LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

N U T A R I M A S

DĖL LIETUVOS RADIJO IR TELEVIZIJOS STATUTO 7 BEI 9.3 STRAIPSNIŲ, TAIP PAT DĖL RADIJO IR TELEVIZIJOS PROGRAMŲ TRANSLIAVIMO VALSTYBINIŲ ĮRENGINIŲ NUOMOS PRIVAČIOMS REDAKCIJOMS KONKURSŲ ORGANIZAVIMO TECHNINĖS KOMISIJOS NUOSTATŲ 3 BEI 12 PUNKTŲ ATITIKIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

1995 m. balandžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Algirdo Gailiūno, Kęstučio Lapinsko, Zigmo Levickio, Vlado Pavilonio, Prano Vytauto Rasimavičiaus, Stasio Stačioko, Teodoros Staugaitienės, Stasio Šedbaro ir Juozo Žilio,

sekretoriaujant Rolandai Stimbirytei,

dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės atstovams advokatams Isaakui Kaganui ir Vygantui Barkauskui,

suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovui Gediminui Ilgūnui,

suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovams Ievai Laurinavičienei, Gintautui Pangoniui ir Anicetui Stelingiui,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio pirmąja dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pirmąja dalimi, viešame Teismo posėdyje 1995 m. kovo 29 d. išnagrinėjo bylą Nr. 19/94 pagal pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Lietuvos radijo ir televizijos statuto 7 ir 9.3 straipsniai atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją, taip pat ar Radijo ir televizijos programų transliavimo valstybinių įrenginių nuomos privačioms redakcijoms konkursų organizavimo techninės komisijos nuostatų 3 punktas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją bei Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 6 straipsnį ir ar minėtų nuostatų 12 punktas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją bei Lietuvos Respublikos spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymo 1 straipsnio antrąją dalį bei 3 straipsnį.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. gegužės 10 d. nutarimu „Dėl Lietuvos radijo ir televizijos statuto tvirtinimo“ (Žin., 1990, Nr. 15-424) patvirtino Lietuvos radijo ir televizijos statutą (toliau nutarime – Statutas), kurį Seimas 1993 m. gruodžio 23 d. nutarimu „Dėl Lietuvos radijo ir televizijos statuto pakeitimo ir papildymo“ (Žin., 1994, Nr. 1-8) iš dalies pakeitė.

Vyriausybė 1993 m. kovo 3 d. nutarimo Nr. 126 „Dėl Radijo ir televizijos programų transliavimo įrenginių nuomos privačioms redakcijoms konkursų organizavimo techninės komisijos nuostatų patvirtinimo“ 1.2 punktu patvirtino Radijo ir televizijos programų transliavimo valstybinių įrenginių nuomos privačioms redakcijoms konkursų organizavimo techninės komisijos nuostatus (Žin., 1993, Nr. 9-215; toliau nutarime – Nuostatai).

Šiais teisės aktais, be kita ko, nustatyta:

1) Lietuvos radijas ir televizija (toliau nutarime – LRTV) valdo programų rengimo priemones ir pirmumo teise naudojasi siuntimo įrenginiais bei radijo relinių linijų tinklu (Statuto 7 straipsnis);

2) Lietuvos Respublikos ryšių ir informatikos ministerija programų transliavimo įrenginius gali konkurso tvarka nuomoti privačioms redakcijoms (Nuostatų 1 punktas);

3) Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta Radijo ir televizijos programų transliavimo valstybinių įrenginių nuomos privačioms redakcijoms konkursų organizavimo techninė komisija (toliau nutarime – Komisija) organizuoja Radijo ir televizijos programų transliavimo valstybinių įrenginių nuomos konkursus (toliau nutarime – Konkursas) ir nustato jų nugalėtojus (Nuostatų 2 punktas);

4) Konkursų rezultatus tvirtina LRTV valdyba (toliau nutarime – Valdyba; Statuto 9.3 straipsnis, Nuostatų 3 punktas);

5) Komisija kontroliuoja, kaip Konkurso nugalėtojai, transliuodami radijo ar televizijos programas, laikosi Konkursui pateiktų koncepcijų (Nuostatų 12 punktas).

Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo ištirti, ar Lietuvos radijo ir televizijos statuto 7 ir 9.3 straipsniai atitinka Konstituciją, taip pat ar Radijo ir televizijos programų transliavimo valstybinių įrenginių nuomos privačioms redakcijoms konkursų organizavimo techninės komisijos nuostatų 3 punktas atitinka Konstituciją bei Konkurencijos įstatymą ir ar minėtų nuostatų 12 punktas atitinka Konstituciją bei Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymą.

Pareiškėjas savo prašymą grindžia šiais argumentais.

I. Dėl Lietuvos radijo ir televizijos statuto 7 ir 9.3 straipsnių atitikimo Konstitucijai, taip pat dėl Radijo ir televizijos programų transliavimo valstybinių įrenginių nuomos privačioms redakcijoms konkursų organizavimo techninės komisijos nuostatų 3 punkto atitikimo Konstitucijai bei Konkurencijos įstatymui.

1. Statuto 7 straipsnyje yra nustatyta: „Lietuvos radijas ir televizija valdo programų rengimo priemones ir pirmumo teise naudojasi siuntimo įrenginiais bei radijo relinių linijų tinklu“, o pagal 9.3 straipsnį Valdyba „tvirtina Radijo ir televizijos programų transliavimo įrenginių nuomos konkurso komisijos sprendimus“. Nuostatų 3 punkte yra nustatyta: „Konkursų rezultatus tvirtina Lietuvos radijo ir televizijos valdyba.“ Šiomis nuostatomis yra įtvirtinta monopolinė LRTV padėtis, palyginti su kitomis masinės informacijos priemonėmis. LRTV vadovauja generalinis direktorius (Statuto 8 straipsnis) ir ex offitio jis yra Valdybos narys (Statuto 14 straipsnis).

Konkursus organizuoja ir jų nugalėtojus nustato Komisija, tačiau jos sprendimas nėra galutinis. Konkurso rezultatus turi patvirtinti Valdyba. Taigi Valdybai suteikiama galimybė netvirtinti Konkurso rezultatų, juos keisti ir pan. Manipuliuodama šia galimybe, Valdyba sprendžia, kurios privačios radijo ir televizijos kompanijos gali eiti į eterį, o kurios – ne. Valdyba ne kartą yra pasinaudojusi galimybe piktnaudžiauti savo monopoline padėtimi. Pavyzdžiui, 1994 m. sausio 3 d. Komisija patvirtino 38 televizijos kanalo nuomos Konkurso rezultatus, tačiau Valdyba 1994 m. balandžio 5 d. nutarimu Konkurso rezultatus pakeitė ir nusprendė antradieniais, ketvirtadieniais ir šeštadieniais nutraukti konkurso nugalėtojos „Baltijos TV“ transliacijas, o atimtą laiką skirti masinės informacijos priemonės steigimo liudijimo neturinčiai ir konkurse nedalyvavusiai „TV Polonia“. Dar kitu atveju, kai „Baltijos TV“ laimėjo LTV-2 kanalo nuomos Konkursą, Valdyba nė nesvarstė Konkurso rezultatų tvirtinimo. Pareiškėjo nuomone, šie pavyzdžiai rodo, kad Statuto 9.3 straipsnis ir Nuostatų 3 punktas leidžia Valdybai tiesiogiai kištis į privačių kompanijų veiklą.

