Byla Nr

Byla Nr. 28/08

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO

NUTARIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ATOMINĖS ELEKTRINĖS ĮSTATYMO 10 STRAIPSNIO 1 DALIES (2008 M. VASARIO 1 D. REDAKCIJA) NUOSTATŲ IR 11 STRAIPSNIO (2008 M. VASARIO 1 D. REDAKCIJA) 1 DALIES 1 PUNKTO ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2009 m. kovo 2 d.

Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Seimo Pirmininko pavaduotojui Raimondui Šukiui, Seimo nariui Juliui Veselkai,

suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovei Seimo narei Birutei Vėsaitei,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2009 m. sausio 27–28 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 28/08 pagal pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. rugsėjo 22 d. nutarimo Nr. X-1729 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo 8, 10, 11, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ 1 straipsnyje išdėstytą prašymą ištirti:

– ar Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo 8, 10, 11, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, keičianti Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalį ir „numatanti vienintelį nacionalinio investuotojo veiklos tikslą, kad „nacionalinis investuotojas – Lietuvos Respublikoje įregistruotas, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus neribotam laikui įsteigtas ir veikiantis savarankiškas privatus juridinis asmuo, kurio veiklos tikslas yra socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams“, ir neįteisinanti vartotojų teisių gynimo“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 5 daliai;

– ar Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo 8, 10, 11, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, kuria keičiama įstatymo 10 straipsnio 1 dalis ir kurioje numatyta „Nacionalinis investuotojas yra nacionalinė elektros energetikos bendrovė, per savo dukterines įmones valdanti pagrindinę Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos dalį – elektros energijos perdavimo ir skirstomuosius tinklus. Siekdamas savo veiklos tikslo, nacionalinis investuotojas privačios iniciatyvos pagrindu dalyvauja įgyvendinant naujos atominės elektrinės statybos projektą Lietuvoje, taip pat Elektros energetikos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka statant Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos jungtis su Lenkijos Respublikos ir Švedijos Karalystės elektros energetikos sistemomis“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 3, 4 dalims;

– ar Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo 8, 10, 11, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 3 straipsnyje išdėstytas keičiamojo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1 punktas, įtvirtinantis, kad „Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama šio įstatymo 10 straipsnio nuostatas, turi teisę derėtis su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku dėl nacionalinio investuotojo steigimo ir visų ar dalies tokiam akcininkui nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės „VST“ akcijų, sudarančių daugiau kaip 2/3 akcinės bendrovės „VST“ akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, investavimo ir dėl naujų išleidžiamų nacionalinio investuotojo akcijų įsigijimo“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai, 29 straipsniui.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

1. Pareiškėjas – Seimas 2008 m. rugsėjo 22 d. priėmė nutarimą Nr. X-1729 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo 8, 10, 11, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kurio 1 straipsnyje yra išdėstytas prašymas Konstituciniam Teismui ištirti:

– ar Atominės elektrinės įstatymo 8, 10, 11, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, keičianti Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalį ir „numatanti vienintelį nacionalinio investuotojo veiklos tikslą, kad „nacionalinis investuotojas – Lietuvos Respublikoje įregistruotas, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus neribotam laikui įsteigtas ir veikiantis savarankiškas privatus juridinis asmuo, kurio veiklos tikslas yra socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams“, ir neįteisinanti vartotojų teisių gynimo“, neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 5 daliai;

– ar Atominės elektrinės įstatymo 8, 10, 11, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, kuria keičiama įstatymo 10 straipsnio 1 dalis ir kurioje numatyta „Nacionalinis investuotojas yra nacionalinė elektros energetikos bendrovė, per savo dukterines įmones valdanti pagrindinę Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos dalį – elektros energijos perdavimo ir skirstomuosius tinklus. Siekdamas savo veiklos tikslo, nacionalinis investuotojas privačios iniciatyvos pagrindu dalyvauja įgyvendinant naujos atominės elektrinės statybos projektą Lietuvoje, taip pat Elektros energetikos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka statant Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos jungtis su Lenkijos Respublikos ir Švedijos Karalystės elektros energetikos sistemomis“, neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 3, 4 dalims;

– ar Atominės elektrinės įstatymo 8, 10, 11, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 3 straipsnyje išdėstytas keičiamojo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1 punktas, įtvirtinantis, kad „Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama šio įstatymo 10 straipsnio nuostatas, turi teisę derėtis su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku dėl nacionalinio investuotojo steigimo ir visų ar dalies tokiam akcininkui nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės „VST“ akcijų, sudarančių daugiau kaip 2/3 akcinės bendrovės „VST“ akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, investavimo ir dėl naujų išleidžiamų nacionalinio investuotojo akcijų įsigijimo“, neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai, 29 straipsniui.

Pareiškėjo – Seimo prašymas Konstituciniame Teisme gautas 2008 m. spalio 6 d.

2. Konstitucinis Teismas 2008 m. spalio 8 d. sprendimu „Dėl pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. rugsėjo 22 d. nutarime Nr. X-1729 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo 8, 10, 11, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ išdėstyto prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo 10 ir 11 straipsnių (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, priėmimo“ nutarė priimti Seimo 2008 m. rugsėjo 22 d. nutarime išdėstytą prašymą ištirti, ar:

– Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostata „Nacionalinis investuotojas – Lietuvos Respublikoje įregistruotas, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus neribotam laikui įsteigtas ir veikiantis savarankiškas privatus juridinis asmuo, kurio veiklos tikslas yra socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams“ tuo aspektu, kad vienintelis nacionalinio investuotojo tikslas yra socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams ir neįteisintas vartotojų teisių gynimas, neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 5 daliai;

– Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostata „Nacionalinis investuotojas yra nacionalinė elektros energetikos bendrovė, per savo dukterines įmones valdanti pagrindinę Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos dalį – elektros energijos perdavimo ir skirstomuosius tinklus. Siekdamas savo veiklos tikslo, nacionalinis investuotojas privačios iniciatyvos pagrindu dalyvauja įgyvendinant naujos atominės elektrinės statybos projektą Lietuvoje, taip pat Elektros energetikos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka statant Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos jungtis su Lenkijos Respublikos ir Švedijos Karalystės elektros energetikos sistemomis“ tuo aspektu, kad sukuriamas nacionalinis investuotojas, kaip savininkas, savo rankose sutelks pagrindinę elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo, eksporto, importo dalį, neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 3, 4 dalims;

– Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 dalies 1 punktas, kuriame nustatyta, kad „Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama šio įstatymo 10 straipsnio nuostatas, turi teisę derėtis su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku dėl nacionalinio investuotojo steigimo ir visų ar dalies tokiam akcininkui nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės „VST“ akcijų, sudarančių daugiau kaip 2/3 akcinės bendrovės „VST“ akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, investavimo ir dėl naujų išleidžiamų nacionalinio investuotojo akcijų įsigijimo“, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 4 daliai.

3. Konstitucinio Teismo pirmininko pranešimas dėl minėto prašymo priėmimo 2008 m. spalio 11 d. buvo oficialiai paskelbtas „Valstybės žiniose“ (Žin., 2008, Nr. 117-4457). Nuo tos dienos iki bus paskelbtas Konstitucinio Teismo nutarimas šioje konstitucinės justicijos byloje yra sustabdytas Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija; Žin., 2008, Nr. 19-674), 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija; Žin., 2008, Nr. 19-674) 1 dalies 1 punkto galiojimas atitinkama apimtimi.

Pareiškėjo – Seimo prašymas grindžiamas šiais argumentais.

1. Ginčijamoje Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostatoje „Nacionalinis investuotojas – Lietuvos Respublikoje įregistruotas, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus neribotam laikui įsteigtas ir veikiantis savarankiškas privatus juridinis asmuo, kurio veiklos tikslas yra socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams“ įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo, pasak pareiškėjo, yra numatytas vienintelis nacionalinio investuotojo tikslas – socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams ir neįteisintas vartotojų teisių gynimas, gali prieštarauti Konstitucijos 46 straipsnio 5 daliai, juolab kad Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo priedėlio I dalies 4 skyriaus dalyje „Ekonominė politika“ energetikos sektorius pavadintas strategiškai svarbiu nacionaliniam saugumui ūkio sektoriumi. Vadinasi, pasak pareiškėjo, vartotojų teisių nepažeidžiančių elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo ir tiekimo užtikrinimas turi ypatingą reikšmę Lietuvos ūkiui bei gyventojams – elektros energijos vartotojams.

2. Ginčijamoje Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostatoje „Nacionalinis investuotojas yra nacionalinė elektros energetikos bendrovė, per savo dukterines įmones valdanti pagrindinę Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos dalį – elektros energijos perdavimo ir skirstomuosius tinklus. Siekdamas savo veiklos tikslo, nacionalinis investuotojas privačios iniciatyvos pagrindu dalyvauja įgyvendinant naujos atominės elektrinės statybos projektą Lietuvoje, taip pat Elektros energetikos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka statant Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos jungtis su Lenkijos Respublikos ir Švedijos Karalystės elektros energetikos sistemomis“ įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo, pasak pareiškėjo, numatoma sukurti tokį nacionalinį investuotoją, kuris, kaip savininkas, savo rankose sutelks pagrindinę elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo, eksporto, importo dalį, gali prieštarauti Konstitucijos 46 straipsnio 3 ir 4 dalims, juolab kad pagal Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo priedėlio I dalies 4 skyriaus dalį „Ekonominė politika“ strategiškai svarbiame nacionaliniam saugumui ūkio sektoriuje draudžiama dominuoti vienam investuotojui.

Pareiškėjas taip pat pažymi, kad Seimas yra ratifikavęs Lisabonos sutartį, iš dalies keičiančią Europos Sąjungos sutartį ir Europos bendrijos steigimo sutartį, kurios 176a straipsnio pirmosios dalies a punkte nurodyta: „1. Kuriant vidaus rinką ar jai veikiant ir atsižvelgiant į poreikį išsaugoti ir gerinti aplinką, Sąjungos energetikos politika, vadovaujantis valstybių narių solidarumu, siekiama: a) užtikrinti energijos rinkos veikimą; <...>.“

3. Pareiškėjo teigimu, Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 dalies 1 punkte nustatytu reguliavimu („Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama šio įstatymo 10 straipsnio nuostatas, turi teisę derėtis su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku dėl nacionalinio investuotojo steigimo ir visų ar dalies tokiam akcininkui nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės „VST“ akcijų, sudarančių daugiau kaip 2/3 akcinės bendrovės „VST“ akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, investavimo ir dėl naujų išleidžiamų nacionalinio investuotojo akcijų įsigijimo“) valstybė sudarė galimybę kurti nacionalinį investuotoją be konkurso ir nesilaikant sąžiningos konkurencijos principo, nes buvo pasirinkta vienintelė partnerė – akcinė bendrovė „VST“ ir jai nustatytos išimtinės teisės, t. y. įstatymu įtvirtintas nevienodas teisinis ūkio subjektų reguliavimas. Toks teisinis reguliavimas, pasak pareiškėjo, gali prieštarauti Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 4 daliai, juolab kad pagal Konstitucinio Teismo doktriną valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, privalo paisyti konstitucinio ūkio subjektų lygiateisiškumo reikalavimo, tiesiogiai susijusio su Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintu visų asmenų lygiateisiškumo principu, antraip ūkinės veiklos teisinis reguliavimas nebūtų laikomas tarnaujančiu bendrai tautos gerovei.

III

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovės Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkės B. Vėsaitės ir buvusios suinteresuoto asmens – Seimo atstovės Ūkio ministerijos Teisės ir viešųjų pirkimų departamento direktorės N. Pažūsienės (Seimo Pirmininko 2009 m. sausio 12 d. potvarkiu Nr. PP-13 N. Pažūsienė neteko įgaliojimų atstovauti Seimui šioje konstitucinės justicijos byloje) rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad pareiškėjo argumentai dėl ginčijamų teisės aktų prieštaravimo Konstitucijai yra nepagrįsti.

1. Suinteresuoto asmens atstovių pozicija dėl Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostatos „Nacionalinis investuotojas – Lietuvos Respublikoje įregistruotas, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus neribotam laikui įsteigtas ir veikiantis savarankiškas privatus juridinis asmuo, kurio veiklos tikslas yra socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams“ tuo aspektu, kad vienintelis nacionalinio investuotojo tikslas yra socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams ir neįteisintas vartotojų teisių gynimas, atitikties Konstitucijos 46 straipsnio 5 daliai grindžiama šiais argumentais.

1.1. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovė B. Vėsaitė paaiškino, kad ginčijama nuostata formaliai yra konstatuotas nacionalinio investuotojo statusas. Nacionalinis investuotojas yra privatus juridinis asmuo, jis nėra valstybės institucija, kuriai priskirtinos vartotojų teisių gynimo funkcijos. Dėl šios priežasties nėra aišku, kokį galimą vartotojų teisių pažeidimą ir atitinkamai teisinio reguliavimo trūkumą ginčijamoje nuostatoje įžvelgė Seimas.

Atominės elektrinės įstatymas yra specialusis įstatymas, skirtas jo 1 straipsnyje nurodytam konkrečiam tikslui – naujos atominės elektrinės projekto įgyvendinimo nuostatoms nustatyti, teisinėms, finansinėms ir organizacinėms prielaidoms įgyvendinti naujos atominės elektrinės projektą sudaryti. Atominės elektrinės įstatymo paskirtis ir tikslas nėra vartotojų teisių gynimas. Vartotojų teisių ir interesų gynimą reglamentuoja kiti teisės aktai, kurių veikimas ginčijama nuostata nepakeistas.

Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostata, kurioje numatyta, kad nacionalinis investuotojas sieks naudos sau ir savo akcininkams, savaime neprieštarauja Konstitucijai. Naudos siekimas yra esminė pagal Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalį saugomos asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos prielaida. Suinteresuoto asmens atstovė atkreipė dėmesį į tai, kad ginčijamoje nuostatoje reikalaujama naudos siekimo tikslą įgyvendinti socialiai atsakingai. Be to, Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikai nuosavybės teise turi priklausyti akcijų paketas, sudarantis daugiau kaip 1/2 nacionalinio investuotojo akcijų ir balsų nacionalinio investuotojo visuotiniame akcininkų susirinkime. Ši nuostata yra papildomas saugiklis, užtikrinantis, kad nacionalinis investuotojas savo veiklą vykdys socialiai atsakingai.

1.2. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovės N. Pažūsienės nuomone, Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalis neturėtų būti aiškinama kaip nustatanti pareigą įstatymų leidėjui kiekviename priimame įstatyme nustatyti vartotojų interesų gynimo priemones ar vartotojų interesų apsaugą užtikrinančias valstybės institucijas. Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nėra įtvirtinta konkrečių vartotojų teisių gynimo priemonių, nes jos įtvirtintos kituose Lietuvos Respublikos teisės aktuose: bendrąją vartotojų teisių ir interesų apsaugą užtikrina Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas ir Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymas; elektros energetikos sektoriuje vartotojų teisių ir interesų apsaugą užtikrina specialusis įstatymas – Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymas. Šiuose teisės aktuose įtvirtintos vartotojų teisių gynimą ir apsaugą užtikrinančios nuostatos nebuvo pakeistos ar panaikintos.

Ginčijama Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostata neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 5 daliai. Naudos siekimu yra pagrįsta rinkos ekonomika. Teisė siekti naudos kyla iš Konstitucijos 46 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų; be naudos siekimo elemento neįmanoma ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva. Tai, kad privataus juridinio asmens veikloje siekiama naudos, savaime nepaneigia to, kad tokia veikla realizuojamos visuomenei naudingos ūkinės pastangos bei iniciatyva. Kad naudos siekio įgyvendinimas būtų suderinamas su Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalimi, užtikrina Elektros energetikos įstatymo nuostatos, Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostata, kurioje numatyta, kad naudos sau ir savo akcininkams nacionalinis investuotojas sieks socialiai atsakingai. Tai, kad nacionalinis investuotojas sieks savo tikslų socialiai atsakingai, užtikrina ir Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 2 dalies nuostata, kurioje nustatyta, kad Lietuvos Respublikai nuosavybės teise turi priklausyti akcijų paketas, sudarantis daugiau kaip 1/2 nacionalinio investuotojo akcijų ir balsų nacionalinio investuotojo visuotiniame akcininkų susirinkime.

Ginčijama nuostata turėtų būti vertinama visos Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (įtvirtinančios nacionalinio investuotojo statusą ir pagrindinius veiklos tikslus) kontekste. Atsižvelgiant į Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalį, pareiga užtikrinti vartotojų teisių gynimą negali būti perkeliama privatiems juridiniams asmenims.

2. Suinteresuoto asmens atstovių pozicija dėl Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostatos „Nacionalinis investuotojas yra nacionalinė elektros energetikos bendrovė, per savo dukterines įmones valdanti pagrindinę Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos dalį – elektros energijos perdavimo ir skirstomuosius tinklus. Siekdamas savo veiklos tikslo, nacionalinis investuotojas privačios iniciatyvos pagrindu dalyvauja įgyvendinant naujos atominės elektrinės statybos projektą Lietuvoje, taip pat Elektros energetikos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka statant Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos jungtis su Lenkijos Respublikos ir Švedijos Karalystės elektros energetikos sistemomis“ tuo aspektu, kad sukuriamas nacionalinis investuotojas, kaip savininkas, savo rankose sutelks pagrindinę elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo, eksporto, importo dalį, atitikties Konstitucijos 46 straipsnio 3, 4 dalims grindžiama šiais argumentais.

2.1. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovė B. Vėsaitė rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad prieš priimant Atominės elektrinės įstatymą buvo analizuojami įvairūs naujos atominės elektrinės statybos projekto įgyvendinimo būdai, įskaitant tiesioginį valstybės dalyvavimą ir (arba) projekto įgyvendinimą vien valstybės kontroliuojamų akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ ir akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų pajėgumais. Kaip parodė ekspertų atliktas Atominės elektrinės įstatymo projekto vertinimas, valstybės kontroliuojamos akcinė bendrovė „Lietuvos energija“ ir akcinė bendrovė Rytų skirstomieji tinklai yra ekonomiškai nepajėgios įgyvendinti tokio masto projektą, o tiesioginis valstybės dalyvavimas šiame projekte galėtų būti traktuojamas kaip valstybės pagalba, kuriai Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktuose yra nustatyti nemaži apribojimai. Dėl šios priežasties – tai pagrindžia išsamūs ekonominiai skaičiavimai – tik nacionalinio investuotojo, formuojamo akcinės bendrovės „Lietuvos energija“, akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų ir akcinės bendrovės „VST“ pagrindu, alternatyva buvo ekonomiškai gyvybinga ir tinkama Atominės elektrinės įstatyme nurodytiems strateginiams Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos vystymo tikslams pasiekti. Pastačius naują atominę elektrinę bei sujungus Lietuvos, Lenkijos ir Švedijos elektros energetikos sistemas būtų sustiprinta Lietuvos energetinis saugumas ir energetinė nepriklausomybė.

Pagal Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostatas nacionaliniam investuotojui nesuteikiama jokių išimtinių teisių. Dėl to, kad sukuriamas nacionalinis investuotojas ir jis dalyvaus valdant atominę elektrinę statysiančią įmonę, nėra varžomos kitų ūkio subjektų teisės vykdyti analogišką veiklą, t. y. veiklą, susijusią su naujos atominės elektrinės projektavimu, statyba, plėtra, atnaujinimu, pakeitimu, remontu, valdymu, naudojimu ir (arba) priežiūra bei elektros energetikos sistemos jungčių statyba. Pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus analogišką veiklą gali vykdyti visi ūkio subjektai, atitinkantys teisės aktuose nustatytas sąlygas ir reikalavimus.

Sukūrusi nacionalinį investuotoją, valstybė išlaikė elektros energijos perdavimo tinklų operatorės akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ ir elektros energijos skirstomųjų tinklų operatorės akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų kontrolę. Dėl nacionalinio investuotojo sukūrimo padėtis atitinkamose rinkose, kiek tai susiję su šių įmonių veikla, iš esmės nepasikeitė. Esminis pasikeitimas, įvykęs dėl nacionalinio investuotojo sukūrimo, yra tas, kad pasikeitė akcinės bendrovės „VST“ kontrolė. Sukūrus nacionalinį investuotoją, privataus asmens (akcininko) įgyvendintą kontrolę pakeitė valstybės kontrolė. Nepaisant tokio elektros energiją skirstančių įmonių kontrolės konsolidavimo, nacionalinio investuotojo sukūrimas negali būti traktuojamas kaip sudarantis prielaidas monopolizuoti gamybą ar rinką bei ribojantis sąžiningos konkurencijos laisvę. Rinkos monopolizavimo arba sąžiningos konkurencijos ribojimo problema galėtų kilti, jei į vieną ūkio subjektų grupę būtų sujungiami keli nepriklausomi ir tarpusavyje konkuruojantys ūkio subjektai. Tokiu atveju rinkoje sumažėtų konkurencija, t. y. kiltų rinkos monopolizavimo ir konkurencijos ribojimo grėsmė. Akcinės bendrovės „VST“ ir akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų, kaip skirstomuosius tinklus eksploatuojančių įmonių, veiklos ypatumas tas, kad kiekviena iš jų iš esmės yra vienintelė skirstomųjų tinklų operatorė atitinkamoje rinkoje. Tai reiškia, kad tarpusavyje šios įmonės tiesiogiai nekonkuruoja. Dėl šios priežasties, sukūrus nacionalinį investuotoją, konkurencija elektros energijos skirstymo paslaugų rinkose nesikeičia, taip pat neatsiranda prielaidų kilti tokioms pasekmėms kaip rinkos monopolizavimas ar sąžiningos konkurencijos ribojimas. Tuo tarpu elektros energijos tiekimo veikla nėra monopolinė, jos gali imtis kiekvienas asmuo, gavęs atitinkamą licenciją.

