PATVIRTINTA
Lietuvos banko valdybos
1997 m. sausio 16 d. nutarimu Nr. 14
LIETUVOS BANKO PINIGŲ POLITIKOS PROGRAMA 1997-1999 m.
1. 1994 m. balandžio 1 d. įsigaliojęs Lietuvos Respublikos lito patikimumo įstatymas nulėmė Lietuvos banko veiklos pobūdį 1994-1996 metais. Šiuo įstatymu buvo įteisintas specialus pinigų politikos režimas – valiutų valdybos modelis. Litas buvo susietas su JAV doleriu absoliučiai fiksuotu keitimo santykiu 4: 1.
2. Valiutų valdyba yra automatinės pinigų emisijos mechanizmas, reikalaujantis nacionalinės valiutos (rezervinių pinigų) kiekį visiškai padengti auksu ir konvertuojamomis užsienio valiutomis. Centrinio banko galimybes emituoti pinigus apriboja nacionalinės valiutos keitimo į bazinę užsienio valiutą operacijos, be to, centrinis bankas netenka dalies kitų savo funkcijų.
Valiutų valdyba yra neįmanoma be fiksuoto valiutos kurso, tačiau fiksuotas valiutos kursas yra visiškai galimas ir be valiutų valdybos. Daugelis pasaulio valstybių susieja savo nacionalines valiutas su užsienio valiutomis, tačiau nenaudoja automatinės pinigų emisijos modelio, nenorėdamos prarasti galimybės turėti veiksmingos įtakos pinigų rinkai. Šį modelį pasirinko tik Lietuva, Estija, Argentina, Honkongas ir keletas labai mažų valstybių.
3. Būtina pažymėti, kad Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, buvo įdiegtas modifikuotas valiutų valdybos modelis. Lietuvoje liko egzistuoti tam tikri centrinio banko veiklos principai, nors „idealios“ (teorinės) valiutų valdybos šalininkai reikalavo jų atsisakyti:
1) komerciniai bankai ir toliau privalėjo laikyti privalomąsias atsargas Lietuvos banke („ideali“ valiutų valdyba to nenumato);
2) Lietuvos bankas išsaugojo teisę teikti labai riboto dydžio likvidumo paskolas komerciniams bankams, vykdydamas paskutinio likvidumo šaltinio funkciją (1995-1996 m. jų iš viso išduota ir grąžinta 210,8 mln. Lt);
3) buvo išsaugota Lietuvos banko organizacinė struktūra ir personalas, nebuvo atskirtas bankų priežiūros struktūrinis padalinys.
Šie valiutų valdybos Lietuvoje bruožai užtikrino truputį didesnį jos lankstumą ir padėjo jai „išgyventi“ krizinius bankų sistemos raidos etapus (ypač 1995 m. pabaigoje – 1996 m. pradžioje).
4. Įvertinus pastarųjų metų patirtį, reikia pastebėti, kad Lito patikimumo įstatymas turėjo tam tikrų privalumų.
Pirma, valiutų valdyba atribojo Lietuvos banko vykdomą pinigų politiką nuo įvairių interesų grupių įtakos, palikusi centriniam bankui iš esmės tik vieną svarbų pinigų emisijos šaltinį – JAV dolerių pirkimą. Tiesa, centrinio banko nepriklausomybę buvo galima skatinti ir kitais būdais.
Antra, ji užtikrino tam tikrą įmonių ir gyventojų pasitikėjimą fiksuoto valiutos kurso režimo pastovumu, kadangi visiškas litų kiekio padengimas auksu bei konvertuojamąja valiuta ir fiksuotas lito kursas buvo įtvirtinti Lito patikimumo įstatymu. Pagal šio įstatymo 3 straipsnį, „tik esant nepaprastoms aplinkybėms, kai nustatyto lito kurso tolesnis išlaikymas žlugdytų nacionalinės ekonomikos stabilumą, Lietuvos bankas, suderinęs su Lietuvos Respublikos Vyriausybe, gali keisti bazinę valiutą ir (ar) oficialų lito kursą“.
5. Tačiau valiutų valdyba pasižymi ir trūkumais, kurie stabdo Lietuvos finansinę integraciją į Europos Sąjungą bei trukdo įgyvendinti Lietuvos banko įstatyme suformuluotus tikslus.
6. Vienas iš strateginių Lietuvos Respublikos tikslų yra narystė Europos Sąjungoje, o kiek vėliau – ir Europos valiutų sąjungoje, kuri turi būti sukurta 1999 metais. Europos valiutų sąjungos kertinis akmuo bus Europos centrinis bankas, kuris veiks kaip tradicinis centrinis bankas, naudojantis visas įprastas pinigų politikos priemones (bankų kreditavimo ir jų privalomųjų atsargų reguliavimo, atviros rinkos operacijų). Nors dabartiniai Europos Sąjungos šalių centriniai bankai ateityje veiks kaip vieningos Europos centrinių bankų sistemos sudėtinės dalys, jiems taip pat bus deleguojama teisė naudoti nustatytas pinigų politikos priemones.
Taigi aktyviau dalyvauti Europos Sąjungos pinigų politikos harmonizavimo procese bus galima tik sugrįžus prie šiuolaikinio centrinio banko modelio.
7. Kita svarbi narystės Europos valiutų sąjungoje prielaida, kuri buvo įtvirtinta Mastrichto sutartyje, – šalių-kandidačių nacionalinių valiutų kursas bent dvejus metus turi būti palyginti stabilus nustatytų fiksuotų paritetų atžvilgiu. Šalims, kurios sieks prisijungti prie Europos valiutų sąjungos vėliau (to siekia ir Lietuva), teks užtikrinti savo nacionalinių valiutų stabilumą naujojo piniginio vieneto – euro -atžvilgiu.
Tuo tarpu Lietuvos litas yra susietas su JAV doleriu, kurio kursas pastebimai svyruoja, palyginti su Europos Sąjungos valiutomis. Todėl litas nėra stabilus Vokietijos markės ar valiutų krepšelio – ECU – atžvilgiu. Lito glaudesnis orientavimas į Europos Sąjungos valiutas šiuo metu yra neįmanomas, kadangi jis prieštarauja dabartinei valiutų valdybos sistemai ir Lito patikimumo įstatymo reikalavimui keisti bazinę valiutą ir oficialų lito kursą tik esant aplinkybėms, žlugdančioms Lietuvos ekonomikos stabilumą.