Todėl, pareiškėjo nuomone, Statuto 9.3 straipsnis ir Nuostatų 3 punktas prieštarauja Konstitucijos 44 straipsnio antrajai daliai, nustatančiai, jog „valstybė, politinės partijos, politinės ir visuomeninės organizacijos, kitos institucijos ar asmenys negali monopolizuoti masinės informacijos priemonių“, kadangi LRTV suteikiamos monopolinės teisės kitų masinės informacijos priemonių atžvilgiu.

2. Pareiškėjo teigimu, Statuto 9.3 straipsnis ir Nuostatų 3 punktas prieštarauja Konstitucijos 25 straipsnio antrajai daliai, kurioje yra nustatyta: „Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas.“ Nurodyti straipsnis ir punktas teisę skleisti informaciją bei idėjas padaro priklausomą nuo Valdybos. Pilietis ar organizacija, turintis masinės informacijos priemonės steigimo liudijimą ir laimėjęs Konkursą, negali realizuoti savo konstitucinių teisių, kadangi, kol Valdyba nepriima nutarimo, kuris nežinia kada bus priimtas ir neaišku, ar bus teigiamas, jos yra suspenduotos. Tuo tarpu Konstitucijos 25 straipsnio trečiojoje dalyje yra nustatyta: „Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.“ Pareiškėjo nuomone, minėti straipsnis ir punktas prieštarauja Konstitucijai ne tik pagal turinį, bet ir pagal formą, kadangi atitinkami aktai patvirtinti Seimo ir Vyriausybės nutarimais, o ne įstatymu.

3. Pareiškėjas nurodo, jog Statuto 9.3 straipsnis ir Nuostatų 3 punktas taip pat prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio pirmajai daliai, nustatančiai, kad „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva“, nes šiuo atveju privačios nuosavybės teisės, asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos realizavimas priklauso nuo monopolinę padėtį užimančios valstybinės institucijos – LRTV. Statutas ir Nuostatai susiję su Konstitucijos 46 straipsniu, nes radijo ir televizijos transliacijos yra viena iš ūkinės veiklos sričių, kurioje (išskyrus LRTV) dominuoja privatus kapitalas.

4. Pareiškėjo nuomone, Statuto 7 straipsnis prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio ketvirtajai daliai, nustatančiai, kad „įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę“, ir Konkurencijos įstatymo 6 straipsniui, kuriame yra nustatyta: „Valstybės valdymo organams ir savivaldybėms draudžiama priimti norminius aktus arba atlikti veiksmus, kurie riboja ūkinių subjektų savarankiškumą, ūkinių sutarčių sudarymą, trukdo steigti naujus ar pertvarkyti esamus ūkinius subjektus ir pakeisti jų veiklos pobūdį, suteikia privilegijas ar diskriminuoja atskirus ūkinius subjektus, ar kaip kitaip riboja konkurenciją.“ Statuto 7 straipsnyje LRTV yra suteiktos akivaizdžios privilegijos ir diskriminuojamos kitos radijo ir televizijos redakcijos. Jų egzistavimas tiesiogiai priklauso nuo LRTV. Kadangi Statutas neatitinka Konkurencijos įstatymo, jis neatitinka ir Konstitucijos 46 straipsnio ketvirtosios dalies.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Konkurencijos įstatymo 6 straipsnyje yra suformuluotas draudimas riboti konkurenciją. Šiam įstatymo straipsniui prieštarauja Nuostatų 3 punktas, kuriame šis draudimas yra pažeistas.

II. Dėl Radijo ir televizijos programų transliavimo valstybinių įrenginių nuomos privačioms redakcijoms konkursų organizavimo techninės komisijos nuostatų 12 punkto atitikimo Konstitucijai bei Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymui.

Nuostatų 12 punkte yra nustatyta: „Komisija kontroliuoja, kaip konkurso nugalėtojai, transliuodami radijo ar televizijos programas, laikosi konkursui pateiktų koncepcijų. Jeigu konkurso nugalėtojai nesilaiko šių koncepcijų, taip pat jeigu transliuojamų radijo ar televizijos programų signalų techniniai rodikliai neatitinka standartų, Komisija savo išvadas pateikia Spaudos kontrolės valdybai prie Teisingumo ministerijos arba kitoms valstybinėms tarnyboms, kurios sprendžia klausimą dėl tolesnės radijo ir televizijos programų transliavimo įrenginių nuomos.“ Pareiškėjo nuomone, tai prieštarauja Konstitucijos 44 straipsnio pirmajai daliai, kurioje nustatyta: „Masinės informacijos cenzūra draudžiama.“ Komisijos teisė kontroliuoti programų turinį nesant kriterijų, kaip nustatoma, ar laikomasi Konkursui pateiktos koncepcijos, prilygsta cenzūrai. Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymo 1 straipsnio antrojoje dalyje yra nustatyta: „Masinės informacijos priemonės laisvos ir necenzūruojamos. Kišimasis į jų veiklą rengiant ir skleidžiant informaciją yra neleistinas“, o 3 straipsnyje sakoma: „Masinės informacijos priemonės laisvai rengia ir skleidžia informaciją.“ Šio įstatymo 11 ir 12 straipsniuose nurodyti pagrindai, kada atitinkama valstybės institucija gali sustabdyti arba nutraukti masinės informacijos priemonės veiklą. Šių pagrindų aiškinti plačiau, įtraukiant Konkursui pateiktos koncepcijos laikymąsi, negalima. Todėl, pareiškėjo nuomone, Nuostatų 12 punktas prieštarauja ne tik Konstitucijai, bet ir Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymui.

III

Pareiškėjo atstovai teisminio posėdžio metu iš esmės pakartojo prašyme išdėstytus motyvus. Jie pabrėžė, kad pagal Statuto 19.4 straipsnį LRTV gali rengti ir transliuoti komercines laidas, reklamą. Valdyba atstovauja įstaigai, kuri užsiima ir komercija, todėl negalima teigti, kad ji gina valstybės interesus. Pasak pareiškėjo atstovų, dėl turimos teisės tvirtinti Konkurso rezultatus Valdyba tampa viršesnė už Vyriausybės patvirtintą Komisiją, o taip yra įtvirtinama privilegijuota Valdybos padėtis.

