Administracinė byla Nr. I6-05/2007
Procesinio sprendimo kategorija 17.1
LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO 2007 M. VASARIO 19 D. SPRENDIMAS
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno, Romano Klišausko, Birutės Janavičiūtės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Algirdo Taminsko (pranešėjas),
sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,
dalyvaujant pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario Egidijaus Klumbio atstovui Kęstučiui Griniui,
atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos atstovams Ingai Černiuk ir Algiui Biekšai,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario Egidijaus Klumbio prašymą ištirti, ar Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2003 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-43 patvirtintos Centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodikos 98 punktas (2006 m. kovo 16 d. nutarimo Nr. O3-13 redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
Išplėstinė teisėjų kolegija
nustatė:
I.
Lietuvos Respublikos Seimo narys Egidijus Klumbys kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) 2003 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-43 patvirtintos Centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodikos (Žin., 2003, Nr. 74-3471; 2005, Nr. 43-1405, Nr. 47-1579; 2006, Nr. 32-1171) 98 punkto redakcijos atitiktį Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 2 daliai.
Teismui pateiktame prašyme pareiškėjas nurodo, kad Komisija 2003 m. liepos 8 d. priėmė nutarimą Nr. O3-43 „Dėl Centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodikos patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 74-3471; 2005, Nr. 43-1405, Nr. 47-1579; 2006, Nr. 32-1171). Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ir Šilumos ūkio įstatymas) 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „bazinė šilumos kaina – ilgalaikė šilumos gamybos ir (ar) šilumos perdavimo kaina, apskaičiuota pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtintas šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodikas, komisijos nustatyta ne trumpesniam kaip 3 metų laikotarpiui ir taikoma kasmet perskaičiuojant šilumos gamybos ir (ar) šilumos perdavimo kainas“. Komisijos 2003 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-43 patvirtintos Centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodikos (toliau – ir Metodika) 98 punkto redakcija iki priimant 2006 m. kovo 16 d. nutarimą Nr. O3-13 nustatė, kad „Bazinė šilumos kaina nustatoma ne trumpesniam kaip trejų ir ne ilgesniam kaip penkerių metų laikotarpiui ir perskaičiuojama kasmet, atsižvelgiant į konkrečiam tiekėjui nustatytus veiklos efektyvumo didinimo rodiklių, kapitalo aptarnavimo sąnaudų, materialinių sąnaudų, darbo jėgos sąnaudų, kuro ir elektros energijos sąnaudų, skaičiuotino šilumos kiekio bei perkamų paslaugų, tiesiogiai nepriklausančių nuo tiekėjo veiklos, rodiklių visumą, taikomą kasmetiniam kainų perskaičiavimui“. Pareiškėjo teigimu, galiojusi redakcija atitiko Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 2 dalį. Tačiau Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2006 m. kovo 16 d. nutarimu Nr. O3-13 Metodikos 98 punktą išdėstė nauja redakcija: „Šilumos kaina nustatoma vieneriems metams ir perskaičiuojama kasmet, atsižvelgiant į konkrečiam tiekėjui nustatytą veiklos efektyvumo didinimo koeficientą, vartotojų kainų indeksą, kuro kainų, realizuotos šilumos kiekio bei kitų faktorių pokyčius. Jeigu rinkoje pasikeitė kuro kainos, naudotos paskutiniame perskaičiavime arba kiti objektyvūs faktoriai, dėl kurių įtakos šilumos bendrosios metinės sąnaudos didės arba mažės daugiau nei 5 proc., šilumos kainos perskaičiuojamos nelaukiant 12 mėnesių periodo pabaigos. Paankstinus perskaičiavimo terminą, atitinkamu laikotarpiu