Byla Nr. 29/2010
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
NUTARIMAS
Dėl lietuvos respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo, Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai
2013 m. lapkričio 20 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, Dainiaus Žalimo,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Teismo posėdyje 2013 m. lapkričio 11 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 29/2010 pagal pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą (Nr. 1B-31/2010) ištirti, ar:
– Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 3 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniams valdžių padalijimo, teisinės valstybės principams;
– Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostata, kad šio įstatymo galiojimo laikotarpiu pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti nuo 2010 m. liepos 1 d. negali viršyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos, ir šio straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 38, 52 straipsniams, konstituciniams valdžių padalijimo, teisinės valstybės principams;
– Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nuostata „Šio straipsnio nuostatos nuo 2010 m. liepos 1 d. taikomos šio straipsnio 4 dalyje nustatytoms išmokoms ir motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms, paskirtoms pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas, galiojusias iki 2010 m. birželio 30 d.“, šio straipsnio 2, 3 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 38, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnis neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui;
– Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis tiek, kiek joje, pasak pareiškėjo, nustatyta, kad parengti ir patvirtinti sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarkos aprašą pavedama Lietuvos Respublikos Vyriausybei, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, o tiek, kiek, pasak pareiškėjo, joje nenustatytas motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų kompensavimo mechanizmas, – Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 38 straipsniams, konstituciniams asmenų lygiateisiškumo, teisinės valstybės principams;
– Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo 3 straipsnis (2008 m. gruodžio 19 d., 2009 m. liepos 17 d. redakcijos) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinis Teismas
n u s t a t ė:
I
Pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas grindžiamas šiais argumentais.
1. Pagal Konstitucinio Teismo formuojamą oficialiąją konstitucinę doktriną tik įstatyme nustatytu reguliavimu užtikrinamas socialinės paramos teisinio reguliavimo stabilumas, suponuojantis socialiai pažeidžiamiausių asmenų grupių teisinį tikrumą ir teisinį saugumą. Konstitucinis Teismas savo doktrinoje laikosi taisyklės, kad su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu ar jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavimą galima nustatyti tik įstatymu. Todėl Seimas, Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 3 straipsnio 2 dalimi pavedęs Vyriausybei patvirtinti ribinius socialinių išmokų dydžius, t. y. nustatyti teisės į motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas ribojimo apimtį, taip pat 9 straipsnio 1, 2 dalimis Vyriausybei suteikęs teisę riboti paskirtų ir mokamų socialinių išmokų apimtį keičiant einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, pažeidė Konstitucijos 52 straipsnį, konstitucinius valdžių padalijimo, teisės aktų hierarchijos principus.
2. Teisė į motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio ir 38 straipsnio 2 dalies nuostatos „Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę“. Motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos yra nuosavybė, ginama pagal Konstitucijos 23 straipsnį. Iš Konstitucijos 52 straipsnio nuostatų valstybei kyla pareiga mokėti, o asmenims – teisė reikalauti, kad jiems visą nustatytą mokėjimo laiką būtų mokamos ne tik Konstitucijoje ar įstatyme nustatytos pensijos, bet ir kitos socialinio draudimo pašalpos, kurios jiems buvo paskirtos ir mokamos. Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1, 2 dalyse, 10 straipsnio 1, 2, 3 dalyse įtvirtinta teisė perskaičiuoti jau paskirtas socialinio draudimo pašalpas vertintina ir kaip Konstitucijoje įtvirtinto šeimos, motinystės bei tėvystės apsaugos principo pažeidimas, nes toks teisinis reguliavimas suponuoja teisinį netikrumą, suteiktų teisių neapibrėžtumą ir neigiamai veikia tokias socialiai reikšmingas ir saugotinas vertybes kaip šeima, motinystė bei tėvystė.
3. Ginčijamu teisiniu reguliavimu paneigiama valstybės pareiga laikytis prisiimtų įsipareigojimų mokėti galiojančių teisės aktų pagrindu paskirtas nustatyto dydžio socialinio draudimo pašalpas, pažeidžiami asmenų, kuriems paskirtos tokios pašalpos, teisėti interesai, jų teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principai. Vyriausybei nustačius naujus einamųjų metų draudžiamųjų pajamų ir ribinį motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos dydžius, bus reikalaujama, kad asmenys, kuriems teisėtai pagal galiojusius teisės aktus buvo paskirtos ir iš anksto sumokėtos socialinio draudimo pašalpos (pavyzdžiui, motinystės pašalpa, mokama nėštumo ir gimdymo atostogų metu), grąžintų susidariusią permoką. Taigi socialiai pažeidžiamiausios asmenų grupės patirs visišką teisinį netikrumą ir teisinį nesaugumą, bus paneigtos šių asmenų įgytos teisės, nepagrįstai pabloginta jų teisinė padėtis. Toks teisinis reguliavimas ir asmenų teisinės padėties bloginimas nėra leistinas net dėl ypatingų situacijų (ekonomikos krizės ir kt.).
4. Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje nustatytas įstatymo galiojimo terminas – nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. – viršija nustatytą konstitucinio biudžetinių metų instituto reikalavimą. Įstatymų leidėjas neatsižvelgė ir į tai, kad ypatinga ekonominė situacija gali keistis, užtrukti trumpiau nei dvejus metus, o minėta įstatymo nuostata suponuojamas ilgesnis socialinių išmokų sumažinimo laikotarpis.
5. Įstatymų leidėjas turėjo nustatyti sumažintų motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų, kaip socialinio draudimo išmokų, t. y. nuosavybės, ginamos pagal Konstitucijos 23 straipsnį, kompensavimo mechanizmą. Tačiau Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje, nepagrįstai diferencijuojant atskiras socialinės paramos reikalingas grupes, numatyta kompensuoti tik valstybinio socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijas, taip pažeidžiant konstitucinius teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principus.
Sumažintų socialinių garantijų kompensavimo mechanizmo nustatymas yra lygiavertė socialinių garantijų sistemos, pertvarkomos tik įstatymais, dalis, todėl tai taip pat negali būti perduota reguliuoti vykdomajai valdžiai ar jos institucijai, paneigiant sistemiškumą ir nuoseklumą – būtinus teisėkūros elementus.
6. Vienintelis atvejis, kada galima nustatyti valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams ir valstybės tarnautojams nepalankų reguliavimą – sumažinti jų pareiginės algos (atlyginimo) bazinį dydį, yra valstybėje susidariusi ypatinga situacija, kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė. Tokiais išimtiniais atvejais teisinis reguliavimas gali būti koreguojamas ir mažinant išmokas tiek, kiek būtina gyvybiškai svarbiems visuomenės interesams užtikrinti, kitoms konstitucinėms vertybėms apsaugoti, be to, išmokos gali būti mažinamos tik laikinai, t. y. tik tol, kol valstybėje yra susidariusi ypatinga situacija, ir laikantis proporcingumo principo.
Vyriausybė 2009 m. spalio 14 d. priėmė nutarimą Nr. 1295 „Dėl ekonomikos sunkmečio“, kuriam įsigaliojus atsirado prielaidos patvirtinti mažesnį už esamą pareiginės algos (atlyginimo) bazinį dydį. Tačiau Seimas jau 2008 m. gruodžio 19 d. be jokio teisinio pagrindo priėmė Valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymą, taip pažeisdamas konstitucinį teisinės valstybės principą.
Ginčijamas teisinis reguliavimas pakeitė asmens santykį su savo nuosavybe: nepaisant asmens valios, jo teisės į nuosavybę buvo apribotos tiek, kiek skaičiuojant pareiginę algą (atlyginimą) buvo taikytas mažesnis bazinis dydis, todėl tokiu teisiniu reguliavimu buvo pažeistas Konstitucijos 23 straipsnis.
Teisė į nuosavybę neatsiejamai susijusi su teisėtų lūkesčių principu. Valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatyme įtvirtintu teisiniu reguliavimu be jokio teisėto pagrindo nustatytas mažesnis bazinis dydis ir apribota teisė į nuosavybę, paneigiant asmenų teisėtus lūkesčius ir pažeidžiant konstitucinį teisėtų lūkesčių principą.
II
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovo Seimo nario Rimanto Jono Dagio rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamos Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies, 9 straipsnio, 10 straipsnio 1, 2, 3 dalių, 15 straipsnio, 16 straipsnio 4 dalies, taip pat Valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo 3 straipsnio (2008 m. gruodžio 19 d., 2009 m. liepos 17 d. redakcijos) nuostatos neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens atstovo pozicija grindžiama šiais argumentais.