Pareiškėjo atstovai taip pat nurodė, kad Nuostatų 12 punktas, suteikiantis Komisijai teisę kontroliuoti, kaip privačios radijo ir televizijos redakcijos laikosi Konkursui pateiktų koncepcijų, prieštarauja Konstitucijai, nes riboja informacijos laisvę. Konstitucijos 25 straipsnio trečiojoje dalyje yra nustatyta, kad laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. Informacijos skleidimo apribojimai yra numatyti Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymo 6 straipsnyje, kuriame nustatyta, kas yra neskelbtina informacija (valstybės paslaptys, parengtinio tyrimo duomenų paskelbimas nesant raštiško prokuroro, tardytojo ar asmens, dariusio kvotą, leidimo, ir kt.), taip pat Civilinio kodekso 7 straipsnyje, Administracinių teisės pažeidimų kodekso 214, 2146, 2148 straipsniuose bei kituose įstatymuose. Tačiau įstatymuose nėra apribojimų, kurie būtų siejami su Konkursui pateiktos koncepcijos laikymusi. Nuostatų 12 punkte nėra koncepcijos apibrėžimo. Pareiškėjo atstovų nuomone, koncepcija – tai laidų apimtis, charakteristika, autorinių laidų apimtis ir pan. Komisija tikrina laidų turinį, o tai, pasak pareiškėjo, yra cenzūravimas. Kontroliuoti laidų turinį turėtų Spaudos kontrolės valdyba prie Teisingumo ministerijos, Kalbos inspekcija, teismai. Jeigu nesilaikoma sutarties reikalavimų, valstybinių programų transliavimo įrenginių nuomotojas turi teisę pareikšti ieškinį teisme.

Remdamiesi išdėstytais motyvais, pareiškėjo atstovai prašė Konstitucinį Teismą ištirti, ar Statuto 7 ir 9.3 straipsniai atitinka Konstituciją, taip pat ar Nuostatų 3 punktas atitinka Konstituciją bei Konkurencijos įstatymo 6 straipsnį ir ar Nuostatų 12 punktas atitinka Konstituciją bei Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymo 1 straipsnio antrąją dalį bei 3 straipsnį.

Bylos rengimo metu suinteresuoto asmens – Vyriausybės pateiktoje informacijoje nurodyta, kad radijo ir televizijos programas kurti bei platinti gali redakcijos, turinčios Spaudos kontrolės valdybos prie Teisingumo ministerijos leidimą. Programoms transliuoti šios redakcijos gali statyti nuosavas radijo, televizijos stotis, kloti kabelinės televizijos tinklus arba nuomotis valstybinius siųstuvus, jei jie laisvi. Leidimą statyti nuosavą stotį duoda Valstybinė elektros ryšių inspekcija. Valstybines radijo ir televizijos programas kuria LRTV. Ji valdo studijas, programoms kurti bei konservuoti reikalingą aparatūrą. Programoms transliuoti reikalingus įrenginius (siųstuvus, ryšių kanalus) LRTV pirmumo teise nuomoja iš Ryšių ir informatikos ministerijos (valstybinės įmonės „Lietuvos radijo ir televizijos centras“). Laisvus nuo LRTV programų transliavimo valstybinius siųstuvus Ryšių ir informatikos ministerija konkurso tvarka nuomoja kitoms redakcijoms. Konkursus organizuoja Vyriausybės patvirtinta Komisija. Ji konkrečių įrenginių nuomai parengia Konkurso nuostatus, kuriais vadovaujasi paskelbdama laimėtoją.

Suinteresuoto asmens – Seimo atstovas teisminio posėdžio metu paaiškino, jog Valdyba sukurta tam, kad derintų valstybės ir visuomenės interesus. Tai, kas vadinama privačių radijo ir televizijos redakcijų kontrole, yra tik minimalus poreikis apginti valstybės interesus. Valdyboje yra 17 narių, iš kurių tik vienas atstovauja LRTV – jos generalinis direktorius. Visi kiti 16 narių gali turėti savo komercines televizijas ir joms atstovauti. Valdyba neturi juridinio asmens statuso, savo biudžeto. Jos nariams mokami honorarai už posėdžiavimo laiką, kuriuos Finansų ministerija perveda į LRTV sąskaitą. Pagal Statutą Valdyba teikia siūlymus, kuriuos LRTV administracija gali vykdyti, o gali ir nevykdyti, taip pat ji turi teisę siūlyti atleisti generalinį direktorių. Kitoms institucijoms ji gali daryti poveikį tik remdamasi Statuto 9.3 straipsniu, t. y. tvirtindama Komisijos sprendimus.

Suinteresuoto asmens – Seimo atstovas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, jog LRTV monopolizuoja elektroninių masinės informacijos priemonių veiklą. Jis nurodė, kad 70% eterio priklauso privačioms redakcijoms; iš trijų televizijos kanalų du yra komerciniai; daug privačių redakcijų yra ir rajonuose. Valstybinius transliavimo įrenginius valdo Ryšių ir informatikos ministerija; 75% jų naudoja privačios redakcijos, o 25% – LRTV. Tačiau, pasak suinteresuoto asmens atstovo, Valdyba gali sukurti radijo ir televizijos monopolį, jeigu Komisija nuspręstų 90% visų kanalų išnuomoti LRTV, o Valdyba tokį sprendimą patvirtintų.

Suinteresuoto asmens atstovas nurodė, kad Valdyba dirba kartu su Komisija, nurodo jai išankstines Konkurso sąlygas ir tik po to tvirtina Konkurso rezultatus arba jų netvirtina. Konkurso nuostatus rengia Komisija atsižvelgdama į Valdybos pateiktas sąlygas.

Suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovai teisminio nagrinėjimo metu paaiškino, kad Lietuvoje yra 149 televizijos programų transliavimo siųstuvai, iš kurių 26 siųstuvai yra privatūs, o 51 nuomoja LRTV. Lietuvoje leidžiama statyti privačius programų transliavimo siųstuvus. Komisija kontroliuoja tik išnuomotų valstybinių kanalų naudojimą. Nei Valdyba, nei Komisija neturi įtakos privačioms redakcijoms priklausančių programų transliavimo įrenginių naudojimo sąlygoms. Šios redakcijos dirba pagal savo galimybes, jokio kišimosi ar kontrolės, kiek transliuojama autorinių laidų ir pan., nėra.

Suinteresuoto asmens atstovai nurodė, kad koncepcija – tai išankstinės sąlygos, kurias turi nurodyti ir kurių privalo laikytis Konkurso dalyviai: techninės sąlygos, programų laikas ir kalba, autorinių laidų skaičius, filmavimo aparatūros tipas ir t. t. Komisija negali kontroliuoti, ar visiškai laikomasi koncepcijos, nes nėra kompetentinga vertinti programų meninio lygio. Todėl Komisija kreipiasi į Valdybą.

