Administracinė byla Nr. A⁸⁸²-617/2010

Procesinio sprendimo kategorija 17.2; 35.2

LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. gegužės 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei Vildai Vaičiūnienei,

atsakovo atstovei Živilei Jasaitienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl norminio administracinio akto teisėtumo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir pareiškėjas) pareiškimu (b. l. 2–4) kreipėsi į teismą, prašydamas ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 3 d. sprendimo Nr. 1-731 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės skolinimosi taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 1-731) 1 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 10 straipsnio 1 ir 2 dalims bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktui. Taip pat prašė ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. 1-731 patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės skolinimosi taisyklių 3.3 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 26 d. nutarimu Nr. 345 patvirtintų Savivaldybių skolinimosi taisyklių 3.3 punktui.

Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2008 m. gruodžio 3 d. priėmė Sprendimą Nr. 1-731, kurio 1 punktu patvirtino Vilniaus miesto savivaldybės skolinimosi taisykles (toliau – ir Taisyklės), tačiau teisės aktai nenumato savivaldybės tarybos teisės tvirtinti savivaldybės skolinimosi taisykles. Pagal Biudžeto sandaros įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, tik Vyriausybė gali nustatyti savivaldybių skolinimosi tvarką. Vadovaudamasi šiuo įstatymu ir Lietuvos Respublikos valstybės skolos įstatymu, Vyriausybė 2004 m. kovo 26 d. nutarimu Nr. 345 patvirtino Savivaldybių skolinimosi taisykles. Tuo tarpu prašyme keliama abejonė, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Sprendimo Nr. 1-731 1 punktas neprieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktui, įtvirtinančiam įstatymo viršenybės principą, grindžiamą teiginiu, jog Vilniaus miesto savivaldybės taryba įsiterpė į Vyriausybei įstatymu suteiktą kompetenciją. Savivaldybės tarybos patvirtintos taisyklės nėra pagrįstos įstatymais, nes teisės aktai nenumato savivaldybės tarybos teisės tvirtinti tokio pobūdžio taisykles.

Kvestionuodamas Taisyklių 3.3 punkto teisėtumą, pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. 1-731 patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės skolinimosi taisyklių 3.3 punktu buvo išplėsta Vyriausybės 2004 m. kovo 26 d. nutarimu Nr. 345 patvirtintų Savivaldybių skolinimosi taisyklių 3.3 punkto nuostata ir savivaldybei suteikta daugiau teisių. T. y. Vilniaus miesto savivaldybės skolinimosi taisyklių 3.3 punkte nustatyta vienkartinė nuo 1 iki 3 procentų garantinė įmoka savivaldybei nuo paskolos sumos už suteikiamas garantijas dėl Savivaldybės kontroliuojamų įmonių paskolų, naudojamų investicijų projektams finansuoti, kai tuo tarpu Vyriausybės nutarimu Nr. 345 patvirtintų Savivaldybių skolinimosi taisyklių 3.3 punkte numatyta, kad savivaldybė <...> gali suteikti garantijas dėl Savivaldybės kontroliuojamų įmonių paskolų, naudojamų investicijų projektams finansuoti, tačiau nekalbama apie vienkartines garantines įmokas savivaldybei.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba atsiliepimu į pareiškimą (b. l. 21–26) prašė pareiškėjo pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo teigimu, savivaldybė turėjo teisę priimti ginčijamą sprendimą, nes tai priskirta jos kompetencijai pagal Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 15, 28 punktus, 50 straipsnio 1 dalies 11 punktą. Atsakovo teigimu, savivaldybės finansinius išteklius, be kitų, sudaro paskolos, dėl kurių ėmimo ir disponavimo sprendimus turi teisę priimti taryba. Atsakovas savo teisę priimti ginčijamą sprendimą taip pat grindė savivaldybės institucijų veiklos laisvės principu, įtvirtintu Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir Europos vietos savivaldos chartijos 3 straipsnio 1 dalyje, 4 straipsnio 2 bei 5 dalyse. Atsiliepime nurodyta, kad savivaldybės tarybos patvirtintos skolinimosi taisyklės papildo ir detalizuoja Vyriausybės 2004 m. kovo 26 d. nutarimu Nr. 345 patvirtintas Savivaldybių skolinimosi taisykles, nes jose nėra nuostatų, susijusių su atskiro padalinio, atsakingo už skolinimosi veiksmus, savivaldybės tarybos sprendimų ir sutarčių projektų rengimą, funkcijomis. Atsakovo teigimu, kiekvienos savivaldybės struktūra yra skirtinga, todėl šių klausimų reglamentavimas valstybiniu lygiu, t. y. priimant Vyriausybės nutarimą Nr. 345, būtų nelogiškas ir prieštarautų vietos savivaldos laisvės principui.

