Lietuvos Respublikos Vyriausybė
NUTARIMAS
Dėl
2012 m. liepos 18 d. Nr. 889
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5-97; 2000, Nr. 86-2617; 2004, Nr. 165-6025) 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2012 m. gegužės 16 d. sprendimo Nr. SV-S-1592 1, 2, 3 ir 7 punktus, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
1. Nepritarti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 56 straipsnio papildymo įstatymo projektui Nr. XIP-392 (toliau – Įstatymo projektas Nr. XIP-392), nes jo tikslas – perkelti aiškinamajame rašte išvardytų direktyvų nuostatas ir suteikti galimybę asociacijoms ir kitiems juridiniams asmenims, kurių veiklą reglamentuojančiame teisės akte atitinkamu pagrindu diskriminuojamų asmenų gynimas ir jų atstovavimas teisme nurodytas kaip viena iš veiklos sričių, būti atstovais pagal pavedimą diskriminacijos bylose ir užtikrinti veiksmingą nuo diskriminacijos nukentėjusių asmenų pažeistų teisių gynimą yra įgyvendintas, analogišką asociacijų ir kitų juridinių asmenų galimybę numačius Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo (Žin., 2003, Nr. 114-5115; 2008, Nr. 76-2998) 12 straipsnio 2 dalyje. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (Žin., 2002, Nr. 36-1340) (toliau – Civilinio proceso kodeksas) 1 straipsnio 4 dalies nuostatos leidžia, įgyvendinant Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktus, Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatyti kitas procesines taisykles negu numatytos Civilinio proceso kodekse. Pažymėtina, kad tapačių procesinių taisyklių įtvirtinimas ne tik Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatyme, bet ir Civilinio proceso kodekse neužtikrins veiksmingesnio šių taisyklių taikymo, kaip nurodoma Įstatymo projekto Nr. XIP-392 aiškinamajame rašte.
2. Nepritarti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 631, 663 ir 668 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektui Nr. XIP-3226 (toliau – Įstatymo projektas Nr. XIP-3226) dėl šių priežasčių:
2.2. Nuo 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Civilinio proceso kodekso 663 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad išieškoti iš skolininkui priklausančio būsto, kuriame jis gyvena, galima tik tuo atveju, jeigu išieškoma suma viršija 3 000 (trys tūkstančiai) litų. 2003–2006 metais nuo 2 iki 3 kartų pabrangus naujos bei senesnės statybos butams ir gyvenamiesiems namams, 2006 m. birželio 22 d. priimtu Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 633 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. X-729 (Žin., 2006, Nr. 77-2973) Civilinio proceso kodekso 663 straipsnio 3 dalyje nurodyta minimali įsiskolinimo suma buvo padidinta nuo 3 000 (trys tūkstančiai) iki 7 000 (septyni tūkstančiai) litų, t. y. 2,33 karto, o tai iš esmės atitiko padidėjusias gyvenamojo būsto kainas ir grąžino skolininko ir išieškotojo interesų pusiausvyrą.
Įstatymo projekte Nr. XIP-3226 siūloma apribojimą išieškoti iš paskutinio skolininko būsto, kuriame jis gyvena, padidinti iki 20 000 (dvidešimt tūkstančių) litų, tačiau neatsižvelgiama į realius būsto kainų pokyčius. Valstybės įmonės Registrų centro duomenimis, 2012 metais naujos ir senesnės statybos butų, taip pat naujos statybos gyvenamųjų namų kainos, palyginti su 2006 metais, sumažėjo iki 22 procentų ir tik senesnės statybos gyvenamųjų namų kainos per atitinkamą laikotarpį šiek tiek padidėjo. Padidinus Civilinio proceso kodekso 663 straipsnio 3 dalyje apribojimą išieškoti iš skolininko būsto beveik 3 kartus, t. y. iki 20 000 (dvidešimt tūkstančių) litų, kaip siūloma Įstatymo projekte Nr. XIP-3226, itin pablogėtų išieškotojų padėtis ir būtų nepagrįstai pažeistas skolininko ir išieškotojo interesų pusiausvyros principas. Įstatymo projekte Nr. XIP-3226 siūloma Civilinio proceso kodekso 663 straipsnio 4 dalyje nustatyti, kad teisę pateikti teismui prašymą sustabdyti išieškojimą iš paskutinio būsto turi ne tik skolininkas ar jo sutuoktinis (sugyventinis), bet ir vaiko teisių apsaugos institucija (jeigu būste gyvena skolininko nepilnamečiai vaikai). Pažymėtina, kad teisės aktai įpareigoja tėvus rūpintis nepilnamečiais vaikais. Jeigu tėvai savo pareigas atlieka