Suinteresuotų asmenų – Seimo ir Vyriausybės atstovai prašė Konstitucinį Teismą pripažinti, kad Statuto 7 ir 9.3 straipsniai neprieštarauja Konstitucijai, taip pat kad Nuostatų 3 punktas neprieštarauja Konstitucijai bei Konkurencijos įstatymo 6 straipsniui ir kad nuostatų 12 punktas neprieštarauja Konstitucijai bei Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymo 1 straipsnio antrajai daliai bei 3 straipsniui.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

Viena pagrindinių žmogaus teisių yra teisė turėti įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Galimybė kiekvienam žmogui laisvai formuoti savo nuomonę bei pažiūras ir laisvai jas skleisti – būtina sąlyga demokratijai sukurti ir išsaugoti. Todėl demokratinės valstybės įstatymai įtvirtina ir gina ne tik subjektyvią žmogaus teisę turėti ir laisvai reikšti įsitikinimus – jais informacijos laisvė įtvirtinama kaip objektyvus visuomenės poreikis. Tai reiškia, kad turi būti ginama ne tik informacijos laisvė apskritai, bet ir masinės informacijos priemonių laisvė kaip informacijos laisvės išraiška jos objektyviąja forma. Informacijos laisvė nėra absoliuti ar viską apimanti, nes naudojantis ja susiduriama su tokiais reikalavimais, kurie demokratinėje visuomenėje yra būtini, kad apsaugotų konstitucinę santvarką, žmogaus laisves ir teises. Todėl įstatymais gali būti nustatomi informacijos laisvės apribojimai, reglamentuojama masinės informacijos priemonių veikla.

Radijui ir televizijai dėl jų ypač didelio poveikio plačiai auditorijai, taip pat dėl to, kad radijo ir televizijos programų transliavimo techninės galimybės nėra neribotos, keliami didesni reikalavimai nei kitoms masinės informacijos priemonėms. Informacijos laisvę būtina derinti su tam tikrų techninių reikalavimų, keliamų audiovizualinės masinės informacijos priemonėms, vykdymu. Įstatymais gali būti reglamentuojama informacijos priemonių naudojimo tvarka, nes, pvz., nustatant radijo ir televizijos programų transliavimo įrenginių naudojimo sąlygas atsižvelgiama į jų technines charakteristikas. Svarbu, kad dėl informacijos laisvės apribojimų, masinės informacijos priemonių reglamentavimo nebūtų pažeistas demokratinės valstybės principas – pliuralizmas. Tai garantuojama masinės informacijos priemonių monopolizavimo ir informacijos cenzūros uždraudimu, kitomis teisinėmis priemonėmis.

1. Konstitucijos 25 straipsnio pirmojoje dalyje yra nustatyta: „Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti.“

Žmogaus teisė turėti savo įsitikinimus turi būti pagrįsta realia galimybe laisvai juos formuoti įvairios informacijos pagrindu, įskaitant teisę nevaržomai gauti informaciją. Teisė laisvai reikšti įsitikinimus yra viena iš vadinamųjų komunikacijų laisvių. Ji suprantama kaip kitiems asmenims skirtos informacijos skleidimas. Tik tokiame procese atsiranda visuomeninis kontaktas, formuojasi viešoji nuomonė.

Konstitucijos 25 straipsnio antrojoje dalyje yra nustatyta: „Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas.“

Šios normos paskirtis – garantuoti žmogaus subjektines teises ir laisves. Ji taip pat saugo ir visą komunikacijos procesą, taigi ir masinės informacijos priemonių teisę nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Pareiškėjo teigimu, Konstitucijos 25 straipsnio antrajai daliai prieštarauja Statuto 9.3 straipsnis ir Nuostatų 3 punktas, nustatantys, kad Valdyba tvirtina Konkurso rezultatus, nes teisę skleisti informaciją bei idėjas padaro priklausomą nuo Valdybos, leidžia jai kištis į privačių masinės informacijos priemonių veiklą. Nagrinėjant, ar šios normos atitinka Konstituciją, būtina įvertinti Valdybos teisinį statusą.

Valdybos teisinis statusas nustatytas Statute, kurį Aukščiausioji Taryba patvirtino 1990 m. gegužės 10 d. nutarimu. Tuo metu Lietuvos radijo ir televizijos programas rengė ir transliavo tik valstybės įstaiga – LRTV. Statute suformuluoti LRTV uždaviniai – rinkti ir platinti informaciją apie Lietuvą ir pasaulį, kurti, skleisti ir saugoti kultūros vertybes, formuoti tolerantišką ir humanišką visuomenę ir kt., taip pat nustatyti veiklos principai – objektyvumas, demokratija, žodžio, kūrybos ir sąžinės laisvė; įtvirtinta pliuralizmo, t. y. įvairių pažiūrų ir įsitikinimų reiškimo, galimybė. Pagal Statuto 8 straipsnį LRTV vadovauja Valdyba ir generalinis direktorius. Valdyba kontroliuoja, kaip laikomasi Statuto (9.1 straipsnis), puoselėja valstybės nepriklausomybę, formuoja laidų politinę ir kultūrinę strategiją (9.4 straipsnis), atlieka kitus Statute numatytus veiksmus. Valdybai skiriamas svarbus vaidmuo kuriant naują pliuralistinį valstybės radiją ir televiziją. Valdyba sudaryta iš visuomenės ir LRTV darbuotojų atstovų. Reikšminga tai, kad tokiu būdu visuomenei buvo suteikta galimybė kontroliuoti valstybės radiją ir televiziją.

Tačiau šalyje pradėjus veikti privačioms radijo ir televizijos redakcijoms susidarė nauja situacija. LRTV tapo viena iš keleto radijo ir televizijos kompanijų. Valdyba, nors ir sudaryta Aukščiausiosios Tarybos, yra vienos įstaigos – LRTV vadovaujantis organas. Ji kontroliuoja, kaip laikomasi šios įstaigos Statuto, atsiskaito ne už savo, kaip nuo jokio programų rengėjo nepriklausomo organo, darbą, bet už vadovaujamos įstaigos – LRTV veiklą. Taigi Valdyba pagal statusą turi apsiriboti tik valstybės radijo ir televizijos veikla. Būdama tokio statuso, Valdyba negali turėti įgalinimų daryti poveikį privačioms radijo ir televizijos redakcijoms.