Atsakovas savo teisę priimti ginčijamą sprendimą taip pat grindė Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalies ir 12 straipsnio nuostatomis, apibūdinančiomis viešojo administravimo subjekto vidaus administravimą. Atsakovo nuomone, savivaldybė, įgyvendindama įstatymus ir kitus teisės aktus, turi teisę priimti lokalinius teisės aktus, užtikrinančius efektyvų vidaus administravimą. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 3 d. sprendimas Nr. 1-731 ir juo patvirtintos Taisyklės ir yra skirti įgyvendinti Biudžeto sandaros įstatymo bei Vyriausybės 2004 m. kovo 6 d. nutarimu Nr. 345 patvirtintų Savivaldybės skolinimosi taisyklių nuostatas. Teigė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistas įstatymo viršenybės ir priimamų sprendimų teisėtumo principas. Nėra draudžiama savivaldos institucijai priimti vidaus administravimui skirto dokumento, nenustatančio teisių ir pareigų kitiems subjektams, o reglamentuojančio vidaus administravimo procedūrą, t. y. nustatančio vidinio elgesio taisykles ir neprieštaraujančio aukštesnės galios teisės aktams.

Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad Taisyklių 3.3 punktas prieštarauja Vyriausybės 2004 m. kovo 26 d. nutarimu Nr. 345 patvirtintų Savivaldybių skolinimosi taisyklių 3.3 punktui. Remdamasis Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 21 punktu, 3 straipsnio 6 dalimi, Valstybės ir savivaldybių įmonių įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, 4 straipsnio 1, 2, 6 dalimis, Akcinių bendrovių įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybė, būdama įmonių, akcinių bendrovių ir uždarųjų akcinių bendrovių steigėja ir veikdama per tarybą, turėjo teisę priimti tokio pobūdžio sprendimą kontroliuojamų įmonių atžvilgiu, t. y. ji veikė kaip kontroliuojamų įmonių akcininkas, steigėjas, kurių įgalinimų ribas nustato Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – ir CK). Nurodė, kad šiuo atveju yra susiklostę išimtinai civiliniai teisiniai santykiai, kurių kontrolė neįeina į Vyriausybės atstovo kompetenciją. Teigė, kad nuostata „kontroliuojamų įmonių vienkartinės nuo 1 iki 3 procentų garantinės įmokos Savivaldybei įmokėjimas“ reglamentuoja ne skolinimosi santykius, susiklosčiusius tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir paskolą teikiančio subjekto, o Vilniaus miesto savivaldybės santykius su kontroliuojamomis įmonėmis ir nepažeidžia Civilinio kodekso normų, laiduojančių garanto teisę laisvai pasirinkti teikiamos garantijos sąlygas ir tvarką.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gegužės 4 d. sprendimu (b. l. 50–54) Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimą patenkino iš dalies – pripažino Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 3 d. sprendimo Nr. 1-731 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės skolinimosi taisyklių patvirtinimo“ 1 punkto dalį, kurioje buvo patvirtinti Vilniaus miesto savivaldybės skolinimosi taisyklių I–IV skyriai, prieštaraujančia Biudžeto sandaros įstatymo 10 straipsnio 1 ir 2 dalies, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkto bei 6 straipsnio 2 dalies nuostatoms. Pareiškimo dalį dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 3 d. sprendimo Nr. 1-731 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės skolinimosi taisyklių patvirtinimo“ 1 punkto dalies, kuria buvo patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės skolinimosi taisyklių V skyrius, atmetė ir pripažino, kad ši norminio akto dalis atitinka teisės aktų reikalavimus.

Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės skolinimosi taisyklėse nustatyti reikalavimai savivaldybei skolinantis iš vidaus ir užsienio kreditorių bei Finansų ministerijos iš esmės atitinka Vyriausybės 2004 m. kovo 26 d. nutarimu Nr. 345 patvirtintas Savivaldybių skolinimosi taisykles, išskyrus 3.3 punktą, kur, skirtingai nei Vyriausybės nutarime, nustatoma papildoma sąlyga, keliama garantijų dėl savivaldybės kontroliuojamų įmonių paskolų, naudojamų investicijų projektams finansuoti, ir nurodyta, kad tokia garantija teikiama tik už vienkartinę nuo 1 iki 3 procentų garantinę įmoką savivaldybei nuo paskolos sumos. Taip pat papildomai įvestas V skyrius „Lėšų skolinimasis, grąžinimas ir atskaitomybė“, kuriame numatytos savivaldybės administracijos Finansų departamento Biudžeto skyriaus atliekamos funkcijos.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis įstatymų viršenybės (Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 p.) ir teisėtumo (Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 p., 6 str. 2 d.) principais, konstatavo, kad norminiai aktai gali būti leidžiami tik tada, kai institucija turi įstatymų nustatytą įgaliojimą, o administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Savivaldybių skolinimosi taisyklių priėmimo teisė įstatymu buvo suteikta Vyriausybei, o ne savivaldybėms, todėl savivaldybė neturėjo teisės tokių taisyklių priimti. Dėl paminėtos priežasties akto priėmimas pripažįstamas neteisėtu ir prieštaraujančiu Biudžeto sandaros įstatymo 10 straipsnio 1 dalies bei Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkto bei 6 straipsnio 2 dalies reikalavimams. Nustatęs, jog Savivaldybių skolinimosi taisyklių priėmimas neįeina į savivaldybių kompetenciją, pirmosios instancijos teismas nusprendė nenagrinėti atskiruose akto punktuose nustatytų taisyklių.

