LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS
N U T A R I M A S
DĖL SEIMO LAIKINOSIOS KOMISIJOS TELEKOMUNIKACIJŲ PROBLEMOMS TIRTI IŠVADOS IR VEIKLOS NUTRAUKIMO
2001 m. gruodžio 21 d. Nr. IX-693
Vilnius
1 straipsnis.
Lietuvos Respublikos Seimo
2001 m. gruodžio 21 d.
nutarimo Nr. IX-693
priedėlis
SEIMO LAIKINOSIOS KOMISIJOS TELEKOMUNIKACIJŲ PROBLEMOMS TIRTI IŠVADA
Laikinoji komisija telekomunikacijų problemoms tirti (toliau – Komisija) buvo sudaryta 2001 m. sausio 26 d. Seimo nutarimu Nr. IX-174. Komisija turėjo nustatyti, ar atsakingos Vyriausybės institucijos įvykdė visus įsipareigojimus nustatydamos fiksuoto ryšio telekomunikacijų paslaugų tarifus, taip pat atskleisti priežastis, kodėl nebuvo įsteigta Ryšių reguliavimo tarnyba, apsvarstyti valstybės institucijų telekomunikacijų tinklų sujungimo problemas, išnagrinėti vartotojų teisėms ginti būtinų Telekomunikacijų įstatymo pakeitimo įstatymo projekto bei kitų teisės aktų, reikalingų telekomunikacijų rinkai reguliuoti ją demonopolizavus, parengimo klausimus.
Komisija rėmėsi informacija iš įvairių valstybės institucijų: Valstybės įmonės Valstybės turto fondo, Konkurencijos tarybos, Valstybės kontrolės, Susisiekimo, Ūkio, Krašto apsaugos, Vidaus reikalų ministerijų, Vyriausybinių ryšių centro prie Valstybės saugumo departamento, AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir AB „Lietuvos energija“. Komisija taip pat išklausė telekomunikacijų operatorių nuomonę dėl būtinų teisės aktų parengimo.
DĖL ATSAKINGŲ INSTITUCIJŲ ĮSIPAREIGOJIMŲ, KAD BŪTŲ LAIKU NUSTATOMI FIKSUOTO RYŠIO TELEKOMUNIKACIJŲ PASLAUGŲ TARIFAI, VYKDYMO
Komisija nustatė, kad po AB „Lietuvos telekomas“ privatizavimo teikiamų telekomunikacijų paslaugų kainos skaičiuojamos pagal Susisiekimo ministerijos
1998 m. birželio 29 d. AB „Lietuvos telekomas“ išduotoje Telekomunikacijų veiklos licencijoje Nr. 174/97 numatytą specialią kainų nustatymo tvarką. Šiai licencijai buvo pritarta Vyriausybės 1998 m. birželio 10 d. posėdžio protokolu Nr. 24 ir 1998 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 826. Vadovaujantis Ryšių įstatymo 7 straipsniu bei Telekomunikacijų įstatymo 11 straipsnio 3 dalimi, fiksuoto telefono ryšio ir universaliųjų (visuotinių) paslaugų didžiausia ribinė kaina iki 2000 m. gruodžio 31 d. buvo nustatyta šiais Vyriausybės nutarimais: 1998 m. kovo 6 d. nutarimu Nr. 271, 1998 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 759 ir 2000 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 162. Pastaruoju nutarimu Vyriausybė nustatė, kad nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d. abonentinio mokesčio, telefono įrengimo, tarptautinių, tarpmiestinių bei vietinių pokalbių didžiausios ribinės kainos nustatomos vadovaujantis skaičiavimo tvarka, nurodyta telekomunikacijų veiklos licencijoje Nr. 174/97. Vyriausybė (2000 m. gegužės 24 d. posėdžio protokolas) patvirtino, kad AB „Lietuvos telekomas“ Viešo akcijų pardavimo cirkuliaro skirsnių nuostatos yra teisingos. O šio cirkuliaro pirmojo skyriaus „Lietuvos telekomunikacijų sektoriaus reguliavimas – ateities perspektyvos dėl kainų reguliavimo“ pirmojoje dalyje teigiama, kad Vyriausybė galiojančių Lietuvos Respublikos įstatymų ir teisės aktų nustatyta tvarka neprieštaraus, kad AB „Lietuvos telekomas“ siūlytų vietinių tarifų struktūros pakeitimų. Bet kurie vietinių tarifų struktūros paketo pakeitimai turėtų būti įgyvendinti iki visiško rinkos liberalizavimo, atsižvelgiant į Europos Sąjungos politiką bei direktyvas. Įgyvendinant bet kuriuos tarifų struktūros pakeitimus, bus remiamasi pajamų neutralumo principu, taikomu AB „Lietuvos telekomui“ ir jo vartotojams kiekvienu pakeitimų įgyvendinimo proceso etapu. Šie pakeitimai bus nustatyti kiekvienai vartotojų grupei nuosekliai tuomet, kai bus įvesta nauja apmokėjimo sistema. Tai leido daryti išvadą, kad Vyriausybės įgaliota institucija, derindama ribines kainas, ignoravo anksčiau paminėtą nutarimą ir leido AB „Lietuvos telekomas“ nustatyti naujus tarifus net ir nepradėjus taikyti naujos apmokėjimo sistemos.
