Administracinė byla Nr. A858-1333/2012
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01452-2011-9
Procesinio sprendimo kategorija 17.2.
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. balandžio 26 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),
sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,
dalyvaujant pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje atstovei Gedmantei Eimontienei,
atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos atstovei Ledai Žilinskienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 19 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. papildomo sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl norminio akto teisėtumo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir pareiškėjas, Vyriausybės atstovas) teismo prašo ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. 1-2070 1 punktu patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) veiklos reglamento (toliau – ir Reglamentas):
1) 5 straipsnio 3 dalies 3 punkto dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad „Tarybos nario kreipimąsi, taip pat jo persiųstus rinkėjų pareiškimus, pasiūlymus ir skundus Savivaldybės pareigūnai, kuriems jie adresuoti, privalo išnagrinėti ir atsakyti Tarybos nariui ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo gavimo datos“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 31 straipsniui;
2) 6 straipsnio 15 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, jog „mėnesiui skirtų lėšų limitas yra sumuojamas kiekvieną ketvirtį, o ketvirčiui skiriamos lėšos gali būti naudojamos iki einamojo ketvirčio paskutinio mėnesio pabaigos“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 4 straipsnio 6 daliai, 26 straipsnio 2 daliai;
3) 6 straipsnio 15 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, jog „šio straipsnio 15 dalies pirmoje pastraipoje nurodyto dydžio išmoka kiekvieną mėnesį – iki 10 dienos – avansu pervedama visiems Tarybos nariams, ir nenustatyta, kaip yra įvertinama ar nurodytų išlaidų nesuteikia, ar tiesiogiai neapmoka savivaldybės administracija“, neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 daliai;
4) 15 straipsnio 8 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, jog „frakcijoms, į kurias susivieniję savo veiklą Taryboje tęsia dauguma pagal vieną rinkimuose dalyvavusių kandidatų sąrašą išrinktų Tarybos narių, aptarnauti gali būti įsteigtas asmeninio (politinio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo etatas“, neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 daliai;
5) 29 straipsnio 5 dalis bei 42 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 3 daliai;
6) 32 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad „Kontrolės komiteto pirmininkas laikomas išrinktu, o jo pavaduotojas – paskirtu, jeigu už juos balsuoja visų Tarybos narių dauguma“, bei Reglamento 38 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria nurodyta, jog „ekstremalių įvykių atvejais <...> sprendimas laikomas priimtu už jį balsavus ne mažiau kaip 3/5 posėdyje dalyvavusių tarybos narių“, neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 daliai;
7) 33 straipsnio 12 punktas ta apimtimi, kuria nustato, kad „Taryba tvirtina visų komitetų išlaidų dydžius<...>. Lėšos tokių grupių darbui skiriamos pagal patvirtintą komiteto išlaidų sąmatą“, neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 daliai, 14 straipsniui, 16 straipsnio 2 bei 3 punktams, 19 straipsnio 14 daliai, 26 straipsnio 2 daliai, 30 straipsnio 2 dalies 7 punktui;
8) 33 straipsnio 12 punktas ta apimtimi, kuria nustato, kad „komitetai gali sudaryti darbo grupes, į kurias gali būti įrašyti davę sutikimą Tarybos nariai, įmonių įstaigų ir organizacijų atstovai, ekspertai“, prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsniui bei 19 straipsnio 14 daliai;
9) 37 straipsnio 5 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, jog „sąvoka „dalyvauja“ reiškia, kad tarybos narys yra užsiregistravęs <...>. Ši nuostata taikoma ir tuo atveju, kai tarybos narys neišsiregistravęs išvyksta iš dar nepasibaigusio posėdžio“, neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 1 daliai bei 26 straipsnio 1 daliai;
10) 37 straipsnio 7 dalis ta apimtimi, kuria nurodyta, jog „tarybos posėdžio dalyvių registravimo tvarką bei elgesio posėdyje taisykles nustato meras“, neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 1 punktui, 20 straipsnio 2 daliai bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 6 straipsnio 2 daliai;
11) 40 straipsnio 3 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, jog „balsuojant elektronine balsų skaičiavimo įranga, dalyvaujančiais balsavime laikomi tie Tarybos nariai, kurie užsiregistravo elektroninėje balsavimo sistemoje paspausdami mygtuką „dalyvauju“, neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 daliai;
12) 56 straipsnio 3 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, jog „sprendimas dėl Tarybos paskirto vadovo ar pareigūno atleidimo ar atšaukimo priimamas slaptu balsavimu“, neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 daliai.
Pareiškėjo nuomone, Reglamento 5 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatyta nuostata, numatanti, kad Tarybos nario savivaldybės pareigūnams persiųsti rinkėjų pareiškimai, pasiūlymai ar skundai turi būti išnagrinėti ne vėliau kaip per 10 darbo dienų, prieštarauja VAĮ 31 straipsniui, kuriame nustatyta, jog administracinė procedūra turi būti baigta ir administracinės procedūros sprendimas priimtas per 20 darbo dienų nuo jos pradžios. Savivaldybės administravimo subjektams tiesiogiai asmenų įteiktiems skundams taikomos vienodos sąlygos ir terminai kaip ir kitų institucijų/pareigūnų persiųstiems pagal kompetenciją skundams. Tarybai nesuteikta teisė nustatyti kitokią skundų, prašymų, pranešimų nagrinėjimo tvarką. Reglamento 6 straipsnio 15 dalies nuostata, kuria įtvirtinamas Tarybos nariams skiriamų išmokų sumavimas ketvirčiais, pažeidžia Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalį, numatančią, kad kas mėnesį gali būti skiriama Tarybos reglamente nustatyto dydžio išmoka atsiskaitytinai, bei principą, jog savivaldybės turtas turi būti naudojamas efektyviai ir racionaliai. Įtvirtinus mėnesiui skirtų lėšų sumavimą ketvirčiais bei galimybę jas naudoti iki einamojo ketvirčio mėnesio pabaigos, nebetenka prasmės mėnesio limito nustatymas, kadangi per pirmą ir antrą mėnesius nepatyrus jokių išlaidų trečią mėnesį gali būti panaudojama visų 3 mėnesių išmokų suma ir mėnesio limitas (išmokos dydis) šiuo atveju nėra taikomas.
Reglamento 6 straipsnio 15 dalies nuostata, numatanti, kad Tarybos nariui kas mėnesį yra pervedama nustatyto dydžio išmoka (1 000 litų), išmokų mokėjimą sieja ne su įstatyme įtvirtintomis aplinkybėmis, o tik su Tarybos nario statuso turėjimu, prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalies nuostatai, numatančiai, jog Tarybos nariui gali būti skiriama išmoka tik toms išlaidoms apmokėti, kiek jų nesuteikia ar tiesiogiai neapmoka savivaldybės administracija. Normos tikslas yra Tarybos nariui atlyginti (visas arba dalį) realiai patirtas papildomas išlaidas už paslaugas, kurių neapmoka ar tiesiogiai nesuteikia savivaldybės administracija. Reglamento 15 straipsnio 8 dalies nuostata dėl asmeninio (politinio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo etato frakcijoms aptarnauti steigimo neatitinka Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje įtvirtinto teisėtumo principo, nes Vietos savivaldos įstatyme nenumatyta galimybė steigti politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojo etatą.
Pažymėjo, kad Reglamento 29 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog Tarybos kolegija nagrinėja administracijos direktoriaus įsakymų projektus savivaldybės savarankiškųjų ir valstybės perduotų savivaldybėms funkcijų klausimais. Reglamento 42 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog kolegija gali sudaryti Tarybos narių, savivaldybės institucijų atstovų ar ekspertų parengiamąją darbo grupę. Pareiškėjo manymu, ši nuostata prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 3 daliai, kurioje nustatyta, jog kolegija yra Tarybos patariamasis organas, todėl ji gali nagrinėti ir teikti rekomendacinio pobūdžio pastabas tik dėl tų klausimų, kurie priskirti Tarybos kompetencijai. Administracijos direktoriaus kompetencijai priskirto klausimo svarstymas kolegijoje vilkina ir apsunkina sprendimo priėmimo procedūrą bei nepagrįstai išplečia kolegijos įgaliojimų ribas, Tarybos kolegija yra tik patariamasis tarybos organas. Reglamento 32 straipsnio 2 dalies bei 38 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl kvalifikuotos balsų daugumos prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 daliai, kurioje nurodyta, kad Tarybos sprendimai priimami posėdyje dalyvaujančių Tarybos narių balsų dauguma. Įstatymas nesuteikia Tarybai teisės nusistatyti išimtis ar atvejus, kada sprendimo priėmimui reikia kitokio balsų skaičiaus, nei nurodyta pačiame įstatyme.
Reglamento 33 straipsnio 12 punkto nuostata, kad „Taryba tvirtina visų komitetų išlaidų dydžius <...>. Lėšos tokių grupių darbui skiriamos pagal patvirtintą komiteto išlaidų sąmatą“, prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 14 daliai (savivaldybės tarybos posėdžiams, komitetams, merui aptarnauti <...> gali būti steigiamas savivaldybės tarybos sekretoriatas), 26 straipsnio 2 daliai (tarybos nariui <...> gali būti skiriama išmoka) bei 30 straipsnio 2 dalies 7 punktui (savivaldybės administracija atlieka sekretoriato, mero, Tarybos narių <...> finansinį, ūkinį ir materialinį aptarnavimą). Nei Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnis, nei 16 straipsnio 2 bei 3 dalys nenumato, kad komitetams gali būti skiriamos papildomos lėšos jų išlaidoms padengti. Komiteto nariais gali būti tik Tarybos nariai, kuriems su jų, kaip Tarybos narių, veikla susijusios išlaidos yra atlyginamos Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje bei Reglamento 6 straipsnyje nustatyta tvarka. Reglamento 33 straipsnio 12 punkto nuostata ta apimtimi, kuria numato, kad komitetai gali sudaryti darbo grupes, į kurias gali būti įrašyti davę sutikimą Tarybos nariai, įmonių, įstaigų ir organizacijų atstovai, ekspertai, prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsniui, kuris nenumato komitetams teisės sudarinėti darbo grupes bei skirti joms finansavimą, nes komitetai gali priimti tik rekomendacinius sprendimus, o sprendimas dėl darbo grupės sudarymo yra privalomojo pobūdžio teisės aktas. Komitetų teisė sudaryti darbo grupes nenumatyta įstatymuose.
Pareiškėjas abejojo, ar Reglamento 37 straipsnio 5 dalyje esantis nustatymas, kad posėdžiai yra teisėti, jeigu juose dalyvauja išrinktų Tarybos narių dauguma, o sąvoka „dalyvauja“ reiškia, kad Tarybos narys yra užsiregistravęs Reglamento 6 straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka, neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies nuostatoms ir dalyvavimo posėdyje tikslui. Sąvoka „dalyvauja“ turi būti suprantama kaip Tarybos nario realus fizinis dalyvavimas Tarybos posėdyje balsuojant. Tokį sąvokos „dalyvauti“ aiškinimą pagrindžia ir Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, jog Tarybos nariams už darbą atliekant Tarybos nario pareigas atlyginama <...> atsižvelgiant į faktiškai dirbtą laiką. Aiškinant Tarybos nario dalyvavimą posėdyje tik kaip užsiregistravimą, iškreipiama ir atlyginimo už Tarybos nario darbą apmokėjimo tvarka. Reglamento 37 straipsnio 7 dalyje nuostata, jog meras nustato vietų skaičių gyventojams, įmonių, įstaigų, organizacijų bei žiniasklaidos priemonių atstovams ir Tarybos posėdžio dalyvių registravimo tvarką bei elgesio posėdyje taisykles, prieštarauja VAĮ 6 straipsnio 2 daliai, pagal kurią teisė priimti norminius administracinius aktus numatyta tik viešojo administravimo institucijoms Tarybai ir administracijos direktoriui. Pareiškėjo nuomone, elgesio taisyklės yra daugkartinio taikymo teisės aktas, adresuotas neapibrėžtam subjektų ratui (tarybos posėdžio dalyviams), kuris yra abstraktus, todėl kintantis ir nepastovus. Mero įgaliojimų baigtiniame sąraše Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje nenumatyta mero teisė priimti tokias taisykles, o Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalis numato, jog išimtinė Tarybos kompetencija Reglamente numatyti pagrindines bendravimo su gyventojais formas ir būdus, garantuojančius vietos savivaldos principų ir teisės įgyvendinimą bendruomenės interesais.
Reglamento 40 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog balsuojant elektronine balsų skaičiavimo įranga, dalyvaujančiais balsavime laikomi tie Tarybos nariai, kurie užsiregistravo elektroninėje balsavimo sistemoje paspausdami mygtuką „dalyvauju“. Tarybos sprendimai priimami posėdyje dalyvaujančių Tarybos narių balsų dauguma, kuri skaičiuojama nuo balsavusiųjų „už“, „prieš“ arba „susilaikoma“, Tarybos narių skaičiaus, išskyrus specialius įstatymų ir Reglamento numatytus atvejus. Tai prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje, 13 straipsnio 1, 9 dalyje įtvirtintai dalyvavimo tarybos posėdžiuose esmei – sprendimų priėmimui. Priimančiu konkretų sprendimą dėl svarstomo konkretaus klausimo, o kartu ir dalyvaujančiu svarstant šį klausimą Tarybos posėdyje teisine prasme gali būti laikomas tik tas Tarybos narys, kuris Reglamente nustatytu balsavimo būdu išreiškia savo apsisprendimą dėl svarstomo klausimo, t. y. kuris nustatytu būdu dalyvauja balsavime. Tarybos nario dalyvavimo posėdyje (kai balsuojama elektronine balsų skaičiavimo įranga) siejimas tik su Tarybos nario registracija elektroninėje balsų skaičiavimo sistemoje, o Tarybos narių balsų daugumos skaičiavimas nuo poziciją pareiškusių (balsavusių) asmenų skaičiaus prieštarauja vienas kitam. Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 dalyje nustatytas baigtinis sąrašas atvejų, kada Taryba gali balsuoti slaptai, todėl Reglamento 56 straipsnio 3 dalyje netinkamai nustatyta, kad sprendimas dėl Tarybos paskirto vadovo ar pareigūno atleidimo ar atšaukimo priimamas slaptu balsavimu.
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba atsiliepimu į pareiškėjo prašymą prašė prašymą atmesti (b. l. 77–86).
Atsakovas paaiškino, jog Reglamento 5 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatos dėl prašymų ir pareiškimų nenagrinėtinos atitikimo VAĮ 31 straipsnio aspektu, kadangi prašymai ir pareiškimai nepatenka į administracinės procedūros sąvoką. Tarybos narys gautą asmens prašymą, pareiškimą ir skundą persiunčia nagrinėti savivaldybės pareigūnui, o savivaldybės pareigūnas atsako Tarybos nariui, o ne pareiškėjui. Jeigu būtų nustatytas 20 darbo dienų terminas, Tarybos nariai, nagrinėdami gautus prašymus, pareiškimus ir skundus, turėtų pažeisti prašymų nagrinėjimo terminus. Reglamentas nustatė vidinę prašymų nagrinėjimo savivaldybės institucijoje tvarką, kurios VAĮ 31 straipsnis nereguliuoja. Tarybos nario persiųsto dokumento nagrinėjimas per 10 dienų terminą savaime nereiškia, jog bus pažeisti kitų prašymų nagrinėjimo terminai. Reglamento 6 straipsnio 15 dalyje nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį su Tarybos narių veikla susijusioms kanceliarijos, pašto, telefono, interneto ir transporto paslaugoms apmokėti gali būti skiriamos išmokos. Taryba pasinaudojo įstatymo leidėjo Vietos savivaldos įstatyme numatyta teise pasirinkti, ar Tarybos nariams bus mokamos išmokos, nustatė jos dydį ir atsiskaitymo tvarką. Ketvirčiui skiriamos lėšos gali būti panaudotos iki einamojo ketvirčio paskutinio mėnesio pabaigos ir yra reglamente nustatytos atsiskaitymo už išmokų panaudojimą tvarkos sudėtinė dalis, o pagal Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalį atsiskaitymo už išmokų panaudojimą tvarkos nustatymo Reglamente funkcija yra deleguota Taryboms. Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalis nereguliuoja periodiškumo, lėšų skyrimo ir atsiskaitymo tvarkos. Vietos savivaldos įstatyme Tarybos nariams nėra nustatyta pareiga kiekvieną mėnesį pateikti faktines išlaidas patvirtinančius dokumentus. Taikant ginčijamą nuostatą Tarybos nariui skiriamos išmokos dydis negalės viršyti vienam mėnesiui nustatyto maksimalaus dydžio. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas viršydamas savo kompetenciją siekia kontroliuoti savivaldybės biudžeto lėšų panaudojimą.
Manė, kad Reglamento 15 straipsnio 8 dalies nuostata dėl asmeninio (politinio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo etato steigimo suderinta su Vietos savivaldos įstatymo suteikta teise steigti tokias pareigybes. Numačius, jog politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojas negali aptarnauti frakcijos, būtų nepagrįstai įsiterpiama į išimtinę kompetenciją. Nėra pagrindo frakcijų išskirti iš kitų Tarybos vidaus struktūrų ir pripažinti, jog jų veikla negali būti aptarnaujama.
Dėl Reglamento 29 straipsnio 5 dalies ir 42 straipsnio 4 dalies atitikties Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 3 daliai atkreipė dėmesį, jog Vietos savivaldos įstatyme nėra nustatyto baigtinio klausimų sąrašo, kurį gali nagrinėti kolegija. Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio konstrukcija įgalina kolegijos kompetencijai priskirti ir kitų klausimų nagrinėjimą. Rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) jurisprudencija (Konstitucinio Teismo 2010 m. kovo 31 d. nutarimas byloje Nr. 30/07).
Nurodė, jog Reglamento 32 straipsnio 2 dalis, 38 straipsnio 2 dalis atitinka Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 punktą, nes kvalifikuotos daugumos balsuojant nustatymas nėra draudžiamas. Dėl Reglamento 33 straipsnio 12 dalies pažymėjo, kad Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog komitetų darbe patariamojo balso teise Reglamento nustatyta tvarka gali dalyvauti visuomenės atstovai – seniūnaičiai, ekspertai, valstybės tarnautojai ir kiti suinteresuoti asmenys. Reglamento 33 straipsnio 12 punkte nustatyta kitų asmenų dalyvavimo komitetų veikloje forma – darbo grupės sudarymas. Darbo grupės sudarymas nėra privalomojo pobūdžio teisės aktas, o yra Komitetų veiklos organizavimo būdas. Komitetai nėra asignavimų valdytojai ir lėšos jiems biudžete atskirai neplanuojamos ir neskiriamos, todėl komitetų patirtos išlaidos pagal Tarybos patvirtintą sąmatą yra apmokamos iš Tarybos sekretoriatui skirtų asignavimų.
