LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO 2004 M. SPALIO 15 D.
SPRENDIMAS ADMINISTRACINĖJE BYLOJE Nr. I(10)-6/2004 (BYLŲ
KATEGORIJA 20.1)
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Artūro Drigoto,
sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,
dalyvaujant atsakovės atstovei Vilijai Plotnikovienei,
trečiajam suinteresuotam asmeniui Valerijui Bogunui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Valstybės sienos apsaugos tarnybos vado 2003 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. 4-538 patvirtintos Laikinosios nelaimingų atsitikimų tyrimo ir kompensacijos išmokėjimo instrukcijos 23 punkto dalis „siekiant nustatyti, ar yra pareigūno sveikatos pakitimų, sumažėjęs jo tinkamumas tarnybai, yra liekamųjų reiškinių“ ir 25 punkto dalis „jog pareigūnui po patirtos traumos sumažėjo tinkamumas tarnybai, liko liekamųjų reiškinių arba jis negali tęsti tarnybos vidaus reikalų sistemoje“ jos galiojimo metu neprieštaravo Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538, 40 straipsnio 3 daliai.
Teisėjų kolegija
nustatė:
Pareiškėjas Valerijus Bogunas (Bogun) kreipėsi į apygardos administracinį teismą prašydamas įpareigoti atsakovę Valstybės sienos apsaugos tarnybą įstatymų nustatyta tvarka išmokėti jam priklausančią kompensaciją už 2003 m. liepos 27 d. patirtą sužalojimą. Pareiškėjas teigė, kad minėtą dieną vykdamas į tarnybą patyrė traumą (lengvas sveikatos pakenkimas). Pagal Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538, 40 straipsnio 3 dalies 6 punktą pareiškėjui turėjo būti išmokėta 12 mėnesinių darbo užmokesčių dydžio kompensacija, tačiau atsakovė jos neišmokėjo. Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Valstybės sienos apsaugos tarnybos vado 2003 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. 4-538 patvirtintos Laikinosios nelaimingų atsitikimų tyrimo ir kompensacijos išmokėjimo instrukcijos 23 ir 25 punktų dalys neprieštaravo Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 daliai. Savo prašymą pareiškėjas motyvavo tuo, kad atsakovė kaip vieną iš motyvų dėl atsisakymo išmokėti pareiškėjui kompensaciją nurodė tai, jog tokios galimybės nenumato minėtos Laikinosios nelaimingų atsitikimų tyrimo ir kompensacijos išmokėjimo instrukcijos 25 ir 26 punktai. Pareiškėjo nuomone, šios instrukcijos kai kurios nuostatos negali būti taikomos, nes prieštarauja Vidaus tarnybos statutui (40 straipsnio 3 daliai), kuris patvirtintas įstatymu. Turi būti taikomos Vidaus tarnybos statuto nuostatos, kurios numato, kad kompensacija išmokama nepriklausomai nuo to, yra liekamųjų reiškinių ir sumažėjo tinkamumas tarnybai ar ne (Statuto 40 straipsnio 3 dalis). Pareiškėjo teigimu, žemesnės institucijos teisės aktas ar jo dalis, prieštaraujanti aukštesnės institucijos priimtam teisės aktui ar jo daliai, negalioja ir negali būti taikomas.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2004 m. vasario 27 d. nutartimi sustabdė individualios bylos nagrinėjimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašė ištirti, ar Valstybės sienos apsaugos tarnybos vado 2003 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. 4-538 patvirtintos Laikinosios nelaimingų atsitikimų tyrimo ir kompensacijos išmokėjimo instrukcijos 23 punkto dalis „siekiant nustatyti, ar yra pareigūno sveikatos pakitimų, sumažėjęs jo tinkamumas tarnybai, yra liekamųjų reiškinių“ ir 25 punkto dalis „jog pareigūnui po patirtos traumos sumažėjo tinkamumas tarnybai, liko liekamųjų reiškinių arba jis negali tęsti tarnybos vidaus reikalų sistemoje“ jos galiojimo metu neprieštaravo Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538, 40 straipsnio 3 daliai.