Komisijos nuomone, AB „Lietuvos telekomas“ neteisėtai nustatė sujungimo mokestį. Komisija įvertino licencijos Nr. 174/97, išduotos 1998 m. birželio 29 d., teiginius, iš kurių matyti, kad licencijoje sujungimo mokestis neminimas, o tai reiškia, jog jis nėra numatytas. Todėl Komisija mano, kad sujungimo mokesčio įvedimas turėtų būti paslaugų teikiančios AB „Lietuvos telekomas“ ir priežiūrą atliekančios Konkurencijos tarybos ir Ryšių reguliavimo tarnybos derybų objektas, nes licencijuojamos yra paslaugos, o ne mokesčių tipai.
Komisija konstatuoja, kad Vyriausybė priėmė 2000 m. vasario 11 d. nutarimą neatsižvelgdama į Konkurencijos tarybos pateiktas pastabas dėl Vyriausybės nutarimo „Dėl AB „Lietuvos telekomas“ fiksuoto telefono ryšio paslaugų didžiausių ribinių kainų“ projekto. Šiose pastabose buvo siūloma subalansuoti telekomunikacijų paslaugų tarifus atsisakant praktikos, kai vietinių pokalbių paslaugų teikimo nuostoliai yra kompensuojami iš pajamų, gaunamų iš tarptautinių pokalbių ir kitų telekomunikacijų paslaugų.
Komisija atkreipia dėmesį, kad 1997 m. spalio mėnesį AB „Lietuvos telekomas“ buvo išduota licencija Nr. 174/97, kurioje AB „Lietuvos telekomas“ monopolis nebuvo suteiktas. Susisiekimo ministerija 1998 m. birželio 29 d. tuo pačiu numeriu išdavė papildytą ir pataisytą licenciją, kurioje jau buvo įteisintas AB „Lietuvos telekomas“ monopolis.
Atlikusi kai kurių AB „Lietuvos telekomas“ privatizavimo sandorį lydėjusių sprendimų analizę ir išstudijavusi pateiktus dokumentus, Komisija daro išvadą, kad jie ne visada buvo ekonomiškai pagrįsti. Kaip pavyzdį galima paminėti Konkurencijos tarybos (1998 m. ji vadinosi Valstybinė konkurencijos ir vartotojų teisių gynimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės) sprendimą leisti AB „Lietuvos telekomas“ pirkėjams „Sonera OY“ ir „Telia AB“ įsigyti UAB „Omnitel“ akcijų ir tuo pačiu reikalaujant iš AB „Lietuvos telekomas“ parduoti turimas UAB „Bitė GSM“ akcijas bei grąžinti GSM ir DSC 1800 mobiliojo ryšio licencijas. Dėl šio sprendimo „Lietuvos telekomas“ neteko GSM licencijos ir tuo pačiu krito jo rinkos vertė, ką akivaizdžiai patvirtino šiuo metu nusistovėjusi AB „Lietuvos telekomas“ akcijų kaina rinkoje.
