Lietuvos Respublikos Vyriausybė
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽEMĖS ĮSTATYMO 45 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIP-1719 IR LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIEČIŲ NUOSAVYBĖS TEISIŲ Į IŠLIKUSĮ NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ ATKŪRIMO ĮSTATYMO 12 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIP-1810
2011 m. vasario 23 d. Nr. 231
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5-97; 2000, Nr. 86-2617; 2004, Nr. 165-6025) 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2010 m. gruodžio 1 d. sprendimo Nr. SV-S-959 3 ir 4 punktus, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
1. Pritarti Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 45 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIP-1719.
2. Nepritarti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIP-1810 (toliau – Įstatymo projektas Nr. XIP-1810) dėl šių priežasčių:
2.1. Įstatymo projekto Nr. XIP-1810 aiškinamajame rašte nurodyta, kad „įstatymo projekto tikslas – neleisti valstybei išpirkti piliečių nekilnojamąjį turtą, kuris būtų atkurtas pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, visuomenės poreikiams žemės plotus, skirtus viešosios paskirties rekreacijai, turizmui ir poilsiui.“ Tačiau pačiame Įstatymo projekte Nr. XIP-1810 iš tikrųjų numatoma atsisakyti galimybės iš piliečių išpirkti ne tik rekreacijai, turizmui, bet ir visuomeninei statybai skirtą žemę, ir nepagrindžiama, kodėl visuomeninei statybai reikalinga žemė negali būti priskiriama valstybės išperkamai žemei.
2.2. Pažymėtina, kad tiek Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (Žin., 1991, Nr. 21-545), tiek šiuo metu galiojančiame Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (Žin., 1997, Nr. 65-1558) žemė, esanti iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, skirtose visuomeninei statybai, rekreacijai ir turizmui, buvo (ir yra) priskirta valstybės išperkamai.
Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostata – žemę, pagal įstatymus užimtą rekreacijai ir turizmui naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų, savivaldybių funkcijoms atlikti reikalingų rekreacijos tikslams skirtų objektų, taip pat žemę, numatomą naudoti visuomeninei statybai ir rekreacijai, priskirti valstybės išperkamai, – išreiškia įstatymo leidėjo siekį užtikrinti, kad tos teritorijos, kuriomis nuo seno naudojasi visi gyventojai arba kurios galėtų tenkinti visuomenės interesus, visuomenei ir tarnautų. Grąžinus tokią žemę buvusiems savininkams, galėtų būti pažeidžiamas visuomenės poreikis ir interesai, – neišvengiamai kiltų grėsmė, kad vertingiausios rekreaciniu požiūriu teritorijos bus išdalytos skirtingiems savininkams ir jomis negalės naudotis kita visuomenės dalis.
Pažymėtina, kad Įstatymo projekto Nr. XIP-1810 aiškinamajame rašte nenurodyta argumentų, kurie pagrįstų, kad nuo nuosavybės teisių į žemę atkūrimo pradžios iki šiol buvęs visuomenės poreikis žemę, užimtą visuomeninei statybai, rekreacijai ir turizmui naudojamų teritorijų, priskirti valstybės išperkamai išnyko, tai yra prarado prasmę.