LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO 1993 M. GRUODŽIO 22 D. NUTARIMO „DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS AUKŠČIAUSIOSIOS TARYBOS NUTARIMO „DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIETYBĖS ĮSTATYMO ĮGYVENDINIMO TVARKOS“ 5 PUNKTO PAKEITIMO“ ATITIKIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
1994 m. balandžio 13 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Algirdo Gailiūno, Kęstučio Lapinsko, Zigmo Levickio, Vlado Pavilonio, Prano Vytauto Rasimavičiaus, Stasio Stačioko, Teodoros Staugaitienės ir Juozo Žilio,
sekretoriaujant Sigutei Brusovienei,
dalyvaujant pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovei Seimo narei Vilijai Aleknaitei-Abramikienei,
suinteresuoto asmens – Seimo atstovui Seimo nariui Petrui Papovui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio pirmąja dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pirmąja dalimi, viešame Teismo posėdyje 1994 m. balandžio 8 d. išnagrinėjo bylą Nr. 7/94 pagal pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Seimo 1993 m. gruodžio 22 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 5 punkto pakeitimo“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12, 28 straipsniams ir 29 straipsnio pirmajai daliai.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
Lietuvos Respublikos Seimas 1993 m. gruodžio 22 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 5 punkto pakeitimo“ (Žin., 1994, Nr. 2-24).
Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo Konstitucinį Teismą pripažinti Seimo 1993 m. gruodžio 22 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 5 punkto pakeitimo“ prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsniui, 28 straipsniui ir 29 straipsnio pirmajai daliai.
Pareiškėjas savo prašymą grindžia tuo, jog minėtame nutarime nustatoma norma, kad asmenys, tarnavę Sovietų Sąjungos ginkluotosiose pajėgose ir iki 1992 m. kovo 1 d. nutraukę tarnybą bei iki 1991 m. lapkričio 4 d. gavę Lietuvos Respublikos piliečio pažymėjimus arba pažymėjimus apie apsisprendimą dėl pilietybės, įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę ir jiems gali būti išduoti piliečio pasai. Pareiškėjo nuomone, Konstitucijos 12 straipsnyje nurodoma, kad pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais, o pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas, tuo tarpu Seimas šį klausimą išsprendė nutarimu.
Pareiškėjas teigia, jog šis nutarimas prieštarauja Konstitucijos 12 straipsnio antrajai daliai, kurioje nurodoma, kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. „Asmenys, iki 1992 m. kovo 1 d. tarnavę Sovietų kariuomenėje bei kitose represinėse tos valstybės struktūrose, privalėjo būti ir buvo SSRS piliečiai, todėl jų gauti apsisprendimo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentai yra neteisėti. Tuo būdu šis nutarimas prieštarauja ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsniui. Nutarimu Seimas įteisina pilietybę nepriklausomai nuo to, ar asmuo ją gavo teisėtai. Taip pat pažeidžiamas konstitucinis asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms principas (Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalis)“.
Teisminio posėdžio metu pareiškėjo atstovė pateikė šiuos papildomus argumentus.
Faktą, kad Sovietų Sąjungos ginkluotosios pajėgos Lietuvoje buvo neteisėtai, patvirtina daugelis teisės aktų: Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. vasario 7 d. nutarimas „Dėl 1939 m. Vokietijos-TSRS sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai likvidavimo“, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 13 d. kreipimasis „Į TSRS Aukščiausiosios Tarybos pirmininką“, Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 19 d. pareiškimas „Dėl Tarybinių ginkluotųjų pajėgų Lietuvoje statuso“, o iš dalies ir SSRS liaudies deputatų suvažiavimo 1989 m. gruodžio 24 d. nutarimas. Sovietų Sąjungos kariuomenė buvo Lietuvoje neteisėtai, todėl nėra pagrindo teigti, kad asmenys, kurie sudarė tą kariuomenę, yra teisėtai atvykę į Lietuvą. Iš to darytina išvada, jog faktinis Sovietų Sąjungos kariškių buvimas Lietuvos teritorijoje dar nereiškė, kad jie Lietuvoje turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, nes:
b) Sovietų Sąjungos kariškiai Lietuvoje buvo registruojami pagal svetimos valstybės teisinį statusą.