1. Valstybės fiskalinė politika yra neatsiejama nuo valstybės ekonomikos būklės, valstybės, kartu ir pasaulio ekonominių procesų. Per ekonomikos krizę visi privalo prisidėti prie problemų sprendimo, dalytis užklupusiais sunkumais ir suvokti, kad tam tikri ekonominiai suvaržymai ir nepopuliarūs sprendimai yra neišvengiami.
Laikinasis įstatymas buvo parengtas ir priimtas atsižvelgiant į prognozuojamą valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau – VSDF) biudžetų deficito augimą ir įgyvendinant Penkioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos Krizės įveikimo plane numatytą tikslą subalansuoti pinigų srautus. Šiuo įstatymu siekta ekonomikos krizės laikotarpiu užtikrinti išmokų mokėjimą laiku, sudaryti galimybę iš dalies subalansuoti VSDF biudžetą, stabilizuoti valstybės ir VSDF biudžetų deficito augimą.
Asmenys, pagal teisės aktus gaunantys išmokas, turi teisėtą lūkestį, kad valstybės prisiimtas įsipareigojimas mokėti jas viso dydžio bus vykdomas. Tačiau, atsižvelgiant į valstybėje susidariusią situaciją, buvo būtina nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų apsaugotos kitos konstitucinės vertybės, t. y. išlaikant pusiausvyrą tarp asmens ir visuomenės interesų būtų užtikrintos pakankamos lėšos paskirtoms išmokoms laiku mokėti ir apsaugoti pačių išmokų gavėjų gyvybiškai svarbūs interesai.
2. Atsižvelgiant į valstybėje susidariusią sunkią ekonominę būklę ir laikantis iš konstitucinių teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo, socialinio solidarumo principų kylančių reikalavimų, Laikinuoju įstatymu buvo nustatytas ne kurių nors vienų, o visų socialinių išmokų, mokamų iš valstybės ir VSDF biudžetų, perskaičiavimas arba mažinimas. Laikinuoju įstatymu socialinių garantijų sistema nepertvarkyta, jame nustatytos priemonės nekeičia socialinių garantijų struktūros ir taikomos tik laikinai.
3. Remiantis konstituciniu teisinės valstybės principu, oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostata, kad teisės aktais negalima reikalauti neįmanomų dalykų (lex non cogit ad impossibilia), ir atsižvelgiant į valstybėje esančią ekonominę, socialinę padėtį ir pareigą numatyti priimamam teisės aktui įgyvendinti būtinas lėšas, Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalimi Vyriausybė įpareigota parengti ir patvirtinti tik valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarką, t. y. pirmiausia užtikrinti labiausiai pažeidžiamai socialinės sistemos dalyvių grupei mokamų socialinių išmokų kompensavimo mechanizmą.
Jeigu būtų nustatyta kompensuoti visas sumažintas išmokas, toks teisinis reguliavimas negalėtų būti įgyvendintas ir būtų sudarytos prielaidos atsirasti negalimiems tinkamai įgyvendinti lūkesčiams, dėl to valstybėje galėtų susidaryti dar sunkesnė ekonominė padėtis, o kompensavimui reikalingos lėšos taptų našta ir tiems asmenims, kuriems išmokos yra sumažintos.
4. Kad valstybės ekonominė ir finansinė būklė iš esmės pablogėjo, buvo konstatuota Penkioliktosios Vyriausybės programoje, kuriai buvo pritarta Seimo 2008 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. XI-52 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos“, dar kartą tai konstatuota Vyriausybės 2009 m. spalio 14 d. nutarime Nr. 1295 „Dėl ekonomikos sunkmečio“. Oficialiai konstatavus iš esmės pablogėjusią valstybės ekonominę ir finansinę būklę, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimo nuostatas, galėjo būti patvirtintas sumažintas valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinis dydis.
III
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauta Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministrės Algimantos Pabedinskienės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus Mindaugo Sinkevičiaus pateikta informacija.
Konstitucinis Teismas
k o n s t a t u o j a:
I
1. Iš pareiškėjo – Seimo narių grupės prašyme išdėstytų argumentų matyti, kad jis ginčija:
– Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies tiek, kiek ji buvo taikoma perskaičiuojamų paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų ribiniam dydžiui tvirtinti, atitiktį Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniams valdžių padalijimo, teisinės valstybės principams;
– Laikinojo įstatymo 9 straipsnio tiek, kiek, pasak pareiškėjo, juo reguliuojamu paskirtų motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti, atitiktį Konstitucijos 23 straipsniui, 38 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams valdžių padalijimo, teisinės valstybės principams;
– Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 1, 2, 3 dalių tiek, kiek jomis reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti, atitiktį Konstitucijos 23 straipsniui, 38 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– Laikinojo įstatymo 15 straipsnio atitiktį konstituciniam teisinės valstybės principui;
– Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalies tiek, kiek, pasak pareiškėjo, joje nėra nustatytas perskaičiuojant sumažintų paskirtų motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų kompensavimas, atitiktį Konstitucijos 23 straipsniui, 38 straipsnio 2 daliai, konstituciniams asmenų lygiateisiškumo, teisinės valstybės principams;
– Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalies tiek, kiek joje, pasak pareiškėjo, nustatyta, kad parengti ir patvirtinti sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarkos aprašą pavedama Vyriausybei, atitiktį Konstitucijos 67 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– Valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo 3 straipsnio (2008 m. gruodžio 19 d., 2009 m. liepos 17 d. redakcijos) atitiktį Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarimu, ištyręs inter alia Laikinojo įstatymo 9, 10 straipsnių tiek, kiek jais reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti, taip pat 16 straipsnio 4 dalies tiek, kiek joje nėra nustatytas perskaičiuojant sumažintų paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų kompensavimas, atitiktį Konstitucijai, pripažino, kad:
– Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostata „šio įstatymo galiojimo laikotarpiu pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis <...> nuo 2010 m. liepos 1 d. <...> motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti negali viršyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos“ tiek, kiek apima tokias paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, teisė į kurias įgyta iki šio laikinojo įstatymo įsigaliojimo, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui;
– Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad perskaičiuotos paskirtos inter alia motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos, teisė į kurias įgyta iki šio laikinojo įstatymo įsigaliojimo, iki vaikui sukaks vieni metai negali viršyti Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui;
– Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad perskaičiuotos paskirtos inter alia motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos, teisė į kurias įgyta iki šio laikinojo įstatymo įsigaliojimo, laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų negali viršyti 75 procentų Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui;
– Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis tiek, kiek joje nėra nustatytas perskaičiuojant sumažintų paskirtų inter alia motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų kompensavimas, neprieštarauja Konstitucijai.
Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 3 punktą Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašyme nurodyto teisės akto atitiktis Konstitucijai jau buvo tirta Konstituciniame Teisme ir tebegalioja tuo klausimu priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas, o pagal 69 straipsnio 3 dalį, jeigu atsisakymo nagrinėti prašymą pagrindai buvo nustatyti pradėjus nagrinėti bylą Konstitucinio Teismo posėdyje, priimamas sprendimas nutraukti bylą.
Taigi konstatuotina, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 3 dalį šios bylos dalis dėl Laikinojo įstatymo 9 straipsnio, 10 straipsnio 1, 2, 3 dalių, 16 straipsnio 4 dalies nuostatų, susijusių su paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų sumažinimu ir kompensavimu, atitikties Konstitucijai, kurią Konstitucinis Teismas jau yra ištyręs, nutrauktina.
3. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarimu, ištyręs inter alia Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalies atitiktį Konstitucijai, pripažino, kad Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis tiek, kiek joje Vyriausybei nėra siūloma parengti ir patvirtinti dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos aprašą, prieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Šiame nutarime taip pat konstatuota, jog Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas aiškintinas kaip reiškiantis, kad Vyriausybei siūloma parengti ir patvirtinti tik sumažintų valstybinio socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarką, kuri neapimtų esminių pensijų kompensavimo elementų: pagrindų, dydžių ir pan.; šiuos sumažintų pensijų kompensavimo elementus įstatymu turi nustatyti įstatymų leidėjas; taip suprantant šį teisinį reguliavimą Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijai.
Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime taip pat yra konstatavęs, kad Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas aiškintinas kaip reiškiantis inter alia įstatymų leidėjo įsipareigojimą įstatymu nustatyti esminius pensijų kompensavimo elementus (pagrindus, dydžius ir pan.), kuriais Vyriausybė vadovautųsi rengdama ir tvirtindama dėl valstybinio socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų sumažinimo atsiradusių praradimų kompensavimo tvarkos aprašą; įstatymų leidėjo pareiga įstatyme nustatyti esminius sumažintų pensijų kompensavimo elementus (pagrindus, dydžius ir pan.) nereiškia, kad šie elementai turėtų būti nustatyti būtent Laikinajame įstatyme, inter alia jo 16 straipsnio 4 dalyje. Šiuo nutarimu pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis tiek, kiek įstatymu nėra nustatyti sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų esminiai kompensavimo elementai, neprieštarauja Konstitucijai.
Taigi konstatuotina, jog pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 3 dalį šios bylos dalis dėl Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalies tiek, kiek joje, pasak pareiškėjo, nustatyta, kad parengti ir patvirtinti sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarkos aprašą pavedama Vyriausybei, atitikties Konstitucijai, kurią Konstitucinis Teismas jau yra ištyręs, nutrauktina.
4. Pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažino, kad Seimo 2009 m. liepos 17 d. priimto Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnis, kuriuo Valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo 3 straipsnis (2008 m. gruodžio 19 d. redakcija) buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija, tiek, kiek jame teisėjams nustatytas laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. taikomas valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) 450 litų bazinis dydis, neprieštaravo Konstitucijai.
Taigi konstatuotina, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 3 dalį šios bylos dalis dėl Valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo 3 straipsnio (2009 m. liepos 17 d. redakcija) tiek, kiek jis taikomas teisėjų atlyginimų skaičiavimui laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d., atitikties Konstitucijai, kurią Konstitucinis Teismas jau yra ištyręs, nutrauktina.
5. Pažymėtina ir tai, kad šioje byloje ginčijamas Seimo 2008 m. gruodžio 19 d. priimto Valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo, įsigaliojusio 2008 m. gruodžio 30 d., 3 straipsnis minėto Valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, įsigaliojusio 2009 m. liepos 31 d., 1 straipsniu buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija. Be to, Valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo 3 straipsnis (2008 m. gruodžio 19 d., 2009 m. liepos 17 d. redakcijos) pagal šio įstatymo 2 straipsnį taikytas jame nurodytų asmenų pareiginėms algoms (atlyginimams) bei kitoms teisės aktais nustatytoms išmokoms apskaičiuoti tik 2009 metais, taigi tik 2009 metų biudžetiniu laikotarpiu ir šiuo metu nebetaikomas.
5.1. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalį (1996 m. liepos 11 d. redakcija) ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtą teiseną nutraukti. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad formuluotė „yra pagrindas <...> pradėtai teisenai nutraukti“ aiškintina kaip nustatanti Konstitucinio Teismo teisę tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, atsižvelgus į nagrinėjamos bylos aplinkybes, nutraukti pradėtą teiseną; tai pasakytina ir apie tuos atvejus, kai ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebuvo panaikintas, tačiau buvo pakeistas jame nustatytas teisinis reguliavimas (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2006 m. kovo 30 d., 2010 m. kovo 31 d., 2010 m. gegužės 28 d. nutarimai), taip pat apie tuos atvejus, kai teisės aktų galiojimas yra pasibaigęs (Konstitucinio Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimas).
5.2. Konstitucinis Teismas 2011 m. gruodžio 22 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimuose taip pat yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, inter alia ne mažesnė kaip 1/5 visų Seimo narių grupė, ir ginčijamas teisės aktas (jo dalis) prilygintinas nebegaliojantiems teisės aktams (jų dalims), nes yra laikinai taikomas ir juo reguliuoti santykiai yra pasibaigę, nors šis aktas (jo dalis) nėra oficialiai pripažintas negaliojančiu, Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjamos bylos aplinkybes, turi teisę nutraukti pradėtą teiseną.
5.3. Šiame kontekste paminėtina, jog Konstitucinio Teismo įstatymo nuostata, kad ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą nutraukti pradėtą teiseną, Konstitucinis Teismas yra rėmęsis konstatuodamas, kad nagrinėjamoje byloje iš esmės nebeliko ginčo dalyko (nes jau buvo taikomas naujas, o ne ginčijamas teisinis reguliavimas) (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimai). Taigi konstatuotina, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalį (1996 m. liepos 11 d. redakcija) šios bylos dalis dėl nebegaliojančio (prilygintino nebegaliojantiems teisės aktams (jų dalims)) Valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo 3 straipsnio (2008 m. gruodžio 19 d., 2009 m. liepos 17 d. redakcijos) atitikties Konstitucijai yra nutrauktina.
6. Pažymėtina, kad ginčijamas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis „Įstatymo galiojimas“ buvo pakeistas inter alia Seimo 2010 m. liepos 2 d. priimtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu, įsigaliojusiu 2010 m. liepos 20 d., kuriuo šis straipsnis inter alia buvo papildytas 2, 3 dalimis, taip pat 2011 m. gruodžio 20 d. priimtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu, įsigaliojusiu 2011 m. gruodžio 28 d., kuriuo pakeitus šio straipsnio 1 dalį buvo pratęstas kai kurių šioje byloje neginčijamų šio įstatymo nuostatų (netaikomų motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms) galiojimas. Pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnį (2010 m. liepos 2 d., 2011 m. gruodžio 20 d. redakcijos) šis įstatymas, išskyrus jo 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms (nurodytoms šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 6 punkte) galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. (1 dalis); šio įstatymo 9 ir 10 straipsnių nuostatos netaikomos nuo 2011 m. liepos 1 d. iš naujo skiriamoms socialinio draudimo pašalpoms ir iš valstybės biudžeto mokamoms motinystės (tėvystės) išmokoms (2 dalis); pagal šio įstatymo nuostatas iki 2011 m. liepos 1 d. apskaičiuotos socialinio draudimo pašalpos ir iš valstybės biudžeto mokamos motinystės (tėvystės) išmokos mokamos iki jų mokėjimo termino pabaigos (3 dalis). Šioje byloje ginčijamu aspektu šis straipsnis vėliau nebuvo keičiamas ar papildomas.
Pažymėtina ir tai, kad pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnį (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamos Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostata, susijusi su paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu, 9 straipsnio nuostatos, susijusios su paskirtų inter alia motinystės, tėvystės socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu, galiojo laikinai, t. y. nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., ir šiuo metu nebegalioja.
6.1. Minėta, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalį (1996 m. liepos 11 d. redakcija) Konstitucinis Teismas turi teisę tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, atsižvelgęs į nagrinėjamos bylos aplinkybes, nutraukti pradėtą teiseną ne tik tais atvejais, kai ginčijamas teisės aktas (jo dalis) yra panaikintas, bet ir tais atvejais, kai ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebuvo panaikintas, tačiau buvo pakeistas jame nustatytas teisinis reguliavimas, taip pat kai teisės aktų galiojimas yra pasibaigęs.
6.2. Taigi konstatuotina, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalį (1996 m. liepos 11 d. redakcija) šios bylos dalis dėl nebegaliojančių (prilygintinų nebegaliojantiems teisės aktams (jų dalims) ginčijamų Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatos, susijusios su paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu, 9 straipsnio nuostatų, susijusių su paskirtų motinystės, tėvystės socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu, 15 straipsnio nuostatų atitikties Konstitucijai yra nutrauktina.
7. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, atitinkamai pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 3 dalį, 4 dalį (1996 m. liepos 11 d. redakcija) nutrauktina bylos dalis dėl:
– Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies tiek, kiek ji buvo taikoma perskaičiuojamų paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų ribiniam dydžiui tvirtinti, atitikties Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniams valdžių padalijimo, teisinės valstybės principams;
– Laikinojo įstatymo 9 straipsnio tiek, kiek, pasak pareiškėjo, juo reguliuojamu paskirtų motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti, atitikties Konstitucijos 23 straipsniui, 38 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams valdžių padalijimo, teisinės valstybės principams;
– Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 1, 2, 3 dalių tiek, kiek jomis reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti, atitikties Konstitucijos 23 straipsniui, 38 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– Laikinojo įstatymo 15 straipsnio atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui;
– Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalies tiek, kiek, pasak pareiškėjo, joje nėra nustatytas perskaičiuojant sumažintų paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų kompensavimas, atitikties Konstitucijos 23 straipsniui, 38 straipsnio 2 daliai, konstituciniams asmenų lygiateisiškumo, teisinės valstybės principams;
– Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalies tiek, kiek joje, pasak pareiškėjo, nustatyta, kad parengti ir patvirtinti sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarkos aprašą pavedama Vyriausybei, atitikties Konstitucijos 67 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– Valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo 3 straipsnio (2008 m. gruodžio 19 d., 2009 m. liepos 17 d. redakcijos) atitikties Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
8. Taigi Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje tirs Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalies tiek, kiek, pasak pareiškėjo, joje nėra nustatytas perskaičiuojant sumažintų paskirtų motinystės, tėvystės socialinio draudimo pašalpų kompensavimas, atitiktį Konstitucijos 23 straipsniui, 38 straipsnio 2 daliai, konstituciniams asmenų lygiateisiškumo, teisinės valstybės principams.
II
Dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalies atitikties Konstitucijos 23 straipsniui, 38 straipsnio 2 daliai, konstituciniams asmenų lygiateisiškumo, teisinės valstybės principams.
1. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėjas ginčija inter alia Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalies tiek, kiek, pasak pareiškėjo, joje nėra nustatytas perskaičiuojant sumažintų paskirtų motinystės, tėvystės socialinio draudimo pašalpų kompensavimas, atitiktį Konstitucijos 23 straipsniui, 38 straipsnio 2 daliai, konstituciniams asmenų lygiateisiškumo, teisinės valstybės principams.
2. Laikinojo įstatymo 16 straipsnyje „Pasiūlymai Lietuvos Respublikos Vyriausybei“ nustatyta:
„1. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliotos institucijos iki 2010 m. sausio 1 d. parengia ir priima šiam įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus.
2. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliotos institucijos, įvertinusios Lietuvos ekonomikos rodiklius, lemiančius Lietuvos ūkio raidą, ir Lietuvos Respublikos valstybės bei Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų būklę, iki 2010 m. liepos 1 d. pateikia pasiūlymus Lietuvos Respublikos Seimui dėl šio įstatymo galiojimo termino.
3. Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki 2010 m. kovo 1 d. patvirtina socialinio draudimo ir pensijų sistemos pertvarkymo koncepciją.
Taigi ginčijamoje Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu Vyriausybei yra siūloma parengti ir patvirtinti sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarkos aprašą ir nėra siūloma Vyriausybei parengti ir patvirtinti inter alia paskirtų motinystės, tėvystės socialinio draudimo pašalpų, kurios, pasak pareiškėjo, pagal šį įstatymą buvo perskaičiuotos ir sumažintos, kompensavimo tvarkos aprašo. Vadinasi, ginčijamas teisinis reguliavimas aiškintinas kaip nenustatantis įstatymų leidėjo įsipareigojimo kompensuoti minėtas pašalpas, kurios, pareiškėjo nuomone, buvo sumažintos.
Paminėtina, kad nuostatų, kuriomis būtų numatytas paskirtų motinystės, tėvystės socialinio draudimo pašalpų, pasak pareiškėjo, pagal šį įstatymą perskaičiuotų ir sumažintų, kompensavimas, nėra nei kitose Laikinojo įstatymo 16 straipsnio dalyse, nei kituose šio įstatymo straipsniuose.
Sprendžiant, ar Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje turėjo būti nustatytas įstatymų leidėjo įsipareigojimas kompensuoti, pasak pareiškėjo, sumažintas paskirtas motinystės, tėvystės socialinio draudimo pašalpas, svarbu išsiaiškinti, ar šios pašalpos buvo sumažintos, o jeigu buvo, tai kaip jos buvo mažintos.
3. Seimas 2009 m. gruodžio 9 d. priėmė Laikinąjį įstatymą, kuris įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d., išskyrus jo 16 straipsnį, įsigaliojusį 2009 m. gruodžio 24 d.
Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. kovo 5 d. nutarimuose, priimtuose konstitucinės justicijos bylose, kuriose buvo tiriama inter alia Laikinojo įstatymo nuostatų atitiktis Konstitucijai, pažymėjo, kad Laikinasis įstatymas, kaip konstatuota jo preambulėje, buvo priimtas siekiant apriboti ekonomikos krizės nulemtą valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų deficito didėjimą; šiuo įstatymu, atsižvelgiant į valstybėje susidariusią itin sunkią ekonominę, finansinę padėtį ir siekiant kuo labiau apsaugoti socialiai jautrių asmenų grupes, nustatyta tokia socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, kuri suponavo paskirtų socialinių išmokų sumažinimą.
Laikinuoju įstatymu buvo nustatyta socialinių išmokų, inter alia motinystės, tėvystės socialinio draudimo pašalpų, perskaičiavimo ir kompensuojamojo uždarbio joms skaičiuoti naujo maksimalaus dydžio nustatymo tvarka (1 straipsnio „Įstatymo paskirtis ir taikymas“ 1 dalis); šis įstatymas taikytas asmenims, gavusiems inter alia motinystės, tėvystės socialinio draudimo pašalpas, paskirtas ir mokamas pagal Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą (1 straipsnio 2 dalies 6 punktas).
Kaip minėta, Laikinojo įstatymo nuostatos inter alia paskirtoms motinystės, tėvystės socialinio draudimo pašalpoms pagal jo 15 straipsnį (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir (arba) papildymais) galiojo iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir šiuo metu nebegalioja. Paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pažymėjo, jog pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnį (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. liepos 2 d., 2011 m. gruodžio 20 d. redakcijos) šiame įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas, nustatytas valstybėje susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl itin sunkios ekonominės, finansinės padėties neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina senatvės pensijoms mokėti, taikytas laikinai, būtent iki 2011 m. gruodžio 31 d.
Taigi Laikinojo įstatymo paskirtis – dėl itin sunkios valstybės ekonominės, finansinės padėties nustatyti laikiną inter alia motinystės, tėvystės socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarką.
4. Paminėtina, kad pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą motinystės socialinio draudimo pašalpos skiriamos ir mokamos apdraustosioms moterims nėštumo ir gimdymo atostogų metu (5 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2008 m. gruodžio 18 d. redakcija), 18 straipsnio 1 dalis (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) ir pagal pateiktą nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimą (5 straipsnio 5 dalies 1 punktas (2008 m. gruodžio 18 d. redakcija); šios pašalpos dydis lygus 100 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio (18 straipsnio 1 dalis (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija).
4.1. Laikinojo įstatymo 9 straipsnyje „Kompensuojamojo uždarbio socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti naujo maksimalaus dydžio nustatymas“ inter alia nustatyta, kad:
– nuo 2010 m. liepos 1 d. iki šio įstatymo galiojimo pabaigos pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis inter alia motinystės socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti negali viršyti Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos; ši nuostata netaikoma motinystės socialinio draudimo pašalpoms už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį asmenims, įgijusiems teisę gauti šią pašalpą iki 2010 m. birželio 30 d. (1 dalis);
– patvirtinus naują einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, visos iki tol paskirtos ir mokamos socialinio draudimo pašalpos už laikotarpį nuo draudžiamųjų pajamų naujo dydžio taikymo pradžios perskaičiuojamos taikant šį dydį (2 dalis).
4.1.1. Pažymėtina, kad Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustačius išimtį motinystės socialinio draudimo pašalpoms, teisė į kurias įgyta iki 2010 m. birželio 30 d., nebuvo taikomas šioje dalyje numatytas naujas maksimalus kompensuojamojo uždarbio socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti dydis – Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių suma (kuri buvo mažesnė už iki 2010 m. liepos 1 d. taikytą Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2008 m. gruodžio 18 d. redakcija) nustatytą maksimalų kompensuojamojo uždarbio šioms pašalpoms apskaičiuoti dydį – teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 5 dydžių sumą).
Taip pat pažymėtina, kad Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 73 punkte (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija), skirtame Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 daliai įgyvendinti, inter alia buvo nustatyta, kad Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu „<...> kompensuojamasis uždarbis <...> motinystės <...> pašalpų dydžiams nustatyti <...> negali viršyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos: <...> 73.2. asmenims, kurie teisę į motinystės pašalpas įgijo 2010 m. liepos 1 d. ir vėliau. Nuostata dėl einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos netaikoma asmenims, kurie teisę į motinystės pašalpas įgijo iki 2010 m. birželio 30 dienos.“
Vadinasi, Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu ginčijamu teisiniu reguliavimu, aiškinamu minėto teisinio reguliavimo kontekste, nebuvo sudaryta prielaidų nuo 2010 m. liepos 18 d. perskaičiuoti ir sumažinti paskirtas motinystės socialinio draudimo pašalpas, teisė į kurias įgyta iki 2010 m. birželio 30 d.