Atsakovas pažymėjo, kad Reglamento 37 straipsnio 5 dalis taikoma kartu su Reglamento 6 straipsnio 7 dalimi, jog Tarybos nario darbo laikas kiekviename Tarybos posėdyje skaičiuojamas nuo posėdžio pradžios arba nuo Tarybos nario atvykimo momento (jei jis vėluoja į posėdį) iki posėdžio pabaigos arba iki jo išvykimo momento (kai Tarybos narys išvyksta nesibaigus posėdžiui), kuri įtvirtina Tarybos nario darbo laiko Tarybos posėdyje apskaitą. Pažymėjo, jog prieš balsavimą yra registruojami posėdyje dalyvaujantys asmenys. Reglamento 37 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog Tarybos posėdžiuose gali dalyvauti valstybės institucijų, įmonių, įstaigų, organizacijų atstovai, gyventojai, žiniasklaidos priemonių atstovai. Ši nuostata yra tiesiogiai susijusi su mero įgaliojimais šaukti Tarybos posėdžius ir jiems pirmininkauti. Mero, kaip Tarybos pirmininko, teisinis statusas suteikia teisę jam patvirtinti procedūrinio organizacinio pobūdžio taisykles, padedančias pirmininkauti posėdžiui ir užtikrinančias tvarką posėdžio metu. Pažymėjo, jog posėdžio pirmininkas atsako už posėdžio pravedimą. Dėl Reglamento 40 straipsnio 3 dalies atitikties Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 daliai pažymėjo, kad sąvoka „dalyvauti“ nesuponuoja pareigos balsuoti „už“, „prieš“ arba „susilaikau“, nes yra galimybė ir nebalsuoti, bet dalyvauti. Būtų nepriimtina, jeigu būtų nustatytas mechanizmas kitiems asmenims, suteikiantis įgaliojimus elektroninėje balsavimo sistemoje koreguoti posėdyje dalyvaujančių asmenų skaičių ar balsavimo rezultatus. Elektroninės balsų skaičiavimo įrangos naudojimas būtų reikšmingai apribotas pripažinus nuostatą prieštaraujančia įstatymui. Pažymėjo, jog pagal Reglamentą sprendimai taip pat gali būti priimti ir be balsavimo (visų pritarimu). Reglamento 56 straipsnio 4 dalyje nustatyta galimybė balsuoti slaptai kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtinto savivaldos savarankiškumo principo bei atstovaujamųjų institucijų veiklos pagrindų, bendrų tiek Seimui, tiek savivaldybės taryboms.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 19 d. sprendimu (b. l. 98–14) pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies: pripažino prieštaraujančiu Viešojo administravimo įstatymo 31 straipsniui ir laikė panaikintu Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. 1-2070 1 punktu patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos veiklos reglamento 5 straipsnio 3 dalies 3.3 punktą ta apimtimi, kuria nustatyta, kad „Tarybos nario kreipimąsi, taip pat jo persiųstus rinkėjų pareiškimus, pasiūlymus ir skundus Savivaldybės pareigūnai, kuriems jie adresuoti, privalo išnagrinėti ir atsakyti Tarybos nariui ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo gavimo datos“; pripažino prieštaraujančia Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 daliai ir laikė panaikintu Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. 1-2070 1 punktu patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos veiklos reglamento 6 straipsnio 15 dalies 3 pastraipos nuostatą, kad „ketvirčiui skiriamos lėšos gali būti naudojamos iki einamojo ketvirčio paskutinio mėnesio pabaigos“; pripažino prieštaraujančia Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintam teisėtumo principui ir laikė panaikinta Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. 1-2070 1 punktu patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos veiklos reglamento15 straipsnio 8 dalies nuostatą, kad „Frakcijoms, į kurias susivieniję savo veiklą Taryboje tęsia dauguma pagal vieną rinkimuose dalyvavusių kandidatų sąrašą išrinktų Tarybos narių, aptarnauti gali būti įsteigtas asmeninio (politinio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo etatas“; pripažino prieštaraujančia Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 daliai ir laikė panaikintu Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. 1-2070 1 punktu patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos veiklos reglamento 38 straipsnio 2 dalies nuostatą, jog „ekstremalių įvykių, atitinkančių Vyriausybės patvirtintus kriterijus, atvejais meras turi teisę pateikti Tarybai svarstyti klausimą ir siūlyti priimti sprendimą skubos tvarka. Tokiu atveju sprendimas laikomas priimtu už jį balsavus ne mažiau kaip 3/5 posėdyje dalyvavusių Tarybos narių“; pripažino prieštaraujančia Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 daliai, 14 straipsniui, 19 straipsnio 14 daliai, 26 straipsnio 2 daliai, 30 straipsnio 2 dalies 7 punktui ir laikė panaikinta Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. 1-2070 1 punktu patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos veiklos reglamento 33 straipsnio 12 punktą ta apimtimi, kuria nustato, kad „Taryba tvirtina visų komitetų išlaidų dydžius<...>. Lėšos tokių grupių darbui skiriamos pagal patvirtintą komiteto išlaidų sąmatą“; pripažino prieštaraujančia Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 daliai ir laikė panaikintu Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. 1-2070 1 punktu patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos veiklos reglamento 40 straipsnio 3 dalį ta apimtimi, kuria nustatyta, jog „balsuojant elektronine balsų skaičiavimo įranga, dalyvaujančiais balsavime laikomi tie Tarybos nariai, kurie užsiregistravo elektroninėje balsavimo sistemoje paspausdami mygtuką „dalyvauju“; pripažino prieštaraujančia Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 daliai ir laikė panaikintu Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. 1-2070 1 punktu patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos veiklos reglamento 56 straipsnio 4 dalies nuostatą, kad „Sprendimas dėl Tarybos paskirto vadovo ar pareigūno atleidimo ar atšaukimo priimamas slaptu balsavimu <...>“ ta apimtimi, kad nėra išvardinti Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 dalyje nurodyti pareigūnai, dėl kurių galima balsuoti slaptu balsavimu.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 17 d. priėmė papildomą sprendimą (b. l. 124–128), kuriuo nutarė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 19 d. sprendimą papildyti sakiniu. Kitas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. 1-2070 1 punktu patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės veiklos reglamento nuostatas – 6 straipsnio 15 dalį ta apimtimi, kuria nustatyta, jog mėnesiui skirtų lėšų limitas yra sumuojamas kiekvieną ketvirtį ir šio straipsnio 15 dalies pirmojoje pastraipoje nurodyto dydžio išmoka kiekvieną mėnesį – iki 10 dienos – avansu pervedama visiems Tarybos nariams, ir nenustatyta, kaip yra įvertinama, ar nurodytų išlaidų nesuteikia ar tiesiogiai neapmoka savivaldybės administracija, 29 straipsnio 5 dalį, 42 straipsnio 4 dalį, 32 straipsnio 2 dalį ta apimtimi, kuria nustatyta, kad kontrolės komiteto pirmininkas laikomas išrinktu, o jo pavaduotojas – paskirtu, jeigu už juos balsuoja visų Tarybos narių dauguma, 33 straipsnio 12 punktą ta apimtimi, kuria nustato, kad komitetai gali sudaryti darbo grupes, į kurias gali būti įrašyti davę sutikimą Tarybos nariai, įmonių įstaigų ir organizacijų atstovai, ekspertai, 37 straipsnio 5 dalį ta apimtimi, kuria nustatyta, jog sąvoka „dalyvauja“ reiškia, kad tarybos narys yra užsiregistravęs <...>. Ši nuostata taikoma ir tuo atveju, kai tarybos narys neišsiregistravęs išvyksta iš dar nepasibaigusio posėdžio“, 37 straipsnio 7 dalį ta apimtimi, kuria nurodyta, jog, tarybos posėdžio dalyvių registravimo tvarką bei elgesio posėdyje taisykles nustato meras – pripažinti teisėtomis ir prašymą dėl jų panaikinimo atmesti.
Teismas pažymėjo, jog iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 19 d. sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas detaliai išanalizavo ir įvertino pareiškėjo pašyme keliamų Reglamento normų teisėtumo klausimą. Teismas tik sprendimo rezoliucinėje dalyje neįrašė, kad minėtos pareiškėjo prašyme dėl papildomo sprendimo priėmimo įvardytos normos yra teisėtos, todėl priimamas papildomas sprendimas.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Taryba 2011 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. 1-2070 „Dėl Vilniaus savivaldybės tarybos veiklos reglamento tvirtinimo“ 1 punktu patvirtino Reglamentą (b. l. 9–46). Tarybos sprendimas paskelbtas 2011 m. balandžio 16 d. „Vilniaus dienoje“ (b. l. 70).
Dėl Reglamento 5 straipsnio 3 dalies 3 punkto ta apimtimi, kuria nustatyta, kad „Tarybos nario kreipimąsi, taip pat jo persiųstus rinkėjų pareiškimus, pasiūlymus ir skundus Savivaldybės pareigūnai, kuriems jie adresuoti, privalo išnagrinėti ir atsakyti Tarybos nariui ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo gavimo datos“, atitikties VAĮ 31 straipsniui pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Reglamento 5 straipsnio 3 dalies 3.3 punkte numatyta, jog Tarybos narys nagrinėja gautus rinkėjų pareiškimus, pasiūlymus bei skundus ir prireikus persiunčia juos svarstyti valstybės bei savivaldybės institucijoms, įmonėms ar įstaigoms. Rinkėjų pareiškimai, pasiūlymai ir skundai negali būti siunčiami toms institucijoms, kuriomis skundžiamasi. Tarybos nario kreipimąsi, taip pat jo persiųstus rinkėjų pareiškimus, pasiūlymus ir skundus savivaldybės pareigūnai, kuriems jie adresuoti, privalo išnagrinėti ir atsakyti Tarybos nariui ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo gavimo datos. Pareiškėjo nuomone, Reglamento nuostata, numatanti, kad Tarybos nario savivaldybės pareigūnams persiųsti rinkėjų pareiškimai, pasiūlymai ar skundai turi būti išnagrinėti ne vėliau kaip per 10 darbo dienų, prieštarauja VAĮ 31 straipsniui, kuriame nustatyta, jog administracinė procedūra turi būti baigta ir administracinės procedūros sprendimas priimtas per 20 darbo dienų nuo jos pradžios. Tačiau atsakovas nurodė, jog Reglamentas nustatė vidinę prašymų nagrinėjimo Savivaldybės institucijoje tvarką, kurios VAĮ 31 straipsnis nereguliuoja. Todėl teismas nurodė, jog turi būti išaiškinta, ar Tarybos nario kreipimosi į savivaldybės instituciją nagrinėjimas gali būti prilyginamas vidaus administravimo sričiai, ar šis santykis reglamentuojamas viešajam administravimui taikomų teisės normų. Pagal VAĮ 2 straipsnio 1 punktą viešasis administravimas – tai įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas. Pagal to paties straipsnio 3 punktą vidaus administravimas – tai veikla, kuria užtikrinamas viešojo administravimo subjekto savarankiškas funkcionavimas, kad jis galėtų atlikti viešąjį administravimą. Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punktas savivaldybės tarybą apibrėžia kaip savivaldybės atstovaujamąją instituciją, turinčią vietos valdžios ir viešojo administravimo teises ir pareigas. Savivaldybės administracijos direktorius pagal Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 2 punktą yra vykdomoji institucija. Pagal to paties straipsnio 7 dalį savivaldybės institucijos, įstaigos ir kiti subjektai laikomi savivaldybės administravimo subjektais, turinčiais teisės aktų suteiktus įgaliojimus, atliekančiais jiems pavestas administravimo funkcijas ir atsakingais už šių funkcijų įgyvendinimą. Nei Reglamentas, nei Vietos savivaldos įstatymas neapibrėžia savivaldybės pareigūno, kuriam taikomas Reglamento 5 straipsnio 3.3 punkto reguliavimas, sąvokos. Atsižvelgiant į vietos savivaldoje veikiančių subjektų nustatymą Vietos savivaldos įstatyme tokiais pareigūnais laikytini savivaldybės kontrolierius ir administracijos direktorius bei jų vadovaujamos įstaigos. Vietos savivaldos įstatymo 3, 27, 29 straipsniai rodo, kad šios institucijos nėra Tarybos dalis, todėl santykiai tarp Tarybos ir savivaldybės kontrolieriaus ar administracijos direktoriaus nelaikytini vidaus administravimu. Todėl šio santykio reguliavimui turi būti taikomos viešajam administravimui skirtos teisės normos. VAĮ 31 straipsnis numato administracinės procedūros terminus. Sutinkamai su VAĮ 21 straipsniu kiekviena administracinė procedūra gali būti pradėta tada, kai atsiranda pagrindas – pateikiamas asmens skundas; valstybės politiko, pareigūno ar valstybės tarnautojo pranešimas; kito asmens pranešimas. Pranešimu pagal VAĮ 2 straipsnio 16 dalį laikomas asmens rašytinis kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame nurodoma, kad yra pažeistos kito asmens teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti. Toks apibrėžimas iš esmės atspindi ir Reglamento 5 straipsnio 3 dalies 3.3 punkte numatyto kreipimosi esmę. Taigi VAĮ 31 straipsnio nuostata taikoma ir valstybės politikų pranešimams. Vietos savivaldos įstatymo 11 straipsnio 5 dalis nustato, kad Tarybos narys po to, kai prisiekia įstatymo nustatyta tvarka, įgyja visas valstybės politiko ir savivaldybės bendruomenės atstovo teises. Pagal bendrą principą įgydamas teises Tarybos narys įgyja ir pareigas, todėl jo pateikiamiems pranešimams turi būti taikoma administracinė procedūra, kuri reglamentuojama VAĮ, o kartu taikomi ir to įstatymo 31 straipsnyje nustatyti terminai. Savivaldybės tarybos narys pagal Vietos savivaldos įstatymo 22 straipsnio 1 dalį yra gyventojų išrinktas savavaldybės bendruomenės atstovas, o ne viešojo administravimo subjektas. Todėl jo veikloje VAĮ 31 straipsnyje nustatyti terminai netaikomi. VAĮ 31 straipsnyje nėra numatytos išlygos taikyti kitus nei įstatyme numatyti terminai. Nustatymas trumpesnių terminų vienos kategorijos pranešimams, sąlygotų privilegijuotą padėtį, dėl ko kiltų prieštaravimas VAĮ 21 ir 31 straipsniuose įtvirtintam lygių teisių tarp politikų ir kitų asmenų skundų nagrinėjimo principui. Remiantis tuo teismas pripažino, jog Reglamento 5 straipsnio 3 dalies 3.3 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad „Tarybos nario kreipimąsi, taip pat jo persiųstus rinkėjų pareiškimus, pasiūlymus ir skundus Savivaldybės pareigūnai, kuriems jie adresuoti, privalo išnagrinėti ir atsakyti Tarybos nariui ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo gavimo datos“, prieštarauja VAĮ 31 straipsniui.
Dėl Reglamento 6 straipsnio 15 dalies ta apimtimi, kuria nustatyta, jog „mėnesiui skirtų lėšų limitas yra sumuojamas kiekvieną ketvirtį, o ketvirčiui skiriamos lėšos gali būti naudojamos iki einamojo ketvirčio paskutinio mėnesio pabaigos“, atitikties Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 daliai, 26 straipsnio 2 daliai ir dėl Reglamento 6 straipsnio 15 dalies ta apimtimi, kuria nustatyta, jog „šio straipsnio 15 dalies pirmoje pastraipoje nurodyto dydžio išmoka kiekvieną mėnesį – iki 10 dienos – avansu pervedama visiems Tarybos nariams“, ir nenustatyta, kaip yra įvertinama, ar nurodytų išlaidų nesuteikia ar tiesiogiai neapmoka savivaldybės administracija, atitikties Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 daliai pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Reglamento 6 straipsnio 15 dalyje numatyta, kad merui, mero pavaduotojams, komitetų pirmininkams, kolegijos nariams, frakcijų seniūnams, Tarybos nariams su jų, kaip Tarybos narių, veikla susijusioms kanceliarijos, pašto, telefono, interneto ryšio, transporto paslaugoms, kiek jų nesuteikia ar neapmoka tiesiogiai savivaldybės administracija, apmokėti kas mėnesį skiriama ne didesnė kaip 1 000 litų išmoka atsiskaitytinai. To paties straipsnio 3 pastraipoje nurodyta, kad lėšų limitas sumuojamas kiekvieną ketvirtį. Ketvirčiui skiriamos lėšos gali būti naudojamos iki einamojo ketvirčio paskutinio mėnesio pabaigos. Pareiškėjas teigė, jog, įtvirtinus mėnesiui skirtų lėšų sumavimą ketvirčiais bei galimybę jas naudoti iki einamojo ketvirčio mėnesio pabaigos, nebetenka prasmės mėnesio limito nustatymas. Tai prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 daliai, 26 straipsnio 2 daliai. Tačiau teismas nurodė, jog Vietos savivaldos įstatymas 4 straipsnio 6 dalies neturi, argumentai dėl Reglamento normos prieštaravimo Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui nepateikiami, todėl tiriama normos atitiktis tik Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 daliai. Šioje teisės normoje numatyta, kad Tarybos nariui su jo, kaip Tarybos nario, veikla susijusioms kanceliarijos, pašto, telefono, interneto ryšio, transporto išlaidoms apmokėti, kiek jų nesuteikia ar tiesiogiai neapmoka savivaldybės administracija, kas mėnesį gali būti skiriama išmoka atsiskaitytinai. Šios išmokos dydis ir atsiskaitymo tvarka nustatoma Reglamente.
Teismas pabrėžė, jog cituota įstatymo nuostata akivaizdžiai numato išmokos skyrimą kas mėnesį, o kartu ir naudojimą už kiekvieną atskirą mėnesį. Išmokų naudojimas ketvirčiais paneigia įstatyme numatytą taisyklę. Atsakovo nuomone, ginčijamu sprendimu sudaryta galimybė gauti neviršijančias mėnesiui nustatyto dydžio išmokas už einamojo ketvirčio atitinkamus mėnesius, jeigu ne vėliau kaip iki einamojo ketvirčio paskutinio mėnesio pabaigos pateikiami faktines išlaidas patvirtinantys dokumentai. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalis nereguliuoja periodiškumo, lėšų skyrimo ir atsiskaitymo tvarkos, dėl ko Taryba turi teisę savarankiškai sureguliuoti šiuos santykius. Atsiskaitymas už išlaidas kas ketvirtį yra tinkamai nustatyta atsiskaitymo forma, dėl ko pripažįstamas neprieštaraujančiu Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 daliai bei priimtu neviršijant Tarybos kompetencijos. Vis tik Reglamento 6 straipsnio 15 dalies nuostata, kad „ketvirčiui skiriamos lėšos gali būti panaudotos iki einamojo ketvirčio paskutinio mėnesio pabaigos“, lingvistine prasme gali būti aiškinama vienareikšmiai, kaip leidžianti vienam mėnesiui skirtas išmokas naudoti kitą mėnesį, o tai prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 daliai. Todėl šioje dalyje prašymas tenkinamas. Pareiškėjas motyvuose nurodo, kad atsakovas, priešingai nei reikalaujama įstatyme, nenustatė, kaip bus įvertinama, kad Tarybos nario turėtų išlaidų nesuteikia ir neapmoka savivaldybės administracija. Tačiau Reglamento 6 straipsnio 15 dalyje yra numatyta, kad bus kompensuojamos tik savivaldybės administracijos nesuteiktos ir neapmokėtos išlaidos. Konkrečių įpareigojimų Tarybai nustatyti tokio įvertinimo tvarką teisės aktuose nepateikta. Savivaldybės administracijos suteiktų ir apmokėtų išlaidų įvertinimo mechanizmo nustatymas Reglamente nėra būtinas. Nėra duomenų, kad tokių išlaidų įvertinimas būtų itin sudėtingas ir jo nenustačius Reglamente nebūtų įmanoma Tarybos nariams priklausančias išmokas mokėti pagal Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. sausio 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A63-1728/2010 pasisakė, kad yra reikalinga žinoti išlaidų dydį, tačiau normos neišaiškino, kaip privalomai įpareigojančios šią tvarką nustatyti Reglamente, todėl šioje dalyje pareiškėjo prašymas atmetamas. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teismas pripažino, jog Reglamento 6 straipsnio 15 dalies 3 pastraipos nuostata, kad „ketvirčiui skiriamos lėšos gali būti naudojamos iki einamojo ketvirčio paskutinio mėnesio pabaigos“, prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 daliai.
Dėl Reglamento 15 straipsnio 8 dalies ta apimtimi, kuria nustatyta, jog „frakcijoms, į kurias susivieniję savo veiklą Taryboje tęsia dauguma pagal vieną rinkimuose dalyvavusių kandidatų sąrašą išrinktų Tarybos narių, aptarnauti gali būti įsteigtas asmeninio (politinio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo etatas“, atitikties Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 daliai pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Reglamento 15 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog frakcijoms, į kurias susivieniję savo veiklą Taryboje tęsia dauguma pagal vieną rinkimuose dalyvavusių kandidatų sąrašą išrinktų Tarybos narių, aptarnauti gali būti įsteigtas asmeninio (politinio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo etatas. Nurodė, jog Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 11 punkte kaip išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija numatyta sprendimų dėl mero politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių steigimo, jų skaičiaus nustatymo ir Tarybos sekretoriato sudarymo priėmimas mero siūlymu. Šiame punkte numatytas išimtinei Tarybos kompetencijai priklausančių veiksmų sąrašas yra baigtinis. Jame nėra numatyta Tarybos teisė steigti kitas nei mero politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybes. Vietos savivaldos įstatyme nėra numatytas Tarybos politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių steigimas. Kituose Vietos savivaldos įstatymo straipsniuose – 19 straipsnio 14 dalyje, 20 straipsnio 2 dalies 7 punkte – kalbama tik apie mero politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus. Vietos savivaldos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 6 punkte numatyta pareiga laikytis teisėtumo principo. Vietos savivalda turi būti grindžiama savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principu. Savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Todėl pirmosios instancijos teismas pripažino, jog Reglamento 15 straipsnio 8 dalies nuostata „frakcijoms, į kurias susivieniję savo veiklą Taryboje tęsia dauguma pagal vieną rinkimuose dalyvavusių kandidatų sąrašą išrinktų Tarybos narių, aptarnauti gali būti įsteigtas asmeninio (politinio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo etatas“ prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintam teisėtumo principui.
Dėl Reglamento 29 straipsnio 5 dalies bei 42 straipsnio 4 dalies atitikties Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 3 daliai pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Reglamento 29 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad Tarybos kolegija nagrinėja administracijos direktoriaus įsakymų projektus savivaldybės savarankiškųjų ir valstybės perduotų savivaldybėms funkcijų klausimais. Reglamento 42 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog kolegija gali sudaryti Tarybos narių, savivaldybės institucijų atstovų ar ekspertų parengiamąją darbo grupę. Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kolegija yra Tarybos patariamasis organas. To paties straipsnio 4 dalis numato, kokius klausimus nagrinėja kolegija. Teismas nurodė, jog kolegijų funkcijų ratas nėra detaliai apibrėžtas. Vietos savivaldos įstatymo 11 straipsnio 1 dalis Tarybą apibrėžia kaip savivaldos teisę įgyvendinančią instituciją. Tarybos kompetencija numatyta Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnyje, o savivaldybės administracijos direktoriaus – Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalyje. Tarybos kompetencijai priskirtų funkcijų apimtis yra itin didelė, o jos steigimo prigimtis – savivaldos teisės įgyvendinimas, suponuoja teisę ir atsakomybę savivaldybės funkcijų įgyvendinime. Be to, Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad savivaldybės administracijos direktorius pavaldus Tarybai bei atskaitingas Tarybai ir merui. Įgyvendinant atskaitingumo principą negali būti draudžiama Tarybai gilintis į savivaldybės administracijos direktoriaus veiklos sritis. Kolegija, būdama savivaldybės patariamuoju organu, negali tiesiogiai įtakoti savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimų ir duoti privalomųjų nurodymų, tačiau tokia kolegijos teisė Reglamente ir nėra įrašyta. Pareiškėjo argumentas dėl pailgėjusios sprendimo priėmimo procedūros nėra pagrįstas nei duomenimis, nei samprotavimais. Teisės įgyvendinimas priklauso nuo jos įgyvendinimo mechanizmo, o ne tik nuo pačios teisės buvimo. Teismo nuomone, darbo grupės sudarymas vertintinas kaip kolegijos darbo forma. Kolegijos veikla nėra detaliai reglamentuota Vietos savivaldos įstatyme, tai rodo, kad įstatymų leidėjas šiam organui yra palikęs tam tikrą veiklos laisvę. Darbo grupė nėra nuolatinis formalus organas, o tik kelių asmenų susibūrimas klausimų nagrinėjimui. Atsižvelgiant į tai, laikoma, kad tokių organų nenumatymas įstatyme negali būti vertinamas kaip draudimas juos steigti. Nenustatyta, kad Reglamento 29 straipsnio 5 dalyje numatyta kolegijos teisė nagrinėti administracijos direktoriaus įsakymų projektus bei kad Reglamento 42 straipsnio 4 dalyje numatyta kolegijos teisė sudaryti darbo grupes prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 3 daliai.