Suinteresuoto asmens atstovė atkreipė dėmesį ir į užsienio valstybių (Austrijos, Čekijos, Estijos) patirtį, patvirtinančią tendenciją elektros energijos gamybą, perdavimą ir skirstymą konsoliduoti vienoje įmonėje.

2.2. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovė N. Pažūsienė paaiškino, kad pastačius naują atominę elektrinę bei sujungus Lietuvos, Lenkijos ir Švedijos elektros energetikos sistemas būtų sustiprinta Lietuvos energetinis (kartu ir nacionalinis) saugumas ir energetinė nepriklausomybė. Buvo svarstomos kelios galimos naujos atominės elektrinės ir elektros energetikos sistemos jungčių statybos projektų įgyvendinimo alternatyvos; nepriklausomo eksperto atliktas Atominės elektrinės įstatymo projekto vertinimas parodė, kad kitų ekonomiškai pagrįstų alternatyvų, t. y. nesukuriant nacionalinio investuotojo, įgyvendinti naujos atominės elektrinės ir elektros energetikos sistemos jungčių statybos projektus nėra. Buvo nustatyta, kad sujungus tris elektros sektoriaus įmones naujoji įmonių grupė būtų finansiškai pajėgi inicijuoti ir įgyvendinti naujos atominės elektrinės ir elektros energetikos sistemos jungčių investicinius projektus.

Ginčijama Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostata nėra nustatomas monopolis, t. y. nacionaliniam investuotojui nėra suteikiamos išimtinės teisės ar privilegijos, dėl kurių galėtų būti diskriminuojami kiti ūkio subjektai ir ribojama jų ūkinė laisvė elektros energijos gamybos, perdavimo ar skirstymo srityje. Pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus elektros energiją gaminti gali visi ūkio subjektai, atitinkantys teisės aktuose (inter alia Elektros energetikos, Branduolinės energijos įstatymuose) nustatytas sąlygas ir reikalavimus. Ginčijama Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostata elektros energijos gamyba nemonopolizuojama.

Ginčijama Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostata elektros energetikos sistemos jungčių statyba nėra monopolizuojama. Tai pagrindžia Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 9 dalies nuostata, kurioje numatyta, kad nacionaliniam investuotojui Atominės elektrinės įstatymu nėra suteikiamos išskirtinės teisės kitų asmenų atžvilgiu įgyvendinti Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos jungčių su Lenkijos ir Švedijos elektros energetikos sistemomis statybos projektus.

Nacionalinio investuotojo formavimas elektros energijos perdavimo veiklą vykdančios akcinės bendrovės „Lietuvos energija“, skirstomųjų tinklų operatorių akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų ir akcinės bendrovės „VST“ pagrindu neturėtų būti vertinamas kaip rinkos monopolizavimas ar konkurencijos ribojimas dėl dviejų pagrindinių priežasčių:

1) Sukūrus nacionalinį investuotoją, pasikeitė Lietuvos elektros energetikos bendrovių akcininkų struktūra ir kontrolė, tačiau tai neturi įtakos elektros energijos perdavimo ir paskirstymo paslaugų rinkoms. Iki nacionalinio investuotojo sukūrimo Lietuvos Respublika kontroliavo akcinę bendrovę „Lietuvos energija“ (elektros energijos perdavimas) ir akcinę bendrovę Rytų skirstomuosius tinklus (elektros energijos paskirstymas atitinkamoje Lietuvos dalyje). Sukūrus nacionalinį investuotoją, Lietuvos Respublika kontroliuoja ir nacionalinį investuotoją, turėdama akcijų ir balsų daugumą, ir nacionalinio investuotojo dukterines įmones – akcinę bendrovę „Lietuvos energija“ ir akcinę bendrovę Rytų skirstomuosius tinklus. Nacionalinio investuotojo sukūrimas neturėjo jokios įtakos šių dviejų įmonių padėčiai elektros energijos perdavimo ir skirstymo rinkose. Be to, kadangi akcinė bendrovė „Lietuvos energija“ yra vienintelė Lietuvoje elektros energijos perdavimo paslaugas teikianti bendrovė, nacionalinio investuotojo sukūrimas neturėjo jokios įtakos ir elektros energijos perdavimo veiklai, t. y. jos nemonopolizavo. Akcinė bendrovė „VST“ ir akcinė bendrovė Rytų skirstomieji tinklai (kurios tiesiogiai niekada nekonkuravo) valdo elektros energijos skirstomuosius tinklus, esančius skirtingose geografinėse teritorijose, todėl išskirtinos dvi atskiros rinkos. Kiekviena šių įmonių yra vienintelė tokio pobūdžio įmonė, veikianti atitinkamoje teritorijoje; dėl šios priežasties nacionalinio investuotojo sukūrimas bei akcinės bendrovės „VST“ ir akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų kontrolės konsolidavimas neturi jokios įtakos jų padėčiai atitinkamose elektros energijos skirstymo paslaugų rinkose.

2) Elektros energetikos įstatymo 32 ir 40 straipsniai įgyvendina 2003 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2003/54/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančioje Direktyvą 96/92/EB, numatytą elektros energetikos vidaus rinkos veikimo modelį. Elektros energetikos įstatymo 32 straipsnyje yra įtvirtintas veiklos rūšių, bet ne nuosavybės išskyrimo principas, o 40 straipsnyje nustatyti elektros energijos rinkos liberalizavimo etapai. Nacionalinio investuotojo sukūrimu nesudaroma prielaidų sujungti veiklos rūšis, t. y. elektros energijos gamybą, perdavimą ir paskirstymą.

Paaiškinimuose atkreipiamas dėmesys, kad nepriklausomo eksperto atliktame Atominės elektrinės įstatymo projekto vertinime yra pateikta keturiolika užsienio įmonių, kuriose elektros energijos gamybos, perdavimo, paskirstymo, tiekimo ir (arba) didmeninės prekybos veikla yra konsoliduota, pavyzdžių.

3. Suinteresuoto asmens atstovių pozicija dėl Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 dalies nuostatos „Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama šio įstatymo 10 straipsnio nuostatas, turi teisę: 1) derėtis su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku dėl nacionalinio investuotojo steigimo ir visų ar dalies tokiam akcininkui nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės „VST“ akcijų, sudarančių daugiau kaip 2/3 akcinės bendrovės „VST“ akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, investavimo ir dėl naujų išleidžiamų nacionalinio investuotojo akcijų įsigijimo <...>„, atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 4 daliai grindžiama šiais argumentais.

3.1. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovė B. Vėsaitė rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ ir akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų ekonominiai pajėgumai buvo nepakankami tokio masto projektui įgyvendinti, o tiesioginis valstybės dalyvavimas buvo sunkiai įmanomas ir netgi nepageidautinas, nes galėtų būti traktuojamas kaip valstybės pagalba. Dėl šių aplinkybių buvo būtina į naujos atominės elektrinės ir elektros energetikos sistemos jungčių statybos projektų įgyvendinimą įtraukti privatų investuotoją. Kontrolinį akcinės bendrovės „VST“ akcijų paketą turinčio asmens pasirinkimą nulėmė kelios objektyvios aplinkybės. Pirma, Lietuvoje veikia tik du skirstomųjų tinklų operatoriai – akcinė bendrovė „VST“ ir akcinė bendrovė Rytų skirstomieji tinklai. Įtraukus į projekto įgyvendinimą vien akcinę bendrovę Rytų skirstomuosius tinklus, kita skirstomųjų tinklų bendrovė, akcinė bendrovė „VST“, būtų diskriminuojama. Antra, kontrolinį akcinės bendrovės „VST“ akcijų paketą turintį asmenį įtraukus į projekto įgyvendinimą valstybė gali padidinti Lietuvos energetikos sektoriaus kontrolę. Šiuo požiūriu jokio kito asmens dalyvavimas projekte neužtikrintų šio tikslo pasiekimo. Trečia, be akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų, akcinė bendrovė „VST“ yra vienintelis ūkio subjektas, turintis nemažą elektros vartotojų rinką. Galimybė veikti šioje rinkoje užtikrina stabilų pinigų srautų generavimą, būtiną siekiant įgyvendinti naujos atominės elektrinės projektą.

Suinteresuoto asmens atstovė savo poziciją grindžia šiomis nepriklausomam ekspertui atlikus Atominės elektrinės įstatymo vertinimą pateiktomis išvadomis: „Įstatymo projekto nuostatos dėl nacionalinio investuotojo kaip nacionalinės energetikos bendrovės formavimo, konsoliduojant akcinės bendrovės „Lietuvos energija“, akcinės bendrovės Rytų skirstomieji tinklai ir akcinės bendrovės „VST“ pajėgumus bei ekonominį potencialą, remiantis analizei pateiktais konsoliduojamų bendrovių finansiniais rodikliais ir prielaida, kad galiojanti elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo bei tiekimo galutiniams vartotojams kainodaros politika išliks stabili, yra ekonomiškai pagrįstos. Analizei pateikti finansiniai rodikliai leidžia pagrįstai prognozuoti, kad nacionalinio investuotojo suformavimas leis pasiekti įstatymo projekte nurodytus strateginius Lietuvos Respublikos energetikos sistemos vystymo tikslus.“

Atominės elektrinės įstatyme nėra įtvirtinta baigtinio nacionalinio investuotojo dalyvių sąrašo, jame numatyta, kad ir kiti ūkio subjektai vėliau galės prisidėti prie nacionalinio investuotojo veiklos.

3.2. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovė N. Pažūsienė paaiškino, jog rengiant Atominės elektrinės įstatymą buvo atliktas teisinis įvertinimas, kuris parodė, kad nei Lietuvos Respublikos, nei Europos Sąjungos teisės aktuose nėra nustatyto privalomo reikalavimo formuojant nacionalinį investuotoją parenkant privatų investuotoją taikyti konkurso procedūrą.

Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (toliau – ir Valstybės turto įstatymas) 19 straipsnyje yra numatyta valstybės teisė steigti bendrovę kartu su privačiu investuotoju ir įnešti į jos kapitalą valstybei priklausančio turto. Šiame straipsnyje nustatyta, kad valstybės turtas gali būti investuojamas, t. y. perduodamas kaip įnašas, ir numatyti tokio valstybės turto investavimo būdai, tarp kurių inter alia yra valstybės turto (akcijų), kaip įnašo, perdavimas akcinei bendrovei ar uždarajai akcinei bendrovei vykdant steigimo sutartyje prisiimtus steigėjo turtinius įsipareigojimus arba didinant akcinės bendrovės, kurios dalyvė yra valstybė, įstatinį kapitalą (Valstybės turto įstatymo 19 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis Valstybės turto įstatymo 3 straipsnio 4 dalimi, šiuo būdu gali būti investuojamas ir valstybės finansinis turtas – valstybei nuosavybės teise priklausantys vertybiniai popieriai ir turtinės teisės, atsirandančios iš šių vertybinių popierių. Laikantis Valstybės turto įstatymo nuostatų, pati valstybės turto investavimo procedūra buvo atliekama vadovaujantis Valstybės turto įstatymą detalizuojančiu poįstatyminiu aktu – Sprendimo investuoti valstybės ir savivaldybių turtą priėmimo kriterijų ir sprendimų priėmimo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas), patvirtintu Vyriausybės 2007 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. 758 (Žin., 2007, Nr. 80-3275). Apraše nenumatyta pareiga rengti viešą konkursą privačiam investuotojui atrinkti tais atvejais, kai valstybė nusprendžia kartu su privačiu investuotoju investuoti į naujai steigiamą ar įstatinį kapitalą didinančią bendrovę.

1. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos generalinio direktoriaus D. Kriaučiūno paaiškinimai. Juose pažymima, kad Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje (2008 m. vasario 1 d. redakcija) numatytas tikslas – socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams atitinka Konstitucijoje nurodytą subjekto teisę vadovautis asmens ūkinės veiklos laisvės principu, o sąlyga, kad naudos reikia siekti socialiai atsakingai, patvirtina, jog subjektui gali būti nustatomi privalomi reikalavimai. Be to, paaiškinimuose pažymima, kad didžiąją dalį nacionalinio investuotojo akcijų valdo valstybė, kuri, laikydamasi ir Europos Bendrijų teisėje įtvirtintų bendrovių autonomijos ir savarankiškumo priimant sprendimus reikalavimų, gali spręsti, kas yra naudinga ne tik šiai bendrovei, bet ir visuomenei.

Antruoju klausimu, dėl rinkos monopolizavimo, pažymima, kad nacionalinis investuotojas LEO LT, AB, nemonopolizuoja elektros energijos perdavimo ar paskirstymo teisių. Tos teisės priklausė ir tebepriklauso akcinėms bendrovėms „Lietuvos energija“, Rytų skirstomiesiems tinklams ir „VST“, nacionaliniam investuotojui jos nepereina. Sukūrus akcinę bendrovę LEO LT, AB, kuri per savo dukterines įmones valdo pagrindinę Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos dalį – elektros energijos perdavimo ir skirstomuosius tinklus, padėtis rinkos monopolizavimo požiūriu nepasikeitė, t. y. ir toliau išlieka natūralios monopolijos, atliekančios elektros energijos perdavimo ir skirstomųjų tinklų operatorių funkcijas. Pasak D. Kriaučiūno, kadangi šios monopolijos tarpusavyje nekonkuravo, kalbėti apie elektros energijos rinkos monopolizavimą vien dėl to, kad šiuo metu perdavimo ir skirstomųjų tinklų operatoriai priklauso vienai bendrovių grupei, nėra jokio pagrindo.

Dėl vienintelio partnerio pasirinkimo paaiškinimuose atkreipiamas dėmesys į istorines nagrinėjamos nuostatos priėmimo aplinkybes. Atominės elektrinės įstatymas tiek, kiek tai susiję su nacionaliniu investuotoju, įtvirtino du pagrindinius principus: privačią iniciatyvą, t. y. nacionalinis investuotojas buvo paskirtas privačiam juridiniam asmeniui pareiškus iniciatyvą investuoti į projektą, ir nacionalinio investuotojo – akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ įstatinio kapitalo didinimą turtiniais įnašais, t. y. didžiausių Lietuvos energetikos bendrovių – akcinių bendrovių Rytų skirstomųjų tinklų ir „VST“ akcijomis. Tai, kad buvo priimti pradinio įstatymo pakeitimai, visiškai nereiškia, kad nebeliko akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ privačios iniciatyvos.

Pažymima, kad nors Europos Sąjungos teisėje vienareikšmiškai nėra nustatyta, jog tokiais atvejais, kaip, pavyzdžiui, steigiant nacionalinį investuotoją pagal dabartinės redakcijos Atominės elektrinės įstatymą, turėjo būti rengiamas konkursas privačiam investuotojui parinkti, akivaizdu, kad toks konkursas būtų išsklaidęs visas abejones. Tačiau, kadangi projektui įgyvendinti buvo būtina ir ekonomiškai naudinga konsolidacija (taip manyti leidžia konsultantų pateikti vertinimai), konkursas šiuo atveju nebūtų davęs kitokių rezultatų. Pasak D. Kriaučiūno, taikant istorinį aiškinimo būdą, jeigu vienintelis partneris buvo pasirinktas remiantis motyvais, susijusiais su akcinės bendrovės „VST“ turimu turtiniu įnašu ir laikantis privataus investuotojo principų (jis reiškia, kad privatus investuotojas panašiomis aplinkybėmis būtų sudaręs atitinkamą sandorį tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip tos, kurių laikėsi valstybė), sąžininga konkurencija ir lygiateisiškumo principas neturėtų būti laikomi pažeistais.

2. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Lietuvos energetikos instituto tarybos pirmininko J. Vilemo paaiškinimai. Juose teigiama, kad elektros energetikos sistemose elektros perdavimo veikla ir paskirstymo veikla yra natūralios monopolijos. Konkurencija toje srityje technologiškai labai sunkiai įgyvendinama, o jei būtų bandoma tai daryti, visa sistema taptų daug sudėtingesnė ir brangesnė, dėl to vartotojams būtų tiekiama brangesnė elektros energija. Nacionalinis investuotojas tik dalyvauja įgyvendinant naujos atominės elektrinės statybos bei jungčių su Švedija ir Lenkija projektus. Projektai yra tarptautiniai, juose dalyvauja keletas valstybių, ir tų objektų juridinį statusą nulems esami ir nauji ateityje atsirasiantys Europos Sąjungos ir Lietuvos teisės aktai, be abejo, draudžiantys ir drausiantys elektros energijos gamybos sektoriuje kurti monopolines struktūras.

Paaiškinimuose pažymima, jog tai, kad valstybė be konkurso pasirinko vienintelį privatų partnerį – akcinę bendrovę „VST“, apskritai yra pažeidimas. Tačiau valstybė, vadovaudamasi politiniais motyvais, neadekvačiai įvertinusi Lietuvos ir kaimynų energetinio ūkio realijas, tikrąsias krašto ekonomikos galimybes, naujos atominės elektrinės statybą padarė pirmaeiliu, neatidėliotinu uždaviniu ir nustatė nerealius įgyvendinimo terminus – pastatyti naują atominę elektrinę iki 2015 metų. Neturėdama pakankamai laiko, Vyriausybė ėmėsi visais būdais spartinti pasirengimą statybai. Vienas iš būdų sutaupyti nemažai laiko – tai atsisakyti neišvengiamai ilgo ir sudėtingo proceso – konkurso tvarka parinkti nacionaliniam investuotojui partnerį. Seimo priimtoje Nacionalinėje energetikos strategijoje patvirtinus nerealius šio ypač brangaus, rizikingo ir vienpusiškai argumentuoto projekto įgyvendinimo terminus, Vyriausybė, bandydama jų nepažeisti, turėjo pažeisti kitas procedūras. Paaiškinimuose atkreipiamas dėmesys į tai, kad numatomos statyti atominės elektrinės vieno bloko galia (–1.100 MW ir daugiau) yra labai didelė, palyginti su ta, kurios reikia visai Lietuvos elektros energetikos sistemai. Todėl naujoji atominė elektrinė visą laiką bus dominuojanti energijos tiekėja, neleidžianti pasireikšti konkurencijai.

3. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos pirmininko R. Stanikūno paaiškinimai. Juose pažymima, kad Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nėra įtvirtintos išimtinės teisės konkrečiam ūkio subjektui vykdyti vienokią ar kitokią ūkinę veiklą, todėl ji nelaikytina pažeidžiančia Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalį, draudžiančią monopolizuoti rinką, t. y. suteikti išimtines teises ūkio subjektui veikti tam tikroje ūkio srityje. Pažymima, kad elektros energetikos sektoriui visiškos konkurencijos laisvės principas dėl kai kurių rūšių veiklos specifikos (pavyzdžiui, elektros energijos perdavimo, paskirstymo veikla dėl būtinybės turėti tam tikrus išteklius organizuojama pagal monopolijos modelį) sunkiai pritaikomas visa apimtimi. Tokia sektoriaus specifika nėra susijusi su Atominės elektrinės įstatymo nuostatomis.

Paaiškinimuose atkreipiamas dėmesys į tai, kad Konkurencijos taryba neatliko įprastos koncentracijų kontrolės procedūros, kadangi Atominės elektrinės įstatyme numatydamas nacionalinio investuotojo formavimo principus įstatymų leidėjas a priori įvertino koncentraciją kaip leistiną.

Dėl Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 dalies 1 punkto atitikties Konstitucijai paaiškinimuose pažymima, kad visi suinteresuoti ūkio subjektai, atitinkantys norinčiam dalyvauti steigiant nacionalinį investuotoją ūkio subjektui keliamus reikalavimus, turėtų turėti lygias galimybes varžytis dėl dalyvavimo nacionalinio investuotojo kapitale. Neįvykdžius atitinkamos atrankos procedūros ir konkretų ūkio subjektą paskyrus nacionalinio investuotojo projekto dalyviu, kiti ūkio subjektai netenka galimybės varžytis dėl atitinkamų teisių įgijimo. Todėl nagrinėjamos Atominės elektrinės įstatymo nuostatos galėtų būti traktuojamos kaip pažeidžiančios Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies nuostatas. Kartu atkreipiamas dėmesys į tai, kad sąžiningos konkurencijos laisvė nelaikytina savaimine vertybe, todėl tam tikrais atvejais sąžiningos konkurencijos laisvės principo ribojimas dėl įvairių atitinkamos situacijos ypatumų gali būti pateisinamas (pavyzdžiui, tam tikrais atvejais suteikti išimtines teises yra būtina norint užtikrinti efektyvų atitinkamos veiklos vykdymą, kurio negali garantuoti neribota ūkio subjektų konkurencija). Todėl, Konkurencijos tarybos nuomone, šiuo konkrečiu atveju taip pat turėtų būti vertinama, ar pasirinktas nacionalinio investuotojo formavimo būdas nėra pateisinamas dėl elektros energetikos sektoriaus specifikos ar kitų priežasčių.

4. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos l. e. komisijos pirmininko pareigas D. Janulionio paaiškinimai. Juose pažymima, kad ši komisija pritaria Seimo 2008 m. rugsėjo 22 d. nutarime Nr. X-1729 išdėstytoms abejonėms dėl ginčijamų Atominės elektrinės įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai. Komisijos nuomone, ginčijamų Atominės elektrinės įstatymo pakeitimo ir papildymo straipsnių priėmimas gali turėti neigiamos įtakos vartotojų interesams, nes nacionalinį investuotoją kuriant be konkurso (t. y. įstatymo pagrindu) yra sudaromos prielaidos monopolizuoti pagrindinę elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo, eksporto, importo rinkų dalį.

5. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos direktoriaus F. Petrausko paaiškinimai. Juose pažymima, kad elektros energetikos srityje turi būti nustatytos teisinės priemonės, leidžiančios sumažinti neigiamus padarinius vartotojams, ir užtikrinama pakankama vartotojų teisių apsauga. Šiuo metu galiojantys teisės aktai elektros energetikos srityje nustato tam tikrą vartotojų teisių apsaugą. Pasak F. Petrausko, energetikos sektoriuje atsiradus monopolininkui, įstatymuose įtvirtinta vartotojų teisių apsauga elektros energetikos srityje (kainų reguliavimas, viršutinių kainų ribų nustatymas, elektros energetikos sektoriaus įmonių pareiga pateikti vartotojams informaciją) būtų nepakankama.

1. Konstitucinio Teismo posėdyje kalbėjo pareiškėjo – Seimo atstovai Seimo Pirmininko pavaduotojas R. Šukys, Seimo narys J. Veselka.

1.1. Pareiškėjo – Seimo atstovas Seimo Pirmininko pavaduotojas R. Šukys pažymėjo, kad Seimas, Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatydamas nacionalinio investuotojo tikslus, nurodė, kad prioritetinis, vienintelis nacionalinio investuotojo tikslas – socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams, tačiau pačios sampratos „socialiai atsakingai“ nesuformulavo. Specialistai sąvoką „socialiai atsakingai“ traktuoja skirtingai. „Nauda sau“ – tai nauda privačiam nacionaliniam investuotojui, nauda yra pelnas; nors valstybė turi daugiau negu pusę įstatinį kapitalą sudarančio akcijų paketo, teisine prasme nacionalinis investuotojas yra privatus juridinis asmuo; kaip pagrindinis, svarbiausias nacionalinio investuotojo tikslas siekti naudos yra įtvirtintas ir vėliau patvirtintuose LEO LT, AB įstatuose, steigimo sutartyje bei akcininkų sutartyje. R. Šukio nuomone, didžiausia abejonė kyla dėl to, ar sąvoka „socialiai atsakingai“ yra deklaratyvaus pobūdžio, ar tai yra tam tikras praktinis įpareigojimas nacionaliniam investuotojui, kaip šis įpareigojimas galėtų būti įgyvendintas, kas kontroliuotų jo įgyvendinimą. Galima suprasti, ką reiškia socialiai atsakingai vykdyti veiklą, socialiai atsakingai siekti tikslų (tai ir elektrinės statyba, ir aplinkosaugos klausimai), tačiau socialiai atsakingo pelno siekimo samprata nėra aiški.

Pasak R. Šukio, atsižvelgiant į Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalį, įstatyme privalėjo būti atskirai aptarta, kaip bus užtikrinti vartotojų interesai ir kas yra „socialiai atsakingai“, kokia šios sampratos esmė, kaip bus ginami vartotojų interesai. Atominės elektrinės įstatyme nėra nuostatų dėl vartotojų teisių gynimo. Yra specialūs įstatymai, reguliuojantys vartotojų teisių gynimo santykius: Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymas, Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymas, tačiau juose įtvirtintų bendrųjų normų nepakanka vartotojų interesams ginti, kuriant monopoliją nebuvo nustatyti monopolininkui taikytini reikalavimai. Valstybei atsisakius valdymo visoje tokioje ekonomikos ūkio šakoje kaip elektros energetika, jos galimybės ginti vartotojų interesus tapo daug mažesnės.

Pareiškėjo atstovas pažymėjo, kad akcinės bendrovės „Lietuvos energija“, akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų, akcinės bendrovės „VST“ sujungimas į absoliučią monopoliją – LEO LT, AB, nenustačius jokių papildomų reikalavimų ir pasunkinus elektros energetikos sistemos kontrolės mechanizmų įgyvendinimą tokios įmonės atžvilgiu, nors ir turint tikslą pastatyti naują atominę elektrinę bei elektros jungtis, yra nepagrįstas ir prieštarauja Konstitucijai.

Kurdama nacionalinį investuotoją valstybė be konkurso ir netaikydama sąžiningą konkurenciją reglamentuojančių teisės normų, būtent Atominės elektrinės įstatymu, suteikė specialią teisę, pasirinko vienintelį partnerį – akcinę bendrovę Vakarų skirstomuosius tinklus ir nustatė šios bendrovės akcininko išimtines teises, taigi šis įstatymas įtvirtino nevienodą teisinį ūkio subjektų padėties reglamentavimą. Pagal Konstituciją valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, privalo paisyti konstitucinio ūkio subjektų lygiateisiškumo reikalavimo, tiesiogiai susijusio su Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintu visų asmenų lygiateisiškumo principu, priešingu atveju ūkinės veiklos teisinis reglamentavimas būtų nelaikytinas tarnaujančiu bendrai tautos gerovei.

R. Šukys pažymėjo, kad ginčijamuose straipsniuose yra įtvirtinta išimtinė akcinės bendrovės „VST“ – kontrolinį akcijų paketą turinčio akcininko teisė dalyvauti steigiant nacionalinį investuotoją.

R. Šukys atkreipė dėmesį, kad Viešųjų pirkimų įstatymo (taip pat Europos Sąjungos teisės nuostatų) reikalavimai nagrinėjamu klausimu gali būti netaikomi tik tuo atveju, kai yra būtina apsaugoti esminius valstybės saugumo interesus. Esminių Lietuvos nacionalinio saugumo interesų, atskirų nuo visos Europos Sąjungos, kaip bendros erdvės, kaip laisvo kapitalo judėjimo erdvės, kuriant nacionalinį investuotoją, kuris per projektą įgyvendinančią bendrovę (kurioje nacionaliniam investuotojui pagal įstatymą turi priklausyti ne mažiau kaip 34 proc. akcijų) statys atominę elektrinę ir savarankiškai per dukterines įmones ar „Lietuvos energijos“ įmonės pajėgumų pagrindu statys jungtis su Švedijos karalystės ir su Lenkijos Respublikos elektros energetikos sistemomis, R. Šukio nuomone, būtent įgyvendinant ekonominius projektus, nėra ir negali būti. Jeigu tokia išimtis yra nustatoma, ji turėtų būti racionaliai pagrįsta pačiame Atominės elektrinės įstatyme. Tokia išimtis turi būti būtina ir turi būti įrodyta, kad kitais būdais esminiai valstybės saugumo interesai nebūtų apsaugoti.

Uždarosios akcinės bendrovės „NDX energija“, akcinės bendrovės „VST“ akcijų savininko, kaip derybų partnerio, įrašymas į patį įstatymą yra antikonstitucinis, nes visi kiti ūkio subjektai, tarp jų ir Europos Sąjungos, buvo pašalinti. Tai, kad privačiam kapitalui, tegul ir atitinkančiam euroatlantinės integracijos kriterijus, suteikiamos išskirtinės teisės, tačiau nepagrindžiama, kodėl diskriminuojamas kitas, taip pat euroatlantinės integracijos kriterijus atitinkantis kapitalas, ir neįrodoma, kad kitais būdais esminiai valstybės saugumo interesai nebūtų apsaugoti, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 46 straipsnio 3, 4 dalims. R. Šukio teigimu, Europos įmonių, turinčių kur kas daugiau energetikos ūkio valdymo patirties, yra ne viena, todėl buvo galima skelbti konkursą ir sukurti konkurencinę aplinką, nepažeidžiant paties nacionalinio investuotojo struktūros ir esmės, nes valstybė galėjo reguliuoti, kokį akcijų paketą pasilieka ir kiek pasilieka galimybę reguliuoti nacionalinio investuotojo veiklą, kad būtų pasiekti tikslai pastatyti atominę elektrinę, sujungti Lietuvos elektros energetikos sistemą su Vakarų energetikos sistemomis. R. Šukio manymu, visiškai nebūtina suteikti išskirtinę teisę vienai Lietuvos bendrovei dalyvauti projekte.

R. Šukys pabrėžė, kad Atominės elektrinės įstatyme nustačius, jog nacionalinis investuotojas ne privalo įgyvendinti, bet dalyvauja įgyvendinant naujos atominės elektrinės statybos projektą Lietuvoje, taip pat statant Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos jungtis su Lenkijos Respublikos ir Švedijos Karalystės elektros energetikos sistemomis, vartojama sąvoka „dalyvauja“ nėra pakankama. Jei būtų konstatuota, kad šiuo atveju yra tikslas siekti reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, tai jis nebuvo pasiektas. Tokiu atveju monopolizavimas, perdavimas privačiam investuotojui visos energetikos ūkio sistemos ją sujungiant, R. Šukio nuomone, prieštarauja laisvos konkurencijos, ūkio subjektų lygiateisiškumo principams.

R. Šukys pabrėžė, kad, jo nuomone, šiuo atveju įvyko vertikali koncentracija. Konstitucinė sąžiningos konkurencijos apsaugos garantija reiškia draudimą valstybės valdžios, savivaldybių institucijoms, reguliuojančioms ūkinę veiklą, priimti sprendimus, iškreipiančius ir galinčius iškreipti sąžiningą konkurenciją. Galimybė konkuruoti sumažėja arba konkurencija iš atitinkamos rinkos apskritai pašalinama, kai joje įsigali monopolija. Valstybė turi teisinėmis priemonėmis riboti monopolines tendencijas. Jeigu monopolija yra susidariusi, valstybė monopolinę ūkinę veiklą reguliuoja įstatyme nustatydama atitinkamus reikalavimus monopolininkui. Tokio teisinio reguliavimo apimtis gali priklausyti nuo daugelio veiksnių: reguliuojamos ūkio srities, tam tikro laikotarpio ypatumų ir kt. Šiuo atveju nebuvo nustatyta iš esmės jokių monopolijų, nors įvairiuose paaiškinimuose teigiama, kad skirstomųjų tinklų veikla, elektros energijos perdavimas, gamyba, yra natūralios monopolijos. R. Šukio nuomone, kapitalo sujungimas į vertikalią koncentraciją, į absoliučią monopoliją, nenustatant jokių papildomų reikalavimų, apsunkinant Lietuvos Respublikos elektros energetikos nustatytų principų ir kontrolės įgyvendinimą tokios monopolijos atžvilgiu, nors ir siekiant, rodos, visuomenei labai reikšmingo tikslo – pastatyti naują elektrinę ir elektros jungtis, yra nepagrįstas ir prieštarauja Konstitucijai.

R. Šukys taip pat pažymėjo, kad Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas 2008 m. sausio 22 d. priėmė išvadą „Dėl Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo 10 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto (XP-2799)“, kurioje konstatuota, kad kai kurios įstatymo projekto nuostatos gali prieštarauti Konstitucijai.

Pareiškėjo – Seimo atstovas atkreipė dėmesį ir į tai, kad buvo pažeistos valstybės turto investavimo nuostatos, įtvirtintos Valstybės turto įstatyme. Pagal šį įstatymą valstybės turtas turi būti atitinkamai įvertintas, įneštas nepažeidžiant valstybės interesų, tuo tarpu Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė (toliau – Kruonio HAE), Kauno hidroelektrinė (toliau – Kauno HE) buvo perduotos nacionaliniam investuotojui, t. y. privačiam juridiniam asmeniui, jų neįvertinus ir skirstant akcinį kapitalą neįskaičius jų vertės. Įvertinimas taikant diskontuotų pinigų srautų metodą buvo netinkamas ir naudingas tik privačiam investuotojui. Taigi neįskaičiuotas kelių milijardų litų, o gal ir didesnės vertės, turtas, neatsižvelgta į tai, kad be šio turto, be Kauno HE ir Kruonio HAE, akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ veikla iš esmės būtų visai kitokio pelningumo. Vadinasi, privatus investuotojas gavo daugiau akcijų nei įnešė turto, palyginti su įnešta valstybės turto verte, dėl to yra pažeista Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalis.

1.2. Pareiškėjo – Seimo atstovas Seimo narys J. Veselka dėl nacionalinio investuotojo tikslo siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams pažymėjo, kad tokio tikslo nustatymas valstybiniam kapitalui visiškai neatitinka nei valstybės, nei privačių interesų, jokioje valstybėje, kai vyraujantis kapitalas yra valstybinis, nenustatomas pagrindinis tikslas siekti pelno; šiuo atveju valstybės interesas tarsi prilyginamas pelno siekimui. Įteisinant tokį tikslą yra pažeidžiami vartotojų interesai, jie netampa svarbiausiu dalyku. Elektros energija reikalinga visiems – tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims; elektros energija tenkina ne privatų, o viešą interesą; nustatant minėtą nacionalinio investuotojo tikslą viešasis interesas nėra ginamas – jis yra pažeidžiamas. Atominės elektrinės įstatymas yra nacionalinis interesas ir ekonomine, ir nacionalinio saugumo prasme.

Kalbėdamas apie sąžiningos konkurencijos principą J. Veselka paaiškino, kad monopolija tam tikromis sąlygomis, ypač mažose valstybėse (kai tenka konkuruoti su didžiųjų valstybių energetikos bendrovėmis), pateisinama, nes faktiškai suskaidžius visą savo energetiką nebūtų įmanoma konkuruoti. J. Veselka pabrėžė, jog šiuo atveju svarbiausia, kad nuo pat pradžių elektros energetikos santykius reguliuojančiuose įstatymuose buvo siekiama vidaus rinkoje sudaryti prielaidas konkurencijai. Tuo tikslu ir buvo restruktūrizuota vieninga monopolinė struktūra „Lietuvos energija“. Dabar vėl kuriama vertikali monopolija.

Kalbėdamas apie nacionalinio investuotojo formavimo modelį J. Veselka nurodė, kad šiuo atveju pagrindinis dalykas yra konkurencijos nebuvimas. Naujos atominės elektrinės pastatyti be konsolidavimo negalima. J. Veselkos nuomone, buvo galima palikti bent dalinę konkurenciją, o konsolidavimą vykdyti valstybinio nacionalinio kapitalo pagrindu. Taikyti konsolidavimo principą šiuo atveju beveik tinkama, taip buvo galima daryti, bet reikia išanalizuoti, ar negalima to paties pasiekti paliekant konkurencijos galimybes.

J. Veselka pažymėjo, kad LEO LT, AB, dukterinės įmonės negalės veikti savarankiškai, todėl bus pažeidžiama konkurencija. Be to, J. Veselka pažymėjo, kad nė vienas specialistas nepatvirtino, jog LEO LT, AB, įstengs savo jėgomis pastatyti atominę elektrinę, teigiama, kad teks pritraukti užsienio bendrovę, turinčią patirties, finansų, reikiamų pajėgumų; Seimo atstovas kaip pavyzdį nurodė vieną Vokietijos elektros energetikos įmonę, turinčią didelę patirtį energetikos ūkio organizavimo srityje, pažymėdamas, kad jam neaišku, kodėl, pavyzdžiui, tokia įmonė „išbraukiama iš potencialių LEO LT dalyvių“, o pasirenkama bendrovė, neturinti jokios patirties energetikos ūkyje, užsiimanti tik prekyba ir neturinti tokių finansinių galimybių prisidėti prie naujos elektrinės statybos, kokių užsienio bendrovės galėtų turėti. Pasak pareiškėjo atstovo, jeigu tikslas yra kuo veiksmingiau vystyti Lietuvos elektros energetikos sistemą ir pastatyti atominę elektrinę, turėjo būti surengtas viešas konkursas ir suteikta galimybė visiems varžytis įnešant ne akcijas, o konkrečius pinigus. Jeigu būtų buvęs organizuotas viešas konkursas, kuriame lygiomis teisėmis būtų dalyvavę visi ūkio subjektai (galbūt net ir fiziniai asmenys), būtų buvęs įgyvendintas sąžiningos konkurencijos principas. Tačiau šiuo atveju šis principas buvo pažeistas, nes teisė buvo suteikta išimtinai vienam ūkio subjektui „administraciniu būdu“. Šiuo atveju tai, ar asmuo turi patirties elektros energetikos srityje, nėra svarbiausia, nes finansiškai stipri įmonė gali investuoti, pasamdyti reikiamus specialistus ir problemų nekils, – svarbiausia, kad nebūtų pažeistas sąžiningos konkurencijos principas, tačiau priėmus Atominės elektrinės įstatymą šis principas buvo pažeistas.

J. Veselka pažymėjo, kad pasirinkus vienintelį partnerį nebuvo paspartinta nei Lietuvos elektros energetikos sistemos jungčių su Lenkijos ir Švedijos elektros energetikos sistemomis, nei naujos atominės elektrinės statyba. Valstybė, nesivadovaudama nei Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymu, nei Lietuvos Respublikos koncesijų įstatymu, nepaisydama naudos savo piliečiams, be jokio pagrindimo visos Lietuvos elektros energetikos sistemos kontrolę perdavė privačiai bendrovei. Valstybė be šios bendrovės sutikimo negalės priimti sprendimo strateginiais klausimais. Pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymą pagrindiniai sprendimai dėl pelno paskirstymo, rezervų sudarymo, bendrovės pertvarkymo, restruktūrizavimo ir kitais klausimais neturint 2/3 akcijų ir balsų nacionalinio investuotojo visuotiniame akcininkų susirinkime negali būti priimti, todėl priimti esminių sprendimų be privataus akcininko sutikimo LEO LT, AB, bus neįmanoma. Turėdamas 38,3 proc. LEO LT, AB, akcijų, privatininkas galės primesti savo sąlygas visai elektros energetikos sistemai. J. Veselka paaiškino, kad svarbiausi sprendimai yra priimami dėl pelno paskirstymo. Atominės elektrinės įstatyme numatytas nacionalinio investuotojo veiklos tikslas – socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams; tuo atveju, kai privatininkui (privačiam kapitalui) priklauso 38,3 proc. akcijų, akivaizdu, kad be jo sutikimo, privataus intereso LEO LT, AB, pelno paskirstyti bus neįmanoma.

J. Veselka paaiškino, kad formaliai bus atskiri skirstomųjų tinklų operatoriai – akcinė bendrovė Rytų skirstomieji tinklai ir akcinė bendrovė „VST“ (elektros energijos gamyba yra atskirta, nes Elektrėnų, Mažeikių, Vilniaus termofikacinės elektrinės yra savarankiški juridiniai vienetai), tačiau pagal Atominės elektrinės įstatymą statant naują atominę elektrinę praktiškai vienų (ir tų pačių) akcininkų rankose yra sukoncentruojam elektros energijos perdavimo veikla ir paskirstymo veikla, valstybei nebeturint 2/3 balsų nacionalinio investuotojo visuotiniame akcininkų susirinkime priimant sprendimus; pagrindinis tikslas yra pelno siekimas, bet ne viešojo intereso tenkinimas.

2. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovė Seimo narė B. Vėsaitė iš esmės pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus.

3. Konstitucinio Teismo posėdyje kalbėjo šie specialistai: V. Miškinis (Valstybinės energetikos inspekcijos prie Ūkio ministerijos viršininkas), prof. habil. dr. J. Vilemas (Lietuvos energetikos instituto vyriausiasis mokslo bendradarbis, tarybos pirmininkas), V. Navickas (buvęs ūkio ministras), V. Poderys (Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininkas), V. Švedas (valstybės kontrolieriaus pavaduotojas), T. Suslavičius (buvęs LEO LT, AB, patarėjas strategijos ir valdymo klausimais), V. Paškevičius (Lietuvos elektros energetikos asociacijos prezidentas).

3.1. V. Miškinis paaiškino, kad jis pritaria pareiškėjo – Seimo atstovų R. Šukio ir J. Veselkos Konstitucinio Teismo posėdyje pateiktiems paaiškinimams. V Miškinis pažymėjo, kad Atominės elektrinės įstatyme vartotojų interesai neginami. Specialisto nuomone, į LEO LT, AB, tikslus turėjo būti įrašytas elektros energijos tiekimo saugumas, t. y. nenutrūkstamas elektros energijos tiekimas. Su vartotojų interesų gynimu susiję tikslai yra šie: nenutrūkstamas, patikimas, efektyvus (tai yra minimaliomis išlaidomis, minimalia kaina) elektros energijos tiekimas vartotojams; neigiamo energetikos veiklos poveikio aplinkai mažinimas, pagrįstos konkurencijos skatinimas, skatinimas vartoti vietinius atsinaujinančius išteklius.

Dėl elektros energijos perdavimo, skirstymo sutelkimo vienose rankose V. Miškinis pažymėjo, kad šių rūšių veikla yra monopolinė, todėl tai, kad ją vykdys viena bendrovė, nėra blogai; niekur pasaulyje nėra dubliuojančių tinklų. Dėl to elektros energijos importas ir eksportas taip pat sukoncentruotas vienose rankose. Pasak V. Miškinio, šiuo atveju diskutuotinas yra elektros energijos gamybos klausimas, nes atominė elektrinė gamina elektros energiją. Dėl to gali būti diskriminuojamos kitos elektrinės (Vilniaus, Kauno, Mažeikių ir kt.) – nustatant joms elektros energijos gamybos kvotas gali būti nesilaikoma konkurencijos sąlygų. V. Miškinio nuomone, valstybė praktiškai neturi įtakos elektros energijos srityje.

Dėl nacionalinio investuotojo modelio V. Miškinis paaiškino, kad nesvarbu, ar jis būtų sukurtas organizuojant konkursą, ar jo neorganizuojant, iš esmės viskas priklauso nuo keliamų tikslų. Dabar nacionalinio investuotojo tikslai yra suformuluoti netinkamai, svarbiausia, kad šie tikslai būtų koreguojami.

3.2. J. Vilemas, kalbėdamas apie vartotojų teisių gynimą, pažymėjo, kad iš esmės LEO LT, AB, sudaryta iš vienos elektros energijos perdavimo ir dviejų skirstymo veiklos organizacijų (natūralių monopolijų); šiose srityse vartotojų teises gina valstybės institucijos, viena jų – Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, kurios kompetencija yra aiškiai apibrėžta. Jeigu Atominės elektrinės įstatyme ir būtų nurodyti kiti nacionalinio investuotojo tikslai, pavyzdžiui, elektros energijos patikimas tiekimas, tai nieko nepakeistų, svarbu, kad būtų valstybės institucijos, kurios veiksmingai prižiūrėtų, kontroliuotų, kaip laikomasi įstatymų.