4.1.2. Minėta, kad pagal Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalį patvirtinus naują einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį visos iki tol paskirtos ir mokamos socialinio draudimo pašalpos už laikotarpį nuo draudžiamųjų pajamų naujo dydžio taikymo pradžios buvo perskaičiuojamos taikant šį dydį.
4.1.2.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo bei socialinio draudimo įmokų tarifo padidinimo laikinojo įstatymo projekto Nr. XIP-1238 aiškinamajame rašte nurodyta, jog įstatyme siūloma nustatyti, kad jo nuostatos, kuriomis reguliuojamas socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimas, inter alia kiek tai susiję su naujo dydžio einamųjų metų draudžiamosiomis pajamomis (1 170 Lt), būtų taikomos „iki šio įstatymo įsigaliojimo (t. y. iki 2010 m. sausio 1 d.) paskirtoms išmokoms, išskyrus jau išmokėtas motinystės pašalpas, kurios paprastai skiriamos ir mokamos į priekį už visą nėštumo ir pogimdyvinį laikotarpį“. Taigi Laikinuoju įstatymu nebuvo siekiama nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas perskaičiuoti paskirtas motinystės socialinio draudimo pašalpas.
4.1.2.2. Taip pat pažymėtina, kad Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 74 punkte (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija), skirtame Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 daliai įgyvendinti, inter alia buvo nustatyta, kad, „patvirtinus naują einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, visos iki tol paskirtos ir mokamos pašalpos už laikotarpį nuo šių draudžiamųjų pajamų naujo dydžio taikymo pradžios perskaičiuojamos taikant šį dydį“, tačiau tame pačiame šių nuostatų punkte buvo įtvirtinta ir tai, kad „ši nuostata netaikoma motinystės socialinio draudimo pašalpoms už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį asmenims, įgijusiems teisę į šią pašalpą iki draudžiamųjų pajamų dydžio pasikeitimo“.
Be to, šių nuostatų 51 punkto (2009 m. rugpjūčio 26 d. redakcija) trečiojoje pastraipoje buvo nustatyta, kad „motinystės pašalpa pagal nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimą skiriama ir mokama už visą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį neatsižvelgiant į faktinį iki gimdymo praėjusių dienų skaičių“.
Taigi minėtas teisinis reguliavimas sudarė prielaidas motinystės socialinio draudimo pašalpas asmenims, įgijusiems teisę į šią pašalpą iki 2009 m. gruodžio 31 d., skirti ir išmokėti už visą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį dar iki naujai patvirtinto einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžio taikymo (2010 m. sausio 1 d.), lėmusio socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimą.
Vadinasi, pagal Vyriausybės įtvirtintą Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 daliai įgyvendinti skirtą teisinį reguliavimą už visą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį iš karto paskirtos ir išmokėtos motinystės socialinio draudimo pašalpos, teisė į kurias įgyta iki 2009 m. gruodžio 31 d., nebuvo perskaičiuojamos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. taikant patvirtintą naują einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį.
4.1.2.3. Taigi darytina išvada, kad pagal Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalį, aiškinamą minėto teisinio reguliavimo kontekste, nebuvo sudaryta prielaidų nuo 2010 m. sausio 1 d. perskaičiuoti ir sumažinti paskirtas motinystės socialinio draudimo pašalpas, teisė į kurias įgyta iki 2009 m. gruodžio 31 d.
4.2. Pažymėtina, jog iš socialinės apsaugos ir darbo ministrės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus šioje byloje pateiktos informacijos taip pat matyti, kad paskirtos motinystės pašalpos (skiriamos ir išmokamos iš karto už visą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį) nei nuo 2010 m. sausio 1 d., nei nuo 2010 m. liepos 1 d. pagal Laikinojo įstatymo 9 straipsnį nebuvo perskaičiuojamos (nebuvo sumažintos) asmenims, įgijusiems teisę į šią pašalpą iki šių datų.
4.3. Pažymėtina, kad, išskyrus Laikinojo įstatymo 9 straipsnį, šiame įstatyme nebuvo įtvirtinta kitų nuostatų, susijusių su motinystės socialinio draudimo pašalpų mažinimu jas perskaičiuojant.
4.4. Taigi atsižvelgiant į tai, kad paskirtos motinystės pašalpos (skiriamos ir išmokamos iš karto už visą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį) nei nuo 2010 m. sausio 1 d., nei nuo 2010 m. liepos 1 d. pagal Laikinojo įstatymo 9 straipsnį nebuvo perskaičiuojamos (nebuvo sumažintos) asmenims, įgijusiems teisę į šią pašalpą iki šių datų, konstatuotina, kad šios bylos dalyje dėl Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalies tiek, kiek, pasak pareiškėjo, joje nėra nustatytas perskaičiuojant sumažintų paskirtų motinystės socialinio draudimo pašalpų kompensavimas, atitikties Konstitucijai nėra tyrimo dalyko.
4.5. Tai, kad byloje dėl pareiškėjo prašymo nėra tyrimo dalyko, reiškia, kad prašymas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 6 d., 2003 m. gegužės 13 d. sprendimai, 2004 m. gegužės 13 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas, 2007 m. gruodžio 20 d., 2008 m. kovo 20 d. nutarimai). Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktą Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašymas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui, o pagal 69 straipsnio 3 dalį, jeigu atsisakymo nagrinėti prašymą pagrindai buvo nustatyti pradėjus nagrinėti bylą Konstitucinio Teismo posėdyje, priimamas sprendimas nutraukti bylą.
4.6. Taigi konstatuotina, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 3 dalį šios bylos dalis dėl Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalies tiek, kiek, pasak pareiškėjo, joje nėra nustatytas perskaičiuojant sumažintų paskirtų motinystės socialinio draudimo pašalpų kompensavimas, atitikties Konstitucijos 23 straipsniui, 38 straipsnio 2 daliai, konstituciniams asmenų lygiateisiškumo, teisinės valstybės principams yra nutrauktina.
5. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalies tiek, kiek, pasak pareiškėjo, joje nėra nustatytas perskaičiuojant sumažintų paskirtų tėvystės socialinio draudimo pašalpų kompensavimas, atitiktis Konstitucijos 23 straipsniui, 38 straipsnio 2 daliai, konstituciniams asmenų lygiateisiškumo, teisinės valstybės principams.
Minėta, jog ginčijamoje Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad „Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki 2010 m. liepos 1 d. parengia ir patvirtina sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarkos aprašą“.
Kaip minėta, ginčijamoje Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu nėra siūloma Vyriausybei parengti ir patvirtinti inter alia paskirtų tėvystės socialinio draudimo pašalpų, kurios, pasak pareiškėjo, pagal šį įstatymą buvo perskaičiuotos ir sumažintos, kompensavimo tvarkos aprašo; taigi ginčijamas teisinis reguliavimas aiškintinas kaip nenustatantis įstatymų leidėjo įsipareigojimo kompensuoti tokių, pasak pareiškėjo, sumažintų pašalpų.
5.1. Paminėtina, kad pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą tėvystės socialinio draudimo pašalpos skiriamos ir mokamos apdraustiesiems asmenims tėvystės atostogų metu, kol vaikui sueis vienas mėnuo (5 straipsnio 3 dalies 2 punktas (2008 m. gruodžio 18 d. redakcija), 5 dalies 2 punktas (2008 m. gruodžio 18 d. redakcija), 182 straipsnis (2006 m. birželio 8 d. redakcija); šios pašalpos dydis lygus 100 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio (183 straipsnis (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija).
Paminėtina ir tai, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme buvo nustatyta, jog inter alia tėvystės socialinio draudimo pašalpos apskaičiuojamos pagal kompensuojamąjį uždarbį – apdraustojo asmens draudžiamųjų pajamų sumą (3 straipsnio 3 dalis (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija), kuris „pašalpoms apskaičiuoti negali viršyti teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų penkių dydžių sumos“ (6 straipsnio 5 dalis (2008 m. gruodžio 18 d. redakcija).