8. Valiutų valdybos trūkumai ypač atsiskleidžia bankų krizių metu, kadangi ji neužkerta kelio krizės plitimui iš nelikvidžių ir nemokių bankų į nelikvidžius, tačiau mokius bankus. Tokiu atveju aktyvus centrinis bankas yra pajėgus lokalizuoti krizę, teikdamas pastariesiems bankams būtinas paskolas likvidumui palaikyti arba pirkdamas iš jų Vyriausybės vertybinius popierius. Šių bankų indėlininkų ir kitų kreditorių nuraminimas galėtų sugrąžinti pusiausvyrą ir visai bankų sistemai.
Jeigu būtų priimtas politinis sprendimas atkurti banką, kuris yra nemokus, tačiau turi didelę reikšmę šalies finansų sistemai, būtina numatyti tam reikalingas valstybės biudžeto lėšas arba Vyriausybės vertybinius popierius bankui restruktūrizuoti.
9. Reikėtų atskirti pinigų politikos pobūdį, reguliuojant bankų sistemos likvidumą normalios raidos laikotarpiais ir teikiant likvidumo pagalbą bankams krizinėse situacijose.
Pirmuoju atveju centrinis bankas yra neabejotinai pranašesnis už valiutų valdybą, kadangi jis disponuoja įvairiomis priemonėmis pinigų pasiūlai reguliuoti. Tuo pačiu jis daro aktyvią įtaką palūkanų lygiui pinigų rinkoje ir siunčia atitinkamus signalus šalies ekonomikai.
Antruoju atveju valiutų valdyba palieka ribotas galimybes intervencijai į nebeveikiančią tarpbankinių paskolų rinką, todėl ir šiuo požiūriu centriniam bankui reikėtų teikti pirmenybę.
10. Įdiegus valiutų valdybą Lietuvoje, pinigų rinkos palūkanų reguliavimo funkciją iš centrinio banko perėmė Vyriausybė, platindama savo vertybinius popierius aukcionuose. Tačiau, orientuodamasi tik į biudžeto deficito finansavimo reikmes, ji sukėlė didelius palūkanų normos svyravimus, kuriems neutralizuoti Lietuvos bankas neturėjo pakankamai svertų.
11. Būtina pažymėti, kad išsivysčiusiose šalyse komerciniai bankai paprastai yra grynieji skolininkai centrinio banko atžvilgiu, t. y. jie skolinasi iš centrinio banko daugiau lėšų, negu jame laiko. Jeigu ši tendencija ateityje pasireikš ir Lietuvoje, komerciniai bankai ilgainiui pradės jausti nuolatinį „pinigų badą“, kurio bus neįmanoma likviduoti valiutų valdybos sąlygomis.
12. Visos valstybės, pertvarkančios savo ekonomiką rinkos principais, daugiau ar mažiau susidūrė su spekuliacinio užsienio kapitalo problema. Sunkiai prognozuojamos šio kapitalo įplaukos tam tikrais laikotarpiais nulemia infliacinį pinigų kiekio didėjimą, ir, atvirkščiai, padidėjus finansų rinkos nestabilumui, prasidedantis užsienio kapitalo nuotėkis sukelia problemas Vyriausybės vertybinių popierių rinkoje ir jų palūkanų svyravimus.
Trumpalaikio užsienio kapitalo srautai Lietuvoje kol kas lieka palyginti nežymūs, nors juos ir skatino du veiksniai – fiskalinės politikos nulemtas valstybės skolinimosi poreikis (atsiradus Vyriausybės vertybiniams popieriams) ir išlikęs palūkanų normų skirtumas Lietuvoje bei užsienyje. Tačiau ateityje ši problema gali tapti ne mažiau aštri kaip, pavyzdžiui, Čekijoje, Slovakijoje ar Slovėnijoje, kurios buvo priverstos atitinkamai pakoreguoti valiutos kurso politiką.
13. Valiutų valdybos sąlygomis Lietuvoje neįmanoma bent kiek ženkliau įtakoti spekuliacinio kapitalo srautų, kadangi centrinis bankas neturi galimybės „sterilizuoti“ pinigų kiekio pokyčių jam pageidaujama linkme.
Normalus centrinis bankas, nesuvaržytas valiutų valdybos apribojimų, gali kompensuoti pinigų kiekio didėjimą (sukeltą spekuliacinės užsienio valiutos antplūdžio ir jos konvertavimo į vietinę valiutą) priešinga kryptimi nukreiptomis pinigų politikos priemonėmis, pavyzdžiui, parduodamas vertybinius popierius antrinėje rinkoje. Atvirkščiai, užsienio kapitalo nuotėkio ir vietos pinigų mažėjimo problemą centrinis bankas gali neutralizuoti, teikdamas daugiau paskolų komerciniams bankams bei pirkdamas iš jų vertybinius popierius.
Be to, centrinis bankas gali veikti pinigų rinką, nustatydamas ir keisdamas bazines palūkanų normas.
Žinoma, per ilgą laiką trumpalaikio užsienio kapitalo judėjimo pusiausvyra gali būti atstatyta tik panaudojus fiskalinius svertus, pirmiausia – vykdant griežtą biudžeto deficito planavimo ir finansavimo politiką.
14. Dėl anksčiau minėtų priežasčių valiutų valdybos modelis menkai tinka ir konjunktūriniam ekonomikos valdymui. Paprastai pinigų kiekis ir pinigų multiplikatorius pradeda mažėti ekonomikos nuosmukio metu. Bankai linkę laikyti didesnes likvidžias atsargas, vengdami kredituoti sumažėjusio pelningumo ir padidėjusio rizikingumo verslus. Taigi bankų sistema „iš vidaus“ mažina pinigų kiekį nuosmukio sąlygomis, todėl ekonomikos krizė gali būti ir gilesnė, ir ilgesnė.
Atvirkščiai, ekonomikos pakilimo metu padidėja paskolų paklausa, todėl bankų sistema stengiasi sukaupti kiek įmanoma didesnius kredito išteklius, didindama palūkanas už įmonių bei gyventojų indėlius, mažindama likvidžių lėšų atsargas ir pan. Pinigų multiplikatorius turi tendenciją didėti, o tai gresia ekonomikos „perkaitimu“ ir didele infliacija.