Daugelyje valstybių veikia nepriklausomi nuo programų rengėjų radijo ir televizijos transliacijų koordinacijos ir kontrolės organai, kuriems, be kitų funkcijų, pavedama spręsti licencijų, valstybei priklausančių transliavimo įrenginių suteikimo naudotis privačioms redakcijoms klausimus (pvz., Švedijoje Transliacijų komisija yra atsakinga už licencijavimo procedūras; Danijoje Transliacijų komitetas priima galutinius sprendimus paskirstant siųstuvus, suteikiant licencijas; Lenkijoje Šalies radiofonijos ir televizijos tarybos pirmininkas spaudoje skelbia apie galimybę privačioms organizacijoms gauti koncesijas radijo ir televizijos programoms transliuoti, remdamasis šios Tarybos nutarimu priima galutinį sprendimą dėl koncesijų suteikimo). Valdyba, pagal Statutą būdama valstybės įstaigos – LRTV vadovaujantis organas, negali būti visų šalyje veikiančių radijo ir televizijos redakcijų veiklos koordinacijos ir kontrolės organas. Todėl ji neturi turėti teisės spręsti transliavimo įrenginių nuomos privačioms redakcijoms klausimus.

Valstybei nuosavybės teise priklausančius programų transliavimo įrenginius patikėjimo teise valdo ne LRTV, bet Ryšių ir informatikos ministerijos Lietuvos radijo ir televizijos centras. Valdyba, kaip LRTV organas, taip pat neturi teisės disponuoti šiais įrenginiais.

Statuto 9.3 straipsnio norma, kad Valdyba „tvirtina Radijo ir televizijos programų transliavimo įrenginių nuomos konkurso komisijos sprendimus“, suponuoja tai, jog Valdyba gali ir netvirtinti Komisijos sprendimo. Kadangi Statute tokia Valdybos teisė nesaistoma jokiomis teisinėmis sąlygomis, faktiškai yra įteisintas nemotyvuotas, vienašališkas Konkurso rezultatų nustatymas, o tai sudaro galimybę Konkurse dalyvavusių privačių masinės informacijos priemonių veiklai kliudyti. Statute taip pat nenustatyti Komisijos nutarimo svarstymo bei sprendimo šiuo klausimu priėmimo terminai. Vilkinant priimti sprendimą taip pat gali būti kliudoma skleisti informaciją bei idėjas.

Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad Statuto 9.3 straipsnio ir analogiško Nuostatų 3 punkto norma, kuri yra ir Vyriausybės 1993 m. kovo 3 d. nutarimo „Dėl Radijo ir televizijos programų transliavimo valstybinių įrenginių nuomos privačioms redakcijoms konkursų organizavimo techninės komisijos patvirtinimo“ 2 punkte, prieštarauja Konstitucijos 25 straipsnio antrajai daliai.

2. Konstitucijos 44 straipsnio antrojoje dalyje yra nustatyta: „Valstybė, politinės partijos, politinės ir visuomeninės organizacijos, kitos institucijos ar asmenys negali monopolizuoti masinės informacijos priemonių.“

Monopolis – tai išimtinė asmens, asmenų grupės ar valstybės teisė veikti kurioje nors srityje. Monopolis yra ir tokia būklė, situacija, kai kuris nors asmuo arba organizacija tam tikroje srityje gali veikti be konkurencijos.

Taigi Konstitucijos 44 straipsnio antrosios dalies norma neleidžia valstybei, politinėms partijoms, politinėms ir visuomeninėms organizacijoms, kitoms institucijoms ar asmenims monopolizuoti radijo ir televizijos programų rengimo ir skleidimo, suponuoja atitinkamą teisinį antimonopolinį sureguliavimą.

Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymo 2 straipsnyje yra nustatyta, kad masinės informacijos priemonės yra ir televizijos bei radijo laidos, kurias rengia ir platina valstybinės, politinės, visuomeninės organizacijos bei visuomeniniai judėjimai, taip pat Lietuvos Respublikos piliečiai. Masinės informacijos priemonėms atstovauja televizijos ir radijo redakcijos, kitos įstaigos ar asmenys, rengiantys ir skleidžiantys masinę informaciją.

Statuto 7 straipsnyje yra nustatyta: „Lietuvos radijas ir televizija valdo programų rengimo priemones ir pirmumo teise naudojasi siuntimo įrenginiais bei radijo relinių linijų tinklu.“ „Teisė valdyti“ ir „teisė naudotis“ yra nuosavybės teisės turinio sąvokos, todėl klausimas, ar minėtoje normoje yra įtvirtintas LRTV monopolis, pirmiausia svarstytinas nuosavybės teisės požiūriu.

Pagal Civilinio kodekso 97 straipsnį vienas iš viešosios nuosavybės teisės subjektų yra valstybė. Subjektines nuosavybės teises visiškai įgyvendina aukščiausiosios valstybinės valdžios bei valdymo institucijos (Civilinio kodekso 99 straipsnio pirmoji dalis). Tuo tarpu valstybinės įmonės, įstaigos ir organizacijos atitinkamą valstybės turtą valdo, naudoja bei disponuoja juo turto patikėjimo teisėmis, vadovaudamosi savo įstatais (nuostatais) (Civilinio kodekso 99 straipsnio antroji dalis).

Lietuvos Respublikos ryšių įstatymo 6 straipsnyje yra nustatyta: „Pašto ir elektros ryšių tinklai bei priemonės, kurias valdo valstybinės ryšių įmonės, yra Lietuvos Respublikos valstybinė nuosavybė. Paskiri vietiniai miesto ir kaimo telefono, radijo ir televizijos tinklai bei stotys gali būti savivaldybių, įmonių, įstaigų, organizacijų ir fizinių asmenų nuosavybė.“ Valstybinius radijo ir televizijos programų transliavimo įrenginius patikėjimo teise valdo Ryšių ir informatikos ministerijos Lietuvos radijo ir televizijos centras. Šiuos įrenginius jis nuomoja valstybiniams juridiniams asmenims, privačioms radijo ir televizijos redakcijoms bei fiziniams asmenims.

Pagal Statuto 7 straipsnį LRTV valdo programų rengimo priemones ir pirmumo teise naudojasi siuntimo įrenginiais bei radijo relinių linijų tinklu. Pirmumo teisę įgyvendina pagal Vyriausybės 1992 m. gruodžio 7 d. nutarimą „Dėl radijo ir televizijos tinklų nuomos“ ne konkurso tvarka nuomodama programų transliavimo įrenginius iš Ryšių ir informatikos ministerijos Lietuvos radijo ir televizijos centro. Taigi Statute nustatyta LRTV teisė valdyti programų rengimo priemones ir pirmumo teisė naudotis siuntimo įrenginiais bei radijo relinių linijų tinklu yra grindžiama valstybės nuosavybės teise į šį turtą. Ši nuosavybės teisė yra įtvirtinta įstatymuose, kurie šioje byloje nėra nagrinėjimo dalykas. Tai, kad ne privačioms redakcijoms, o valstybės įstaigai suteikiama pirmumo teisė naudotis valstybės turtu, turtinių santykių sureguliavimo atžvilgiu yra suprantamas ir minėtoms Civilinio kodekso normoms neprieštaraujantis teisinis sprendimas.