Taigi pagal šias Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas tėvystės socialinio draudimo pašalpos, skiriamos ir mokamos apdraustiesiems asmenims tėvystės atostogų metu, kol vaikui sueis vienas mėnuo, buvo apskaičiuojamos pagal pašalpos gavėjo kompensuojamąjį uždarbį; kartu kompensuojamojo uždarbio šiai pašalpai apskaičiuoti dydis negalėjo viršyti teisės į pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 5 dydžių sumos. Tuo atveju, kai tėvystės socialinio draudimo pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis viršijo įstatymo nustatytą maksimalų kompensuojamojo uždarbio dydį, šiam asmeniui skiriama ir mokama tėvystės socialinio draudimo pašalpa buvo apskaičiuojama pagal maksimalų kompensuojamojo uždarbio dydį. Vadinasi, pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą kompensuojamojo uždarbio maksimalus dydis ir atitinkamai didžiausias galimas tėvystės socialinio draudimo pašalpų dydis priklausė inter alia nuo Vyriausybės patvirtinto einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžio (jų sumos).
5.2. Šiame kontekste taip pat paminėtinos teisės aktų nuostatos, kuriomis reguliuojama einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžio apskaičiavimo ir tvirtinimo tvarka.
5.2.1. Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio „Pagrindinės šio įstatymo sąvokos“ 7 dalyje (2006 m. birželio 8 d. redakcija) nustatyta: „Einamųjų metų draudžiamosios pajamos – pajamos, apskaičiuotos pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo tarybos patvirtintą metodiką. Jų apskaičiavimo ir tvirtinimo tvarką nustato Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas.“
Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Einamųjų metų draudžiamąsias pajamas ne rečiau kaip kartą per metus Valstybinio socialinio draudimo fondo tarybos teikimu tvirtina Vyriausybė, nustatydama šių pajamų taikymo pradžią. Einamųjų metų draudžiamosios pajamos apskaičiuojamos pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo tarybos patvirtintą metodiką, atsižvelgiant į atitinkamų metų ar atitinkamo metų laikotarpio Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto pajamas ir išlaidas. <...>“
Taigi Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) 16 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta pareiga Vyriausybei ne rečiau kaip kartą per metus Valstybinio socialinio draudimo fondo tarybos teikimu tvirtinti einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, kuris priklauso nuo atitinkamų metų ar atitinkamo metų laikotarpio Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto pajamų ir išlaidų.
5.3. Laikinojo įstatymo 9 straipsnyje „Kompensuojamojo uždarbio socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti naujo maksimalaus dydžio nustatymas“ inter alia nustatyta, kad:
– nuo 2010 m. liepos 1 d. iki šio įstatymo galiojimo pabaigos pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis inter alia tėvystės socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti negali viršyti Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos (1 dalis);
– patvirtinus naują einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, visos iki tol paskirtos ir mokamos socialinio draudimo pašalpos, taigi ir tėvystės socialinio draudimo pašalpos, už laikotarpį nuo draudžiamųjų pajamų naujo dydžio taikymo pradžios perskaičiuojamos taikant šį dydį (2 dalis).
Laikinojo įstatymo 9 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą palyginus su įtvirtintuoju minėtose Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatose, kuriomis buvo įtvirtinta tėvystės socialinio draudimo pašalpų apskaičiavimo tvarka, inter alia kompensuojamojo uždarbio šioms pašalpoms apskaičiuoti maksimalus dydis, matyti, kad tėvystės socialinio draudimo pašalpų apskaičiavimo tvarkos teisinis reguliavimas pagal Laikinojo įstatymo 9 straipsnį laikinai pakito:
– pagal Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalį inter alia tėvystės socialinio draudimo pašalpos, apskaičiuotos pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą pritaikius teisės į pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusį Vyriausybės patvirtintą einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu turėjo būti perskaičiuojamos ir mokamos taikant naujai patvirtintą einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, neatsižvelgiant į teisės į pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusį einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį;
– pagal Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalį kompensuojamojo uždarbio inter alia tėvystės socialinio draudimo pašalpoms apskaičiuoti maksimalus dydis, nustatytas Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme, nuo 2010 m. liepos 1 d. laikinai sumažintas (Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu), t. y. nustatyta, kad kompensuojamasis uždarbis negali viršyti Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos (vietoj 5 šių dydžių sumos, nustatytos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme).
5.4. Pažymėtina ir tai, kad Vyriausybė 2009 m. gruodžio 23 d. priėmė nutarimą Nr. 1771 „Dėl einamųjų 2010 metų draudžiamųjų pajamų, ribinio motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ir ribinio valstybinės pensijos dydžių patvirtinimo“, įsigaliojusį 2010 m. sausio 1 d., kurio 1.1 punktu patvirtino einamųjų 2010 metų draudžiamųjų pajamų dydį – 1 170 Lt, taip pat 2.1 ir 3.1 punktais nustatė, kad šio nutarimo 1.1 punkte nurodytas einamųjų 2010 metų draudžiamosios pajamos taikomos nuo 2010 m. sausio 1 d. įgyvendinant minėtas Laikinojo įstatymo nuostatas. Taigi Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1771 1.1 punktu buvo patvirtintas mažesnis (1 170 Lt vietoj 1 488 Lt einamųjų 2009 metų draudžiamųjų pajamų dydžio) einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydis, taikomas nuo 2010 m. sausio 1 d. inter alia įgyvendinant minėtas Laikinojo įstatymo nuostatas.
Šiame kontekste paminėtina, jog Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime, inter alia pažymėjęs, kad Vyriausybė, šio savo nutarimo 1.1 punktu tvirtindama einamųjų 2010 metų draudžiamųjų pajamų dydį, paisė valstybėje susidariusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties ir įgyvendino Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) 16 straipsnio 1 dalyje nustatytą savo pareigą, pripažino, kad minėtas Vyriausybės nutarimo punktas neprieštarauja Konstitucijai.
Taip pat pažymėtina, kad Vyriausybės 2011 m. vasario 23 d. nutarimu Nr. 210 „Dėl einamųjų 2011 metų draudžiamųjų pajamų, ribinio motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ir ribinio valstybinės pensijos dydžių patvirtinimo“ buvo patvirtintas toks pat einamųjų 2011 metų draudžiamųjų pajamų dydis – 1 170 Lt. Vadinasi, Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu (šis įstatymas, kaip minėta, paskirtoms ir mokamoms tėvystės socialinio draudimo pašalpoms galiojo iki 2011 m. gruodžio 31 d.) Vyriausybės tvirtinamas einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydis nekito.
5.5. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, pažymėtina, kad pagal Laikinojo įstatymo 9 straipsnį:
– laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. Vyriausybės patvirtintas naujas mažesnis einamųjų 2010 metų draudžiamų pajamų dydis – 1 170 Lt – buvo taikomas perskaičiuoti ir toms tėvystės socialinio draudimo pašalpoms, teisė į kurias įgyta iki šios datos ir kurios jau buvo apskaičiuotos pritaikius teisės į šias pašalpas atsiradimo mėnesį galiojusį einamųjų metų draudžiamų pajamų dydį (1 488 Lt), Vyriausybės patvirtintą įgyvendinant Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą;
– laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. kompensuojamojo uždarbio visoms tėvystės socialinio draudimo pašalpoms, taigi ir toms, teisė į kurias įgyta iki šios datos, apskaičiuoti dydis negalėjo viršyti kompensuojamojo uždarbio šioms pašalpoms skaičiuoti maksimalų dydį išreiškiančios Vyriausybės naujai patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos (vietoj nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d. kompensuojamojo uždarbio maksimaliam dydžiui pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą prilygintos Vyriausybės naujai patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 5 dydžių sumos).
5.6. Paminėtina, kad pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 183 straipsnį (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) tėvystės socialinio draudimo pašalpa apskaičiuojama ir mokama Vyriausybės tvirtinamų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų nustatyta tvarka.