Taip pat apie neatsakingą valstybės institucijų joms pavestų įsipareigojimų vykdymą rodo ir specialios akcijos galiojimo termino sutrumpinimas iki 2003 m. sausio 1 d., nors pirminiuose akcininkų ir AB „Lietuvos telekomas“ pasirašytuose susitarimuose buvo numatytas specialios akcijos galiojimo terminas iki 2005 m. sausio 1 d. Kadangi įgaliojimo tokiam sprendimui gauti nepavyko, Komisija konstatuoja, kad VĮ Valstybės turto fondas viršijo savo įgaliojimus ir pasielgė neatsakingai.
Komisija siūlo Vyriausybei, kad Ryšių reguliavimo tarnybai būtų pavestos telekomunikacijų rinkos reguliavimo ir priežiūros funkcijos. Tai leistų spręsti ryšių paslaugų tarifų ir jų dydžių nustatymo problemas, užkirstų kelią įvairioms spekuliacijoms dėl papildomų mokesčių nustatymo bei padėtų išvengti tokių veiksmų, kuriuos padarė AB „Lietuvos telekomas“ įvedęs sujungimo mokestį, neturėdamas juridinio pagrindo.
DĖL PRIEŽASČIŲ, DĖL KURIŲ NEBUVO ĮSTEIGTA RYŠIŲ REGULIAVIMO TARNYBA
Komisija pažymi, kad 1998 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojus Telekomunikacijų įstatymui, dar 2001 m. pradžioje nebuvo įsteigta Ryšių reguliavimo tarnyba, numatyta Įstatymo 5 straipsnyje. Tik po to, kai Komisija 2001 m. vasario 7 d. raštu kreipėsi į Respublikos Prezidentą, 2001 m. vasario 26 d. Respublikos Prezidento dekretu Nr. 1208 buvo paskirtas Ryšių reguliavimo tarnybos direktorius, o vėliau sudaryta ir Ryšių reguliavimo tarnybos taryba. Komisija nustatė, kad vykdyti Ryšių reguliavimo tarnybos funkcijas 1998 m. Vyriausybė savo nutarimu buvo įgaliojusi Susisiekimo ministeriją, vėliau (1999–2000 m.) Ryšių reguliavimo tarnybą buvo nuspręsta įkurti reorganizuojant valstybės įmonę Valstybinę radijo dažnių tarnybą. Komisija mano, kad, pavedus Susisiekimo ministerijos Ryšių departamentui vykdyti Ryšių reguliavimo tarnybos funkcijas ir neskyrus tam lėšų, nebuvo priimti kai kurie labai svarbūs telekomunikacijų rinkai dokumentai, pavyzdžiui, Nacionalinės telefono ryšio numeracijos planas, kurį Vyriausybė patvirtino tik 2001 m. birželio mėnesį.
DĖL VALSTYBĖS INSTITUCIJŲ TELEKOMUNIKACIJŲ TINKLŲ SUJUNGIMO PROBLEMŲ
Komisijos požiūriu, koordinuotas tarpžinybinių tinklų sujungimas leistų efektyviau panaudoti turimas struktūras bei teikti pigesnes telekomunikacijų paslaugas. Taip pat Komisija konstatuoja, kad valstybinių tinklų sujungimo problemas reikia nagrinėti alternatyvos AB „Lietuvos telekomas“ ir jėgos struktūrų tinklų kūrimo aspektais.
Komisijos nuomone, Vyriausybė turėtų parodyti iniciatyvą ir parengti projektą dėl valstybės institucijų telekomunikacijų tinklų sujungimo, kuriame Vyriausybinių ryšių centras prie Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamento taptų integruotos sistemos dalimi, taip pat būtų aiškiai įvardyta, kokie galimi tinklų sujungimo variantai. Rengiant tokį projektą, būtina labai rimtai susirūpinti specialiuoju ryšiu. Reikėtų atskirti aukščiausią operatyvinį ryšį nuo tarnybinio. Telekomunikacijos tinklų sujungimas neturėtų apimti operatyvinių bei kitų konfidencialių dalykų.