Pareiškėjo atstovė paminėjo, kad pažymėjimai apie apsisprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės galėjo būti išduodami vien civiliams, nes galiojo tik kartu su turimu sovietiniu pasu. Tuo tarpu Sovietų Sąjungos kariškių asmenybę ir pilietybę patvirtino ne pasas, bet karinis bilietas, todėl ir gauti pažymėjimai yra neteisėti.
Suinteresuoto asmens atstovas paaiškino, kad pareiškėjo prašymas nepagrįstas ir priimtas nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 5 punkto pakeitimo“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Suinteresuoto asmens atstovas pateikė tokius kontrargumentus:
„Seime priimto nutarimo tikslas – sureguliuoti galiojusių ir galiojančių įstatymų bei kitų teisės aktų vienodą taikymą pagal asmenų lygybės principus. Seimo 1993 m. gruodžio 22 d. nutarimas sureguliuoja 1991 m. gruodžio 10 dienos nutarimo 8, 5 ir 4 punktų prasmę ir nuostatą, kad jokie teisiniai aktai negalioja atgal ir juo labiau negalioja negaliojančiam 1989 m. Pilietybės įstatymui. Seimo priimtas nutarimas suteikia galimybę Lietuvos Respublikos piliečiams teisėtai ir pagrįstai gauti Lietuvos Respublikos piliečio pasus“.
Suinteresuoto asmens atstovas teigia, kad pareiškėjo pateikti argumentai nėra pagrįsti, nes:
„1. Seimo nutarimas nepakeitė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio nuostatos, o kaip tik sureguliavo, kad asmenys, kurie įgijo pilietybę įstatymų numatytais pagrindais, gautų piliečio pasus.
2. Nutarimas neprieštarauja Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai, nes pilietybės įstatymai ir numatė tuos atskirus atvejus, kada asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, o Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 7 ir 4 punktai nurodo, kad Pilietybės įstatymo 1 straipsnyje nurodytų asmenų atžvilgiu Sovietų Sąjungos pilietybė yra niekinė.
3. Seimo nutarimas negali prieštarauti ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsniui, nes pilietybę įteisino ne nutarimas, o nurodyti pilietybės įstatymai. Seimas sureguliavo teisinių aktų taikymą išduodant Lietuvos Respublikos piliečiams pasus. Priimto nutarimo formuluotė „gali būti“ leidžia pasų tarnyboms patikrinti, ar pagrįstai ir teisėtai asmuo įgijo pilietybę“.
4. Seimo nutarimas nepažeidė ir Konstitucijos 28 straipsnio pirmosios dalies nuostatų, nes Seimas tik „sureguliavo visas teisinių aktų nuostatas, kad visiems Lietuvos Respublikos piliečiams būtų išduodami piliečio pasai, t. y. būtų įtvirtintas asmenų lygybės pilietybės įstatymams ir pasų tarnyboms principas“.
Suinteresuoto asmens atstovas savo papildomame 1994 m. balandžio 7 d. paaiškinime dar nurodė, kad Pilietybės įstatymas nedraudė Sovietų Sąjungos kariškiams būti Lietuvos piliečiais, o šiems Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ buvo leista iki 1992 m. kovo 1 d. dirbti karinėse struktūrose. Todėl jis teigia, kad Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 3 punkte paminėti asmenys gali būti ir kariai, jiems nedraudžiama būti Lietuvos Respublikos piliečiais ir jiems gali būti išduoti Lietuvos Respublikos piliečio pasai.
Negali būti skirtingai aiškinama, kas yra kariškių ir kas kitų asmenų nuolatinė gyvenamoji vieta. Be to, apie nuolatinę gyvenamąją vietą turėtų būti sprendžiama pagal tuo metu galiojusią gyventojų nuolatinę registraciją.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
Pilietybė yra nuolatinis asmens politinis teisinis ryšys su konkrečia valstybe, grindžiamas abipusėmis teisėmis bei pareigomis ir iš jų išplaukiančiu savitarpio pasitikėjimu, ištikimybe bei gynyba. Valstybių pilietybės įstatymai tiksliai reglamentuoja pilietybės įgijimo sąlygas bei tvarką, numatydami priesaiką valstybei ar ištikimybės pasižadėjimą (išskyrus atvejus, kai pilietybė įgyjama gimstant), drausdami arba labai ribodami dvigubą pilietybę. Šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje įprastu dvigubos pilietybės įteisinimo būdu yra laikomas dvišalių tarptautinių sutarčių dėl dvigubos pilietybės tarp suinteresuotų valstybių sudarymas.