Dėl Reglamento 32 straipsnio 2 dalies ta apimtimi, kuria nustatyta, kad „Kontrolės komiteto pirmininkas laikomas išrinktu, o jo pavaduotojas – paskirtu, jeigu už juos balsuoja visų Tarybos narių dauguma“, bei Reglamento 38 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria nurodyta, jog „ekstremalių įvykių, atvejais <...> sprendimas laikomas priimtu už jį balsavus ne mažiau kaip 3/5 posėdyje dalyvavusių Tarybos narių“, atitikties Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 daliai pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Reglamento 32 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kontrolės komiteto pirmininkas laikomas išrinktu, o jo pavaduotojas – paskirtu, jeigu už juos balsuoja visų Tarybos narių dauguma. Reglamento 38 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog ekstremalių įvykių, atitinkančių Vyriausybės patvirtintus kriterijus, atvejais meras turi teisę pateikti Tarybai svarstyti klausimą ir siūlyti priimti sprendimą skubos tvarka. Tokiu atveju sprendimas laikomas priimtu už jį balsavus ne mažiau kaip 3/5 posėdyje dalyvavusių Tarybos narių. Vyriausybės atstovas abejoja, ar šios Reglamento nuostatos neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 daliai, kurioje nurodyta, kad Tarybos sprendimai priimami posėdyje dalyvaujančių Tarybos narių balsų dauguma. Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnio 3 dalis nustato, kad kontrolės komiteto pirmininką savivaldybės tarybos mažumos (opozicijos) siūlymu, kontrolės komiteto pirmininko pavaduotoją mero siūlymu skiria Taryba reglamento nustatyta tvarka. Teismas nurodė, jog įtvirtinimas įstatyme, kad kontrolės komiteto pirmininkas ir jo pavaduotojas skiriami reglamento nustatyta tvarka rodo, jog Tarybai yra suteikta teisė pasirinkti kontrolės komiteto pirmininko ir jo pavaduotojo skyrimo būdą, o kartu ir nustatyti, kokia balsų dauguma jis turi būti renkamas ar paskiriamas, todėl nuostata nevertinama kaip neatitinkanti Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 dalies reikalavimų. Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 7 dalis reglamentuoja sprendimų priėmimą ekstremalių situacijų metu. Normoje nurodyta, kad ekstremalių įvykių, atitinkančių Vyriausybės patvirtintus kriterijus, atvejais meras turi teisę pateikti Tarybai svarstyti klausimą ir siūlyti priimti sprendimą skubos tvarka. Šioje normoje nėra nurodyta kokia nors ypatinga balsų dauguma, reikalinga sprendimui priimti. Tokioje situacijoje daroma išvada, kad įstatymų leidėjas apsvarstė situacijos išskirtinumą ir nematė reikalingumo nustatyti kitokį reguliavimą, nei pateiktas Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 dalyje. Todėl teismas pažymėjo, kad Reglamento 38 straipsnio 2 dalies nuostata, jog „ekstremalių įvykių, atitinkančių Vyriausybės patvirtintus kriterijus, atvejais meras turi teisę pateikti Tarybai svarstyti klausimą ir siūlyti priimti sprendimą skubos tvarka. Tokiu atveju sprendimas laikomas priimtu už jį balsavus ne mažiau kaip 3/5 posėdyje dalyvavusių Tarybos narių“ prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 daliai.
Dėl Reglamento 33 straipsnio 12 punkto ta apimtimi, kuria nustato, kad „Taryba tvirtina visų komitetų išlaidų dydžius<...>. Lėšos tokių grupių darbui skiriamos pagal patvirtintą komiteto išlaidų sąmatą“ atitikties Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 daliai, 14 straipsniui, 16 straipsnio 2 bei 3 punktams, 19 straipsnio 14 daliai, 26 straipsnio 2 daliai, 30 straipsnio 2 dalies 7 punktui ir dėl Reglamento 33 straipsnio 12 punkto ta apimtimi, kuria nustato, kad „komitetai gali sudaryti darbo grupes, į kurias gali būti įrašyti davę sutikimą Tarybos nariai, įmonių įstaigų ir organizacijų atstovai, ekspertai“, atitikties Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsniui bei 19 straipsnio 14 daliai pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Reglamento 33 straipsnio 12 punkte nustatyta, jog mero teikimu Taryba tvirtina visų komitetų išlaidų dydžius. Svarstytiniems klausimams parengti komitetai gali sudaryti darbo grupes, į kurias gali būti įrašyti davę sutikimą Tarybos nariai, įmonių, įstaigų ir organizacijų atstovai, ekspertai. Lėšos tokių grupių darbui skiriamos pagal patvirtintą komiteto išlaidų sąmatą. Teismo vertinimu, nėra teisinio pagrindo komitetų patirtų išlaidų apmokėti pagal Tarybos patvirtintą sąmatą iš Tarybos sekretoriatui skirtų asignavimų. Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 14 dalyje apibrėžiama sekretoriato paskirtis ir sudarymo būdas. Tarybos sekretoriatas steigiamas Tarybos posėdžiams, komitetams, merui aptarnauti, taip pat Tarybos sprendimų projektams rengti, nagrinėti ir išvadų dėl Tarybos sprendimų projektams rengti. Sekretoriato finansinį, ūkinį ir materialinį aptarnavimą atlieka savivaldybės administracija. Taryba nustato atskirą sekretoriato išlaidų sąmatą. Sekretoriatas gali būti sudaromas iš mero politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų, karjeros valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis. Kaip matyti iš šių įstatymo nuostatų, sekretoriatas turi visiškai skirtingą statusą nei Tarybos komitetas, todėl sulyginti šių dviejų subjektų ir dalį sekretoriatui skirto finansavimo atiduoti komitetui nėra teisinio pagrindo. Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktas reikalauja, kad savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai atitiktų įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas prašė ištirti ir šios Reglamento nuostatos atitiktį Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 ir 3 punktams, tačiau nesant konkrečių pareiškėjo argumentų negalima nustatyti, kokias 16 straipsnio nuostatas jis turi omenyje, nes šis straipsnis susideda iš 3 dalių, kurių 2 ir 3 dalyje yra punktai. Pareiškėjas kėlė abejones ir dėl to, kad Reglamento 33 straipsnio 12 punkte nepagrįstai įrašyta komitetų teisė sudaryti darbo grupes, į kurias gali būti įrašyti davę sutikimą Tarybos nariai, įmonių įstaigų ir organizacijų atstovai, ekspertai. Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnis numato Tarybos komitetų veiklos formas ir kompetencijos ribas. Šiame straipsnyje nėra tiesiogiai numatyta komitetų teisė sudaryti darbo grupes. Tačiau šio straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad komitetų darbe patariamojo balso teise reglamento nustatyta tvarka gali dalyvauti visuomenės atstovai – seniūnaičiai, ekspertai, valstybės tarnautojai ir kiti suinteresuoti asmenys. Vietos savivaldos įstatymas nenumato, kokiomis formomis šie asmenys gali dalyvauti komiteto veikloje, tačiau nedraudžia tokias darbo formas nustatyti Taryboms. Tai, kad Reglamento 33 straipsnio 12 punkte pasirinkta dalyvavimo Tarybos komiteto veikloje forma – darbo grupė, neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsniui. Pareiškėjo nurodoma Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 14 dalis, numatanti, kad komitetams aptarnauti ir sprendimų projektams rengti gali būti steigiamas savivaldybės sekretoriatas, neeliminuoja seniūnaičių, ekspertų, valstybės tarnautojų ir kitų suinteresuotų asmenų teisės dalyvauti komiteto darbe. Todėl teismas pripažino, kad Reglamento 33 straipsnio 12 punktas ta apimtimi, kuria nustato, kad „Taryba tvirtina visų komitetų išlaidų dydžius<...>. Lėšos tokių grupių darbui skiriamos pagal patvirtintą komiteto išlaidų sąmatą“, prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 daliai, 14 straipsniui, 19 straipsnio 14 daliai, 26 straipsnio 2 daliai, 30 straipsnio 2 dalies 7 punktui.
Dėl Reglamento 37 straipsnio 5 dalies ta apimtimi, kuria nustatyta, jog „sąvoka „dalyvauja“ reiškia, kad tarybos narys yra užsiregistravęs <...>. Ši nuostata taikoma ir tuo atveju, kai tarybos narys neišsiregistravęs išvyksta iš dar nepasibaigusio posėdžio“, atitikties Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 1 daliai bei 26 straipsnio 1 daliai teismas nurodė, jog Reglamento 37 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog posėdžiai yra teisėti, jeigu juose dalyvauja išrinktų Tarybos narių dauguma. Sąvoka „dalyvauja“ reiškia, kad Tarybos narys yra užsiregistravęs Reglamento 6 straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka. Ši nuostata taikoma ir tuo atveju, kai Tarybos narys neišsiregistravęs išvyksta iš dar nepasibaigusio posėdžio. Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 1 dalis sako, kad Tarybos posėdžiai yra teisėti, jeigu juose dalyvauja išrinktų Tarybos narių dauguma. Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 1 dalis numato atlyginimo mokėjimą Tarybos nariams, išskyrus merą ir mero pavaduotoją, už darbo laiką atliekant Tarybos nario pareigas. Reglamento 37 straipsnio 5 dalies nuostata taikoma kartu su Reglamento 6 straipsnio 7 dalimi. Šioje normoje numatyta, kad Tarybos narys, atvykęs į posėdį, pasirašo registracijos lape. Išvykdamas posėdžiui nepasibaigus taip pat turi pasirašyti registracijos lape. Tarybos nariui pavėlavus į posėdį ar išvykus iki posėdžio pabaigos sekretoriato atsakingasis specialistas užrašo jo atvykimo laiką ar išvykimo laiką. Iš Reglamento 6 straipsnio 7 dalies nuostatos matyti, kad Tarybos narys yra užsiregistravęs posėdžiui ir gali būti laikomas dalyvaujančiu jame tik tuo laiku, kai realiai dalyvauja Tarybos posėdyje. Nepriklausomai nuo to, ar Tarybos narys savanoriškai vykdo registravimosi pareigą, ar už jį tai padaro sekretoriato atsakingasis specialistas, registracijos lape yra pažymimas realus Tarybos nario buvimo posėdyje laikas. Todėl dalyvaujančiu Tarybos narys gali būti pripažįstamas tik tada, kai jis yra užsiregistravęs ir neišsiregistravęs registracijos lape. Aiškindamas Reglamento 37 straipsnio 5 dalies nuostatą pareiškėjas jos taikymą atskiria nuo Reglamento 6 straipsnio 7 dalies reguliavimo. Toks atsiejimas nėra galimas, kadangi Reglamento 37 straipsnio 5 dalyje pažymėta, kad šios dvi normos taikomos kartu. Todėl pareiškėjas neteisingai nustato normos turinį. Įvertinus Reglamento 6 straipsnio 7 dalį matyti, kad pagal Reglamento 37 straipsnio 5 dalį dalyvavimu posėdyje negali būti laikoma situacija, kai Tarybos narys užsiregistravęs išvyksta iš Tarybos posėdžio. Tuo remiantis teismas pareiškėjo argumentus pripažino nepagrįstais.
Dėl Reglamento 37 straipsnio 7 dalies ta apimtimi, kuria nurodyta, jog „Tarybos posėdžio dalyvių registravimo tvarką bei elgesio posėdyje taisykles nustato meras“, atitikties Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 1 punktui, 20 straipsnio 2 daliai bei VAĮ 6 straipsnio 2 daliai pirmosios instancijos teismas nurodė, jog analogiška nuostata jau buvo tirta teismuose. Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo išnagrinėtas to paties pareiškėjo prašymas ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. liepos 1 d. sprendimu patvirtinto Reglamento 37 straipsnio 7 dalies 5 sakinio nuostata: „Tarybos posėdžio dalyvių registravimo tvarką bei elgesio posėdyje taisykles nustato meras“, neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 1 punkto bei VAĮ 6 straipsnio 2 dalies nuostatoms. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 17 d. sprendimu (administracinė byla Nr. I-3795-580/2010) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A492-2649/2011) buvo nustatyta, kad prašoma ištirti reglamento nuostata įstatymams neprieštarauja. Norminėje byloje buvo konstatuota, kad Reglamento nustatytas reguliavimas negali būti vertinamas kaip įpareigojantis merą priimti norminį administracinį aktą. Pareiškėjo prašymas grindžiamas analogiškais motyvais kaip ir buvo nurodyti teismų išnagrinėtoje byloje. Suformuota teismų praktika vadovaujamasi ir šioje byloje.
Dėl Reglamento 40 straipsnio 3 dalies ta apimtimi, kuria nustatyta, jog „balsuojant elektronine balsų skaičiavimo įranga, dalyvaujančiais balsavime laikomi tie Tarybos nariai, kurie užsiregistravo elektroninėje balsavimo sistemoje paspausdami mygtuką „dalyvauju“, atitikties Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 daliai teismas nurodė, jog Reglamento 40 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog balsuojant elektronine balsų skaičiavimo įranga, dalyvaujančiais balsavime laikomi tie Tarybos nariai, kurie užsiregistravo elektroninėje balsavimo sistemoje paspausdami mygtuką „dalyvauju“. Tarybos sprendimai priimami posėdyje dalyvaujančių Tarybos narių balsų dauguma, kuri skaičiuojama nuo balsavusiųjų „už“, „prieš“ arba „susilaikoma“ Tarybos narių skaičiaus, išskyrus specialius įstatymų ir Reglamento numatytus atvejus. Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 dalyje numatyta, kad Tarybos sprendimai priimami posėdyje dalyvaujančių Tarybos narių balsų dauguma. Tokia įstatymo nuostata reiškia, kad už priimamą sprendimą turi balsuoti dauguma posėdyje dalyvaujančių Tarybos narių. Dalyvavimo posėdyje sąvoka yra pateikta Reglamento 37 straipsnio 5 dalyje, kurioje sakoma, kad dalyvaujančiu laikomas Tarybos narys, kuris yra užsiregistravęs Reglamento 6 straipsnio 7 dalies nustatyta tvarka. Įstatymo įpareigojimas sprendimus priimti dalyvaujančių Tarybos narių balsų dauguma negali būti tinkamai įvykdytas tokiu būdu, koks yra numatytas Reglamento 40 straipsnio 3 dalyje, kadangi laikomų dalyvaujančiais pagal Reglamento 6 straipsnio 7 dalį ir užsiregistravusių elektroninėje balsavimo sistemoje asmenų skaičius gali nesutapti. Nedalyvaujantis balsavime asmuo turėtų būti laikomas susilaikiusiu priimant tam tikrą sprendimą. Nurodė, jog Atsakovo argumentai dėl negalimumo naudotis elektronine balsavimo sistema yra nepagrįsti. Reglamente galima numatyti atskirą taisyklę dėl posėdyje dalyvaujančių Tarybos narių skaičiaus nustatymo registruojantis elektronine balsavimo sistema prieš balsavimą ir nuo šio skaičiaus skaičiuoti posėdžio kvorumą bei balsavimo rezultatus. Todėl teismas pripažino, kad Reglamento 40 straipsnio 3 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, jog „balsuojant elektronine balsų skaičiavimo įranga, dalyvaujančiais balsavime laikomi tie Tarybos nariai, kurie užsiregistravo elektroninėje balsavimo sistemoje paspausdami mygtuką „dalyvauju“, prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 daliai.
Dėl Reglamento 56 straipsnio 3 dalies ta apimtimi, kuria nustatyta, jog „sprendimas dėl Tarybos paskirto vadovo ar pareigūno atleidimo ar atšaukimo priimamas slaptu balsavimu“, atitikties Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 daliai pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjas prašo ištirti Reglamento 56 straipsnio 3 dalies atitiktį Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 daliai, tačiau pareiškėjo nurodyta nuostata yra išdėstyta ne Reglamento 56 straipsnio 3 dalyje, bet to paties straipsnio 4 dalyje. Kadangi bylos šalys pasisakė dėl Reglamento 56 straipsnio 4 dalyje išdėstytos nuostatos, tai tiriama šios normos atitiktis įstatymui. Reglamento 56 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad sprendimas dėl Tarybos paskirto vadovo ar pareigūno atleidimo ar atšaukimo priimamas slaptu balsavimu. Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 dalyje numatyti atvejai, kada yra balsuojama slaptai. Normoje sakoma, kad dėl Tarybos posėdžiuose svarstomų klausimų balsuojama atvirai, išskyrus atvejus, kai renkamas meras, skiriamas mero pavaduotojas, savivaldybės administracijos direktorius, savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojai, sprendžiamas nepasitikėjimo meru, mero pavaduotojais, savivaldybės administracijos direktoriumi, savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojais klausimas. Slaptas balsavimas Reglamente nustatyta tvarka galimas ir tais atvejais, kai skiriami kontrolės komiteto pirmininkas, kontrolės komiteto pirmininko pavaduotojas, administracinės komisijos pirmininkas, etikos komisijos pirmininkas, sprendžiamas nepasitikėjimo kontrolės komiteto pirmininku, kontrolės komiteto pirmininko pavaduotoju, administracinės komisijos pirmininku, etikos komisijos pirmininku klausimas. Tokia normos konstrukcija rodo, jog įstatymų leidėjas yra sureguliavęs slapto balsavimo procedūros taikymą ir išsamiai nurodęs atvejus, kada slaptas balsavimas gali būti taikomas. Normoje nėra numatyta Tarybos teisė slaptą balsavimą taikyti ir atleidžiant ar atšaukiant kitus nei normoje išvardintus pareigūnus. Atsakovo argumentas, kad slapto balsavimo teisė kyla iš Konstitucijos 120 straipsnyje įtvirtintos savivaldybių teisės veikti laisvai ir savarankiškai, nėra pagrįstas. Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalyje numatyta ne tik teisė veikti laisvai ir savarankiškai, bet ir jos ribojimas – teisė gali būti įgyvendinama tik veikiant pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją. Iš Vietos savivaldos įstatyme pateikiamo reguliavimo matyti, kad valstybė savivaldybės kompetencijos klausimų įgyvendinimą reguliuoja nustatydama detalias savivaldybių veiklos taisykles. Tokia valstybės teisė galėtų būti ginčijama Konstituciniame Teisme, keliant klausimą dėl Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 dalies atitikties Konstitucijos 120 straipsniui. Byloje atsakovas argumentų dėl normos nekonstitucingumo nepateikia. Kadangi kitais klausimais valstybės kompetencija nustatyti savivaldybių veiklos taisykles nėra ginčijama, su šia teise yra sutinkama, teismas nelaikė reikalingu kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 dalies atitikties Konstitucijai. Remdamasis tuo, pirmosios instancijos teismas pripažino, jog Reglamento 56 straipsnio 4 dalies nuostata, kad „Sprendimas dėl Tarybos paskirto vadovo ar pareigūno atleidimo ar atšaukimo priimamas slaptu balsavimu...“ ta apimtimi, kad nėra išvardinti Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 dalyje nurodyti pareigūnai, dėl kurių galima balsuoti slaptu balsavimu, prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 daliai.
Vilniaus apygardos administracinis teismas papildomame sprendime nurodė, jog nors pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismo sprendime nenurodytas leidinys, kuriame turi būti paskelbtas teismo sprendimas, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 117 straipsnyje reglamentuojamas teismo sprendimo skelbimas. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinio teismo sprendimas dėl norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu ir jo panaikinimo visais atvejais skelbiamas „Valstybės žiniose“, taip pat turi būti skelbiamas ir kitame spaudos leidinyje, kuriame oficialiai toks aktas buvo paskelbtas. Teismo sprendime gali būti nurodytas ir kitas leidinys, kuriame turi būti paskelbtas teismo sprendimas. ABTĮ 95 straipsnyje nenumatyta galimybė priimti papildomą sprendimą tuo atveju, kai sprendime nenurodyta jo vykdymo tvarka. Nei ABTĮ 115 straipsnyje, nei 117 straipsnyje nenurodoma, kad, pripažinus norminį administracinį teisės aktą neteisėtu, sprendime turi būti nurodoma jo paskelbimo tvarka. Teismo sprendimo skelbimo reikalavimas kyla iš ABTĮ 117 straipsnio reikalavimų vykdymo, todėl įstatymo pakartojimas teismo sprendime nėra privalomas, teismui nenurodžius kito spaudos leidinio, sprendimas skelbiamas tame leidinyje, kuriame buvo oficialiai paskelbtas.
III.
Pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje apeliacinis skundas
Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje apeliaciniu skundu (b. l. 143–147) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. papildomą sprendimą, kuriuo papildytas teismo 2011 m. rugsėjo 19 d. sprendimas, pakeisti: panaikinti sprendimo dalį, kuria Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. 1-2070 1 punktu patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos veiklos reglamento 6 straipsnio 15 dalies ta apimtimi, kuria nustatyta, jog šio straipsnio 15 dalies pirmoje pastraipoje nurodyto dydžio išmoka kiekvieną mėnesį – iki 10 dienos – avansu pervedama visiems Tarybos nariams, ir nenustatyta, kaip yra įvertinama, ar nurodytų išlaidų nesuteikia ar tiesiogiai neapmoka savivaldybės administracija, 29 straipsnio 5 dalies bei 42 straipsnio 4 dalies, 32 straipsnio 2 dalies ta apimtimi, kuria nustatyta, kad kontrolės komiteto pirmininkas laikomas išrinktu, o jo pavaduotojas – paskirtu, jeigu už juos balsuoja visų Tarybos narių dauguma, 33 straipsnio 12 punkto ta apimtimi, kuria nustato, kad komitetai gali sudaryti darbo grupes, į kurias gali būti įrašyti davę sutikimą Tarybos nariai, įmonių, įstaigų ir organizacijų atstovai, ekspertai, 37 straipsnio 5 dalies ta apimtimi, kuria nustatyta, jog sąvoka „dalyvauja“ reiškia, kad tarybos narys yra užsiregistravęs <...>. Ši nuostata taikoma ir tuo atveju, kai Tarybos narys neišsiregistravęs išvyksta iš dar nepasibaigusio posėdžio netenkintas – nuostatos pripažintos teisėtomis, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą dėl minėtų Reglamento nuostatų patenkinti, likusioje sprendimo dalyje sprendimą palikti nepakeistą.
Apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismo sprendimas ta apimtimi, kuria konstatuota, kad nurodytos Reglamento nuostatos yra teisėtos, yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas netinkamai taikė ir aiškino materialines bei procesines teisės normas.
Dėl Reglamento 6 straipsnio 15 dalies atitikties Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 daliai pareiškėjas nurodo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. sausio 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A63-1728/2010 akcentavo, kad išmoka gali būti gaunama tik tada, kai Tarybos narys įvykdo šias sąlygas: išlaidos susijusios su Tarybos nario veikla; lėšos išleistos tik įstatyme baigtiniu sąrašu įvardintoms išlaidoms; jų nesuteikia ar tiesiogiai neapmoka savivaldybės administracija. Todėl Taryba Reglamente nustatydama išmokos dydį ir atsiskaitymo tvarką turi kartu nustatyti, pagal kokius kriterijus ir pagal kokias procedūras šios aplinkybės turi būti patvirtinamos. Taigi Reglamento nuostatos, nustatančios išmokų dydį, jų skyrimo, atsiskaitymo tvarką negali prieštarauti Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam išmokos apskaičiavimo būdui.
