LIETUVOS RESPUBLIKOS
VALSTYBINĖS KULTŪROS PAVELDO KOMISIJOS
SPRENDIMAS
DĖL LIETUVOJE VYKDOMŲ NETEISĖTŲ KASINĖJIMŲ, ARCHEOLOGIJOS PAVELDO OBJEKTŲ PLĖŠIMO IR PREKYBOS ARCHEOLOGINIAIS RADINIAIS
2009 m. gegužės 29 d. Nr. S-5(147)
Vilnius
Pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvoje išpopuliarėjo geofizikiniai prietaisai, vadinami metalo detektoriais. Vien tik internete skelbiamais duomenimis, Lietuvoje metalo detektorius tikslingai įvairių laikotarpių archeologinių radinių paieškai naudoja bent keli šimtai asmenų (toliau – nelegalūs kasėjai). Minėti asmenys, ieškodami vertingų daiktų, atlieka neteisėtus kasinėjimus kapinynų, dvarviečių, karčemų, įvairių laikotarpių mūšių vietose, buvusių I ir II Pasaulinių karų apkasų ir karių žuvimo bei palaidojimo vietose. Nelegalūs kasėjai vertingų daiktų ieško neturėdami žemės savininkų leidimo, kaip to reikalaujama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.65 straipsnyje, apie archeologinių radinių radimvietes neinformuoja savivaldybių paveldosaugos padalinių, kaip numatyta Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje.
Valstybinės kultūros paveldo komisijos nuomone, privačių asmenų metalo detektorių naudojimas ieškant archeologinių vertybių yra netoleruotinas, kadangi tokia veikla yra sąmoningas archeologijos paveldo naikinimas ir turėtų būti uždrausta. Šias nuostatas būtina įtvirtinti teisės aktuose numatant, kad vykdyti archeologijos paveldo objektų paiešką ir tam tikslui naudoti geofizikinius prietaisus (metalo ieškiklius, magnetometrus, georadarus, žemės skanerius ir kt.) bei atlikti žemės kasimo darbus gali tik atestuoti šios srities specialistai Kultūros ministerijos nustatyta tvarka.
Lietuvoje veikia kelios asmenų grupuotės, tikslingai kasinėjančios saugomus ir nesaugomus archeologinio paveldo objektus pasipelnymo tikslais. Vyksta aktyvi prekyba archeologiniais radiniais, nors ją draudžia Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos „Prekybos antikvariniais daiktais taisyklės“. Jose nurodyta, kad juridinių asmenų, užsiimančių prekyba antikvariniais daiktais, veiklą kontroliuoja Kultūros paveldo departamentas ir savivaldybės. Tačiau akivaizdu, kad fizinių asmenų, vykdančių nelegalią prekybą archeologiniais radiniais, kontrolė ir tokios prekybos prevencija nėra pakankama, menkai kontroliuojama prekyba antikvariniais daiktais (taip pat ir archeologiniais radiniais) internetinėse svetainėse.
Tenka konstatuoti, kad tokią nelegalių kasėjų veiklą iš dalies skatina ir Lietuvos muziejai, superkantys archeologinius radinius bei lobius iš privačių asmenų, ignoruodami teisėto jų įsigijimo klausimą. Europos archeologinio paveldo apsaugos konvencijos 10 straipsnyje teigiama, kad būtina imtis priemonių užtikrinant, kad muziejai negalėtų įsigyti archeologinio paveldo elementų, atrastų nekontroliuojamų arba neteisėtų kasinėjimų vietose. Tuo tarpu Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 12 straipsnio 4 dalyje teigiama, kad asmeniui, radusiam ir perdavusiam archeologinius radinius, išmokamas atlyginimas, t. y. nekvestionuojamos šių radinių atradimo aplinkybės, kas sudaro sąlygas piktnaudžiauti šia nustatyta tvarka ir reikalauti atlyginimo už neteisėtai iškastus archeologinius radinius.
Lietuvoje organizuojami nelegalių kasėjų suvažiavimai, kuriuose dalyvauja ne tik Lietuvos, bet ir Rusijos bei Baltarusijos piliečiai. Tai rodo, kad Lietuvos teritorijoje veikiančios nelegalių kasėjų grupuotės palaiko glaudžius ryšius su už Europos Sąjungos ribų įsikūrusiomis grupuotėmis, dėl ko kyla grėsmė Lietuvai patekti į Rusijos nusikalstamo pasaulio grupių, užsiimančių paveldo plėšimu, įtakos sferą.
Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo antro skyriaus pirmajame skirsnyje teigiama, kad kultūros paveldas yra vienas iš pagrindinių nacionalinio saugumo objektų, todėl sąmoningu archeologijos paveldo Lietuvoje naikinimu užsiimančių grupuočių, jų ryšių su kultūros paveldo plėšimu bei nelegalia prekyba archeologiniais radiniais užsiimančiomis grupuotėmis užsienyje išaiškinimas turėtų tapti vienu iš prioritetinių archeologinio paveldo Lietuvoje prevencinės apsaugos uždavinių.
Archeologinio paveldo apsaugą apsunkina faktas, kad šiuo metu vertintiniems archeologinio vertingųjų savybių pobūdžio objektams ar vietovėms yra nustatytas amžiaus cenzas – iki XVIII a. II ketvirčio (apie 1711–1721 m.), t. y. iš paveldosauginės struktūros automatiškai eliminuojami visi vėlesni, tačiau archeologinę vertę galintys turėti objektai. Nelegalių kasėjų veikla juose taip pat yra labai aktyvi, kadangi ir čia ieškoma vertingų daiktų.
Europos archeologinio paveldo apsaugos konvencijoje rekomenduojama apriboti, kiek tai įmanoma, archeologinio paveldo elementų, gautų vykdant neteisėtus kasinėjimus perdavimą ir cirkuliavimą šviečiant ir informuojant visuomenę, tačiau tenka konstatuoti, kad Lietuvoje visuomenės švietimas ir informavimas šiais aspektais nėra pakankamas.
Valstybinė kultūros paveldo komisija nusprendžia:
1. Siūlyti Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai:
1.1. teisės aktuose įtvirtinti nuostatas, kad vykdyti archeologijos paveldo objektų paiešką ir tam tikslui naudoti geofizikinius prietaisus (metalo ieškiklius, magnetometrus, georadarus, žemės skanerius ir kt.) bei atlikti žemės kasimo darbus gali tik atestuoti šios srities specialistai Kultūros ministerijos nustatyta tvarka;
1.2. parengti galiojančių teisės aktų, susijusių su identifikuotais (nebūtinai įrašytais į Kultūros vertybių registrą) archeologijos paveldo objektais, analizę ir suderinti jų atitiktį Europos archeologinio paveldo apsaugos konvencijai, UNIDROIT konvencijai dėl pavogtų ar neteisėtai išvežtų kultūros objektų, Tarptautinės muziejų tarybos (ICOM) profesinės etikos kodeksui ir papildyti, pakeisti arba parengti reikiamus naujus teisės aktus, kad Lietuvos Respublikos teisės aktuose vartojamos sąvokos bei pagrindinės nuostatos atitiktų minėtų tarptautinių dokumentų sąvokas ir nuostatas;
1.3. keisti kultūros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-150 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo ir atrankos kriterijų aprašo patvirtinimo“ nustatytą amžiaus cenzą vertintiniems archeologinio vertingųjų savybių pobūdžio objektams ar vietovėms ir praplėsti jo ribas;
1.4. inicijuoti informacijos surinkimą apie Lietuvos muziejų per pastaruosius metus iš privačių asmenų įsigytus archeologinius radinius bei lobius, nustatyti, ar vertybių perdavėjai legaliai įsigijo muziejams perduotus daiktus, o nustačius įstatymų pažeidimus inicijuoti ikiteisminį tyrimą dėl minėtų asmenų veiklos.
2. Siūlyti Kultūros paveldo departamentui:
2.1. inicijuoti informacijos surinkimą iš savivaldybių paveldosaugos skyrių, muziejų ir archeologų apie per pastaruosius metus užfiksuotus nelegalius kasinėjimus ir parengti jos analizę, išsiaiškinti, kodėl dėl šios veiklos nebuvo pradėtos nei administracinės, nei baudžiamosios bylos;
3. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymu (1996-12-19 Nr. VIII-49) apie šią problemą informuoti Generalinę prokuratūrą ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją.