KONVENCIJA DĖL EISMO ĮVYKIAMS TAIKYTINOS TEISĖS

 

(sudaryta 1971 m. gegužės 4 d.)

 

Šią Konvenciją pasirašiusios valstybės,

norėdamos nustatyti bendras nuostatas dėl teisės, taikytinos nustatant civilinę deliktinę atsakomybę už eismo įvykius,

nusprendė tuo tikslu sudaryti Konvenciją ir susitarė:

 

1 straipsnis

 

Ši Konvencija nustato teisę, taikytiną nustatant civilinę deliktinę atsakomybę už eismo įvykius, neatsižvelgiant į tai, kokia teisena siekiama patraukti atsakomybėn.

Šioje Konvencijoje eismo įvykis – tai įvykis, kuriame dalyvauja viena arba daugiau transporto priemonių, neatsižvelgiant į tai, ar motorinės, ar ne, ir susijęs su eismu viešuosiuose keliuose, viešai prieinamose teritorijose arba privačiose teritorijose, į kurias gali patekti tam tikri asmenys.

 

2 straipsnis

 

Ši Konvencija netaikoma:

1) nustatant transporto priemonių gamintojų, pardavėjų arba asmenų, kurie verčiasi jų remontu, atsakomybę;

2) nustatant eismui naudojamo kelio savininko ar bet kurio kito asmens atsakomybę už kelio eksploatavimą arba už jo naudotojų saugumą;

3) nustatant netiesioginę atsakomybę, išskyrus transporto priemonės savininko, įgaliotojo arba darbdavio atsakomybę;

4) atgręžtiniams reikalavimams tarp privalančių atsakyti asmenų;

5) atgręžtiniams reikalavimams ir subrogacijai, kiek tai susiję su draudimo bendrovėmis;

6) ieškiniams ir atgręžtiniams reikalavimams, kuriuos pareiškia socialinio draudimo įstaigos, kitos panašios įstaigos arba viešieji automobilių garantiniai fondai, arba ieškiniams ir atgręžtiniams reikalavimams prieš socialinio draudimo įstaigas, panašias įstaigas arba viešuosius automobilių garantinius fondus, taip pat bet kuriam atleidimui nuo atsakomybės, kuriuos numato teisės normos, reglamentuojančios šių institucijų veiklą.

 

3 straipsnis

 

Taikytina valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, vidaus teisė.

 

4 straipsnis

 

Atsižvelgiant į 5 straipsnį, daromos šios 3 straipsnio nuostatų išimtys:

a) jei eismo įvykyje dalyvauja viena transporto priemonė ir ji registruota ne toje valstybėje, kurioje įvyko eismo įvykis, taikoma registravimo valstybės vidaus teisė nustatant:

- vairuotojo, savininko ar bet kurio kito asmens, kontroliavusio transporto priemonę ar turėjusio suinteresuotumą ja, atsakomybę, neatsižvelgiant į jų įprastinę gyvenamąją vietą,

- nukentėjusio keleivio, kurio įprastinė gyvenamoji vieta yra ne toje valstybėje, kurioje įvyko eismo įvykis, atsakomybę,

- nukentėjusiojo, kuris įvykio metu buvo ne transporto priemonėje ir kurio įprastinė gyvenamoji vieta yra transporto priemonės registravimo valstybėje, atsakomybę.

Jei yra du arba daugiau nukentėjusiųjų, taikytina teisė nustatoma kiekvienam nukentėjusiajam atskirai.

a) jei eismo įvykyje dalyvauja dvi arba daugiau transporto priemonių, a punkto nuostatos taikytinos tik tada, jei visos transporto priemonės yra registruotos toje pačioje valstybėje;

b) jei vienas arba daugiau asmenų, kurie įvykio metu buvo ne transporto priemonėje, dalyvauja eismo įvykyje ir gali būti patraukti atsakomybėn, a ir b punktų nuostatos taikytinos tik tada, jei visų šių asmenų įprastinė gyvenamoji vieta yra registravimo valstybėje.

Ši nuostata taikoma ir tuo atveju, jei šie asmenys taip pat yra ir to paties eismo įvykio nukentėjusieji.

 

5 straipsnis

 

Pagal 3 ir 4 straipsnius taikytina teisė nustatant nukentėjusio keleivio atsakomybę taip pat reglamentuoja atsakomybę už žalą transporto priemone gabenamiems daiktams, kurie arba priklauso keleiviui, arba buvo jam patikėti.

Pagal 3 ir 4 straipsnius taikytina teisė nustatant transporto priemonės savininko atsakomybę taip pat reglamentuoja atsakomybę už žalą transporto priemone gabenamiems daiktams, išskyrus šio straipsnio 1 dalyje nurodytus daiktus.

Atsakomybę už žalą daiktams, buvusiems ne transporto priemonėje ar priemonėse, reglamentuoja valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, vidaus teisė.