Atkreipia dėmesį, jog Reglamento 6 straipsnio 15 dalyje tik formaliai yra perrašyta Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalies nuostata, kad išlaidoms apmokėti, kiek jų nesuteikia ar neapmoka tiesiogiai savivaldybės administracija, kas mėnesį skiriama ne didesnė kaip 1 000 litų išmoka atsiskaitytinai. Reglamento 6 straipsnio 15 dalyje nustatyta, jog nurodyto dydžio išmoka kiekvieną mėnesį – iki 10 dienos – avansu pervedama visiems Tarybos nariams į jų nurodytas sąskaitas banke. Taip pat numatoma, iki kada pateikiama išmokų ketvirčio apyskaita, tačiau nei Tarybos nariams, nei išmokas administruojančiam padaliniui nėra nustatyta pareiga skiriant išmokas įvertinti, kokią dalį paslaugų ar išlaidų suteikė ar apmokėjo savivaldybės administracija. Todėl likusių minėtos dalies normų analizė leidžia daryti išvadą, jog skiriant išmokas nėra įvertinama, kokias prekes ar paslaugas suteikė, kokią išlaidų dalį apmokėjo tiesiogiai savivaldybės administracija. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad toks teisinis reglamentavimas neatitinka Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje nustatyto reguliavimo ir jo tikslų.
Dėl Reglamento 29 straipsnio 5 dalies bei 42 straipsnio 4 dalies prieštaravimo Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 3 daliai nurodo, jog Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 4 dalyje išvardinti kolegijos įgaliojimai yra analogiški Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 11, 20, 41 punktuose nurodytiems įgaliojimams, todėl sistemiškai aiškinant minėtas nuostatas darytina išvada, kad kolegija, būdama Tarybos patariamuoju organu, gali teikti rekomendacijas Tarybai, o ne kitiems subjektams, jos kompetencijai priskirtais klausimais. Be to, nepaisant to, kad kolegija yra sudaryta iš Tarybos narių, kolegija negali būti tapatinama su Taryba ir nepagrįstai teismo sprendime nurodoma, kad kolegijos teisė svarstyti administracijos direktoriaus įsakymu projektus kildinama iš Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 1 dalies, kurioje numatyta, kad administracijos direktorius pavaldus ir atskaitingas Tarybai. Atkreipia dėmesį, kad kolegijai pavesta nagrinėti administracijos direktoriaus įsakymų projektus. Kadangi kolegijai pavesta nagrinėti ne jau priimtus administracijos direktoriaus įsakymus, o jų projektus, darytina išvada, jog šia norma yra siekiama suteikti Tarybos kolegijai įgaliojimus įtakoti administracijos direktoriaus įsakymų priėmimą. Reglamento 30 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog kolegija posėdžiuose priima protokolinius nutarimus, 3 dalyje nustatyta, kad kolegijos posėdžiai rengiami paprastai kartą per savaitę. To paties straipsnio 4 dalyje numatyta, kad kolegijos posėdyje svarstytinus klausimus kartu su protokolinių nutarimų projektais teikia savivaldybės administracija. Iš kolegijos protokolinių nutarimų turinio matyti, jog kolegija priima protokolinius nutarimus „pritarti“ ar „nepritarti“ administracijos direktoriaus įsakymų projektams ir (ne)siūlo juos pasirašyti. Nors Reglamente expressis verbis nėra nurodyta, kad administracijos direktoriui prieš priimant įsakymą jo projektas privalo būti apsvarstytas kolegijoje, tačiau sisteminis Reglamento nuostatų aiškinimas bei kolegijos protokolinių nutarimų turinio analizė leidžia daryti išvadą, kad administracijos direktoriaus įsakymų projektų nagrinėjimas kolegijoje yra privalomas, o tai akivaizdžiai vilkina įsakymo priėmimo procedūras. Todėl darytina išvada, jog Tarybos Reglamento 29 straipsnio 5 dalyje nustatyti kolegijos įgaliojimai prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 3 daliai.
Pareiškėjo nuomone, teismas taip pat nepagrįstai konstatavo, kad Reglamento 42 straipsnio 4 dalyje numatytas darbo grupės sudarymas yra vertintinas kaip kolegijos darbo forma ir tokių organų nenumatymas įstatyme negali būti vertinamas kaip draudimas juos steigti. Pažymi, jog Tarybos kolegija sudarydama darbo grupes priima privalomojo pobūdžio teisės aktą, kuriame suformuluojami privalomi nurodymai kolegijai nepavaldiems asmenims. Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 3 dalies nuostatos leidžia daryti išvadą, kad kolegija neturi įgaliojimų priimti privalomojo pobūdžio teisės aktų. Be to, savivaldybės darbui organizuoti reikalingų darinių sudarymas yra priskirtas išimtinei Tarybos, o ne kolegijos kompetencijai (Vietos savivaldos įstatymo 16 str. 2 d. 6 p.).
Dėl Reglamento 32 straipsnio 2 dalies ta apimtimi, kuria nustatyta, kad kontrolės komiteto pirmininkas laikomas išrinktu, o jo pavaduotojas – paskirtu, jeigu už juos balsuoja visų Tarybos narių dauguma, atitikties Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 daliai pareiškėjas nurodo, jog įstatymai nesuteikia Tarybai teisės nusistatyti išimtis ar atvejus, kada sprendimo priėmimui reikia kitokio balsų skaičiaus, nei nurodyta pačiame įstatyme. Tik įstatyme tiesiogiai nustatytais atvejais gali būti nustatyta kitokia sprendimo priėmimui reikalinga balsų kvota, nei nurodyta Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 dalyje. Todėl Taryba, nustatydama kontrolės komiteto pirmininko bei jo pavaduotojo skyrimo tvarką, negalėjo nustatyti kitokios, nei numatyta įstatyme, sprendimo priėmimui reikalingos balsų daugumos.
Dėl Reglamento 33 straipsnio 12 punkto ta apimtimi, kuria nustato, kad komitetai gali sudaryti darbo grupes, į kurias gali būti įrašyti davę sutikimą Tarybos nariai, įmonių, įstaigų ir organizacijų atstovai, ekspertai, atitikties Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsniui bei 19 straipsnio 14 daliai pareiškėjas nurodo, kad jis nesutinka su teismo aiškinimu, kad darbo grupės sudarymas yra viena iš Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnio 6 dalyje įtvirtintų dalyvavimo komiteto darbe formų. Pažymi, jog Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnio 6 dalyje nurodyta tvarka yra nustatyta Reglamento 33 straipsnio 14 dalyje, todėl darytina išvada, kad Taryba Reglamento 33 straipsnio 12 punktu nustatydama, kad svarstytiniems klausimams parengti komitetai gali sudaryti darbo grupes, į kurias gali įrašyti davę sutikimą Tarybos nariai, įmonių, įstaigų ir organizacijų atstovai, ekspertai, siekė kitų, nei Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnio 6 dalyje įtvirtintų tikslų. Darbo grupės sudarymas nėra patariamojo pobūdžio, rekomendacinis sprendimas. Toks komiteto sprendimas sukelia atitinkamas teisines pasekmes, todėl komitetai neturėdami teisės priimti privalomojo pobūdžio sprendimų negali sudaryti darbo grupių iš kitų nei komiteto narių.
Dėl Reglamento 37 straipsnio 5 dalies ta apimtimi, kuria nustatyta, jog sąvoka „dalyvauja“ reiškia, kad Tarybos narys yra užsiregistravęs <...>. Ši nuostata taikoma ir tuo atveju, kai tarybos narys neišsiregistravęs išvyksta iš dar nepasibaigusio posėdžio“, atitikties Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 1 daliai bei 26 straipsnio 1 daliai pareiškėjas nurodo, jog, net jei Tarybos nario realiai/fiziškai nėra Tarybos posėdyje, vadovaujantis minėta Reglamento nuostata, jis bus laikomas dalyvaujančiu posėdyje. Toks reglamentavimas reiškia, kad Tarybos nario dalyvavimas posėdyje yra siejamas tik su jo užsiregistravimu registracijos lape, nepaisant to, ar jis toliau realiai dalyvauja posėdyje, ar ne. Jeigu Tarybos narys palieka posėdžių salę neišsiregistravęs, laikoma, kad jis dalyvauja posėdyje. Toks reglamentavimas prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies nuostatoms ir dalyvavimo posėdyje tikslams. Aiškinant Vietos savivaldos įstatymo nuostatas tiek sisteminiu, tiek lingvistiniu, tiek teleologiniu teisės aiškinimo metodu, darytina išvada, jog sąvoka „dalyvauja“ turi būti suprantama kaip Tarybos nario realus fizinis dalyvavimas Tarybos posėdyje vienokiu ar kitokiu būdu balsuojant, svarstant darbotvarkės klausimus. Jeigu Tarybos narys užsiregistruoja atvykęs į posėdį, tačiau iš jo pasišalina ir fiziškai nedalyvauja svarstant darbotvarkės klausimus, dėl jų balsuojant, tai laikoma, kad jis posėdyje nedalyvauja.
Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinis skundas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba apeliaciniu skundu (b. l. 131–137) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 19 d. sprendimą ir pareiškėjo pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.
Apeliaciniame skunde dėl Reglamento 5 straipsnio 3.3 punkto atitikties VAĮ 31 straipsniui atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl teiktų argumentų, jog VAĮ 31 straipsniu ir Reglamento 5 straipsnio 33 punktu reglamentuojami skirtingi dalykai, todėl šių normų atitiktis gali būti vertinama tik tiek, kiek normomis apibrėžtos sąvokos sutampa. VAĮ 31 straipsnyje nustatyti administracinės procedūros terminai, o Reglamento 5 straipsnio 33 punktu reglamentuojamas prašymų, pareiškimų ir skundų nagrinėjimas. Pažymi, jog VAĮ 19 straipsnis pateikia administracinės procedūros sąvoką. Mano, jog Reglamento nuostatos dėl skundų, nesusijusių su teisių ir teisėtų interesų pažeidimu, taip pat bet kokių prašymų ir pareiškimų, nenagrinėtinos atitikimo VAĮ 31 straipsnio aspektu, kadangi prašymai ir pareiškimai, skundai, nesusiję su asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimu, nepatenka į administracinės procedūros sąvoką ir administracinės procedūros taisyklės jiems negali būti taikomos. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškina Reglamento nuostatas, nes Reglamentas nepakeitė VAĮ 31 straipsnyje nustatytų administracinės procedūros terminų. VAĮ nustato tik maksimalų administracinės procedūros terminą. Trumpiausi administracinės procedūros terminai VAĮ nenustatomi, todėl nėra teisinio pagrindo drausti nustatyti trupesnius prašymų, pareiškimų ir skundų nagrinėjimo terminus, ypač kai jie net nepatenka į administracinės procedūros reguliavimo sritį. Pagal Reglamentą Tarybos narys gautą asmens prašymą, pareiškimą ir skundą persiunčia nagrinėti savivaldybės pareigūnui, o savivaldybės pareigūnas atsako Tarybos nariui, o ne pareiškėjui. Taigi šiuo atveju savivaldybės pareigūno atsakymas vertintinas kaip Tarybos nariui pateiktina išvada, o ne kaip administracinės procedūros rezultatas. Tuo atveju, kai Tarybos narys atsakys į pareiškėjo prašymą, pranešimą ir skundą, bus laikoma, jog prašymas, pareiškimas ar skundas yra išnagrinėti (nagrinėjimo terminas skaičiuojamas iki tol, kol Tarybos narys atsako pareiškėjui). Tuo atveju, jeigu būtų nustatytas 20 darbo dienų terminas, skirtas Tarybos narių persiųstų dokumentų nagrinėjimui, būtų nepagrįstai pailginamas bendras asmenų prašymų, pareiškimų ir skundų nagrinėjimo terminas. Pažymi, jog darbo krūvio paskirstymas ir darbo organizavimas yra vidaus administravimo veikla, kurią atlieka savivaldybės administracijos struktūrinių padalinių vadovai. Nurodo, jog asmenims viešojo administravimo srityje nėra garantuojama, jog jų prašymai bus nagrinėjami tam tikra tvarka (užduočių skirstymas konkretiems vykdytojams yra vidaus administravimo dalykas), o institucija įpareigojama priimti reikiamą rezultatą (sprendimą) teisės aktuose nustatytais terminais, informuoti apie dokumento nagrinėjimo eigą. Todėl mano, jog asmenų lygiateisiškumas aiškinamas plečiamai.
Atkreipia dėmesį į tai, jog Reglamentas nustatė vidinę prašymų nagrinėjimo savivaldybės institucijose tvarką. Tai priskirta vidaus administravimo sričiai, kurios VAĮ 31 straipsnis nereguliuoja. Tarybos narys yra politikas, savivaldybės atstovaujamosios institucijos (Tarybos) narys. Savivaldybės administracija yra savivaldybės įstaiga, kurios funkcijos apibrėžtos Vietos savivaldos įstatymo 30 straipsnyje, o savivaldybės administracijos direktorius yra laikomas vykdomąja savivaldybės institucija. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnio 2 punktą Tarybos narys turi teisę iš savivaldybės administracijos ar kitų savivaldybės įstaigų, savivaldybės kontroliuojamų įmonių gauti visą Tarybos nario veiklai reikalingą su Taryboje nagrinėjamais ar rengiamais nagrinėti klausimais susijusią informaciją, dalyvauti diskusijose svarstomais klausimais, raštu ir žodžiu pateikti pastabas dėl Tarybos sprendimų projektų, dėl Tarybos darbo tvarkos, Tarybos posėdžio metu klausti pranešėjus, kalbėti dėl pavedimo tvarkos, kreiptis su paklausimais į savivaldybės institucijų, savivaldybės administracijos, kitų savivaldybės įstaigų, įmonių ir organizacijų, valstybės institucijų, kurios veikia savivaldybės teritorijoje, vadovus ir valstybės tarnautojus, gauti iš savivaldybės administracijos vietą posėdžiui, techninę pagalbą ir priemones Tarybos nario įgaliojimams vykdyti. Taigi Tarybos nario ir savivaldybės administracijos santykiai yra reglamentuojami Vietos savivaldos įstatymo, todėl pirmosios instancijos teismas neįvertino savivaldos institucijų veiklos specifikos ir šiems santykiams nepagrįstai taikė tik VAĮ nustatytus terminus. Pažymi, jog vietos savivaldos institucijų santykiai negali būti prilyginami centrinės valdžios institucijoms, kuriose galioja konstitucinis valdžių atskyrimo principas. Savivaldoje sprendimų priėmimas ir jų įgyvendinimas yra susiję, todėl Tarybos narių ir administracijos laikymas visiškai nesusijusiomis viešojo administravimo institucijomis neatitinka Konstitucijoje ir Vietos savivaldos įstatyme įtvirtintų savivaldos veiklos pagrindų.
Dėl Reglamento 6 straipsnio 15 dalies atitikties Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 daliai, 26 straipsnio 2 daliai atsakovas nurodo, jog Reglamente yra įtvirtintas Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalies sąlygas atitinkantis teisinis reguliavimas: lėšos skiriamos einamąjį mėnesį ir yra atsiskaitoma šiam mėnesiui pasibaigus, o lėšų limitas sumuojamas kiekvieną ketvirtį. Pirmosios instancijos teismo sprendimas motyvuojamas tuo, jog išmokos skyrimas kas mėnesį yra prilyginamas išmokų naudojimui už kiekvieną atskirą mėnesį. Pažymi, jog teismas pripažino, kad atsiskaitymą už išlaidas leidžiama numatyti už ketvirtį. Įstatyme reglamentuota, kokių rūšių išlaidos yra apmokamos ir nustatytas lėšų skyrimas kas mėnesį. Išlaidų skyrimas kas mėnesį vertintinas kaip Tarybos nario veiklos garantija, kadangi atlyginimas už Tarybos nario pareigų ėjimą nėra mokamas. Mano, jog tuo atveju, jeigu Reglamente būtų nustatyti ilgesni lėšų skyrimo intervalai, tai galėtų būti vertinama kaip Tarybos nariams įstatyme įtvirtintos veiklos garantijos pažeidimas tuo atveju, jeigu Reglamente yra priimtas principinis sprendimas tokias išlaidas apmokėti. Tarybai deleguota teisė pačiai nustatyti išmokų mokėjimo ir atsiskaitymo mechanizmą. Teismas pasisakė, jog išlaidų skyrimas kas mėnesį kartu reiškia ir naudojimą už kiekvieną mėnesį. Pažymi, jog pagal Reglamentą lėšos skiriamos iki einamojo mėnesio 10 dienos. Laikantis pirmosios instancijos teismo sprendimo išaiškinimo, susidarytų situacija, kai Tarybos narys skirtoms išlaidos panaudoti turės mažesnį negu mėnesio laiko tarpą, kadangi šios lėšos mokamos iki einamojo mėnesio 10 dienos. Tačiau tokia situacija neatitiks šių išlaidų apmokėjimo tikslų, ypač atsižvelgiant į Tarybos nariui Vietos savivaldos įstatyme nustatytas išlaidų apmokėjimo garantijas. Pažymi, jog Reglamente nustatyta „atsiskaitymo tvarka“ apima ir taisykles, kokia tvarka Tarybos narių išlaidos yra pripažįstamos atlygintinomis. Mano, jog pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog atsiskaitymą už išlaidas leidžiama numatyti už ketvirtį, tačiau nepagrįstai į „atsiskaitymo tvarkos“ sąvoką neįtraukė taisyklių, kokia tvarka Tarybos narių išlaidos yra pripažįstamos atlygintinomis.
Dėl Reglamento 15 straipsnio 8 dalies atitikties Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 daliai nurodo, jog Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 11 punktu išskirtinei Tarybos kompetencijai priskirta sprendimų dėl mero politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių steigimo, jų skaičiaus nustatymo ir Tarybos sekretoriato sudarymo priėmimas mero siūlymu. Be to, Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 14 dalyje nustatyta, jog Tarybos posėdžiams, komitetams, merui aptarnauti, Tarybos sprendimų projektams rengti, nagrinėti ir išvadų dėl Tarybos sprendimų projektams rengti mero siūlymu gali būti steigiamas Tarybos sekretoriatas, o meras gali turėti politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų. Politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai gali būti ir Tarybos sekretoriate. Vietos savivaldos įstatyme yra nustatytas aiškus draudimas, jog mero politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautoju negali būti tos savivaldybės Tarybos narys. Pažymi, jog frakcijų veikla Tarybos sprendimų priėmimo procese vaidina svarbų ir reikšmingą vaidmenį. Vietos savivaldos įstatyme frakcijų veikla išskiriama kaip viena Tarybos veiklos formų (Vietos savivaldos įstatymo 12 str.). Todėl nėra jokio pagrindo frakcijų išskirti iš kitų Tarybos vidaus struktūrų ir pripažinti, jog jų veikla negali būti aptarnaujama. Atkreipia dėmesį į tai, jog pagal Reglamentą frakcijų posėdžiai protokoluojami, vedamas frakcijos darbo laiko apskaitos žiniaraštis. Frakcijų veiklos aptarnavimas yra būtinas. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pripažinti, jog Reglamento 15 straipsnio 8 dalis prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 daliai.
Dėl Reglamento 38 straipsnio 2 dalies atitikties Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 punktui nurodo, jog Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 2 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojas – valstybės tarnautojas, priimtas į pareigas jį priėmusio valstybės politiko ar kolegialios valstybės institucijos įgaliojimų laikui arba kituose įstatymuose nustatytam laikui. Reglamente Tarybos nariai priėmė sprendimą nustatyti kitokią sprendimų priėmimo taisyklę ir numatė kvalifikuotos daugumos reikalavimą, kas savaime Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 dalies nepažeidžia.
Dėl Reglamento 33 straipsnio 12 dalies atitikties Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 daliai, 14 straipsniui, 16 straipsnio 2 ir 3 dalims, 19 straipsnio 14 daliai, 26 straipsnio 2 daliai, 30 straipsnio 2 dalies 7 punktui atsakovas nurodo, jog komitetai nėra asignavimų valdytojai ir lėšos jiems biudžete atskirai neplanuojamos ir neskiriamos, todėl komitetų patirtos išlaidos pagal Tarybos patvirtintas sąmatas yra apmokamos iš Tarybos sekretoriatui skirtų asignavimų. Tokiu būdu yra tinkamai įgyvendinta Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 14 dalies nuostata, jog komitetams aptarnauti ir sprendimų projektams rengti yra steigiamas savivaldybės sekretoriatas. Reglamento nuostatos nereiškia, jog sekretoriato finansavimas yra atiduodamas komitetams, kadangi komitetai nėra asignavimų valdytojai, o tvirtinami komitetų išlaidų dydžiai. Pažymi, jog į komitetų išlaidas patenka ir sekretoriato darbuotojų, aptarnaujančių komitetus, darbo užmokestis, kitos būtinos išlaidos, kurios apmokamos iš Tarybos sekretoriatui skirtų asignavimų. Pagal Reglamente įtvirtintus lėšų skyrimo principus yra finansuojamos visos komiteto išlaidos ir taip įgyvendinamas komitetų aptarnavimas per sekretoriatą. Ginčijama Reglamento nuostata jokio papildomo arba atskiro finansavimo nenumato. Vietos savivaldos įstatymas nereglamentuoja komitetų išlaidų dydžių tvirtinimo ir sąmatų sudarymo, o ginčijama Reglamento nuostata yra susijusi su savivaldybės biudžeto planavimą ir naudojimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų įgyvendinimu. Tai, jog nustatomi atskiri dydžiai komitetams, leidžia planuoti kiekvienam komitetui skiriamas lėšas, palyginti lėšų poreikius ir net tam tikra prasme kontroliuoti tokių išlaidų mokėjimą.