Pasisakydamas dėl ginčijamo norminio akto V skyriuje „Lėšų skolinimasis, grąžinimas ir atskaitomybė“ nustatytų savivaldybės administracijos Finansų departamento Biudžeto skyriaus atliekamų funkcijų, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad tokių funkcijų nustatymas yra vidaus administravimo veikla, kuri priklauso savivaldybės, kaip viešojo administravimo subjekto, kompetencijai. Pažymėjo, kad savivaldybė, vykdydama vidaus administravimą, turi teisę nustatyti vidaus tvarkos taisykles, kokiu būdu kurie padaliniai įgyvendins Vyriausybės nustatytas taisykles. Todėl norminio akto priėmimas dalyje, susijusioje su V skyriaus patvirtinimu, neprieštarauja teisės aktų reikalavimams ir nėra pagrindo akto pripažinti neteisėtu šioje dalyje.

III.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba apeliaciniu skundu (b. l. 58–64) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas pirmosios instancijos teismui pateiktais argumentais. Be šių argumentų, pateikiami nauji:

1. Vilniaus apygardos administracinio teismo, kuris išimtinai rėmėsi tik Biudžeto sandaros įstatymo nuostatomis ir nesivadovavo principu, kad teisės normos turi būti aiškinamos sistemiškai, išvada, jog Vilniaus miesto savivaldybės taryba neturėjo teisės priimti ginčijamų Vilniaus miesto savivaldybės skolinimosi taisyklių, yra nepagrįsta. Vilniaus miesto savivaldybės taryba, įgyvendindama Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 26 d. nutarimu Nr. 345 patvirtintų Savivaldybių skolinimosi taisyklių nuostatas ir nuo jų nenukrypdama, turėjo teisę patvirtinti ginčijamas Skolinimosi taisykles (Vietos savivaldos įstatymo 16 str. 2 d. 28 p., Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 3 d., 12 str., Europos vietos savivaldos chartija).

2. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą 2009 m. gegužės 4 d. sprendimą, nevertino apelianto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos argumentų dėl Viešojo administravimo įstatymo, reglamentuojančio vidaus administravimo sampratą. Savivaldybė, įgyvendindama įstatymus ir kitus teisės aktus, turi teisę priimti lokalinius teisės aktus, užtikrinančius efektyvų vidaus administravimą. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 3 d. sprendimas Nr. 1-731 ir juo patvirtintos Skolinimosi taisyklės ir yra skirti Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimu Nr. 345 patvirtintų Savivaldybės skolinimosi taisyklių nuostatoms įgyvendinti.

3. Ginčijamas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 3 d. įsakymas bei juo patvirtintos Vilniaus miesto savivaldybės skolinimosi taisyklės vertintini kaip vidaus kontrolės, kurios tikslas yra užtikrinti, kad viešojo juridinio asmens veikla būtų vykdoma įstatymų, kitų teisės aktų nustatyta tvarka pagal strateginius arba kitus veiklos planus, programas bei procedūras (Vidaus kontrolės ir vidaus audito įstatymo 3 str. 1 d. 1 p.), priemonė.

4. Vilniaus miesto savivaldybės skolinimosi taisyklių 3.3 punkto nuostatos negali būti laikomos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 26 d. nutarimu Nr. 345 patvirtintų Savivaldybių skolinimosi taisyklių pažeidimu ar neteisėtu praplėtimu, o yra Vilniaus miesto savivaldybės išreikšta valia racionaliai naudoti turimą nuosavybę (Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 8 str.).

5. Pirmosios instancijos teismas nemotyvavo ir nenurodė, kaip, konkrečiai priėmus Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. 1-731 ir juo patvirtinus Vilniaus miesto savivaldybės skolinimosi taisykles, pasireiškė teisėtumo principo pažeidimas.

6. Pirmosios instancijos teismas formaliai taikė ir netinkamai aiškino įstatymo viršenybės principo turinį. Šio principo esmė ta, kad žemesnės galios teisės aktas yra priimamas remiantis įstatymais, turi jiems neprieštarauti ir užtikrinti jų vykdymą. Priimtas toks teisės aktas negali pakeisti aukštesnės galios teisės akto ar sukurti naujų bendro pobūdžio normų, kurios savo galia konkuruotų su įstatymu. Vilniaus miesto savivaldybės taryba nenustatė naujo teisinio reguliavimo skolinimosi srityje.

7. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą 2009 m. gegužės 4 d. sprendimą, ignoravo tiek Europos vietos savivaldos chartijos, tiek Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo nuostatas, kad savivaldybės veikia laisvai ir savarankiškai įstatymų apibrėžtose ribose. Savivaldybės taryba, neperžengdama įstatymų nustatytų įgaliojimų, gali priimti sprendimus klausimais, kurie nėra išbraukti iš jos kompetencijos ar nėra priskirti kitiems viešojo administravimo subjektams. Teisės aktai nedraudžia savivaldos institucijai priimti tokio pobūdžio dokumentų.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1. Atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, turėjo vadovautis teisėtumo (Vietos savivaldos įstatymo 4 str. 1 d. 6 p.), įstatymų viršenybės (Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 p.) principais bei Viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje numatyta imperatyvia nuostata, kad norminius administracinius aktus turi teisę leisti tik viešojo administravimo institucijos, turinčios įstatymų nustatytus įgaliojimus. Kompetenciją patvirtinti Savivaldybių skolinimosi taisykles Biudžeto sandaros įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nuostata numato Lietuvos Respublikos Vyriausybei, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad savivaldybės taryba viršijo įstatyminės savo kompetencijos ribas.

2. Ginčijamų taisyklių 3.3 punktu savivaldybės taryba išplėtė Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų Savivaldybių skolinimosi taisyklių 3.3 punkto nuostatos turinį. Savivaldybės taryba ginčijamų taisyklių 3.3 punktu, nustatydama vienkartinę nuo 1 iki 3 procentų garantinę įmoką savivaldybei nuo paskolos sumos už suteikiamas garantijas dėl savivaldybės kontroliuojamų įmonių paskolų, naudojamų investicijų projektams finansuoti, suteikė daugiau teisių savivaldybei, nei tai numato Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų Savivaldybės skolinimosi taisyklių nuostatos. Tokios garantinės įmokos Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos Savivaldybių skolinimosi taisyklės nenumato.

3. Savivaldybės taryba, priimdama ginčijamą sprendimą ir juo patvirtintas taisykles, veikė kaip viešojo administravimo, o ne civilinės teisės subjektas.

4. Vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymu, struktūrinio padalinio funkcijų nustatymas yra susijęs su viešojo administravimo subjektų vidaus administravimą reglamentuojančiais įstatymais arba jų pagrindu priimtais teisės aktais, pvz., nuostatais, statutais, veiklos (darbo) reglamentais, pareigybių aprašymais (pareiginėmis instrukcijomis), vidaus tvarkos taisyklėmis (Įstatymo 12 str.). Nei savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 3 d. sprendimo Nr. 1-731 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės skolinimosi taisyklių“, nei jo 1 punktu patvirtintų taisyklių preambulėje ar pavadinime nėra numatyta, kad šis aktas yra skirtas vidaus administravimo funkcijoms atlikti. Todėl taisyklės negali būti prilyginamos vidaus tvarkos taisyklėms. Vyriausybės atstovas neginčija savivaldybės tarybos teisės nustatyti atitinkamų struktūrinių padalinių funkcijas, tačiau mano, kad toks teisinis reglamentavimas turi būti nustatytas atitinkamais vidaus administravimą apibrėžiančiais teisės aktais, nes tik taip gali būti užtikrintas teisėtumo principo įgyvendinimas teisėkūros procese.

5. Remiantis Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime suformuotomis nuostatomis, tos funkcijos, kurios priklauso išimtinai savivaldybėms, yra reglamentuojamos įstatymais. Nė viena iš šių funkcijų nereiškia, kad savivaldybės atitinkamoje srityje yra absoliučiai savarankiškos. Todėl apeliacinio skundo teiginys, jog savivaldybės veikia laisvai ir savarankiškai, negali būti aiškinamas atskirai nuo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad savivaldybių veikimo laisvė ir savarankiškumas yra saistomi Konstitucijoje bei įstatymuose apibrėžtos jų kompetencijos.

6. Atsakovas, priimdamas ginčijamą 2008 m. gruodžio 3 d. sprendimą, nepagrįstai remiasi iki 2008 m. spalio 1 d. galiojusia Vietos savivaldos įstatymo redakcija, nurodydamas, kad savivaldybės taryba, neperžengdama įstatymų nustatytų įgaliojimų, gali priimti sprendimus klausimais, kurie nėra išbraukti iš jos kompetencijos ar nėra priskirti kitiems viešojo administravimo subjektams (Vietos savivaldos įstatymo 17 str. 49 p.).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 3 d. sprendimo Nr. 1-731 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės skolinimosi taisyklių tvirtinimo“ 1 punkto atitikties Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 10 straipsnio 1 ir 2 dalims bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktui

Pareiškėjas, kreipdamasis į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašė ištirti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 3 d. sprendimo Nr. 1-731 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės skolinimosi taisyklių tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas) 1 punkto atitiktį Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo (2003 m. gruodžio 23 d. redakcija) 10 straipsnio 1 ir 2 dalims bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (2006 m. birželio 27 d. redakcija) 3 straipsnio 1 punktui. Savo abejones dėl Sprendimo 1 punkto atitikties Biudžeto sandaros įstatymo ir Viešojo administravimo įstatymo nuostatoms pareiškėjas grindė tuo, kad minėtos nuostatos nenumato savivaldybės tarybos teisės tvirtinti savivaldybės skolinimosi taisykles. Pareiškėjo teigimu, teisė tvirtinti tokio pobūdžio taisykles, vadovaujantis Biudžeto sandaros įstatymo 10 straipsnio 1 ir 2 dalimis, numatyta tik Lietuvos Respublikos Vyriausybei.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą akcentavęs, jog viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o atitinkamam teisėkūros subjektui viršijus jam teisės aktais suteiktą kompetenciją ir priėmus norminį administracinį aktą, kurį jis nėra įgaliotas priimti, tuo pačiu būtų pažeistas ir Konstitucijos preambulėje įtvirtintas teisinės valstybės principas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus bylose Nr. I¹-4/2006, Nr. I⁸-15/2007, Nr. I⁴⁴⁴-4/2008). Administracinėje byloje Nr. I⁴⁴⁴-4/2008 išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui ir kitiems teisėkūros subjektams, inter alia teisėkūros subjektų pareigą leisti teisės aktus tik neviršijant savo įgaliojimų. Todėl siekiant nustatyti, ar Vilniaus miesto savivaldybės taryba, priimdama 2008 m. gruodžio 3 d. sprendimo Nr. 1-731 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės skolinimosi taisyklių tvirtinimo“ 1 punktą, kuriuo patvirtino Vilniaus miesto savivaldybės skolinimosi taisykles, neviršijo savo kompetencijos, būtina ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės taryba pagal galiojusius teisės aktus buvo įgaliota reguliuoti šiuos teisinius santykius.

Biudžeto sandaros įstatymo 10 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad savivaldybės, laikydamosi Seimo patvirtintų skolinimosi limitų, Vyriausybės nustatyta tvarka gali imti ilgalaikes ir trumpalaikes vidaus arba užsienio paskolas arba teikti garantijas dėl paskolų, naudojamų tik investicijų projektams finansuoti. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad įstatymų leidėjas sprendimų dėl paskolų ėmimo ir garantijų teikimo už ilgalaikes paskolas priėmimą, šių paskolų naudojimą tik investicijų projektams finansuoti pagal Vyriausybės nustatytą tvarką yra priskyręs išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai (Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 str. 2 d. 28 p.). Taigi tiek Vyriausybė, tiek vietos savivaldos institucijos savivaldybių skolinimosi srityje įgyvendina įstatymais suteiktą kompetenciją. Vyriausybei, kaip pagrindiniam vykdančiam įstatymus subjektui (Konstitucijos 94 str.), pavesta nustatyti tvarką, reglamentuojančią atitinkamus savivaldybės skolinimosi teisinių santykių klausimus, ir ji, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo (Žin., 1990, Nr. 24-596; 2004, Nr. 4-47) 10 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir Lietuvos Respublikos valstybės skolos įstatymu (Žin., 1996, Nr. 86-2045; 2004, Nr. 4-31), 2004 m. kovo 26 d. nutarimo Nr. 345 1 punktu, patvirtino Savivaldybių skolinimosi taisykles. Tuo metu Vilniaus miesto savivaldybės taryba, vadovaudamasi Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 28 punktu, Biudžeto sandaros įstatymo 10 straipsniu, Valstybės skolos įstatymu, Viešųjų pirkimų įstatymu ir Vyriausybės nutarimo Nr. 345 nuostatomis, 2008 m. gruodžio 3 d. sprendimo Nr. 1-731 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės skolinimosi taisyklių tvirtinimo“ 1 punktu patvirtino Vilniaus miesto savivaldybės skolinimosi taisykles.

Nustačius, jog nagrinėjamu atveju savivaldybių skolinimosi srityje įstatymais suteiktą kompetenciją įgyvendina ir atitinkamus teisės aktus yra priėmusios kelios valdžios institucijos, būtina ištirti, kokia apimtimi pagal galiojantį teisinį reguliavimą kiekvienas iš subjektų turi teisę reguliuoti aptariamą sferą.

Šiame kontekste pažymėtina, kad vietinės ir centrinės valdžios santykiai yra reguliuojami tam tikrų teisės principų, kurie įtvirtinti tiek nacionaliniu (Vietos savivaldos įstatymo 4 str.), tiek tarptautiniu lygmeniu (Europos vietos savivaldos chartija). Šie principai, be kita ko, reguliuoja klausimus, kaip valdžios institucijų pareigos atitinkamoje srityje yra išskirstomos arba pasidalinamos. Vietinės ir centrinės valdžios santykiai, siekiant užtikrinti adekvatų jų tarpusavio santykį ir pagarbą kiekvienam iš subjektų atitinkamos valdymo pakopos sferoje, grindžiami vietos savivaldos savarankiškumo ir laisvės, teisėtumo, įstatymų viršenybės, subsidiarumo, deleguotos kompetencijos, bendradarbiavimo ir kitais principais. Šių principų realizavimas, be kita ko, reikalauja garantuoti, kad egzistuotų vietos valdžia, galinti pakankamai savarankiškai prisiimti įsipareigojimus ir pasirinkti jų vykdymo būdus, priemones ir šaltinius jiems įgyvendinti (Europos vietos savivaldos chartijos preambulė).