Tačiau šiuo atveju ne tai yra svarbiausia, nes kalbama ne tiek apie teisę turėti programų transliavimo techniką kaip nuosavybę, kiek apie išimtinę teisę ar galimybę skleisti informaciją ir tokiu būdu daryti išskirtinį poveikį viešajai nuomonei. Konstitucijoje įtvirtintas draudimas monopolizuoti masinės informacijos priemones visų pirma reiškia draudimą monopolizuoti radijo ir televizijos programų rengimą ir informacijos skleidimą. Todėl apie valstybės ar valstybės įstaigos monopolį šioje srityje sprendžiama iš to, ar privačios radijo ir televizijos redakcijos turi teisę rengti ir transliuoti radijo ir televizijos programas pagal įstatymuose nustatytus visiems programų skleidėjams bendrus reikalavimus.

Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymo 3 straipsnyje yra nustatyta: „Masinės informacijos priemonės laisvai rengia ir skleidžia informaciją.“ Privačios radijo ir televizijos redakcijos gali turėti nuosavus vietinius radijo ar televizijos tinklus bei stotis (Ryšių įstatymo 6 straipsnis) arba nuomotis valstybei priklausančius transliavimo įrenginius (Vyriausybės 1992 m. gruodžio 7 d. nutarimas „Dėl radijo ir televizijos tinklų nuomos“). Šio nutarimo 1 punkte nustatyta, kad Ryšių ir informatikos ministerija turi teisę konkurso būdu nuomoti valstybinius radijo ir televizijos siųstuvus, laidinės radiofikacijos ir kabelinės televizijos kanalus, tarp jų ir nuomojamus LRTV (laisvu nuo jų darbo metu). Analogiška norma yra įrašyta Nuostatų 1 punkte: „Ryšių ir informatikos ministerija Lietuvos radijo ir televizijos programų transliavimo įrenginius, kuriais netransliuojamos programos, privačioms redakcijoms gali išnuomoti konkurso tvarka.“

Taigi Statuto 7 straipsnio norma, jog LRTV pirmumo teise naudojasi transliavimo įrenginiais, reiškia, kad, be šios valstybės įstaigos, jais galės naudotis ir kitos radijo ir televizijos redakcijos. Šioje normoje yra įtvirtinta garantija, kad valstybė ar jos įstaigos gali naudotis programų transliavimo įrenginiais. LRTV pirmumo teisė naudotis siuntimo įrenginiais nėra neribojama (viską apimanti). Pirmumo teisė reiškia tik teisę ne konkurso tvarka nuomoti šiuos įrenginius iš Ryšių ir informatikos ministerijos Lietuvos radijo ir televizijos centro. Jeigu pirmumo teisė būtų suprantama kaip absoliuti valstybės teisė savo turimus transliavimo įrenginius panaudoti tik valstybės įstaigos LRTV programoms transliuoti, tai ši norma būtų ydinga. Ginčijamoje Statuto normoje nėra nurodytos įrenginių naudojimo sąlygos, garantuojančios kitų radijo ir televizijos redakcijų teisę transliuoti savo programas. Tačiau kvotos, kitos sąlygos, užtikrinančios pliuralizmą radijuje ir televizijoje, paprastai nustatomos įstatymuose, reguliuojančiuose apskritai masinės informacijos priemonių veiklą arba visų radijo ir televizijos priemonių veiklą. Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad Statuto 7 straipsnyje nėra įtvirtintas LRTV monopolis. Ši ginčijama norma neprieštarauja Konstitucijos 44 straipsnio antrajai daliai.

Taip pat nėra pagrindo teigti, kad LRTV monopolinę padėtį įtvirtina Statuto 9.3 straipsnis ir Nuostatų 3 punktas, pagal kuriuos Valdyba tvirtina Konkurso rezultatus. Pagal Vyriausybės 1992 m. gruodžio 7 d. nutarimą „Dėl radijo ir televizijos tinklų nuomos“ ir ginčijamus Nuostatus Ryšių ir informatikos ministerija konkurso būdu nuomoja privačioms redakcijoms valstybinio radijo ir televizijos nenaudojamus programų transliavimo įrenginius. LRTV Konkurse nedalyvauja. Konkursą organizuoja ir rezultatus nustato Vyriausybės patvirtinta komisija. Privačios radijo ir televizijos redakcijos išsinuomotais valstybiniais įrenginiais transliuoja savo programas. Dėl ginčijamų teisės normų LRTV padėtis netapo monopolinė.

Pažymėtina, kad valstybinio radijo ir televizijos idėja demokratinėse valstybėse nelaikoma nepriimtina. Europos žmogaus teisių komisija (EŽTK) prieš tam tikrą laiką laikėsi nuomonės, kad valstybė gali gana plačiai reglamentuoti radijo ir televizijos veiklą. Ji rėmėsi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio 1 punktu, kuriame sakoma: „Kiekvienas turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus. Ši teisė apima laisvę laikytis savo nuomonės, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas, valdžios pareigūnų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų. Šis straipsnis neturi trukdyti valstybėms kelti reikalavimų licencijuoti radijo, televizijos ar kino įstaigas.“ Paskutinis 1 punkto sakinys buvo aiškinamas taip: valstybės turi teisę, bet ne pareigą suteikti licencijas radijo ir televizijos transliacijoms (EŽTK,1968, 1972, 1976. Sprendimai dėl skundo leistinumo. Digest. S. 430-431). Šis požiūris keitėsi, ir pastaruoju metu Europos žmogaus teisių teismo praktika remiasi tuo, kad licencijų suteikimu neturima varžyti radijo ir televizijos laisvės, bet valstybinio radijo ir televizijos galimybė neatmetama. Svarbu, kad valstybinis radijas ir televizija, kaip ir bet kuri kita masinės informacijos priemonė, neturėtų informacijos skleidimo monopolio.

1994 m. gruodžio 7–8 d. įvykusi Ketvirtoji Europos ministrų konferencija, skirta masinės informacijos priemonių politikai, 1 rezoliucijoje pripažino, jog valstybinė transliacijos tarnyba, tiek radijas, tiek televizija, propaguoja vertybes, sudarančias politinių, teisinių ir socialinių demokratinių visuomenių struktūrų pagrindą, ir ypač pagarbą žmogaus teisėms, kultūrai ir politiniam pliuralizmui. Konferencijoje dalyvavusios valstybės įsipareigojo garantuoti valstybinių programų transliacijos tarnyboms nepriklausomybę nuo politinio ir ekonominio kišimosi, taip pat pabrėžė, kad valstybiniai programų transliuotojai turi būti tiesiogiai atsakingi visuomenei. Konferencija pažymėjo, kad ypač svarbus pastarųjų metų programų transliacijos pasikeitimas yra mišrios, t. y. valstybinės ir komercinės, transliacijos sistemos atsiradimas.

