos pasirinkimo alternatyvų ir neleidžia laiku reaguoti į kintančias ekonomines, ekologines ir demografines tendencijas.
10. Teritorijų planavimo dokumentų svarstymo su visuomene tvarka nėra tinkamai diferencijuota pagal planavimo lygmenis ir dokumentų rūšis, todėl neužtikrina kokybiško visuomenės informavimo, laiku nesudaro sąlygų konstruktyviam atskirų interesų grupių bendradarbiavimui rengiant teritorijų planavimo dokumentus, priimant sprendimus dėl jų tvirtinimo ir partnerystės juos įgyvendinant.
V. UŽSIENIO VALSTYBIŲ TEISĖKŪROS APŽVALGA
12. Apžvalgoje pateikiamose ES valstybių narių – Vokietijos, Švedijos, Danijos ir Suomijos – erdvinio planavimo teisinėse sistemose, sukurtose rinkos ir demokratijos sąlygomis, sukaupta ilgalaikė, taip pat ir geroji praktika, siekiama visuotinai pripažintų darnaus vystymosi tikslų. Atsižvelgiama į tai, kad planavimo sistemos turi derėti prie esamos politinės, administracinės sistemos, gamtinės, ekonominės bei demografinės aplinkos, kultūros bei tradicijų. Skirtingų valstybių teisėkūros apžvalga atlikta pagal bendrą sistemą (1. Aktuali teisinė bazė; 2. Planai ir kompetencijos; 3. Praktika).
13. Apžvalgoje pateikiami tie ES valstybių narių principai ir teisinės priemonės, kurie gali padėti išspręsti esmines teisės aktų ir susiklosčiusios praktikos problemas, nurodytas IV skyriuje: aiškiai nustatyti valstybės, regionų ir savivaldybių kompetenciją teritorijų planavimo srityje ir privalomų teritorijų planavimo dokumentų rūšis, apibrėžti jų turinį ir teisines pasekmes fiziniams ir juridiniams asmenims; suderinti valstybės, regionų, savivaldybių ir vietovės lygmens planus; kompleksiškai nagrinėti aplinkos, socialines, ekonomines darnaus vystymosi dimensijas ir suderinti įvairių lygių erdvinius, specialiuosius ir strateginius planus, koordinuoti fizinių ir juridinių asmenų veiksmus ir racionalų išteklių panaudojimą; išsiaiškinti visuomenės interesą ir aiškiai reglamentuoti viešo planavimo procesą bei jo dalyvių teises ir pareigas; planavimo priemonėmis sudaryti prielaidas darniam vystymuisi ir stabdyti neigiamus urbanistinio sprogimo reiškinius ir kita.
14. Vokietijos Federacinės Respublikos statybos įstatymas (Baugesetzbuch, BauGB, 1960 m.) yra pagrindinis įstatymas, pagal kurį planuojamos gyvenamosios vietovės, kontroliuojama plėtra, visuomenės reikmėms paimama žemė ir kita. Teritorijų planavimui svarbus Federalinis gamtos apsaugos įstatymas (Bundesnaturschutzgesetz), skirtas gamtos apsaugai ir kraštovaizdžio planavimui (Landschaftsplannung) reglamentuoti. Šio įstatymo nuostatos perkeltos į Kraštovaizdžio vystymo strategiją (Landschaftsentwicklung):
14.1. Yra aiškios ribos tarp valstybei, žemėms, regionams ir savivaldybėms priskirtos planavimo kompetencijos. Kiekvienas planavimo lygmuo turi specifinius planavimo uždavinius: federalinis lygmuo, atsižvelgdamas į kitas valstybės politikos rūšis ir specialiuosius planus, nustato erdvinės politikos gaires (ROG, BauGB, Raumordnungspolitischer Orientierungsrahmen ir Raumordnungpolitischer Handlungsrahme) ir Federaliniam parlamentui rengia išsamią ataskaitą (Raumordnungsbericht) erdvinio planavimo klausimais. Pagal konstituciją žemės atsako už valstybės erdvinės plėtros politikos įgyvendinimą. Tam tikslui Vokietijos Federaciją sudarančios žemės rengia žemių erdvinio vystymo programas (Landesraumordnungsprogramm) ir jas sudarančių regionų planus (Regionpläne), taip pat erdvinio planavimo proceso reguliavimo gaires (Raumordnungsverfahren), projektavimo gaires bei statybos ir planavimo normas (Raumordnung). Federalinės žemės erdvinio vystymo programa ir regiono planai įtvirtina įvairius valstybės ir regioninės svarbos tikslus. Erdvinės plėtros planai įtvirtina valstybės svarbos tikslus, koordinuoja sektorinės politikos, turinčios ir erdvinį poveikį, įgyvendinimą. Gali būti rengiami įvairūs rekreacijos, atliekų šalinimo, transporto, gamtos apsaugos, kraštovaizdžio, kitų sričių specialieji planai, tačiau jie turi atitikti valstybės erdvinės politikos gaires. Savivaldybės privalo rengti žemės naudojimo planus (Flächennutzungsplan) ir teisiškai privalomus žemės naudojimo ir užstatymo planus (Bebaungsplan). Šie planai nustato žemės naudojimo funkcines zonas, užstatymo intensyvumą ir erdvinę, planinę plėtros apimtį ir turi atitikti aukštesnio lygmens planų nuostatas. Įstatymas reguliuoja šių planų turinį ir procedūras. Savivaldybės pagal poreikį gali rengti planus, kurie nesukelia jokių teisinių pasekmių, jie dažniausiai rengiami siekiant pagrįsti formalių planų poreikį ir turinį, pavyzdžiui, raidos planas (Entwicklungsplan), urbanistinės plėtros principai (städtebaulicher Rahmenplan) ir kita.
14.2. Vokietijoje kraštovaizdžio planavimas nustato kraštovaizdžio ir ekosistemų naudojimo ir apsaugos galimybes, taikant daugiafunkciškumo principus. Jis sudaro pagrindą sektoriniam (specialiajam) gamtosaugos, žemėnaudos ir kompleksiniam erdviniam (teritoriniam) planavimui ir yra griežtai subordinuotas pastarojo lygmenims (kraštovaizdžio programos, regioniniai kraštovaizdžio planai, savivaldybių kraštovaizdžio planai, konkrečių atvirų erdvių kraštovaizdžio planai).
14.3. Planavimo sistemos sėkmę užtikrina: a) suderinamumo (Gegenstromprincip), b) abipusės įtakos ir c) subsidiarumo principai. Suderinamumo principas – kiekvienas planavimo lygmuo turi atsižvelgti į aukštesnio lygmens planus, o žemesniam lygmeniui turi būti suteikta galimybė dalyvauti rengiant aukštesnio lygmens planus. Abipusės įtakos principas – rengiant nacionalinio ir regioninio lygmens planus, atsižvelgiama į vietinius planus ir strategijas. Subsidiarumo principas – sprendimus priima žemiausio lygmens institucija, tai, ką galima suplanuoti žemiausio lygmens dokumentuose, neplanuojama aukštesnio lygmens dokumentuose.
14.4. Po Vokietijos susijungimo erdvinio planavimo sistema tapo daugiau orientuota į konkrečių problemų sprendimą. Tai paskatino neformalių procesų taikymą, leidžiantį pasiekti didesnį sutarimą tarp skirtingų planavimo proceso dalyvių. ES integracijos procesai sukūrė naują planavimo lygmenį, transeuropinių infrastruktūros koridorių planavimą.
15. Danijos Karalystės planavimo įstatymą (The Planning Act) paskatino atsirasti savivaldos reforma. Šis įstatymas pakeitė nuo 1970 metų galiojusį teisinį reguliavimą ir erdvines strategijas iš „vienodų ir suderintų“ į „įvairiapusiškas ir pliuralistines“. Tai suteikė gyventojams galimybę gauti viešąsias paslaugas, bet labai sugriežtino aplinkosaugos kontrolę. Gamtinės aplinkos apsaugą ir išteklių naudojimą kontroliuoja Gamtos apsaugos įstatymas (Nature Protection Act), Aplinkos apsaugos įstatymas (Environmental Protection Act) ir Natūralių iškasenų įstatymas (Raw Material Act). Šiuo metu galioja naujausia 2007 metais patvirtinta Planavimo įstatymo versija, parengta po to, kai valstybėje buvo visiškai baigta savivaldos reforma:
15.1. Erdvinis planavimas ir fiskaliniai įsipareigojimai yra aiškiai paskirstyti tarp nacionalinio, regioninio ir vietos valdžios lygmenų pagal subsidiarumo principą. Įstatymas nustato, kad teritorijų planavimas skirtas gyvenamųjų ir kaimo vietovių aplinkos kokybei sukurti ir išlaikyti. Regionams, ir ypač vietos savivaldybėms, suteiktos didelės teisės ir atsakomybė. Nacionalinė valdžia yra atsakinga už nacionalinę erdvinio planavimo strategiją ir privalomų planų turinio reikalavimus. Regionų tarybos privalo rengti, tvirtinti ir kas 4 metai revizuoti strateginius regionų planus (plėtros vizijas). Regionų planus sudaro dvi dalys: žemės naudojimo gairės ir ataskaita, kurioje pagrindžiami sprendiniai. Šie planai nustato bendrąsias plėtros ir kontrolės gaires, ypač kaimo vietovėse, suderina sektorinius interesus ir nustato bendrus prioritetus. Aplinkos ministrui ir regiono tarybai suteikta veto teisė: jie gali vetuoti savivaldybių planus, jeigu jie neatitinka nacionalinio ir regiono interesų. Savivaldybės yra įgaliotos sukurti planavimo ir valdymo struktūras, parengti savivaldybių bendruosius ir detaliuosius planus, užtikrinti žemės naudojimo ir plėtros kontrolę. Šie planai turi būti persvarstomi po kiekvienų savivaldos rinkimų. Savivaldybių planai turi teisinių pasekmių žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkams.