Tačiau atsakomybę už žalą nukentėjusiojo, kurio nebuvo transporto priemonėje arba priemonėse, asmeniniams reikmenims, reglamentuoja transporto priemonės registravimo valstybės vidaus teisė, jei ta teisė būtų taikytina nustatant nukentėjusiojo atsakomybę pagal 4 straipsnį.

 

6 straipsnis

 

Neregistruotų ar registruotų keliose valstybėse transporto priemonių atveju valstybės, kuriose yra jų įprastinė buvimo vieta, vidaus teisė pakeičia registravimo valstybės teisę. Ta pati taisyklė taikoma ir tais atvejais, kai nei transporto priemonės savininko, nei valdytojo, nei ją kontroliuojančio asmens, nei vairuotojo įprastinė gyvenamoji vieta nėra transporto priemonės registravimo valstybėje eismo įvykio metu.

 

7 straipsnis

 

Nepaisant taikytinos teisės, nustatant atsakomybę atsižvelgiama į taisykles, susijusias su eismo kontrole ir saugumu, kurios galiojo eismo įvykio vietoje ir jo metu.

 

8 straipsnis

 

Taikytina teisė visų pirma nustato:

1) atsakomybės pagrindą ir mastą;

2) atleidimo nuo atsakomybės pagrindus, bet kokį atsakomybės apribojimą ir bet kokį atsakomybės padalijimą;

3) bet kokių sužalojimų ar žalos, kuriuos galima kompensuoti, buvimą ir pobūdį;

4) žalos pobūdį ir dydį;

5) ar teisė į žalos atlyginimą gali būti perduota arba paveldėta;

6) asmenis, kuriems padaryta žala ir kurie asmeniškai gali reikalauti atlyginti žalą;

7) įgaliotojo atsakomybę už jo atstovo veiksmus arba darbdavio atsakomybę už jo samdomo darbuotojo veiksmus;

8) senaties taisykles, tarp jų taisykles, susijusias su senaties termino pradžia ir su šio termino nutraukimu bei sustabdymu.

 

9 straipsnis

 

Sužalojimus arba žalą patyrę asmenys gali pareikšti ieškinį tiesiogiai atsakomybėn traukiamo asmens draudikui, jei jie turi tokią galimybę pagal teisę, taikytiną pagal 3, 4 arba 5 straipsnius.

Jei registravimo valstybės teisė yra taikytina pagal 4 ir 5 straipsnius ir ši teisė nenumato galimybės pareikšti ieškinį tiesiogiai, tokia galimybė egzistuoja, jei ją numato valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, vidaus teisė.

Jei nė viena iš šių teisių nenumato jokios tokios galimybės, ji egzistuoja, jei ją numato draudimo sutarčiai taikytina teisė.

 

10 straipsnis

 

Atsisakyti taikyti bet kurią iš teisių, kurios yra nustatytos taikytinomis pagal šią Konvenciją, galima tik tuo atveju, kai ji akivaizdžiai prieštarauja viešajai tvarkai („ordre public“).

 

11 straipsnis

 

Šios Konvencijos 1-10 straipsnių taikymui nekeliami jokie abipusiškumo reikalavimai. Konvencija taikoma net ir tuo atveju, kai taikytina teisė nėra Susitariančiosios Valstybės teisė.

 

12 straipsnis

 

Taikant šios Konvencijos 2-11 straipsnius, kiekvienas valstybės, turinčios neunifikuotą teisės sistemą, teritorinis vienetas laikomas valstybe, jei jis turi savo teisės sistemą, pagal kurią nustatoma civilinė deliktinė atsakomybė už eismo įvykius.

 

13 straipsnis

 

Valstybė, turinti neunifikuotą teisės sistemą, neprivalo taikyti šią Konvenciją toje valstybėje įvykusiems eismo įvykiams, kuriuose dalyvauja tik tos valstybės teritoriniuose vienetuose registruotos transporto priemonės.

 

14 straipsnis

 

Valstybė, turinti neunifikuotą teisės sistemą, pasirašymo, ratifikavimo arba prisijungimo metu gali pareikšti, kad ši Konvencija taikoma visoms jos teisės sistemoms arba vienai ar daugiau iš jų, bei bet kuriuo metu po to gali pakeisti savo pareiškimą pateikdama naują pareiškimą.

Šie pareiškimai adresuojami Nyderlandų Karalystės užsienio reikalų ministerijai, juose vienareikšmiai nurodoma, kokioms teisės sistemoms taikoma Konvencija.

 

15 straipsnis

 

Ši Konvencija nepakeičia kitų specialių sričių konvencijų, kurių šalimis Susitariančiosios Valstybės yra ar gali tapti, nuostatų dėl civilinės deliktinės atsakomybės už eismo įvykius.

 

16 straipsnis

 

Ši Konvencija pateikiama pasirašyti valstybėms, kurioms buvo atstovauta Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos vienuoliktojoje sesijoje.