Lietuvos Respublikos 1989 m. Pilietybės įstatymas nenumatė galimybės Lietuvos piliečiui kartu būti ir kitos valstybės piliečiu. Šią nuostatą įtvirtino ir Laikinasis Pagrindinis Įstatymas, kurio 13 straipsnio antrojoje dalyje buvo skelbiama: „Lietuvos pilietis paprastai negali būti kartu ir kitos valstybės piliečiu“. Minėta konstitucinė nuostata vėliau buvo patikslinta Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. birželio 19 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 ir 35 straipsnių taikymo tvarkos“. Jame buvo išaiškinta: „Lietuvos Respublikos pilietis gali būti ir kitos valstybės piliečiu tik tuo atveju, kai Lietuvos Respublikos pilietybė jam suteikta išimties tvarka pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 straipsnį“. Dviguba pilietybė tapo griežčiau ribojama 1991 m. balandžio 16 d. priėmus įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 18 straipsnio papildymo“, kuriuo minėtas straipsnis, nustatantis Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo atvejus, buvo papildytas 4 punktu, numatančiu pilietybės netekimą dar tokiu pagrindu: „įgijus kitos valstybės pilietybę“. Tiesa, vėliau dvigubos pilietybės ribojimo Lietuvoje nuostatos dar buvo koreguojamos numatant papildomas šio draudimo išimtis. Tačiau tai buvo daroma tik vienos kategorijos asmenų – iki 1940 m. birželio 15 d. buvusių Lietuvos piliečiais ir jų palikuonių atžvilgiu. Vadinasi, nėra teisinio pagrindo samprotauti, kad, išskyrus minėtus įstatymo numatytus atvejus, dar kiti asmenys, įgyjantys Lietuvos Respublikos pilietybę, galėtų kartu būti ir kitų valstybių piliečiai.
Lietuvos Respublikos 1989 m. Pilietybės įstatymo 1 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos piliečiai yra:
„1) asmenys, kurie buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, jų vaikai ir vaikaičiai, taip pat kiti iki 1940 metų birželio 15 dienos buvusieji nuolatiniai dabartinės Lietuvos TSR teritorijos gyventojai, jų vaikai ir vaikaičiai, nuolat gyvenantys Lietuvos TSR teritorijoje;
2) asmenys, turintys nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos TSR, jeigu jie yra patys gimę ar įrodę, kad bent vienas iš tėvų ar seneliai yra gimę Lietuvos TSR teritorijoje ir jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai;
3) kiti asmenys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos nuolat gyveno Respublikos teritorijoje ir turi čia nuolatinę darbo vietą arba nuolatinį legalų pragyvenimo šaltinį. Šie asmenys per dvejus metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo laisvai apsisprendžia dėl pilietybės;
4) asmenys, įgiję Lietuvos TSR pilietybę pagal šį įstatymą“.
Akivaizdu, kad kiekviename minėto straipsnio punkte nurodoma visiškai skirtinga asmenų grupė, turėjusi specifinių ryšių su Lietuvos Respublika, todėl įstatymu jiems buvo numatyti ne tik bendri reikalavimai, bet ir skirtinga atskirų grupių asmenų įpilietinimo tvarka arba papildomos sąlygos pilietybei įgyti.
Bendri reikalavimai ir sąlygos visų grupių asmenims buvo šie: pradžioje visi jie buvo laikomi tik potencialiais piliečiais, nes jiems buvo garantuota teisė laisvai apsispręsti dėl pilietybės; visiems jiems būtina sąlyga tapti Lietuvos piliečiais buvo nuolatinis gyvenimas Lietuvos teritorijoje; apsisprendę dėl Lietuvos pilietybės, visi jie privalėjo duoti ištikimybės Lietuvos Respublikai pasižadėjimą.
Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 ir 2 punktuose nurodyti asmenys ex oficio (pagal turėtą teisę) tapo Lietuvos Respublikos piliečiais – jiems tik reikėjo įrodyti atitinkamas aplinkybes ir paprašyti išduoti piliečio dokumentus. Jų teisė apsispręsti dėl pilietybės iš esmės reiškė teisę atsisakyti Lietuvos pilietybės. Tuo požiūriu visiškai skirtinga buvo kitų grupių asmenų padėtis. 1 straipsnio 4 punkte minimi asmenys pilietybę galėjo įgyti pagal kitus Pilietybės įstatymo straipsnius: 7 (pilietybės suteikimas išimties tvarka), 15 (pilietybės suteikimas natūralizacijos būdu) ir kt. Skirtinga buvo ir asmenų, minimų 1 straipsnio 3 punkte, įpilietinimo sąlygos ir tvarka. Nuo asmenų, minimų 1 straipsnio 1 ir 2 punktuose, jie skyrėsi tuo, kad anksčiau nebuvo turėję tvirtų nuolatinių teisinių ryšių su Lietuva. Faktiškai tai buvo persikėlėliai, atvykę iš vietovių, esančių už Lietuvos ribų. Jie paprastai turėjo Sovietų Sąjungos pilietybę. Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, čia jie tapo užsieniečiais. Kitose valstybėse pilietybė tokiems asmenims paprastai teikiama tik natūralizacijos būdu. Lietuvoje pilietybė jiems buvo teikiama gerokai supaprastinta tvarka. Iš šių asmenų buvo reikalaujama nuolat gyventi Lietuvos teritorijoje, taip pat turėti čia nuolatinę darbo vietą arba nuolatinį legalų pragyvenimo šaltinį. Jie per dvejus metus nuo Pilietybės įstatymo įsigaliojimo turėjo teisę laisvai apsispręsti dėl pilietybės, t. y. galėjo pasilikti Sovietų Sąjungos pilietybę arba tapti Lietuvos piliečiais. Šį atvejį galima traktuoti kaip pilietybės įgijimą optacijos būdu, nes, atkūrus nepriklausomą valstybę ir pasibaigus okupacijai, daliai gyventojų, praeityje neturėjusių tvirtų teisinių ryšių su buvusia Lietuvos valstybe, buvo suteikta teisė pasirinkti pilietybę.
Optacija kaip pilietybės įgijimo būdas paprastai vykdoma dvišalių tarptautinių sutarčių pagrindu. Šią vienašališkai Lietuvos paskelbtą pilietybės pasirinkimo galimybę (t. y. faktiškai optaciją) vėliau pripažino ir Rusija kaip Sovietų Sąjungos teisių perėmėja. Tarptautiniu lygiu de jure šis optacijos principas faktiškai buvo įformintas 1991 m. liepos 29 d. Maskvoje pasirašytoje Lietuvos ir Rusijos sutartyje „Dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų“.
Pagal 1989 m. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą asmenims, gimusiems ne Lietuvoje (išskyrus atvejus, kai bent vienas iš jų tėvų ar seneliai buvo gimę Lietuvos teritorijoje arba buvo Lietuvos piliečiai), būtina sąlyga Lietuvos pilietybei įgyti buvo jų nuolatinis gyvenimas Lietuvos teritorijoje ir nuolatinės darbo vietos arba nuolatinio legalaus pragyvenimo šaltinio turėjimas Lietuvoje. Tik tokiems asmenims pagal Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 3 punktą buvo suteikta teisė per dvejus metus nuo įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 1991 m. lapkričio 4 d., laisvai apsispręsti dėl pilietybės.
Šios įstatymo nustatytos sąlygos turėjo esminę reikšmę sprendžiant pilietybės klausimus. Jos turi prioritetą asmens apsisprendimo dėl Lietuvos pilietybės atžvilgiu, t. y. tik minėtas sąlygas atitinkantis asmuo įgyja teisę apsispręsti dėl Lietuvos pilietybės. Ir priešingai – kai tas asmuo neatitinka minėtų sąlygų pilietybei gauti, jo pareikštas noras tapti Lietuvos Respublikos piliečiu nesukuria teisinių pasekmių, o jeigu tuo pagrindu buvo gautas piliečio pažymėjimas arba pažymėjimas apie apsisprendimą tapti Lietuvos Respublikos piliečiu, tai jis turi būti laikomas niekiniu.