Vyriausybės teisė įgyvendinti įstatymų nuostatas, susijusias su savivaldybės skolinimusi, tiesiogiai numatyta Biudžeto sandaros įstatymo 10 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Tuo tarpu Vilniaus miesto savivaldybės taryba apeliaciniame skunde nurodo, kad ginčijamu sprendimu realizavo vietos savivaldos laisvę (b. l. 59). Teisėjų kolegija pažymi, kad savivaldybių veiklos savarankiškumas pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją suponuoja tai, kad, jeigu įstatymais savivaldybėms perduodamos valstybės funkcijos, taip pat jeigu joms įstatymais arba kitais teisės aktais sukuriamos teisės ir pareigos (nagrinėjamu atveju priimti atitinkamus sprendimus dėl skolinimosi), vietos savivaldos institucijos įgyja ir teisę numatyti, kaip šios teisės ir pareigos bus įgyvendinamos vietos valdymo lygmenyje, pvz., nustatant atitinkamas vidaus administravimo procedūras, tačiau tik tokia apimtimi, kuri neprieštarauja įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų nuostatoms, priimtoms atitinkamoje srityje. Kitaip tariant, tam tikros vietos savivaldos teisės gali nebūti įtvirtintos įstatyme eksplicitiškai, o išplaukti iš teisinio reguliavimo, teisės principų ir būti nustatytos implicitiškai. Įstatymų leidėjas aiškiai ir konkrečiai Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 28 punkte numato, kad sprendimus dėl paskolų ėmimo ir garantijų teikimo už ilgalaikes paskolas, šių paskolų naudojimo tik investicijų projektams finansuoti pagal Vyriausybės nustatytą tvarką ir laikantis įstatymų nustatytų skolinimosi limitų ir gavus savivaldybės kontrolieriaus (savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos) išvadą, priima savivaldybės taryba. Taigi savivaldybės taryboms suteikta kompetencija skolinimosi srityje, tačiau ji yra ribojama Vyriausybės nustatytos tvarkos ir įstatymų leidėjo nustatytų skolinimosi limitų. Vietos savivaldos įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad savivaldybės taryba savo įgaliojimus įgyvendina, be kita ko, priimdama sprendimus. Atsižvelgus į paminėtus argumentus, teisėjų kolegijos nuomone, absoliutus draudimas, kai atitinkama sritis tam tikra apimtimi jau yra reguliuojama centrinės valdžios subjektų, priimti teisės aktus vietos valdžios lygmeniu srityje, kurioje įstatymų leidėjas yra suteikęs įgaliojimus veikti vietos valdžios institucijoms, prieštarautų savivaldybių veiklos savarankiškumo bei efektyvumo principams.

Nagrinėjamoje byloje taip pat keliamas klausimas dėl Sprendimo 1 punkto atitikties Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktui, kuriame numatyta, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi įstatymo viršenybės principu. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti įstatymuose, o veikla atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Šiuo aspektu paminėtina, kad Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra nurodęs, jog iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos. Šis reikalavimas inter alia reiškia, kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose. Konstitucinis Teismas taip pat yra atkreipęs dėmesį, kad poįstatyminiu teisės aktu negalima pakeisti įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis (2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad viešojo administravimo subjektai savo kompetencijos ribose gali detalizuoti administravimo procedūrų, kurių metu bus įgyvendinami atitinkamos įstatymų leidėjo numatytos pareigos, eigą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. liepos 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I⁴⁴⁴-04/2006). Tokie atvejai nelaikytini konkuruojančios valdžios institucijų kompetencijos įgyvendinimu, o veikiau pripažintini dalinės kompetencijos, kai įstatymų leidėjas suteikia įgaliojimus skirtingiems subjektams skirtingose sprendimų reglamentavimo ir priėmimo procedūrų stadijose, įgyvendinimu.