pailginamas tolesnis periodas. Dėl to bazinės šilumos kainos galiojimo laikotarpis nesikeičia“. Pareiškėjo teigimu, tokia redakcija iš esmės prieštarauja Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 2 daliai, nes Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 2 dalis nustato, kad šilumos kainos perskaičiuojamos „kasmet“, t. y. vieną kartą per metus. Tokią nuomonę Ūkio ministerija išdėstė savo 2006 m. vasario 2 d. rašte Nr. (28.3-52)-3-647, kuriame teigiama, kad „kasmet“ suprantamas, kaip žodžiai „vieną kartą per metus“. Tokią nuomonę Teisingumo ministerija išdėstė savo 2006 m. vasario 14 d. rašte Nr. (1.12)-712-1138, kuriame teigiama, kad „kasmet perskaičiuojant“ reiškia, kad gamybos ir (ar) šilumos perdavimo kainos gali būti perskaičiuojamos tik vieną kartą kiekvienais metais, neatsižvelgiant į tai, kiek kartų per metus keičiasi šilumos gamybos savikaina“. Todėl, pareiškėjo teigimu, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2006 m. kovo 16 d. nutarimu Nr. O3-13 nustatė, kad „Jeigu rinkoje pasikeitė kuro kainos, naudotos paskutiniame perskaičiavime arba kiti objektyvūs faktoriai, dėl kurių įtakos šilumos bendrosios metinės sąnaudos didės arba mažės daugiau nei 5 proc., šilumos kainos perskaičiuojamos nelaukiant 12 mėnesių periodo pabaigos“, ir tokiu būdu įteisino, kad kainos gali būti perskaičiuojamos daugiau kaip vieną kartą per 12 mėnesių, o tai neatitinka Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatų.
Atsižvelgdamas į paminėtą, pareiškėjas prašo teismo pripažinti, kad Komisijos 2003 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-43 patvirtintos Centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodikos (Žin., 2003, Nr. 74-3471; 2005, Nr. 43-1405, Nr. 47-1579; 2006, Nr. 32-1171) 98 punkto redakcija prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 2 daliai, bei panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2006 m. kovo 16 nutarime Nr. O3-13 įteisintą 98 punkto redakciją.
II.
Atsiliepimu į pareiškėjo prašymą Komisija prašo prašymą atmesti. Mano, kad prašyme dėstomi teiginiai yra neargumentuoti, nepagrįsti, nepateikti įrodymai, pagrindžiantys minimas aplinkybes, todėl atmestini dėl žemiau išdėstytų motyvų. Be to, Komisijos nuomone, pareiškėjas nepateikė argumentų, pagrindžiančių abejonę dėl Komisijos patvirtintos Metodikos 98 punkto neatitikimo Šilumos ūkio įstatymo nuostatoms bei konstituciniam teisinės valstybės principui, todėl ši abejonė laikytina nepagrįsta.
Savo poziciją atsakovas grindžia šiais argumentais:
1. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 2 dalį bazinė kaina nustatoma ne trumpesniam kaip 3 metų laikotarpiui ir taikoma kasmet perskaičiuojant šilumos gamybos ir (ar) perdavimo kainas. Nustačius gamybos, perdavimo ir pardavimo bazines kainas, pagal Komisijos patvirtintą Centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodiką, šilumos kainos turi būti kasmet perskaičiuojamos. Kasmetinis kainų perskaičiavimas atliekamas įvertinus tam tikrus egzistuojančius ir nuo šilumos tiekimo įmonių nepriklausančius veiksnius. Ši įstatymo nuostata yra detalizuota Metodikoje. Jos 98 punktas taip pat numato, kad „šilumos kaina nustatoma vieneriems metams ir perskaičiuojama kasmet, atsižvelgiant į konkrečiam tiekėjui nustatytą veiklos efektyvumo didinimo koeficientą, vartotojų kainų indeksą, kuro kainų, realizuotos šilumos kiekio bei kitų faktorių pokyčius. Jeigu rinkoje pasikeitė kuro kainos, naudotos paskutiniame perskaičiavime arba kiti objektyvūs faktoriai, dėl kurių įtakos šilumos bendrosios metinės sąnaudos didės arba mažės daugiau nei 5 proc., šilumos kainos perskaičiuojamos nelaukiant 12 mėnesių periodo pabaigos. Paankstinus perskaičiavimo terminą, atitinkamu laikotarpiu pailginamas tolesnis periodas. Dėl to bazinės šilumos kainos galiojimo laikotarpis nesikeičia“.