Teismas tenkino pareiškėjo prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, nes sutiko su pareiškėjo skunde išdėstytais motyvais, kad kyla tam tikrų abejonių dėl Laikinosios nelaimingų atsitikimų tyrimo ir kompensacijos išmokėjimo instrukcijos punktų atitikties Vidaus tarnybos statutui. Teismas konstatavo, kad šio klausimo išsprendimas turi tiesioginį ryšį su individualios bylos išsprendimu ir jos baigtimi. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad atsakovė spręsdama klausimą išmokėti pareiškėjui kompensaciją ar jos nemokėti rėmėsi ir vadovavosi Valstybės sienos apsaugos tarnybos vado 2003 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. 4-538 patvirtinta Laikinąja nelaimingų atsitikimų tyrimo ir kompensacijos išmokėjimo instrukcija. Nors ši instrukcija Valstybės sienos apsaugos tarnybos vado 2004 m. sausio 26 d. įsakymu Nr. 4-50 ir pripažinta netekusia galios, tačiau ginčijamo sprendimo priėmimo metu ji galiojo. Valstybės sienos apsaugos tarnybos vado įsakyme dėl Instrukcijos pripažinimo netekusia galios nėra nurodyta, dėl kokių priežasčių ir motyvų ji tokia pripažinta. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad atsakovė 2003 m. rugsėjo 11 d. tarnybinio patikrinimo išvadą dėl pareiškėjo traumos taip pat grindė Laikinąja nelaimingų atsitikimų tyrimo ir kompensacijos instrukcija, kaip ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadas 2003 m. gruodžio 15 d. rašte Nr. (21)-14-4057.
Atsakovė nurodė, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadas, vadovaudamasis galiojančiais Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, reglamentuojančiais kompensacijų išmokėjimo tvarką, 2003 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. 4-538 patvirtino Laikinąją nelaimingų atsitikimų tyrimo ir kompensacijos išmokėjimo instrukciją. Į šią instrukciją buvo perkeltos nuostatos iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų bei 1991 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 127 patvirtintų Socialinių garantijų policijos ir kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnams. Laikinoji nelaimingų atsitikimų tyrimo ir kompensacijos išmokėjimo instrukcija pripažinta negaliojančia Valstybės sienos apsaugos tarnybos vado 2004 m. sausio 26 d. įsakymu Nr. 4-50. Atsakovės teigimu, ginčijama Laikinoji nelaimingų atsitikimų tyrimo ir kompensacijos išmokėjimo instrukcija buvo panaikinta įgyvendinant vidaus reikalų ministro 2003 m. birželio 3 d. įsakymo Nr. IV-202 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo vykdymo“ 33 punktą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valerijus Bogunas prašė pripažinti Laikinąją nelaimingų atsitikimų tyrimo ir kompensacijos išmokėjimo instrukciją prieštaraujančia Vidaus tarnybos statutui. V. Bogunas rėmėsi argumentais, kuriuos buvo nurodęs skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX- 1538 buvo patvirtintas Vidaus tarnybos statutas, kurio 40 straipsnyje yra numatytos kompensacijos pareigūno ar kursanto mirties arba sveikatos sutrikimo atvejais. Pagal šio straipsnio 5 dalį tai, ar pareigūno mirtis arba sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar jo tarnyba, o kursanto – su profesiniu ar įvadiniu mokymu, nustatoma vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka. To paties straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pareigūno ar kursanto sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnį nustato Centrinė medicinos ekspertizės komisija Vyriausybės nustatyta tvarka.
Valstybės sienos apsaugos tarnybos vado 2003 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. 4-538 buvo patvirtinta Laikinoji nelaimingų atsitikimų tyrimo ir kompensacijos išmokėjimo instrukcija. Šios instrukcijos 23 punkte numatyta, kad nukentėjęs pareigūnas siunčiamas į Centrinę medicinos ekspertizės komisiją, siekiant nustatyti, ar yra pareigūno sveikatos pakitimų, sumažėjęs jo tinkamumas tarnybai, yra liekamųjų reiškinių. Instrukcijos 25 punkte numatyta, kad personalo valdybos ar struktūrinio padalinio personalas, skyriaus atsakingas pareigūnas, gavęs Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvadą, jog pareigūnui po patirtos traumos sumažėjo tinkamumas tarnybai, liko liekamųjų reiškinių arba jis negali tęsti tarnybos vidaus reikalų sistemoje, ne vėliau kaip kitą darbo dieną informuoja personalo vadovą.