Nepriklausomas centrinis bankas, disponuojantis šiuolaikinėmis pinigų politikos priemonėmis, gali išlyginti tokius konjunktūrinius svyravimus arba net tam tikru mastu imtis jų prevencijos. Tuo tikslu būtina turėti pajėgų mokslinio tyrimo padalinį, atliekantį išsamią makroekonominių procesų analizę ir teikiantį patikimas prognozes.
15. Valiutų valdybos modifikavimas arba atsisakymas yra gana sudėtingas procesas, kadangi daugelis gyventojų valiutų valdybą tapatina su fiksuotu valiutos kursu, todėl bet kokie mėginimai ją reformuoti traktuojami kaip galimas nacionalinės valiutos nuvertinimas. Todėl rengiantis pertvarkyti pinigų politiką, svarbiausia yra išaiškinti visuomenei valiutų valdybos ir fiksuoto valiutos kurso skirtumus, supažindinti ją su Europos valiutinės integracijos procesais ir įtikinti reformų būtinumu.
1. Lietuvos banko įstatyme suformuluotas pagrindinis banko tikslas – Lietuvos Respublikos pinigų stabilumas – turi du aspektus, t. y. vidinį ir išorinį pinigų stabilumą. Vidinis lito stabilumas reiškia jo perkamosios galios stabilumą arba palyginti pastovias kainas, tuo tarpu išorinis stabilumas yra tvirtas lito kursas stiprių užsienio valiutų (pirmiausia tų šalių, su kuriomis vyksta intensyvi prekyba) atžvilgiu.
2. Lietuvos bankas, neatsižvelgdamas į pasirinktą pinigų emisijos ir valiutos kurso režimą, pirmiausia orientuosis į išorinį lito stabilumą. Šią orientaciją diktuoja Lietuvos ekonomikos pobūdis. Lietuva yra maža valstybė, kuri vykdo atviros ekonomikos politiką ir sparčiai integruojasi į Europos Sąjungą.
Tokiomis sąlygomis „plaukiojantis“ lito kursas, o juo labiau lito devalvavimas, būtų nepriimtinas Lietuvos ekonomikai, kadangi apsunkintų įmonių veiklos planavimą, pabrangintų importuojamas žaliavas ir nulemtų aukštesnį paskolų palūkanų lygį. Kita vertus, laikinai pagerėtų Lietuvos prekių eksporto sąlygos. Tačiau dėl palyginti didelio Lietuvos importo kainų nelankstumo, eksporto padidėjimas gali neatsverti importo augimo, todėl pablogėtų užsienio prekybos balansas.
Jeigu lito kurso pokyčiai būtų sunkiai prognozuojami, susvyruotų užsienio subjektų pasitikėjimas mūsų finansų sistemos stabilumu ir sumažėtų užsienio kapitalo investicijų. Valstybė patirtų nuostolių, grąžindama paskolas ir mokėdama palūkanas užsienio valiuta. Todėl lito nuvertėjimas trukdytų Lietuvai įgyvendinti Mastrichto sutartyje nustatytus įstojimo į Europos valiutų sąjungą konvergencijos kriterijus. Atsisakius fiksuoto lito kurso, kaip monetarinio „inkaro“, būtų sudėtinga vykdyti nuoseklią ekonomikos stabilizavimo politiką.
Ypač pavojinga tai, kad litui atpigus užsienio valiutų atžvilgiu, padidėtų infliacija ir sumažėtų gyventojų realiosios pajamos, o tai gali sukelti socialinių neramumų ir apsunkinti ekonomikos reformas.
3. Lietuvos bankas, orientuodamasis į išorinį lito stabilumą ir susiedamas jį su stipresne užsienio valiuta (valiutų krepšeliu), gali veiksmingai prisidėti ir prie kainų stabilizavimo, kadangi valiutos kurso fiksavimas iš pradžių padėtų vietines kainas priartinti prie pasaulinių, o po to leistų „importuoti“ iš išsivysčiusių užsienio valstybių mažesnę infliaciją.
4. Fiksuoto lito kurso pranašumų nereikėtų priskirti valiutų valdybai, kurią galima traktuoti kaip fiksuoto valiutos kurso režimo priedą. Mūsų šalyje įdiegtas valiutų valdybos modelis atėmė galimybę Lietuvos bankui adekvačiai reaguoti į įvykius pinigų ir paskolų rinkoje bei reguliuoti bankų sistemos likvidumą, išlyginti staigius pinigų kiekio svyravimus, vykdant sterilizavimo operacijas. Kai užsienio valiutos srautai į mūsų šalį buvo dideli, Lietuvos bankui teko sparčiai didinti pinigų kiekį, apsunkinant kainų stabilizavimą (pavyzdžiui, 1994 m. balandžio-gruodžio mėn. rezervinių pinigų kiekis padidėjo 49,6 proc.), o prasidėjus valiutos nuotėkiui, centrinis bankas mažino litų kiekį ir sukėlė jų trūkumą (pavyzdžiui, 1996 m. sausio-rugsėjo mėn. rezervinių pinigų kiekis sumažėjo 0,3 proc.).
Kaip rodo Lietuvos patirtis, valiutų valdyba suvaržė adekvačius Lietuvos banko veiksmus kilus bankų krizei, kai nebeveikė tarpbankinė paskolų rinka ir prasidėjo masinis indėlių atsiėmimas. Tokioje situacijoje aktyvus centrinis bankas būtų pajėgus atlikti paskutinio likvidumo šaltinio funkciją, teikdamas mokiems bankams lengvai realizuojamomis vertybėmis užtikrintas paskolas.
5. Taigi centrinis bankas gali geriau negu valiutų valdyba įgyvendinti Lietuvos banko įstatyme suformuluotus tikslus – siekti lito stabilumo, užtikrinant patikimą pinigų rinkos, kredito ir atsiskaitymų sistemos funkcionavimą. Tai siejasi su Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997- 2000 metų veiklos programa, kurioje numatoma pamažu atsisakyti valiutų valdybos modelio ir nuosekliai plėtoti Lietuvos banko pinigų politikos funkciją ir priemones.
6. Lietuvos bankas laipsniškai plėtos pinigų politikos funkciją, imdamasis svarbesnio vaidmens bei didesnės atsakomybės šalies ekonomikos raidoje. Šis procesas gali būti sėkmingas tik tada, jeigu kartu bus užtikrintas demokratinėms valstybėms būdingas valdžių kompetencijos pasidalijimas: parlamentas leidžia įstatymus, vyriausybė vykdo užsienio, ekonomikos ir socialinę politiką, o centrinis bankas rūpinasi pinigų sistemos stabilumu, būdamas juridiškai ir faktiškai nepriklausomas nuo vykdomosios valdžios.