netinkamai, teisės aktų nustatyta tvarka tėvų valdžia apribojama. Apribojus tėvų valdžią, teisėtam vaiko atstovui ar vaiko teisių apsaugos institucijai neturėtų būti suteikiama teisė Civilinio proceso kodekso 663 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl išieškojimo iš paskutinio būsto sustabdymo, nes aptariamu atveju vaikas negyvens areštuotame jo tėvams priklausančiame bute. Pažymėtina, kad naudotis teismine gynyba yra kiekvieno asmens laisvo apsisprendimo teisė, bet ne pareiga. Tais atvejais, kai skolininkui nėra apribota tėvų valdžia, aplinkybė, kad skolininkas ar kiti teisėti skolininko vaiko atstovai nepateikia teismui Civilinio proceso kodekso 663 straipsnio 4 dalyje nurodyto prašymo, neleidžia savaime daryti prielaidos, kad skolininkas tėvų pareigas vykdo netinkamai ir dėl to prašymą teismui turi teisę ar privalo pateikti vaiko teisių apsaugos institucija. Be to, pagal galiojantį teisinį reguliavimą vaiko teisių apsaugos institucija nedalyvauja vykdymo procese, kai išieškoma iš asmens, turinčio nepilnamečių vaikų, ir nei Įstatymo projekte Nr. XIP-3226, nei kituose teisės aktuose nenumatytos teisinės priemonės ir procedūros, kuriomis vaiko teisių apsaugos institucija būtų įtraukiama į vykdymo procesą.
2.3. Įstatymo projekte Nr. XIP-3226 siūloma Civilinio proceso kodekso 663 straipsnį papildyti nauja 5 dalimi, nustatančia teismo teisę skolininko ar jo sutuoktinio (sugyventinio), kitų teisėtų skolininko vaikų atstovų ar vaiko teisių apsaugos institucijos (jeigu būste gyvena skolininko nepilnamečiai vaikai) prašymu nustatyti terminą nuo vienų iki dvejų metų, per kurį nebūtų išieškoma iš paskutinio būsto, tačiau Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalyje jau yra nustatyta teismo teisė dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgiant į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Taigi skolininkas, susidūręs su mokumo problemomis, pagal galiojantį teisinį reguliavimą turi teisę prašyti, kad išieškojimas iš jam priklausančio būsto būtų laikinai ar visiškai apribotas, o teismas, spręsdamas šį klausimą, gali įvertinti, ar konkrečioje byloje toks prašymas yra pagrįstas objektyviomis faktinėmis aplinkybėmis. Todėl galiojančios redakcijos Civilinio proceso kodekso nuostatomis iš esmės sudaromos sąlygos įgyvendinti Įstatymo projekto Nr. XIP-3226 aiškinamajame rašte nurodytus šio projekto uždavinius.
Taip pat pažymėtina, kad pritarus siūlomoms nuostatoms būtų neigiamai paveikta paskolų rinka, t. y. nustačius naujus išieškojimo sustabdymo pagrindus, gali išaugti skolinimosi kaina potencialiems paskolų gavėjams.
2.4. Siūlomos Įstatymo projekto Nr. XIP-3226 2 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatos, kad nustatyti apribojimai taikomi ir išieškant iš įkeisto turto, išskyrus 2 straipsnio 4 dalyje numatytą atvejį, kai išieškoma iš įkeisto, bet ne paskutinio skolininko gyvenamojo būsto, yra nesuderinamos su hipotekos instituto nuostatomis. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (Žin., 2000, Nr. 74-2262) (toliau – Civilinis kodeksas) 4.170 straipsnio 1 dalimi, hipoteka – esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis nekilnojamojo daikto įkeitimas, kai įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui. Civilinio kodekso 4.175 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad viena iš hipotekos rūšių yra sutartinė hipoteka. Savanoriškai užtikrindamas savo skolinį įsipareigojimą hipoteka, t. y. įkeisdamas būstą, kuriame gyvena, asmuo privalo iš anksto įvertinti, kad išieškojimas galės būti priverstinai vykdomas iš šio turto (t. y. įkeistas daiktas galės būti parduotas iš viešųjų varžytynių arba kreditoriui galės būti suteikta teisė pradėti administruoti įkeistą daiktą). Civilinio kodekso 1.137 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas asmenys turi veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Taigi aplinkybė, kad skolininkas susiduria su laikinais finansiniais sunkumais, neturi būti laikoma pagrindu, pateisinančiu jo prisiimtų skolinių įsipareigojimų nevykdymą, taip pat ši aplinkybė negali paneigti hipotekos teisinių santykių esmės – skolinio įsipareigojimo užtikrinimo konkrečiu nekilnojamuoju turtu.
