LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO
D E K R E T A S
Dėl LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO PRIIMTO LIETUVOS RESPUBLIKOS MEDŽIOKLĖS ĮSTATYMO 7, 8, 9, 11, 12, 13, 14, 18, 22 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMO, LIETUVOS RESPUBLIKOS SAVIVALDYBIŲ APLINKOS APSAUGOS RĖMIMO SPECIALIOSIOS PROGRAMOS ĮSTATYMO 4 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO, LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS APSAUGOS RĖMIMO PROGRAMOS ĮSTATYMO 4 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO GRĄŽINIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMUI PAKARTOTINAI SVARSTYTI
2013 m. gegužės 3 d. Nr. 1K-1448
Vilnius
1 straipsnis.
g r ą ž i n u Lietuvos Respublikos Seimui pakartotinai svarstyti Lietuvos Respublikos Seimo 2013 m. balandžio 25 d. priimtus ir Respublikos Prezidentei pateiktus pasirašyti bei oficialiai paskelbti Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 7, 8, 9, 11, 12, 13, 14, 18, 22 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą Nr. XII-260 ir Lietuvos Respublikos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymą Nr. XII-261 bei 2013 m. balandžio 18 d. priimtą ir Respublikos Prezidentei pateiktą pasirašyti bei oficialiai paskelbti Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymą Nr. XII-240 (toliau – Įstatymai) dėl šių motyvų:
1. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 71 straipsnio 1 dalies, 84 straipsnio 24 punkto ir 71 straipsnio 2 dalies nuostatos yra tarp savęs susijusios. Pagal Konstituciją Respublikos Prezidentas turi teisę ne vėliau kaip per dešimt dienų po Seimo priimto įstatymo įteikimo atlikti vieną iš šiose nuostatose nurodytų teisinių veiksmų: arba pasirašyti ir oficialiai paskelbti Seimo priimtą įstatymą (promulgavimo teisė), arba jį motyvuotai grąžinti Seimui pakartotinai svarstyti (atidedamojo veto teisė). Atlikti vieną iš šių teisinių veiksmų – Respublikos Prezidento konstitucinė pareiga.
2. Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros. Konstitucijos 76 straipsnyje nustatyta, kad Seimo darbo tvarką nustato Seimo statutas, kuris turi įstatymo galią. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra ne kartą konstatavęs, kad Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalies nuostata yra susijusi su Konstitucijos 76 straipsnio nuostata, o Seimo darbo tvarkos nustatymas apima ir įstatymų leidybos procedūros reglamentavimą (Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d., 2002 m. sausio 14 d. nutarimai). Be to, Konstitucinis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad Seimo pareiga laikytis Seimo statute apibrėžtų įstatymų priėmimo taisyklių ne tiktai gali, bet ir turi būti traktuojama kaip konstitucinė pareiga, nes ją sąlygoja nuostata, įtvirtinta Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalyje (Konstitucinio Teismo 1993 m. lapkričio 8 d., 2000 m. spalio 18 d., 2002 m. sausio 14 d. nutarimai).
3. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje, inter alia 2008 m. vasario 22 d. nutarime, konstatavo, kad leidžiant įstatymus, kitus teisės aktus Seimą ir kiekvieną Seimo narį saisto Konstitucija, konstituciniai įstatymai, įstatymai bei įstatymo galią turintis Seimo statutas; Seimo pareiga laikytis Seimo statute apibrėžtų įstatymų priėmimo taisyklių – jo konstitucinė pareiga; kad negalima ignoruoti jokios Konstitucijoje ir (arba) Seimo statute įtvirtintos įstatymų leidybos proceso stadijos ar įstatymų leidybos taisyklės; būtinybė įstatymus priimti nuosekliai laikantis įstatymų leidybos proceso stadijų ir taisyklių kyla iš Konstitucijos. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad esminiai Seimo statute nustatytos įstatymų leidybos procedūros pažeidimai suponuoja, jog yra pažeidžiama ir Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalies nuostata, kad įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros.
4. Pagal Konstitucijos 69 straipsnio 2 dalį įstatymai (išskyrus konstitucinius įstatymus, įstatymus dėl Konstitucijos keitimo) laikomi priimtais, jeigu už juos balsavo dauguma Seimo narių, dalyvaujančių posėdyje. Seimo statuto 113 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymai priimami, kai Seimo posėdyje dalyvauja ne mažiau kaip pusė visų Seimo narių. Atsižvelgiant į Seimo statuto 113 straipsnio 1 dalį, įstatymai Seime gali būti priimami, jeigu Seimo posėdyje balsavime dalyvauja ne mažiau kaip 71 Seimo narys. Tai seka iš Konstitucijos nuostatų, jog Seimo valia priimant atitinkamus sprendimus negali būti pareikšta kitaip, kaip tik Seimo nariams balsuojant Seimo posėdyje ir priimant atitinkamą teisės aktą (Konstitucinio Teismo 2009 m. gegužės 15 d. sprendimas).