Todėl ypatingą svarbą įgyja minėtų sąvokų „nuolatinis gyvenimas Lietuvos teritorijoje“ bei „nuolatinė darbo vieta arba nuolatinis legalus pragyvenimo šaltinis Lietuvoje“ traktavimas. Įstatyme tos sąvokos nebuvo pakankamai išsamiai apibrėžtos, todėl jų aiškinimas formavosi praktiškai taikant įstatymo normas, jų turinys buvo nuolat tikslinamas Aukščiausiosios Tarybos nutarimuose. Tos sąvokos pakankamai aiškiai buvo apibrėžtos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 3 punkte, kuriame buvo nustatyta, kad „nuolat gyvenančiu Lietuvoje laikomas asmuo, jeigu jis:
– įrašytas į Lietuvos Respublikos nuolatinių gyventojų registrą;
– ir yra įgijęs pagal nuosavybės teisę ar neterminuotai išsinuomojęs gyvenamąją patalpą Lietuvoje arba yra savininko ar nuomininko šeimos narys;
– ir dirba Lietuvoje pagal darbo sutartį ar turi kitą apmokestinamą užsiėmimą Lietuvoje, yra išlaikytinis ar gauna Lietuvoje legalią pensiją;
– ir moka Lietuvos teritorijoje pajamų ir kitus Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytus mokesčius ar įstatymų nustatyta tvarka yra nuo jų atleistas“.
Dėl šių sąvokų aiškinimo didesnių abejonių nereiškiama, tik tvirtinama, kad minėtas nutarimas ir jo nuostatos taikytinos vien naujajam (1991 m.) Pilietybės įstatymui. Todėl teigiama, kad norint įrodyti nuolatinį gyvenimą Lietuvos teritorijoje pagal 1989 m. Pilietybės įstatymą turėtų būti remiamasi buvusia gyventojų registracija. Tai abejotinas teiginys, nes buvusi gyventojų laikinoji ir nuolatinė registracija iš esmės buvo administracinė priemonė, varžiusi vieną iš pagrindinių žmogaus teisių – teisę laisvai judėti valstybės teritorijoje ir laisvai pasirinkti gyvenamąją vietą. Pažymėtina ir tai, kad tokia registracijos tvarka buvo aiškiai diskriminacinio pobūdžio, nes registracijos suvaržymai nebuvo taikomi okupacinės kariuomenės kariškiams ir kitiems okupacinio režimo pareigūnams (jiems buvo taikomos išimtys bei lengvatos). Svarbu ir tai, kad kariškiai patys negalėjo laisvai pasirinkti savo buvimo vietos, nes buvo dislokuojami ir periodiškai kilnojami aukštesnės karinės valdžios sprendimu.
Lietuvos teritorijoje dislokuotų Sovietų Sąjungos karinių dalinių karių statuso klausimas buvo iškilęs rengiant 1990 m. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos ir vietinių tarybų rinkimus. Pradžioje Aukščiausioji Taryba savo 1989 m. rugsėjo 29 d. ir tų pačių metų gruodžio 7 d. nutarimais buvo išaiškinusi, kad Lietuvos teritorijoje dislokuotų Sovietų Sąjungos karinių dalinių kariai rinkimuose dalyvauja bendra (t. y. senąja okupacine) tvarka: kariniuose daliniuose sudaromos atskiros rinkimų komisijos, atskiri rinkėjų sąrašai, karių susirinkimuose keliami kandidatai į deputatus. Tačiau vėliau, kai Lietuvos piliečių iniciatyva buvo pareikalauta surengti referendumą dėl Sovietų Sąjungos karių galimybės dalyvauti rinkimuose, 1990 m. sausio 15 d. Aukščiausioji Taryba savo nutarimu minėtus išaiškinimus pripažino netekusiais galios ir nustatė, kad rinkimuose dalyvauja tik tie Sovietų Sąjungos kariai, kurie pagal Pilietybės įstatymo 1 straipsnį gali būti Lietuvos piliečiais. Vadinasi, dar iki nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo buvo nustatyta, kad okupacinės kariuomenės kariai neturi teisės dalyvauti Lietuvoje organizuojamuose rinkimuose, išskyrus tuos asmenis, kurie pagal 1989 m. Pilietybės įstatymą galėjo būti pripažinti Lietuvos piliečiais. Tai buvo tie asmenys, kurie buvo pripažinti Lietuvos Respublikos piliečiais pagal šio Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 ir 2 punktus bei kiti asmenys, kurie nustatyta juridine tvarka jau buvo tapę Lietuvos Respublikos piliečiais.