Pažymėtina, kad teisinių santykių, susijusių su savivaldybės skolinimusi, reguliavimas – tai ne tik šių santykių esminių elementų (skolinimosi pagrindų, limitų, sąlygų, paskolos subjektų) nustatymas, bet ir tvarkos, kaip šie esminiai elementai bus įgyvendinami, nustatymas. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 28 punktą, Vyriausybės nutarimu Nr. 345 patvirtintų Savivaldybių skolinimosi taisyklių nuostatas, savivaldybės tarybos kompetencijai priskiriamas sprendimų, susijusių su skolinimusi, priėmimas. Įgyvendinant šias nuostatas, Sprendimo 1 punktu buvo patvirtintos Vilniaus miesto savivaldybės skolinimosi taisyklės. Teisėjų kolegijos manymu, vien tik viešojo administravimo subjekto priimtas sprendimas, kuris ir yra išreikštas ginčijamu 1 punktu, patvirtinti skolinimosi taisykles pats savaime nereiškia konkuruojančio teisinio reguliavimo nustatymo. Taigi nustačius, kad viešojo administravimo subjektui suteikta teisė įgyvendinti tam tikras pareigas ginčijamoje srityje, draudimo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose, pažeidimas gali būti konstatuojamas tik ištyrus atskirų taisyklių nuostatų atitiktį nustatytam teisiniam reguliavimui nagrinėjamoje srityje.

Atsižvelgdama į aukščiau paminėtus argumentus, Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 3 d. sprendimo Nr. 1-731 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės skolinimosi taisyklių tvirtinimo“ 1 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 10 straipsnio 1 ir 2 dalims bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktui.

V.

Dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. 1-731 patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės skolinimosi taisyklių 3.3 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 26 d. nutarimu Nr. 345 patvirtintų Savivaldybių skolinimosi taisyklių 3.3 punktui

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 26 d. nutarimu Nr. 345 patvirtintų Savivaldybių skolinimosi taisyklių 3.3 punktą, savivaldybė, turėdama savivaldybės kontrolieriaus (savivaldybės kontrolieriaus tarnybos) išvadą, tarybos sprendimu gali suteikti garantijas dėl savivaldybės kontroliuojamų įmonių paskolų, naudojamų investicijų projektams finansuoti. Tuo tarpu Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. 1-731 patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės skolinimosi taisyklių 3.3 punkte numatyta, kad savivaldybė, turėdama savivaldybės kontrolieriaus (savivaldybės kontrolieriaus tarnybos) išvadą, Tarybos sprendimu gali suteikti garantijas dėl savivaldybės kontroliuojamų įmonių paskolų, naudojamų investicijų projektams finansuoti, už vienkartinę nuo 1 iki 3 procentų garantinę įmoką savivaldybei nuo paskolos sumos. Taigi savivaldybės taryba ginčijama nuostata nustatė papildomą garantijų suteikimo sąlygą – garantinę įmoką.

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad, nors savivaldybių funkcijos yra vykdomos pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją, nė viena jų nereiškia savivaldybių absoliutaus savarankiškumo atitinkamoje srityje. Pati savivaldos teisės prigimtis suponuoja tai, kad savivaldybės savo funkcijas turi vykdyti atsižvelgdamos į vietos sąlygas ir aplinkybes, tačiau visais atvejais jos privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų.

Teisėjų kolegijos nuomone, įstatymų leidėjo išreikšta valia, jog savivaldybių tarybos priima sprendimus, susijusius su skolinimusi, nagrinėjamu atveju negali būti aiškinama plečiamai kaip reiškianti, kad savivaldybės taryba, įgyvendindama Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 28 punkto, Biudžeto sandaros įstatymo 10 straipsnio 1 ir 2 dalių bei Vyriausybės nutarimu Nr. 345 patvirtintų Savivaldybių skolinimosi taisyklių nuostatas, yra įgaliota veikti kaip teisėkūros subjektas ir turi teisę reguliuoti teisinių santykių, susijusių su skolinimosi sąlygomis, esminius elementus. Kadangi nei Biudžeto sandaros įstatymo, nei Vyriausybės nutarimu Nr. 345 patvirtintų Savivaldybių skolinimosi taisyklių nuostatos nenumato savivaldybių tarybų teisės nustatyti vienkartines garantines įmokas, inter alia jų dydžius, už suteiktas garantijas, o tai buvo padaryta Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-731 patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės skolinimosi taisyklių 3.3 punkte, buvo įsiterpta į sritį, kuri turi būti reguliuojama arba tiesiogiai įstatymų leidėjo, arba Vyriausybės nustatyta tvarka. Minėta, jog viešojo administravimo subjektai savo kompetencijos ribose gali tik detalizuoti sprendimo priėmimo procedūrų eigą, tačiau negali nustatyti įstatymams ar galiojantiems aukštesnės galios poįstatyminiams teisės aktams prieštaraujančių nuostatų bei sukurti naujų teisės normų, kurios nenumatytos įstatymuose ar kituose aukštesnės galios teisės aktuose. Kadangi Vilniaus miesto savivaldybės skolinimosi taisyklių 3.3 punkte nustatyta nauja bendro pobūdžio teisės norma, konstatuotina, jog taip pažeidžiamas konstitucinis įstatymų viršenybės principas.