15.2. Sėkmingiausi Danijos planavimo sistemos bruožai: sistema yra labai aiški, detaliai aprašomas regionų ir savivaldybių planų turinys (valstybės lygmeniu planai nerengiami). Kiekvienas administracinis regionas turi turėti regiono erdvinės raidos planą, patvirtintą taryboje. Jame nubrėžiama regiono plėtros vizija dėl gamtinės aplinkos, rekreacijos, verslo, taip pat turizmo, darbo vietų ir švietimo. Regiono erdvinės raidos planas turi turėti erdvinę projekciją – žemėlapius, kurie iliustruotų viziją. Kiekviena savivaldybė turi turėti visos teritorijos bendrąjį planą (kommune planer) ir vietovės detalųjį planą (lokalplaner) ir labai aiškiai apibrėžti jų turinį. Danijos Karalystės planavimo įstatymas savivaldybėms suteikia teisę sudaryti sutartį dėl infrastruktūros plėtros teritorijose, kurios pagal bendrąjį planą yra numatytos urbanizuoti ar numatyta keisti jų naudojimo paskirtį; taip pat kai siekiama geresnės aplinkos ir statybos kokybės ir kai savininkas savo lėšomis plėtoja infrastruktūrą, nes savivaldybė negali. Visi susitarimai turi būti skelbiami viešai ir nurodomas valstybės ar savivaldybės dalyvavimas kuriant viešąją infrastruktūrą, sudarant infrastruktūros plėtros sutartį ar kitu visoms šalims priimtinu teisėtu būdu. Planavimo sistema decentralizuota, taikomas subsidiarumo principas. Sistema suderinta, vienodas dėmesys skiriamas erdvinei, fizinei plėtrai ir natūralios aplinkos išsaugojimui; sistema veikia dialogo pagrindu. Planavimo priemonės padėjo suvaldyti gyvenamųjų vietovių struktūrų pakrikimą (urbanistinio sprogimo reiškinys), kuris daugiausia susijęs su „antrųjų namų“ statyba, ir apsaugojo gamtą, ypač jūros pakrantes, leido sumažinti automobilių eismą, transporto kamščius ir socialinę bei erdvinę atskirtį. Danijoje žemės naudojimo paskirties keitimas iš užstatyti skirtos žemės į žemės ūkio paskirties žemę (iš „urban“ į „rural“) atliekamas formaliai ir greitai registruojamas, o iš „rural“ į „urban“ reikia ilgo proceso, nes derlinga žemės ūkio paskirties žemė yra nacionalinis interesas. Ne toks veiksmingas planavimas buvo puoselėjant funkcionalius ir gyvybingus miestus ir miestelius, nors tam buvo skirta urbanistinio atnaujinimo programa, paremta visuomenės dalyvavimu.
16. Švedijos Karalystės planavimo ir statybos įstatymas (1987 metai), Nacionalinis išteklių įstatymas ir Aplinkos kodeksas yra pagrindiniai teisės aktai, kurie nustato erdvinės plėtros planavimo tikslus ir procesą, skatina tvarų, ilgalaikį žemės ir vandens naudojimą ekologiniu, socialiniu ir ekonominiu aspektais, atsižvelgiant į visuomenės interesus ir individo laisves. Paveldo apsaugos ir nekilnojamojo turto paėmimo visuomenės reikmėms teisė papildo planavimo uždavinius:
16.1. Valstybė formuoja erdvinę politiką, rengia nacionalines planavimo gaires, kurios perkeliamos į valstybės institucijų specialiuosius planus, valstybės intereso (riksinteressen) atvejais išduoda leidimus planuoti. Centrinės valdžios teisės planuoti savivaldybių žemės naudojimą yra ribotos, bet centrinė valdžia gali atšaukti planus, jeigu jie neatitinka valstybės intereso. Nacionalinė būsto statybos ir planavimo valdyba (Boverket) visoje valstybėje stebi plėtros rezultatus planavimo ir statybos normų, statybos leidimų bei būsto plėtros požiūriu. Apskričių tarybos yra atsakingos už regionų planavimą ir savivaldybių veiksmų koordinavimą. Rengdamos regionų planus, savivaldybės bendradarbiauja. Savivaldybės yra atsakingos už joms pavestus planavimo uždavinius. Kai kuriais atvejais apskričių tarybos padeda savivaldybėms planuoti skirdamos specialistus. Savivaldybės rengia visos teritorijos struktūrinius planus (bendruosius planus), specialiuosius teritorijų planus bei detaliuosius planus, kurie nustato žemės naudojimo ir plėtros perspektyvą. Bendrieji planai yra strateginio lygmens teritorijų planavimo dokumentai, jie neturi teisinės galios fiziniams ir juridiniams asmenims. Teisinę galią turi tik detalieji planai. Savivaldybės yra atsakingos už žemės naudojimo keitimo sprendimus, už žemės ir pastatų panaudojimą plėtrai ir pastatų nugriovimą. Savivaldybėms suteikta didelė autonomija pagal planavimo įstatymą kurti vietos reglamentus, taip pat nustatyti teisės statyti galiojimo terminus. Taip patvirtinama, jog teisė statyti nesutapatinama su nuosavybės teise į turtą, bet suteikiama per savivaldybės planavimo teisę.
16.2. Švedijos planavimo sistema pirmiausia skirta nacionalinių aplinkosaugos tikslų įgyvendinimui ir darniam vystymuisi, ji orientuota į rezultatą. Siekiant didesnio planavimo proceso skaidrumo, skatinamas visuomenės dalyvavimas. Planavime plačiai taikomos priemonės, peržengiančios tradicinius planavimo ir kontrolės uždavinius, skirtos energetinio efektyvumo, atsinaujinančios energijos, kitiems aktualiems klimato kaitos klausimams. Daugiau veiksmingumo tikimasi iš atskirų sektorių tarpusavio veiksmų koordinavimo.
17. Suomijos Respublikos žemės naudojimo ir statybos įstatymas (2000 metai) apima žemės naudojimo, gamtos apsaugos, transporto ir miestų planavimo klausimus, nustato visuomenės dalyvavimo teisinius principus. Reikšmingi gamtos ir kultūros paveldo apsaugos, poveikio aplinkai teisės aktai. 1994 metais įsigaliojo Regioninės plėtros įstatymas, skirtas regionų socialiniams ir ekonominiams veiksmams skatinti ir valstybės ekonomikai subalansuoti:
17.1. Suomijos Respublikos aplinkos ministerija yra atsakinga už planavimo teisėkūrą, nacionalinės žemės naudojimo gaires ir ES politikos integravimo klausimus, aplinkos apsaugą ir kraštotvarką, tam būtinus tyrimus; specialistų kvalifikacijos tobulinimą, visuomenės švietimą, leidybą ir kitas informavimo priemones. Suomijos Respublikos vidaus reikalų ministerija yra atsakinga už regioninį planavimą. Savivaldybėms pavesta planuoti vietos žemės naudojimą ir kontroliuoti plėtrą. Suomijos Respublikos aplinkos ministerija yra parengusi Nacionalinio erdvinio planavimo strateginius principus. Jie neturi teisinės galios, bet yra daugiau valstybės erdvinės struktūros ir žemės naudojimo vizija, kurioje numatomi skirtingi plėtros scenarijai. Urbanistinio tinklo perspektyvos nagrinėjamos Nacionalinėje urbanistinėje strategijoje (iš dalies todėl Suomijos miestų planavimas laikomas pavyzdiniu). 2005 metais parengta Nacionalinė aplinkos politikos programa skirta aplinkosauginėms žemės naudojimo priemonėms. Specialusis planavimas reguliuojamas atitinkamuose įstatymuose, pabrėžiant, kad jis turi ir teritorinį, erdvinį poveikį. Sektorinė politika perkeliama į regioninius planus, kuriuos rengia regionų tarybos. Paprastai sektoriniai uždaviniai koordinuojami per regiono planus. Tokį planą sudaro dvi integralios dalys: strateginis planas ir žemės naudojimo planas. Integruoto regiono plano įgyvendinimo programa turi vadovautis visos sprendimus priimančios šalys, o regioninių planų sprendiniai perkeliami į savivaldybių bendruosius ir detaliuosius planus kaip specifiniai reikalavimai ar pasiūlymai. Planavimo ir statybos teisinė bazė numato minimalius statybos leidimo išdavimo reikalavimus. Statytojai privalo laikytis reikalavimų, nustatytų savivaldybių bendruosiuose ir detaliuosiuose planuose. Detalieji planai turi teisinę galią fiziniams ir juridiniams asmenims. Tradiciškai savivaldybės bendradarbiauja spręsdamos bendrus uždavinius.
17.2. Dėl mažo gyventojų tankumo Suomijoje ilgą laiką galiojo principas, kad kiekvienas gali statyti savo reikmėms ten, kur nori. Toks požiūris nepasikeitė iki šiol, jis atsispindi šiuolaikinėje teisėkūroje ir išduodant leidimus statyti kaime. Šiandien tokia urbanizacija yra politiškai jautrus klausimas, nes lėmė esamų gyvenamųjų vietovių struktūrų padrikumą ir sudarė gyventojams nevienodas galimybes pasinaudoti viešosiomis paslaugomis ir infrastruktūra. Manoma, kad regioninis planavimas turi būti efektyvesnis koordinuojant sektorinius veiksmus ir užtikrinti darnią teritorinę, erdvinę raidą. Visuomenė planavime dalyvauja aktyviau, tačiau manoma, kad tai perdėtai vilkina planavimo procesą, skatina ginčų nagrinėjimą teismuose. Siekiama tokią praktiką tobulinti.
18. Apibendrinant atliktą erdvinio planavimo teisinių sistemų tyrimą, galima pažymėti:
18.1. Skirtingų valstybių erdvinio planavimo teisinės bazės turi savo specifiką, tačiau jos yra suderintos su bendromis teisinėmis tradicijomis, modeliuotos (kodifikuotos) atsižvelgiant į ES politikos principus, direktyvas, remiasi subsidiarumo, suderinamumo ir abipusės įtakos principais.
18.2. Planavimo lygmenys, privalomi dokumentai, jų teisinės pasekmės fiziniams ir juridiniams asmenims bei valstybės, regionų ir savivaldybių kompetencija yra aiškiai atskirta (1 lentelė). Galima išskirti du planavimo lygmenis: valstybės (taip pat ir regionų) ir savivaldybių. Kiekvienas lygmuo turi specifinius planavimo uždavinius.
18.3. Valstybės institucijos dažniausiai rengia įstatymus ir įgyvendinamuosius teisės aktus, nacionalinę erdvinę politiką ir stebi, kaip tai įgyvendinama (rengia reguliarias ataskaitas). Valstybės paskirtos regioninės institucijos atsako už nacionalinės erdvinės politikos įgyvendinimą regione ir sektorinės politikos integravimą bei regionų socialinę, ekonominę ir kultūrinę plėtrą. Regiono lygmeniu siekiama integruoti strateginius specialiuosius ir erdvinius planus.
18.4. Taikant subsidiarumo principą „planavimo monopolis“, tikrasis žemės naudojimo planavimas perduotas savivaldybėms. Jos atsako už kompleksinių planų parengimą visai teritorijai ir atskiroms vietovėms, žemės naudojimo planavimą ir šių planų įgyvendinimo kontrolę. Pagal suderinamumo principą savivaldybių planai turi užtikrinti aukštesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus valstybės, taip pat ir regionų, interesus. Taikant abipusės įtakos principus, savivaldybės dalyvauja rengiant aukštesnio lygmens planus, kartu jos turi atsižvelgti į nacionalinio lygmens planus. Jeigu tai neužtikrinama, valstybės institucijos gali rekomenduoti neįteisinti savivaldybių planų ar atšaukti jų tvirtinimą.