7. Lietuvos banko kaip šiuolaikinio centrinio banko plėtra taip pat neįmanoma be užsienio, tarptautinių organizacijų, įmonių ir gyventojų pasitikėjimo jo politika. Šį pasitikėjimą galima įgyti tik nuoseklia ir tvirta banko pozicija įvairiais ekonominės politikos klausimais. Lietuvos bankas turi tapti ne tik reguliavimo ir kontrolės, bet ir mokslinių tyrimų bei prognozavimo funkcijas atliekančia institucija, priimančia sprendimus patikimos statistinės-analitinės informacijos pagrindu.
8. Lietuvos banko misija – leisti Lietuvos Respublikos pinigus ir siekti jų stabilumo, vykdant visas centrinio banko funkcijas ir naudojant įvairias pinigų politikos priemones; užtikrinti efektyvų bei patikimą pinigų, kredito ir atsiskaitymų sistemos funkcionavimą. Lietuvos bankas turi atlikti aktyvų ir autoritetingą vaidmenį, vykdant šalies ekonominę politiką, remdamas Vyriausybės veiksmus tiek, kiek tai neprieštarauja jo pagrindiniam tikslui.
1. Lietuvos banko pinigų politikos funkcija ir priemonės bus plėtojamos trimis etapais:
2) pakeitus ir papildžius Lietuvos Respublikos lito patikimumo įstatymą ir perėjus prie diskretiškai reguliuojamos pinigų emisijos (prognozuotina – ne anksčiau kaip 1997 m. antrajame pusmetyje);
3. Lietuvos bankas gali konkretizuoti ir tikslinti numatytas priemones bei jų eiliškumą, atsižvelgdamas į susiklosčiusią situaciją.
1. Pirmajame etape Lietuvos bankas pateiks Lietuvos Respublikos Seimui Lietuvos banko įstatymo pataisas, įgyvendinančias Europos Sąjungos valstybių centriniams bankams keliamus reikalavimus ir sukuriančias reikalingas teisines prielaidas centrinio banko nepriklausomybei nuo vykdomosios valdžios organų. Turi būti užtikrintas Lietuvos banko biudžeto sudarymo ir tvirtinimo savarankiškumas, kaip viena svarbiausių jo ekonominio savarankiškumo sąlygų.
2. Šiame etape bus atlikti parengiamieji Lietuvos banko pinigų politikos formavimo darbai, atsižvelgiant į reikalavimus būsimai Europos centrinių bankų sistemai: tiksliai apibrėžta pinigų – finansų sektoriaus institucijų sąvoka, suvienodinta monetarinė terminologija, sukurta operatyvios pinigų – bankų statistikos sistema. Lietuvos bankas sieks harmonizuoti esančias ir naujai diegiamas pinigų politikos priemones su standartais, taikomais Europos Sąjungos šalims, dalyvausiančioms Europos valiutų sąjungoje.
3. Jau 1997 m. pradžioje Lietuvos bankas pradės taikyti naujas pinigų politikos priemones, laikydamasis valiutų valdybos sąlygomis nustatyto ir su Tarptautiniu valiutos fondu suderinto Lietuvos banko grynųjų užsienio rezervų limito.
4. Naujomis pinigų politikos priemonėmis bus mėginama efektyviau reguliuoti bankų sistemos likvidumą, siekiant išvengti sutrikimų bankams atsiskaitant su klientais. Kita vertus, bankų sistemoje susidarius likvidumo pertekliui ir esant ribotoms alternatyvioms investavimo galimybėms, Lietuvos bankas pritrauks laisvas bankų lėšas abiems šalims priimtinomis sąlygomis.
5. Pirmiausia Lietuvos bankas sieks įdiegti Vyriausybės vertybinių popierių atpirkimo (repo) sandorius tarp Lietuvos banko ir komercinių bankų. Atpirkimo sandoriai leistų centriniam bankui suteikti kredito įstaigoms trumpalaikes (iki 1 mėnesio) likvidumo paskolas. Pinigų emisija turėtų grįžtamąjį pobūdį, kadangi vykdant atpirkimo sandorį išleisti pinigai vėl grįžtų į Lietuvos banką.
6. Šios operacijos įgalintų Lietuvos banką teikti likvidumo paskolas bankams pagal objektyvius rinkos kriterijus, periodiškai rengiant aukcionus. Kol egzistuoja Lietuvos banko grynųjų užsienio rezervų normatyvas, tikslinga organizuoti vadinamuosius palūkanų aukcionus, kuriuose Lietuvos bankas nustatytų maksimalią atpirkimo sandorių sumą, o komerciniai bankai varžytųsi dėl šių paskolų, siūlydami tam tikras palūkanas. Aukcioną laimėtų bankai, pasiūlę didžiausias palūkanas.
Vėliau bus organizuojami ir kiekio aukcionai, kuriuose Lietuvos bankas nustatys fiksuotą atpirkimo sandorių palūkanų normą, o komerciniai bankai teiks paraiškas, kokias paskolų sumas jie norėtų gauti nustatytomis palūkanomis. Šitaip Lietuvos bankas galės daryti įtaką bazinėms palūkanų normoms ir su jomis susijusiai pinigų paklausai.
7. Susidarius pertekliniam bankų sistemos likvidumui, Lietuvos bankas organizuos atvirkštinius atpirkimo sandorius (reverse repo), trumpam parduodamas bankams Vyriausybės vertybinius popierius ir absorbuodamas jų laisvas lėšas.
Atpirkimo sandoriai įgalins komercinius bankus plačiau operuoti Vyriausybės vertybiniais popieriais, todėl padidės jų paklausa ir paspartės pirminės bei antrinės rinkos plėtra.
8. Pradėjus vykdyti atpirkimo sandorius, toliau išliks paskutinio skolinimo paskolos, kurių teikimą šiuo metu reglamentuoja „Paskolų komerciniams bankams suteikimo taisyklės“. Šios paskolos bus teikiamos bankams, kurių likvidumo būklė yra sunki, tačiau jie yra mokūs. Paskolai užtikrinti būtų naudojami Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir kredito įstaigų laidavimai, Vyriausybės bei Lietuvos banko vertybiniai popieriai ir kitos lengvai realizuojamos vertybės. Paskutinio skolinimo paskolų palūkanų normos turėtų būti susietos su atpirkimo sandorių palūkanų normomis, pridedant 2-3 procentinių punktų maržą.