2. Komisijos patvirtintos Metodikos 98 punktas buvo keistas 2006 m. kovo 16 d. nutarimu Nr. O3-13 „Dėl valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2003 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. O3-43 „Dėl centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodikos patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ (Žin., 2006, Nr. 32-1171), siekiant išvengti staigių kainų pokyčių, susidariusių dėl kuro kainų šuolių. Visuotinai žinoma, kad būtinąsias šilumos tiekėjo sąnaudas apmoka šilumos vartotojas, todėl, jeigu rinkoje pasikeitė kuro kainos, naudotos paskutiniame perskaičiavime, arba kiti objektyvūs faktoriai, dėl kurių įtakos šilumos bendrosios metinės sąnaudos didės arba mažės daugiau nei 5 procentus, šilumos kainos perskaičiuojamos nelaukiant 12 mėnesių periodo pabaigos. Komisijos nuomone, šilumos vartotojai apmoka šilumos tiekėjo būtinas sąnaudas tada, kai šilumos energija yra vartojama, o sprendimo dėl kainų pokyčio priėmimo atidėjimas iššauktų dar didesnį kainų šuolį ateityje. Laiku neapmokėjus susidariusių šilumos tiekėjo būtinųjų sąnaudų, būtų tikrai pažeistos šilumos vartotojų teisės, tai yra būsimi šilumos vartotojai privalėtų apmokėti už dar neapmokėtas tiekėjo patirtas šilumos būtinąsias sąnaudas.
3. Metodikos 98 punktas įtvirtina bendrąją Šilumos ūkio įstatymo nuostatą, jog kainos perskaičiuojamos tik vieną kartą per metus, tuo pačiu suteikiant teisę šilumos tiekimo įmonei pačiai nuspręsti, kada, tai yra kurį mėnesį, ji gali pateikti Komisijai visus duomenis, reikalingus atlikti kainų perskaičiavimą. Be to, daugelyje Europos šalių dėl kuro kainų pasikeitimo šilumos kainos perskaičiuojamos kas ketvirtį.
Remdamasi paminėtais argumentais Komisija mano, kad priimdama 2006 m. kovo 13 d. nutarimą Nr. O3-13 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2003 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. O3-43 „Dėl Centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodikos patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ nepažeidė įstatymų ir kitų teisės aktų, neviršijo savo kompetencijos, taip pat minėtas nutarimo punktas neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių Komisija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Skundžiamas nutarimo 98 punktas yra teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjo skunde nurodyti argumentai neleidžia daryti priešingos išvados.
Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį, kad tas pats pareiškėjas 2006 m. sausio 17 d. kreipėsi su prašymu į teismą ištirti tuo metu galiojusios Metodikos 98 ir 100 punktų redakcijos atitikimą Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 2 daliai ir 30 straipsnio 4 daliai. Komisija 2006 m. kovo 16 d. nutarimu Nr. O3-13 iš dalies pakeitė anksčiau galiojusią Metodikos 98 punkto redakciją, o 2005 m. kovo 29 d. nutarimą Nr. O3-10 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2003 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-43 patvirtintos centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodikos dalinio pakeitimo“ (Žin., 2005, Nr. 43-1405) ir 2005 m. balandžio 8 d. nutarimą Nr. O3-14 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2003 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-43 patvirtintos Centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodikos dalinio pakeitimo“ (Žin., 2005, Nr. 47-1579) pripažino netekusiais galios. Todėl, atsižvelgdamas į paminėtą, atsakovas mano, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 69 straipsniu, minėtus to paties Pareiškėjo 2006 m. sausio 17 d. ir 2006 m. kovo 27 d. prašymus teismo nutartimi yra tikslinga sujungti į vieną bylą.