1 lentelė. Planavimo lygmenys, dokumentai ir teisinės pasekmės fiziniams ir juridiniams asmenims Lietuvoje ir kitose ES valstybėse narėse
| Planavimo lygmenys |
VOKIETIJA 82,4 mln. gyventojų, 357 kv. kilometrai |
ŠVEDIJA 9 mln. gyventojų, 449,9 kv. kilometro |
DANIJA 5,5 mln. gyventojų, 43,09 kv. kilometro |
SUOMIJA 5,2 mln. gyventojų, 338,1 kv. kilometro |
LIETUVA 3,5 mln. gyventojų, 65,2 kv. kilometro |
| Nacionalinis |
nacionalinės erdvinės raidos politikos gairės; erdvinio planavimo įgyvendinimo principai |
nacionalinio planavimo gairės |
nacionalinės planavimo direktyvos; nacionalinė planavimo ataskaita |
nacionalinė urbanistinė strategija; erdvinio planavimo strateginiai principai; erdvinės struktūros ir žemės naudojimo vizija |
Lietuvos Respublikos teritorijos bendrasis planas M 1:400 000– 1:100 000 |
| Regioninis (subnacionalinis) |
federalinės žemės erdvinio vystymo programa (tekstas, diagramos, žemėlapiai M 1:200 000– 500 000); žemės regiono planas (Regionpläne) M 1:50 000– 1:100 000. Per du planavimo lygmenis integruojami įvairūs valstybės ir regioninės svarbos tikslai; specialieji planai, pavyzdžiui, rekreacijos, atliekų šalinimo, transporto, gamtos apsaugos, kraštovaizdžio ir kiti |
regiono planas (regionplan) |
regiono planas (žemės naudojimo gairės ir ataskaita, kurioje pagrindžiami sprendiniai) M 1:100 000– 1:200 000 |
integruotas regiono planas: strateginis planas (seutusuunnitelma); regiono žemės naudojimo planas (seutokaava) M 1:100 000– 1:200 000 |
apskrities bendrasis planas, strateginis regiono plėtros planas M 1:50 000– 1:400 000 |
| Savivaldos |
teritorijos naudojimo planas (zonavimo planas) (Flächennutzungsplan) M 1:5 000– 1:25 000 |
kompleksinis planas (översiktsplan) |
savivaldybės bendrasis planas (kommuneplaner) M 1:10 000– 1:50 000) |
bendrasis planas (yleiskaavat) |
bendrasis planas M 1:50 000– 1: 10 000– 1:2 000 |
| Vietovės |
užstatymo planas (Bebauungsplan). Galimi teisinių pasekmių neturintys dokumentai: raidos planas (Entwicklungsplan), urbanistinės raidos planas (städtebaulicher Rahmenplan), urbanistiniai projektiniai pasiūlymai (städtebaulicher Entwurf) |
detalusis planas (detalj planer) |
detalusis planas (lokalplaner) |
detalusis planas (detaljikaavat) |
detalusis planas M 1:2 000– 1:500 |
Dokumentai, turintys tiesioginių teisinių pasekmių fiziniams ir juridiniams asmenims.
Dokumentai, turintys netiesioginių teisinių pasekmių (per vietovės lygmens planą) fiziniams ir juridiniams asmenims.
18.5. Visi planavimo lygmenys turi paskirti planavimo administraciją. Savivaldybės turi skirti atsakingas tarnybas ir turėti bent vieną politinį komitetą, atsakingą už teritorijų planavimą ir statybą. Kai savivaldybėms reikia metodinės paramos (o tokios paramos rengiant planus daugiausia reikia nedidelėms kaimiškų rajonų savivaldybėms), regioninio lygmens institucijos yra įgaliotos padėti, skirti specialistų. Spręsdamos aktualius uždavinius, savivaldybės bendradarbiauja, prireikus rengia bendrus planus.
18.6. Teritorijų planavimą reglamentuojantys įstatymai pabrėžia, kad teisė statyti tiesiogiai nesiejama su nuosavybės į turtą teise, ji suteikiama per savivaldybės lygmens žemės naudojimo planavimą ir gavus leidimą statyti. Statybos leidimas siejamas su detaliaisiais planais. Jei nėra parengta detaliųjų planų, savivaldybės taip pat gali išduoti leidimą, bet skųstis galima tik tada, jei teisė statyti buvo suteikta anksčiau. Planavimo įstatymas savivaldybėms suteikia teisę sudaryti sutartį dėl infrastruktūros plėtros teritorijose, kurios pagal kompleksinį planą yra numatytos urbanizuoti ar numatyta keisti jų naudojimo paskirtį; taip pat kai siekiama geresnės aplinkos ir statybos kokybės ir kai savininkas savo lėšomis plėtoja infrastruktūrą, nes savivaldybė to daryti negali. Visi susitarimai skelbiami viešai ir nurodomas valstybės ar savivaldybės dalyvavimas kuriant viešąją infrastruktūrą, sudarant infrastruktūros plėtros sutartį ar kitu visoms šalims priimtinu teisėtu būdu. Žemės sklypų parengimas statyboms ir infrastruktūros plėtrai nagrinėjamas vietovės detaliuosiuose planuose.
18.7. Nurodoma, kad aplinkos, socialinės ir ekonominės darnaus vystymosi dimensijos turi būti nagrinėjamos kompleksiškai. Taip pabrėžiama visų valstybėje rengiamų erdvinių planų ir specialiųjų bei strateginių planų vienovė.
18.8. Visi valstybės, taip pat ir regionų, bei savivaldos lygmens planai yra viešai svarstomi, bet skiriasi svarstymo procedūros. Daugiausia dėmesio skiriama savivaldos lygmens planų svarstymui. Valstybinės priežiūros institucijoms suteikta teisė atšaukti savivaldybių planų tvirtinimą, jeigu jie parengti nesilaikant nustatyto planavimo proceso. Visuomenei užtikrinama prieiga prie informacijos, suteikiama teisė gauti konsultacijas ir teisė dalyvauti parengto plano svarstyme. Visuomenės dalyvavimo procedūros suderintos su planavimo etapais, ir nustatomas parengto plano svarstymo terminas, pavyzdžiui, Danijoje tam skiriamos 8 savaitės.
18.9. Švedijos, Vokietijos aplinkos įstatymai aiškiai nustato aplinkos kokybės standartus, kurių privalu laikytis visoms valdžios ir savivaldos institucijoms, siekiant užtikrinti žemės, vandens ir miškų naudojimą atsižvelgiant į viešąjį interesą. Švedijos nacionalinės reikšmės aplinkos kokybės standartai pavadinti Aplinkos kodeksu (Environment Code).
18.10. Visų privalomų planų turinys aiškiai apibrėžtas, pavyzdžiui, Danijos Karalystės planavimo įstatyme.
18.11. Sąvoka „planavimo sąlygos“ nevartojama, tačiau galima teigti, kad pats planavimas yra suvokiamas kaip pagrindas nustatyti technines statybos sąlygas. Sąlygas planams rengti atstoja norminiai aktai ir galiojantys planai.
18.12. Iš įstatymų pavadinimų ir turinio matyti, kad teritorijų planavimas, statyba, žemės naudojimas yra technologiškai susiję, todėl siekiama juos sujungti ir taip išvengti procesų dubliavimo. Tai rodo tokie pavyzdžiai kaip Švedijos Karalystės planavimo ir statybos įstatymas, Vokietijos Federacinės Respublikos statybos įstatymas, Danijos Karalystės planavimo įstatymas, Suomijos Respublikos žemės naudojimo ir statybos įstatymas.
VI. TARPTAUTINĖS TEISĖS, ES TEISĖS NORMŲ IR PRINCIPŲ ANALIZĖ
19. ES ir kitos šalys vadovaujasi istoriškai susiformavusiomis ir individualiai susiklosčiusiomis teritorijų planavimo tradicijomis ir skirtingais žemės tvarkymo reglamentavimo principais.
20. ES direktyvomis nenustatyti tiesioginiai planavimo principai, reglamentavimas ir ES reikalavimai, visi šie klausimai yra palikti nacionalinei teisei. Tačiau kai kurios ES direktyvos ir reglamentai, perkelti į nacionalinę teisę, daro tiesioginę įtaką teritorijų planavimo dokumentų rengimo procesui ir procedūroms, visuomenės dalyvavimo nuostatoms ir dokumentų turiniui.
21. Įvairiose chartijose, teminėse strategijose ir rekomendacijose yra išdėstyti šie ES valstybių narių bendrieji urbanistinės politikos tikslai: vykdyti tvarią plėtrą, saugoti ir puoselėti aplinką, istorijos ir kultūros paveldą. Pabrėžiamas energijos išteklių taupymas visose srityse, taip pat ir miestų planavimo, todėl ypač siūloma stabdyti miestų iškrikimą. Skatinama panaudoti miestų vidaus teritorijas, keičiant apleistus pramoninius plotus.
Vadovaujantis tarptautinės teisės aktais, kurie reglamentuoja teritorijų planavimo vykdymą, turi būti užtikrinamas proceso viešumas ir visuomenės dalyvavimas.
VII. PAGRINDINĖS VISUOMENINIŲ TEISINIŲ SANTYKIŲ REGULIAVIMO NUOSTATOS
Teritorijų planavimo lygmenys, kompetencija ir iniciatyvos teisė
22. Įstatymas atskirs valstybės ir savivaldybių institucijų kompetenciją teritorijų planavimo srityje. Bus nustatyti teritorijų planavimo lygmenys ir atitinkama kompetencija:
22.1. valstybės ir regionų (valstybės kompetencija) – planuojama visa valstybės teritorija arba valstybės teritorijos dalys, išsiskiriančios administraciniu (apskritys, regionai) ar principiniu (vyraujančiu) funkciniu bendrumu (rengiamos visos valstybės ar jos dalies erdvinės raidos schemos ir specialieji planai M 1:100 000– M 1:400 000);
22.2. savivaldybių (savivaldybių kompetencija ir Įstatyme nurodytais atvejais, kai planuojami valstybinės reikšmės objektai, valstybės kompetencija) – planuojamos teritorijos, išsiskiriančios administraciniu (savivaldybės) ar konkrečiu funkciniu bendrumu (rengiami kompleksiniai ir specialieji planai M 1:2 000– M 1:50 000);
23. Įstatymas nustatys teritorijų planavimo iniciatyvos teisę:
23.1. visais planavimo lygmenimis – įstatymų nustatytais atvejais valstybės institucijos turės teisę organizuoti ir tvirtinti teritorijų planavimo dokumentus;
23.2. vietovės planavimo lygmeniu – privatūs subjektai, sudarę sutartis su savivaldybėmis dėl planavimo dokumentų sprendinių įgyvendinimo pritraukiant privačias lėšas viešajai infrastruktūrai plėtoti (viešojo ir privataus sektorių partnerystės principu), turės teisę inicijuoti teritorijų planavimo dokumentų rengimą. Siekiant užtikrinti korupcijos prevenciją, šios sutartys privalomai viešinamos.
24. Valstybės institucijos, organizuodamos savivaldybių kompleksinių ir vietovės lygmenų teritorijų planavimo dokumentų rengimą, privalės prieš tvirtindamos juos aprobuoti savivaldybių, kuriose jie rengiami, tarybose ir pagal abipusį principą atsižvelgti į savivaldybių kompetencijai priskirtus galiojančius teritorijų planavimo dokumentus, prireikus daryti jų pakeitimus. Savivaldybės, norėdamos naujai rengiamame to paties ar aukštesnio lygmens teritorijų planavimo dokumente keisti valstybės kompetencijai priskirto teritorijų planavimo dokumento sprendinius, privalės suderinti tai su jį tvirtinusia institucija ar jos teisių perėmėju. Šiuo atveju valstybės institucija privalo savo sprendimu panaikinti patvirtinto dokumento sprendinius ar dalį sprendinių.
Teritorijų planavimo dokumentų rūšys, rengimo privalomumas ir teisinė galia
25. Bus nustatytos teritorijų planavimo dokumentų rūšys (1 priedas):
25.1. kompleksinio teritorijų planavimo dokumentai:
valstybės ar regionų teritorijos erdvinės raidos schemos (atitikmuo pagal rūšį – Lietuvos Respublikos ir apskričių bendrieji planai);
savivaldybių ar jų dalių (tarp jų – valstybinių parkų) kompleksiniai planai (atitikmuo pagal rūšį – savivaldybių bendrieji planai);
užstatymo planai (atitikmuo pagal rūšį – detalieji planai);
26. Teritorijų planavimas bus vykdomas užtikrinant darnaus vystymosi principus, reikalaujančius kompleksiškai nagrinėti ir vertinti aplinkosaugos, socialinę ir ekonominę raidą. Bus siekiama visų valstybėje rengiamų planų sąryšio. Teritorijų planavimo dokumentų tarpusavio organizacinė struktūra ir teisinė galia bus nustatyta pagal suderinamumo, abipusės įtakos ir subsidiarumo principus. Suderinamumo principas – kiekvienas teritorijų planavimo lygmuo turi atsižvelgti į aukštesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentus, patikslinti jų sprendinius. Abipusės įtakos principas – rengiant valstybės ir regionų lygmens planus, įvertinami, analizuojami ir apibendrinami esami savivaldybių lygmens planai ir strategijos. Subsidiarumo principas – sprendimai priimami žemiausio lygmens institucijose.
27. Bus diferencijuotas teritorijų planavimo dokumentų rengimo ir atnaujinimo privalomumas – nurodoma, kada būtina rengti teritorijų planavimo dokumentus ir kaip rengiami ūkinės veiklos (statybos, žemėtvarkos, miškotvarkos ir kiti) projektai, kai teritorijų planavimo dokumentai nėra parengti:
27.1. Valstybės ir regionų teritorijos erdvinės raidos schemos ir savivaldybių teritorijų kompleksiniai planai bus privalomai rengiami ir periodiškai atnaujinami pagal Įstatymo nustatytus laikotarpius.
27.2. Užstatymo planai bus rengiami tik kompleksiniuose planuose nustatytoms urbanizuotoms ir urbanizuojamoms teritorijoms ir galios, kol bus parengti ir patvirtinti jų sprendinius keičiantys to paties lygmens teritorijų planavimo dokumentai. Rengti šiuos planus bus privaloma tik planuojant naujos plėtros teritoriją ar iš esmės keičiant teritorijos raidos strategiją, numatant esminius teritorijos naudojimo ar užstatymo pokyčius.
27.3. Urbanizuotoje teritorijoje motyvuotu savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimu užstatymo planai galės būti nerengiami, jei statybai numatyto sklypo naudojimo ir užstatymo reglamentai galės būti nustatyti pagal kompleksinio plano reglamentus, atsižvelgiant į aplinkiniam užstatymui būdingus užstatymo principus bei parametrus ir planavimo, statybos, higienos, insoliacijos, gaisrinės ir kitas visuomenės saugos normas.
27.4. Pagal savivaldybės ar jos dalies kompleksinį planą nenumatytoje urbanizuoti teritorijoje užstatymo planai nebus rengiami. Vadovaujantis kompleksiniais planais, joje bus rengiami žemėtvarkos, miškotvarkos ir kiti projektai. Juose bus nustatytos viešųjų ir privačių subjektų ūkinės veiklos galimybės.
27.5. Specialieji planai bus rengiami tais atvejais, kai to reikalaus sektorines veiklos rūšis reglamentuojantys įstatymai.
28. Kiti teritorijų erdvinės raidos klausimus nagrinėjantys dokumentai (raidos programos, mokslinės ar galimybių studijos, tyrimai, projektiniai pasiūlymai, išreiškiantys veiklos plėtojimo ar tam tikros veiklos apribojimų konkrečioje teritorijoje pasiūlymus ir jų pagrindimą arba detalizuojantys ar pagrindžiantys teritorijų planavimo dokumentų sprendinius) bus rekomendaciniai, neturės teritorijų planavimo dokumentų statuso ir teisinių pasekmių fiziniams ir juridiniams asmenims.
29. Bus diferencijuota teritorijų planavimo dokumentų teisinė galia ir jų taikymas atskiriems subjektams:
29.1. valstybės ir regionų erdvinės raidos schemos – valstybės ir savivaldybių institucijoms privalomi teisės aktai, kurie įgalios veikti juos patvirtinusią instituciją planuojant investicijas ir dalyvaujant kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengime;
29.2. kompleksiniai planai – savivaldybėms privalomi teisės aktai, kurie įgalios veikti savivaldybių tarybas ir administracijas planuojant investicijas ir rengiant užstatymo planus, nurodys naujai plėtrai numatomas teritorijas, kurioms būtina parengti užstatymo planus. Neurbanizuotose teritorijose ir urbanizuotų teritorijų dalyse, kurioms nebus parengti užstatymo planai, kompleksinių planų sprendiniai bus privalomi ir fiziniams, ir juridiniams asmenims;
29.3. užstatymo planai – fizinių ir juridinių asmenų planuojamai veiklai privalomi teisės aktai, kurie reglamentuos viešųjų ir privačių subjektų veiklą užstatytoje ar numatomoje užstatyti teritorijoje;
29.4. specialieji planai turės rekomendacinę teisinę galią fiziniams ir juridiniams asmenims, žemės sklypų savininkams, valdytojams ir naudotojams. Specialieji planai įgalios veikti juos patvirtinusias institucijas planuojant investicijas ir deklaruojant interesus (pateikiant įtraukti specialiųjų planų sprendinius) rengiant kompleksinius teritorijų planavimo dokumentus;
30. Teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai bus:
30.2. privalomieji alternatyvūs (pavyzdžiui, daugiafunkcio žemės naudojimo galimybes užtikrinantys sprendiniai, kai konkretų žemės naudojimo būdą, pobūdį pagal užstatymo plane nustatytas alternatyvas turės teisę pasirinkti žemės sklypo naudotojas);
31. Nepagrindiniai užstatymo plano reglamentai (pavyzdžiui, statybos zona, linija, užstatymo tipas) nepažeidžiant galiojančių normų ir kompleksinių planų sprendinių galės būti keičiami be planavimo procedūrų, savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimu, suderinus su suinteresuotomis institucijomis.
Teritorijų planavimo dokumentų rengimo procesas
32. Teritorijų planavimo dokumentų planavimo organizatoriai:
32.1. Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų planavimo organizatoriumi galės būti tik viešojo administravimo subjektas – valstybės ar savivaldybės institucija. Valstybės ar savivaldybės institucija, organizuojanti kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimą, derins atskirų planavime dalyvaujančių subjektų interesus ir užtikrins visuomenės interesą.
33. Teritorijų planavimo dokumentai bus rengiami Įstatyme numatytais etapais, taikant numatytas procedūras, viešai svarstant su visuomene. Numatomi teritorijų planavimo proceso etapai:
parengiamasis etapas (nustatomi rengimo tikslai, uždaviniai ir programa);
rengimo etapas (esamos būklės analizė, koncepcija, sprendinių konkretizavimas);
baigiamasis etapas (teritorijų planavimo dokumento derinimas, tikrinimas ir tvirtinimas).
34. Bus siekiama koordinuotai rengti ir įgyvendinti strateginio planavimo dokumentus ir erdvinės raidos schemas bei kompleksinius planus, sutelkti jiems rengti ir įgyvendinti reikalingus išteklius.
35. Bus atsisakyta planavimo sąlygų, jas pakeis planavime dalyvaujančių institucijų pateikiami specialieji planai, specialieji teisės aktai ir sektorinės strategijos. Konsultacijų ir projektų derinimo metu jos bus integruotos į kompleksinio teritorijų planavimo dokumentus. Infrastruktūros plėtros techninės sąlygos bus keičiamos visų infrastruktūros rūšių plėtojimo sąlygas nustatančiomis sutartimis tarp inžinerinės, susisiekimo ir socialinės infrastruktūros savininkų ar valdytojų ir statybinę veiklą numatančių subjektų.
36. Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo metu pagal lygmenis bus integruojami specialieji, strateginiai planai, raidos strategijos, programos, veiklas saugomose teritorijose reglamentuojantys dokumentai, atsižvelgiant ir perkeliant ar motyvuotai atmetant jų sprendinius. Ši procedūra užtikrins visuomenės intereso nustatymą ir įgyvendinimą teritorijų planavimo dokumentuose.
37. Įstatymas nustatys, kad, vadovaujantis fiziniams ir juridiniams asmenims privalomų užstatymo planų sprendiniais, bus vykdomas naujam užstatymui ir esminiams pokyčiams numatomų teritorijų žemėvaldų privalomas pertvarkymas, konsolidavimas Lietuvos Respublikos žemės įstatymo nustatyta tvarka pagal asmenų lygybės prieš įstatymą, teisingo atlyginimo už visuomenės poreikiams numatomą paimti privačią žemę principus.