9. Paskutinio skolinimo paskolos ateityje bus modifikuotos į trumpalaikes (dažniausiai iki 14 dienų) lombardo paskolas, kai komerciniai bankai įkeičia centriniam bankui tam tikrus vertybinius popierius. Tuo tikslu reikėtų nustatyti lombardo operacijoms tinkamų vertybinių popierių (vekselių, Vyriausybės vertybinių popierių ir pan.) sąrašą, taip pat pakeisti ir papildyti Lietuvos Respublikos įstatymus, numatančius paprastesnę įkeistų vertybinių popierių perėmimo tvarką, kai skolininkas neįvykdo savo prievolių. Ateityje LR Vyriausybė neturėtų teikti garantijų ir laidavimų komercinių bankų gaunamoms paskoloms užtikrinti.
Lietuvos bankas nustatys tokią lombardo palūkanų normą, kuri bus didesnė už tarpbankinės paskolų rinkos ir atpirkimo sandorių palūkanų normas. Šitaip bus reguliuojama viršutinė pinigų rinkos palūkanų normos riba, o bankai skatinami pasinaudoti lombardo paskolomis tik kraštutiniais atvejais. Todėl nėra būtinybės kiekybiškai apriboti šių paskolų bendros apimties nei atskiriems bankams, nei visai bankų sistemai, nebent tokį sprendimą diktuotų ypatingos aplinkybės (šiuo metu tai yra Lietuvos bankui nustatytas grynųjų užsienio rezervų limitas).
10. Lietuvos bankas ir toliau reikalaus iš bankų laikyti dalį jų turto nustatytose sąskaitose Lietuvos banke, kadangi privalomosios atsargos pasiteisino kaip veiksminga pinigų rinkos reguliavimo priemonė ir tam tikro bankų likvidumo garantas. Tačiau turėtų būti labiau pabrėžtas skatinamasis, o ne direktyvinis privalomųjų atsargų politikos vaidmuo. Įdiegus trumpalaikio komercinių bankų kreditavimo mechanizmą, bus pakeistos privalomųjų atsargų taisyklės, sumažinus baudas (delspinigius) už privalomųjų atsargų reikalavimų nevykdymą. Jos turėtų būti tik keliais procentiniais punktais, o ne kartais didesnės už lombardo palūkanų normą.
11. Siekiant pagyvinti vekselių apyvartą mūsų šalyje, valdžios institucijos turėtų sudaryti jai palankesnes teisines sąlygas (protestuotus vekselius būtina traktuoti kaip vykdomąjį dokumentą) ir populiarinti šios atsiskaitymo formos privalumus. Tik tada Lietuvos bankas gali pradėti vekselių rediskontą už palūkanas, kurias nustatytų Lietuvos banko valdyba. Vekselių rediskontas turėtų būti pigiausias komercinių bankų refinansavimo šaltinis, tačiau rediskonto palūkanų norma neturėtų labai nukrypti nuo tarpbankinės rinkos palūkanų normų.
Iš pradžių galima priimti rediskontui tik komercinius vekselius, diskontuotus bankų, kurie vykdo visus Lietuvos banko nustatytus banko veiklos riziką ribojančius normatyvus ir kitus reikalavimus.
Būtina nustatyti bendrą vekselių rediskonto limitą, kurį po to tektų paskirstyti bankams pagal jų kapitalo dydį. Tikslinga pradėti nuo mažų rediskonto sumų, kurias vėliau, didėjant vekselių apyvartai ir emitentų patikimumui, galima būtų palaipsniui didinti.
Vekselių rediskonto politika bus diegiama, atsižvelgiant į tai, kokiomis kryptimis plėtosis vekselių apyvarta Europos Sąjungoje ir kokios konkrečios pinigų politikos priemonės bus suteiktos būsimajam Europos centriniam bankui.
12. Pirmajame etape Lietuvos bankas turės nedidelių galimybių vykdyti vienos krypties operacijas atviroje rinkoje, t. y. pirkti vertybinius popierius, kadangi jas ribos grynųjų užsienio rezervų limitas ir besiplečiančios atpirkimo sandorių, lombardo bei rediskonto operacijos.
Iš esmės egzistuojant valiutų valdybai Lietuvos bankas dar negalės intensyviai „sterilizuoti“ (panaudoti kitas pinigų politikos priemones priešinga kryptimi) pinigų kiekio pokyčių dėl bazinės valiutos pirkimo – pardavimo, ypač atsižvelgiant į tai, jog, esant nestabiliai komercinių bankų finansinei padėčiai, jų refinansavimą lems ne tik pinigų politikos tikslai, bet ir likvidumo poreikis.
13. Valiutų valdybos modelis netrukdo Lietuvos bankui atlikti Lietuvos Respublikos Vyriausybės fiskalinio agento funkciją. Todėl jau pirmajame etape Lietuvos bankas gali ne tik organizuoti Vyriausybės išleidžiamų vertybinių popierių pardavimą, išpirkimą bei palūkanų už juos išmokėjimą, bet ir vykdyti jų kurso palaikymo operacijas antrinėje rinkoje tiek, kiek tai neprieštarauja Lietuvos banko pagrindiniam tikslui. Šią funkciją galima atlikti tiesiogiai arba per rinkos formuotojus („market makers“) – bankus, kurie nuolat dalyvauja vertybinių popierių rinkoje.
14. Lietuvos bankas galėtų sudaryti sutartį su Finansų ministerija, įsipareigodamas perimti disponuoti nustatytą dalį (5-10 proc.) kiekvienos Vyriausybės vertybinių popierių emisijos. Lietuvos bankas būtų ne šių vertybinių popierių pirkėjas, o patikėtinis, siekiantis efektyviai juos valdyti. Jeigu vertybinių popierių kursas antrinėje rinkoje dėl sumažėjusios pasiūlos arba padidėjusios paklausos imtų kilti, būtų galima juos parduoti ir taip subalansuoti pasiūlą, paklausą bei uždirbti papildomas lėšas valstybės biudžetui.
15. Pirmajame etape išryškės Lietuvos banko galimybės ir sugebėjimas tinkamai vykdyti pinigų politiką panaudojus naujai įdiegtas priemones. Tik įvaldžius šias pinigų politikos priemones bus pradėtas antrasis etapas.