Išplėstinė teisėjų kolegija
konstatuoja:
III.
Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2006 m. kovo 16 d. nutarimu Nr. O3-13 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2003 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. O3-43 „Dėl centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodikos patvirtinimo“ dalinio pakeitimo iš dalies buvo pakeistas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2003 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. O3-43 „Dėl centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodikos patvirtinimo“ VIII skyrius, jo 98 punktą išdėstant taip: „Šilumos kaina nustatoma vieneriems metams ir perskaičiuojama kasmet, atsižvelgiant į konkrečiam tiekėjui nustatytą veiklos efektyvumo didinimo koeficientą, vartotojų kainų indeksą, kuro kainų, realizuotos šilumos kiekio bei kitų faktorių pokyčius. Jeigu rinkoje pasikeitė kuro kainos, naudotos paskutiniame perskaičiavime arba kiti objektyvūs faktoriai, dėl kurių įtakos šilumos bendrosios metinės sąnaudos didės arba mažės daugiau nei 5 proc., šilumos kainos perskaičiuojamos nelaukiant 12 mėnesių periodo pabaigos. Paankstinus perskaičiavimo terminą, atitinkamu laikotarpiu pailginamas tolesnis periodas. Dėl to bazinės šilumos kainos galiojimo laikotarpis nesikeičia“.
Pareiškėjas abejoja, ar Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2003 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-43 (2006 m. kovo 16 d. redakcija) patvirtintos Centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodikos 98 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 2 daliai, kadangi, kaip teigia pareiškėjas, Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 2 dalis nustato, kad šilumos kainos perskaičiuojamos „kasmet“, t. y. vieną kartą per metus. Iš pareiškėjo argumentų matyti, kad jis metus supranta kaip eilės tvarka einančius 12 mėnesių.
Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 2 dalis nustato, kad „Bazinė šilumos kaina – ilgalaikė šilumos gamybos ir (ar) šilumos perdavimo kaina, apskaičiuota pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtintas šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodikas, komisijos nustatyta ne trumpesniam kaip 3 metų laikotarpiui ir taikoma kasmet perskaičiuojant šilumos gamybos ir (ar) šilumos perdavimo kainas“.
Įvertinus visa tai matyti, kad pareiškėjas abejoja ne viso Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2003 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-43 (2006 m. kovo 16 d. redakcija) patvirtintos Centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodikos 98 punkto atitikimu Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 2 daliai. Jis abejoja, ar Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2003 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-43 (2006 m. kovo 16 d. redakcija) patvirtintos Centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodikos 98 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad „Jeigu rinkoje pasikeitė kuro kainos, naudotos paskutiniame perskaičiavime arba kiti objektyvūs faktoriai, dėl kurių įtakos šilumos bendrosios metinės sąnaudos didės arba mažės daugiau nei 5 proc., šilumos kainos perskaičiuojamos nelaukiant 12 mėnesių periodo pabaigos. Paankstinus perskaičiavimo terminą, atitinkamu laikotarpiu pailginamas tolesnis periodas. Dėl to bazinės šilumos kainos galiojimo laikotarpis nesikeičia“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 2 daliai. Todėl teismas nagrinės pareiškėjo prašymą šia apimtimi.
Vertinant pareiškėjo prašymą pirmiausiai būtina išsiaiškinti sąvokos „kasmet“ prasmę. Tai ypač reikšminga teisingam Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2003 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-43 (2006 m. kovo 16 d. redakcija) patvirtintos Centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodikos 98 punkto struktūriniam aiškinimui. Nustačius, kad sąvoka „kasmet“ turi būti suprantama kaip kas 12 mėnesių, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2003 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-43 (2006 m. kovo 16 d. redakcija) patvirtintos Centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodikos 98 punkto nuostata „jeigu rinkoje pasikeitė kuro kainos, naudotos paskutiniame perskaičiavime arba kiti objektyvūs faktoriai, dėl kurių įtakos šilumos bendrosios metinės sąnaudos didės arba mažės daugiau nei 5 proc., šilumos kainos perskaičiuojamos nelaukiant 12 mėnesių periodo pabaigos“, vertintina kaip išimtis iš taip pat šiame punkte įtvirtintos taisyklės, kad „šilumos kaina nustatoma vieneriems metams ir perskaičiuojama kasmet, atsižvelgiant į konkrečiam tiekėjui nustatytą veiklos efektyvumo didinimo koeficientą, vartotojų kainų indeksą, kuro kainų, realizuotos šilumos kiekio bei kitų faktorių pokyčius“. Nustačius, kad sąvoka „kasmet“ turi būti suprantama kaip kiekvienais kalendoriniais metais, t. y. vieną kartą per kalendorinius metus, bet ne būtinai kas 12 mėnesių, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2003 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-43 (2006 m. kovo 16 d. redakcija) patvirtintos Centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodikos 98 punkto nuostata „jeigu rinkoje pasikeitė kuro kainos, naudotos paskutiniame perskaičiavime arba kiti objektyvūs faktoriai, dėl kurių įtakos šilumos bendrosios metinės sąnaudos didės arba mažės daugiau nei 5 proc., šilumos kainos perskaičiuojamos nelaukiant 12 mėnesių periodo pabaigos“, aiškintina sistemiškai siejant ją su taip pat šiame punkte įtvirtinta nuostata, kad „šilumos kaina nustatoma vieneriems metams ir perskaičiuojama kasmet, atsižvelgiant į konkrečiam tiekėjui nustatytą veiklos efektyvumo didinimo koeficientą, vartotojų kainų indeksą, kuro kainų, realizuotos šilumos kiekio bei kitų faktorių pokyčius“.
Dabartinės lietuvių kalbos žodyne žodis „kasmet“ aiškinamas kaip „kas metai“, „kiekvienais metais“. Norminiuose teisės aktuose esančių sąvokų negalima aiškinti vien pažodžiui, vien taikant lingvistinį (verbalinį) metodą. Jas aiškinant turėtų būti taikomi įvairūs teisės aiškinimo metodai: sisteminis, bendrųjų teisės principų, loginis, teleologinis, įstatymų leidėjo ketinimų, precedentų, istorinis, lyginamasis ir kt. Aiškinant šią sąvoką svarbu įvertinti Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo tikslus, o taip pat sisteminio, lyginamojo, loginio metodų pagalba palyginti ir įvertinti aiškinamą sąvoką su kitomis šiame įstatyme bei su juo susijusiuose kituose norminiuose teisės aktuose naudojamomis šilumos kainų galiojimo laikotarpius reglamentuojančiomis sąvokomis.
Iš „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ esančių Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimų, kuriais atskiriems šilumos tiekėjams nustatomos bazinės centralizuotai tiekiamos šilumos kainos, matyti, kad atskiriems šilumos tiekėjams penkeriems metams nustatomos bazinės centralizuotai tiekiamos šilumos kainos skaičiuojamos iki mėnesio, kuris bus po penkerių metų, skaičiuojant nuo nutarimo priėmimo mėnesio (pvz., Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2004 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. O3-22 UAB „Vilniaus energija“ centralizuotai tiekiamos šilumos kainos buvo nustatytos iki 2009 m. vasario 28 d., 2006 m. liepos 28 d. nutarimu Nr. O3-52 UAB „Anykščių šiluma“ – iki 2009 m. rugpjūčio 1 d., 2006 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. O3-93 AB „Rokiškio komunalininkas“ – iki 2009 m. gruodžio 31 d., 2005 m. birželio 16 d. nutarimu Nr. O3-34 UAB „Litesko“ filialui „Druskininkų šiluma“ – iki 2010 m. birželio 30 d., 2006 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. O3-94 UAB „Plungės šilumos tinklai“ – iki 2011 m. gruodžio 31 d.). Iš to darytina išvada, kad ir Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija pripažįsta, jog sąvoka „kasmet“ reiškia kas dvylika mėnesių. Bandant aiškinti priešingai, t. y., kad sąvoka „kasmet“ turi būti suprantama kaip kiekvienais kalendoriniais metais, t. y. vieną kartą per kalendorinius metus, bet ne būtinai kas 12 mėnesių, reikėtų pripažinti, kad Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2003 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-43 (2006 m. kovo 16 d. redakcija) patvirtintos Centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodikos 98 punkto nuostatos ta apimtimi, kuria nustatyta, kad „Jeigu rinkoje pasikeitė kuro kainos, naudotos paskutiniame perskaičiavime arba kiti objektyvūs faktoriai, dėl kurių įtakos šilumos bendrosios metinės sąnaudos didės arba mažės daugiau nei 5 proc., šilumos kainos perskaičiuojamos nelaukiant 12 mėnesių periodo pabaigos. Paankstinus perskaičiavimo terminą, atitinkamu laikotarpiu pailginamas tolesnis periodas. Dėl to bazinės šilumos kainos galiojimo laikotarpis nesikeičia“ yra apskritai perteklinės. Todėl toks normos aiškinimas, kaip prieštaraujantis paprasčiausiam loginiam teisės aiškinimo metodui, negalimas.
Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2003 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-43 (2006 m. kovo 16 d. redakcija) patvirtintos Centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodikos 98 punkte nustačiusi, kad šilumos kaina nustatoma vieneriems metams ir perskaičiuojama kasmet, atsižvelgiant į konkrečiam tiekėjui nustatytą veiklos efektyvumo didinimo koeficientą, vartotojų kainų indeksą, kuro kainų, realizuotos šilumos kiekio bei kitų faktorių pokyčius, šio punkto kita nuostata jau įtvirtina išimtį iš šios bendrosios taisyklės, t. y. numato galimybę, rinkoje pasikeitus kuro kainai, naudotai paskutiniame perskaičiavime arba kitiems objektyviems faktoriams, dėl kurių įtakos šilumos bendrosios metinės sąnaudos didės arba mažės daugiau nei 5 proc., šilumos kainas perskaičiuoti nelaukiant 12 mėnesių periodo pabaigos. Taip pat numatoma, kad paankstinus perskaičiavimo terminą, atitinkamu laikotarpiu pailginamas tolesnis periodas, dėl to bazinės šilumos kainos galiojimo laikotarpis nesikeičia“. Įvertinus tai, kad, kaip jau buvo nurodyta, sąvoka „kasmet“ reiškia kas dvylika mėnesių, konstatuotina, kad šia išimtimi atsakovas paneigia savo 2003 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-43 (2006 m. kovo 16 d. redakcija) patvirtintos Centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodikos 98 punkto nuostatą, kad „šilumos kaina nustatoma vieneriems metams ir perskaičiuojama kasmet, atsižvelgiant į konkrečiam tiekėjui nustatytą veiklos efektyvumo didinimo koeficientą, vartotojų kainų indeksą, kuro kainų, realizuotos šilumos kiekio bei kitų faktorių pokyčius“, o tuo pačiu nustato Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 2 daliai prieštaraujantį teisinį reguliavimą.