Lietuvos požiūris į šalyje esančias Sovietų Sąjungos ginkluotąsias pajėgas kaip į okupacinę kariuomenę oficialiai buvo pareikštas Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. vasario 7 d. nutarime „Dėl 1939 metų Vokietijos-TSRS sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai likvidavimo“, Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 19 d. pareiškime „Dėl Tarybinių ginkluotųjų pajėgų Lietuvoje statuso“ ir daugelyje kitų Aukščiausiosios Tarybos dokumentų. Atitinkamai buvo vertinama KGB, vidaus kariuomenė ir kitos Lietuvoje veikusios Sovietų Sąjungos represinės struktūros. Pažymėtina, kad Lietuvos aneksijos ir okupacijos 1940 m. faktą pripažino daugelis pasaulio valstybių. Tai buvo pripažinta ir 1991 m. liepos 29 d. Maskvoje pasirašytos Lietuvos ir Rusijos sutarties „Dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų“ preambulėje.
Todėl ir Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ nuostatos iš esmės grindžiamos tuo pačiu okupacinės kariuomenės neteisėto buvimo kitos valstybės teritorijoje traktavimu su visomis iš to išplaukiančiomis teisinėmis pasekmėmis. Pažymėtina, kad minėto nutarimo buvęs 5 punktas turėjo būti taikomas tik neteisėtai Lietuvoje buvusiems svetimos valstybės okupacinės kariuomenės kariškiams bei asmenims, tarnavusiems svetimos valstybės represinėse struktūrose. Teiginys, kad „asmenys, tarnaujantys po 1940 m. birželio 15 d. neteisėtai Lietuvoje esančiose Sovietų Sąjungos ginkluotosiose pajėgose, vidaus reikalų kariuomenės, saugumo ir kitose teisėsaugos bei represinio pobūdžio struktūrose, negali būti laikomi nuolat gyvenančiais ar dirbančiais Lietuvoje“, buvo logiškai susijęs su minėtais oficialiais Lietuvos parlamento pareiškimais dėl okupacinės kariuomenės buvimo Lietuvoje ir negali būti vertinamas kaip naujas 1989 m. Pilietybės įstatymo nuostatų traktavimas. Taip pat negalima sutikti su aiškinimu, kad okupacinės kariuomenės vertinimas galįs būti skirtingas laiko atžvilgiu. Akivaizdu, kad nepriklausomai nuo laiko:
1) nei okupacinė kariuomenė (ir jos kariškiai), nei svetimos valstybės represinės struktūros (ir jų darbuotojai), buvusios Lietuvoje be jos valdžių savanoriško sutikimo, negalėjo būti laikomos esančios čia teisėtai;
2) tarnyba okupacinėje kariuomenėje ar svetimos valstybės represinėse struktūrose negalėjo būti laikoma teisėtu nuolatiniu darbu Lietuvos teritorijoje;
3) neteisėtas, t. y. be Lietuvos Respublikos oficialiųjų valdžių savanoriško sutikimo, buvimas Lietuvos teritorijoje nepriklausomai nuo jo trukmės negalėjo būti laikomas legaliu nuolatiniu gyvenimu Lietuvos teritorijoje.
Taip pat negalima be išlygų sutikti su aiškinimais, kad Lietuvos Respublikos įstatymai leido Sovietų Sąjungos kariams būti Lietuvos Respublikos piliečiais ir kad šiems buvo leista iki 1992 m. kovo 1 d. būti tokiose tarnybose. Tokiu atveju sumaišomi įvairūs įpilietinimo būdai ir todėl sudaromos prielaidos apeiti draudimus Sovietų Sąjungos okupacinių karinių dalinių kariams tapti Lietuvos piliečiais. Kai teisės aktuose minimi Lietuvos piliečiai, tarnaujantys Sovietų Sąjungos kariniuose daliniuose, turimi omenyje asmenys, įgiję Lietuvos pilietybę pagal 1989 m. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 arba 2 punktą. Okupacinėje kariuomenėje jie galėjo atsidurti dėl įvairių priežasčių, tačiau jų įgyta Lietuvos pilietybė yra teisėta, nes jie yra arba buvusių Lietuvos piliečių palikuonys, arba patys (ar jų tėvai, seneliai) gimę Lietuvoje. Tai šiems asmenims, t. y. teisėtiems Lietuvos piliečiams, buvo skirtas Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 4 punktas, nustatęs terminus (iki 1992 m. kovo 1 d.) karinei bei kitokiai tarnybai svetimos valstybės institucijose nutraukti.