1. Antrajame etape bus sprendžiamas valiutų valdybos reformos klausimas, siekiant visiškai atkurti pinigų politikos lankstumą.
Ypač svarbu teisingai parinkti antrojo etapo pradžią, nes nuo šio sprendimo labai priklausys visos reformos sėkmė. Antrąjį etapą tikslinga pradėti tik grąžinus Lietuvos įmonių ir gyventojų, taip pat užsienio investuotojų pasitikėjimą mūsų komercinių bankų sistema. Prieš priimant sprendimą reformuoti valiutų valdybą, būtina įvertinti ir šalies makroekonominę situaciją.
2. Lietuvos banko veiksmai bus tampriai koordinuojami su Lietuvos Respublikos Vyriausybe, kuri yra pajėgi sudaryti griežtai pinigų politikai tinkamą fiskalinę aplinką. Lietuvos bankas remia Vyriausybės ketinimus 1998-2000 metais sumažinti Lietuvos valstybės biudžeto deficitą iki mažiau kaip 2 proc. bendrojo vidinio produkto. Valstybės vidaus skola turi būti restruktūrizuojama, emituojant ilgesnės trukmės Vyriausybės vertybinius popierius.
Bendromis Vyriausybės ir Lietuvos banko pastangomis infliacija ir palūkanų normos pinigų bei kapitalo rinkoje turi mažėti, artėdamos prie Europos Sąjungos šalims įprasto lygio.
3. Iš pradžių pasitelkus masines informacijos priemones būtina išaiškinti visuomenei ir užsienio investuotojams, kad valiutų valdyba ir fiksuotas lito bei JAV dolerio kursas yra du skirtingi dalykai, todėl valiutų valdybos modelio keitimas jokiu būdu nereiškia lito atsiejimo ar devalvavimo. Ši reforma reiškia ne lito „atrišimą“, o Lietuvos banko pertvarkymą, siekiant geriau įgyvendinti jo pagrindinį tikslą ir aktyviau dalyvauti Europos Sąjungos valiutinės integracijos procese.
4. Lietuvos bankas siūlys Lietuvos Respublikos Seimui, nenutraukus Lito patikimumo įstatymo galiojimo, padaryti šio įstatymo keletą pakeitimų.
Šio įstatymo 1 straipsnyje reikėtų nustatyti, kad Lietuvos banko išleisti į apyvartą litai turi būti visiškai padengti šiuo Lietuvos banko turtu: aukso atsargomis (rinkos kainomis); konvertuojamosios užsienio valiutos rezervu (pagal oficialų lito kursą); turtu, susijusiu su LR Lietuvos banko įstatymo 5 straipsnyje numatytomis funkcijomis; rediskontuotais vekseliais ir kitais skoliniais įsipareigojimais; antrinėje rinkoje nupirktais Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybiniais popieriais; paskolomis, įkeičiant vekselius ir kitus skolinius įsipareigojimus, konvertuojamąją užsienio valiutą bei tauriuosius metalus, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba Lietuvos banko vertybinius popierius; paskolomis, užtikrintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės, komercinio banko ar kitos kredito įstaigos laidavimu.
Be to, 1 straipsnį reikėtų papildyti nuostata, kad Lietuvos banko išleisti į apyvartą litai turi būti padengti Lietuvos banko aukso atsargomis ir konvertuojamosios užsienio valiutos rezervu tiek, kiek tai reikalinga nenutrūkstamiems atsiskaitymams su užsieniu užtikrinti ir Lietuvos Respublikos pinigų stabilumui palaikyti.
Šitaip pakeitus ir papildžius 1 straipsnį, tikslinga išbraukti 2 straipsnio pirmąją ir paskutiniąją dalį. Padarius minėtus įstatymo pakeitimus, nebetektų prasmės ir Lietuvos banko grynųjų užsienio rezervų normatyvas.
Turėtų būti pakeistas ir įstatymo 3 straipsnis, numačius, kad oficialus lito kursas nustatomas ne tik parinktos bazinės valiutos, bet ir valiutų krepšelio atžvilgiu. Lietuvos bankas turėtų teisę nustatyti bazinę valiutą arba valiutų krepšelį ir oficialų lito kursą, konsultuodamasis su Lietuvos Respublikos Vyriausybe.
5. Šitaip pakeitus Lito patikimumo įstatymą, būtų sudarytos teisinės prielaidos Lietuvos bankui vykdyti tradicinio centrinio banko operacijas (paskolų komerciniams bankams reguliavimą, operacijas su Vyriausybės vertybiniais popieriais ir t. t.), aktyviau kontroliuoti pinigų kiekį ir palūkanų normas.
6. Platesnis Lietuvos banko turto, kuriuo gali būti padengtas litų kiekis, traktavimas gali būti visuomenės suvoktas kaip mėginimas „atskiesti“ rezervinių pinigų padengimą auksu bei konvertuojamąja užsienio valiuta ir vykdyti infliacinę pinigų politiką. Lietuvos bankas iš karto sieks parodyti tokios nuomonės nepagrįstumą, griežtai ribodamas pinigų pasiūlą ir saugodamas lito stabilumą. Lietuvos bankas neteiks paskolų Vyriausybei bei vietinėms valdžios institucijoms ir neįsigys jų vertybinių popierių pirminėje rinkoje.
7. Nei šiame, nei vėlesniuose etapuose nesikeis pagrindiniai Lietuvos banko aukso ir užsienio valiutos rezervų valdymo principai. Svarbiausias rezervų valdymo tikslas ir toliau liks jų saugumas bei likvidumas, todėl šis turtas nebus naudojamas šalies įmonėms bei bankams kredituoti. Aukso ir užsienio valiutos atsargos bus laikomos patikimiausiose užsienio finansų institucijose saugiausiomis formomis.
8. Reformuojant valiutų valdybą išsaugomas fiksuotas lito kursas bazinės valiutos – JAV dolerio – atžvilgiu. Tai palaikys visuomenės pasitikėjimą pinigų politika.