Minėta, kad Vyriausybė 2001 m. sausio 25 d. priėmė nutarimą Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“, kuriuo patvirtino Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatus. Nuostatai buvo ne kartą keičiami ir (arba) papildomi, inter alia Vyriausybės 2006 m. rugsėjo 27 d. nutarimu Nr. 957 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimo Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“, įsigaliojusiu 2006 m. spalio 1 d., kuriuo jie inter alia papildyti V1 skyriumi „Tėvystės pašalpa“, nustatančiu tėvystės socialinio draudimo pašalpos skyrimo ir mokėjimo tvarką, taip pat 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1778 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimo Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“, įsigaliojusiu 2010 m. sausio 1 d., kuriuo jie papildyti IX skyriumi „Nuostatos dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo įgyvendinimo“; o jame išdėstytais Nuostatų 73.3, 74 punktais (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) įgyvendinamos šioje konstitucinės justicijos byloje tiriamu aspektu reikšmingos Laikinojo įstatymo inter alia 9 straipsnio nuostatos.
5.6.1. Nuostatų 422 punkte (2006 m. rugsėjo 27 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir (arba) papildymais), 423 punkte (2009 m. rugpjūčio 26 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir (arba) papildymais) buvo ir yra nustatyta, kad tėvystės socialinio draudimo pašalpa išmokama pasibaigus tėvystės atostogoms. Taigi asmeniui, įgijusiam teisę į tėvystės socialinio draudimo pašalpą, ši pašalpa išmokama pasibaigus tėvystės atostogoms.
5.6.2. Nuostatų 73.3 punkte (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) inter alia nustatyta, kad Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu kompensuojamasis uždarbis inter alia tėvystės socialinio draudimo pašalpų dydžiams nustatyti negali viršyti Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos: „asmenims, kurie teisę į tėvystės <...> pašalpas įgijo 2010 m. liepos 1 d. ir vėliau. Asmenims, kurie teisę į tėvystės <...> pašalpas įgijo iki 2010 m. birželio 30 d. ir kuriems šių pašalpų mokėjimas tęsiamas po 2010 m. liepos 1 d., pašalpoms kompensuojamasis uždarbis nuo šios datos perskaičiuojamas pagal Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostatas“.
Pažymėtina, kad Vyriausybės 2010 m. rugsėjo 8 d. nutarimu Nr. 1293 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimo Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“, įsigaliojusiu 2010 m. rugsėjo 12 d., buvo pakeistas Nuostatų 73.3 punktas (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija), tačiau jame įtvirtintas teisinis reguliavimas šioje konstitucinės justicijos byloje reikšmingu aspektu nepakito.
Taigi Nuostatų 73.3 punkte (2009 m. gruodžio 23 d., 2010 m. rugsėjo 8 d. redakcijos), įgyvendinant Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, inter alia buvo nustatyta, kad nuo 2010 m. liepos 1 d. asmenims, kurie teisę į tėvystės socialinio draudimo pašalpas įgijo iki 2010 m. birželio 30 d. ir kuriems šių pašalpų mokėjimas tęsiamas po 2010 m. liepos 1 d., kompensuojamasis uždarbis nuo šios datos perskaičiuojamas pagal Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, pagal kurią, kaip minėta, nuo 2010 m. liepos 1 d. kompensuojamojo uždarbio visoms tėvystės socialinio draudimo pašalpoms (inter alia toms, teisė į kurias įgyta iki šios datos) apskaičiuoti dydis negalėjo viršyti kompensuojamojo uždarbio šioms pašalpoms skaičiuoti maksimalų dydį išreiškiančios (mažesnės nei iki tol nustatytoji) Vyriausybės naujai patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos.
5.6.3. Nuostatų 74 punkte (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) inter alia nustatyta: „Patvirtinus naują einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, visos iki tol paskirtos ir mokamos pašalpos už laikotarpį nuo šių draudžiamųjų pajamų naujo dydžio taikymo pradžios perskaičiuojamos taikant šį dydį.“
Taigi Nuostatų 74 punkte (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija), įgyvendinant Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą analogišką teisinį reguliavimą, nustatyta, kad inter alia paskirtos ir mokamos tėvystės socialinio draudimo pašalpos, kurių gavėjų kompensuojamasis uždarbis viršija kompensuojamojo uždarbio joms skaičiuoti maksimalų dydį, perskaičiuojamos taikant Vyriausybės patvirtintą naują (mažesnį nei iki tol nustatytasis) einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį – 1 170 Lt.
5.6.4. Apibendrinant Nuostatų 423 punkto (2009 m. rugpjūčio 26 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir (arba) papildymais), 73.3 punkte (2009 m. gruodžio 23 d., 2010 m. rugsėjo 8 d. redakcijos), 74 punkte (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą pažymėtina, kad juo buvo įgyvendintos Laikinojo įstatymo 9 straipsnio nuostatos ir inter alia sudarytos prielaidos laikotarpiu atitinkamai nuo 2010 m. sausio 1 d. ir nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiuojant sumažinti pasibaigus tėvystės atostogoms išmokamas tėvystės socialinio draudimo pašalpas (jų dalį), teisė į kurias įgyta inter alia iki šių datų.
5.7. Taigi Laikinojo įstatymo 9 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, aiškinamu minėto teisinio reguliavimo kontekste, inter alia sudarytos prielaidos:
– laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. apskaičiuoti ir skirti mažesnes tas tėvystės socialinio draudimo pašalpas (jų dalį), teisė į kurias įgyta iki 2009 m. gruodžio 31 d. ir kurių gavėjų kompensuojamasis uždarbis didesnis už naują kompensuojamojo uždarbio maksimalų dydį, apskaičiuojamą pagal Vyriausybės patvirtintą nuo 2010 m. sausio 1 d. taikytą naują (mažesnį nei iki tol nustatytasis) einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį – šių draudžiamųjų pajamų 5 dydžių sumą;
– laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. apskaičiuoti ir skirti mažesnes tas tėvystės socialinio draudimo pašalpas (jų dalį), teisė į kurias įgyta iki 2010 m. birželio 30 d. ir kurių gavėjų kompensuojamasis uždarbis didesnis už naują (mažesnį nei iki tol nustatytasis) kompensuojamojo uždarbio maksimalų dydį – einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą.
5.8. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad Laikinajame įstatyme nebuvo (nėra) nuostatų, pagal kurias būtų sumažintas Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 183 straipsnyje (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) nustatytas tėvystės socialinio draudimo pašalpos dydis – 100 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio. Taigi skiriamų ir mokamų tėvystės pašalpų, kurios nebuvo perskaičiuojamos ir mokamos pagal Laikinojo įstatymo 9 straipsnį (kurių gavėjų kompensuojamasis uždarbis neviršijo kompensuojamojo uždarbio joms skaičiuoti maksimalaus dydžio), dydis išliko nepakitęs.
6. Sprendžiant, ar Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis tiek, kiek joje nėra nustatytas įstatymų leidėjo įsipareigojimas kompensuoti perskaičiuojant sumažintas tėvystės socialinio draudimo pašalpas, teisė į kurias įgyta iki jų sumažinimo, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 38 straipsnio 2 daliai, konstituciniams asmenų lygiateisiškumo, teisinės valstybės principams, pažymėtina, kad, kaip minėta, Laikinojo įstatymo 9 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu inter alia sudarytos prielaidos už laikotarpius nuo 2010 m. liepos 1 d. ir nuo 2010 m. sausio 1 d. apskaičiuoti ir skirti mažesnes tas tėvystės socialinio draudimo pašalpas (jų dalį), teisė į kurias įgyta iki šių datų, t. y. iki jų sumažinimo, ir kurių gavėjų kompensuojamasis uždarbis didesnis už naujus (sumažintus) kompensuojamojo uždarbio maksimalius dydžius.
6.1. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d., 2013 m. kovo 5 d. nutarimuose, atskleisdamas konstitucinius valstybės globos ir paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, aspektus, inter alia konstatavo, kad:
– Konstitucijoje nėra nustatyti atostogų, skirtų vaikams auginti ir auklėti namuose, teikimo pagrindai, sąlygos, trukmė, jų metu teiktinos finansinės paramos dydžiai, – tai, paisydamas Konstitucijos normų ir principų, inter alia konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, protingumo, proporcingumo, įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, lygiateisiškumo, konstitucinių vertybių pusiausvyros, socialinės darnos imperatyvų, turi nustatyti įstatymų leidėjas;
– įstatymais reguliuojant paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, santykius būtina paisyti visuomenės ir valstybės išgalių;
– pagal Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalį įgyvendinant konstitucinę valstybės priedermę kurti šeimai, motinystei, tėvystei ir vaikystei palankią aplinką gali būti plėtojamos įvairios apsaugos ir paramos šioms konstitucinėms vertybėms formos.
Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime taip pat yra konstatavęs, kad:
– konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, lygiateisiškumo, proporcingumo principų valstybė privalo laikytis ir paramą šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, teikdama valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai;
– asmenys, pagal įstatymą įgiję teisę į įstatymo nustatyto dydžio finansinę paramą vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu, neturi teisėto lūkesčio, kad ši parama valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai nebus mažinama, tačiau turi teisėtą lūkestį, kad mažinant minėtą paramą valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai bus laikomasi inter alia konstitucinių lygiateisiškumo, proporcingumo principų;
– išimtiniais atvejais, valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai mažinant nustatyto dydžio finansinę paramą vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu, įstatymų leidėjui kyla priedermė nustatyti tolygų, nediskriminacinį skirtos finansinės paramos mažinimo mastą, kuriuo parama būtų mažinama taip, kad nebūtų pažeistos iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytų paramos dydžių proporcijos;
– įstatymo nustatyta vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu teikiama finansinė parama savo prigimtimi, laikinu (terminuotu) pobūdžiu ir paskirtimi skiriasi nuo Konstitucijos 52 straipsnyje laiduojamų pensijų, taip pat nuo įstatymų nustatytų kitų pensinio aprūpinimo išmokų, kurios turi nuosavybės teisės aspektų pagal Konstitucijos 23 straipsnį; ji yra tikslinė, sietina su konkrečiu vaiko auginimo ir auklėjimo namuose laikotarpiu ir priklauso nuo valstybės ir visuomenės išgalių; taigi pagal įstatymą įgyta teisė į įstatymo nustatyto dydžio finansinę paramą vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu negali būti tapatinama su teise į Konstitucijos 52 straipsnyje laiduojamas pensijas, taip pat pagal įstatymą įgyta teise į įstatymų nustatytą kitą pensinio aprūpinimo išmoką, kurios turi nuosavybės teisės aspektų pagal Konstitucijos 23 straipsnį;
– vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu teikiamos finansinės paramos ypatumai – prigimtis, laikinas (terminuotas) pobūdis ir tikslinė paskirtis – suponuoja tai, kad, valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti šią paramą siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, įstatymų leidėjui nekyla pareiga numatyti praradimų, susidariusių dėl šios paramos sumažinimo, nepaneigiančio pagal įstatymą įgytos teisės į įstatymo nustatyto dydžio finansinę paramą vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu esmės, kompensavimą.
6.2. Pažymėtina, kad tėvystės socialinio draudimo pašalpos – vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų, t. y. tėvystės atostogų, metu teikiama tikslinė terminuota finansinė parama, siejama su konkrečiu vaiko auginimo ir auklėjimo namuose laikotarpiu (vienu mėnesiu nuo jo gimimo) ir priklausanti nuo valstybės ir visuomenės išgalių.
6.3. Kaip minėta, Laikinasis įstatymas, inter alia jo 9 straipsnis, kuriame buvo nustatyta socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, suponavusi laikiną paskirtų socialinių išmokų sumažinimą, inter alia sudarė prielaidas perskaičiuojant sumažinti tėvystės socialinio draudimo pašalpas (jų dalį), teisė į kurias įgyta iki jų sumažinimo, buvo priimtas siekiant apriboti ekonomikos krizės nulemtą valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų deficito didėjimą. Taigi nustatydamas tokį teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas atsižvelgė į valstybėje susidariusią ypatingą situaciją, kai dėl itin sunkios ekonominės, finansinės padėties nebuvo įmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina įstatymo nustatytai finansinei paramai vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu teikti.
6.4. Taip pat pažymėtina, kad teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 9 straipsnio nuostatomis, buvo sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti tėvystės socialinio draudimo pašalpas (jų dalį) tolygiai visiems šių pašalpų gavėjams, kurie teisę į jas įgijo iki jų sumažinimo ir kurių kompensuojamasis uždarbis buvo didesnis už naujus (sumažintus) maksimalius kompensuojamojo uždarbio dydžius; be to, šios pašalpos (jų dalis) buvo mažinamos tik laikotarpiu nuo minėtą perskaičiavimą įtvirtinusių atitinkamų įstatymo nuostatų taikymo pradžios ir tik tiek, kiek jų gavėjų kompensuojamasis uždarbis viršijo naujus (sumažintus) maksimalius kompensuojamojo uždarbio dydžius. Taigi toks minėtos finansinės paramos mažinimas nevertintinas kaip diskriminacinis, juo nepažeistas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas.
Pažymėtina ir tai, kad perskaičiuojamų tėvystės socialinio draudimo pašalpų (jų dalies), teisė į kurias įgyta iki jų sumažinimo, sumažinimo mastas nevertintinas kaip toks, kuriuo būtų paneigta pagal įstatymą įgytos teisės į įstatymo nustatyto dydžio finansinę paramą vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu esmė.
6.5. Vadinasi, valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, laikinai tam tikra dalimi, nepaneigiant pagal įstatymą įgytos teisės į įstatymo nustatyto dydžio tėvystės atostogų metu teikiamą paramą tėvams esmės, perskaičiuojant sumažinus tėvystės socialinio draudimo pašalpas (jų dalį), teisė į kurias įgyta iki jų sumažinimo, iš Konstitucijos, inter alia jos 23 straipsnio, 38 straipsnio 2 dalies, konstitucinių asmenų lygiateisiškumo, teisinės valstybės principų, kylančių reikalavimų įstatymų leidėjui nekyla pareiga įsipareigoti kompensuoti perskaičiuojant sumažintas tėvystės socialinio draudimo pašalpas, teisė į kurias įgyta iki jų sumažinimo.
Taigi konstatuotina, kad Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas tiek, kiek joje nėra nustatytas įstatymų leidėjo įsipareigojimas kompensuoti perskaičiuojant sumažintas tėvystės socialinio draudimo pašalpas (jų dalį), teisė į kurias įgyta iki jų sumažinimo, nepažeidžia iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančių nuosavybės teisių apsaugos reikalavimų, nepaneigia iš jos 38 straipsnio 2 dalies kylančios valstybės pareigos saugoti ir globoti šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, nenukrypsta nuo iš konstitucinių asmenų lygiateisiškumo, teisinės valstybės principų kylančių reikalavimų.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis tiek, kiek joje nėra nustatytas įstatymų leidėjo įsipareigojimas kompensuoti perskaičiuojant sumažintas tėvystės socialinio draudimo pašalpas, teisė į kurias įgyta iki jų sumažinimo, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 38 straipsnio 2 daliai, konstituciniams asmenų lygiateisiškumo, teisinės valstybės principams.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56, 69 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
n u t a r i a:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 16 straipsnio 4 dalis tiek, kiek joje nėra nustatytas įstatymų leidėjo įsipareigojimas kompensuoti perskaičiuojant sumažintas tėvystės socialinio draudimo pašalpas, teisė į kurias įgyta iki jų sumažinimo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
2. Nutraukti bylos dalį dėl:
– Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 3 straipsnio 2 dalies tiek, kiek ji buvo taikoma perskaičiuojamų paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų ribiniam dydžiui tvirtinti, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniams valdžių padalijimo, teisinės valstybės principams;
– Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 9 straipsnio tiek, kiek, pasak pareiškėjo, juo reguliuojamu paskirtų motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 38 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams valdžių padalijimo, teisinės valstybės principams;
– Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 10 straipsnio 1, 2, 3 dalių tiek, kiek jomis reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 38 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 15 straipsnio atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui;
– Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 16 straipsnio 4 dalies tiek, kiek, pasak pareiškėjo, joje nėra nustatytas perskaičiuojant sumažintų paskirtų motinystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų kompensavimas, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 38 straipsnio 2 daliai, konstituciniams asmenų lygiateisiškumo, teisinės valstybės principams;
– Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 16 straipsnio 4 dalies tiek, kiek joje, pasak pareiškėjo, nustatyta, kad parengti ir patvirtinti sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarkos aprašą pavedama Lietuvos Respublikos Vyriausybei, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo 3 straipsnio (2008 m. gruodžio 19 d., 2009 m. liepos 17 d. redakcijos) (Žin., 2008, Nr. 149-6011; 2009, Nr. 91-3915) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
| Konstitucinio Teismo teisėjai: |
Toma Birmontienė Pranas Kuconis Gediminas Mesonis Ramutė Ruškytė Egidijus Šileikis Algirdas Taminskas Romualdas Kęstutis Urbaitis |