Ši Konvencija yra ratifikuojama, ratifikavimo dokumentai deponuojami Nyderlandų užsienio reikalų ministerijoje.

 

17 straipsnis

 

Ši Konvencija įsigalioja šešiasdešimtą dieną nuo tos dienos, kai deponuojami tretieji 16 straipsnio antroje dalyje nurodyti ratifikavimo dokumentai.

Kiekvienai pasirašiusiai ir vėliau šią Konvenciją ratifikavusiai valstybei ši Konvencija įsigalioja šešiasdešimtą dieną nuo jos ratifikavimo dokumentų deponavimo dienos.

 

18 straipsnis

 

Kiekviena valstybė, kuriai nebuvo atstovauta Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos vienuoliktojoje sesijoje, tačiau kuri yra šios Konferencijos narė, Jungtinių Tautų Organizacijos, jos specializuotos agentūros narė arba Tarptautinio Teisingumo Teismo statuto šalis, gali prisijungti prie šios Konvencijos, jai įsigaliojus pagal 17 straipsnio 1 dalį.

Prisijungimo dokumentai deponuojami Nyderlandų Karalystės užsienio reikalų ministerijoje.

Prie Konvencijos prisijungusiai valstybei Konvencija įsigalioja šešiasdešimtą dieną nuo valstybės prisijungimo dokumentų deponavimo dienos.

Prisijungimas galioja tik prisijungusios valstybės ir tų Susitariančiųjų Valstybių, kurios pareiškė, kad priima prisijungimą, santykiams. Toks pareiškimas deponuojamas Nyderlandų Karalystės užsienio reikalų ministerijoje. Ši Ministerija patvirtintą nuorašą diplomatiniais kanalais perduoda kiekvienai Susitariančiajai Valstybei.

Prisijungusios valstybės ir valstybės, pareiškusios, kad priima prisijungimą, santykiams Konvencija įsigalioja šešiasdešimtą dieną nuo pareiškimo apie priėmimą deponavimo dienos.

 

19 straipsnis

 

Kiekviena valstybė pasirašymo, ratifikavimo arba prisijungimo metu gali pareikšti, kad ši Konvencija taikoma visoms teritorijoms, už kurių tarptautinius ryšius ji yra atsakinga, vienai tokiai teritorijai ar daugiau teritorijų. Toks pareiškimas įsigalioja šios Konvencijos įsigaliojimo tai valstybei dieną.

Bet kuriuo metu po to apie tokį taikymo išplėtimą pranešama Nyderlandų Karalystės užsienio reikalų ministerijai.

Konvencija įsigalioja tokiame pranešime nurodytoms teritorijoms šešiasdešimtą dieną nuo šio straipsnio antroje dalyje nurodyto pranešimo dienos.

 

20 straipsnis

 

Ši Konvencija galioja penkerius metus nuo jos įsigaliojimo pagal 17 straipsnio pirmą dalį dienos, net ir toms valstybėms, kurios ją ratifikavo ar prie jos prisijungė vėliau.

Jeigu Konvencija nėra denonsuojama, Konvencijos galiojimas savaime pratęsiamas kas penkeri metai.

Apie kiekvieną denonsavimą pranešama Nyderlandų Karalystės užsienio reikalų ministerijai ne mažiau kaip prieš šešis mėnesius iki kiekvieno penkerių metų laikotarpio pabaigos.

Denonsavimas gali būti apribotas tam tikromis teritorijomis, kurioms taikoma ši Konvencija.

Ši Konvencija denonsuojama tik tai valstybei, kuri apie tai pranešė. Kitoms Susitariančiosioms Valstybėms ji galioja toliau.

 

21 straipsnis

 

Nyderlandų Karalystės užsienio reikalų ministerija praneša 16 straipsnyje nurodytoms valstybėms ir valstybėms, kurios prisijungė prie Konvencijos pagal 18 straipsnį, apie:

a) 16 straipsnyje nurodytus pasirašymus ir ratifikavimus;

b) šios Konvencijos įsigaliojimo datą pagal 17 straipsnio 1 dalį;

c) 18 straipsnyje nurodytus prisijungimus ir jų įsigaliojimo datą;

d) 14 ir 19 straipsniuose nurodytus pareiškimus;

e) 20 straipsnio 3 dalyje nurodytus denonsavimus.

 

Tai patvirtindami toliau nurodyti tinkamai įgalioti asmenys pasirašė šią Konvenciją.

 

Sudaryta Hagoje 1971 m. gegužės 4 d. anglų ir prancūzų kalbomis, abu tekstai yra vienodai autentiški. Sudaryta vienu egzemplioriumi, kuris deponuojamas Nyderlandų Karalystės Vyriausybės archyvuose. Jo patvirtintas nuorašas diplomatiniais kanalais išsiunčiamas kiekvienai valstybei, kuriai buvo atstovauta Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos vienuoliktojoje sesijoje.

______________