Minėti bei kiti asmenys, teisėtai įgiję Lietuvos Respublikos pilietybę, buvo laikomi netekusiais Sovietų Sąjungos pilietybės. Nurodytų asmenų atžvilgiu Sovietų Sąjungos pilietybė buvo paskelbta niekine. Toks sprendimas reiškė, kad likviduojami okupacijos ir aneksijos padariniai Lietuvos piliečių atžvilgiu, kuriems Sovietų Sąjungos pilietybė buvo primesta jėga ir prieš jų valią. Suprantama, kad toks valstybės sprendimas galėjo būti priimtas tik savo piliečių atžvilgiu, bet jokiu atveju valstybė negalėjo spręsti kitos valstybės pilietybės klausimų.
Pagal Sovietų Sąjungos įstatymus tos šalies ginkluotosiose pajėgose galėjo tarnauti tik Sovietų Sąjungos piliečiai. Vadinasi, kai Sovietų Sąjungos kariškiai gavo Lietuvos Respublikos piliečio pažymėjimą arba pažymėjimą apie apsisprendimą tapti Lietuvos piliečiu (išskyrus Lietuvos Respublikos 1989 m. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 ir 2 punktuose numatytus asmenis) ir toliau tęsė karinę tarnybą, buvo du kartus pažeisti įstatymai: 1) jie neteisėtai gavo Lietuvos pilietybės pažymėjimą, nes minėti kariškiai pagal Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 3 punktą negalėjo tapti Lietuvos piliečiais; 2) jie neteisėtai įgijo dvigubą pilietybę, nes Lietuvos Respublikos įstatymais šiai asmenų kategorijai dviguba pilietybė nenumatoma.
Lietuvos Respublikos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 5 punkto nuostatos atitinka ir svarbiausius tarptautinės teisės principus. 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos „Konvencijos dėl civilinių gyventojų gynimo karo metu“ 49 straipsnyje skelbiama: „ Okupuojanti valstybė negali deportuoti ar perkelti dalies savo civilinių gyventojų į jos okupuojamą teritoriją“. Jeigu tokie apribojimai nustatomi civiliniams gyventojams, nedera net kalbėti apie okupacinės kariuomenės kariškių ar kitų represinių struktūrų darbuotojų teisę į okupuotos valstybės pilietybę.
Suinteresuoto asmens atstovas teigė, kad Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 5 punktas (arba pataisos 5 punkto pirmosios dalies nuostata) negali būti taikomas negaliojančiam 1989 m. Pilietybės įstatymui. Nepaisant to, prašoma pripažinti teisėta minėto nutarimo pataisą, kuria 5 punktas iš esmės buvo papildytas nauja antrąja dalimi laikant, kad ji gali būti taikoma atgal, t. y. taikoma minėto negaliojančio įstatymo sukurtoms teisinėms pasekmėms siekiant jas revizuoti.
Seimo nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 5 punkto pirmoji ir antroji dalys prieštarauja viena kitai, netgi paneigia viena kitą. Be to, antrojoje dalyje bandoma legalizuoti neteisėtai kai kurių kariškių įgytus Lietuvos pilietybės dokumentus, todėl ji prieštarauja 1989 m. Pilietybės įstatymo nuostatoms. Šiuo atveju nutarimu revizuojamos įstatymo, nors jau ir realizuoto bei negaliojančio, nuostatos ir bandoma pasiekti tą rezultatą, kurio nenumatė nei 1989 m. Pilietybės įstatymas, nei dabar galiojantis 1991 m. Pilietybės įstatymas. Todėl ginčijamas nutarimas pagal turinį prieštarauja Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymams bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsniui, o pagal formą – Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsniui.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais,
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. gruodžio 22 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 5 punkto pakeitimo“ pagal turinį prieštarauja Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymams bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsniui, o pagal formą – Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsniui.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.