LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO PRIĖMIMO
2006 m. gruodžio 28 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą (Nr. 1B-63) ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros įstatymo pakeitimo įstatymo (Nr. IX-1748) 2 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 2 dalies 1 punkto, taip pat, pasak pareiškėjo, „2004-11-04 įstatymo Nr. IX-2635“ 4 straipsnio 3 dalies ir 8 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nustatyta, kad savarankiškai dirbantys asmenys, kurie gauna socialinio draudimo senatvės pensijas, turi mokėti socialinio draudimo įmokas pagrindinei ir papildomai pensijos daliai, ir ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, prievolė savarankiškai dirbantiems asmenims mokėti įmokas pagrindinei ir papildomai pensijos daliai yra siejama su 12 minimalių mėnesinių algų, apskaičiuotų įstatymo nustatyta tvarka, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės principams.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Valstybinio socialinio draudimo įstatymo ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros įstatymo pakeitimo įstatymo (Nr. IX-1748) 2 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 2 dalies 1 punkto, taip pat, pasak pareiškėjo, „2004-11-04 įstatymo Nr. IX-2635“ 4 straipsnio 3 dalies ir 8 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nustatyta, kad savarankiškai dirbantys asmenys, kurie gauna socialinio draudimo senatvės pensijas, turi mokėti socialinio draudimo įmokas pagrindinei ir papildomai pensijos daliai, ir ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, prievolė savarankiškai dirbantiems asmenims mokėti įmokas pagrindinei ir papildomai pensijos daliai yra siejama su 12 minimalių mėnesinių algų, apskaičiuotų įstatymo nustatyta tvarka, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, Konstitucijoje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės principams. Šis prašymas Konstituciniame Teisme gautas 2006 m. lapkričio 16 d.
2. Prašyme nurodoma, kad ginčijamos nuostatos įtvirtintos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros įstatymo pakeitimo įstatymo (Nr. IX-1748) 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 2 dalies 1 punkte, taip pat „2004-11-04 įstatymo Nr. IX-2635“ 4 straipsnio 3 dalyje ir 8 straipsnio 2 dalies 1 punkte.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams neprieštarauja Valstybinio socialinio draudimo įstatymo ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros įstatymo pakeitimo įstatymo (Nr. IX-1748) 2 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 2 dalies 1 punkto, taip pat, pasak pareiškėjo, „2004-11-04 įstatymo Nr. IX-2635“ 4 straipsnio 3 dalies ir 8 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nustatyta, kad savarankiškai dirbantys asmenys, kurie gauna socialinio draudimo senatvės pensijas, turi mokėti socialinio draudimo įmokas pagrindinei ir papildomai pensijos daliai, ir ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, prievolė savarankiškai dirbantiems asmeninis mokėti įmokas pagrindinei ir papildomai pensijos daliai yra siejama su 12 minimalių mėnesinių algų, apskaičiuotų įstatymo nustatyta tvarka.
Prie prašymo yra pridėti Seimo 2003 m. spalio 7 d. priimto Valstybinio socialinio draudimo įstatymo ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros įstatymo pakeitimo įstatymo (Nr. IX-1748) ir Seimo 2004 m. lapkričio 4 d. priimto Valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo (Nr. IX-2535) nuorašai – „Valstybės žiniose“ paskelbti įstatymų tekstai.
2. Seimas 1991 m. gegužės 21 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymą (Nr. I-1336). Valstybinio socialinio draudimo įstatymas (1991 m. gegužės 21 d. redakcija) buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas, inter alia Seimo 2003 m. spalio 7 d. priimtu Valstybinio socialinio draudimo įstatymo ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros įstatymo pakeitimo įstatymu (Nr. IX-1748) ir Seimo 2004 m. lapkričio 4 d. priimtu Valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymu (Nr. IX-2535).
Seimo 2003 m. spalio 7 d. priimto Valstybinio socialinio draudimo įstatymo ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros įstatymo pakeitimo įstatymo (Nr. IX-1748) pirmojo skirsnio „Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 ir 34 straipsnių pakeitimas“ 2 straipsniu buvo pakeistos inter alia Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (1991 m. gegužės 21 d. redakcija) 34 straipsnio 3 ir 4 dalys (2002 m. liepos 4 d. redakcija), o Seimo 2004 m. lapkričio 4 d. priimto Valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo (Nr. IX-2535) 1 straipsniu Valstybinio socialinio draudimo įstatymas (1991 m. gegužės 21 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo išdėstytas nauja redakcija.
3. Pažymėtina, kad nors pareiškėjas prašo ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Seimo 2003 m. spalio 7 d. priimto Valstybinio socialinio draudimo įstatymo ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros įstatymo pakeitimo įstatymo (Nr. IX-1748) 2 straipsnio 1 dalies 1 punkto, taip pat 2 dalies 1 punkto nuostatos, iš pareiškėjo prašymo matyti, kad pareiškėjui kilo abejonių, ar Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams neprieštarauja Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnio 3 dalies 1 punkto (2003 m. spalio 7 d. redakcija), šio straipsnio 4 dalies 1 punkto (2003 m. spalio 7 d. redakcija) nuostatos ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nustatyta, kad savarankiškai dirbantys asmenys, kurie gauna socialinio draudimo senatvės pensijas, turi mokėti socialinio draudimo įmokas pagrindinei ir papildomai pensijos daliai, ir ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, prievolė savarankiškai dirbantiems asmenims mokėti įmokas pagrindinei ir papildomai pensijos daliai yra siejama su 12 minimalių mėnesinių algų, apskaičiuotų įstatymo nustatyta tvarka.
4. Pažymėtina, kad nors prašyme pareiškėjas nenurodo ginčijamo „2004-11-04 įstatymo Nr. IX-2635“ pavadinimo ir nutarties rezoliucinėje dalyje (taip pat kai kuriose kitose prašymo vietose) neteisingai nurodo įstatymo numerį, tačiau iš prie pareiškėjo prašymo pridėto įstatymo teksto, paskelbto „Valstybės žiniose“, ir pareiškėjo argumentų matyti, kad pareiškėjas ginčija Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) ir 8 straipsnio 2 dalies 1 punkto (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) nuostatas.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, 25 straipsnio 2 dalimi, 28 straipsniu,
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nusprendžia:
Priimti pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą (Nr. 1B-63) ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnio 3 dalies 1 punkto (2003 m. spalio 7 d. redakcija), šio straipsnio 4 dalies 1 punkto (2003 m. spalio 7 d. redakcija), taip pat Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) ir 8 straipsnio 2 dalies 1 punkto (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) nuostatos ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nustatyta, kad savarankiškai dirbantys asmenys, kurie gauna socialinio draudimo senatvės pensijas, turi mokėti socialinio draudimo įmokas pagrindinei ir papildomai pensijos daliai, ir ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, prievolė savarankiškai dirbantiems asmenims mokėti įmokas pagrindinei ir papildomai pensijos daliai yra siejama su 12 minimalių mėnesinių algų, apskaičiuotų įstatymo nustatyta tvarka, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.