Dėl monopolinės struktūros sukūrimo ir konkurencijos nebuvimo specialistas pažymėjo, kad LEO LT, AB, susideda iš elektros energijos perdavimo ir skirstymo veiklos organizacijų, kurios yra natūralios monopolijos. LEO LT, AB, nepriklauso elektros energijos gamyba (Kruonio HAE ir Kauno HE yra numatyta pašalinti iš LEO LT, AB, struktūros). J. Vilemas paaiškino, kad Ignalinos atominės elektrinės nebebus, bet yra Vilniaus, Kauno, Mažeikių termofikacinės elektrinės, bus ir kitų elektros energijos gamybos šaltinių; J. Vilemo nuomone, elektros energijos gamybos srityje yra didelė konkurencija; problemų dėl monopolinės struktūros sukūrimo nėra; Lietuvoje bus stipri konkurencinė aplinka, ir, jeigu valstybės institucijos netrukdys, susiklostys visų pirma vartotojams palanki situacija, nes tik konkurencija gali geriausiai apginti vartotojų interesus. Atominės elektrinės įstatyme nėra nurodyta, kad yra kuriama tokia struktūra, kurioje būtų vertikaliai integruota ir elektros energijos gamyba.

3.3. V. Navickas pažymėjo, kad Atominės elektrinės įstatyme nėra jokių išimčių dėl vartotojų teisių gynimo. Jas pakankamai gina specialieji: Vartotojų teisių apsaugos, Elektros energetikos įstatymai. Nacionalinio investuotojo tikslo formuluotė – siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams – yra bendro pobūdžio norma, taikoma privatiems juridiniams asmenims; tai nustatyta ir Akcinių bendrovių įstatyme, Civiliniame kodekse. Formuluotėje „siekti naudos sau ir visiems akcininkams“ vartojama sąvoka „nauda“ nereiškia pelno siekimo, sąvoka „socialiai atsakingai“ suponuoja tai, kad turi būti siekiama naudos visuomenei. Valstybė, kaip akcininkė, dalyvaudama valdant bendrovę, gali užtikrinti atstovavimą valstybės interesams, jų įgyvendinimą ir pakankamą vartotojų teisių gynimą.

Dėl monopolizavimo V. Navickas teigė, kad „nei horizontalios, nei vertikalios integracijos, kurie yra esminiai monopolizavimo požymiai“, sukūrus nacionalinį investuotoją neatsirado. LEO LT, AB, kaip patronuojanti bendrovė, nevykdys jokios veiklos – ji vykdys tik dukterinių bendrovių priežiūrą, tai bus akcininko veikla, pasireiškianti dalyvavimu akcininkų susirinkimuose, bet ne dalyvavimu priimant dukterinėse bendrovėse konkrečius sprendimus einamosios veiklos klausimais. Po Atominės elektrinės įstatymo priėmimo ir toliau veikia trys anksčiau veikusios bendrovės, jų vykdoma veikla nėra koncentruota, niekas iš jų neperėmė jų vykdomos veiklos. Nepriklausomo eksperto, atlikusio Atominės elektrinės įstatymo ekspertinį vertinimą, išvadoje buvo nurodyta, kad analogiškos struktūros veikia dar 14 Europos Sąjungos valstybių.

Dėl lygiateisiškumo principo užtikrinimo V. Navickas paaiškino, kad rengiant nacionalinio investuotojo koncepciją, Atominės elektrinės įstatymą buvo nagrinėjamos įvairios alternatyvos. V. Navickas pažymėjo, kad akcinės bendrovės „VST“ pasirinkimą nulėmė du pagrindiniai dalykai: viena, įstatymo rengėjai siekė konsoliduoti visą elektros energetikos sektorių, kad jis būtų darnus, adekvatus kitose Europos Sąjungos valstybėse veikiančioms struktūroms, ir, antra, akcinė bendrovė „VST“ yra didžiulė elektros energijos vartotoja, ji – tinkama partnerė, galėsianti būti ir naujos atominės elektrinės elektros energijos vartotoja, ir jos tiekėja smulkesniems vartotojams. Visos ekspertų išvados buvo palankios tokio nacionalinio investuotojo, koks numatytas Atominės elektrinės įstatyme, sukūrimui.

3.4. V. Poderys, posėdyje kalbėdamas apie nacionalinio investuotojo tikslą – socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams, teigė, kad tokio pobūdžio infrastruktūros įmonė gali siekti tiktai pelno ir naudos savo akcininkams. Tai kyla iš Akcinių bendrovių įstatymo ir korporacinės teisės. Dėl vartotojų teisių gynimo specialistas teigė, kad yra trys institucijos, vykdančios šių teisių gynimo funkciją: Valstybinė energetikos inspekcija, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba ir Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija.

Dėl monopolizavimo V. Poderys pažymėjo, jog kalbant apie konkurencinę veiklą visų pirma reikia išskirti, viena vertus, gamybą ir, kita vertus, tiekimą arba elektros pardavimą, tik šiose srityse gali būti diskutuojama apie konkurenciją, o elektros energijos perdavimo veikla ir skirstymo veikla yra monopolinės.

Dėl to, kad be konkurso buvo pakviesta derėtis viena iš šalių, o kita šalis turėjo prievolę su ta jau iš anksto paskirta šalimi derėtis, pasak V. Poderio, yra nevisavertės derybos.

3.5. V. Švedas pažymėjo, kad Valstybės kontrolė neatliko tyrimų, tiesiogiai susijusių su Konstitucinio Teismo nagrinėjamais klausimais. V Švedas paaiškino, kad nacionalinio investuotojo pagrindinis tikslas siekti pelno yra tinkamas akcinei bendrovei; jei valstybė būtų norėjusi, kad bendrovės pagrindinis tikslas nebūtų pelno siekimas, būtų reikėję kurti kitokį teisinį statusą turintį asmenį. Jis atkreipė dėmesį į turto vertinimo problemą – diskontuotų pinigų srautų vertinimo metodas labiau tinka laisvosios rinkos sąlygomis veikiančioms įmonėms įvertinti, o pagal šį metodą vertinant natūralios monopolijos sąlygomis veikiančias elektros energijos perdavimo ir skirstomųjų tinklų įmones ne visai tiksliai atspindima jų vertė.

3.6. T. Suslavičius dėl nacionalinio investuotojo tikslo pažymėjo, kad tikslas socialiai atsakingai siekti naudos bendrovei ir akcininkams yra pagrįstas, tačiau tai, kad jis nurodytas Atominės elektrinės įstatyme, nėra korektiška. Kai yra įgyvendinama valstybės ir privataus kapitalo partnerystė, privatus partneris, investuodamas į bendrovę, visada susiduria su rizika, kad valstybė savo sprendimais sumažins naudą, dėl to ir buvo įrašyta ši nuostata. Rengiant Atominės elektrinės įstatymą nebuvo kilusi mintis jame įtvirtinti nuostatas dėl vartotojų teisių gynimo, nes šis įstatymas nėra skirtas tokiems santykiams reguliuoti.

Dėl koncentracijos specialistas pažymėjo, jog tendencija (istorija) elektros rinkoje yra tokia, kad joje buvo leistina, pripažįstama koncentracija, tačiau pamažu siekiama šią rinką atverti konkurencijai. Iš pradžių buvo įtvirtintas monopolis, dabar siekiama įtvirtinti konkurenciją, tačiau ne visų rūšių veikloje. Yra tokių veiklos rūšių, kurios išlieka įstatymo įtvirtintos monopolijos – tai perdavimo veikla ir skirstymo veikla. Rinką turėtų sudaryti vartotojų, tiekėjų ir gamintojų santykiai. Kai sprendžiama, ar koncentracija leidžiama, paprastai yra vertinama, kokį poveikį ji daro konkurencinei rinkai ir vartotojams. T. Suslavičiaus nuomone, Lietuvoje nėra konkurencinės rinkos. Nacionalinio investuotojo pagrindinė veikla yra perdavimo sistemos operatoriaus ir skirstomųjų tinklų operatoriaus veikla, kuri yra monopolinė, ir šiuo atveju vertinti poveikį konkurencijai nėra tikslinga (Kruonio HAE ir Kauno HAE yra elektros energijos gamintojos, tačiau jos turi mažą rinkos dalį). Šio sujungimo poveikis rinkai minimalus.

Dėl to, kad be konkurso buvo pakviesta derėtis viena iš šalių, T. Suslavičius pažymėjo, jog svarbu tai, kad tos bendrovės yra mažos, jos išreiškė privačią iniciatyvą susivienyti, tapti stambesne bendrove ir pasiekti geresnių rezultatų. Akcinė bendrovė „VST“ (teikianti paslaugas beveik pusei Lietuvos vartotojų) turi interesą užtikrinti savo vartotojams elektros energijos tiekimą, o valstybės viešasis interesas – pasirūpinti piliečiais, kurie yra tos bendrovės vartotojai.

Įsteigus nacionalinį investuotoją pakito valstybės vaidmuo valdant elektros energetikos ūkį, investuotojas turi galimybę neleisti priimti sprendimų tam tikrais klausimais.

3.7. V. Paškevičius dėl to, kad nacionalinis investuotojas sutelktų savo rankose didžiąją gamybos, perdavimo, skirstymo, eksporto, importo dalį, pažymėjo, kad, palyginti su kitomis šalimis, konkrečiai su Latvija, Estija, kur veikia vertikaliai integruotos energetikos įmonės, valdančios visą elektros energijos gamybą, perdavimą, skirstymą ir tiekimą, Lietuvoje gamybos koncentracijos nėra, LEO LT, AB, turi tik dvi hidroelektrines; jai nepriklauso Elektrėnų elektrinė, pakeisianti Ignalinos atominę elektrinę, Vilniaus ir Kauno termofikacinės elektrinės, vaidinančios svarbų vaidmenį, įtaką darančios elektros energijos gamybos kainai.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

1. Aiškinant ginčijamą teisinį reguliavimą, nustatytą Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje (2008 m. vasario

1 d. redakcija), 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 dalies 1 punkte, svarbu atskleisti Lietuvos Respublikos teisėkūros elektros energetikos srityje raidą, susijusią su šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėjo – Seimo ginčijamu teisiniu reguliavimu, taip pat faktines aplinkybes, kuriomis tas teisinis reguliavimas buvo inicijuotas, nustatytas ir įgyvendinamas.

2. 1990 m. kovo 11 d. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę dar kurį laiką išliko iki tol suformuotas valstybinis (monopolinis) elektros energetikos ūkis, kuriame elektros energijos gamybos, perdavimo ir skirstymo sritys nebuvo išskirtos, taigi elektros energijos gaminimas, perdavimas ir tiekimas buvo valdomi ir plėtojami centralizuotai. Pirmaisiais metais veikė Energetikos ir elektrifikacijos gamybinis susivienijimas „Lietuvos energetika“, vėliau pertvarkytas į valstybinę įmonę „Lietuvos valstybinė energetikos sistema“.

3. 1992 m. spalio 25 d. referendumu priėmus Konstituciją ir jai 1992 m. lapkričio 2 d. įsigaliojus, įstatymų leidėjui reguliuojant santykius, susijusius su elektros energetika, kilo pareiga paisyti iš Konstitucijos, inter alia jos 46 straipsnio, kylančių reikalavimų.

4. Seimas 1995 m. vasario 15 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl specialios paskirties bendrovių ir jų veiklos sričių“, kuris įsigaliojo 1995 m. kovo 10 d. Jame inter alia buvo nustatyta, kad įmonės, įrašytos į šio įstatymo 2 priedėlį, turi reorganizuotis į specialios paskirties akcines ir uždarąsias akcines bendroves (2 straipsnio 1 dalis), kad Lietuvos valstybinei energetikos sistemai papildomai taikomos ir šio įstatymo 3 straipsnio nuostatos (2 straipsnio 4 dalis). Įstatymo „Dėl specialios paskirties bendrovių ir jų veiklos sričių“ (1995 m. vasario 15 d. redakcija) 3 straipsnyje buvo nustatyta:

„Nustatyti Lietuvos valstybinės energetikos sistemos <...> privatizavimo pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą laipsnį – iki 15 procentų įstatinio kapitalo.

Uždrausti Lietuvos valstybinei energetikos sistemai <...>, reorganizuotai į specialios paskirties bendrovę, iki 2000 metų mažinti valstybei priklausančių akcijų dalį.“

Įstatymo „Dėl specialios paskirties bendrovių ir jų veiklos sričių“ (1995 m. vasario 15 d. redakcija) 2 priedėlyje pateiktame Valstybinių įmonių, kurios iki 2000 metų turi būti specialios paskirties bendrovės, sąraše buvo įrašyta ir Lietuvos valstybinė energetikos sistema.

Vadovaujantis šiomis Įstatymo „Dėl specialios paskirties bendrovių ir jų veiklos sričių“ (1995 m. vasario 15 d. redakcija) nuostatomis valstybinė įmonė „Lietuvos valstybinė energetikos sistema“ buvo reorganizuota į specialios paskirties akcinę bendrovę „Lietuvos energija“. Ši bendrovė valdė inter alia šilumos ūkį.

5. Seimas 1995 m. kovo 28 d. priėmė Lietuvos Respublikos energetikos įstatymą, kuris įsigaliojo 1995 m. balandžio 14 d. Jame buvo inter alia nustatyta: „Pagrindiniai valstybės energetikos politikos tikslai yra: <...> patikima, kokybiška ir kiek įmanoma mažiausiomis išlaidomis elektros <...> gamyba bei tiekimas <...>„ (3 straipsnis); „Elektros <...> energijos <...> kainos ir tarifai gali būti diferencijuojami pagal vartotojų grupes, energijos kokybę, tiekimo patikimumą <...>„ (15 straipsnio 2 dalis).

6. Seimas 1996 m. lapkričio 14 d. priėmė Lietuvos Respublikos branduolinės energijos įstatymą, kuris pagal jo 76 straipsnį įsigaliojo 1997 m. sausio 1 d. Šis įstatymas reguliuoja visuomeninius santykius, atsirandančius naudojant branduolinę energiją elektros ir šilumos energijai gaminti, ir sudaro fizinių ir juridinių asmenų veiklos branduolinės energetikos srityje teisinį pagrindą.

Minėtas įstatymas buvo ne kartą keičiamas ir papildomas.

7. Seimas 1996 m. gruodžio 19 d. priėmė Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymą, kuris įsigaliojo 1997 m. sausio 8 d. Jame buvo nustatyti Lietuvos nacionalinio saugumo užtikrinimo pagrindai, išdėstyti priedėlyje (1 straipsnio 1 dalis). Šio priedėlio 9 skyriaus „Rizikos veiksniai ir pavojai Lietuvos saugumui“ antrajame skirsnyje „Galimi vidaus rizikos veiksniai ir vidinės krizės“ buvo nurodyta Ignalinos atominė elektrinė. Be to, 11 skyriuje „Ilgalaikės valstybinės saugumo stiprinimo programos“ kaip svarbiausios ilgalaikės nacionalinį saugumą stiprinančios valstybinės programos inter alia buvo nurodytos: „Ignalinos AE saugios eksploatacijos užtikrinimo iki jos eksploatacijos pabaigos ir po to“; „energetikos sistemos stabilumo ir integravimosi į Europos energetikos sistemas“.

Minėtas įstatymas ir jo priedėlis buvo ne kartą keičiami ir (arba) papildomi.

8. Seimas 1997 m. balandžio 8 d. priėmė Lietuvos Respublikos specialios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ reorganizavimo bei šilumos ūkio ir jo valdymo perdavimo savivaldybėms įstatymą, kurio paskirtis – nustatyti specialios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ šilumos ūkio valdymo decentralizavimą reorganizuojant šią bendrovę skaidymo būdu, atskiriant šilumos ūkį bei įsteigiant naujas specialios paskirties akcines bendroves ir perduodant jose esantį turtą ir valstybei priklausančias akcijas savivaldybių nuosavybėn (1 straipsnis).

Vyriausybė, inter alia vadovaudamasi šiuo įstatymu, 1997 m. birželio 26 d. priėmė nutarimą Nr. 675 „Dėl specialios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ reorganizavimo“, kuriame nutarė inter alia įgalioti Ūkio ministerijos, kuri atstovauja valstybės interesams specialios paskirties akcinėje bendrovėje „Lietuvos energija“, įgaliotinį balsuoti šios bendrovės visuotiniame akcininkų susirinkime už jos reorganizavimą skaidymo būdu, atskiriant šilumos ūkį bei įsteigiant naujas specialios paskirties akcines bendroves ir perduodant jose esantį turtą ir valstybei priklausančias akcijas savivaldybių nuosavybėn (1 punktas).

Taigi specialios paskirties akcinė bendrovė „Lietuvos energija“ buvo reorganizuota skaidymo būdu, atskiriant nuo jos šilumos ūkį bei įsteigiant naujas specialios paskirties akcines bendroves.

9. Seimas 1998 m. birželio 23 d. priėmė įstatymą „Dėl Energetikos chartijos sutarties ir Energetikos chartijos protokolo dėl energijos efektyvumo ir su tuo susijusių aplinkosaugos aspektų ratifikavimo“, kuris įsigaliojo 1998 m. liepos 24 d. Juo buvo ratifikuota 1994 m. gruodžio 17 d. Energetikos chartijos sutartis, kurioje inter alia nustatyta, kad „kiekviena susitariančioji šalis dirbs, kad sumažintų rinkos iškraipymus ir konkurencijos barjerus energetikos sektoriaus ekonominėje veikloje“ (6 straipsnio 1 dalis).

10. Seimas 1999 m. spalio 5 d. priėmė nutarimą „Dėl Nacionalinės energetikos strategijos patvirtinimo“, kurio 1 straipsniu patvirtino Vyriausybės pateiktą Nacionalinę energetikos strategiją. Šios strategijos 4 skyriaus „Energijos tiekimo strategija“ 1 skirsnyje „Elektros energetika“ buvo inter alia nustatyta, kad, „atsižvelgiant į ypatingą visų turimų galių efektyvaus naudojimo ekonominę reikšmę: 1) artimiausiu metu ekonomiškai tikslinga (užtikrinus atsiskaitymus) palaikyti tradicinį elektros energijos eksportą turimomis perdavimo linijomis į šiaurę ir rytus; 2) elektros energijos eksportas iš Lietuvos elektrinės ateityje gali tapti ekonomiškai tikslingas esant energijos pusiau piko ir piko režimui; 3) elektros energijos perdavimo linijos į Vakarus statyba yra būtina siekiant susijungimo su transeuropiniais elektros tinklais ir integracijos į Europos elektros energijos rinką“. Tame pačiame skirsnyje buvo nustatyta ir tai, kad elektros energijos tiekimo patikimumui užtikrinti būtina inter alia „kartu su Latvija ir Estija parengti naują Baltijos valstybių aukštos įtampos tinklų schemą, geriau pritaikytą integracijai į Vakarų ir Šiaurės Europos tinklus ir leidžiančią geriau išnaudoti turimas generuojančias galias trijų valstybių poreikiams tenkinti“. Be to, tame pačiame skirsnyje buvo nustatyta, kad „mažiausios elektros energijos tiekimo išlaidos Lietuvoje susidarytų: 1) optimaliai išnaudojant Ignalinos AE ir Kruonio HAE pajėgumus bei racionaliai dirbant Vilniaus ir Kauno TE termofikaciniu režimu; 2) optimaliai bendradarbiaujant su Estija ir Latvija ir, kaip numatyta, integruojantis bei bendradarbiaujant su Vakarų Europos elektros kompanijomis; <...> 5) neatidėliotinai iki 2001 metų restruktūrizavus elektros energetikos sektorių, pasiruošus darbui laisvos rinkos sąlygomis ir atskyrus elektros energijos gamybą, perdavimą bei skirstymą“.

Pažymėtina, kad minėto Seimo nutarimo, kuriuo patvirtinta Nacionalinė energetikos strategija, 3 straipsnyje Vyriausybei buvo pasiūlyta inter alia „parengti Nacionalinės energetikos strategijos įgyvendinimo planą, numatant projektuoti ir Ignalinos AE antrojo bloko uždarymą, dėl kurio galutinis sprendimas bus priimtas 2004 metais atnaujinant Nacionalinę energetikos strategiją. Nacionalinės energetikos strategijos įgyvendinimo plane, kuris turi būti rengiamas ir vykdomas bendradarbiaujant su reikiamomis tarptautinėmis institucijomis, turi būti numatyta, kokie nauji elektros energijos, taip pat galimi branduolinės energijos gamybos pajėgumai, pakeičiantys Ignalinos AE RBMK reaktorių blokus, bus pastatyti iki 2009 metų Lietuvoje“.

Nacionalinė energetikos strategija buvo ne kartą keičiama.

11. Taigi iki 2000 m. šalies elektros energetikos srityje veikė valstybinė centralizuota elektros energetikos monopolinė sistema, susiformavusi sovietiniu laikotarpiu.

12. Seimas 2000 m. gegužės 18 d. priėmė Lietuvos Respublikos specialios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ reorganizavimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2000 m. birželio 2 d. Jame buvo nustatyta minėtos specialios paskirties akcinės bendrovės reorganizavimo būdas ir tvarka.

13. Seimas 2000 m. liepos 20 d. priėmė Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymą. Jame buvo nustatyti elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo ir tiekimo Lietuvos Respublikoje reguliavimo pagrindai atsižvelgiant į Europos Sąjungos teisės reikalavimus, elektros energijos paslaugų teikėjų ir vartotojų santykiai bei sąlygos konkurencijai plėtoti elektros energetikos sektoriuje (1 straipsnis).

14. Seimas 2001 m. birželio 28 d. priėmė Lietuvos Respublikos specialios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ reorganizavimo įstatymo pakeitimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2001 m. liepos 18 d. Jo 1 straipsniu Specialios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ reorganizavimo įstatymas (2000 m. gegužės 18 d. redakcija) buvo išdėstytas nauja redakcija.

Specialios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ reorganizavimo įstatymo (2001 m. birželio 28 d. redakcija) 2 straipsnio 1 dalyje buvo inter alia nustatyta: „Specialios paskirties akcinė bendrovė „Lietuvos energija“ reorganizuojama bendrovių skaidymo būdu, t. y. iš specialios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“, kuri po reorganizavimo tęsia veiklą kaip akcinė bendrovė, išskiriant turto, teisių bei pareigų dalis ir jų pagrindu steigiant naujas bendroves.“

Seimas 2001 m. spalio 16 d. priėmė nutarimą „Dėl specialios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ reorganizavimo projekte numatyto įstatinio kapitalo ir prievolių (įsipareigojimų) paskirstymo tarp naujai steigiamų akcinių bendrovių“, kuriame nutarė: „Pritarti specialios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ reorganizavimo projekte numatytam įstatinio kapitalo ir prievolių (įsipareigojimų) paskirstymui tarp naujai steigiamų akcinių bendrovių <...>„ (1 straipsnio 1 dalis).

Tuo vadovaudamasi Vyriausybė 2001 m. spalio 29 d. priėmė nutarimą Nr. 1264 „Dėl pritarimo specialios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ reorganizavimo projektui ir įgaliojimų suteikimo“, kuriame inter alia nutarė: „Pritarti specialios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ reorganizavimo projektui“; „Pavesti Ūkio ministerijai, valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų valdytojai, įgalioti savo atstovą balsuoti specialios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ visuotiniame akcininkų susirinkime už tai, kad būtų priimti nutarimai: <...> patvirtinti akcinių bendrovių „Lietuvos energija“, „Rytų skirstomieji tinklai“, „Vakarų skirstomieji tinklai“, „Lietuvos elektrinė“ ir „Mažeikių elektrinė“ įstatus.“

Taigi buvo pradėtas šalies elektros energetikos sistemos restruktūrizavimo ir dekoncentravimo procesas. Minėtu teisiniu reguliavimu buvo sudarytos teisinės prielaidos reformuoti sovietiniu laikotarpiu susiformavusią valstybinę centralizuotą (monopolinę) elektros energetikos sistemą – atskirti joje elektros energijos gamybą, perdavimą ir skirstymą.

15. Seimas 2002 m. gegužės 14 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos pozicijų derybose su Europos Sąjunga Energetikos derybiniame skyriuje ir nacionalinės energetikos strategijos pataisų, reikalingų sėkmingai stojimo į Europos Sąjungą eigai užtikrinti“, kuris įsigaliojo 2002 m. gegužės 18 d.

Šiame Seimo nutarime inter alia pripažinta būtinybė su Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą tvarkaraščiu suderintu laiku nustatyti Ignalinos atominės elektrinės pirmojo ir antrojo blokų galutinio eksploatavimo nutraukimo sąlygas; nurodoma, kad technologiškai pagrįstas Ignalinos atominės elektrinės antrojo bloko eksploatavimo nutraukimo terminas galėtų būti 2009–2015 m.

Minėto Seimo nutarimo 1 straipsnyje Vyriausybei siūloma „derėtis su Europos Sąjungos valstybėmis narėmis ir Europos Komisija dėl Ignalinos atominės elektrinės antrojo bloko eksploatavimo nutraukimo terminų atsižvelgiant į Europos Sąjungos siūlymus dėl Ignalinos atominės elektrinės antrojo bloko galutinio sustabdymo terminų ir finansinių sąlygų ir tęsti derybas dėl Ignalinos atominės elektrinės pirmojo ir antrojo blokų eksploatavimo nutraukimo finansinių ir kitų su tuo susijusių sąlygų“.

16. Seimas 2002 m. gegužės 28 d. priėmė nutarimą „Dėl Nacionalinio saugumo strategijos patvirtinimo“, kurio 1 straipsniu patvirtino Vyriausybės pateiktą Nacionalinio saugumo strategiją. Šios strategijos 6.1.3.2 punkte „Strateginė partnerystė su Lenkija“ buvo inter alia nustatyta, kad dėl savo geografinės padėties Lenkija laikoma būtina grandimi integruojant Lietuvos energetikos infrastruktūrą į atitinkamas Vakarų Europos sistemas.

17. Seimas 2002 m. spalio 10 d. priėmė Lietuvos Respublikos strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymą, kuris įsigaliojo 2002 m. spalio 30 d. Šiame įstatyme inter alia nustatyta, kad nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbios yra inter alia akcinė bendrovė Vakarų skirstomieji tinklai ir akcinė bendrovė Rytų skirstomieji tinklai (4 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktai). Minėtas įstatymas buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas, tačiau minėtos nuostatos nebuvo keičiamos.

18. Seimas 2002 m. spalio 10 d. priėmė nutarimą „Dėl Nacionalinės energetikos strategijos patvirtinimo“, kurio 1 straipsniu patvirtino Vyriausybės pateiktą atnaujintą Nacionalinę energetikos strategiją (tai yra pakeista minėtu Seimo 1999 m. spalio 5 d. nutarimu patvirtinta Nacionalinė energetikos strategija). Nacionalinėje energetikos strategijoje (2002 m. spalio 10 d. redakcija) buvo nustatyta, kad silpnoji pusė inter alia yra tai, kad Lietuvos elektros tinklai neturi tiesioginių ryšių su Vakarų Europos energetikos sistemomis, todėl nėra galimybių integruotis į Vakarų ir Centrinės Europos valstybių elektros energetikos sistemas. Be to, Nacionalinėje energetikos strategijoje (2002 m. spalio 10 d. redakcija) buvo nustatyta, jog didelis trūkumas yra tai, kad nėra tiesioginio ryšio su Centrinės ir Vakarų Europos elektros energetikos sistemomis; būtina kuo skubiau pastatyti galingą jungtį su Lenkijos elektros energetikos sistema. Taip pat paminėtina, kad Nacionalinės energetikos strategijoje (2002 m. spalio 10 d. redakcija) buvo nustatyta ir elektros energijos eksporto bei elektros energijos tiekimo patikimumo prognozė: „1) dirbant bent vienam Ignalinos AE blokui, galima palaikyti tradicinį elektros energijos eksportą per turimas perdavimo linijas į šiaurę ir rytus; 2) iki 2010 metų iš Lietuvos elektrinės galima būtų pelningai eksportuoti energiją tik piko ir pusiau piko metu; 3) elektros energijos perdavimo linijos į Lenkiją statyba yra būtina siekiant integracijos į Europos elektros energijos rinką“.

19. Vyriausybė 2002 m. gruodžio 20 d. priėmė nutarimą Nr. 2015 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. vasario 23 d. nutarimo Nr. 228 „Dėl Privatizavimo objektų sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“, kuris įsigaliojo 2002 m. gruodžio 28 d. Šiuo nutarimu akcinės bendrovės Rytų skirstomieji tinklai ir Vakarų skirstomieji tinklai buvo įtrauktos į Privatizavimo objektų sąrašą.

20. Seimas 2003 m. balandžio 22 d. priėmė Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių „Lietuvos energija“, Lietuvos elektrinė ir akcinių bendrovių „Rytų skirstomieji tinklai“, „Vakarų skirstomieji tinklai“ akcijų mainų įstatymą, kuris įsigaliojo 2003 m. gegužės 1 d. Šio įstatymo paskirtis – leisti Vyriausybei organizuoti ir vykdyti akcinių bendrovių „Rytų skirstomieji tinklai“ ir „Vakarų skirstomieji tinklai“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų mainus į Vokietijos bendrovei „E.ON Energie AG“ nuosavybės teise priklausančias akcinių bendrovių „Lietuvos energija“ ir Lietuvos elektrinė akcijas (1 straipsnis).

Paminėtina, kad šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Valstybei priklausančios akcinių bendrovių „Rytų skirstomieji tinklai“ ir „Vakarų skirstomieji tinklai“ akcijos perduodamos mainais už Vokietijos bendrovei E.ON Energie AG nuosavybės teise priklausančias akcinių bendrovių „Lietuvos energija“ ir Lietuvos elektrinė akcijas keitimo santykiu, nustatytu derybų metu atsižvelgiant į nurodytų bendrovių akcijų vertę. Šią vertę nustato nepriklausomas turto vertintojas pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą.“

21. Respublikos Prezidentas 2003 m. gegužės 15 d. priėmė dekretą Nr. 83 „Dėl Visuomeninės energetikos tarybos prie Respublikos Prezidento sudarymo“, kuris pagal jo 3 straipsnį įsigaliojo nuo jo pasirašymo dienos.

Minėto dekreto 1 straipsniu Respublikos Prezidentas, pažymėjęs siekį skatinti visuomenės ir valstybės institucijų dialogą bei tarpinstitucinį bendradarbiavimą šalies ūkio energetikos sektoriuje, sudarė Visuomeninę energetikos tarybą prie Respublikos Prezidento ir į ją pakvietė trylika asmenų (šešis dirbančius valstybės institucijose ir (arba) įstaigose, penkis – asociacijose, vieną – akcinėje bendrovėje „Lietuvos energija“, vieną – užsienio privačios bendrovės („E.ON Energie AG“) atstovybėje Lietuvoje).

Be to, minėto dekreto 2 straipsniu Respublikos Prezidentas nustatė sudarytos Tarybos uždavinius, inter alia teikti pasiūlymus dėl energetikos ūkio strategijos, plėtros, struktūrinių pokyčių formavimo ir įgyvendinimo.

Minėtas dekretas buvo panaikintas 2004 m. naujai išrinkto Respublikos Prezidento 2004 m. rugpjūčio 10 d. dekretu Nr. 35 „Dėl Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 28 d. dekreto Nr. 62, 2003 m. gegužės 15 d. dekreto Nr. 83, 2003 m. birželio 4 d. dekreto Nr. 100, 2003 m. liepos 9 d. dekreto Nr. 154, 2003 m. rugsėjo 9 d. dekreto Nr. 201 pripažinimo netekusiais galios“, kuris įsigaliojo 2004 m. rugpjūčio 13 d.

22. Vyriausybė 2003 m. gegužės 22 d. priėmė nutarimą Nr. 629 „Dėl akcinių bendrovių „Lietuvos energija“, Lietuvos elektrinės ir akcinių bendrovių „Rytų skirstomieji tinklai“ ir „Vakarų skirstomieji tinklai“ akcijų mainų“, kuris įsigaliojo 2003 m. gegužės 29 d. Šiame nutarime inter alia buvo nutarta „įgalioti Ūkio ministeriją derėtis su Vokietijos bendrove „E.ON Energie AG“ dėl valstybei priklausančių akcinių bendrovių „Rytų skirstomieji tinklai“ ir „Vakarų skirstomieji tinklai“ akcijų keitimo į Vokietijos bendrovei „E.ON Energie AG“ priklausančias akcinių bendrovių „Lietuvos energija“ ir Lietuvos elektrinės akcijas santykio, atsižvelgiant į nurodytųjų bendrovių akcijų vertę“ (1 punktas); „pavesti per mėnesį nuo šio nutarimo įsigaliojimo <...> Ūkio ministerijai – parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei valstybei priklausančių akcinių bendrovių „Rytų skirstomieji tinklai“ ir „Vakarų skirstomieji tinklai“ akcijų keitimo į Vokietijos bendrovei „E.ON Energie AG“ priklausančias akcinių bendrovių „Lietuvos energija“ ir Lietuvos elektrinės akcijas sutarties projektą“ (2.2 punktas).

23. Vyriausybė 2003 m. liepos 10 d. priėmė nutarimą Nr. 893 „Dėl akcinių bendrovių „Rytų skirstomieji tinklai“ ir „Vakarų skirstomieji tinklai“ akcijų keitimo į Vokietijos bendrovei „E.ON Energie AG“ priklausančias akcinių bendrovių „Lietuvos energija“ ir Lietuvos elektrinės akcijas“, kuris įsigaliojo 2003 m. liepos 11 d. Šiame nutarime Vyriausybė pritarė valstybei nuosavybės teise priklausančių akcinių bendrovių Rytų skirstomųjų tinklų ir Vakarų skirstomųjų tinklų akcijų keitimo į Vokietijos bendrovei „E.ON Energie AG“ nuosavybės teise priklausančias akcinių bendrovių „Lietuvos energija“ ir Lietuvos elektrinės akcijas sutarties projektui (1 punktas).

24. Vyriausybė 2003 m. liepos 14 d. priėmė nutarimą Nr. 905 „Dėl pritarimo akcinių bendrovių „Rytų skirstomieji tinklai“ ir „Vakarų skirstomieji tinklai“ privatizavimo programoms“, kuris įsigaliojo 2003 m. liepos 17 d. Jame buvo nutarta pritarti akcinių bendrovių Rytų skirstomųjų tinklų ir Vakarų skirstomųjų tinklų valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų paketų privatizavimo programoms.

25. Seimas 2003 m. rugsėjo 16 d. ratifikavo Belgijos Karalystės, Danijos Karalystės, Vokietijos Federacinės Respublikos, Graikijos Respublikos, Ispanijos Karalystės, Prancūzijos Respublikos, Airijos, Italijos Respublikos, Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės, Nyderlandų Karalystės, Austrijos Respublikos, Portugalijos Respublikos, Suomijos Respublikos, Švedijos Karalystės, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės (Europos Sąjungos valstybių narių) ir Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos, Slovakijos Respublikos sutartį dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo į Europos Sąjungą sutartį, pasirašytą 2003 m. balandžio 16 d. Atėnuose (įsigaliojo nuo 2004 m. gegužės 1 d.).

Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą akto, kurio nuostatos yra neatskiriama Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą sutarties dalis, protokolo Nr. 4 „Dėl Ignalinos atominės elektrinės Lietuvoje“ 1 straipsnyje Lietuva, pripažindama Europos Sąjungos pasirengimą skirti adekvačią papildomą Bendrijos paramą Lietuvos pastangoms nutraukti Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimą ir atsižvelgdama į šią solidarumo išraišką, įsipareigojo Ignalinos atominės elektrinės pirmąjį bloką galutinai sustabdyti iki 2005 m., o šios elektrinės antrąjį bloką – iki 2009 m. gruodžio 31 d. ir nutraukti šių blokų eksploatavimą.

26. Privatizavimo komisija 2003 m. gruodžio 9 d. sprendimu (protokolas Nr. 2V-57 (352) pritarė akcinės bendrovės Vakarų skirstomųjų tinklų akcijų paketo pirkimo–pardavimo sutarties projektui.

Vyriausybė 2003 m. gruodžio 17 d. priėmė nutarimą Nr. 1625 „Dėl pritarimo valstybei nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės „Vakarų skirstomieji tinklai“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarties projektui“, kuris įsigaliojo 2003 m. gruodžio 19 d. Jame buvo nutarta pritarti valstybei nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės Vakarų skirstomųjų tinklų akcijų pirkimo–pardavimo sutarties projektui.

27. Vyriausybė 2004 m. kovo 9 d. priėmė nutarimą Nr. 262 „Dėl akcinės bendrovės „Rytų skirstomieji tinklai“ privatizavimo programos įgyvendinimo nutraukimo“, kuris įsigaliojo 2004 m. kovo 12 d. Jame buvo nutarta nutraukti akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų paketo privatizavimo programos įgyvendinimą.

28. Vyriausybė 2004 m. lapkričio 8 d. priėmė nutarimą Nr. 1400 „Dėl Lietuvos nacionalinės 2004 metų struktūrinių reformų ataskaitos“, kuris įsigaliojo 2004 m. lapkričio 12 d. Jame buvo pritarta Lietuvos nacionalinei 2004 metų struktūrinių reformų ataskaitai. Šioje ataskaitoje inter alia nurodyta: „2003 metų liepą buvo paskelbti dviejų elektros energijos skirstomųjų tinklų įmonių (įsteigtų po akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ reorganizavimo) – akcinės bendrovės „Rytų skirstomieji tinklai“ ir akcinės bendrovės „Vakarų skirstomieji tinklai“ – privatizavimo konkursai. Akcinė bendrovė „Vakarų skirstomieji tinklai“ <...> baigta privatizuoti 2003 metų gruodį: su Lietuvos fizinių asmenų grupe (9 asmenų) buvo pasirašyta VST valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo–pardavimo sutartis. Konsorciumas už privatizuojamus 77 procentus bendrovės akcijų sandorio užbaigimo dieną (2003 m. gruodžio 23 d.) sumokėjo 539,9 mln. litų.“

29. Seimas 2004 m. gruodžio 14 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos“, kurio 1 straipsnyje pritarė Vyriausybės programai. Šios programos 1.9 punkte buvo įtvirtinta inter alia nuostata: „Sudaryti galimybes įgyvendinti Ignalinos atominės elektrinės stabdymo projektus, pritraukti investicijas naujiems branduoliniams reaktoriams statyti.“ Be to, minėtos programos 2.5 punkte buvo nustatyta: „Siekti, kad Lietuva išliktų branduolinę jėgainę turinčia valstybe.“

30. Seimas 2005 m. sausio 20 d. priėmė nutarimą „Dėl Seimo nutarimo „Dėl Nacionalinio saugumo strategijos patvirtinimo“ priedo pakeitimo“, kurio 1 straipsnyje nutarė pakeisti Nacionalinio saugumo strategiją (2002 m. gegužės 28 d. redakcija) ir išdėstyti ją nauja redakcija. Šioje strategijoje inter alia nustatyta, kad Lietuvos Respublikos sparčios ekonominės plėtros stabilumui užtikrinti turi būti vykdomas inter alia energijos išteklių tiekimo įvairinimas sujungiant Lietuvos ir kitų Europos Sąjungos šalių energetikos tinklus (6.2.5.11 papunktis).

31. Konstitucinis Teismas 2005 m. kovo 16 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos specialios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ reorganizavimo įstatymo (2001 m. birželio 28 d. redakcija) 2 straipsnio, 3 straipsnio 2 ir 4 dalių atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame inter alia nusprendė, jog ginčijama įstatymo nuostata, kad specialios paskirties akcinė bendrovė „Lietuvos energija“ reorganizuojama bendrovių skaidymo būdu, neprieštarauja Konstitucijai. Be to, minėtame nutarime Konstitucinis Teismas nusprendė, jog ginčijama įstatymo nuostata, kad specialios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ nepagrindinės veiklos filialų ir padalinių turto pagrindu įkurtų bendrovių akcijos turi būti perduotos po reorganizavimo įsikūrusių akcinių bendrovių akcininkams proporcingai jiems priklausančių šių bendrovių akcijų skaičiui, neprieštarauja Konstitucijai.

32. Vyriausybė 2005 m. kovo 24 d. priėmė nutarimą Nr. 315 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004–2008 metų programos įgyvendinimo priemonių patvirtinimo“, kuris įsigaliojo 2005 m. kovo 30 d. Šio nutarimo 1 punkte buvo patvirtintos Vyriausybės 2004–2008 metų programos įgyvendinimo priemonės. Šių priemonių 28 punkte buvo numatyta priemonė „Išanalizuoti atliktų studijų branduolinės energetikos Lietuvoje tęstinumo klausimais išvadas ir kitų valstybių patirtį“, o 29 punkte – priemonė „Atlikti branduolinės energetikos srityje patirtį turinčių ES ir kitų valstybių kompanijų apklausą, kokių jos turėtų preliminarių investicinių pasiūlymų dėl naujo branduolinio reaktoriaus statybos“. Tokių priemonių atsakinga vykdytoja buvo nurodyta Ūkio ministerija.

33. Seimas 2005 m. rugsėjo 29 d. priėmė rezoliuciją „Dėl branduolinės energetikos tęstinumo ir Nacionalinės energetikos strategijos atnaujinimo“, kurioje pareiškė, jog Seimas „sieks, kad Lietuva išliktų branduolinės energetikos valstybe ir toliau gamintų elektros energiją šiuolaikinius reikalavimus atitinkančioje atominėje elektrinėje“, ir „teisiškai ir politiškai rems investicijas į naujo reaktoriaus statybą“. Be to, šioje rezoliucijoje pateiktas Seimo siūlymas Vyriausybei inter alia priimti konkrečius sprendimus dėl naujos atominės elektrinės statybos perspektyvų.

34. Lietuvos Respublikos, Latvijos Respublikos ir Estijos Respublikos ministrai pirmininkai 2006 m. vasario 27 d. Trakuose priėmė deklaraciją „Dėl saugaus energijos tiekimo Baltijos valstybėse ir Europos bendrosios energetikos politikos“ ir paskelbė komunikatą, kuriame išreiškė savo pritarimą naujos atominės elektrinės statybai regione ir pakvietė Baltijos valstybines energetikos bendroves „Lietuvos energija“, „Latvenergo“ ir „Eesti Energija“, kaip dalyvaujančias šalis, vienodomis sąlygomis investuoti į naujos atominės elektrinės Lietuvoje projektą ir statybą.

Minėtų energetikos bendrovių vadovai 2006 m. kovo 8 d. Visagine, Ignalinos atominėje elektrinėje, pasirašė susitarimo memorandumą dėl naujos atominės elektrinės statybos įgyvendinamumo studijos rengimo. Šiame memorandume buvo inter alia numatyta, kad „Lietuvos energija“, „Latvenergo“ ir „Eesti Energija“ vienodomis sąlygomis dalyvaus projekte, o bendram vadovavimui ir priežiūrai įsteigs komitetą, kuriame bus visų trijų energetikos bendrovių vadovai.

35. Seimas 2006 m. liepos 18 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos“, kurio 1 straipsnyje pritarė Vyriausybės programai. Šioje programoje tarp Vyriausybės pirmaeilių darbų buvo nurodyta: „dėti visas reikalingas pastangas naujos atominės elektrinės statybai, kad Lietuva liktų branduolinę jėgainę turinti valstybė“. Be to, minėtos programos 12.5 punkte buvo inter alia nustatyta: „Sudaryti galimybes įgyvendinti Ignalinos atominės elektrinės stabdymo projektus, pritraukti investicijas naujiems branduoliniams reaktoriams statyti.“

36. Vyriausybė 2006 m. spalio 17 d. priėmė nutarimą Nr. 1020 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006–2008 metų programos įgyvendinimo priemonių patvirtinimo“, kuris įsigaliojo 2006 m. spalio 22 d. Šio nutarimo 1 punktu buvo patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006–2008 metų programos įgyvendinimo priemonės. Viena iš šių priemonių buvo „Parengti Lietuvos Respublikos įstatymo dėl naujos atominės elektrinės statybos projektą“, jos atsakinga vykdytoja – Ūkio ministerija, taip pat nustatyta priemonės įvykdymo data – 2007 m. I ketvirtis.

Minėtas Vyriausybės nutarimas buvo ne kartą keičiamas.

37. Ministras Pirmininkas 2006 m. lapkričio 24 d. potvarkiu Nr. 384 „Dėl darbo grupės sudarymo“ sudarė darbo grupę konsultacijoms su Latvijos Respublikos ir Estijos Respublikos įgaliotaisiais atstovais dėl naujos atominės elektrinės statybos (1 punktas), kuriai pavedė aptarti su Latvijos Respublikos ir Estijos Respublikos įgaliotaisiais atstovais (2.1 punktas) inter alia Naujos atominės elektrinės statybos projekto įgyvendinimo įmonės steigimo terminą ir pradinio kapitalo dydį (2.1.1 punktas), aptarimo rezultatus ir atitinkamų sprendimų projektus pateikti Vyriausybės Strateginio planavimo komitetui (2.2 punktas).

38. Lietuvos Respublikos, Latvijos Respublikos ir Estijos Respublikos ministrai pirmininkai 2006 m. gruodžio 8 d. Vilniuje paskelbė bendrą pareiškimą, kuriame Lenkijos atstovai buvo pakviesti dalyvauti Lietuvos, Latvijos ir Estijos energetikų ekspertų konsultacijose dėl galimybių bendradarbiauti statant ir eksploatuojant naują atominę elektrinę Lietuvoje.

39. Ministras Pirmininkas 2007 m. sausio 5 d. priėmė potvarkį Nr. 4 „Dėl darbo grupės sudarymo“, kurio 1 punktu sudarė darbo grupę naujos atominės elektrinės statybos įstatymo projekto koncepcijos esminėms nuostatoms parengti. Ministrui Pirmininkui 2007 m. sausio 15 d. priėmus potvarkį Nr. 23 „Dėl Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko 2007 m. sausio 5 d. potvarkio Nr. 4 „Dėl darbo grupės sudarymo“ pakeitimo“ ir įrašius į nurodytuoju potvarkiu sudarytą darbo grupę naują asmenį, ši darbo grupė buvo sudaryta iš trylikos asmenų.

Be to, minėto potvarkio 2.1 punkte Ministras Pirmininkas pavedė sudarytai darbo grupei parengti naujos atominės elektrinės statybos įstatymo projekto koncepcijos esmines nuostatas ir iki 2007 m. vasario 1 d. pateikti jas svarstyti Vyriausybės Strateginio planavimo komitetui.

40. Ūkio ministras 2007 m. sausio 15 d. išleido įsakymą „Dėl darbo grupės sudarymo“. Šio įsakymo 1 punktu ūkio ministras sudarė darbo grupę naujos atominės elektrinės statybos įstatymo projektui parengti.

Be to, minėto įsakymo 2.2 punkte ūkio ministras pavedė darbo grupei teikti siūlymus Ministro Pirmininko 2007 m. sausio 5 d. potvarkiu „Dėl darbo grupės sudarymo“ sudarytai darbo grupei.

41. Vyriausybės Strateginio planavimo komitetas 2007 m. vasario 13 d. inter alia iš esmės pritarė naujos atominės elektrinės įstatymo projekto koncepcijos esminėms nuostatoms, pavedė Ūkio ministerijai, atsižvelgiant į šio komiteto pasiūlymus, iki 2007 m. kovo 15 d. parengti ir pateikti Vyriausybei naujos atominės elektrinės įstatymo projektą bei pritarė pasiūlymui, kad Ministro Pirmininko potvarkiu būtų sudaryta darbo grupė Lietuvos nacionalinio investuotojo bendrovės steigimo esminėms nuostatoms parengti (Vyriausybės Strateginio planavimo komiteto 2007 m. vasario 13 d. posėdžio protokolas Nr. 8).

42. Seimas 2007 m. sausio 18 d. nutarimu „Dėl Nacionalinės energetikos strategijos patvirtinimo“ patvirtino Nacionalinę energetikos strategiją, kuri įsigaliojo 2007 m. sausio 27 d. Šioje strategijoje inter alia nustatyta, kad tarp pagrindinių veiksnių, darančių įtaką stabiliai energetikos veiklai Lietuvoje, yra ir Ignalinos atominės elektrinės uždarymas 2009 m., turintis didelę neigiamą įtaką elektros energijos šaltinių struktūrai, pirminės energijos balansui ir elektros energijos kainai 2010–2015 m. (8 punkto 2 papunktis). Be to, minėtoje strategijoje nustatyta: „Uždarius Ignalinos AE, siekiant išvengti per didelės priklausomybės nuo importuojamo organinio kuro, kurio kainos sunkiai prognozuojamos, sumažinti teršalų išmetimą į atmosferą ir su tuo susijusius ekonominius padarinius, Lietuvoje reikia pastatyti naują atominę elektrinę (investicijos apie 10 mlrd. litų). <...>„ (26 punktas). Minėtoje strategijoje nustatyta ir tai, kad būtina iki 2012 m. pastatyti strategines jungtis su Lenkija ir Švedija (31 punkto 3 papunktis) ir ne vėliau kaip 2015 m. pradėti eksploatuoti naują atominę elektrinę (31 punkto 7 papunktis).

Seimas tą pačią dieną, t. y. 2007 m. sausio 18 d., priėmė nutarimą „Dėl Nacionalinės energetikos strategijos įgyvendinimo“, kuris įsigaliojo 2007 m. sausio 27 d. Šio nutarimo 1 straipsnyje Seimas pasiūlė Vyriausybei inter alia „naujos regioninės atominės elektrinės projektavimą ir statybą organizuoti tokiu būdu, kad sprendimus būtų įmanoma priimti ir įgyvendinti pačiu veiksmingiausiu būdu ir per kiek įmanoma trumpesnį laiką <...>; siekti, kad tariantis su kitais šio projekto partneriais Lietuvai tektų šio projekto lyderio vaidmuo; <...>„ (3 punktas); „atsižvelgiant į Europos Sąjungos tikslą sukurti konkurencingą energetikos rinką, siekti tokios rinkos sukūrimo Lietuvoje, tačiau tokiais tempais ir priemonėmis, kurios nepažeistų Lietuvos nacionalinio saugumo interesų. Taip pat siekti, kad Lietuva liktų elektros energiją eksportuojanti šalis“ (9 punktas).

43. Ministras Pirmininkas 2007 m. vasario 19 d. priėmė potvarkį Nr. 62 „Dėl darbo grupės sudarymo“.

Šiuo potvarkiu Ministras Pirmininkas sudarė darbo grupę Lietuvos nacionalinio investuotojo bendrovės (dalyvausiančios įgyvendinant naujos atominės elektrinės projektą) steigimo koncepcijos esminėms nuostatoms parengti (ši darbo grupė buvo sudaryta iš šešių asmenų, iš jų keturi dirbo valstybės institucijose, vienas – akcinėje bendrovėje „Lietuvos energija“, vienas – uždarojoje akcinėje bendrovėje „NDX energija“) ir pavedė jai iki 2007 m. kovo 31 d. pateikti jas svarstyti Vyriausybės Strateginio planavimo komitetui (1, 2 punktai).

44. Vyriausybės Strateginio planavimo komitetas 2007 m. kovo 23 d. pritarė Ministro Pirmininko 2007 m. vasario 19 d. potvarkiu Nr. 62 „Dėl darbo grupės sudarymo“ sudarytos darbo grupės pasiūlymui įkurti Lietuvos nacionalinio investuotojo bendrovę akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ pagrindu, didinant šios bendrovės įstatinį kapitalą ir apmokant nepiniginiais įnašais – akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų ir akcinės bendrovės „VST“ akcijomis, sudarančiomis daugiau kaip 50 proc. kiekvienos šių bendrovių akcijų (ir balsų) visuotiniame akcininkų susirinkime. Taip pat buvo pritarta pasiūlymui, kad kuriamos bendrovės valdymas turi atitikti geriausią Europos Sąjungos energetikos bendrovių valdymo praktiką, kad Lietuvos nacionalinio investuotojo bendrovė socialiai atsakingai siektų naudos sau ir visiems savo akcininkams (Vyriausybės Strateginio planavimo komiteto 2007 m. kovo 23 d. posėdžio protokolas Nr. 11).

45. Vyriausybė 2007 m. kovo 28 d. nutarime Nr. 308 „Dėl Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo projekto pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui“ pritarė Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo projektui ir pateikė jį Seimui (1 punktas).

Vyriausybės Seimui pateikto Atominės elektrinės įstatymo projekto aiškinamajame rašte buvo inter alia nurodyta, kad įstatymo projekto 10 straipsnyje numatyti pagrindiniai nacionalinio investuotojo veiklos ir valdymo principai, taip pat reikalavimas, kad valstybei nuosavybės teise turi priklausyti daugiau kaip 1/2 dalis nacionalinio investuotojo akcijų ir balsų nacionalinio investuotojo visuotiniame akcininkų susirinkime. Be to, minėtame aiškinamajame rašte buvo nurodyta, kad įstatymo projekto 11 straipsnyje nustatomos teisinės prielaidos akcinę bendrovę „Lietuvos energija“ bei akcinę bendrovę Rytų skirstomuosius tinklus ir akcinę bendrovę „VST“ suvienyti į vieną įmonių grupę bei numatomos galimo akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ įstatinio kapitalo didinimo sąlygos.

46. Seimo narių grupės iniciatyva, Seimo kanceliarijos užsakymu nepriklausomas ekspertas uždaroji akcinė bendrovė „Deloitte Lietuva“ 2007 m. gegužės 30 d. pateikė Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo projekto Nr. XP-2144 nuostatų dėl nacionalinio investuotojo steigimo teisinį ir ekonominį įvertinimą.

Įvertinęs nacionalinio investuotojo finansines galimybes nuosavomis ir skolintomis lėšomis finansuoti projektą nesuteikiant valstybės garantijų gaunamoms paskoloms, ekspertas nurodė, kad įstatymo projekto nuostatos sukuria prielaidas elektros energetikos sektoriaus vertikaliai integracijai ir valstybės kontrolei jame įtvirtinti; nacionalinis investuotojas bus finansiškai pajėgus gauti skolintas lėšas bei generuoti pinigų srautus, kurie kartu sudėjus būtų pakankamas lėšų šaltinis projektui finansuoti; nacionalinis investuotojas turės realias finansines galimybes nuosavomis ir skolintomis lėšomis finansuoti projektą, nesuteikiant valstybės garantijų gaunamoms paskoloms.

Išanalizavęs, ar privataus kapitalo apribojimas nacionalinio investuotojo bendrovėje mažiau kaip 50 proc. akcijų yra pakankamas, kad būtų užtikrinti perspektyviniai valstybės interesai, ekspertas nurodė, kad didesnės nacionalinio investuotojo akcijų ir balsų dalies nustatymas valstybei neturėtų teigiamos įtakos valstybės interesų užtikrinimui.

Įvertinęs, ar pakankamai pagrįstas vienintelio privataus kapitalo investuotojo (uždarosios akcinės bendrovės „NDX energija“) dalyvavimas nacionalinio investuotojo bendrovėje, ekspertas pateikė išvadą: „kitų ūkio subjektų prisijungimas nacionalinio investuotojo stadijoje būtų neefektyvus ir netikslingas“, nes tai iš esmės nepakeistų ūkio subjektų „teisių nacionalinio investuotojo valdyme, tačiau galėtų sukelti papildomų sunkumų, susijusių su teisinių bei ekonominių nacionalinio investuotojo kapitalo formavimo sąlygų derinimu su daugeliu asmenų vienu metu. Nacionalinio investuotojo formavimo (sukūrimo) ir kitų ūkio subjektų investavimo Į nacionalinį investuotoją procesų sujungimas nebūtų pagrįstas ekonominiu požiūriu (kadangi būtų investuojama į dar nesukurtą subjektą) bei organizaciniu (dėl proceso organizacinio sudėtingumo) požiūriu“.

Minėtame nepriklausomo eksperto uždarosios akcinės bendrovės „Deloitte Lietuva“ įvertinime yra pateikta keliolika valstybės ir privataus kapitalo bendro dalyvavimo stambių investicinių projektų pagrindinėse Europos šalių energetikos įmonėse pavyzdžių.

47. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2007 m. balandžio 12 d. pateikė išvadą „Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymui“ (Nr. XP-2144). Šios išvados 1 punkte inter alia pažymėta: „<...> projekto aiškinamajame rašte nėra nurodyti motyvai, objektyviai pateisinantys akcinės bendrovės „Lietuvos energija“, pareiškusios privačią iniciatyvą investuoti (projekto 10 straipsnio 1 dalis), išskirtinumą kitų Lietuvos bei Europos Sąjungos šalių ūkio subjektų atžvilgiu. <...> Pažymėtina, kad teisinės valstybės, proporcingumo ir subjektų lygybės principai yra įtvirtinti ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje bei 29 straipsnyje.“

48. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2007 m. birželio 26 d. pateikė išvadą „Dėl Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo projekto“ (Nr. XP-2144(3). Šios išvados 7 punkte pažymėta: „Teisės departamentas savo 2007-04-12 išvadoje atkreipė dėmesį, kad projekto nuostatos, nustatančios išskirtinę tam tikrų ūkio subjektų padėtį tiek Lietuvos, tiek kitų Europos Sąjungos valstybių narių ūkio subjektų atžvilgiu, gali prieštarauti Europos Bendrijos steigimo sutartyje įtvirtintiniems nediskriminavimo bei skaidrumo principams.“

49. Seimas 2007 m. birželio 28 d. priėmė Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymą, kuris įsigaliojo 2007 m. liepos 10 d. Šio įstatymo paskirtis ir tikslas – nustatyti naujos atominės elektrinės projekto įgyvendinimo nuostatas ir sudaryti teisines, finansines bei organizacines prielaidas įgyvendinti naujos atominės elektrinės projektą (1 straipsnis). Šiame įstatyme yra įtvirtinta, kad Seimas pritaria naujos atominės elektrinės statybai Lietuvos Respublikoje (2 straipsnis); tokia elektrinė apibrėžiama kaip visuma įrenginių ir pastatų, skirtų elektros arba elektros ir šilumos energijai gaminti naudojant branduolinį kurą (3 straipsnio 1 dalis).

Naujos atominės elektrinės projektui įgyvendinti Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnyje buvo numatytas nacionalinis investuotojas – privačią iniciatyvą investuoti į projektą pareiškusi akcinė bendrovė „Lietuvos energija“. Kad nacionalinio investuotojo statusas būtų įgytas ir įgyvendintas, pagal šio įstatymo 11 straipsnį turėjo būti didinamas akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ įstatinis kapitalas, šiuo tikslu investuojant į jį akcinių bendrovių Rytų skirstomųjų tinklų ir „VST“ akcijas, sudarančias daugiau kaip 1/2 kiekvienos bendrovės akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime; tai reiškia, kad būtų įgyvendinama Vyriausybės ir akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčio akcininko teisė investuoti atitinkamai akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų ir akcinės bendrovės „VST“ akcijas, sudarančias daugiau kaip 1/2 kiekvienos bendrovės akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, taip pat būtų įgyvendinama Vyriausybės teisė derėtis su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku dėl visų ar dalies, sudarančios daugiau kaip 1/2 akcinės bendrovės „VST“ akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, tokiam akcininkui nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės „VST“ akcijų investavimo bei naujai išleidžiamų akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ akcijų įsigijimo; be to, Vyriausybė priimtų sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų akcijų investavimo ir dėl balsavimo visuotiniuose akcinių bendrovių „Lietuvos energija“ ir Rytų skirstomųjų tinklų akcininkų susirinkimuose.

Pagal Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 3 dalį nacionalinis investuotojas kartu su dukterinėmis įmonėmis yra nacionalinio investuotojo įmonių grupė; pagrindinė nacionalinio investuotojo veikla turi būti nacionalinio investuotojo įmonių grupės patronuojančios bendrovės veikla. Tokią grupę sudarančios įmonės šio įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtintos kaip teisės aktų nustatyta tvarka vykdančios atskirtą elektros energijos gamybą, perdavimą, skirstymą, tiekimą, rinkos operatoriaus ir kitokią veiklą.

50. Pagal Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 1, 2, 3 ir 4 dalis nacionalinio investuotojo sukūrimas priklausė ir nuo to, ar Vyriausybė ir akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turintis akcininkas pasieks susitarimą dėl visų ar dalies akcinės bendrovės „VST“ akcijų, sudarančių daugiau kaip 1/2 šios bendrovės akcijų ir balsų visuotiniame bendrovės akcininkų susirinkime, investavimo į akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ įstatinį kapitalą, taip pat naujai išleidžiamų akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ akcijų įsigijimo.

Vyriausybė, vadovaudamasi Atominės elektrinės įstatymo (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 11 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir kitomis nuostatomis, 2007 m. liepos 11 d. priėmė nutarimą Nr. 726 „Dėl Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo įgyvendinimo“, kuriuo sudarė laikinąją komisiją (darbo grupę) (1 punktas) ir įgaliojo ją: 1) derėtis su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku dėl visų ar dalies, sudarančios daugiau kaip 1/2 šios akcinės bendrovės akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, tokiam akcininkui nuosavybės teise priklausančių šios akcinės bendrovės akcijų investavimo ir išleidžiamų naujų akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ akcijų įsigijimo (2.1 punktas); 2) derėtis su akcine bendrove „Lietuvos energija“ dėl šios bendrovės išleidžiamų naujų akcijų pasirašymo sutarties sąlygų (2.2 punktas).

51. Europos Bendrijų Komisija (toliau – ir Komisija) 2007 m. spalio 23 d. pateikė Lietuvai oficialų pranešimą apie pažeidimą Nr. 2007/2261 dėl akcinės bendrovės „VST“ privatizavimo sąlygų. Šiame oficialiame pranešime keliami klausimai yra susiję su nustatytomis akcinės bendrovės „VST“ akcijų įsigijimo sąlygomis, įgijėjui taikomais kvalifikaciniais reikalavimais, nepakankamu nustatytų apribojimų pagrįstumu.

Dėl šių klausimų Ūkio ministerija 2007 m. gruodžio 22 d. pateikė atsakymą, kuriame inter alia pažymėjo, kad akcinė bendrovė „VST“ veikia svarbiame Lietuvos Respublikos saugumui ūkio sektoriuje, taigi ji yra nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbi įmonė, kuri buvo privatizuota dar iki Lietuvos Respublikai įstojant į Europos Sąjungą. Be to, Ūkio ministerija 2008 m. liepos 15 d. raštu pateikė Komisijai (Generaliniam sekretoriatui bei Vidaus rinkos ir paslaugų generaliniam direktoratui) papildomą informaciją apie akcinės bendrovės „VST“ privatizavimo užbaigimą.

52. Vyriausybės 2007 m. gruodžio 27 d. posėdyje buvo svarstytas posėdžio darbotvarkės 27 klausimas „Dėl pritarimo derybų dėl nacionalinio investuotojo steigimo rezultatams bei dėl Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo 10 ir 11 straipsnių pakeitimo ir pritarimo derybų dėl nacionalinio investuotojo steigimo rezultatams įstatymo projekto pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui“. Šio posėdžio protokolo išraše Nr. 51 darbotvarkės 27 klausimo nagrinėjimo rezultatas nurodytas taip: „Priimti Ūkio ministerijos parengtą nutarimo projektą ir jį, šios ministerijos pertvarkytą atsižvelgiant į posėdyje pareikštas pastabas bei pasiūlymus, pateikti Ministrui Pirmininkui pasirašyti.“

Taigi Vyriausybė 2007 m. gruodžio 27 d. priėmė nutarimą Nr. 1426 „Dėl pritarimo derybų dėl nacionalinio investuotojo steigimo rezultatams ir Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo 10 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui“.

Šio nutarimo 1 punktu Vyriausybė pritarė laikinosios komisijos (darbo grupės) derybų su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku dėl nacionalinio investuotojo steigimo ir įstatinio kapitalo didinimo rezultatams – nuostatoms, išdėstytoms nacionalinio investuotojo sukūrimo sutarties, akcininkų sutarties ir nacionalinio investuotojo įstatų projektuose dėl nacionalinio investuotojo įstatinio kapitalo ir akcijų pasiskirstymo tarp akcininkų (1.1 punktas), nacionalinio investuotojo veiklos tikslo ir pagrindinių uždavinių (1.2 punktas), Kauno hidroelektrinės (Kauno HE) ir Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės (Kruonio HAE) atskyrimo nuo akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ (1.3 punktas), disponavimo nacionalinio investuotojo akcijomis (1.4 punktas).

Be to, Vyriausybė 2007 m. gruodžio 27 d. nutarimo Nr. 1426 2 punktu pritarė Atominės elektrinės įstatymo 10 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui ir jį kartu su nacionalinio investuotojo sukūrimo sutarties, akcininkų sutarties ir nacionalinio investuotojo įstatų projektais pateikė Seimui.

Minėtu nutarimu Vyriausybė paprašė Seimą svarstyti nurodytąjį įstatymo projektą ypatingos skubos tvarka (3.1 punktas) ir pateikti nuomonę dėl derybų tarp Vyriausybės ir akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčio akcininko dėl nacionalinio investuotojo steigimo ir įstatinio kapitalo didinimo rezultatų (3.2 punktas).

Vyriausybės Seimui pateikto inter alia Atominės elektrinės įstatymo 10 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte buvo nurodyta, kad šis įstatymo projektas parengtas atsižvelgiant į tai, kad vedant derybas su derybų partneriu – akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku uždaraja akcine bendrove „NDX energija“ buvo pasiūlyta ne sukurti nacionalinį investuotoją akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ pagrindu, o steigti naują juridinį asmenį, kurio akcininku galėtų būti Lietuvos valstybė ir akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turintis akcininkas. Nacionalinio investuotojo formavimo schemos pakeitimas aiškinamas taip, kad nacionalinio investuotojo bendrovės kūrimas akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ bazėje ir toks šios akcinės bendrovės paskesnis reorganizavimas, kad ji taptų patronuojančia bendrove (kaip yra numatyta Atominės elektrinės įstatymo (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 10 straipsnyje), teisiškai yra sudėtingas, be to, yra didelė rizika, kad nacionalinio investuotojo, kaip patronuojančios bendrovės, kūrimas gali būti neįvykdytas arba gali užtrukti neapibrėžtą laiką, nes:

– akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ smulkieji akcininkai ir kreditoriai ar sandorių šalys gali ginčyti teismuose šios bendrovės reorganizavimą (perdavimo sistemos operatoriaus ir kitų rūšių veiklos atskyrimą, atskiriant Kauno HE ir Kruonio HAE);

– gali būti reikalingi akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ kreditorių (sandorių šalių) sutikimai reorganizuoti akcinę bendrovę „Lietuvos energija“ ar atskirti tam tikrą veiklą arba kreditoriai gali pareikalauti iš akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ papildomų garantijų prievolėms užtikrinti;

– akcinė bendrovė „Lietuvos energija“, net ir tapusi patronuojančia bendrove, gali likti solidariai atsakinga kreditoriams už atskirtų įmonių prievoles, gali reikėti akcinę bendrovę „Lietuvos energija“ reorganizuoti keliais etapais (atskiriant tam tikras veiklas į atskiras įmones, kurios po to taptų dukterinėmis nacionalinio investuotojo bendrovėmis, Lietuvos Respublikai priklausančias jų akcijas įnešant į nacionalinio investuotojo bendrovės kapitalą).

53. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2008 m. sausio 8 d. pateikė išvadą „Dėl Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo 10 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto“ (Nr. XP-2799).

Šios išvados 1 punkte inter alia atkreiptas dėmesys, kad „Vyriausybės 2007 m. gruodžio 27 d. nutarimo Nr. 1426, kuriuo aptariamas projektas teikiamas Seimui, 1 punkte Vyriausybė pritarė derybų su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku dėl nacionalinio investuotojo steigimo ir įstatinio kapitalo didinimo rezultatams, o 3 punkte prašo Seimą pateikti nuomonę dėl derybų tarp Vyriausybės ir akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčio akcininko dėl nacionalinio investuotojo steigimo ir įstatinio kapitalo didinimo rezultatų. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Vyriausybės ir akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčio akcininko derybos dėl nacionalinio investuotojo steigimo ir įstatinio kapitalo didinimo yra baigtos. Vyriausybė siūlo Seimui pakeisti įstatymą, atsižvelgiant į jau įvykusių derybų, kuriose buvo susiderėta dėl kitokio nacionalinio investuotojo formavimo modelio, nei nustatyta siūlomame keisti įstatyme, rezultatus, t. y. prašo suteikti įgaliojimus derėtis po to, kai derybos pasibaigė. Pažymėtina, kad įstatymo galia turi būti nukreipta į ateitį. <...> Kartu atkreipiame dėmesį, kad Vyriausybė nesiūlo keisti įstatymo, nustatant, kad Seimas pareiškia nuomonę dėl derybų rezultatų, nors to prašo minėtame Vyriausybės nutarime“.

Be to, minėtos išvados 5 punkte nurodyta, kad „Teisės departamentas laikosi savo nuomonės dėl nuostatų, nustatančių išskirtinę tam tikrų ūkio subjektų padėtį kitų ūkio subjektų atžvilgiu, išdėstytos 2007 m. balandžio 12 d. išvados dėl Atominės elektrinės įstatymo projekto 1 punkte ir 2007 m. birželio 26 d. išvados dėl to paties projekto 7 punkte“.

54. Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas, kaip papildomas komitetas minėtam įstatymo projektui svarstyti, 2008 m. sausio 22 d. priėmė išvadą „Dėl Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo 10 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto (XP-2799)“. Šioje išvadoje inter alia nurodyta: „Projekto XP-2799 nuostatos, nustatančios nacionalinio investuotojo dalyvavimą statant elektros energetikos sistemų jungtis, galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės ir teisinio aiškumo principams. Projekto XP-2799 1 straipsnio 1 dalies nuostatos taip pat galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 3 daliai, nustatančiai, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, 4 daliai, nustatančiai, kad įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę, ir 5 daliai, nustatančiai, kad valstybė gina vartotojo interesus.“ Be to, šioje išvadoje nurodyta: „Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies nuostata, kad valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas, Nacionalinio investuotojo įstatų 18 punkto nuostatos turi būti reglamentuotos įstatyme.“

55. Seime svarstant Atominės elektrinės įstatymo 10 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą (Nr. XP-2799) buvo nuspręsta keisti ir papildyti ne tik Atominės elektrinės įstatymo 10 bei 11 straipsnius, bet ir šio įstatymo 8 bei 20 straipsnius. Dėl tokio keitimo ir papildymo Seimo nariai pateikė per 20 pasiūlymų, kai kuriems iš jų Seimas pritarė.

56. Konkurencijos taryba 2008 m. sausio 25 d. raštu „Dėl leidimo koncentracijai steigiant nacionalinį investuotoją pagal Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo nuostatas reikalingumo“ pateikė Ūkio ministerijai jos prašomą informaciją dėl galimos koncentracijos Lietuvos Respublikos valstybei ir uždarajai akcinei bendrovei „NDX energija“ steigiant nacionalinį investuotoją.

Šiame rašte Konkurencijos taryba inter alia nurodė: „Nors nacionalinio investuotojo steigimas Konkurencijos įstatymo prasme yra koncentracija, o konkurencijoje dalyvaujantys ūkio subjektai ar kontroliuojantys asmenys, pagal Konkurencijos įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, neturi teisės įgyvendinti koncentracijos, kol bus priimtas Konkurencijos tarybos nutarimas pagal minėto įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punktus, tačiau ši koncentracija yra reglamentuojama įstatymu, kuriame, be kita ko, yra nurodomi koncentracijoje dalyvaujantys subjektai bei jų dalys steigiamame juridiniame asmenyje. Taigi atsižvelgiant į <...> Atominės elektrinės įstatymo nuostatas, manytina, kad įstatymų leidėjas a priori nusprendė, jog koncentracija, kuriant nacionalinį investuotoją, yra leistina.“

57. Seimo 2008 m. vasario 1 d. posėdyje buvo nuspręsta Atominės elektrinės įstatymo 8, 10, 11, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą svarstyti ypatingos skubos tvarka.

Tą pačią dieną Seimas priėmė Atominės elektrinės įstatymo 8, 10, 11, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą, kuris įsigaliojo 2008 m. vasario 14 d.

Šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi atitinkamai pakeisto Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nustatyta: „Nacionalinis investuotojas – Lietuvos Respublikoje įregistruotas, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus neribotam laikui įsteigtas ir veikiantis savarankiškas privatus juridinis asmuo, kurio veiklos tikslas yra socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams, taip pat dalyvauti įgyvendinant šio įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje numatytą Lietuvos strateginį tikslą. Nacionalinio investuotojo teisinė forma yra akcinė bendrovė; nacionalinio investuotojo buveinė yra Lietuvos Respublikoje. Nacionalinis investuotojas yra nacionalinė elektros energetikos bendrovė, per savo dukterines įmones valdanti pagrindinę Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos dalį – elektros energijos perdavimo ir skirstomuosius tinklus. Siekdamas savo veiklos tikslo, nacionalinis investuotojas privačios iniciatyvos pagrindu dalyvauja įgyvendinant naujos atominės elektrinės statybos projektą Lietuvoje, taip pat Elektros energetikos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka statant Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos jungtis su Lenkijos Respublikos ir Švedijos Karalystės elektros energetikos sistemomis.“

Be to, Atominės elektrinės įstatymo 8, 10, 11, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 3 straipsniu atitinkamai pakeisto ir naujai išdėstyto Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 dalyje nustatyta:

„Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama šio įstatymo 10 straipsnio nuostatas, turi teisę: 1) derėtis su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku dėl nacionalinio investuotojo steigimo ir visų ar dalies tokiam akcininkui nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės „VST“ akcijų, sudarančių daugiau kaip 2/3 akcinės bendrovės „VST“ akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, investavimo ir dėl naujų išleidžiamų nacionalinio investuotojo akcijų įsigijimo <...>.“

Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 28 d. redakcija) buvo nustatyta: „Nacionalinis investuotojas – Lietuvos Respublikoje įregistruotas, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus neribotam laikui įsteigtas ir veikiantis savarankiškas privatus juridinis asmuo, socialiai atsakingai siekiantis naudos sau ir visiems akcininkams. Nacionalinio investuotojo buveinė yra Lietuvos Respublikoje. Nacionalinis investuotojas yra privačią iniciatyvą investuoti į projektą pareiškusi akcinė bendrovė „Lietuvos energija“, atitinkanti šio įstatymo reikalavimus.“

Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 1 dalyje buvo nustatyta: „Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turintis akcininkas šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka turi teisę investuoti atitinkamai akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų ir akcinės bendrovės „VST“ akcijas, sudarančias daugiau kaip 1/2 kiekvienos bendrovės akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, į nacionalinio investuotojo – akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ įstatinį kapitalą.“ Be to, to paties įstatymo 11 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 2 dalies 1 punkte buvo nustatyta, kad Vyriausybė turi teisę „derėtis su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku dėl visų ar dalies, sudarančios daugiau kaip 1/2 akcinės bendrovės „VST“ akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, tokiam akcininkui nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės „VST“ akcijų investavimo bei naujai išleidžiamų akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ akcijų įsigijimo taip, kaip tai numatyta šio straipsnio 3 dalyje, ir, pasiekus tokį susitarimą, priimti atitinkamus šio bei kitų įstatymų numatytus sprendimus ir sudaryti atitinkamus sandorius“.

58. Lyginant Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 28 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su to paties įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu matyti, jog esminis skirtumas yra tai, kad pasikeitė nacionalinio investuotojo modelis. Pagal Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. redakcija) nacionalinis investuotojas turėjo būti formuojamas veikiančios akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ pagrindu, t. y. į šios bendrovės įstatinį kapitalą investuojant atitinkamas akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų ir akcinės bendrovės „VST“ akcijas, kaip buvo numatyta šio įstatymo 11 straipsnyje (2007 m. birželio 28 d. redakcija). Pagal Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalį (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nacionaliniam investuotojui suformuoti turi būti steigiama nacionalinė elektros energetikos bendrovė ir jos įstatinis kapitalas didinamas investuojant į bendrovę (jos įstatinį kapitalą) atitinkamas akcinių bendrovių „Lietuvos energija“, Rytų skirstomųjų tinklų ir „VST“ akcijas, kaip yra numatyta šio įstatymo 11 straipsnyje (2008 m. vasario 1 d. redakcija).

59. Lyginant nacionalinio investuotojo formavimo tvarką, kuri buvo nustatyta Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 28 d. redakcija), su nacionalinio investuotojo formavimo tvarka, kuri yra nustatyta to paties įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje (2008 m. vasario 1 d. redakcija), matyti, kad jos teisinis reguliavimas buvo pakoreguotas atsižvelgiant į minėtą teisinį reguliavimą, kuriuo buvo pakeistas nacionalinio investuotojo modelis.

Pagal Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 1 dalį Vyriausybė ir akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turintis akcininkas turėjo teisę investuoti atitinkamai akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų ir akcinės bendrovės „VST“ akcijas į akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ įstatinį kapitalą ir (pagal to paties straipsnio 2 dalies 1 punktą) derėtis dėl tokio investavimo. Pagal šio įstatymo 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) I dalį Vyriausybė turi teisę derėtis su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku dėl nacionalinio investuotojo steigimo bei atitinkamos dalies akcinės bendrovės „VST“ akcijų investavimo ir dėl naujai išleidžiamų nacionalinio investuotojo akcijų įsigijimo.

Be to, lyginant teisinį reguliavimą matyti, kad jis taip pat skiriasi pagal numatytą minimalų akcinės bendrovės „VST“ akcijų, kurios gali būti investuojamos į nacionalinio investuotojo įstatinį kapitalą, dydį. Pagal Atominės elektrinės įstatymo II straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. redakcija) akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turintis akcininkas turi teisę investuoti daugiau kaip 1/2 bendrovės akcijų ir pagal to paties straipsnio 2 dalies 1 punktą – derėtis su Vyriausybe dėl tokios akcijų dalies investavimo, o pagal šio įstatymo 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 dalį Vyriausybė turi teisę derėtis su minėtos bendrovės kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku dėl visų ar dalies jam nuosavybės teise priklausančių akcijų, sudarančių daugiau kaip 2/3 akcinės bendrovės „VST“ akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, investavimo.

Lyginant minėtą teisinį reguliavimą pažymėtina, jog jis nesiskiria inter alia tuo, kad tiek Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punkte (2007 m. birželio 28 d. redakcija), tiek šio įstatymo 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 dalyje nurodoma viena konkreti bendrovė (akcinė bendrovė „VST“), su kurios kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku Vyriausybė turi teisę derėtis dėl tam akcininkui nuosavybės teise priklausančios atitinkamos akcijų dalies investavimo į nacionalinį investuotoją. Be to, šis teisinis reguliavimas nesiskiria ir tuo, kad buvo ir yra nustatytas tas pats akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčio akcininko investavimo į nacionalinį investuotoją (jo įstatinį kapitalą) būdas – investavimas tam akcininkui nuosavybės teise priklausančiomis akcinės bendrovės „VST“ akcijomis.

Minėtą teisinį reguliavimą siejant su šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėjo – Seimo neginčijamu Lietuvos Respublikai nuosavybės teise turinčios priklausyti nacionalinio investuotojo akcijų dalies (akcijų minimalaus dydžio) reguliavimu, nustatytu Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 28 d., 2008 m. vasario 1 d. redakcijos), pažymėtina, kad šis reguliavimas nesiskiria – Lietuvos Respublikai nuosavybės teise turi priklausyti akcijų paketas, sudarantis daugiau kaip 1/2 nacionalinio investuotojo akcijų ir balsų nacionalinio investuotojo visuotiniame akcininkų susirinkime.

60. Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalis (2008 m. vasario 1 d. redakcija), 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 dalies 1 punktas keičiami ar papildomi nebuvo.

61. Seimas 2008 m. vasario 1 d. priėmė Lietuvos Respublikos strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymo 3 straipsnio pakeitimo bei papildymo ir įstatymo papildymo 4¹ straipsniu įstatymą, kuris įsigaliojo 2008 m. vasario 14 d.

Šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi Strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymo (2002 m. spalio 10 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir (arba) papildymais) 3 straipsnio 1 dalis (joje nustatytas strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių, kurių kapitalo dalį gali sudaryti privatus nacionalinis bei europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkantis užsienio kapitalas, paliekant sprendžiamąją galią valstybei, sąrašas) yra papildyta naujais punktais, inter alia 9 punktu: „nacionalinis investuotojas, nurodytas Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo ketvirtajame skirsnyje <...>„.

Minėto įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi Strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymo (2002 m. spalio 10 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir (arba) papildymais) 3 straipsnio 3 dalis (joje nustatyta valstybės sprendžiamosios galios reikšmė) yra pakeista ir išdėstyta taip: „Šiame Įstatyme valstybės sprendžiamoji galia reiškia, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytose įmonėse, išskyrus akcinę bendrovę „Lietuvos energija“, valstybei turi priklausyti daugiau kaip 1/2 balsų suteikiančių šių įmonių akcijų. Valstybės sprendžiamoji galia akcinėje bendrovėje „Lietuvos energija“ reiškia, kad valstybei, o įsteigus nacionalinį investuotoją ir kaip nepiniginį įnašą į jo įstatinį kapitalą įnešus valstybei nuosavybės teise priklausančias akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ akcijas, nacionaliniam investuotojui priklauso daugiau kaip 2/3 balsų suteikiančių šios įmonės akcijų.“

Minėto įstatymo 2 straipsniu Strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymas yra papildytas 4¹ straipsniu, kurio 1 dalyje nustatyta: „Ypatingą strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turi Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatyme nurodytos Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos jungtys su Lenkijos Respublikos ir Švedijos Karalystės elektros energetikos sistemomis, projekto įgyvendinimo bendrovė ir nauja atominė elektrinė.“

62. Vyriausybė 2008 m. vasario 20 d. priėmė nutarimą Nr. 131 „Dėl komiteto sudarymo“, kuris įsigaliojo 2008 m. vasario 27 d. Šio nutarimo 1 punktu Vyriausybė sudarė Nacionalinio investuotojo priežiūros komitetą. Be to, minėto nutarimo 2 punkte Vyriausybė sudarytam Nacionalinio investuotojo priežiūros komitetui pavedė inter alia „pateikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei rekomendacijas dėl nacionalinio investuotojo sukūrimo sutarties, akcininkų sutarties, nacionalinio investuotojo įstatų ir jų priedų projektų <...>„, „koordinuoti valstybės deleguojamų kandidatų į nacionalinio investuotojo bendrovės priežiūros organus atrankos ir paskyrimo procedūras“.

63. Vyriausybė 2008 m. balandžio 15 d. priėmė nutarimą Nr. 331 „Dėl pritarimo sutarties su uždarąja akcine bendrove „NDX energija“ projektui ir įgaliojimų suteikimo“, kuris įsigaliojo 2008 m. balandžio 20 d.

Šio nutarimo 1 punktu Vyriausybė pritarė sutarties dėl nacionalinio investuotojo sukūrimo tarp Lietuvos Respublikos Vyriausybės, veikiančios Lietuvos Respublikos vardu, ir uždarosios akcinės bendrovės „NDX energija“ projektui ir jos priedų Nr. 1 (LEO LT, AB, steigimo sutartis), Nr. 2 (LEO LT, AB, įstatai), Nr. 3 (Kauno HE turtas, teisės ir pareigos), Nr. 4 (Kruonio HAE turtas, teisės ir pareigos), Nr. 6 (Vyriausybės atskleidimo raštas), Nr. 7 (LEO LT, AB, visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimai), Nr. 8 (Akcijų pasirašymo sutartis), Nr. 10 (Sandorio užbaigimo akto forma), Nr. 11 (Susitarimo dėl VST privatizavimo sutarties pripažinimo pasibaigusia forma), Nr. 12 (Akcininkų sutarties tarp Lietuvos Respublikos Vyriausybės, veikiančios Lietuvos Respublikos vardu, ir uždarosios akcinės bendrovės „NDX energija“ forma) projektams.

Be to, minėto nutarimo 2 punktu Vyriausybė sutiko, kad uždaroji akcinė bendrovė „NDX energija“ jai nuosavybės teise priklausančias akcinės bendrovės „VST“ akcijas perleistų steigiamai LEO LT, AB.

Minėto nutarimo 3 punktu Vyriausybė įgaliojo ūkio ministrą Lietuvos valstybės vardu pasirašyti nutarimo 1 punkte nurodytus dokumentus (išskyrus priedo Nr. 10 (Susitarimo dėl VST privatizavimo sutarties pripažinimo pasibaigusia forma) projektą) ir kitus dokumentus, būtinus sandoriui su uždarąja akcine bendrove „NDX energija“ užbaigti.

64. Vyriausybė 2008 m. balandžio 15 d. priėmė nutarimą Nr. 332 „Dėl akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ ir akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų dividendų“, kuriuo pavedė „Ūkio ministerijai, valstybei nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ ir akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų akcijų valdytojai, priimti sprendimus neskirti dividendams šių bendrovių paskirstytinojo 2007 metų pelno“.

Iš šios konstitucinės justicijos bylos medžiagos matyti, kad tokį sprendimą priėmė ir akcinės bendrovės „VST“ kontrolinio akcijų paketo turėtojas – uždaroji akcinė bendrovė „NDX energija“.

65. Europos Bendrijų Komisija 2008 m. balandžio 7 d. pateikė Lietuvai neoficialų paklausimą dėl informacijos apie Atominės elektrinės įstatymą bei Europos Sąjungos viešųjų pirkimų teisės aktų laikymąsi steigiant Lietuvos nacionalinį investuotoją. Ūkio ministerija į šį paklausimą atsakė 2008 m. balandžio 30 d.

66. Vyriausybė, vadovaudamasi Valstybės turto įstatymo nuostatomis, inter alia 19 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, Akcinių bendrovių įstatymu, Atominės elektrinės įstatymu, ir įgyvendindama Vyriausybės 2007 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. 758 patvirtintą Sprendimo investuoti valstybės ir savivaldybių turtą priėmimo kriterijų ir sprendimų priėmimo tvarkos aprašą bei Vyriausybės 2001 m. sausio 5 d. nutarimu Nr. 16 patvirtintą Valstybės turto perdavimo valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise tvarkos aprašą, priėmė 2008 m. balandžio 24 d. nutarimą Nr. 364 „Dėl valstybės turto investavimo ir įstatinio kapitalo didinimo“, kuris įsigaliojo nuo 2008 m. balandžio 27 d., o šio nutarimo 1.2 ir 3 punktai, kaip nustatyta nutarimo 5 punkte, – įsteigus LEO LT, AB, ir apmokėjus įstatinį kapitalą.