9. Jeigu tam tikra visuomenės dalis būtų nepakankamai gerai susipažinusi su reformos tikslais ir eiga, pirmosiomis šio plano įgyvendinimo savaitėmis gali sumažėti litų kiekis apyvartoje ir Lietuvos banko užsienio valiutos rezervai, nes ūkio subjektai ir gyventojai intensyviau pirktų JAV dolerius, kuriuos Lietuvos bankas parduotų fiksuotu kursu, absorbuodamas atitinkamą litų kiekį. Tačiau tokį valiutų valdybos reformavimo efektą galima iš dalies neutralizuoti, konkrečiomis priemonėmis padidinant litų paklausą.
Pažymėtina, kad daugelis toliau išvardytų priemonių bus panaudotos tik kilus krizinei situacijai, pavyzdžiui, jeigu Lietuvos banko užsienio valiutos rezervai sumažės daugiau nei 20 procentų ir/arba šis procesas truks ilgiau kaip 3 mėnesius.
10. Tada būtų pakeistos komercinių bankų privalomųjų atsargų skaičiavimo taisyklės, nustatant, kad įsipareigojimams užsienio valiuta sudaromos privalomosios atsargos turi būti laikomos litais banko korespondentinėje sąskaitoje Lietuvos banke. Tai verstų bankus užsienio valiuta laikomas privalomąsias atsargas keisti į litus ir padidintų rezervinių pinigų paklausą.
11. Indėlių atsiėmimas ir jų konvertavimas į užsienio valiutą sudarytų bankams likvidumo problemų, todėl jiems būtų sudėtinga įvykdyti privalomųjų atsargų reikalavimus. Siekdamas palengvinti komerciniams bankams įveikti pereinamąjį laikotarpį, Lietuvos bankas galėtų pakeisti privalomųjų atsargų sudarymo bei laikymo tvarką, įskaičiuodamas į privalomąsias atsargas ir bankų kasos likučius, tačiau ne daugiau kaip nustatytą dalį atsargų poreikio.
12. Be to, atsižvelgiant į tai, kad valiutų valdybos reformavimo metu gali sumažėti litais denominuotų Vyriausybės vertybinių popierių paklausa, būtų galima juos taip pat įskaityti į komercinių bankų privalomąsias atsargas, tačiau su analogiška sąlyga, kad įskaitomų vertybinių popierių suma neviršytų nustatytos privalomųjų atsargų dalies.
13. Privalomųjų atsargų norma galėtų būti diferencijuojama pagal įsipareigojimų trukmę (pvz., atskirai indėliams iki pareikalavimo, indėliams iki vienerių metų ir indėliams daugiau kaip vieneriems metams) bei valiutos rūšį (bankų įsipareigojimams užsienio valiuta gali būti nustatyti didesni privalomųjų atsargų reikalavimai).
14. Lietuvos bankas bus pasirengęs suteikti komerciniams bankams būtinas likvidumo paskolas, kad šie galėtų laiku atsiskaityti su indėlininkais ir įvykdyti privalomųjų atsargų reikalavimus. Taip pat bus dažniau ir didesnėmis sumomis sudaromi Vyriausybės vertybinių popierių atpirkimo sandoriai, jie perkami antrinėje rinkoje ir pan.
15. Vienas iš galimų būdų sustabdyti litų paklausos mažėjimą yra Lietuvos Respublikos gyventojų indėlių draudimo įstatymo pakeitimas, numatant didesnę indėlių nacionaline valiuta draudimo sumą.
16. Visų šių priemonių tikslas – apriboti potencialią į dolerius keičiamų litų apimtį ir išsaugoti pakankamą bankų sistemos likvidumą. Kaip rodo tyrimai, 1994 m. pabaigoje – 1995 m. pradžioje ir 1996 m. pradžioje, kilus neramumams valiutų rinkoje (dėl diskusijų apie lito devalvavimą ir kelių bankų krizės), Lietuvos banko užsienio valiutos rezervai sumažėdavo ne taip žymiai (atitinkamai 7,1 ir 17,3 proc.), be to, šis procesas trukdavo palyginti neilgai (iki 3 mėnesių).
1. Trečiajame etape, kai finansų ir valiutų rinka taptų palyginti stabili, pastoviai didėtų įmonių ir gyventojų indėliai bankų sistemoje, o infliacija mažiausiai šešis mėnesius iš eilės neviršytų 0,5-0,8 proc. per mėnesį, būtų įgyvendinama lito kurso perorientavimo politika, atsižvelgiant į Europos Sąjungos valiutinės integracijos procesą ir aktyvų Lietuvos dalyvavimą jame. Tikslinga pradėti šį etapą ne anksčiau kaip 1999 metais, kai Europos Sąjungoje bus įvesta bendra valiuta – euro.
2. Šia prasme litą būtina glaudžiau susieti su Europos Sąjungos valiutomis. Pereinamuoju laikotarpiu galima pasirinkti paprastą valiutų krepšelį, kurį sudarytų dvi valiutos – JAV doleris ir euro (doleris, kaip vis dar populiariausia Lietuvos atsiskaitymų su užsieniu priemonė, ir euro, kaip šalių, anksčiausiai įstojusių į Europos valiutų sąjungą, valiuta).
JAV dolerio ir euro lyginamasis svoris valiutų krepšelyje būtų nustatytas atsižvelgiant į mokėjimų balanso ir valstybės skolos struktūrą sprendimo priėmimo metu. Perėjimas nuo lito susiejimo su valiutų krepšeliu prie orientacijos tik į euro truktų ne daugiau kaip 2 metus, kadangi vėliausiai 2000 m. pabaigoje Lietuvos pinigų ir finansų politika turėtų atitikti Europos valiutų sąjungos narystės reikalavimus.
3. Jeigu per artimiausius metus pastebimai padidės Europos Sąjungos šalių valiutų lyginamasis svoris Lietuvos ūkio subjektų atsiskaitymų su užsieniu (eksporto ir importo), valstybės skolos, bankų priimamų indėlių bei valiutos keitimo operacijų struktūroje, Lietuvos bankas svarstys galimybes susieti litą su euro be pereinamojo laikotarpio ir tarpinio valiutų krepšelio.
4. Jau 1997 metais Lietuvos bankas pradės laipsniškai pertvarkyti užsienio valiutos rezervų struktūrą, užtikrindamas didesnį Europos Sąjungos šalių valiutų lyginamąjį svorį.
5. Litas iš pradžių bus susietas su valiutų krepšeliu ar valiuta lygiai taip pat kaip dabar su JAV doleriu, t. y. nustačius absoliučiai fiksuotą kursą, pagal kurį Lietuvos bankas įsipareigotų pirkti ir parduoti neribotas bazinės valiutos sumas.