38. Specialieji planai bus rengiami pagal paprastesnę nei kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo tvarką, numatančią paprastesnes ir trumpesnes svarstymo su visuomene, derinimo ir tvirtinimo procedūras.
39. Specialiuosius planus patvirtinęs subjektas privalės kreiptis į kompleksinio teritorijų planavimo dokumento organizatorių dėl patvirtinto specialiojo plano ar atskirų jo sprendinių integravimo į atitinkamo lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentus. Kompleksinio teritorijų planavimo organizatoriui motyvuotai atsisakius integruoti specialiojo plano sprendinius ar dėl kitų priežasčių neintegravus specialiojo plano sprendinių į galiojantį atitinkamo lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentą, specialiojo plano sprendiniai bus laikomi rekomendaciniais. Ginčus dėl specialiųjų planų sprendinių perkėlimo tarp suinteresuotų subjektų spręs Teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atliekanti institucija. Jos sprendimas bus privalomas, o su juo nesutinkantis asmuo galės šį sprendimą skųsti teismui.
40. Įstatyme ir įgyvendinamuosiuose teisės aktuose bus suteikta pirmenybė daugiafunkciam žemės naudojimui, veiklos (pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, būdo ir pobūdžio) pasirinkimo įvairovei pagal lygmenis: kompleksinio teritorijų planavimo metu nustatant teritorijos naudojimo funkcinius prioritetus bei alternatyvas, galimas veiklos rūšis ir jų apimtį; vietovės lygmeniu pagal teritorijų planavimo normas nustatant teritorijos naudojimo tipą – galimą pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, galimą žemės naudojimo būdą ir (ar) pobūdį, maksimalius užstatymo intensyvumo ir užstatymo tankumo rodiklius ir galimų statyti statinių paskirtį (2 priedas). Teritorijų planavimo dokumentai galės numatyti apribojimus keisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį ar žemės naudojimo būdą.
41. Informavimas apie teritorijų planavimo dokumentų rengimą bus perkeltas į elektroninę erdvę. Fiziniai ir juridiniai asmenys turės galimybę gauti informaciją apie teritorijų planavimo proceso eigą (planavimo tikslus, terminus, procedūras, etapus, svarstomus rengiamų dokumentų projektus ir patvirtintus dokumentus) per Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų rengimo ir teritorijų planavimo proceso valstybinės priežiūros informacinės sistemos išorinę svetainę.
Teritorijų planavimo dokumentų turinys
42. Bus įtvirtinta nuostata, kad teritorijų planavimo dokumentais nenustatomi tie reikalavimai, kurie priskiriami statinio projekto rengimo, žemėvaldų ir statybos ar technologijų projektavimo kompetencijai (žemės sklypų ribų, servitutų nustatymas; konkretaus žemės naudojimo būdo ir pobūdžio nustatymas pagal teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus apribojimus; konkretūs inžineriniai ir technologiniai sprendimai; konkrečių nuo objekto veiklos ir technologijos priklausančių sanitarinių apsaugos zonų ribų nustatymas ir kita).
43. Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentuose bus atskirtos urbanizuojamos ir neurbanizuojamos teritorijos, neurbanizuojamose teritorijose bus griežtai ribojama naujų statinių statyba (išskyrus įstatymuose nustatytus atvejus, pavyzdžiui, ūkininkų sodybos). Teisė statyti bus suteikiama per vietovės lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentus ir įgyvendinama gavus leidimą statyti, išskyrus atvejus, kai Lietuvos Respublikos statybos įstatyme nustatyta tvarka statybos leidimas nereikalingas.
44. Numatomas kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų turinys:
44.1. Lietuvos Respublikos erdvinės raidos schema nustatys šalies vystymo teritorinę politiką, nacionalinės reikšmės erdvinę struktūrą ir jos elementus – šalies teritorijos naudojimo funkcinius prioritetus, nacionalinės reikšmės saugomus objektus ir teritorijas, nacionalinės reikšmės infrastruktūros objektus, gyvenamųjų vietovių sistemos hierarchiją – urbanistinių centrų sistemą ir funkcinius ryšius tarp jų.
44.2. Regionų erdvinės raidos schemos detalizuos Lietuvos Respublikos erdvinės raidos schemos sprendinius, nustatys šalies plėtros teritorinės politikos įgyvendinimo gaires regione, regionų, apskričių, regionų-metropolių (5 šalies didžiųjų miestų, kurortinių miestų ir kitų įtakos zonų), pajūrio zonos funkcinės ir erdvinės raidos politiką.
44.3. Savivaldybių, jų dalių (tarp jų ir valstybinių parkų) kompleksiniai planai, atsižvelgiant į valstybės ir regionų lygmens erdvinės raidos schemose nurodytą nacionalinį interesą, nustatys atitinkamų teritorijų naudojimo strategijas, funkcinių prioritetų sklaidą ir tvarkymo principus bei zoninius žemės naudojimo reikalavimus (tarp jų – urbanizuotų ir urbanizuojamų teritorijų maksimalios plėtros parametrus, kraštovaizdžio vertybių išsaugojimo ir kitus režimus), savivaldos reikšmės saugomus objektus ir teritorijas, infrastruktūros objektus, gyvenamųjų vietovių sistemos hierarchiją – urbanistinių centrų sistemą ir funkcinius ryšius tarp jų.
44.4. Užstatymo planai nustatys užstatytų ir numatomų užstatyti teritorijų naudojimo ir užstatymo reikalavimus: užstatymo ir viešųjų bei privačių erdvių, želdynų išdėstymo principus ir tipologiją, numatomo užstatymo fizinius parametrus, principinius sklypų ribų ar plotų nustatymo reikalavimus. Užstatymo plano objektas nebus privalomai siejamas su konkretaus žemės sklypo ribomis.
45. Specialiųjų planų turinį nustatys šių planų sektorines veiklas reglamentuojantys įstatymai. Jie bus skirstomi pagal turinį (reglamentuojamą veiklą ar sritį): valstybinės ir regionų reikšmės plėtros teritorijos (oro, jūrų uostai, pramoniniai parkai, logistikos centrai, tarptautiniai infrastruktūros koridoriai, kontinentinio šelfo Baltijos jūroje, kraštovaizdžio formavimo, saugomų teritorijų, taip pat ir UNESCO paveldo sąraše esančių objektų, rekreacijos ir turizmo, infrastruktūros (susisiekimo, inžinerinės, komercinės, socialinės ir kitos), kiti pagal poreikį rengiami planai (aukštybinių pastatų išdėstymo ir kiti).
46. Specialieji kraštovaizdžio planai ir schemos turės nustatyti šalies kraštovaizdžio tipus ir teritorinius vienetus, apibendrinti juose galiojančius veiklos teritorinius apribojimus ir nustatyti būtinąsias kraštovaizdžio kokybės ir jo vertybių bei ekologinės pusiausvyros užtikrinimo priemones. Kraštovaizdžio planus ir schemas tikslinga rengti prieš pradedant atitinkamų teritorijų kompleksinį planavimą, į kurio dokumentus būtų integruojami svarbiausi jų sprendiniai.
Teritorijų planavimo dokumentų sprendinių poveikio vertinimas
47. Teritorijų planavimo dokumentų sprendinių poveikio vertinimas:
47.1. Rengiant kompleksinius teritorijų planavimo dokumentus, SPAV bus įtraukiamas į jų rengimo metu privalomai atliekamą sprendinių poveikio vertinimą, pateikiant prognozuojamų teigiamų ir neigiamų pokyčių socialinėje, ekonominėje, aplinkos kokybės, biologinės įvairovės, kraštovaizdžio ir darnaus vystymo srityse analizę ir galimų alternatyvų palyginimą.
Visuomenės (viešasis) interesas teritorijų planavimo srityje. Teritorijų planavimo viešumas ir valstybinė priežiūra
48. Bus įtvirtinta nuostata, kad valstybė ir savivaldybės yra atsakingos už teritorijų planavimą tiek, kiek reikia visuomenės interesui užtikrinti. Jis nustatomas per teritorijų planavimo dokumentų turinį – veiklos objektus ir jos apribojimus. Privatus interesas bus įgyvendinamas ne teritorijų planavimo dokumentais, bet juos įgyvendinančiais ūkinės veiklos projektais.
49. Visuomenės interesas teritorijų planavimo srityje bus užtikrinamas:
49.1. objektyviais visuomenės poreikiais ir ištekliais pagrįstais gyvenimo kokybės reikalavimais, nustatytais teritorijų planavimo, statybos, higienos, insoliacijos, gaisrinės ir kitomis visuomenės saugos normomis;
49.2. svarbių gamtos ir kultūros paveldo objektų, kuriems taikoma teisinė apsauga, gamtos išteklių apsauga ir racionaliu naudojimu;
49.3. privalomas viešosios infrastruktūros plėtojimas (valstybės ir savivaldybių funkcijoms ir teritorijų funkcionavimui užtikrinti reikalinga socialinė, inžinerinė ir susisiekimo infrastruktūra), visuomenei reikalingais ištekliais, nacionalinės reikšmės objektais (oro uostai, jūrų uostai, elektrinės, pramonės parkai, laisvosios ekonominės zonos, kurortai ir kiti įstatymuose numatyti objektai).
50. Visuomenės interesas bus įgyvendinamas per reglamentuotą viešą planavimo procesą, privalomą visiems planavimo organizatoriams, ir teritorijų planavimo dokumentus, kuriuose raštu ir grafiškai pagrindžiamas visuomenės interesas ir nurodomas jo išdėstymas aplinkoje.
51. Visuomenės interesas pagal lygmenis bus nurodomas atitinkamuose nacionalinio ir savivaldos lygmens kompleksiniuose planuose ir pagal suderinamumo principą privalės būti detalizuojamas žemesnio lygmens planuose:
51.1. Erdvinės raidos schemose bus nurodomas nacionalinio (valstybės) lygmens visuomenės interesas – nacionalinis interesas.
51.2. Nacionalinis interesas bus detalizuojamas savivaldybių lygmens kompleksiniuose planuose. Juose taip pat bus nurodomas savivaldos lygmens visuomenės interesas – savivaldos interesas.
51.3. Užstatymo planai konkretizuos aukštesnio lygmens planuose nurodytą nacionalinį ir savivaldos interesą.
52. Teritorijų planavimo proceso viešumas bus užtikrintas per visuomenės informavimo priemones (spaudoje, internete) ar individualiai (informavimas registruotais laiškais):
52.1. Informuoti per visuomenės informavimo priemones (taip pat elektroninėje erdvėje) bus privaloma rengiant visus teritorijų planavimo dokumentus viso planavimo proceso metu.
52.2. Informuoti individualiai (raštu) nekilnojamojo turto savininkus, valdytojus ir naudotojus bus privaloma rengiant vietos lygmens teritorijų planavimo dokumentus, kai bus numatoma paimti nekilnojamąjį turtą visuomenės poreikiams ir apriboti teritorijoje vykdomą įteisintą veiklą (nugriauti statinius ir kita).
53. Rengiant teritorijų planavimo dokumentus, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka bus taikomos viešumo užtikrinimo procedūros (informavimas, konsultavimas, pasiūlymų nagrinėjimas, viešas svarstymas (konferencija, susirinkimas, sprendinių pristatymas), skundų nagrinėjimas ikiteismine tvarka) (3 priedas). Viešumo užtikrinimo priemones privalės taikyti planavimo organizatorius:
53.1. Informacija apie planavimo tikslus ir uždavinius, atliktas procedūras, parengtus dokumentus, jų projektus ir priimtus sprendimus bus teikiama (taip pat ir elektroninėje erdvėje) viso planavimo proceso metu.
53.2. Pasiūlymai dėl rengiamų teritorijų planavimo dokumentų sprendinių bus priimami ir nagrinėjami viso planavimo proceso metu iki Įstatyme nustatyto termino – viešo svarstymo pradžios.
53.3. Visuomenės, rengėjo ir institucijų konsultavimosi procedūros bus pradedamos teritorijų planavimo dokumentų rengimo etape ir vyks iki viešo svarstymo procedūros pradžios.
53.4. Viešo svarstymo procedūra bus atliekama Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka baigiamajame etape, prieš teikiant derinti parengto teritorijų planavimo dokumento sprendinius.
53.5. Suinteresuotųjų asmenų ginčams spręsti bus nustatyta privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka. Ikiteismine tvarka ginčus nagrinės ir privalomus sprendimus dėl visų teritorijų planavimo procese kylančių ginčų priims teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą vykdanti institucija, atsižvelgdama į ekspertų išvadas ir kitus įrodymus. Ikiteisminės ginčų nagrinėjimo institucijos sprendimai galės būti skundžiami teismui.
54. Ikiteisminei ginčų nagrinėjimo institucijai priimant sprendimą, ginčo šalių sąskaita galės būti naudojamasi profesionalių atestuotų ekspertų atliekamomis ekspertizėmis.
55. Viešumo užtikrinimo procedūros bus įgyvendinamos pateikiant informaciją suinteresuotai visuomenei elektroninėje erdvėje, o tiesiogiai informuojami apie teritorijų planavimo procesą subjektai bus nustatomi pagal planavimo lygmenis (valstybės ir regionų, savivaldybių bei vietovės), Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka numatant didžiausią informuotumą užtikrinančias priemones žemiausiame planavimo lygmenyje.
56. Teritorijų planavimo priežiūrą atliekanti institucija privalės kompleksiškai vertinti visuomenės intereso užtikrinimą teritorijų planavimo dokumentų sprendiniuose ir planavimo procedūras ir turės teisę nepritarti teritorijų planavimo dokumentams, jeigu juose nebus atsižvelgta į visuomenės interesą ar bus nustatyti esminiai procedūrų pažeidimai. Įstatyme bus nustatytos teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atliekančios institucijos teisės:
56.1. nagrinėti administracinių sprendimų teisėtumo klausimus ir priimti administracinės procedūros sprendimus visą šių sprendimų galiojimo laiką;
56.2. spręsti ginčus ir priimti privalomus sprendimus, reikalauti administracine tvarka panaikinti kitų institucijų neteisėtai priimtus administracinius sprendimus teritorijų planavimo srityje; dėl šių neteisėtai priimtų administracinių sprendimų panaikinimo kreiptis į teismą;
56.3. per nustatytą terminą po teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo kreiptis į teismą ginant visuomenės interesą, apibrėžtą kompleksinio teritorijų planavimo dokumentuose;
56.4. teisė (arba pareiga) įgaliotiems pareigūnams dalyvauti Nuolatinės statybos komisijos darbe (nustatyta šių pareigūnų kompetencija).
Įstatyme bus nurodytos institucijos, turinčios teisę panaikinti administracinius sprendimus ir jų pagrindu išduotus teritorijų planavimo srities dokumentus; institucijos, kurios pagal kompetenciją privalėtų dėl neteisėtai priimtų teritorijų planavimo srities administracinių sprendimų inicijuoti viešojo intereso gynimo procedūrą (kreiptis į teismą ar prokuratūrą).
57. Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentuose nustatytas visuomenės interesas suteiks pagrindą pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procesą, t. y. pradėti rengti žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektą.
58. Vienu metu bus vykdomos teritorijų planavimo dokumentų derinimo ir tikrinimo procedūros, nustatoma valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančios institucijos įgalioto atstovo pareiga dalyvauti Nuolatinėje statybos komisijoje ir pagal kompetenciją savarankiškai priimti sprendimą. Bus sudarytos sąlygos sutrumpinti teritorijų planavimo dokumentų derinimo ir tikrinimo procedūras, kituose teisės aktuose nustatyti asmeninę šias procedūras atliekančių pareigūnų atsakomybę.
Teritorijų planavimo dokumentų tvirtinimas. Teritorijų planavimo informacinė sistema, stebėsena ir įgyvendinimas
59. Teritorijų planavimo dokumentų tvirtinimas bus nustatytas atsižvelgiant į teritorijų planavimo lygmenis:
59.1. Lietuvos Respublikos Seimas ar Lietuvos Respublikos Vyriausybė Lietuvos Respublikos Seimo pavedimu tvirtins Lietuvos Respublikos erdvinės raidos schemą.
59.4. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, gavusi savivaldybių tarybų pritarimą, tvirtins UNESCO paveldo sąraše esančių objektų, valstybinių parkų kompleksinius planus.
59.5. Savivaldybės teritorijų dalių užstatymo planų tvirtinimas bus diferencijuotas (nustatyti atvejai, kai užstatymo planus tvirtins savivaldybių tarybos, savivaldybės administracijos direktorius ar meras), atsižvelgiant į planuojamos teritorijos dydį, gyventojų skaičių, planuojamos veiklos poveikį aplinkinėms teritorijoms ir viešosios infrastruktūros poreikį.
60. Bus nustatytas baigtinis sąrašas atvejų, kada kompleksinio teritorijų planavimo dokumentai negalės būti tvirtinami (jeigu jų derinimo ar patikrinimo išvada yra neigiama ar jie prieštarauja aukštesnio lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentams ar planavimo, statybos, higienos, priešgaisrinės saugos ir kitoms normoms, kitiems įstatymams ar teisės aktams, ir kiti Įstatymo nustatyti atvejai).
61. Per Įstatyme nustatytą terminą nepriėmus sprendimo patvirtinti kompleksinio teritorijų planavimo dokumentą, sprendimą dėl šio teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo suinteresuotų asmenų prašymų privalės priimti Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija. Suinteresuotų asmenų ginčus iki kompleksinio teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo spręs teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atliekanti institucija. Patvirtinus kompleksinio teritorijų planavimo dokumentą ir jei bus pasinaudota privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, suinteresuotų asmenų ginčus spręs teismas.
62. Patvirtinti naujai parengtų teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai pakeis iki tol galiojusių tos pačios rūšies teritorijų planavimo dokumentų sprendinius.
63. Tvirtindamos teritorijų planavimo dokumentus, valstybės ir savivaldybių institucijos privalės nustatyti konkrečių sprendinių įgyvendinimo įsipareigojimus, už kurių nevykdymą bus taikoma įstatymų nustatyta atsakomybė.
64. Įstatyme bus nustatyta teritorijų planavimo dokumentų sprendinių įgyvendinimo stebėsenos tvarka. Ji sudarys sąlygas operatyviai reaguoti į vykstančius pokyčius ir keisti teritorijų planavimo dokumentus.
65. Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentai bus įgyvendinami dokumentais, kurių nereglamentuoja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas, – žemės sklypų ribų keitimą nustatančiais projektais (konsolidacijos, sklypų sujungimo, padalijimo, žemės paėmimo visuomenės poreikiams ir kitais) ir žemės sklypų ribų (kadastriniais) planais, statinio projektais, žemėtvarkos, miškotvarkos, vandentvarkos projektais (4 priedas).
VIII. GALIMOS NUMATOMO TEISINIO REGULIAVIMO PASEKMĖS
67. Bus sukurta aiški pagal lygmenis suskirstyta privalomų ir rekomendacinių teritorijų planavimo dokumentų sistema, tiksliai apibrėžianti planavimo dokumentų turinio ir privalomumo, tarpusavio suderinamumo ir abipusio poveikio ribas.
68. Teritorijų planavimo srityje bus įgyvendintas subsidiarumo principas – sprendimus priims žemiausio įmanomo lygmens institucijos. Atskyrus teritorijų planavimo uždavinius nuo žemės sklypų formavimo ir statinio projekto rengimo, bus išvengta procedūrų dubliavimo, sutaupyti ištekliai, pagerinta verslo aplinka.
69. Reformuota teritorijų planavimo sistema panaikins prielaidas atskirų teritorijų planavimo dokumentų sprendinių nesuderinamumui ir skirtingam aiškinimui remiantis skirtingomis sąvokomis, reglamentais, sprendinių detalumu ir kita, tai padidins verslo aplinkos skaidrumą, sumažins korupcijos galimybes ir paskatins investicijas.
70. Bus užtikrintas teritorijų planavimo dokumentų sprendinių ir planavimo procesų sistemiškumas, pabrėžta integruotus reikalavimus nustatančių kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų pirmenybė prieš specialiuosius planus. Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentai bus rengiami pagal darnaus vystymosi principus, derinant skirtingų sektorių ir interesų grupių poreikius.
72. Nustačius planavimo iniciatyvos teisę, bus sudarytos sąlygos įgyvendinti valstybei svarbius projektus ir užtikrinta, kad nekilnojamojo turto savininkų teisės vykdyti veiklą nebus nepagrįstai ribojamos.
73. Teritorijų planavimo dokumentų rengimą organizuojančios ir tvirtinančios institucijos privalės viešai skelbti konkrečius įsipareigojimus dėl šių dokumentų įgyvendinimo.
74. Įstatyme nustatytu teisiniu reglamentavimu bus apibrėžtas visuomenės interesas teritorijų planavimo srityje ir panaikintos spekuliavimo visuomenės interesu galimybės.
75. Sutrumpės teritorijų planavimo dokumentų rengimo laikas (atsisakius planavimo sąlygų, procedūrų dubliavimo, vienu metu vykdant dokumentų derinimo ir tikrinimo procedūras, sukūrus veiksmingą monitoringo ir sprendinių keitimo mechanizmą, nustačius privalomą ikiteisminį ginčų nagrinėjimą) – užstatymo plano rengimo procedūrų terminas numatomas iki 6 mėnesių.