3. Konstitucijos 46 straipsnio pirmojoje dalyje yra nustatyta: „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.“

Ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva remiasi prigimtine žmogaus asmens laisve ir prigimtine teise turėti nuosavybę. Ūkinės veiklos laisvė reiškia teisę laisvai pasirinkti užsiėmimą ir gyvenamąją vietą, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumą, teisę į sutarčių sudarymo laisvę, į konkurencijos laisvę.

Ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, jos įgyvendinimui nustatomi privalomi reikalavimai ir apribojimai. Tačiau valstybė ir kiti subjektai negali neribotai kištis į asmens ūkinę veiklą. Neleistina apribojimais paneigti tokių esminių ūkinės veiklos laisvės nuostatų kaip ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumas, sąžininga konkurencija ir kt.

Privačios radijo ir televizijos transliacijos – tai viena iš ūkinės veiklos sričių. Pagal Statutą LRTV taip pat turi teisę užsiimti ūkine veikla: leisti knygas, periodinius leidinius, rengti ir transliuoti komercines laidas ir reklamą, organizuoti kitus komercinio pobūdžio renginius. Todėl santykiams, susijusiems su masinės informacijos priemonių veikla, taikomos tiek informacijos laisvę įtvirtinančios, tiek ūkinę veiklą reglamentuojančios teisės normos.

Tiek privačios radijo ir televizijos redakcijos, tiek LRTV yra ūkinės veiklos dalyvės. Tuo tarpu Statuto 9.3 straipsnyje ir Nuostatų 3 punkte vienos iš jų – LRTV vadovaujančiam organui Valdybai yra suteikta teisė tvirtinti programų transliavimo įrenginių privačioms redakcijoms nuomos konkursų rezultatus. Tačiau suteikimas vienam iš tos pačios ūkinės veiklos dalyvių ar jo organui teisės priimti sprendimus, turinčius įtakos tai ūkinei veiklai, nesiderina su ūkio subjektų lygiateisiškumo nuostata. Toks teisinis sureguliavimas asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos įgyvendinimą padaro priklausomą nuo valstybės įstaigos vadovaujančio organo. Tai prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio pirmajai daliai.

4. Konstitucijos 46 straipsnio ketvirtojoje dalyje yra įtvirtintos ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos teisinės garantijos: „Įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę.“

Pareiškėjo teigimu, Statuto 7 straipsnis, kuriame nustatyta, kad LRTV valdo programų rengimo priemones ir pirmumo teise naudojasi siuntimo įrenginiais bei radijo relinių linijų tinklu, prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam sąžiningos konkurencijos laisvės principui. Sąžiningos konkurencijos laisvės samprata yra sukonkretinta Konkurencijos įstatyme. Todėl ginčijamas Statuto 7 straipsnis vertintinas remiantis ne tik Konstitucijos, bet ir Konkurencijos įstatymo normomis. Pagal šio įstatymo 2 straipsnį konkurencija – tai varžybos, kurių metu ūkiniai subjektai, nepriklausomai veikdami rinkoje, riboja vienas kito galimybes dominuoti toje rinkoje ir skatina vartotojams reikalingų prekių gamybą bei jos efektyvumo didinimą; prekė – tai veiklos rezultatas, realizavimui skirta produkcija, patarnavimai, paslaugos. Įstatymu ūkiniams subjektams draudžiama atlikti konkurenciją ribojančius veiksmus bei nesąžiningos konkurencijos veikas; valstybės valdymo organams ir savivaldybėms draudžiama priimti norminius aktus arba atlikti veiksmus, kurie riboja ūkinių subjektų savarankiškumą, ūkinių sutarčių sudarymą, trukdo steigti naujus ar pertvarkyti esamus ūkinius subjektus ir pakeisti jų veiklos pobūdį, suteikia privilegijas ar diskriminuoja atskirus ūkinius subjektus arba kaip nors kitaip riboja konkurenciją (6 straipsnis).

Privilegija – tai išimtinė teisė arba lengvata, suteikiama asmeniui, organizacijai, kitam subjektui. Statuto 7 straipsnyje LRTV suteikta teisė valdyti programų rengimo priemones ir pirmumo teise naudotis siuntimo įrenginiais bei radijo relinių linijų tinklu nėra privilegija. Teisė valdyti programų rengimo priemones ir pirmumo teisė naudotis siuntimo įrenginiais – tai, kaip nutarime jau minėta, yra valstybės nuosavybe į šį turtą grindžiami, teisiškai motyvuoti įgalinimai. Statuto norma nepaneigiama privačių radijo ir televizijos stočių teisė nuomotis valstybinius transliavimo įrenginius, taip pat ja nedraudžiama įsigyti tokių įrenginių privačion nuosavybėn. LRTV pirmumo teisė naudotis valstybei priklausančiais siuntimo įrenginiais bei radijo relinių linijų tinklu šiuo atveju vertintina ne kaip neribojama teisė, o tik kaip valstybės įstaigos veiklos garantija. Atsižvelgiant į tokį normos interpretavimą darytina išvada, kad Statuto 7 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio ketvirtajai daliai.

Sąžiningos konkurencijos laisvės užtikrinimo priemonės yra nustatytos Konkurencijos įstatymo 6 straipsnyje. Jame valstybės valdymo organams ir savivaldybėms draudžiama priimti norminius aktus ar atlikti veiksmus, kurie riboja konkurenciją.

Ginčijamame Nuostatų 3 punkte Valdybai suteikta teisė tvirtinti Konkurso rezultatus šiame Konstitucinio Teismo nutarime įvertinta kaip galimybė kliudyti privačių radijo ir televizijos redakcijų veiklai. Tai savo ruožtu ribotų sąžiningą, laisvą konkurenciją. Todėl darytina išvada, kad Nuostatų 3 punktas prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio ketvirtajai daliai ir Konkurencijos įstatymo 6 straipsniui.

Konstitucijos 44 straipsnio pirmojoje dalyje yra nustatyta: „Masinės informacijos cenzūra draudžiama.“

Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos.

Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio. Tačiau cenzūros uždraudimas nereiškia įstatymų neribojamos masinės informacijos laisvės. Pagal Konstitucijos 25 straipsnio trečiąją dalį laisvė gauti ir skleisti informaciją gali būti įstatymo ribojama, kai yra būtina apsaugoti šioje Konstitucijos normoje minimas žmogaus teises ir laisves, ginti konstitucinę santvarką. Informacijos skleidimas nesuderinamas su nusikalstamais veiksmais (Konstitucijos 25 straipsnio ketvirtoji dalis). Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymo 6 straipsnyje nustatyta, kokia informacija neskelbtina ir kokios informacijos skelbimas ribojamas. Tam tikri informacijos skleidimo apribojimai yra nustatyti ir kituose įstatymuose. Kiekvienas, kuris skleidžia informaciją, privalo laikytis įstatymų nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti informacijos laisve. Leidėjas yra atsakingas už skleidžiamą informaciją, todėl jo ar redaktoriaus reikalavimai bei nurodymai dėl informacijos turinio, sprendimai dėl galimybės ją skleisti ir pan. nėra cenzūra.

Įstatymuose, reguliuojančiuose santykius, atsirandančius dėl teisės ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, yra įtvirtinamos šios teisės realizavimo prielaidos, taip pat reglamentuojami leistini apribojimai, keliami reikalavimai masinės informacijos priemonėms. Tiek privačiam, tiek visuomeniniam ar valstybiniam radijo ir televizijos programų rengėjui galioja tie patys pagrindiniai darbo eteryje principai: nešališkumas, pliuralizmas. Teisės aktuose gali būti pabrėžiamos tam tikros funkcijos – kultūrinė, jaunimo auklėjimo ir pan., gali būti nurodomi bendriausi programų metmenys – reklamos kiekis arba jos draudimas, laidos tautinių mažumų kalbomis ir pan. Kai kurios Europos Bendrijos Sąjungos (EBS) valstybės vykdo EBS direktyvą 89/552, nurodančią, kad naujuose nacionaliniuose radijo ir televizijos įstatymuose turi būti nustatoma Europos radijo ir televizijos programų kvota. Kai kuriose šalyse galioja kvotos, nustatančios nacionalinės programos dalį radijuje ir televizijoje. Neretai licencijų privačioms stotims suteikimas siejamas su tam tikrais kokybės standartais, minimaliu darbo eteryje laiku ir pan. Toks radijo ir televizijos veiklos reguliavimas nelaikomas masinės informacijos priemonių cenzūravimu, nes jis tiesiogiai nėra susijęs su būsimų laidų turiniu.

Lietuvoje nėra įstatymo, nustatančio tokio pobūdžio reikalavimus. Vyriausybės 1992 m. gruodžio 7 d. nutarime „Dėl radijo ir televizijos tinklų nuomos“ ir ginčijamuose Nuostatuose nėra su transliuojamomis programomis siejamų nuorodų nei transliavimo įrenginius nuomojančioms privačioms radijo ir televizijos redakcijoms, nei nuomos konkursus organizuojančiai Komisijai.

Komisija kiekvienam konkursui parengia nuostatus. Komisija, kuriai Vyriausybės nutarimu suteikiamas techninės komisijos statusas, yra kompetentinga spręsti techninio pobūdžio klausimus, tokius kaip racionalus eterio panaudojimas, galimybės parengti techniškai kokybiškas programas ir pan. Nekelia abejonių Komisijos teisė kontroliuoti, kaip laikomasi techninių reikalavimų.

Pagal Nuostatų 12 punktą Komisija kontroliuoja, kaip Konkurso nugalėtojai, transliuodami radijo ir televizijos programas, laikosi Konkursui pateiktų koncepcijų. Nuostatuose neapibrėžta, koks turi būti Konkursui teikiamų koncepcijų pobūdis. Jį nustato pati Komisija savo parengtuose Konkurso nuostatuose. Antai vienuose Komisijos parengtuose Konkurso nuostatuose nustatyta, kad Konkurso dalyvio paraiškoje turi būti nurodoma „... programos paskirtis, apimtis, laidų kalba, išsami laidų charakteristika, autorinių laidų apimtys.“ Šiuose nuostatuose taip pat įrašyta, kad Komisija, vertindama Konkurso rezultatus, atsižvelgia ir į „... programos originalumą (nekartojant jau transliuojamų programų); programos sudėtį; transliuojamų lietuvių autorių, atlikėjų dalį programoje, autorinės programos apimtį.“ Taigi Komisija, organizuodama ir vertindama siųstuvų bei kanalų nuomos konkursus, neapsiriboja techniniais reikalavimas, ji savo nuožiūra sprendžia apie privačių radijo ir televizijos redakcijų programų struktūrą, jos prioritetus. Tačiau sąvoką „koncepcija“ nagrinėjamo klausimo kontekste reikia suprasti tik kaip visumą Konkurse suformuluotų sąlygų, kurios negali apimti informacijos turinio.

Komisijos teisinio statuso prieštaringumą pabrėžia jos prerogatyvos reaguoti į nustatytus Konkurso sąlygų pažeidimus. Komisijos funkcija pateikti savo išvadas dėl koncepcijos laikymosi Spaudos kontrolės valdybai prie Teisingumo ministerijos arba kitoms valstybinėms tarnyboms, kurios sprendžia tolesnės radijo ir televizijos programų transliavimo įrenginių nuomos klausimą, nevisiškai teisiškai pagrįsta. Dėl to Konstitucinis Teismas daro išvadą, kad šiuo atžvilgiu Komisijos teisinis statusas yra ydingas, dviprasmiškas, ir tai galima pašalinti tik įstatymu reglamentuojant tokio pobūdžio santykius. Kartu pažymėtina, kad Komisijos teisinis statusas nesukuria jai realių teisinių prielaidų kištis į masinės informacijos priemonių veiklą joms rengiant ir skleidžiant informaciją ir juo labiau jas cenzūruoti. Vadinasi, nėra pagrindo pripažinti, kad Nuostatų 12 punktas prieštarauja Konstitucijos 44 straipsnio pirmajai daliai bei Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymo 1 straipsnio antrajai daliai, taip pat šio įstatymo 3 straipsniui.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais,

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. gegužės 10 d. nutarimu patvirtinto Lietuvos radijo ir televizijos statuto (su 1993 m. gegužės 23 d. pakeitimais):

1) 7 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai;

2) 9.3 straipsnis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio antrajai daliai ir 46 straipsnio pirmajai daliai.

2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 126 patvirtintų Radijo ir televizijos programų transliavimo valstybinių įrenginių nuomos privačioms redakcijoms konkursų organizavimo techninės komisijos nuostatų:

1) 3 punktas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio antrajai daliai, 46 straipsnio pirmajai ir ketvirtajai dalims bei Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 6 straipsniui;

2) 12 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymo 1 straipsnio antrajai daliai bei 3 straipsniui.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai: Algirdas Gailiūnas

Kęstutis Lapinskas

Zigmas Levickis

Vladas Pavilonis

Pranas Vytautas Rasimavičius

Stasys Stačiokas

Teodora Staugaitienė

Stasys Šedbaras

Juozas Žilys

______________