Į Valstybės sienos apsaugos tarnybą 2003 m. gruodžio 8 d. kreipėsi šios tarnybos pareigūnas teigdamas, kad jis 2003 m. liepos 27 d. patyrė traumą eidamas tarnybos pareigas, todėl vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies 6 punkto nuostatomis prašė sumokėti jam kompensaciją.
Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadas 2003 m. gruodžio 15 d. raštu Nr. (210)-14-4057 pareigūnui pranešė, kad kompensacijos mokėjimas pagal Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnį nespręstinas, nes traumą pareigūnas patyrė vykdamas į tarnybą ir tai nėra susiję su tiesioginių pareigų vykdymu. Atsakymą Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadas grindė 2003 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. 4-538 patvirtintos Laikinosios nelaimingų atsitikimų tyrimo ir kompensacijos išmokėjimo instrukcijos 25 ir 26 punktais.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje nustatyta, kad administracinis aktas – vykdant administravimo funkcijas, administravimo subjekto priimtas teisės aktas. To paties straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad valstybinio administravimo subjektai yra valstybės institucijos, įstaigos, tarnybos, įmonės bei valstybės tarnautojai (pareigūnai), kuriems įstatymai suteikia viešojo administravimo teises. Tai reiškia, kad administravimo subjektas gali priimti tik tokius administracinius teisės aktus, kuriuos priimti jam suteikė teisę įstatymai.
Tvarką, ar pareigūno mirtis arba sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar jo tarnyba, Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 5 dalimi pavesta nustatyti vidaus reikalų ministrui, o sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnį to paties straipsnio 8 dalimi – Centrinei medicinos ekspertizės komisijai Vyriausybės nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad Vidaus tarnybos statuto priėmimo metu galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 127 patvirtinti Socialinių garantijų teikimo policijos ir kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnams nuostatai, kurie pripažinti netekusiais galios Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1130. Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadui įstatymu nebuvo suteikta teisė nustatyti nelaimingų atsitikimų tyrimo ir kompensacijų išmokėjimo tvarką. Laikinosios nelaimingų atsitikimų tyrimo ir kompensacijos išmokėjimo instrukcijos, patvirtintos Valstybės sienos apsaugos tarnybos vado 2003 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. 4-538, 23 ir 25 punktų nuostatos prieštarauja Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 5 dalies nuostatoms.
Nors Instrukcija Valstybės sienos apsaugos tarnybos vado 2004 m. sausio 26 d. įsakymu Nr. 4-50 pripažinta netekusia galios, tačiau ja vadovaujamasi konkrečioje byloje tiriant nelaimingą atsitikimą, įvykusį jos galiojimo metu. Taigi nustatytina, kad panaikinto norminio akto dalis negali būti taikoma nuo šio norminio akto priėmimo dienos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 2 dalis).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 115 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pripažinti, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos vado 2003 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. 4-538 patvirtintos Laikinosios nelaimingų atsitikimų tyrimo ir kompensacijos išmokėjimo instrukcijos 23 punktas ta apimtimi, kuria numatyta, kad siekiant nustatyti, ar yra pareigūno sveikatos pakitimų, sumažėjęs jo tinkamumas tarnybai, yra liekamųjų reiškinių, ir 25 punktas ta apimtimi, jog pareigūnui po patirtos traumos sumažėjo tinkamumas tarnybai, liko liekamųjų reiškinių arba jis negali tęsti tarnybos vidaus reikalų sistemoje, prieštarauja Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 5 dalies nuostatoms ir juos panaikinti. Nustatyti, kad panaikinta norminio akto dalis negali būti taikoma nuo jo priėmimo dienos.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Stasys Gudynas
Artūras Drigotas
Romanas Klišauskas
______________