Dėl Reglamento 40 straipsnio 3 dalies atitikties Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 daliai atsakovas nurodo, jog Reglamente 40 straipsnio 3 dalies nuostatos tikslas yra dalyvaujančių balsavime Tarybos narių skaičiaus nustatymas balsavimo elektronine balsų skaičiavimo įranga. Reglamento 40 straipsnio 3 dalies nuostata nepažeidžia Reglamento 37 straipsnio 5 dalies nuostatos dėl balsų skaičiavimo, kadangi yra skirtingi šių nuostatų tikslai ir galimybės. Dėl galimo nesutapimo balsuojant elektronine balsų skaičiavimo įranga yra būtinas registravimas elektroninėje balsavimo sistemoje. Be to, elektroninės balsų skaičiavimo įrangos techniniai ypatumai apsprendžia, jog ši sistema atlieka operacijas tik tada, kai yra įvesti pirminiai duomenys. Neįvedus duomenų apie dalyvavimą balsavime elektroninėje balsų skaičiavimo įrangoje, šia sistema skaičiavimai negalės būti atliekami ir tais atvejais, kai dalyvaujančių Tarybos narių skaičius sutaps ir pagal Reglamento 37 straipsnio 5 dalį ir pagal Reglamento 40 straipsnio 3 dalį. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismo padarytos išvados ydingumą patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-729/2007. Vyriausybės atstovo pozicija nėra nuosekli, nes administracinėje byloje Nr. A438-729/2007 elektroninės balsų skaičiavimo sistemos duomenimis jis rėmėsi kaip įrodymais, o šioje byloje jis siekia pripažinimo, jog dalyvavimo posėdyje registracija elektronine balsų skaičiavimo sistema prieštarauja Vietos savivaldos įstatymui. Atsakovui nėra žinomi jokie pareiškėjo pozicijos pasikeitimo motyvai. Nors minėtoje byloje nebuvo sprendžiamas Reglamento nuostatos teisėtumo klausimas, tačiau pareiškėjas vadovavosi ginčijama nuostata kaip vienu svarbiausiu argumentu, nurodė, jog posėdyje dalyvaujančių ir Tarybos sekretoriate užsiregistravusių narių skaičius gali nesutapti. Taigi pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir nepasisakė dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A438-729/2007 taikymo. Mano, jog posėdyje dalyvaujančių ir balsuojančių elektronine balsavimo sistema Tarybos narių skaičiaus sutapimas bus įgyvendintas tik tada, kai Tarybos nariams posėdžio metu bus draudžiama palikti posėdžių salę arba išvykus nors vienam Tarybos nariui bus stabdomas Tarybos posėdis.
Nurodo, jog akivaizdu, jog pripažinus prieštaraujančia minėtą nuostatą bus panaikinta galimybė naudotis elektronine balsų skaičiavimo sistema. Balsavimą elektronine balsų skaičiavimo įranga įtvirtinusi Reglamento 40 straipsnio 1 dalis galiotų, tačiau šios įrangos naudojimas būtų reikšmingai apribotas, pripažinus prieštaraujančią įstatymui Reglamento 40 straipsnio 3 dalį. Esant techninėms galimybėms posėdyje dalyvaujančius asmenis registruoti elektronine balsų skaičiavimo įranga, yra nepagrįstas reikalavimas panaikinti tai įtvirtinančią Reglamento nuostatą. Elektroninės balsų skaičiavimo įrangos naudojimo tikslas – automatizuoti ir palengvinti balsavimo rezultatų skaičiavimą, supaprastinti posėdžių vedimą, sutrumpinti jų trukmę. Papildomai paaiškina, jog Vietos savivaldos įstatyme išskiriamos dalyvavimo tarybos posėdyje ir balsavimo Tarybos posėdyje sąvokos. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 1 dalį Tarybos posėdžiai yra teisėti, jeigu juose dalyvauja išrinktų Tarybos narių dauguma. Tarybos narių dalyvavimas yra reikalingas Tarybos posėdžio teisėtumui nustatymui, t. y. ar yra dalyvaujančių posėdyje asmenų kvorumas. Taigi pirma nustatomas dalyvaujančių tarybos posėdyje asmenų skaičius, o po to yra balsuojama. Atkreipia dėmesį į tai, jog Tarybos nariai balsuoja asmeniškai, t. y. jie asmeniškai priima sprendimą svarstomu klausimu. Sąvoka „dalyvauti“ nesuponuoja pareigos balsuoti „už“, „prieš“ arba „susilaikau“, nes yra galimybė ir nebalsuoti, bet dalyvauti. Tai yra Tarybos nario absoliuti ir nevaržoma teisė. Sprendimą kiekvienu atveju priima pats Tarybos narys, o elektroninė balsų skaičiavimo įranga tik fiksuoja jo apsisprendimo rezultatą – balsavo „už“, „prieš“, „susilaikė“ ar „nebalsavo“.
Dėl Reglamento 56 straipsnio 3 dalies atitikties Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 daliai atsakovas pažymi, jog Reglamento 56 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sprendimas dėl Tarybos paskirto vadovo ar pareigūno atleidimo ar atšaukimo priimamas slaptu balsavimu daugiau kaip pusės Tarybos posėdyje dalyvaujančių Tarybos narių balsų dauguma, jei Taryba nenusprendžia kitaip. Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 dalyje tiesiogiai nėra nustatyta, jog Tarybos paskirto vadovo ar pareigūno atleidimas ar atšaukimas gali būti nustatomas slaptu balsavimu. Tačiau tokio balsavimo būdo pasirinkimo galimybė kyla iš Konstitucijos 120 straipsnio, numatančio, jog savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Nors skundžiama Reglamento nuostata tiesiogiai Vietos savivaldos įstatyme neįtvirtinta, tačiau ji kyla iš Konstitucijoje įtvirtinto savivaldos savarankiškumo principo bei atstovaujamųjų institucijų veiklos pagrindų, bendrų tiek Seimui, tiek savivaldybės taryboms. Pažymi, jog Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo kompetenciją pateikti Konstitucijos 120 straipsnio aiškinimą, neinicijuojant atskiros bylos Konstituciniame Teisme.
Pažymi, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 19 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyti tik tie Reglamento punktai, kurie pripažinti prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams. Mano, jog pirmosios instancijos teismas rezoliucinėje dalyje turėjo nurodyti ir Reglamento punktus, kurie pripažinti neprieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams. Teigia, jog apeliacinės instancijos teismas turi teisę ištaisyti šiuos pirmosios instancijos teismo sprendimo trūkumus.
Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 153–156) prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 19 d. sprendimą toje dalyje, kurioje Vyriausybės atstovo pareiškimas patenkintas, palikti nepakeistą.
Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog iš Reglamento 5 straipsnio 3.3 punkto formuluotės matyti, kad ginčijama Reglamento nuostata yra pakeičiama VAĮ nustatyta skundų, pareiškimų nagrinėjimo tvarka. Analizuojant Reglamento 5 straipsnio 3.3 punktą galima daryti išvadą, jog minėtoje normoje naudojama sąvoka „savivaldybės pareigūnai“ apima savivaldybės administravimo subjektus, kuriems, nagrinėjant tiek tiesiogiai gautus, tiek kitų asmenų persiųstus skundus, pareiškimus, yra taikomos VAĮ nuostatos. Teismas pagrįstai nurodė, kad VAĮ 31 straipsnyje nėra numatytos išlygos taikyti kitus nei įstatyme nustatytus terminus.
Pareiškėjas nesutinka su atsakovo teiginiu, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog Reglamento 6 straipsnio 15 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad ketvirčiui skiriamos lėšos gali būti panaudotos iki einamojo ketvirčio paskutinio mėnesio pabaigos prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 daliai. Pažymi, jog Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalis numato, jog kas mėnesį gali būti skiriama išmoka atsiskaitytinai. Šios išmokos dydis ir atsiskaitymo tvarka nustatoma reglamente. Taigi įstatymų leidėjas Tarybai suteikė teisę nustatyti išmokos dydį ir kokia tvarka bus atsiskaitoma už lėšų panaudojimą (t. y. kam, kokiais terminais bus pateikiami išlaidas pagrindžiantys dokumentai ir pan.). Atsiskaitymo už lėšų panaudojimą tvarka nesuteikia teisės Tarybai nustatyti taisyklių, kokia tvarka išlaidos pripažįstamos atlygintinomis. Kokios išlaidos gali būti atlyginamos yra imperatyviai nustatyta Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje, t. y. išvardintas baigtinis išlaidų, kurioms padengti gali būti skiriama išmoka, sąrašas, tų išlaidų Tarybos nariams neapmoka ar minėtų paslaugų/prekių tiesiogiai nesuteikia savivaldybės administracija, tos išlaidos patiriamos tą mėnesį, už kurį mokama išmoka. Daro išvadą, kad Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas atsiskaitymo principas suponuoja tai, jog Tarybos nariui negali būti išmokama didesnė pinigų suma, negu yra jo faktiškai patirtos išlaidos, o nuostata, numatanti, jog kas mėnesį gali būti skiriama išmoka, kurios dydis nustatomas Reglamente, reiškia tai, jog kiekvieną mėnesį gali būti atlyginamos tik to mėnesio išlaidos, už kurias pateikiami to mėnesio jas pagrindžiantys dokumentai, ir kurios negali viršyti Tarybos nustatyto išmokos dydžio.
Pabrėžia, jog nesutinka su atsakovo teiginiu, kad teismas nepagrįstai pripažino, kad Reglamento 15 straipsnio 8 dalis yra neteisėta. Atkreipia dėmesį, kad Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 11 punktas reglamentuoja mero politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių steigimą ir jų skaičiaus nustatymą bei Tarybos sekretoriato sudarymą. Minėta norma nesuteikia teisės Tarybai steigti kitų nei Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje numatytų pareigybių. Be to, vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 11 punktu, Taryba gali priimti sprendimą tik įsteigti mero politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybes ir nustatyti jų skaičių arba sudaryti sekretoriatą. Nustatyti, kokios tai bus pareigybės, kokios bus valstybės tarnautojų funkcijos yra priskiriama mero, o ne Tarybos kompetencijai (Vietos savivaldos įstatymo 20 str. 2 d. 7–9 p.). Vietos savivaldos įstatyme nėra numatyta, jog frakcijoms aptarnauti gali būti steigiamas politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojo etatas. Atsižvelgiant į tai, kad viešojo administravimo subjektams leidžiama tik tai, kas tiesiogiai numatyta, bei, vadovaujantis įstatymo viršenybės, savivaldybės turto racionalaus ir efektyvaus naudojimo principais, darytina išvada, jog ši Reglamento nuostata yra neteisėta.
Vyriausybės atstovo manymu, teismas pagrįstai konstatavo, kad Reglamento 38 straipsnio 2 dalis prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 daliai. Pats atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad Taryba nustatė kitokią sprendimų priėmimo taisyklę, nei numatyta Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 dalyje, tačiau nurodo, kad tai savaime nepažeidžia Vietos savivaldos įstatymo. Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 dalyje imperatyviai nurodyta, kad Tarybos sprendimai priimami posėdyje dalyvaujančių Tarybos narių balsų dauguma. Įstatymas nesuteikia Tarybai teisės nusistatyti išimtis ar atvejus, kada sprendimo priėmimui reikia kitokio balsų skaičiaus, nei nurodyta pačiame įstatyme. Tik įstatyme tiesiogiai nustatytais atvejais gali būti nustatyta kitokia sprendimo priėmimui reikalinga balsų kvota, nei nurodyta Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 dalyje. Atsižvelgiant į tai, kad viešojo administravimo subjektams leidžiama tik tai, kas tiesiogiai numatyta, o visa kita draudžiama, darytina išvada, jog Taryba pakeisdama Vietos savivaldos įstatyme nustatytą sprendimų priėmimo taisyklę viršijo įgaliojimus.
Vyriausybės atstovo manymu, teismas pagrįstai konstatavo, kad Vietos savivaldos įstatymas nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nenumato papildomų išlaidų Tarybos komitetams ar jų darbo grupėms finansavimo. Nei Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnis, nei 16 straipsnio 2 bei 3 dalys nenumato, kad komitetams gali būti skiriamos papildomos lėšos jų išlaidoms padengti. Be to, komiteto nariais gali būti tik Tarybos nariai, kuriems su jų, kaip Tarybos narių, veikla susijusios išlaidos yra atlyginamos Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje bei Reglamento 6 straipsnyje nustatyta tvarka. Jokių papildomų išlaidų atlyginimo įstatymas nenumato.
Pareiškėjas nurodo, jog šios ir administracinės bylos Nr. A438-729/2007 faktinės aplinkybės skiriasi. Minėtoje byloje buvo sprendžiamas klausimas, ar konkretus Tarybos sprendimas buvo priimtas esant kvorumui ar ne ir nebuvo nagrinėjamas Reglamento nuostatų, nustatančių balsų skaičiavimo principus, teisėtumas. Vyriausybės atstovas neginčija Tarybos teisės posėdžių metu naudoti elektroninę balsų skaičiavimo sistemą. Ginčas yra kilęs dėl to, kas yra laikomas dalyvaujančiu posėdyje ir kaip skaičiuojami sprendimo priėmimui reikalingi balsai, kai yra naudojama elektroninė balsų skaičiavimo sistema.
Pažymi, jog sisteminė Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies, 12 straipsnio 1 dalies, 13 straipsnio 9 dalies analizė leidžia daryti išvadą, kad dalyvavimo Tarybos posėdžiuose esmė yra sprendimų priėmimas, o sprendimai priimami Tarybos nariams balsuojant Tarybos posėdyje dėl svarstomų klausimų. Tarybos posėdyje svarstomo klausimo išsprendimas priklauso nuo Tarybos nario apsisprendimo, kuris, vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 dalimi, yra išreiškiamas balsuojant dėl sprendimo projekto. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad priimančiu konkretų sprendimą dėl svarstomo konkretaus klausimo, o tuo pačiu dalyvaujančiu svarstant šį klausimą Tarybos posėdyje teisine prasme gali būti laikomas tik tas Tarybos narys, kuris Reglamente nustatytu balsavimo būdu išreiškia savo apsisprendimą dėl svarstomo klausimo, t. y. kuris nustatytu būdu dalyvauja balsavime. Taip Vietos savivaldos įstatymo nuostatas yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-729/2007. Tuo tarpu ginčijama Reglamento nuostata Tarybos nario dalyvavimą posėdyje (kai balsuojama elektronine balsų skaičiavimo įranga) sieja tik su Tarybos nario registracija elektroninėje balsų skaičiavimo sistemoje, o Tarybos narių balsų daugumą skaičiuoja nuo poziciją pareiškusių (balsavusių) asmenų skaičiaus. Šios nuostatos iš esmės prieštarauja viena kitai ir iškreipia dalyvavimo posėdyje tikslus. Vadovaujantis Reglamentu, kvorumas būtų skaičiuojamas pagal Tarybos narių registracijos duomenis, tačiau balsų dauguma, reikalinga sprendimo priėmimui, būtų skaičiuojama nuo poziciją pareiškusių (balsavusių) Tarybos narių, t. y. užtektų vieno balso, kad sprendimas būtų laikomas priimtu. Tarybos nario dalyvavimas posėdyje yra siejamas su aktyviu Tarybos nario buvimu Tarybos posėdyje ir jo pozicijos išreiškimu svarstomais klausimais – balsavimu. Todėl Reglamento nuostata, numatanti, kad balsuojant, elektronine balsų skaičiavimo įranga, dalyvaujančiais balsavime laikomi tie Tarybos nariai, kurie užsiregistravo elektroninėje balsavimo sistemoje paspausdami mygtuką „dalyvauju“, prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 daliai.
Mano, jog atsakovas taip pat nepagrįstai nurodo, kad Tarybos teisė nustatyti atvejus, kada yra balsuojama slaptai, kyla iš Konstitucijoje įtvirtinto savivaldybių veiklos savarankiškumo principo. Atkreipia dėmesį, kad savivaldybės institucijos veikia Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtose kompetencijos ribose. Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 dalis imperatyviai reglamentuoja atvejus, kai turi būti balsuojama slaptai. Minėtoje normoje nustatytas baigtinis sąrašas atvejų, kada Taryba gali balsuoti slaptai. Įstatymas nesuteikia Tarybai teisės nusistatyti kitokią, nei įstatyme nustatyta, balsavimo tvarką.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kyla dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. 1-2070 1 punktu patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos veiklos reglamento atitinkamų nuostatų teisėtumo ir atitikties aukštesnės galios teisės aktams.
Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kuriomis teismas atitinkamų Reglamento nuostatų nepripažino prieštaraujančiomis įstatymams, atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba apeliaciniu skundu nepritaria teismo išvadoms dėl atitinkamų Reglamento nuostatų prieštaravimo įstatymams. Apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinius skundus grindžia teisės aiškinimo argumentais ir nurodo, jog teismas netinkamai aiškino materialines teisės normas.
Teisėjų kolegija nurodo, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 110 straipsnio 2 dalį pareiškėjas – subjektas, turintis teisę kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu prašymu ištirti savivaldybių administravimo subjekto priimtų norminių administracinių aktų atitiktį įstatymams, Vyriausybės norminiams aktams. Pagal ABTĮ 2 straipsnio 13 dalies nuostatas norminis administracinis aktas yra vienas iš norminių teisės aktų rūšių (greta įstatymų ir kitų teisės aktų). Norminis teisės aktas yra teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Teisės aktų priskyrimas norminių teisės aktų grupei administracinių bylų teisenoje lemia jų teisėtumo tyrimo specialią procesinę tvarką ir kartu apibrėžia administracinių teismų kompetenciją tiriant konkretaus administracinio akto teisėtumą. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. 1-2070 1 punktu patvirtintas Reglamentas šiuo atveju atitinka norminio administracinio akto požymius: tai daugkartinio taikymo aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) nustatytais atvejais ir apimtimi detalizuojantis savivaldybės tarybos veiklos reglamentavimą, numatytą įstatyme. Pagal jį priėmusį subjektą, akto pobūdį bei reglamentuojamus santykius šis aktas pripažintinas norminiu teisės aktu ABTĮ prasme. Be to, pažymėtina, jog byloje nekyla ginčo dėl Reglamento ar jo atskirų nuostatų norminio pobūdžio ir šiuo aspektu teisėjų kolegija atskirai nepasisako.
Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju atsakovas, vadovaudamasis ABTĮ 4 straipsnio 1 ir 2 dalimis, prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnis, tiek kiek jame nenumatyta tarybos posėdyje dalyvaujančio asmens sąvoka, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 119 straipsnio 3 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui, ar Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nenustatytas laikas, per kurį turi būti panaudota savivaldybės tarybos nariui su jo, kaip tarybos nario, veikla susijusioms kanceliarijos, pašto, telefono, interneto ryšio, transporto išlaidoms apmokėti skiriama išmoka, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi pateiktą atsakovo prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį administracinis teismas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą, kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitikties Konstitucijai. Taigi pažymėtina, jog teismas kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į esamos bylos aplinkybes ir toje byloje taikytiną teisinį reguliavimą, teisės aktų nuostatas, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, pateiktą atsakovo prašymą, atsižvelgusi į byloje keliamus klausimus, kilusį ginčą, taikytinas įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas, daro išvadą, kad šioje byloje nėra pagrįsto pagrindo manyti, kad nurodytos Vietos savivaldos įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai ir tenkinti atsakovo prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą. Be to, atsakovas nepateikė pagrįstų argumentų dėl legislatyvinės omisijos sąlygų. Taigi nagrinėjamoje byloje gali būti tiriamas atitinkamų Reglamento nuostatų atitiktis aukštesnės galios teisės aktams.
Dėl Reglamento 5 straipsnio 3 dalies 3.3 punkto ta apimtimi, kuria nustatyta, kad „tarybos nario kreipimąsi, taip pat jo persiųstus rinkėjų pareiškimus, pasiūlymus ir skundus savivaldybės pareigūnai, kuriems jie adresuoti, privalo išnagrinėti ir atsakyti tarybos nariui ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo gavimo datos“, atitikties Viešojo administravimo įstatymo 31 straipsniui
Reglamento 5 straipsnio 3 dalies 3.3 punkte numatyta, kad tarybos narys nagrinėja gautus rinkėjų pareiškimus, pasiūlymus bei skundus ir prireikus persiunčia juos svarstyti valstybės bei savivaldybės institucijoms, įmonėms ar įstaigoms. Rinkėjų pareiškimai, pasiūlymai ir skundai negali būti siunčiami toms institucijoms, kuriomis skundžiamasi. Tarybos nario kreipimąsi, taip pat jo persiųstus rinkėjų pareiškimus, pasiūlymus ir skundus savivaldybės pareigūnai, kuriems jie adresuoti, privalo išnagrinėti ir atsakyti tarybos nariui ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo gavimo datos. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju ginčija Reglamento 5 straipsnio 3 dalies 3.3 punktą ta apimtimi, kuria nustatyta, kad „tarybos nario kreipimąsi, taip pat jo persiųstus rinkėjų pareiškimus, pasiūlymus ir skundus savivaldybės pareigūnai, kuriems jie adresuoti, privalo išnagrinėti ir atsakyti tarybos nariui ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo gavimo datos“, ir nurodo, jog ši nuostata neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (2010 m. gruodžio 23 d. redakcija) (toliau – ir VAĮ) 31 straipsnio. Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog nurodyta nuostata prieštarauja VAĮ 31 straipsniui. Teisėjų kolegija, įvertinusi šiuo aspektu teisinį reguliavimą, su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka.