Atmestini atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos argumentai, susiję su savivaldybės, kaip civilinio teisės subjekto, teise laisvai pasirinkti teikiamos garantijos sąlygas ir tvarką, kaip tai reguliuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad Civilinio kodekso normos gali būti taikomos viešosios teisės santykiams, tačiau tai gali būti daroma tiek, kiek tų santykių nereglamentuoja pati viešoji teisė, arba specialiai įstatymo numatytais atvejais (Civilinio kodekso 1.1 str. 2 d.). Vis dėlto, atsakovui keliant ginčą dėl susiklosčiusių santykių pobūdžio, būtina nustatyti, ar savivaldybės institucija, priimdama ginčijamas nuostatas, įgyvendino įstatymų priskirtas viešojo administravimo funkcijas ar veikė kaip civilinių teisių ir pareigų subjektas. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilo ne dėl konkretaus savivaldybės tarybos sprendimo dėl garantijų suteikimo ar konkrečios garantijos sutarties sąlygų galiojimo, bet dėl teisės priimti norminį teisės aktą, inter alia ginčijamą Vilniaus miesto savivaldybės skolinimosi taisyklių 3.3 punktą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad norminių administracinių aktų rengimas patenka į viešosios teisės reglamentavimo sritį. Atsakovas, be kita ko, teigia, kad ginčijama nuostata, nors ir įtvirtinta administracinio pobūdžio akte, yra civilinės teisės reguliavimo dalykas. Vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas norminio administracinio akto sąvoką, yra ne kartą konstatavęs, kad norminiuose teisės aktuose yra įtvirtinami bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų, šie aktai adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui arba adresuoti asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais, ratui, jie visada abstraktūs ir apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje (Administracinių teismų praktika Nr. 2, p. 18, 26, 54; Administracinių teismų praktika Nr. 3, p. 71). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog pagal šiuos formalius požymius Vilniaus miesto savivaldybės tarybos patvirtintų Vilniaus miesto skolinimosi taisyklių 3.3 punkto nuostatos, priešingai nei teigia atsakovas, atitinka norminio administracinio akto nuostatų sąvoką. Vilniaus miesto savivaldybės skolinimosi taisyklių 3.3 punkte įtvirtinami bendro pobūdžio nurodymai (garantijų teikimo mokesčio tarifai) tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų. Šis aktas adresuotas asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais (savivaldybės kontroliuojamos įmonės), ratui ir iš esmės yra abstraktus (savivaldybės kontroliuojamos įmonės sudaro grupę, kuri nėra pastovi ir yra kintanti). Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendime Nr. 1-731 nurodoma, kad Taisyklės tvirtinamos vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 28 punktu, Biudžeto sandaros įstatymo 10 straipsniu, Valstybės skolos įstatymu, Viešųjų pirkimų įstatymu ir Vyriausybės nutarimo Nr. 345 nuostatomis. Pagal šiuos požymius ir pagal ginčijamoje nuostatoje suformuluotų elgesio taisyklių pobūdį bei subjekto, kuriam šis aktas skirtas, neapibrėžtumą, ginčijama Taisyklių nuostata priskiriama poįstatyminių norminių aktų nuostatų rūšiai. Taigi priimdamas ginčijamą nuostatą, atsakovas veikė ne kaip civilinių teisinių santykių subjektas, lygiais pagrindais dalyvaujantis šio pobūdžio santykiuose, bet kaip viešojo administravimo institucija, vykdanti administracinį reglamentavimą.

Atsižvelgusi į paminėtus argumentus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. 1-731 patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės skolinimosi taisyklių 3.3 punktas prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 26 d. nutarimu Nr. 345 patvirtintų Savivaldybių skolinimosi taisyklių 3.3 punktui.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 114 straipsnio 1 dalimi, 117 straipsnio 1 dalimi, Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 4 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria buvo pripažinta, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 3 d. sprendimo Nr. 1-731 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės skolinimosi taisyklių patvirtinimo“ 1 punkto dalis, kurioje buvo patvirtinti Vilniaus miesto savivaldybės skolinimosi taisyklių I–IV skyriai, prieštarauja Biudžeto sandaros įstatymo 10 straipsnio 1 ir 2 dalies, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkto bei 6 straipsnio 2 dalies nuostatoms.

Pripažinti, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 3 d. sprendimo Nr. 1-731 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės skolinimosi taisyklių tvirtinimo“ 1 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo (2003 m. gruodžio 23 d. redakcija) 10 straipsnio 1 ir 2 dalims, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (2006 m. birželio 27 d. redakcija) 3 straipsnio 1 punktui ir 6 straipsnio 2 daliai.

Pripažinti, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. 1-731 patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės skolinimosi taisyklių 3.3 punktas prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 26 d. nutarimu Nr. 345 patvirtintų Savivaldybių skolinimosi taisyklių 3.3 punktui.

Likusioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Paskelbti šią nutartį „Valstybės žiniose“ ir „Lietuvos ryte“ (priede „Sostinė“).

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis Dainius Raižys Skirgailė Žalimienė

_________________