Pagal Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio 4 dalį, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija kiekvienam šilumos tiekėjui, kuris realizuoja ne mažiau kaip 5 GWh per metus, nustato bazines šilumos ir (ar) karšto vandens kainas ne trumpesniam kaip 3 metų laikotarpiui, kurios skelbiamos „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“. Būtent ši kaina pagal Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 2 dalį ir taikoma kasmet perskaičiuojant šilumos gamybos ir (ar) šilumos perdavimo kainas. Kadangi Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje, reglamentuojančioje šio įstatymo tikslus, vienas iš nustatytų tikslų yra ginti šilumos vartotojų teises ir teisėtus interesus, vadinasi, šilumos vartotojai turi teisę, taip pat teisėtą interesą reikalauti, kad šilumos gamybos ir (ar) šilumos perdavimo kainos būtų perskaičiuojamos vieną kartą per metus, t. y. reikalauti, kad perskaičiavus šias kainas, jos nebus perskaičiuojamos anksčiau ar vėliau nei po dvylikos mėnesių. Tik griežtai laikantis įstatymuose nustatyto teisinio reguliavimo gali būti užtikrinti teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai. Kaip yra nurodęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas), teisinio saugumo principas – vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, reiškiantis valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Valstybė privalo vykdyti savo įsipareigojimus asmeniui. Teisės akto (jo dalies) neatitiktis kuriam nors konstitucinio teisinės valstybės principo – universalaus konstitucinio principo, kuriame yra integruojamos įvairios Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės, diktuojamam imperatyvui (konstitucinio teisinės valstybės principo elementui) reiškia, kad yra pažeistas ir konstitucinis teisinės valstybės principas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas) taip pat yra pažymėjęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos. Šis reikalavimas inter alia reiškia, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose.
Įvertinus visus aukščiau nurodytus argumentus, konstatuotina, kad Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2003 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-43 (2006 m. kovo 16 d. redakcija) patvirtintos Centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodikos 98 punkto nuostatos ta apimtimi, kuria nustatyta, kad „Jeigu rinkoje pasikeitė kuro kainos, naudotos paskutiniame perskaičiavime arba kiti objektyvūs faktoriai, dėl kurių įtakos šilumos bendrosios metinės sąnaudos didės arba mažės daugiau nei 5 proc., šilumos kainos perskaičiuojamos nelaukiant 12 mėnesių periodo pabaigos. Paankstinus perskaičiavimo terminą, atitinkamu laikotarpiu pailginamas tolesnis periodas. Dėl to bazinės šilumos kainos galiojimo laikotarpis nesikeičia“, prieštarauja Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
Atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyti argumentai, kad galimybė šilumos kainas perskaičiuoti nelaukiant 12 mėnesių periodo pabaigos numatyta siekiant išvengti staigių kainų pokyčių, susidariusių dėl kuro kainų šuolių, kad daugelyje Europos šalių dėl kuro kainų pasikeitimo šilumos kainos perskaičiuojamos kas ketvirtį, neturi reikšmės šios bylos išsprendimui, kadangi teismas nevertina ginčijamo administracinio akto politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu (ABTĮ 3 str.2 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 115 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pripažinti, kad Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2003 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-43 (2006 m. kovo 16 d. redakcija) patvirtintos Centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodikos 98 punkto nuostatos ta apimtimi, kuria nustatyta, kad „Jeigu rinkoje pasikeitė kuro kainos, naudotos paskutiniame perskaičiavime arba kiti objektyvūs faktoriai, dėl kurių įtakos šilumos bendrosios metinės sąnaudos didės arba mažės daugiau nei 5 proc., šilumos kainos perskaičiuojamos nelaukiant 12 mėnesių periodo pabaigos. Paankstinus perskaičiavimo terminą, atitinkamu laikotarpiu pailginamas tolesnis periodas. Dėl to bazinės šilumos kainos galiojimo laikotarpis nesikeičia“, prieštarauja Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
Sprendimas neskundžiamas.
Sprendimas skelbiamas „Valstybės žiniose“.
Teisėjai Stasys Gudynas
Birutė Janavičiūtė
Romanas Klišauskas
Sigita Rudėnaitė
Algirdas Taminskas