Pirmiausiai pažymėtina, jog savivaldybės atstovaujamoji institucija, turinti vietos valdžios ir viešojo administravimo teises ir pareigas, yra savivaldybės taryba (Vietos savivaldos įstatymo (2011 m. gegužės 26 d. redakcija) 3 str. 3 d. 1 p.). Savivaldybės taryba yra savivaldos teisę įgyvendinanti institucija, susidedanti iš įstatymų nustatyta tvarka demokratiškai išrinktų savivaldybės bendruomenės atstovų – savivaldybės tarybos narių, savo įgaliojimus įgyvendinanti kolegialiai savivaldybės tarybos posėdžiuose, kuriems klausimai rengiami savivaldybės tarybos komitetų ir komisijų jų posėdžiuose, savivaldybės tarybos narių frakcijų ir grupių jų pasitarimuose, tarybos narių, savivaldybės kontrolieriaus, savivaldybės mero ir savivaldybės administracijos direktoriaus (Vietos savivaldos įstatymo 11, 12 str.). Savivaldybės tarybos narys yra Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (toliau – ir Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas) nustatyta tvarka savivaldybės nuolatinių gyventojų išrinktas savivaldybės bendruomenės atstovas (Vietos savivaldos įstatymo 22 str. 1 d.). Vietos savivaldos įstatymo 23 straipsnio 5 dalis numato tarybos nario pareigą nuolat bendrauti su rinkėjais. Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnio 2 dalis numato savivaldybės tarybos nario teisę kreiptis su paklausimais į savivaldybės institucijų, savivaldybės administracijos, kitų savivaldybės įstaigų, įmonių ir organizacijų, taip pat valstybės institucijų, kurios veikia savivaldybės teritorijoje, vadovus ir valstybės tarnautojus, taip pat Reglamento 2.3 punktas įtvirtina tarybos nario teisę gauti iš savivaldybės administracijos ar kitų savivaldybės įstaigų, organizacijų, savivaldybės kontroliuojamų įmonių visą tarybos nario veiklai reikalingą su nagrinėjais ar rengiamais nagrinėti klausimais susijusią informaciją, Reglamento 2.9 punktas nustato tarybos nario teisę kreiptis su paklausimais į savivaldybės institucijų, savivaldybių administracijos, savivaldybės įstaigų, įmonių ir organizacijų, taip pat savivaldybės institucijų, kurios yra savivaldybės teritorijoje, vadovus, tarnautojus. Pabrėžtina, jog šiuo atveju Vietos savivaldos įstatymas expressis verbis nenumato terminų, per kuriuos turi būti išnagrinėti Tarybos narių pateikti paklausimai. Šiuo atveju sprendžiant dėl nurodytos nuostatos teisėtumo svarbu tai, ar tarybos nario kreipimosi į savivaldybės instituciją nagrinėjimas gali būti prilyginamas vidaus administravimo sričiai, ar šis santykis reglamentuojamas viešajam administravimui taikomų teisės normų.
Pažymėtina, jog VAĮ 3 skirsnis reglamentuoja administracinę procedūrą, kuri yra apibrėžiama kaip pagal VAĮ viešojo administravimo subjekto atliekami privalomi veiksmai nagrinėjant asmens skundą ar pranešimą apie viešojo administravimo subjekto veiksmais, neveikimu ar administraciniais sprendimais galimai padarytą asmens, nurodyto skunde ar pranešime, teisių ir teisėtų interesų pažeidimą ir priimant dėl to administracinės procedūros sprendimą. Vienas iš pagrindų pradėti administracinę procedūrą yra valstybės politiko, pareigūno ar valstybės tarnautojo pranešimas (VAĮ 21 str. 2 d.). Administracinė procedūra baigiama administracinės procedūros sprendimo priėmimu (VAĮ 34 str. 1 d.), kuris gali būti skundžiamas asmens pasirinkimu administracinių ginčų komisijai arba administraciniam teismui įstatymų nustatyta tvarka (VAĮ 36 str.). Teisėjų kolegijos vertinimu, tuo atveju, jeigu tarybos narys gautus rinkėjų pareiškimus, pasiūlymus bei skundus persiunčia svarstyti valstybės bei savivaldybės institucijoms, įmonėms ar įstaigoms ir vėliau yra priimamas administracinės procedūros sprendimas, tai šiems gautiems skundams, pranešimams yra taikytinas VAĮ 31 straipsnis, reglamentuojantis administracinės procedūros terminus ir numatantis, jog administracinė procedūra turi būti baigta ir administracinės procedūros sprendimas priimtas per 20 darbo dienų nuo jos pradžios. Kai dėl objektyvių priežasčių per šį terminą administracinė procedūra negali būti baigta, administracinę procedūrą pradėjęs viešojo administravimo subjektas gali ją pratęsti, bet ne ilgiau kaip 10 darbo dienų. Tuo atveju, jeigu tarybos narys, nagrinėdamas gautus paklausimus, pasiūlymus, kreipiasi su paklausimais į savivaldybės institucijų, savivaldybės administracijos, kitų savivaldybės įstaigų, įmonių ir organizacijų, taip pat valstybės institucijų, kurios veikia savivaldybės teritorijoje, vadovus ir valstybės tarnautojus, šis kreipimasis negali būti vertinamas kaip administracinė procedūra, šiuo atveju tarybos narys įgyvendina teisę kreiptis su paklausimais į savivaldybės institucijų, savivaldybės administracijos, kitų savivaldybės įstaigų, įmonių ir organizacijų, taip pat valstybės institucijų, kurios veikia savivaldybės teritorijoje, vadovus ir valstybės tarnautojus, kad galėtų tinkamai įgyvendinti savo pareigas, teises kaip valstybės politikas ir savivaldybės bendruomenės atstovas (VAĮ 11 str. 5 d.), ir šiuo atveju VAĮ 31 straipsnyje numatytas terminas nėra taikomas.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad Reglamento 5 straipsnio 3 dalies 3.3 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad „tarybos nario kreipimąsi, taip pat jo persiųstus rinkėjų pareiškimus, pasiūlymus ir skundus savivaldybės pareigūnai, kuriems jie adresuoti, privalo išnagrinėti ir atsakyti tarybos nariui ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo gavimo datos“, prieštarauja VAĮ 31 straipsniui.
Dėl Reglamento 6 straipsnio 15 dalies ta apimtimi, kuria nustatyta, jog „mėnesiui skirtų lėšų limitas yra sumuojamas kiekvieną ketvirtį, o ketvirčiui skiriamos lėšos gali būti naudojamos iki einamojo ketvirčio paskutinio mėnesio pabaigos“, atitikties Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 daliai, 26 straipsnio 2 daliai ir dėl Reglamento 6 straipsnio 15 dalies ta apimtimi, kuria nustatyta, jog „šio straipsnio 15 dalies pirmoje pastraipoje nurodyto dydžio išmoka kiekvieną mėnesį – iki 10 dienos – avansu pervedama visiems tarybos nariams“, ir nenustatyta, kaip yra įvertinama ar nurodytų išlaidų nesuteikia ar tiesiogiai neapmoka savivaldybės administracija, atitikties Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 daliai
Pažymėtina, jog Reglamento 6 straipsnio 15 dalyje yra numatyta, kad merui, mero pavaduotojams, komitetų pirmininkams, kolegijos nariams, frakcijų seniūnams, tarybos nariams su jų, kaip tarybos narių, veikla susijusioms kanceliarijos, pašto, telefono, interneto ryšio, transporto paslaugoms, kiek jų nesuteikia ar neapmoka tiesiogiai savivaldybės administracija, apmokėti kas mėnesį skiriama ne didesnė kaip 1 000 litų išmoka atsiskaitytinai. To paties straipsnio 3 pastraipoje nurodyta, kad lėšų limitas sumuojamas kiekvieną ketvirtį. Ketvirčiui skiriamos lėšos gali būti naudojamos iki einamojo ketvirčio paskutinio mėnesio pabaigos. Pareiškėjas teigė, jog, įtvirtinus mėnesiui skirtų lėšų sumavimą ketvirčiais bei galimybę jas naudoti iki einamojo ketvirčio mėnesio pabaigos, netenka prasmės mėnesio limito nustatymas ir tai prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 daliai, 26 straipsnio 2 daliai.
Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo pateiktą prašymą, nurodo, jog Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 dalis įtvirtina savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principą, reiškiantį, kad savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Nors pareiškėjas išsamesnių argumentų dėl šio pricipo pažeidimo nagrinėjamu atveju nepateikė, matyti, kad jis šios įstatymo nuostatos pažeidimą sieja su Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalies pažeidimu.
Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalis numato, kad tarybos nariui su jo, kaip tarybos nario, veikla susijusioms kanceliarijos, pašto, telefono, interneto ryšio, transporto išlaidoms apmokėti, kiek jų nesuteikia ar tiesiogiai neapmoka savivaldybės administracija, kas mėnesį gali būti skiriama išmoka atsiskaitytinai. Šios išmokos dydis ir atsiskaitymo tvarka nustatoma reglamente. Teisėjų kolegija nurodo, jog ši įstatymo nuostata expressis verbis numato tokios išmokos skyrimą kas mėnesį, o kartu ir naudojimą už kiekvieną atskirą mėnesį. Šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalis nereguliuoja periodiškumo, lėšų skyrimo ir atsiskaitymo tvarkos, dėl ko taryba turi teisę savarankiškai sureguliuoti šiuos santykius ir atsiskaitymas už išlaidas kas ketvirtį yra tinkamai nustatyta atsiskaitymo forma, dėl ko pripažįstama neprieštaraujančia Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 daliai bei priimtu neviršijant tarybos kompetencijos. Tačiau šiuo atveju Reglamento 6 straipsnio 15 dalies nuostata, kad „ketvirčiui skiriamos lėšos gali būti panaudotos iki einamojo ketvirčio paskutinio mėnesio pabaigos“, gali būti aiškinama vienareikšmiškai, kaip leidžianti vienam mėnesiui skirtas išmokas naudoti kitą mėnesį, o tai prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 daliai, numatančiai, jog tarybos nariui su jo, kaip tarybos nario, veikla susijusioms išlaidoms apmokėti, kiek jų nesuteikia ar tiesiogiai neapmoka savivaldybės administracija, kas mėnesį gali būti skiriama išmoka atsiskaitytinai. Išmokų naudojimas ketvirčiais paneigia įstatyme numatytą taisyklę ir kartu prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 daliai, numatančiai savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principą, reiškiantį, jog savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Remiantis tuo, darytina išvada, jog Reglamento 6 straipsnio 15 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, jog „ketvirčiui skiriamos lėšos gali būti naudojamos iki einamojo ketvirčio paskutinio mėnesio pabaigos“, taip pat prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 daliai.
Dėl Reglamento 6 straipsnio 15 dalies ta apimtimi, kuria nustatyta, jog „šio straipsnio 15 dalies pirmoje pastraipoje nurodyto dydžio išmoka kiekvieną mėnesį – iki 10 dienos – avansu pervedama visiems tarybos nariams“, ir nenustatyta, kaip yra įvertinama ar nurodytų išlaidų nesuteikia ar tiesiogiai neapmoka savivaldybės administracija, atitikties Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 daliai teisėjų kolegija nurodo, jog Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalis numato, kad tarybos nariui su jo, kaip tarybos nario, veikla susijusioms kanceliarijos, pašto, telefono, interneto ryšio, transporto išlaidoms apmokėti, kiek jų nesuteikia ar tiesiogiai neapmoka savivaldybės administracija, kas mėnesį gali būti skiriama išmoka atsiskaitytinai. Šios išmokos dydis ir atsiskaitymo tvarka nustatoma reglamente.
Atsižvelgus į šią įstatymo nuostatą darytina išvada, jog šioje nuostatoje nėra expresssis verbis numatytas įpareigojimas reglamente numatyti procedūrą, susijusią su išlaidų dalimi, kiek jų nesuteikia ar tiesiogiai neapmoka savivaldybės administracija, šiuo atveju yra numatoma tik tai, kad tarybos nariams skiriamos išmokos dydis ir atsiskaitymo tvarka nustatoma reglamente. Be to, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalies analizė rodo, kad išmoka gali būti gaunama tik tada, kai tarybos narys įvykdo šias sąlygas: 1) išlaidos turi būti susijusios su asmens, kaip tarybos nario veikla; 2) lėšos buvo išleistos kanceliarijos, pašto, telefono, interneto ryšio, transporto paslaugoms apmokėti: 3) jų tiesiogiai nepadengia savivaldybės administracija. Šios sąlygos numatytos įstatyme, todėl vykdant Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje numatytą pareigą ir tvirtinant išmokos dydį turi būti nustatyta tvarka, pagal kokius kriterijus ir pagal kokias procedūras šios aplinkybės turi būti patvirtinamos (kada ir kokius dokumentus, kokiam organui, dėl kokių išlaidų tarybos narys turi pateikti, kad galėtų gauti įstatymo numatytą išmoką). Teisės norma nustato tokį išmokos apskaičiavimo būdą, kai iš turėtų išlaidų atimama savivaldybės administracijos atlyginta dalis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje A63-1728/2010). Be to, pabrėžtina, jog nagrinėjamu atveju Reglamento 6 straipsnio 15 dalyje expressis verbis yra numatyta, kad tarybos nariams bus kompensuojamos tik savivaldybės administracijos nesuteiktos ir neapmokėtos išlaidos, kas atitinka Vietos savivaldos 26 straipsnio 2 dalį. Kaip minėta, konkrečių įpareigojimų tarybai nustatyti tokio įvertinimo tvarką teisės aktuose nėra nurodyta. Teisėjų kolegijos nuomone, savivaldybės administracijos suteiktų ir apmokėtų išlaidų įvertinimo mechanizmo nustatymas Reglamente, numatančiame savivaldybės tarybos veiklos tvarką ir formas (Vietos savivaldos įstatymo 11 str. 3 d.), nėra būtinas. Šiuo atveju pagrįstas pirmosios instancijos teismo teiginys, jog byloje nėra duomenų, kad tokių išlaidų įvertinimas būtų itin sudėtingas ir jo nenustačius Reglamente nebūtų įmanoma tarybos nariams priklausančias išmokas mokėti pagal Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalį.
Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog pagrįstai pirmosios instancijos teismas pripažino, kad Reglamento 6 straipsnio 15 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, jog „šio straipsnio 15 dalies pirmoje pastraipoje nurodyto dydžio išmoka kiekvieną mėnesį – iki 10 dienos – avansu pervedama visiems Tarybos nariams“, ir nenustatyta, kaip yra įvertinama, ar nurodytų išlaidų nesuteikia ar tiesiogiai neapmoka savivaldybės administracija, neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 daliai.
Dėl Reglamento 15 straipsnio 8 dalies ta apimtimi, kuria nustatyta, jog „frakcijoms, į kurias susivieniję savo veiklą taryboje tęsia dauguma pagal vieną rinkimuose dalyvavusių kandidatų sąrašą išrinktų tarybos narių, aptarnauti gali būti įsteigtas asmeninio (politinio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo etatas“, atitikties Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 daliai
Nagrinėjamu atveju pareiškėjui kilo abejonės dėl Reglamento 15 straipsnio 8 dalies ta apimtimi, kuria nustatyta, jog „frakcijoms, į kurias susivieniję savo veiklą taryboje tęsia dauguma pagal vieną rinkimuose dalyvavusių kandidatų sąrašą išrinktų tarybos narių, aptarnauti gali būti įsteigtas asmeninio (politinio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo etatas“, atitikties Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 daliai. Pirmosios instancijos teismas pripažino nurodytos nuostatos prieštaravimą Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintam teisėtumo principui. Teisėjų kolegija pritaria šiai pirmosios instancijos teismo išvadai.
Kaip minėta, Reglamento 15 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog frakcijoms, į kurias susivieniję savo veiklą taryboje tęsia dauguma pagal vieną rinkimuose dalyvavusių kandidatų sąrašą išrinktų tarybos narių, aptarnauti gali būti įsteigtas asmeninio (politinio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo etatas. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2011 m. balandžio 28 d. redakcija) (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 2 straipsnio 7 dalį politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojas – valstybės tarnautojas, priimtas į pareigas jį priėmusio valstybės politiko ar kolegialios valstybės institucijos įgaliojimų laikui arba kituose įstatymuose nustatytam laikui, o šio įstatymo 10 straipsnio 3 dalis numato subjektus priimančius tarnautojus į politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigas, tarp jų savivaldybės institucijoje toks subjektas yra savivaldybės meras. Šiuo atveju pažymėtina, jog Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 11 punkte kaip išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija yra numatyta sprendimų dėl mero politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių steigimo, jų skaičiaus nustatymo ir savivaldybės tarybos sekretoriato sudarymo priėmimas mero siūlymu. Šiame punkte numatytas išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai priklausančių veiksmų sąrašas yra baigtinis. Jame nėra numatyta tarybos teisė steigti kitas nei mero politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybes. Vietos savivaldos įstatyme nėra numatytas tarybos politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių steigimas. Šiuo atveju kituose Vietos savivaldos įstatymo straipsniuose – 17 straipsnio 4 dalyje, 19 straipsnio 14 dalyje, 20 straipsnio 2 dalies 7 punkte – taip pat kalbama tik apie mero politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus. Pabrėžtina, jog Vietos savivaldos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 6 punkte yra numatyta pareiga laikytis teisėtumo principo, nurodančio, kad savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimti sprendimai turi būti teisėti. Savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Taigi Reglamento 15 straipsnio 8 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, jog „frakcijoms, į kurias susivieniję savo veiklą taryboje tęsia dauguma pagal vieną rinkimuose dalyvavusių kandidatų sąrašą išrinktų tarybos narių, aptarnauti gali būti įsteigtas asmeninio (politinio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo etatas“, neatitinka įtvirtinto teisėtumo principo.
Remiantis tuo, darytina išvada, jog pagrįstai pirmosios instancijos teismas pripažino, kad Reglamento 15 straipsnio 8 dalies nuostata „frakcijoms, į kurias susivieniję savo veiklą taryboje tęsia dauguma pagal vieną rinkimuose dalyvavusių kandidatų sąrašą išrinktų tarybos narių, aptarnauti gali būti įsteigtas asmeninio (politinio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo etatas“, prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintam teisėtumo principui.
Dėl Reglamento 29 straipsnio 5 dalies bei 42 straipsnio 4 dalies atitikimo Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 3 daliai
Reglamento 29 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad tarybos kolegija nagrinėja administracijos direktoriaus įsakymų projektus savivaldybės savarankiškųjų ir valstybės perduotų savivaldybėms funkcijų klausimais. Reglamento 42 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog kolegija gali sudaryti tarybos narių, savivaldybės institucijų atstovų ar ekspertų parengiamąją darbo grupę. Teisėjų kolegija nurodo, jog iš norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą inicijavusio pareiškėjo motyvų matyti, kad abejojama šių nuostatų atitiktimi Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 3 daliai.
Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra nurodęs, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – ir Konstitucija), inter alia jos 119 straipsnio 1 ir 4 dalis, savivaldybių tarybos, įgyvendinančios Konstitucijos laiduojamą savivaldos teisę, gali sudaryti savo vidinius struktūrinius padalinius ir jog tokie savivaldybių tarybų vidiniai struktūriniai padaliniai turi padėti užtikrinti savivaldybių tarybų darbą teikdami rekomendacijas savivaldybių taryboms jų kompetencijai priskirtais klausimais ir pan., tačiau negali savivaldybių tarybų kompetencijai priskirtais klausimais priimti galutinių sprendimų. Tame pačiame Konstitucinio Teismo nutarime buvo pabrėžta, kad pagal Konstituciją savivaldybių tarybų vidiniai struktūriniai padaliniai negali būti traktuojami kaip tokie, per kuriuos teritorinės bendruomenės įgyvendina savivaldos teisę, t. y. kaip tokie, kurie prilygtų savivaldybių taryboms ar pakeistų savivaldybių tarybas, inter alia tuo aspektu, kad perimtų tam tikrų savivaldybių tarybų, kaip atitinkamų teritorijų gyventojų atstovybių, kompetencijai priskirtų įgaliojimų vykdymą (žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. kovo 31 d. nutarimą). Pabrėžtina, jog Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 3 dalyje yra numatyta, kad kolegija yra savivaldybės tarybos patariamasis organas. To paties straipsnio 4 dalis nurodo klausimus, kuriuos paprastai nagrinėja kolegija, t. y.: 1) analizuoja savivaldybės teritorijoje esančių valstybės institucijų padalinių veiklą, teikia siūlymus savivaldybės tarybai dėl šių padalinių veiklos gerinimo ir jų vadovų išklausymo; 2) svarsto ir teikia siūlymus dėl savivaldybės teritorijos raidos analizės, dėl bendrųjų ilgalaikių socialinių, kultūrinių, ūkinių, investicinių, demografinių, nusikaltimų kontrolės ir prevencijos, ekologinių, sveikatos ir kitų programų projektų rengimo organizavimo; 3) numato savivaldybės tarybos narių mokymo prioritetus (kiekvienais metais); 4) svarsto klausimus dėl savivaldybės tarybos sekretoriato sudarymo arba mero politinio (asmeninio) pasitikėjimo (jeigu sekretoriatas nesudaromas) valstybės tarnautojų pareigybių steigimo ir jų skaičiaus nustatymo. Šiuo atveju pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, jog kolegijos funkcijų ratas nėra detaliai apibrėžtas ir svarstytinų klausimų pobūdis nėra griežtai nustatytas.
Pabrėžtina, jog savivaldybės tarybų savarankiškąsias funkcijas numato Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnis, valstybės perduotas funkcijas įtvirtina šio įstatymo 7 straipsnis. Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 2 punktas numato, jog savivaldybės vykdomoji institucija (vykdomosios institucijos) yra savivaldybės administracijos direktorius, savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas (pavaduotojai) (kai ši (šios) pareigybė (pareigybės) steigiama (steigiamos) ir kai šiai (šioms) pareigybei (pareigybėms) suteikiami vykdomosios institucijos įgaliojimai), turintys viešojo administravimo teises ir pareigas. Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 5 dalis numato, jog savivaldybės taryba reglamento nustatyta tvarka prižiūri savivaldybės vykdomąsias institucijas ir kitus subjektus, tiesiogiai įgyvendinančius valstybines (perduotas savivaldybėms) funkcijas, 29 straipsnio 8 dalis numato savivaldybės administracijos direktoriaus funkcijas, o 29 straipsnio 1 dalis numato, jog savivaldybės administracijos direktorius pavaldus savivaldybės tarybai, atskaitingas savivaldybės tarybai ir merui. Remiantis šių teisės normų sistemine analize darytina išvada, jog nurodytų Vietos savivaldos įstatymų normų tinkamam įgyvendinimui negali būti draudžiama tarybai, jos patariamajam organui – kolegijai – gilintis į savivaldybės administracijos direktoriaus veiklos sritis, nagrinėti administracijos direktoriaus įsakymų projektus, siekiant tinkamai įgyvendinti tarybai pavestas funkcijas, tačiau pažymėtina, jog kolegija, būdama savivaldybės patariamuoju organu, negali duoti privalomų nurodymų nei savivaldybės administracijos direktoriui, nei tarybai.
Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Reglamento 29 straipsnio 5 dalis, kurioje nustatyta, kad tarybos kolegija nagrinėja administracijos direktoriaus įsakymų projektus savivaldybės savarankiškųjų ir valstybės perduotų savivaldybėms funkcijų klausimais, neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 3 daliai. Pažymėtina, jog šiuo atveju pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad ši Reglamento nuostata suteikia kolegijai teisę nagrinėti klausimus, kurie priskirti kitiems savivaldybių administravimo subjektams (b. l. 1-8). Tokio pareiškėjo teiginio negrindžia nei lingvistinis, nei kitoks nurodytos Reglamento nuostatos aiškinimas.