5. Iš 2012–2016 metų kadencijos Lietuvos Respublikos Seimo II (pavasario) sesijos 2013 m. balandžio 25 d. rytinio posėdžio Nr. 44 stenogramos matyti, kad dėl Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 7, 8, 9, 11, 12, 13, 18, 22 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto Nr. XP-3116(5) priėmimo balsavo 71 Seimo narys: už – 67 Seimo nariai, prieš nebalsavo nė vienas Seimo narys, balsuojant susilaikė 4 Seimo nariai. Tačiau nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad balsuojant už minėtą įstatymą faktiškai balsavime dalyvavo ne 71, o 70 Seimo narių, tai yra mažiau nei yra minimalus Seimo narių skaičius, kuriam esant gali būti priimamas įstatymas. Tai patvirtina 2013 m. gegužės 2 d. pateikta Lietuvos Respublikos Seimo Etikos ir procedūrų komisijos išvada Nr. 101–I–5 „Dėl balsavimo priimant Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 7, 8, 9, 11, 12, 13, 18, 22 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą Nr. XP-3116(5)“.
6. Seimo statuto 111 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Seimo nariai balsuoja asmeniškai, kad balso teisė negali būti perleista kitiems asmenims. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2010 m. spalio 27 d. išvadoje konstatavo, kad Seimo nario konstitucinis statusas, integruojantis Seimo nario pareigas, teises, veiklos garantijas, atsakomybę, suponuoja tai, kad Seimo narys iš Konstitucijos ir jai neprieštaraujančių įstatymų kylančias Seimo nario – Tautos atstovo teises ir pareigas privalo įgyvendinti tik pats asmeniškai, jis jokia forma negali perleisti kitam asmeniui, inter alia Seimo nariui, savo, kaip Seimo nario, teisių ir konstitucinių pareigų vykdymo. Seimo nario mandato individualumas suponuoja ir tai, kad joks asmuo, inter alia Seimo narys, negali perimti kito Seimo nario – Tautos atstovo teisių ir pareigų, inter alia teisės balsuoti. Iš Konstitucijoje įtvirtinto Seimo nario laisvo mandato principo, inter alia Seimo nario mandato individualumo reikalavimo, kylanti Seimo nario teisė savo nuožiūra balsuoti priimant bet kurį Seimo sprendimą gali būti realizuojama tik Seimo nariui asmeniškai išreiškiant savo valią per balsavimą Seimo posėdyje. Tuo atveju, jeigu asmeninio Seimo nario balsavimo Seimo posėdyje reikalavimo nesilaikoma, inter alia jeigu per balsavimą vienas Seimo narys balsuoja už kitą Seimo narį ir taip išreiškia ne Seimo nario, už kurį balsuojama, bet savo valią, nepaisoma iš Konstitucijos, inter alia jos 69 straipsnio, kylančių reikalavimų įstatymų priėmimo procedūrai, iškreipiami balsavimo rezultatai, sudaromos prielaidos pažeisti Konstitucijoje įtvirtintą Seimo nario laisvo mandato principą. Taip pat pažymėtina, kad ir tie atvejai, kai vienas Seimo narys balsuoja už kitą Seimo narį ir taip išreiškia to Seimo nario valią, neatitinka Seimo nario mandato individualumo reikalavimo ir traktuotini kaip iš Konstitucijos, inter alia jos 69 straipsnio, kylančių reikalavimų įstatymų priėmimo procedūrai nepaisymas.
7. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Seimas, priimdamas Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 7, 8, 9, 11, 12, 13, 18, 22 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą Nr. XP-3116(5), nesilaikė Konstitucijoje ir Seimo statute įtvirtintų įstatymų leidybos taisyklių. Darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos Seimo 2013 m. balandžio 25 d. priimtas ir Respublikos Prezidentei pateiktas pasirašyti bei oficialiai paskelbti Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 7, 8, 9, 11, 12, 13, 14, 18, 22 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. XII-260 neatitinka Konstitucijos pagal jo priėmimo tvarką. Priimant šį įstatymą buvo pažeistos Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalies, Seimo statuto 18 straipsnio, 111 straipsnio 4 dalies, 113 straipsnio 1 dalies nuostatos. Šiame kontekste pažymėtina, kad vienas iš sprendimų Seime priėmimo demokratinių principų yra daugumos principas (Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 22 d., 2006 m. balandžio 4 d. nutarimai, 2009 m. gegužės 15 d. sprendimas); Seimo sprendimuose atsispindi Seimo narių daugumos politinė valia (Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 31 d. išvada, 2006 m. balandžio 4 d. nutarimas, 2009 m. gegužės 15 d. sprendimas); pagal Konstituciją Seimo valia priimant atitinkamus sprendimus negali būti pareikšta kitaip, kaip tik Seimo nariams balsuojant Seimo posėdyje ir priimant atitinkamą teisės aktą (Konstitucinio Teismo 2009 m. gegužės 15 d. sprendimas). Laikytina, kad priimant šį įstatymą Seimo valia nebuvo tinkamai pareikšta, nes buvo padaryti esminiai įstatymo priėmimo tvarkos pažeidimai. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 7, 8, 9, 11, 12, 13, 14, 18, 22 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. XII-260 bei jį lydintieji įstatymai – Lietuvos Respublikos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XII-261 ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XII-240, laikytini nepriimtais.
2 straipsnis.
S i ū l a u Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 7, 8, 9, 11, 12, 13, 14, 18, 22 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą Nr. XII-260, Lietuvos Respublikos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymą Nr. XII-261 ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymą Nr. XII-240 laikyti nepriimtais.
3 straipsnis.