LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS CIVILINIO PROCESO KODEKSO 366 STRAIPSNIO 1 DALIES 9 PUNKTO IR 367 STRAIPSNIO PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XP-1036(2)
2006 m. rugsėjo 11 d. Nr. 875
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5-97; 2000, Nr. 86-2617; 2004, Nr. 165-6025) 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2006 m. liepos 21 d. sprendimą Nr. 1069, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Nepritarti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto ir 367 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo projektui Nr. XP-1036(2) (toliau vadinama – Įstatymo projektas) dėl šių priežasčių:
1. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyti projekto tikslai priėmus įstatymą nebūtų pasiekti. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad siūlomos nuostatos tikslas – užkirsti kelią procesiniams pažeidimams, kai kasacine tvarka išnagrinėjami klausimai nėra kasacijos objektas. Kasacinio skundo objektas yra apeliacinės instancijos teismo sprendimai ir nutartys (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (Žin., 2002, Nr. 36-1340) (toliau vadinama – Civilinio proceso kodeksas) 340 straipsnio 1 dalis), o pagal siūlomą Civilinio proceso kodekso 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto formuluotę Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras turėtų teisę paduoti prašymą atnaujinti procesą kasacine tvarka išnagrinėtoje byloje, kurioje pirmosios instancijos teismas padarė aiškią teisės normos taikymo klaidą.
Taip pat pažymėtina, kad Civilinio proceso kodekso 353 straipsnio, kurio Įstatymo projekte nesiūloma keisti, 2 dalyje įtvirtinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisė patikrinti teismo sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu peržengiant kasacinio skundo ribas, jeigu šito reikalauja viešasis interesas. Atsižvelgiant į Įstatymo projekto tikslus, neaišku, ar Įstatymo projekte buvo siekiama spręsti būtent su šios normos taikymu susijusias problemas.
2. Pagrindų Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui paduoti prašymą atnaujinti procesą išnagrinėtoje civilinėje byloje plėtimas nesuderinamas su civilinių bylų nagrinėjimo ir teismų sprendimų teisėtumo bei pagrįstumo kontrolės instancine sistema, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo funkcija formuoti vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (Žin., 1994, Nr. 46-851; 2002, Nr. 17-649) 23 straipsnio 2 dalis).
3. Vertinant Įstatymo projektą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijos aspektu, atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1994 m. vasario 14 d. nutarime (Žin., 1994, Nr. 13-221) pažymėjo, kad normos, nustatančios prokuroro teisę civiliniame procese prižiūrėti teisingumo vykdymą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 ir 109 straipsniams. Šiame nutarime taip pat atkreiptas dėmesys į tai, kad prokuroras negali turėti daugiau procesinių teisių, negu įstatymas jų suteikia ieškovui. Priešingu atveju būtų pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio nuostata, kad įstatymui ir teismui visi asmenys lygūs.
4. Europos žmogaus teisių teismas, aiškindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (Žin., 1995, Nr. 40-987) 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę į teisingą teismą (Europos žmogaus teisių teismo 1999 m. spalio 28 d. sprendimas Brumărescu prieš Rumuniją byloje, 2002 m. liepos 25 d. sprendimas Sovtransavto Holding prieš Ukrainą byloje), pripažino, jog nacionaliniuose teisės aktuose numatyta galimybė peržiūrėti įsiteisėjusius aukščiausiojo teismo sprendimus generalinio prokuroro (ar jo pavaduotojų) teikimu pažeidžia teisę į teisingą teismą. Pagal Europos žmogaus teisių teismo praktiką vienas iš teisės viršenybės principo aspektų – teisinio tikrumo principas, kuris, be kita ko, reiškia, kad teismo galutinis ir neskundžiamas sprendimas neturėtų būti vėliau peržiūrimas. Bet kokie pagrindai peržiūrėti įsiteisėjusį teismo sprendimą turi būti formuluojami tik kaip išimtis, vertinami siaurinamai ir turi būti proporcingi siekiamam tikslui.