Lietuvos bankas laikysis absoliučiai fiksuoto kurso, siekdamas užtikrinti įmones ir gyventojus, kad pinigų politikos reforma nebus vykdoma jų sąskaita. Ši pozicija pirmiausia būtų svarbi tai visuomenės daliai, kuri nepakankamai pasitikėtų ekonomikos bei finansų politika ir bet kokius valiutos kurso sistemos pertvarkymus traktuotų kaip ketinimus nuvertinti litą.
6. Jeigu iškiltų poreikis atlikti nežymias lito kurso korekcijas viena ar kita kryptimi (bet kuriuo atveju ne anksčiau kaip 1999 m. pabaigoje), valiutos kurso sistemai reikėtų suteikti daugiau lankstumo, nustatant gana siauras lito kurso svyravimo ribas valiutų krepšelio ar valiutos atžvilgiu. Būtų atkurta tarpbankinė valiutų rinka, kurioje lito ir valiutų krepšelio ar valiutos faktinis kursas svyruotų pagal pasiūlą ir paklausą, nenukrypdamas nuo oficialaus fiksuoto kurso į vieną ar kitą pusę daugiau kaip nustatytu procentu. Jeigu tarpbankinės valiutų rinkos kursas pradėtų viršyti numatytas ribas, Lietuvos bankas vykdytų atitinkamas valiutos intervencijas.
7. Šiuo metu tokia valiutos kurso reguliavimo sistema funkcionuoja Europos Sąjungoje (Europos valiutų sistema) ir daugelyje Rytų bei Vidurio Europos valstybių. Prasidėjus žymiam trumpalaikio kapitalo eksportui arba importui, atsiradus spekuliaciniam spaudimui valiutos kursui, ji apsaugo centrinį banką nuo bereikalingų užsienio rezervų praradimų, nes valiutų rinkoje veikia tam tikri savireguliacijos dėsniai.
Be to, esant absoliučiai fiksuotam valiutos kursui, centrinis bankas, susidūręs su intensyviu trumpalaikio užsienio kapitalo importu, yra priverstas sparčiai didinti nacionalinių pinigų kiekį. Nustačius valiutos kurso svyravimo ribas, spekuliaciniam kapitalui tektų įkalkuliuoti lito kurso kitimo riziką, o tai turėtų stabilizuojantį poveikį jo srautams.
1. Pirmajame pinigų politikos raidos etape Lietuvos bankas ir toliau laikysis su Tarptautiniu valiutos fondu suderintų grynųjų Lietuvos banko užsienio rezervų limitų, kurie yra nustatyti kiekvienam ketvirčiui: 1996 m. gruodžio mėn. – 133,1 mln. USD, 1997 m. kovo mėn. – 133,4 mln. USD, 1997 m. birželio mėn. – 135,2 mln. USD (projektas), 1997 m. rugsėjo mėn. – 135,5 mln. USD (projektas).
2. Antrajame etape reformavus valiutų valdybą ir perėjus prie diskretiškai reguliuojamos pinigų emisijos, Lietuvos bankas orientuosis į grynųjų vidinių aktyvų rodiklį. Lietuvos banko grynieji vidiniai aktyvai apskaičiuojami kaip rezervinių pinigų (pinigų atsargos) ir grynųjų užsienio rezervų skirtumas. Jie susideda iš pretenzijų valdžios bei valdymo organams ir privačiam sektoriui, pretenzijų vietos bankams, kurias sudaro paskolos bankams bei juose esantys Lietuvos banko indėliai litais ir užsienio valiuta, iš jų atėmus Lietuvos banko įsipareigojimus minėtoms institucijoms ir jo kapitalo bei rezervų sąskaitas.
Lietuvos bankas nusistatys grynųjų vidinių aktyvų limitus, kurie bus periodiškai koreguojami, atsižvelgiant į pinigų politikos uždavinius ir konkrečią situaciją finansų rinkoje.
3. Šiame etape Lietuvos bankas jau galės vykdyti aktyvesnę palūkanų normų politiką, pradėdamas organizuoti atpirkimo sandorių kiekio aukcionus ir nustatydamas juose fiksuotas palūkanų normas. Jeigu Lietuvos banko užsienio atsargos imtų mažėti ir susvyruotų pasitikėjimas stabiliu nacionalinės valiutos kursu, bus nustatomos didesnės palūkanų normos ir signalizuojami pinigų rinkai centrinio banko ketinimai sugriežtinti pinigų politiką.
4. Antrajame etape, esant absoliučiai fiksuotam lito kursui ir Lietuvos banko įsipareigojimui šiuo kursu pirkti ir parduoti neribotas bazinės valiutos sumas, bus sudėtinga reguliuoti pinigų kiekį, kadangi jo pokyčiai priklausys ne tik nuo centrinio banko politikos, bet ir nuo ūkio subjektų, keičiančių valiutą per komercinius bankus, poreikių. Riboto masto „sterilizavimo“ operacijos ir palūkanų reguliavimas padės tik išlyginti drastiškus pinigų kiekio svyravimus, tačiau nepakeis jo kitimo tendencijų.
Dėl tos pačios priežasties šiame etape nepavyks veiksmingai kontroliuoti ir Lietuvos banko grynųjų užsienio rezervų rodiklio.
5. Platesnės galimybės reguliuoti pinigų kiekį atsirastų tik trečiajame etape ir tik tada, kai būtų pasirinkta lito kurso svyravimo ribų politika.
Šiuo atveju centrinis bankas, turėdamas tam tikrą valiutos kurso svyravimo erdvę, galėtų labiau koncentruotis pinigų kiekio kontrolei. Be to, ši valiutos kurso sistema slopinančiai veiktų spekuliacinio užsienio kapitalo srautus, kadangi trumpalaikiai investuotojai susidurtų tiek su lito atpigimo, tiek ir su pabrangimo rizika.
6. Kaip orientyrą būtų tikslingiausia pasirinkti rezervinių pinigų arba vadinamosios pinigų atsargos rodiklį, kadangi jį centrinis bankas gali kontroliuoti lengviau negu pinigų P1 arba pinigų plačiąja prasme (P2) rodiklius. Siekiant efektyviau reguliuoti pinigų kiekį, reikėtų dar labiau suaktyvinti palūkanų normų politiką, naudojant visas ligi tol įdiegtas pinigų politikos priemones.