Komisija pažymi, kad ji bandė surinkti informaciją iš įvairių valstybės institucijų apie jų išlaidas už fiksuoto ir mobiliojo ryšio paslaugas bei duomenų perdavimą operatoriams. Tačiau dėl laiko stokos ir kai kurių žinybų nenoro atskleisti šią informaciją taip ir nepavyko nustatyti, kiek biudžeto lėšų yra naudojama valstybės institucijų ryšių paslaugų poreikiams tenkinti. Todėl būtina, kad Vyriausybė, rengdama projektą, įvertintų esamą padėtį ir padėtų apsispręsti, ar verta kurti tinklą, aptarnaujantį visas valstybės institucijas.
DĖL VARTOTOJŲ TEISIŲ GYNIMUI BŪTINŲ TELEKOMUNIKACIJŲ ĮSTATYMO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO BEI KITŲ TEISĖS AKTŲ, REIKALINGŲ TELEKOMUNIKACIJŲ RINKOS REGULIAVIMUI PO JOS DEMONOPOLIZAVIMO, PARENGIMO
Komisija atkreipė dėmesį į tai, kad nors Telekomunikacijų įstatymo 8 straipsnio 1, 2 ir 3 dalys bei 16 straipsnio 7, 8, ir 9 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, minėtuose Įstatymo straipsniuose vartotojų teisės ginamos nepakankamai. Komisija pažymi, kad nors 1998 m. priimtas Telekomunikacijų įstatymas ir įteisino monopolį, teigdamas, kad „iki 2002 m. gruodžio 31 d. negali būti išduodamos papildomos licencijos bei leidimai, dėl kurių pasikeistų pagrindinio bendrojo fiksuoto telefono ryšio operatoriaus veiklos sąlygos“ (8 straipsnio 2 dalis), Susisiekimo ministerija 1998 m. išdavė DSC 1800 ryšio licencijas mobiliojo ryšio operatoriams. Pagal šias licencijas jiems buvo leista teikti tarptautinių telefono pokalbių paslaugas. Tokiu būdu, pažeisdama Telekomunikacijų įstatymo nuostatą, Susisiekimo ministerija jau tuo metu sudarė konkurencinę aplinką tarptautinių telefonų pokalbių teikimui.
Komisija, atlikusi Lietuvos Respublikos telekomunikacijų rinkoje susidariusios padėties analizę, nustatė, kad šiuo metu trūksta daugybės įstatymų, įstatymų lydimųjų aktų ir kitų šią sritį reglamentuojančių dokumentų. Būtina skubiai parengti teisės aktus, reikalingus telekomunikacijų rinkos reguliavimui po jos demonopolizavimo, taip pat strateginį telekomunikacijų plėtojimo ir teikiamų paslaugų šalyje planą ne trumpesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Komisijos nuomone, sprendžiant šios srities klausimus susiduriama su problemomis dėl skirtingai suprantamų ir traktuojamų Lietuvos radijo ir televizijos komisijos ir Ryšių reguliavimo tarnybos funkcijų. Ryšių reguliavimo tarnyba yra tos nuomonės, kad jos funkcija – rūpintis technologiniais dalykais, t. y. atsakyti už dažnių panaudojimą, jų skirstymą ir kt., o Lietuvos radijo ir televizijos komisija turi būti atsakinga už transliuotojų perduodamos informacijos turinį. Tačiau Lietuvos radijo ir televizijos komisija, neturėdama techninės kompetencijos, pretenduoja į radijo dažnių skirstymą. Tokie žinybų nesutarimai šių dienų telekomunikacijų rinkoje pasitaiko gana dažnai. Komisijos nuomone, tai atsitinka, visų pirma, dėl nesutvarkytos įstatyminės bazės. Todėl šiai problemai panaikinti reikia konceptualaus sprendimo, t. y. įstatymų, reglamentuojančių įvairių institucijų veiklą, pakeitimo ir suderinimo su Telekomunikacijų įstatymu.
Komisija, pabrėždama, kad aktualių telekomunikacijų rinkos reguliavimo po jos demonopolizavimo klausimų sprendimai yra neatsiejami nuo prioritetinių teisės aktų nustatymo bei jų parengimo, siūlo šiuos darbus tęsti Seimo Informacinės visuomenės plėtros komitetui.
______________