Dėl Reglamento 42 straipsnio 4 dalies, kurioje nurodyta, kad kolegija gali sudaryti tarybos narių, savivaldybės institucijų atstovų ar ekspertų parengiamąją darbo grupę, teisėtumo teisėjų kolegija nurodo, jog Reglamente numatyta kolegijos teisė sudaryti tarybos narių, savivaldybės institucijų atstovų ar ekspertų parengiamąją darbo grupę negali būti aiškinama kaip prieštaraujanti Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 3 dalies nuostatai, numatančiai, kad kolegija yra savivaldybės tarybos patariamasis organas. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad šiuo atveju kolegija suformuodama darbo grupę priima privalomo pobūdžio teisės aktą, kurio priimti Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 3 dalies nuostata teisės nesuteikia. Pažymėtina, jog Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 3 dalies nuostata šiuo kontekstu turi būti aiškinama kaip nesuteikianti kolegijai priimti sprendimų, kurie būtų privalomi savivaldybės tarybai. Darbo grupės sudarymas vertintinas kaip kolegijos darbo forma, o kolegijos veikla nėra detaliai reglamentuota Vietos savivaldos įstatyme ir tai rodo, kad įstatymų leidėjas šiam organui yra palikęs tam tikrą veiklos laisvę. Pabrėžtina, jog nors pareiškėjas nurodo, kad savivaldybės darbui organizuoti reikalingų darinių sudarymas yra priskirtinas išimtinei tarybos, o ne kolegijos kompetencijai (Vietos savivaldos įstatymo 16 str. 2 d. 6 p.) (b. l. 143-147), pareiškėjas Reglamento 42 straipsnio 4 dalies atitikties Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 6 punktui neprašė įvertinti (b. l. 1-8), todėl teisėjų kolegija dėl šio pareiškėjo argumento nepasisako.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Reglamento 29 straipsnio 5 dalyje numatyta kolegijos teisė nagrinėti administracijos direktoriaus įsakymų projektus bei Reglamento 42 straipsnio 4 dalyje numatyta kolegijos teisė sudaryti darbo grupes neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 3 daliai.
Dėl Reglamento 32 straipsnio 2 dalies ta apimtimi, kuria nustatyta, kad „kontrolės komiteto pirmininkas laikomas išrinktu, o jo pavaduotojas – paskirtu, jeigu už juos balsuoja visų tarybos narių dauguma“, bei Reglamento 38 straipsnio 2 dalies ta apimtimi, kuria nurodyta, jog „ekstremalių įvykių, atvejais <...> sprendimas laikomas priimtu už jį balsavus ne mažiau kaip 3/5 posėdyje dalyvavusių tarybos narių“, atitikties Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 daliai
Reglamento 32 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kontrolės komiteto pirmininkas laikomas išrinktu, o jo pavaduotojas – paskirtu, jeigu už juos balsuoja visų tarybos narių dauguma. Reglamento 38 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog ekstremalių įvykių, atitinkančių Vyriausybės patvirtintus kriterijus, atvejais meras turi teisę pateikti tarybai svarstyti klausimą ir siūlyti priimti sprendimą skubos tvarka. Tokiu atveju sprendimas laikomas priimtu už jį balsavus ne mažiau kaip 3/5 posėdyje dalyvavusių tarybos narių. Vyriausybės atstovas abejoja, ar šios Reglamento nuostatos neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 daliai, kurioje nurodyta, kad savivaldybės tarybos sprendimai priimami posėdyje dalyvaujančių tarybos narių balsų dauguma.
Teisėjų kolegija nurodo, jog Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnio 3 dalis nustato, kad komitetų, išskyrus kontrolės komitetą, pirmininkus ir jų pavaduotojus renka komitetų nariai. Kontrolės komiteto pirmininką savivaldybės tarybos mažumos (opozicijos) siūlymu, kontrolės komiteto pirmininko pavaduotoją mero siūlymu skiria savivaldybės taryba reglamento nustatyta tvarka. Jeigu savivaldybės tarybos mažuma (opozicija) nepasiūlo kontrolės komiteto pirmininko kandidatūros arba jeigu nėra paskelbta savivaldybės tarybos mažuma (opozicija), kontrolės komiteto pirmininką ir pirmininko pavaduotoją skiria savivaldybės taryba mero siūlymu. Teisėjų kolegija šiuo atveju nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog įtvirtinimas įstatyme, kad kontrolės komiteto pirmininkas ir jo pavaduotojas skiriami reglamento nustatyta tvarka rodo, kad tarybai yra suteikta teisė pasirinkti kontrolės komiteto pirmininko ir jo pavaduotojo skyrimo būdą, o kartu ir nustatyti, kokia balsų dauguma jis turi būti renkamas ar paskiriamas. Pabrėžtina, jog Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 dalis numato, kad savivaldybės tarybos sprendimai priimami posėdyje dalyvaujančių tarybos narių balsų dauguma, tačiau taip pat įstatymas expressis verbis numato ir šios taisyklės išimtis, pavyzdžiui, laikoma, kad meras išrinktas, o mero pavaduotojas paskirtas, jeigu už jų kandidatūras balsavo visų savivaldybės tarybos narių dauguma, meras, mero pavaduotojas prieš terminą netenka savo įgaliojimų savivaldybės tarybos sprendimu, jeigu už tai balsuoja visų savivaldybės tarybos narių dauguma (Vietos savivaldos įstatymo 19 str. 1, 2 d.). Šiuo atveju Vietos savivaldos įstatymas expressis verbis nenumato Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 dalies išimties. Teisėjų kolegijos vertinimu, Vietos savivaldos įstatymo nuostata, kad kontrolės komiteto pirmininko pavaduotoją mero siūlymu skiria savivaldybės taryba reglamento nustatyta tvarka, suteikia įgaliojimus nustatyti nurodytų asmenų skyrimo tvarką, procedūrą, bet ne jų išrinkimui reikalingą tarybos narių balsų skaičių. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog Reglamento 32 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad „kontrolės komiteto pirmininkas laikomas išrinktu, o jo pavaduotojas – paskirtu, jeigu už juos balsuoja visų tarybos narių dauguma“, prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 daliai, todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas yra keistinas.
Dėl Reglamento 38 straipsnio 2 dalies ta apimtimi, kuria nurodyta, jog „ekstremalių įvykių, atvejais <...> sprendimas laikomas priimtu už jį balsavus ne mažiau kaip 3/5 posėdyje dalyvavusių tarybos narių“, atitikties Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 daliai teisėjų kolegija nurodo, kad Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 7 dalis reglamentuoja sprendimų priėmimą ekstremalių situacijų metu. Ši įstatymo nuostata numato, jog ekstremalių įvykių, atitinkančių Vyriausybės patvirtintus kriterijus, atvejais meras turi teisę pateikti savivaldybės tarybai svarstyti klausimą ir siūlyti priimti sprendimą skubos tvarka. Pabrėžtina, jog ši teisės norma nenumato kitokios balsų daugumos, nei yra nurodyta Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 dalyje, tik yra pabrėžiama, jog ekstremalių įvykių, atitinkančių Vyriausybės patvirtintus kriterijus, atvejais meras turi teisę pateikti savivaldybės tarybai svarstyti klausimą ir siūlyti priimti sprendimą skubos tvarka. Šiuo atveju įstatymas suteikia teisę tam tikrus klausimus svarstyti būtent skubos tvarka, bet nenumato sprendimų tokių klausimų priėmimui kitokios balsų daugumos, nei yra numatyta Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 dalyje.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nurodo, jog pagrįstai pirmosios instancijos teismas pripažino, kad Reglamento 38 straipsnio 2 dalies nuostata, jog „ekstremalių įvykių, atitinkančių Vyriausybės patvirtintus kriterijus, atvejais meras turi teisę pateikti Tarybai svarstyti klausimą ir siūlyti priimti sprendimą skubos tvarka. Tokiu atveju sprendimas laikomas priimtu už jį balsavus ne mažiau kaip 3/5 posėdyje dalyvavusių Tarybos narių“ prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 daliai.
Dėl Reglamento 33 straipsnio 12 punkto ta apimtimi, kuria nustato, kad „taryba tvirtina visų komitetų išlaidų dydžius<...>. Lėšos tokių grupių darbui skiriamos pagal patvirtintą komiteto išlaidų sąmatą“, atitikties Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 daliai, 14 straipsniui, 16 straipsnio 2 bei 3 punktams, 19 straipsnio 14 daliai, 26 straipsnio 2 daliai, 30 straipsnio 2 dalies 7 punktui ir dėl Reglamento 33 straipsnio 12 punkto ta apimtimi, kuria nustato, kad „komitetai gali sudaryti darbo grupes, į kurias gali būti įrašyti davę sutikimą tarybos nariai, įmonių įstaigų ir organizacijų atstovai, ekspertai“, atitikties Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsniui bei 19 straipsnio 14 daliai
Reglamento 33 straipsnio 12 punkte nustatyta, kad mero teikimu taryba tvirtina visų komitetų išlaidų dydžius. Svarstytiniems klausimams parengti komitetai gali sudaryti darbo grupes, į kurias gali būti įrašyti davę sutikimą tarybos nariai, įmonių, įstaigų ir organizacijų atstovai, ekspertai. Lėšos tokių grupių darbui skiriamos pagal patvirtintą komiteto išlaidų sąmatą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas abejoja, ar Reglamento nuostatos ta apimtimi, kuria nustatoma, kad „taryba tvirtina visų komitetų išlaidų dydžius. Lėšos tokių grupių darbui skiriamos pagal patvirtintą komiteto išlaidų sąmatą“, neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 daliai, 14 straipsniui, 16 straipsnio 2 ir 3 punktams, 19 straipsnio 14 daliai, 26 straipsnio 2 daliai, 30 straipsnio 2 dalies 7 punktui.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Vietos savivaldos įstatymas nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nenumato papildomų išlaidų tarybos komitetams ir jų darbo grupėms. Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnyje, reglamentuojančiame tarybos komitetų veiklą, taip pat nėra numatytas atskiras finansavimas. Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalis numato, jog tarybos nariams, iš kurių yra sudarytas komitetas, gali būti skiriama išmoka, o 30 straipsnio 2 dalies 7 punktas įpareigoja savivaldybės administraciją atlikti sekretoriato, mero, tarybos narių finansinį, ūkinį ir materialinį aptarnavimą. Pabrėžtina, jog Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 14 dalis numato, kad savivaldybės tarybos posėdžiams, komitetams, merui aptarnauti, taip pat savivaldybės tarybos sprendimų projektams rengti, nagrinėti ir išvadų dėl savivaldybės tarybos sprendimų projektams rengti mero siūlymu gali būti steigiamas savivaldybės tarybos sekretoriatas. Sekretoriato finansinį, ūkinį ir materialinį aptarnavimą atlieka savivaldybės administracija. Savivaldybės taryba nustato atskirą sekretoriato išlaidų sąmatą. Sekretoriatas gali būti sudaromas iš mero politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų, karjeros valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis. Jeigu sekretoriatas nesudaromas, savo įgaliojimų laikui meras gali turėti politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų. Mero politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautoju negali būti tos savivaldybės tarybos narys. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog šiuo atveju įstatymas eksplicitiškai numato, kad sekretoriatas turi skirtingą statusą nei tarybos komitetas, sekretoriatas yra būtent skirtas inter alia aptarnauti komitetams.
Atsakovo argumentai, jog komitetai nėra asignavimų valdytojai ir lėšos jiems biudžete atskirai neplanuojamos ir neskiriamos ir komitetų patirtos išlaidos pagal tarybos patvirtintas sąmatas yra apmokamos iš tarybos sekretoriatui skirtų asignavimų, negali paneigti to, kad Vietos savivaldos įstatymas nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nenumato papildomų išlaidų tarybos komitetams ir jų darbo grupėms skyrimo. Atsakovo teiginiai, jog į komitetų išlaidas patenka ir sekretoriato darbuotojų, aptarnaujančių komitetus, darbo užmokestis, kitos būtinos išlaidos, kurios apmokamos iš tarybos sekretoriatui skirtų asignavimų, neturi esminės reikšmės vertinant nurodytos nuostatos teisėtumo, kadangi įstatymas expressis verbis leidžia steigti savivaldybės tarybos posėdžiams, komitetams, merui aptarnauti, taip pat savivaldybės tarybos sprendimų projektams rengti, nagrinėti ir išvadų dėl savivaldybės tarybos sprendimų projektams rengti mero siūlymu savivaldybės tarybos sekretoriatą, kurio būtent finansinį, ūkinį ir materialinį aptarnavimą atliktų savivaldybės administracija ir savivaldybės taryba nustatytų atskirą sekretoriato išlaidų sąmatą.
Šiuo atveju pažymėtina, jog Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktas reikalauja, kad savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai atitiktų įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus, todėl remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, jog Reglamento 33 straipsnio 12 punktas ta apimtimi, kuria nustato, kad „taryba tvirtina visų komitetų išlaidų dydžius<...>. Lėšos tokių grupių darbui skiriamos pagal patvirtintą komiteto išlaidų sąmatą“ prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 daliai, numatančiai teisėtumo principą, 14 straipsniui, įtvirtinančiam savivaldybės tarybos komitetų teisinį reglamentavimą, 19 straipsnio 14 daliai, 26 straipsnio 2 daliai, 30 straipsnio 2 dalies 7 punktui. Pabrėžtina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog nors pareiškėjas prašė ištirti nurodytos Reglamento nuostatos atitiktį Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 ir 3 punktams (šis straipsnis susideda iš 3 dalių, kurių 2 ir 3 dalyje yra punktai), nesant konkrečių pareiškėjo argumentų negalima nustatyti, kokių Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio nuostatų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams siekiama ištirti, ir jų teisėtumo netyrė.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas taip pat abejoja, ar Reglamento 33 straipsnio 12 punktas ta apimtimi, kuria nustato, kad „komitetai gali sudaryti darbo grupes, į kurias gali būti įrašyti davę sutikimą tarybos nariai, įmonių įstaigų ir organizacijų atstovai, ekspertai“, neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsniui bei 19 straipsnio 14 daliai. Teisėjų kolegija nurodo, jog Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnis reglamentuoja savivaldybės tarybos komitetų veiklos formas ir kompetencijos ribas. Šio įstatymo 14 straipsnio 6 dalis numato, jog komitetų darbe patariamojo balso teise reglamento nustatyta tvarka gali dalyvauti visuomenės atstovai – seniūnaičiai, ekspertai, valstybės tarnautojai ir kiti suinteresuoti asmenys. Vietos savivaldos įstatymas expressis verbis nenumato, kokiomis formomis šie asmenys gali dalyvauti komiteto veikloje ir nedraudžia sudaryti tokias darbo formas nustatyti taryboms, tik svarbu, kad būtų laikomasi įstatymų reikalavimų – kad šie asmenys komitetų darbe dalyvautų patariamojo balso teise.
Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo argumentu, jog Vietos savivaldos 14 straipsnio 6 dalyje nurodyta tvarka yra nustatyta Reglamento 33 straipsnio 14 dalyje, todėl taryba Reglamento 33 straipsnio 12 punkte nustatydama, kad svarstytiniems klausimams parengti komitetai gali sudaryti darbo grupes, į kurias gali būti įrašyti davę sutikimą tarybos nariai, įmonių, įstaigų ir organizacijų atstovai, ekspertai, siekė kitų nei Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnio 6 dalyje numatytų tikslų. Pabrėžtina, jog Reglamento 33 straipsnio 14 dalis numato atvejus, kai komiteto veikloje yra dalyvaujama patariamojo balso teise, tuo tarpu Reglamento 33 straipsnio 12 dalyje yra nurodoma apie darbo grupių steigimą ir negalima daryti išvados, kad Reglamento 33 straipsnio 12 dalies nuostata buvo siekiama kitų tikslų, nei numatyta Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnio 6 dalyje. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, darbo grupių steigimas gali būti siejamas su tam tikru ilgesniu laikotarpiu, skirtu atitinkamam klausimui svarstyti, ar tam tikru specialiu klausimu. Pabrėžtina, jog šiuo atveju pareiškėjas nepateikė pagrįstų argumentų, leidžiančių daryti priešingą išvadą dėl šios Reglamento nuostatos kitokio aiškinimo.
Teisėjų kolegija dėl nurodytos nuostatos atitikties Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 14 daliai nurodo, kad pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 14 dalis, numatanti, kad komitetams aptarnauti ir sprendimų projektams rengti gali būti steigiamas savivaldybės sekretoriatas, neeliminuoja seniūnaičių, ekspertų, valstybės tarnautojų ir kitų suinteresuotų asmenų teisės dalyvauti komiteto darbe, taip pat atsižvelgus į tai, kad, kaip buvo minėta, tokia teisė eksplicitiškai numatyta Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnio 6 dalyje.
Remiantis tuo, darytina išvada, jog pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Reglamento 33 straipsnio 12 punkte pasirinkta dalyvavimo Tarybos komiteto veikloje forma – darbo grupė – neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsniui bei 19 straipsnio 14 daliai.
Dėl Reglamento 37 straipsnio 5 dalies ta apimtimi, kuria nustatyta, jog „sąvoka „dalyvauja“ reiškia, kad tarybos narys yra užsiregistravęs <...>. Ši nuostata taikoma ir tuo atveju, kai tarybos narys neišsiregistravęs išvyksta iš dar nepasibaigusio posėdžio“, atitikties Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 1 daliai bei 26 straipsnio 1 daliai
Teisėjų kolegija pažymi, kad Reglamento 37 straipsnio 5 dalyje yra nustatyta, jog tarybos posėdžiai yra teisėti, jeigu juose dalyvauja išrinktų tarybos narių dauguma. Sąvoka „dalyvauja“ reiškia, kad tarybos narys yra užsiregistravęs Reglamento 6 straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka. Ši nuostata taikoma ir tuo atveju, kai tarybos narys neišsiregistravęs išvyksta iš dar nepasibaigusio posėdžio. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nurodytos nuostatos teisėtumą, nurodė, jog ši nuostata apimtimi, kuria nustatyta, jog „sąvoka „dalyvauja“ reiškia, kad tarybos narys yra užsiregistravęs <...>. Ši nuostata taikoma ir tuo atveju, kai tarybos narys neišsiregistravęs išvyksta iš dar nepasibaigusio posėdžio“, neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 1 daliai bei 26 straipsnio 1 daliai.
Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą Reglamento nuostatos dalį, teisinį reguliavimą, su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka.
Pažymėtina, jog Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 1 dalis numato, kad savivaldybės tarybos posėdžiai yra teisėti, jeigu juose dalyvauja išrinktų tarybos narių dauguma, o to paties įstatymo 26 straipsnio 1 dalis nustato, jog tarybos nariams, išskyrus merą ir mero pavaduotoją, už darbo laiką atliekant savivaldybės tarybos nario pareigas yra atlyginama (apmokama). Šis atlyginimas apskaičiuojamas pagal skelbiamą VMDU dydį atsižvelgiant į faktiškai dirbtą laiką, kurio trukmė patvirtinama reglamente nustatyta tvarka. Šio atlyginimo dydį nustato savivaldybės taryba. Teisėjų kolegija pažymi, jog Reglamento 37 straipsnio 5 dalyje numatyta, jog sąvoka „dalyvauja“ reiškia, kad tarybos narys yra užsiregistravęs Reglamento 6 straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka, taigi, siekiant įvertinti Reglamento 37 straipsnio 5 dalies nuostatos teisėtumą šios dvi nurodytos nuostatos turi būti taikomos kartu ir negali būti aiškinamos atsietai. Šiuo atveju Reglamento 6 straipsnio 7 dalyje yra numatyta, kad tarybos narys, atvykęs į posėdį, pasirašo registracijos lape. Išvykdamas posėdžiui nepasibaigus taip pat turi pasirašyti registracijos lape. Tarybos nariui pavėlavus į posėdį ar išvykus iki posėdžio pabaigos sekretoriato atsakingasis specialistas užrašo jo atvykimo laiką ar išvykimo laiką. Tačiau pažymėtina, jog, atsižvelgus į tai, kad Reglamento 37 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog ši nuostata taikoma ir tuo atveju, kai tarybos narys neišsiregistravęs išvyksta iš dar nepasibaigusio posėdžio, negalima daryti išvados, kad iš Reglamento 6 straipsnio 7 dalies nuostatos matyti, kad tarybos narys yra užsiregistravęs posėdžiui ir gali būti laikomas dalyvaujančiu jame tik tuo laiku, kai realiai dalyvauja tarybos posėdyje, kadangi Reglamento 37 straipsnio 5 dalyje yra expressis verbis numatyta, jog ši nuostata taikoma ir tuo atveju, kai tarybos narys neišsiregistravęs išvyksta iš dar nepasibaigusio posėdžio.
Teisėjų kolegijos vertinimu, toks reglamentavimas reiškia, kad tarybos nario dalyvavimas posėdyje yra siejamas su jo užsiregistravimu, bet ne išsiregistravimu, kadangi Reglamento 37 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog ši nuostata taikoma ir tuo atveju, kai tarybos narys neišsiregistravęs išvyksta iš dar nepasibaigusio posėdžio. Manytina, jog tarp Reglamento 37 straipsnio 5 dalies nuostatos, numatančios, kad ji yra taikoma ir tuo atveju, kai tarybos narys neišsiregistravęs išvyksta iš dar nepasibaigusio posėdžio, ir Reglamento 6 straipsnio 7 dalies, numatančios tarybos nario išsiregistravimą/išregistravimą iš tarybos posėdžio, yra prieštaravimas.