76. Sumažės teritorijų planavimo dokumentų:
76.1. Atskyrus žemėvaldų formavimą nuo teritorijų planavimo procedūrų ir įteisinus daugiafunkcį žemės naudojimo reglamentavimą, nebus poreikio rengti apie 80 procentų šiuo metu rengiamų detaliųjų planų.
77. Nebus dubliuojamos teritorijų planavimo dokumentų sprendinių poveikio vertinimo, SPAV, poveikio visuomenės sveikatai vertinimo, PAV procedūros. Taip sutrumpės teritorijų planavimo dokumentų rengimo laikas ir sumažės išlaidos.
78. Bus sukurtas veiksmingesnis visuomenės dalyvavimo teritorijų planavimo procese mechanizmas – labiau diferencijuojamos viešumo užtikrinimo procedūros ir subjektai, atsisakoma viešumo užtikrinimo procedūrų dubliavimo rengiant teritorijų planavimo dokumentus ir atliekant SPAV ir poveikio visuomenės sveikatai vertinimą.
79. Bus išlaikytas esamų teritorijų planavimo dokumentų tęstinis galiojimas:
79.1. Galiojantis Lietuvos Respublikos teritorijos bendrasis planas bus prilygintas valstybės teritorijos erdvinės raidos schemai.
79.2. Galiojantys apskričių teritorijų bendrieji planai bus prilyginti regionų teritorijų erdvinės raidos schemoms; parengus naują valstybės teritorijos erdvinės raidos schemą, bus apsispręsta dėl regionų teritorijų erdvinės raidos schemų rengimo tikslingumo, privalomumo ir apimties.
79.6. Galiojantys specialieji planai išsaugos savo privalomą teisinę galią iki tol, kol bus parengti jų reglamentuojamos teritorijos ar jos dalies kompleksinio teritorijų planavimo dokumentai. Patvirtinus kompleksinio teritorijų planavimo dokumentą, apimantį tik dalį specialiuoju planu reglamentuojamos teritorijos, specialiojo plano sprendiniai išsaugos privalomą teisinę galią likusioje teritorijos dalyje. Specialųjį planą tvirtinusi institucija ar jos teisių perėmėjas privalės dalyvauti konsultavimosi dėl naujai rengiamų kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų ir jų derinimo procedūrose.
80. Įstatymo įsigaliojimo nuostatos numatys pereinamąjį laikotarpį, skirtą užbaigti pradėtų teritorijų planavimo dokumentų rengimą pagal anksčiau galiojusio įstatymo nustatytas procedūras, jei planavimo tikslui įgyvendinti būtina parengti teritorijų planavimo dokumentą vadovaujantis nauju Įstatymu. Planavimo organizatorius galės priimti sprendimą dėl pradėtų rengti teritorijų planavimo dokumentų procedūrų baigimo tikslingumo.
81. Atsižvelgiant į Įstatymo nuostatas, bus parengtas įgyvendinimo veiksmų planas, numatantis:
81.3. teritorijų planavimo normų patvirtinimą, esamų teritorijų planavimui turinčių įtakos normų (statybos, higienos, priešgaisrinės saugos ir kt.) suderinimą tarpusavyje ir su teritorijų planavimo normomis;
IX. FINANSINIS IR EKONOMINIS PAGRĮSTUMAS
82. Įstatymo įgyvendinimas nesukels naujų teritorijų planavimo dokumentų rengimo poreikio, nepareikalaus papildomų lėšų, bus optimizuotas teritorijų planavimo dokumentų rengimo, derinimo ir tvirtinimo procesas, panaikintos prielaidos prieštaravimams tarp skirtingų lygmenų ir rūšių dokumentų sprendinių, todėl:
82.1. Bus sudarytos palankesnės sąlygos investicijoms ir darniai plėtrai, didinamas valstybės investicinis patrauklumas.
82.2. Atsisakius privalomų specialiųjų planų ir sklypų detaliųjų planų, sumažės teritorijų planavimo dokumentų apimtys, lėšų ir laiko poreikis teritorijų planavimo dokumentams rengti, o tai kompensuos išlaidas, kurių gali atsirasti pereinamuoju laikotarpiu, integruojant specialiųjų planų sprendinius į bendruosius planus.
X. NUMATOMA ĮSTATYMO STRUKTŪRA
83. Numatoma Įstatymo struktūra:
83.1. I. Bendrosios nuostatos (paskirtis, pagrindinės sąvokos, tikslai, rūšys ir lygmenys, politikos formavimas ir įgyvendinimas);
83.2. II. Kompleksinis teritorijų planavimas (planų rūšys, objektai ir uždaviniai, organizatoriai ir dokumentai, dokumentų turinys, planavimo procesas, sprendinių derinimo principai, planavimo dokumentų įgyvendinimas ir keitimas);
83.3. III. Specialusis teritorijų planavimas (objektas ir uždaviniai, organizatoriai ir dokumentai, dokumentų turinys, rengimo reikalavimai ir planavimo procesas, sprendinių derinimo principai, dokumentų įgyvendinimas ir keitimas, integravimas į kompleksinio planavimo dokumentus);
83.6. VI. Teritorijų planavimo viešumas (teritorijų planavimo viešumas ir jo lygmenys, pasiūlymų teikimas, svarstymas ir ginčų nagrinėjimas);
83.7. VII. Valstybinė teritorijų planavimo priežiūra (valstybinės teritorijų planavimo priežiūros institucija, valstybinės teritorijų planavimo priežiūros vykdymas, teritorijų planavimo specialistai, jų rengimas ir kvalifikacija);
83.9. IX. Teritorijų planavimo proceso dalyviai (planavimo proceso dalyvių atsakomybės nustatymas ir žalos atlyginimas);
XI. NUMATOMI PAKEISTI AR PANAIKINTI TEISĖS AKTAI
84. Priėmus Įstatymą, reikės keisti ir papildyti Lietuvos Respublikos žemės įstatymą (papildyti urbanizuotų teritorijų konsolidacijos mechanizmo aprašymu).
85. Teritorijų planavimo atvejus ir teritorijų planavimo dokumentų rengimo tvarką nustatys tik Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas. Teisės aktai, kuriuose reikės panaikinti nuostatas, susijusias su teritorijų planavimo procesu:
85.3. Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymas (Žin., 1999, Nr. 43-1358; 2002, Nr. 123-5537);
85.4. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas (Žin., 1993, Nr. 63-1188; 2001, Nr. 108-3902);
85.5. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas (Žin., 1995, Nr. 3-37; 2004, Nr. 153-5571);
85.6. Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymas (Žin., 1996, Nr. 82-1965; 2005, Nr. 84-3105);
85.7. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas (Žin., 1994, Nr. 55-1049; 2008, Nr. 113-4290);
85.9. Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymas (Žin., 2002, Nr. 56-2225);
85.10. Sanitarinių apsaugos zonų ribų nustatymo ir režimo taisyklės, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu Nr. V-586 (Žin., 2004, Nr. 134-4878).
86. Įgyvendinamieji teisės aktai, kuriuos reikės keisti pagal Įstatyme nustatytą teisinį reglamentavimą:
86.1. Apskrities teritorijos bendrojo (generalinio) plano rengimo, Savivaldybės teritorijos bendrojo plano ir Miestų ir miestelių bendrųjų planų rengimo taisyklės, patvirtintos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. D1-263 (Žin., 2004, Nr. 83-3029; 2006, Nr. 145-5559; 2007, Nr. 73-2917);
86.2. Detaliųjų planų rengimo taisyklės, patvirtintos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-239 (Žin., 2004, Nr. 79-2809; 2006, Nr. 114-4364);
86.3. Visuomenės dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1079 (Žin., 1996, Nr. 90-2099; 2007, Nr. 33-1190);
86.4. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimas Nr. 343 „Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ (Žin., 1992, Nr. 22-652);
86.5. Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklės, patvirtintos žemės ūkio ministro ir aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513 (Žin., 2004, Nr. 149-5420; 2007, Nr. 63-2430);
86.6. Pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties žemės sklypų naudojimo būdų turinys, žemės sklypų naudojimo pobūdžių sąrašas ir jų turinys, patvirtinti žemės ūkio ministro ir aplinkos ministro 2005 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 3D-37/D1-40 (Žin., 2005, Nr. 14-450);
86.7. Žemės sklypų pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, būdų ir pobūdžių specifikacija, patvirtinta aplinkos ministro 2005 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. D1-151 (Žin., 2005, Nr. 41-1317);
86.8. Pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties žemės naudojimo būdų ir žemės naudojimo pobūdžių, įrašytų Nekilnojamojo turto kadastre, pertvarkymo taisyklės, patvirtintos žemės ūkio ministro ir aplinkos ministro 2008 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. 3D-12/D1-8 (Žin., 2008, Nr. 5-179);
86.9. Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 (Žin., 1999, Nr. 25-706; 2004, Nr. 167-6128);
86.10. statybos techninis reglamentas STR1.05.06:2005 „Statinio projektavimas“, patvirtintas aplinkos ministro 2004 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. D1-708 (Žin., 2005, Nr. 4-80, Nr. 16);
86.11. statybos techninis reglamentas STR 1.05.07:2002 „Statinio projektavimo sąlygų sąvadas“, patvirtintas aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 215 (Žin., 2002, Nr. 54-2153);
86.12. Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 635 (Žin., 2004, Nr. 86-3120);
86.13. Planavimo sąlygų teritorijų planavimo dokumentams rengti parengimo ir išdavimo tvarkos aprašas, patvirtintas aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. D1-262 (Žin., 2004, Nr. 83-3028; 2009, Nr. 145-6460);
86.14. Nuolatinės statybos komisijos pavyzdiniai nuostatai, patvirtinti aplinkos ministro 2004 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. D1-696 (Žin., 2005, Nr. 4-75; 2007, Nr. 75-2994);
86.15. Teritorijų planavimo dokumentų tikrinimo tvarkos aprašas, patvirtintas aplinkos ministro 2004 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. D1-200 (Žin., 2004, Nr. 78-2756);
86.16. Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros bei statinių naudojimo priežiūros nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. balandžio 16 d. nutarimu Nr. 370 (Žin., 1997, Nr. 34-851; 2004, Nr. 109-4075);
86.17. Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklės, patvirtintos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 (Žin., 2003, Nr. 18-790);
86.18. Planų ir programų strateginio pasekmių aplinkai vertinimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu Nr. 967 (Žin., 2004, Nr. 130-4650);
86.19. Planų ir programų atrankos dėl strateginio pasekmių aplinkai vertinimo tvarkos aprašas, patvirtintas aplinkos ministro 2004 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. D1-456 (Žin., 2004, Nr. 136-4971);
86.20. Šilumos ūkio specialiųjų planų rengimo taisyklės, patvirtintos ūkio ministro ir aplinkos ministro 2004 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. 4-13/D1-28 (Žin., 2004, Nr. 12-360);
86.21. Kraštovaizdžio tvarkymo specialiųjų planų rengimo taisyklės, patvirtintos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. D1-246 (Žin., 2004, Nr. 79-2811);
86.22. Aukštybinių pastatų išdėstymo specialiųjų planų rengimo taisyklės, patvirtintos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. D1-246 (Žin., 2004, Nr. 79-2811);
86.23. Didžiųjų prekybos įmonių išdėstymo specialiųjų planų rengimo taisyklės, patvirtintos ūkio ministro ir aplinkos ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-201/D1-290 (Žin., 2004, Nr. 96-3552);
86.24. Infrastruktūros plėtros (šilumos, elektros, dujų ir naftos tiekimo tinklų) specialiųjų planų rengimo taisyklės, patvirtintos ūkio ministro ir aplinkos ministro 2004 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 4-240/D1-330 (Žin., 2004, Nr. 97-3589);
86.25. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklės, patvirtintos kultūros ministro ir aplinkos ministro 2005 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. ĮV-261/D1-322 (Žin., 2005, Nr. 81-2973; 2008, Nr. 144-5797);
86.26. Susisiekimo komunikacijų specialiųjų planų rengimo taisyklės, patvirtintos susisiekimo ministro ir aplinkos ministro 2006 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. 3-453/D1-549 (Žin., 2006, Nr. 130-4924);
86.27. Visuomenės informavimo ir dalyvavimo planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo procese tvarkos aprašas, patvirtintas aplinkos ministro 2005 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. D1-370 (Žin., 2005, Nr. 93-3472);
86.28. Valstybės sienos, krašto apsaugos ir strateginės reikšmės objektų detaliųjų planų rengimo, derinimo ir tvirtinimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. spalio 31 d. nutarimu Nr. 1315 (Žin., 2000, Nr. 95-2981; 2007, Nr. 17-642);
86.29. Gamtinių rezervatų tvarkymo planų rengimo taisyklės, patvirtintos aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 23 d. įsakymu Nr. 456 (Žin., 2002, Nr. 89-3812; 2004, Nr. 79-2810);
86.30. Valstybinių parkų, biosferos rezervatų ir draustinių tvarkymo planų rengimo taisyklės, patvirtintos aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 656 (Žin., 2003, Nr. 4-150; 2004, Nr. 105-3903);
86.31. Saugomų teritorijų ir jų zonų ribų planų rengimo taisyklės, patvirtintos aplinkos ministro 2007 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. D1-585 (Žin., 2007, Nr. 117-4801);
86.32. Saugomų teritorijų strateginio planavimo dokumentų rengimo ir tvirtinimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 9 d. nutarimu Nr. 709 (Žin., 2004, Nr. 93-3409);
86.33. Turizmo ir rekreacijos schemų ir planų (projektų) rengimo taisyklės, patvirtintos ūkio ministro ir aplinkos ministro 2004 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. 4-246/D1-341 (Žin., 2004, Nr. 103-3814).
Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos
teritorijų planavimo įstatymo koncepcijos
1 priedas
Teritorijų planavimo lygmenys ir dokumentų teisinis statusas
Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos
teritorijų planavimo įstatymo koncepcijos
2 priedas
Numatomas daugiafunkcio žemės naudojimo reglamentavimas užstatymo planuose (pagal teritorijų planavimo normų projektą)
| Funkciniai prioritetai |
Vietovės planavimo lygmuo |
Statybos projektai: statiniai pagal naudojimo paskirtį (STR 1.01.09:2003) gali būti statomi kartu su priklausiniais ir aptarnavimui reikalingais statiniais |
|||||||||
| teritorijų naudojimo tipai* |
paskirtis |
galimi žemės naudojimo būdai** |
didžiausi privalomieji rodikliai** |
||||||||
| galimų statyti pastatų paskirtis |
gali būti statomi, jeigu atitinka papildomus reikalavimus (SAZ ar kitas teisės aktuose reglamentuotas neigiamas poveikis aplinkai, privalo tilpti savo sklype) |
||||||||||
| pavadinimas |
žymėjimas |
||||||||||
| UT |
UI |
||||||||||
| Miškai ir miškingos teritorijos |
MI |
miškų ūkio |
ekosistemų apsaugos miškai rekreaciniai miškai apsauginiai miškai ūkiniai miškai |
|
|
|
eksploatavimui reikalingi pastatai |
||||
| Neužstatoma žemės ūkio teritorija |
ŽN |
žemės ūkio |
kiti žemės ūkio paskirties žemės sklypai specializuotų sodininkystės, gėlininkystės, šiltnamių, medelynų ir kitų specializuotų ūkių (be užstatymo) |
|
|
|
ūkininkų ūkiai (mažiausias dydis pagal regiono nustatytą mažiausią rentabilaus ūkio dydį – nuo 50 hektarų) |
||||
| Urbanizuota ir urbanizuojama (gyvenamosios vietovės) |
užstatomos |
paslaugos ir darbo vietos |
Užstatoma žemės ūkio teritorija |
ŽU |
kiti žemės ūkio paskirties žemės sklypai specializuotų sodininkystės, gėlininkystės, šiltnamių, medelynų ir kitų specializuotų ūkių |
60 |
1,2 |
žemės ūkio produkcijos gamybai skirti negyvenamieji pastatai: fermų, žemės ūkio, šiltnamių |
ūkininkų sodybos (didžiausias sklypo dydis – 0,5 hektaro) |
||
| Rekreacinio naudojimo žemės ūkio teritorija |
ŽR |
rekreacinio naudojimo |
20 |
0,2 |
poilsio pastatai – kaimo turizmo pastatai |
|
|||||
| gyvenama |
Sodininkų bendrijų teritorija |
ŽS |
mėgėjiškų sodų ir sodininkų bendrijų bendro naudojimo |
40 |
0,4 |
sodo namai; gyvenamieji vienbučiai pastatai, jei sklypas didesnis nei 0,04 hektaro |
|
||||
| Gyvenamoji teritorija |
GG |
kita |
gyvenamoji komercinė rekreacinė visuomeninė |
50 |
1,2 |
gyvenamieji (visų tipų) |
negyvenamieji, neturintys neigiamos įtakos gyvenamosios aplinkos kokybei: viešbučiai, poilsio, administraciniai, skirti aplinkinės teritorijos gyventojų (iki 1 kilometro spinduliu) kasdieniams poreikiams, ne daugiau kaip 1 000 kv. metrų bendro ploto – prekybos, paslaugų (išskyrus autoservisus, plovyklas, laidojimo namus, krematoriumus), maitinimo, kultūros, mokslo, gydymo, sporto |
||||
| Mišri gyvenamoji teritorija |
GM |
gyvenamoji komercinė rekreacinė visuomeninė |
60 |
1,6 |
gyvenamieji (visų tipų) negyvenamieji: viešbučiai, poilsio, administraciniai |
negyvenamieji, neturintys neigiamos įtakos gyvenamosios aplinkos kokybei: skirti aplinkinės teritorijos gyventojų (iki 1 kilometro spinduliu) kasdieniams poreikiams, iki 5 000 kv. metrų bendro ploto – prekybos, paslaugų, maitinimo, kultūros, mokslo, gydymo, sporto |
|||||
| Mišri centro teritorija |
GC |
gyvenamoji komercinė rekreacinė visuomeninė |
80 |
2,5 |
gyvenamieji (visų tipų) negyvenamieji: viešbučiai, administraciniai, prekybos, paslaugų, maitinimo, kultūros, mokslo, gydymo, sporto, religiniai |
transporto, garažų |
|||||
| paslaugos ir darbo vietos |
Socialinės infrastruktūros teritorija |
SI |
visuomeninė |
80 |
2,5 |
negyvenamieji: kultūros, mokslo, gydymo, sporto, religiniai |
|
||||
| Specializuotų kompleksų teritorija |
SK |
visuomeninė komercinė rekreacinė krašto apsaugos |
80 |
2,5 |
negyvenamieji: specialūs, mokslo, gydymo, sporto, religiniai, kultūros |
|
|||||
| Paslaugų teritorija |
PA |
komercinė visuomeninė rekreacinė |
80 |
3 |
negyvenamieji: viešbučiai, administraciniai, prekybos, paslaugų, maitinimo, kultūros, mokslo, gydymo, sporto, religiniai |
transporto, garažų |
|||||
| Pramonės ir sandėliavimo teritorija |
PR |
pramonės ir sandėliavimo komercinė atliekų saugojimo, rūšiavimo ir utilizavimo |
80 |
2,5 |
negyvenamieji: transporto, garažų, gamybos ir pramonės, sandėliavimo, specialūs |
pagrindinei veiklai aptarnauti skirti administraciniai, prekybos, paslaugų, maitinimo, kultūros, mokslo, sporto |
|||||
| Techninės infrastruktūros teritorija |
TI |
infrastruktūros pramonės naudingųjų iškasenų teritorijos (vandenvietės) |
80 |
2,5 |
negyvenamieji: transporto, garažų, gamybos ir pramonės, sandėliavimo |
infrastruktūros objektų aptarnavimui skirti prekybos, paslaugų, maitinimo paskirties pastatai |
|||||
| Techninės infrastruktūros koridoriai |
TK |
infrastruktūros |
|
|
|
|
|||||
| Bendro naudojimo erdvių, želdynų teritorija |
BŽ |
bendro naudojimo rekreacinė (be užstatymo) visuomeninė |
|
|
tik laikini pastatai |
kultūros (išimtiniais atvejais) |
|||||
| Vandenų teritorija
|
VA |
vandenys |
ūkinei veiklai naudojami vandens telkiniai rekreaciniai vandens telkiniai ekosistemas saugantys vandens telkiniai bendro naudojimo vandens telkiniai |
|
|
vandens kelių ir rekreacinės infrastruktūros eksploatavimui reikalingi negyvenamieji pastatai |
|
||||
* Konservacinės paskirties žemė gali būti visų naudojimo tipų teritorijose.
**Nurodytos didžiausios reikšmės. Galimos išimtys ir tikslių reikšmių nustatymo rengiant teritorijų planavimo dokumentus tvarka nurodyta teritorijų planavimo normose. Reikšmės be užstatymo tipologiją reglamentuojančių teritorijų planavimo dokumentų negali būti tiesiogiai perkeliamos sklypams.
Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos
teritorijų planavimo įstatymo koncepcijos
3 priedas
Numatomas planavimo procesas ir viešumo užtikrinimas