2.5. Siūlomos Įstatymo projekto Nr. XIP-3226 3 straipsnio nuostatos yra pakeistos 2011 m. birželio 21 d. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. XI-1480 (Žin., 2011, Nr. 85-4126), ir reikmenų, iš kurių draudžiama išieškoti, sąrašą nustato ne Civilinio proceso kodekso 668 straipsnis, bet Sprendimų vykdymo instrukcija, patvirtinta teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 (Žin., 2005, Nr. 130-4682; 2011, Nr. 137-6495).
Sprendimų vykdymo instrukcijos 93 punkte nustatyta, kad išieškojimas pagal vykdomuosius dokumentus iš fizinių asmenų negali būti nukreiptas į šių rūšių turtą ir daiktus, kurie priklauso skolininkui nuosavybės teise arba yra jo dalis bendrojoje nuosavybėje ir reikalingi skolininkui ar jo išlaikomiems asmenims, išskyrus atvejus, kai skolininkas to pageidauja raštu: namų apstatymo ir apyvokos reikmenys, drabužiai, reikalingi skolininkui ir jo išlaikomiems asmenims; drabužiai ir avalynė kiekvienam šeimos nariui; virtuvės ir stalo reikmenys, kuriais yra naudojamasi (išskyrus daiktus, pagamintus iš brangiųjų metalų, taip pat turinčius meninės vertės daiktus); baldai (išskyrus baldus, turinčius meninės vertės) ir patalynė, maistui ruošti reikalinga įranga, vienas šaldytuvas; jeigu su skolininku kartu gyvena nepilnamečiai vaikai ar neįgalieji, – vaikų ir neįgaliųjų daiktai, vienas kompiuteris, vienas televizorius, viena ryšio priemonė; menkaverčiai daiktai; skolininko šeimos pragyvenimui reikalingi maisto produktai; jeigu skolininko pagrindinė veikla yra žemės ūkis, – pašaras gyvuliams, į kuriuos nenukreipiamas išieškojimas, sėkla, reikalinga eilinei sėjai, vienas gyvulys, kurio vartojamas pienas, ir vienas gyvulys, kurio vartojama mėsa; kuras, reikalingas maistui paruošti ir šeimos gyvenamajai patalpai šildyti visą kūrenimo sezoną; asmeniniai gamybos ir amato įrankiai, taip pat paties skolininko profesiniam darbui reikalingi įrankiai ir pagalbinės priemonės; grynųjų pinigų suma, neviršijanti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos vienos minimaliosios mėnesinės algos. Nepritarti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 736 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIP-3387 (toliau – Įstatymo projektas Nr. XIP-3387), kuriuo mažinami išskaitų iš skolininko darbo užmokesčio ir kitų jo pajamų maksimalūs dydžiai. Siūlomi Civilinio proceso kodekso pakeitimai gali pažeisti išieškotojų interesus, nes sumažinus leistinų išskaitų dydžius išieškotojų reikalavimų patenkinimas užsitęstų nepagrįstai ilgai. Civilinio proceso kodekso pakeitimai gali pažeisti ir mažas pajamas gaunančių skolininkų – asmenų, kurių interesų apsaugai yra skirti šie pakeitimai, interesus. Dažniausiai teismas, priteisdamas skolą, kartu priteisia įstatymo, teismo ar sutarties nustatytas palūkanas, kurios skaičiuojamos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl galimi dažni atvejai, kai, sumažinus išskaitų iš skolininko darbo užmokesčio ar kitų pajamų dydžius, viena išskaita bus padengiama mažesnė priskaičiuotų palūkanų ir vykdymo išlaidų dalis. Taigi nors išskaitos iš skolininko darbo užmokesčio ar kitų pajamų sumažėtų, tačiau jos nedaug sumažintų skolininko įsiskolinimą išieškotojui ir skolininkas turėtų sumokėti didesnes palūkanas ir galbūt didesnes vykdymo išlaidas.
4. Pritarti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 692 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIP-4195 (toliau – Įstatymo projektas Nr. XIP-4195), tačiau pasiūlyti jį patikslinti pagal Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2012 m. kovo 28 d. išvadoje Nr. XIP-4195 pateiktas pastabas. Siekiant teisinio reguliavimo nuoseklumo, kartu su Įstatymo projektu Nr. XIP-4195 taip pat turėtų būti priimti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (Žin., 2002, Nr. 37-1341; 2011, Nr. 81-3960) 342 straipsnio 4 dalies 6 punkto ir Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (Žin., 1985, Nr. 1-1; 2011, Nr. 91-4328) 320 straipsnio nuostatas keičiantys įstatymai, kuriuose būtų numatyta, kad procesinius dokumentus dėl turto konfiskavimo, kai konfiskuojamas turtas yra valstybės institucijos žinioje, vykdo ne antstolis, bet Valstybinė mokesčių inspekcija.