Šiuo atveju teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo teiginiais, kad Reglamento 37 straipsnio 5 dalis turėtų būti aiškinama taip, kad tarybos narys laikomas dalyvaujančiu tada, kai trumpam laikui išeina iš posėdžių salės, kadangi Reglamento 37 straipsnio 5 dalis šios aplinkybės aiškiai nenumato ir ji negali būti taip suprantama ir sistemiškai skaitant Reglamentą. Pažymėtina, jog, aiškinant Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 1 dalį bei 26 straipsnio 1 dalį sistemiškai, atsižvelgiant į dalyvavimo tarybos posėdyje tikslus, kad savivaldybės taryba savo įgaliojimus įgyvendina kolegialiai savivaldybės tarybos posėdžiuose (Vietos savivaldos įstatymo 12 str. 1 d.), darytina išvada, jog sąvoka „dalyvauja“ turi būti suprantama kaip tarybos nario realus dalyvavimas tarybos posėdyje. Tuo atveju, jeigu tarybos narys užsiregistruoja atvykęs į posėdį ir visam laikui iš jo išvyksta, tačiau neišsiregistruoja, nedalyvauja svarstant darbotvarkės klausimus, balsuojant laikytina, jog jis nedalyvauja posėdyje.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog Reglamento 37 straipsnio 5 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, jog „sąvoka „dalyvauja“ reiškia, kad tarybos narys yra užsiregistravęs <...>. Ši nuostata taikoma ir tuo atveju, kai tarybos narys neišsiregistravęs išvyksta iš dar nepasibaigusio posėdžio“, prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 1 daliai bei 26 straipsnio 1 daliai, todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas yra keistinas.
Dėl Reglamento 37 straipsnio 7 dalies ta apimtimi, kuria nurodyta, jog „tarybos posėdžio dalyvių registravimo tvarką bei elgesio posėdyje taisykles nustato meras“ atitikties Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 1 punktui, 20 straipsnio 2 daliai bei Viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 2 daliai
Reglamento 37 straipsnio 7 dalyje yra nurodyta, kad vietų skaičių gyventojams, įmonių, įstaigų, organizacijų bei žiniasklaidos priemonių atstovams ir tarybos posėdžio dalyvių registravimo tvarką bei elgesio posėdyje taisykles nustato meras. Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje nuomone, ši Reglamento nuostata prieštarauja VAĮ 6 straipsnio 2 daliai, numatančiai kad tik viešojo administravimo institucijos turi teisę priimti norminius administracinius aktus, reikalingus įstatymams ar kitiems teisės aktams įgyvendinti, taip pat Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 1 punktui, kuriame nustatyta, kad pagrindinės bendravimo su gyventojais formos ir būdai, užtikrinantys vietos savivaldos principų ir teisės įgyvendinimą bendruomenės interesais, turi būti numatytos Reglamente.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog analogiška nuostata jau buvo tirta teismuose. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A492-2649/2011 buvo tirta, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu 2009 m. liepos 1 d. patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos reglamento 37 straipsnio „Posėdžių organizavimas“ 5 sakinio nuostata „Tarybos posėdžio dalyvių registravimo tvarką bei elgesio taisykles posėdyje nustato meras“ neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 1 punktui bei VAĮ 6 straipsnio 2 dalies nuostatoms. Teismas šioje byloje nurodė, jog įpareigojimas merui nustatyti tarybos posėdžio dalyvių įregistravimo tvarką bei elgesio posėdyje taisykles nėra tapatus Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 1 punkte išimtinei savivaldybės kompetencijai priskiriamų pagrindinių bendravimo su gyventojais formų ir būdų nustatymui. Pabrėžė, jog merui pavesta ne nustatyti papildomas bendravimo su gyventojais formas ir būdus, bet organizuoti tarybos nustatyto bendravimo su gyventojais būdo – dalyvavimo tarybos posėdžiuose – įgyvendinimą, kuris pasireiškia kaip posėdžio dalyvių registravimo tvarka ir elgesio taisyklės. Nurodė, jog Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato, jog meras planuoja savivaldybės tarybos veiklą, nustato ir sudaro savivaldybės tarybos posėdžių darbotvarkes ir teikia savivaldybės tarybos sprendimų projektus, šaukia savivaldybės tarybos posėdžius ir jiems pirmininkauja, koordinuoja savivaldybės tarybos komitetų ir komisijų veiklą, pasirašo savivaldybės tarybos sprendimus ir posėdžių, kuriems pirmininkavo, protokolus. Taigi būtent savivaldybės merą įstatymas įpareigoja organizuoti savivaldybės tarybos darbą posėdžiuose, todėl per Reglamento 37 straipsnio „Posėdžių organizavimas“ nuostatą „Tarybos posėdžio dalyvių registravimo tvarką bei elgesio taisykles posėdyje nustato meras“ yra realizuojama Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta mero kompetencija. Taip pat šioje byloje teismas pažymėjo, jog merui pavesta ne nustatyti papildomas bendravimo su gyventojais formas ir būdus, bet organizuoti tarybos nustatyto bendravimo su gyventojais būdo – dalyvavimo tarybos posėdžiuose – įgyvendinimą, kuris pasireiškia kaip posėdžio dalyvių registravimo tvarka ir elgesio taisyklės. Šioje byloje teismas nenustatė norminio administracinio akto turiniui esminio būdingo požymio – privalomojo pobūdžio taisyklių, kuriomis adresatams būtų nustatomos kokios nors naujos pareigos ar suteikiamos teisės, todėl nurodė, jog ginčijama reglamento nuostata laikytina neturinčia norminio turinio ir neprieštaraujančia VAĮ 6 straipsnio 2 punktui. Šiuo atveju pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjo prašymas grindžiamas analogiškais motyvais, kaip ir buvo nurodyti išnagrinėtoje administracinėje byloje, ir vadovavosi suformuota teismų praktika ir nurodė, jog Reglamento 37 straipsnio 7 dalis ta apimtimi, kuria nurodyta, jog „tarybos posėdžio dalyvių registravimo tvarką bei elgesio posėdyje taisykles nustato meras“, neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 1 punktui, 20 straipsnio 2 daliai bei VAĮ įstatymo 6 straipsnio 2 daliai.
Dėl Reglamento 40 straipsnio 3 dalies ta apimtimi, kuria nustatyta, jog „balsuojant elektronine balsų skaičiavimo įranga, dalyvaujančiais balsavime laikomi tie tarybos nariai, kurie užsiregistravo elektroninėje balsavimo sistemoje paspausdami mygtuką „dalyvauju“, atitikties Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 daliai
Reglamento 40 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta, kad balsuojant elektronine balsų skaičiavimo įranga dalyvaujančiais balsavime laikomi tie tarybos nariai, kurie užsiregistravo elektroninėje balsavimo sistemoje paspausdami mygtuką „dalyvauju“. Tarybos sprendimai priimami posėdyje dalyvaujančių tarybos narių balsų dauguma, kuri skaičiuojama nuo balsavusiųjų „už“, „prieš“ arba „susilaikoma“ tarybos narių skaičiaus, išskyrus specialius įstatymų ir Reglamento numatytus atvejus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas manė, jog Reglamento 40 straipsnio 3 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, jog „balsuojant elektronine balsų skaičiavimo įranga, dalyvaujančiais balsavime laikomi tie tarybos nariai, kurie užsiregistravo elektroninėje balsavimo sistemoje paspausdami mygtuką „dalyvauju“, neatitinka Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 dalies. Pirmosios instancijos teismas sutiko su pareiškėjo argumentais ir nurodė, jog prašoma ištirti nuostata prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 daliai. Teisėjų kolegija nepritaria šiai pirmosios instancijos teismo išvadai.
Pabrėžtina, jog Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad savivaldybės tarybos posėdžiai yra teisėti, jeigu juose dalyvauja išrinktų tarybos narių dauguma, o to paties straipsnio 9 dalis numato, kad savivaldybės tarybos sprendimai yra priimami posėdyje dalyvaujančių tarybos narių balsų dauguma. Iš šių įstatyminių nuostatų matyti, kad savivaldybės tarybos priimti sprendimai yra laikomi teisėtais, kai jie atitinka šias sąlygas – posėdyje turi dalyvauti dauguma (ne mažiau kaip pusė) išrinktų tarybos narių, iš kurių dauguma (ne mažiau kaip pusė) turi pasisakyti teigiamai dėl svarstomo klausimo. Taigi tarybos nario apsisprendimas dėl svarstomo klausimo teigiamo ar neigiamo išsprendimo yra išreiškiamas balsavimo forma. Pažymėtina, jog Vietos savivaldos įstatymo 23 straipsnio 1 punktas numato tarybos nario pareigą dalyvauti savivaldybės tarybos posėdžiuose, tuo tarpu to paties straipsnio 4 punktas įtvirtina pareigą nebalsuoti savivaldybės tarybos ir jos komitetų posėdžiuose, kai jo balsavimas svarstomu klausimu prieštarauja Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymui. Be to, Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 dalyje yra numatyta, kad savivaldybės tarybos sprendimai yra priimami posėdyje dalyvaujančių tarybos narių balsų dauguma. Remiantis šių teisės normų sistemine analize darytina išvada, kad sąvokos „dalyvauti“ ir „balsuoti“ negali būti laikomos tapačiomis.
Teisėjų kolegijos vertinimu, Reglamento 40 straipsnio 3 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, jog „balsuojant elektronine balsų skaičiavimo įranga, dalyvaujančiais balsavime laikomi tie tarybos nariai, kurie užsiregistravo elektroninėje balsavimo sistemoje paspausdami mygtuką „dalyvauju“, siekiama atspindėti faktinį tarybos nario dalyvavimą tuo metu, kai yra balsuojama. Reglamento 40 straipsnio 3 dalies nuostata negali būti laikoma nederančia su Reglamento 37 straipsnio 5 dalimi, kadangi Reglamento 40 straipsnio 3 dalies nuostata apibrėžia, kokie tarybos nariai yra laikomi dalyvaujančiais balsavime. Pažymėtina, jog pareiškėjo teiginiai, kad Reglamento nuostata, numatanti, kad tarybos narių balsų dauguma skaičiuojama nuo poziciją pareiškusių (balsavusių) asmenų skaičiaus, yra nepagrįsta ir galimai prieštarauja įstatymų nuostatoms, yra nevertintina, kadangi pareiškėjas prašyme nekėlė reikalavimo vertinti šios nuostatos atitiktį aukštesnės galios teisės aktams.
Remiantis tuo, tuo kas išdėstyta, pripažįstama, kad Reglamento 40 straipsnio 3 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, jog „balsuojant elektronine balsų skaičiavimo įranga, dalyvaujančiais balsavime laikomi tie tarybos nariai, kurie užsiregistravo elektroninėje balsavimo sistemoje paspausdami mygtuką „dalyvauju“, neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 daliai ir atitinkamai pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje yra keistinas.
Dėl Reglamento 56 straipsnio 3 dalies ta apimtimi, kuria nustatyta, jog „sprendimas dėl tarybos paskirto vadovo ar pareigūno atleidimo ar atšaukimo priimamas slaptu balsavimu“, atitikties Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 daliai
Teisėjų kolegija nurodo, jog pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nors pareiškėjas prašė ištirti Reglamento 56 straipsnio 3 dalies atitiktį Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 daliai, pareiškėjo nurodyta nuostata yra išdėstyta ne Reglamento 56 straipsnio 3 dalyje, bet to paties straipsnio 4 dalyje ir todėl tyrė Reglamento 56 straipsnio 4 dalies atitiktį Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 daliai.
Pažymėtina, jog Reglamento 56 straipsnio 4 dalyje yra numatyta, kad sprendimas dėl tarybos paskirto vadovo ar pareigūno atleidimo ar atšaukimo priimamas slaptu balsavimu daugiau kaip pusės tarybos posėdyje dalyvaujančių tarybos narių balsų dauguma, jei taryba nenusprendžia kitaip. Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 dalyje yra numatyta, kad dėl savivaldybės tarybos posėdžiuose svarstomų klausimų balsuojama atvirai, išskyrus atvejus, kai renkamas meras, skiriamas mero pavaduotojas, savivaldybės administracijos direktorius, savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojai, sprendžiamas nepasitikėjimo meru, mero pavaduotojais, savivaldybės administracijos direktoriumi, savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojais klausimas. Slaptas balsavimas reglamente nustatyta tvarka galimas ir tais atvejais, kai skiriami kontrolės komiteto pirmininkas, kontrolės komiteto pirmininko pavaduotojas, administracinės komisijos pirmininkas, etikos komisijos pirmininkas, sprendžiamas nepasitikėjimo kontrolės komiteto pirmininku, kontrolės komiteto pirmininko pavaduotoju, administracinės komisijos pirmininku, etikos komisijos pirmininku klausimas. Šiuo atveju įvertinus į normos konstrukciją galima pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, jog įstatymų leidėjas yra sureguliavęs slapto balsavimo procedūros taikymą ir išsamiai nurodęs atvejus, kada slaptas balsavimas gali būti taikomas. Šiuo atveju Vietos savivaldos įstatymas expessis verbis nenumato tarybos teisės slaptą balsavimą taikyti ir atleidžiant ar atšaukiant kitus nei normoje išvardintus pareigūnus.
Atmestini kaip nepagrįsti atsakovo argumentai, kad tokio balsavimo būdo pasirinkimo galimybė (t. y. galimybė balsuoti slaptai) kyla iš Konstitucijos 120 straipsnio, numatančio, jog savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Teisėjų kolegija nurodo, jog nors Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad savivaldybės pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai, savivaldybių veikimo laisvė ir savarankiškumas yra sąlyginis, t. y. jų veikla kartu yra saistoma Konstitucijos bei įstatymuose apibrėžtos kompetencijos. Taigi savivaldybės organizuodamos valdymą, taip pat ir leisdamos administravimo aktus, savivaldybės teritorijoje privalo paisyti Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų. Be to, Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra konstatavęs, jog Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies nuostata, kad savivaldybės veikia laisvai ir savarankiškai, negali būti atsiejama nuo toje pačioje dalyje įtvirtintos nuostatos, kad savivaldybių veikimo laisvė ir savarankiškumas yra saistomi Konstitucijoje bei įstatymuose apibrėžtos kompetencijos (žr. Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimą, 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimą). Tačiau Lietuvos vyriausiais administracinis teismas yra nurodęs, jog tam tikros vietos savivaldos teisės gali nebūti įtvirtintos įstatyme eksplicitiškai, o išplaukti iš teisinio reguliavimo, teisės principų ir būti nustatytos implicitiškai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-617/2010). Šiuo atveju Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 dalies negalima aiškinti kaip suteikiančios numatyti papildomus atvejus, kai taryba tam tikrus sprendimus gali priimti slaptu balsavimu. Iš Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 dalies konstrukcijos darytina išvada, kad pagrindinė forma, kuria yra priimami savivaldybės tarybos sprendimai, yra atviras balsavimas, ir slaptas balsavimas gali būti taikomas išimtiniais, tik įstatyme numatytais atvejais. Taigi darytina išvada, jog slaptas balsavimas gali būti taikomas tik tais atvejais, kurie yra numatyti Vietos savivaldos įstatyme.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog Reglamento 56 straipsnio 4 dalies nuostata, kad „sprendimas dėl tarybos paskirto vadovo ar pareigūno atleidimo ar atšaukimo priimamas slaptu balsavimu ...“ ta apimtimi, kad nėra išvardinti Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 dalyje nurodyti pareigūnai, dėl kurių galima balsuoti slaptu balsavimu, prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 daliai.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nurodo, jog apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria teismas nurodė, kad Reglamento 5 straipsnio 3 dalies 3.3 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad „tarybos nario kreipimąsi, taip pat jo persiųstus rinkėjų pareiškimus, pasiūlymus ir skundus savivaldybės pareigūnai, kuriems jie adresuoti, privalo išnagrinėti ir atsakyti tarybos nariui ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo gavimo datos“, prieštarauja VAĮ 31 straipsniui, Reglamento 32 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad „kontrolės komiteto pirmininkas laikomas išrinktu, o jo pavaduotojas – paskirtu, jeigu už juos balsuoja visų tarybos narių dauguma“ neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 daliai, Reglamento 37 straipsnio 5 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, jog „sąvoka „dalyvauja“ reiškia, kad tarybos narys yra užsiregistravęs <...>. Ši nuostata taikoma ir tuo atveju, kai tarybos narys neišsiregistravęs išvyksta iš dar nepasibaigusio posėdžio“, neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 1 daliai bei 26 straipsnio 1 daliai, Reglamento 40 straipsnio 3 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, jog „balsuojant elektronine balsų skaičiavimo įranga, dalyvaujančiais balsavime laikomi tie tarybos nariai, kurie užsiregistravo elektroninėje balsavimo sistemoje paspausdami mygtuką „dalyvauju“, prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 daliai, panaikinti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti, nurodant, jog Reglamento 5 straipsnio 3 dalies 3.3 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad „tarybos nario kreipimąsi, taip pat jo persiųstus rinkėjų pareiškimus, pasiūlymus ir skundus savivaldybės pareigūnai, kuriems jie adresuoti, privalo išnagrinėti ir atsakyti tarybos nariui ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo gavimo datos“, neprieštarauja VAĮ 31 straipsniui, Reglamento 32 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad „kontrolės komiteto pirmininkas laikomas išrinktu, o jo pavaduotojas – paskirtu, jeigu už juos balsuoja visų tarybos narių dauguma“ prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 daliai, Reglamento 37 straipsnio 5 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, jog „sąvoka „dalyvauja“ reiškia, kad tarybos narys yra užsiregistravęs <...>. Ši nuostata taikoma ir tuo atveju, kai tarybos narys neišsiregistravęs išvyksta iš dar nepasibaigusio posėdžio“, prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 1 daliai bei 26 straipsnio 1 daliai, Reglamento 40 straipsnio 3 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, jog „balsuojant elektronine balsų skaičiavimo įranga, dalyvaujančiais balsavime laikomi tie tarybos nariai, kurie užsiregistravo elektroninėje balsavimo sistemoje paspausdami mygtuką „dalyvauju“, neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 daliai. Pripažinti, jog Reglamento 6 straipsnio 15 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, jog „ketvirčiui skiriamos lėšos gali būti naudojamos iki einamojo ketvirčio paskutinio mėnesio pabaigos“, prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 daliai. Likusią teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog ABTĮ 117 straipsnis numato, kad administracinio teismo sprendimas dėl norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu ir jo panaikinimo visais atvejais skelbiamas „Valstybės žiniose“, taip pat turi būti skelbiamas ir kitame spaudos leidinyje, kuriame oficialiai toks aktas buvo paskelbtas. Teismo sprendime gali būti nurodytas ir kitas leidinys, kuriame turi būti paskelbtas teismo sprendimas. Remiantis tuo, teisėjų kolegija nurodo, jog ši nutartis yra skelbtina leidinyje „Valstybės žinios“ ir laikraštyje „Vilniaus diena“ (b. l. 70).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 19 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. papildomo sprendimo dalis, kuriomis teismas pripažino prieštaraujančiu Viešojo administravimo įstatymo 31 straipsniui ir laikė panaikintu Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. 1-2070 1 punktu patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos veiklos reglamento 5 straipsnio 3 dalies 3.3 punktą, ta apimtimi, kuria nustatyta, kad „Tarybos nario kreipimąsi, taip pat jo persiųstus rinkėjų pareiškimus, pasiūlymus ir skundus Savivaldybės pareigūnai, kuriems jie adresuoti, privalo išnagrinėti ir atsakyti Tarybos nariui ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo gavimo datos“, pripažino neprieštaraujančiu Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 daliai Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. 1-2070 1 punktu patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos veiklos reglamento 32 straipsnio 2 dalį ta apimtimi, kuria nustatyta, kad „kontrolės komiteto pirmininkas laikomas išrinktu, o jo pavaduotojas – paskirtu, jeigu už juos balsuoja visų tarybos narių dauguma“, pripažino neprieštaraujančia Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 1 daliai bei 26 straipsnio 1 daliai Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. 1-2070 1 punktu patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos veiklos reglamento 37 straipsnio 5 dalį ta apimtimi, kuria nustatyta, jog „sąvoka „dalyvauja“ reiškia, kad tarybos narys yra užsiregistravęs <...>. Ši nuostata taikoma ir tuo atveju, kai tarybos narys neišsiregistravęs išvyksta iš dar nepasibaigusio posėdžio“, pripažino prieštaraujančia Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 daliai ir laikė panaikintu Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. 1-2070 1 punktu patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos veiklos reglamento 40 straipsnio 3 dalį ta apimtimi, kuria nustatyta, jog „balsuojant elektronine balsų skaičiavimo įranga, dalyvaujančiais balsavime laikomi tie Tarybos nariai, kurie užsiregistravo elektroninėje balsavimo sistemoje paspausdami mygtuką „dalyvauju“, panaikinti ir šią teismo sprendimo dalį pakeisti, nurodant, jog:
Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. 1-2070 1 punktu patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos veiklos reglamento 5 straipsnio 3 dalies 3.3 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad „tarybos nario kreipimąsi, taip pat jo persiųstus rinkėjų pareiškimus, pasiūlymus ir skundus savivaldybės pareigūnai, kuriems jie adresuoti, privalo išnagrinėti ir atsakyti tarybos nariui ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo gavimo datos“, neprieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 31 straipsniui;
Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. 1-2070 1 punktu patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos veiklos reglamento 6 straipsnio 15 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, jog „ketvirčiui skiriamos lėšos gali būti naudojamos iki einamojo ketvirčio paskutinio mėnesio pabaigos“, prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 daliai ir laikyti ją panaikinta;
Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. 1-2070 1 punktu patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos veiklos reglamento 32 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad „kontrolės komiteto pirmininkas laikomas išrinktu, o jo pavaduotojas – paskirtu, jeigu už juos balsuoja visų tarybos narių dauguma“, prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 daliai ir laikyti ją panaikinta;
Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. 1-2070 1 punktu patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos veiklos reglamento 37 straipsnio 5 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, jog „sąvoka „dalyvauja“ reiškia, kad tarybos narys yra užsiregistravęs <...>. Ši nuostata taikoma ir tuo atveju, kai tarybos narys neišsiregistravęs išvyksta iš dar nepasibaigusio posėdžio“, prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 1 daliai bei 26 straipsnio 1 daliai ir laikyti ją panaikinta;
Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. 1-2070 1 punktu patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos veiklos reglamento 40 straipsnio 3 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, jog „balsuojant elektronine balsų skaičiavimo įranga, dalyvaujančiais balsavime laikomi tie tarybos nariai, kurie užsiregistravo elektroninėje balsavimo sistemoje paspausdami mygtuką „dalyvauju“, neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 daliai.
Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Paskelbti šią nutartį leidinyje „Valstybės žinios“ ir laikraštyje „Vilniaus diena“.
Nutartis neskundžiama.