LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO
DEKRETAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO PRIIMTO LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIETYBĖS ĮSTATYMO PAKEITIMO ĮSTATYMO GRĄŽINIMO SEIMUI PAKARTOTINAI SVARSTYTI
2008 m. liepos 11 d. Nr. 1K-1440
Vilnius
1 straipsnis.
Susipažinęs su Lietuvos Respublikos Seimo priimtu Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo pakeitimo įstatymu, pateiktu pasirašyti ir oficialiai skelbti,
Seimas 2008 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo pakeitimo įstatymą (toliau – Įstatymas), kurio 1 straipsniu pakeitė Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą ir jį išdėstė nauja redakcija. Vienas iš svarbiausių šio Įstatymo tikslų – pakeisti tas Pilietybės įstatymo normas, kurias Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimu pripažino prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Pagrindinės pilietybės santykius reguliuojančios nuostatos yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnyje, kuriame skelbiama, jog Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas – Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas.
Lietuvos Respublikos Seimo priimto Įstatymo 1 straipsniu keičiamo Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos pilietis negali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, tačiau yra numatyta ir išimčių šiam draudimui. Apibrėždamas įstatymų leidėjo diskreciją šiuo klausimu, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. gruodžio 30 d. ir 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimuose konstatavo: „Nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuodamas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi diskreciją. Tačiau tai darydamas įstatymų leidėjas negali paneigti pilietybės instituto prigimties ir prasmės, jis turi paisyti konstitucinio reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais. Pabrėžtina, kad Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais, reiškia, kad tokie įstatymo nustatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys.“
Nors Lietuvos Respublikos Seimo priimto Įstatymo vienas pagrindinių tikslų, kaip jau minėta, įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimą, tačiau Įstatyme nustatant pilietybės santykių reguliavimą nebuvo paisoma konstitucinio reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės piliečiu tik ypač retais – išimtiniais – atvejais. Priešingai, Įstatyme dar labiau išplečiamos dvigubos pilietybės suteikimo (išsaugojimo) galimybės, sudarančios teisinių prielaidų dvigubai pilietybei tapti ne ypač reta išimtimi, bet paplitusiu reiškiniu.
Įstatymo 1 straipsniu keičiamo Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, suteikianti galimybę išsaugoti Lietuvos Respublikos pilietybę asmenims, įgijusiems kitos valstybės, su kuria Lietuvos Respublika yra pasirašiusi sutartį dėl dvigubos pilietybės, pilietybę, taip pat asmenims, įgijusiems Europos Sąjungos ar Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos valstybės narės pilietybę. Atsižvelgiant į skaičių asmenų, turinčių Lietuvos Respublikos pilietybę ir emigravusių į Europos Sąjungos ar Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos valstybes nares, tokia šiems asmenims suteikiama dvigubos pilietybės galimybė sudaro prielaidų dvigubai pilietybei tapti ne ypač reta išimtimi, o paplitusiu reiškiniu. Šia nuostata pažeidžiamas ir konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas. Nustatant, kokiems kitos valstybės pilietybę įgijusiems asmenims suteikiama galimybė išsaugoti Lietuvos Respublikos pilietybę, remiamasi ne skirtinga tokių asmenų teisine padėtimi, bet jų naujai įgytos pilietybės valstybės priklausymu tam tikrai tarptautinei organizacijai ar valstybių sąjungai. Pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs: „Reguliuojant pilietybės santykius turi būti laikomasi ir asmenų lygiateisiškumo principo. <...> šis konstitucinis principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įtvirtina formalią visų asmenų lygybę, įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, neleidžia asmenų diskriminuoti ir teikti jiems privilegijų. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas nepaneigia galimybės įstatyme nustatyti nevienodą (diferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu; konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas būtų pažeistas inter alia tada, kai tam tikri asmenys, palyginti su kitais, būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.“
Įstatymo 1 straipsniu keičiamo Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 17 straipsnio 4 dalis numato dar vieną galimybę turėti dvigubą pilietybę – nors asmenys teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendina, kai atsisako turimos kitos valstybės pilietybės, tačiau ši sąlyga netaikoma lietuvių kilmės asmenims, tradiciškai gyvenantiems valstybėse, su kuriomis Lietuvos Respubliką skiria valstybės siena. Taip yra išskiriami tradiciškai kitose valstybėse gyvenantys lietuvių kilmės asmenys, kuriems įgyvendinant teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę netaikomas reikalavimas atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės. Pabrėžtina, kad nėra aišku, kaip turėtų būti įgyvendinama minėta nuostata, nes Įstatymas neįtvirtina kriterijų, kurių pagrindu būtų nustatomas tokių asmenų gyvenimo tose valstybėse tradiciškumas. Tokia netiksliai apibrėžta Įstatymo nuostata sudaro prielaidas ją interpretuoti labai plačiai ir tokiu būdu dvigubai pilietybei tapti ne ypač reta išimtimi, o paplitusiu reiškiniu. Pabrėžtina, kad toks teisinis reguliavimas prieštarauja ir vienam iš esminių Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, būtent – teisinio aiškumo principui.
Įstatymo 2 straipsnyje nustatoma, kad asmenų prašymai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės, pateikti iki 2006 m. lapkričio 16 d., būtų nagrinėjami pagal iki šios datos galiojusias Pilietybės įstatymo normas (1 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 17 straipsnio 3 dalį, 20 straipsnio 2 dalį). Pabrėžtina, kad šios įstatymo normos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai, 29 straipsniui bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai. Remiantis šia Konstitucijos norma, asmenų, iki 2006 m. lapkričio 16 d. pateikusių prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės, pilietybės klausimai negali būti sprendžiami pagal normas, pripažintas prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nes jos nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo oficialaus paskelbimo dienos yra negaliojančios.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime pabrėžė, kad 2002 m. rugsėjo 17 d. priimtame Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas yra labai prieštaringas, nenuoseklus, painus, kad šiame įstatyme nemažai nuostatų, kurios sunkiai dera vienos su kitomis, kad kai kurios formuluotės yra dviprasmiškos. Pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos Seimo priimtame Įstatyme išliko Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nurodytų teisinio reguliavimo ydų. Kartu būtina pripažinti, kad tam tikrus su pilietybe susijusius klausimus reikia spręsti neatidėliotinai, – ypač Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo Lietuvos Respublikos piliečių vaikams, gimusiems užsienyje. Atsižvelgiant į tai, yra tikslinga nustatyti terminą šio Įstatymo galiojimui ir tuo užtikrinti, kad iki nustatyto termino būtų parengtas iš esmės naujas, juridinės technikos reikalavimus atitinkantis Pilietybės įstatymas.
2 straipsnis.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 71 straipsnio 1 dalimi,
1) grąžinu Lietuvos Respublikos Seimui pakartotinai svarstyti Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo pakeitimo įstatymą;
Pakeisti Įstatymo 1 straipsniu keičiamo Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 17 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip:
Pakeisti Įstatymo 1 straipsniu keičiamo Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 18 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
3 straipsnis.