Šio nutarimo 1 punkte Vyriausybė nustatė, kad valstybei nuosavybės teise priklausantis finansinis turtas – 308 500 litų iš Ūkio ministerijai skirtų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto bendrųjų asignavimų kaip valstybės, kuriai atstovauja Ūkio ministerija, įnašas, vykdant LEO LT, AB, steigimo sutartyje prisiimtus steigėjo turtinius įsipareigojimus, perduodamas steigiamai LEO LT, AB, įsigyjant 30 850 paprastųjų vardinių 10 litų nominalios vertės akcijų (1.1 punktas), o akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ valstybei nuosavybės teise priklausančios 664 700 833 paprastosios vardinės 1 lito nominalios vertės akcijos, sudarančios 96,4012 proc. akcijų ir balsų visuotiniame akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ susirinkime, ir akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų valstybei nuosavybės teise priklausanti 351 316 161 paprastoji vardinė 1 lito nominalios vertės akcija, sudaranti 71,347 proc. akcijų ir balsų visuotiniame akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų akcininkų susirinkime, perduodamos kaip valstybės, kuriai atstovauja Ūkio ministerija, įnašas, didinant LEO LT, AB, įstatinį kapitalą (1.2 punktas).

Be to, minėto nutarimo 2 ir 3 punktuose Vyriausybė pavedė Ūkio ministerijai atstovauti valstybei LEO LT, AB, steigiamajame susirinkime ir įgalioti savo atstovą visuotiniame akcininkų susirinkime balsuoti už įstatinio kapitalo didinimą 4 999 500 000 litų papildomais įnašais, nustatant akcijų emisijos kainą – 14,28 lito ir išleidžiant 10 litų nominalios vertės 499 950 000 paprastųjų vardinių akcijų, iš kurių 308 469 150 akcijų perduodama valstybei.

Šio nutarimo 4 punktu Vyriausybė perdavė Ūkio ministerijai minėtas (tame nutarime nurodytas) valstybei nuosavybės teise priklausančias akcijas valdyti, naudoti ir disponuoti jomis patikėjimo teise.

67. Ūkio ministras, veikdamas pagal Vyriausybės 2008 m. balandžio 15 d. nutarimą Nr. 331 „Dėl pritarimo sutarties su uždarąja akcine bendrove „NDX energija“ projektui ir įgaliojimų suteikimo“, Lietuvos Respublikos vardu 2008 m. balandžio 29 d. su uždarąja akcine bendrove „NDX energija“ pasirašė Sutartį dėl nacionalinio investuotojo sukūrimo.

Šios sutarties 2 punkte nustatyta, kad sutarties objektas yra nacionalinio investuotojo sukūrimas įsteigiant LEO LT ir konsoliduojant į nacionalinio investuotojo įmonių grupę LEO LT, akcines bendroves „Lietuvos energija“, Rytų skirstomuosius tinklus ir „VST“, kurioje LEO LT veiks kaip šios grupės patronuojanti bendrovė ir kurioje Lietuvos Respublikai priklausys daugiau kaip 1/2 akcijų bei balsų LEO LT visuotiniame akcininkų susirinkime.

Be to, nacionalinio investuotojo sukūrimas apima inter alia nacionalinio investuotojo steigimą (3.1 punktas), įstatinio kapitalo didinimą ir akcijų pasirašymą (3.2 punktas) bei sandorio užbaigimą (3.3 punktas).

Pagal minėtos sutarties 3.1 punktą per 21 dieną nuo sutarties pasirašymo Vyriausybė ir uždaroji akcinė bendrovė „NDX energija“ įsteigs LEO LT; steigimo metu LEO LT įstatinis kapitalas sudarys 500 000 litų ir bus padalytas į 50 000 paprastųjų vardinių 10 litų nominalios vertės akcijų; steigimo metu akcijų emisijos kaina bus 10 litų; Vyriausybė Lietuvos Respublikos vardu pasirašys ir apmokės pinigais 30 850 paprastųjų vardinių LEO LT akcijų, kurios sudarys 61,7 proc. LEO LT įstatinio kapitalo, o uždaroji akcinė bendrovė „NDX energija“ pasirašys ir apmokės pinigais 19 150 paprastųjų vardinių LEO LT akcijų, kurios sudarys 38,3 proc. LEO LT įstatinio kapitalo.

Be to, pagal minėtos sutarties 3.2 punktą LEO LT įstatinis kapitalas turi būti didinamas, sandorio užbaigimo dieną išleidžiant 499 950 000 paprastųjų vardinių 10 litų nominalios vertės akcijų emisiją, kurių kiekvienos emisijos kaina bus lygi 14,28 lito; naujai išleidžiamų LEO LT akcijų emisijos kaina bus apmokama Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausančiomis akcinių bendrovių „Lietuvos energija“ ir Rytų skirstomųjų tinklų akcijomis (atitinkamai sudarančiomis 96,4012 proc. akcijų ir balsų visuotiniame akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ akcininkų susirinkime ir 71,347 proc. akcijų ir balsų visuotiniame akcinės bendrovės „RST“ akcininkų susirinkime) ir uždarajai akcinei bendrovei „NDX energija“ nuosavybės teise priklausančiomis akcinės bendrovės „VST“ akcijomis (sudarančiomis 97,0955 proc. akcijų ir balsų visuotiniame akcinės bendrovės „VST“ akcininkų susirinkime).

Minėtos sutarties 3.3 punkte nustatyta, kad sandoris bus užbaigtas 2008 m. gegužės 27 d.

Minėtos sutarties 10 punkte nustatyta, kad neatskiriama sutarties dalis yra 12 sutarties priedų: priedas Nr. 1 – Steigimo sutartis, Nr. 2 – Įstatai, Nr. 3 – Kauno HE turtas, teisės ir pareigos, Nr. 4 – Kruonio HAE turtas, teisės ir pareigos, Nr. 5 – NDX energijos Atskleidimo raštas, Nr. 6 – Vyriausybės Atskleidimo raštas, Nr. 7 – LEO LT visuotinio akcininkų susirinkimo projektai, Nr. 8 – Akcijų pasirašymo sutarties forma, Nr. 9 – Vyriausybės, LEO LT ir NDX energijos asmeninių vertybinių popierių sąskaitų įrašų, susijusių su Sandorio užbaigimu, formos, Nr. 10 – Sandorio užbaigimo akto forma, Nr. 11 – Susitarimo dėl VST privatizavimo sutarties pripažinimo pasibaigusia forma, Nr. 12 – Akcininkų sutarties forma.

Pagal priedų Nr. 3 (Kauno HE turtas, teisės ir pareigos) ir Nr. 4 (Kruonio HAE turtas, teisės ir pareigos) iš esmės tapačius 1.3, 2.7 punktus ir kitas šių priedų nuostatas ne vėliau kaip per 24 mėnesius nuo sandorio užbaigimo dienos nuo akcinės bendrovės „Lietuvos energija“, kuri tęs veiklą, „turi būti teisiškai ir funkciškai atskirta“ jos filialas esanti Kauno HE, kurią „valdys ir elektros gamybos bei rezervavimo veiklą vykdys naujai sukurta akcinė bendrovė“, taip pat filialas esanti Kruonio HAE, kurią „valdys ir elektros gamybos bei rezervavimo veiklą vykdys naujai sukurta akcinė bendrovė“, o visas išlaidas, susijusias su atskyrimo įgyvendinimu, lygiomis dalimis prisiims ir padengs „Lietuvos energija“, Kauno HE ir Kruonio HAE.

Priede Nr. 12 yra įtvirtinta Akcininkų sutartis. Pagal jos 7.2.1 punktą uždaroji akcinė bendrovė „NDX energija“ įsipareigoja 24 mėnesius nuo nacionalinio investuotojo sukūrimo sandorio užbaigimo dienos, numatytos Sutartyje dėl nacionalinio investuotojo sukūrimo, be Vyriausybės sutikimo neparduoti ar kitaip neperleisti jos turimų LEO LT, AB, akcijų, šių akcijų suteikiamų teisių ir (arba) balsų visuotiniame akcininkų susirinkime tokiu būdu, kad uždarosios akcinės bendrovės „NDX energijos“ turima LEO LT, AB, akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime dalis taptų mažesnė nei 166 700 000 (vienas šimtas šešiasdešimt šeši milijonai septyni šimtai tūkstančių) paprastųjų vardinių 10 litų (dešimties litų) nominalios vertės LEO LT, AB, akcijų, Sutartyje dėl Nacionalinio investuotojo sukūrimo numatyto Sandorio užbaigimo dieną sudarančių 33,34 proc. (trisdešimt tris ir trisdešimt keturias šimtąsias procento) visų LEO LT, AB, akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime.

68. Vyriausybė, vadovaudamasi Atominės elektrinės įstatymo (2007 m. birželio 28 d. redakcija su 2008 m. vasario 1 d. pakeitimais ir papildymais) 8 ir 20 straipsnių nuostatomis, 2008 m. gegužės 19 d. priėmė nutarimą Nr. 479 „Dėl valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų LEO LT AB suteikiamų teisių įgyvendinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, kuris įsigaliojo 2008 m. gegužės 30 d.

Šio nutarimo 1 punkte Vyriausybė patvirtino Valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų LEO LT, AB, suteikiamų teisių įgyvendinimo tvarkos aprašą.

Minėto nutarimo 2.1 punkte Vyriausybė inter alia nustatė, kad valstybei nuosavybės teise priklausančių LEO LT, AB, akcijų suteikiamas turtines ir neturtines teises įgyvendina Ūkio ministerija, kuriai akcijos perduotos patikėjimo teise valdyti, naudoti ir disponuoti jomis.

Pagal minėto nutarimo 2.2 punktą akcijų valdytojas (Ūkio ministerija), atstovaudamas valstybei, privalo analizuoti bendrovės veiklą ir veikti valstybės naudai, laikydamasis Atominės elektrinės įstatymo nuostatų ir Valstybės turto įstatymo 8¹ straipsnyje išdėstytų principų.

Pagal minėto nutarimo 2.4 punktą, atstovaujant valstybei bendrovėje, netaikomos Vyriausybės 2007 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. 567 „Dėl valstybės ir savivaldybių turtinių ir neturtinių teisių įgyvendinimo akcinėse bendrovėse ir uždarosiose akcinėse bendrovėse“, Vyriausybės 1997 m. sausio 14 d. nutarimo Nr. 20 „Dėl dividendų už valstybei nuosavybės teise priklausančias akcijas“ ir Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo Nr. 1341 „Dėl valstybės įmonių ir valstybės kontroliuojamų akcinių bendrovių, uždarųjų akcinių bendrovių vadovų, jų pavaduotojų ir vyriausiųjų buhalterių darbo apmokėjimo“ nuostatos su vėlesniais jų pakeitimais.

Minėto nutarimo 1 punktu patvirtintame Valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų LEO LT, AB, suteikiamų teisių įgyvendinimo tvarkos apraše inter alia reguliuojama Ūkio ministerijai Vyriausybės perduotos patikėjimo teisės valdyti, naudoti valstybei nuosavybės teise priklausančias steigiamos LEO LT, AB, akcijas ir disponuoti jomis įgyvendinimo tvarka. Be to, šiame apraše yra įtvirtintos fizinio asmens, kurį Ūkio ministerija įgalioja įgyvendinti valstybės, kaip bendrovės akcininkės, neturtines teises bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo metu ir ne tokio susirinkimo metu, teisės ir pareigos. Minėtame apraše inter alia nurodyta: „Įgaliotiniu skiriamas Ūkio ministerijos valstybės tarnautojas“ (17 punktas).

69. 2008 m. gegužės 20 d. LEO LT, AB, įregistruota juridinių asmenų registre.

70. LEO LT, AB, įstatų 1 punkte inter alia nustatyta, kad „LEO reiškia „Lietuvos elektros organizacija“; pagal šių įstatų 4 punktą LEO LT, AB, kartu su jos dukterinėmis įmonėmis yra LEO LT, AB, įmonių grupė, kuri nėra juridinis asmuo; minėtų įstatų 20 punkte nustatyta, kad bendrovės įstatinis kapitalas yra 5 mlrd. litų; įstatų 17 punkte nustatyta: „bendrovės veikla yra bendrovės įmonių grupės patronuojančios bendrovės veikla; bendrovės veiklos objektas yra: elektros energetikos įmonių dalyvio teisių įgijimas, naudojimasis, valdymas ir disponavimas jomis; dukterinių įmonių ir kitų įmonių, kurių dalyviu bendrovė yra, veiklos analizė; dukterinių įmonių kontrolė; dukterinių įmonių veiklos gairių ir veiklos taisyklių nustatymas; dukterinių įmonių veiklos koordinavimas; paslaugų teikimas dukterinėms įmonėms ir kitoms įmonėms, kurių dalyviu bendrovė yra, ir dukterinių įmonių ir kitų įmonių, kurių dalyviu bendrovė yra, finansavimas; bendrovės įmonių grupės reprezentavimas; bendrovė negali verstis jokia kita veikla.“

71. Nacionalinis investuotojas – akcinė bendrovė LEO LT, AB, 2008 m. liepos 29 d. įsteigė uždarąją akcinę bendrovę „InterLinks“. Pagal šios bendrovės įstatų 13 punktą pagrindinė bendrovės veika yra „tarpsisteminių elektros jungčių, sujungsiančių Lietuvos Respublikos ir kitų elektros energetikos sistemų elektros perdavimo tinklus, projektų <...> vystymas ir įgyvendinimas <...>„.

Be to, nacionalinis investuotojas – akcinė bendrovė LEO LT, AB, 2008 m. rugpjūčio 28 d. įsteigė uždarąją akcinę bendrovę „Visagino atominė elektrinė“. Pagal šios bendrovės įstatų 11 punktą „bendrovės pagrindinė veikla yra naujos atominės elektrinės Lietuvos Respublikoje projekto parengimas, įskaitant, bet neapsiribojant, projektines studijas, strateginį planavimą ir rizikų valdymą, investicinį planavimą, parengiamųjų projekto darbų organizavimą, vykdymą ir kontrolę“.

72. Europos Bendrijų Komisija (Generalinis sekretoriatas bei Vidaus rinkos ir paslaugų generalinis direktoratas) 2008 m. rugpjūčio 25 d. pateikė Lietuvai papildomą paklausimą, susijusį su oficialiu pranešimu dėl akcinės bendrovės „VST“ privatizavimo sąlygų ir prašė pateikti papildomą informaciją apie LEO LT, AB, ir akcinės bendrovės „VST“ akcininkų struktūrą, bendrovių įstatus, poveikį smulkiesiems akcinės bendrovės „VST“ akcininkams, Europos ir transatlantinės integracijos kriterijų bei patvirtinti, kad, pardavus LEO LT, AB, akcijas kitiems privatiems investuotojams, Atominės elektrinės įstatymu Europos Sąjungos investuotojai, palyginti su Lietuvos investuotojais, nebus diskriminuojami.

Ūkio ministerija 2008 m. spalio 7 d. pateikė atsakymą į minėtą papildomą paklausimą. Šiame atsakyme ji inter alia pateikė nuomonę, kad LEO LT, AB, sukūrimas neturėjo jokio išskirtinio poveikio akcinės bendrovės „VST“ smulkiųjų akcininkų teisėms bei LEO LT, AB, dukterinių bendrovių (akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ ir akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų) smulkiųjų akcininkų teisėms, ir išdėstė šią nuomonę pagrindžiančius argumentus. Be to, atsakyme Ūkio ministerija, remdamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, užtikrino, kad šiuo metu Lietuvoje nėra nustatytų taisyklių ir netaikoma jokia praktika, kuri neleistų Europos Sąjungos, Europos ekonominės bendrijos, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) ar Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos (NATO) valstybių narių subjektams investuoti į Lietuvos juridinius asmenis, inter alia LEO LT, AB, ir jos dukterines įmones arba dėl kurių tokioms investicijoms būtų taikomi leidimai ar kitokio pobūdžio apribojimai.

73. Europos Bendrijų Komisija (Konkurencijos generalinis direktoratas) 2008 m. rugpjūčio 28 d. pateikė prašymą Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai suteikti tam tikrą informaciją apie LEO LT, AB, sandorį. Šiame prašyme Komisija paprašė inter alia pateikti įrodymų, kad Lietuvos Respublika elgėsi kaip privati investuotoja, t. y. stengėsi gauti didžiausią LEO LT, AB, dalį, atsižvelgdama į rinkos sąlygas, ir kad „NDX energijos“ 38,3 proc. nuosavybės teisių dalis LEO LT, AB, teisingai atitinka Vilniaus prekybos grupės į LEO LT, AB, įnešto turto dalį (natūra arba kita), palyginti su Lietuvos Respublikos įnašu. Ūkio ministerija 2008 m. lapkričio 22 d. pateikė atsakymą į šį paklausimą.

74. Nacionalinio investuotojo priežiūros komitetas 2008 m. rugsėjo 18 d. iš esmės pritarė parengtajai LEO LT, AB, veiklos strategijai ir pasiūlė LEO LT, AB, stebėtojų tarybai patikslinti šią strategiją atsižvelgiant į Nacionalinio investuotojo priežiūros komiteto posėdyje pareikštas pastabas bei pasiūlymus (Nacionalinio investuotojo priežiūros komiteto 2008 m. rugsėjo 18 d. posėdžio protokolas Nr. 1).

75. Apibendrinant čia pateiktą Lietuvos Respublikos teisėkūros elektros energetikos srityje raidos apžvalgą pažymėtina, kad, kaip minėta, atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, elektros energetikos srityje dar kurį laiką veikė valstybinė centralizuota monopolinė sistema, kurioje elektros energijos gamybos, perdavimo ir skirstymo sritys nebuvo atskirtos; iki 2003 m. įvykusio privatizavimo akcinė bendrovė „VST“ buvo sudedamoji elektros energetikos sistemos dalis, po privatizacijos ji ir toliau liko šios sistemos dalimi; Lietuvos Respublikai tapus Europos Sąjungos nare ir prisiėmus tarptautinius įsipareigojimus uždaryti Ignalinos atominę elektrinę, buvo siekiama, kad Lietuvos valstybė išliktų branduolinės energetikos šalimi. Tai laikoma strateginiu Lietuvos valstybės tikslu, užtikrinančiu nacionalinį saugumą. Siekiant šio tikslo buvo priimtas Atominės elektrinės įstatymas.

1. Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinti principai sudaro vieną visumą – šalies ūkio konstitucinį pagrindą, todėl visų šio straipsnio dalių nuostatos yra tarpusavyje susijusios ir viena kitą papildo, tarp jose įtvirtintų principų yra pusiausvyra, kiekvienas jų aiškintinas nepaneigiant kitų, o pažeidus kurioje nors vienoje straipsnio dalyje esančią teisės normą yra pažeidžiamos ar sudaromos prielaidos pažeisti ir kitose šio straipsnio dalyse išdėstytas teisės normas.

1.1. Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Šios trys vertybės – privačios nuosavybės teisė, asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva, kaip ne kartą yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, apibrėžia Lietuvos ūkio pagrindą, inter alia tuo požiūriu, kad asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva – tai teisinių galimybių visuma, suponuojanti sutarčių sudarymo laisvę, galimybes nekliudomai pertvarkyti ūkio subjektus, keisti jų veiklos pobūdį, steigti naujus ūkio subjektus ar likviduoti esančius, be dirbtinių kliūčių patekti į rinką ir be dirbtinių kliūčių iš jos pasitraukti.

Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, asmuo ja naudojasi laikydamasis tam tikrų privalomų reikalavimų, apribojimų. Kita vertus, valstybė negali neribotai kištis į asmens ūkinę veiklą (Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d. nutarimai). Todėl ūkinės veiklos laisve ir valstybės nustatytais jos ribojimais neleistina paneigti tokių esminių ūkinės veiklos laisvės nuostatų, kaip ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumas ar sąžininga konkurencija.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva grindžiama prigimtine žmogaus asmens laisve ir prigimtine teise turėti nuosavybę, todėl Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinta asmens konstitucinė teisė į nuosavybę yra esminė (būtina) asmens ūkinės veiklos laisvės įgyvendinimo sąlyga; ribojant asmens teisę į nuosavybę yra ribojama ir asmens ūkinės veiklos laisvė.

1.2. Konstitucijos 46 straipsnio 2 dalies nuostata, kad valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, yra viena pagrindinių šalies ūkio reguliavimo taisyklių, ji sudaro konstitucines teisines prielaidas inter alia diferencijuotam teisiniam ūkinės veiklos reguliavimui pagal bendros tautos gerovės kriterijų ir suponuoja valstybės ir savivaldybių institucijų pareigą nekliudyti reikštis bei plėtotis asmenų iniciatyvai, jei ji nėra žalinga visuomenei.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad Konstitucijos 46 straipsnio nuostatą, jog valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą, būtų neteisinga suvokti „kaip valstybės prievolę beatodairiškai remti bet kokias ūkines pastangas ar veiklą“, nes valstybė turi galimybę pasirinkti (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas).

1.3. Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.

Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus, siekti ne atskirų asmenų gerovės, o būtent bendros tautos gerovės, kuri neturi būti priešpriešinama paties ūkio subjekto, kurio veikla yra reguliuojama, taip pat asmenų, įsteigusių, valdančių tą ūkio subjektą arba kitaip su juo susijusių, gerovei, jų teisėms ir teisėtiems interesams; ūkinės veiklos tarnavimu tautos gerovei negalima grįsti ar pateisinti tokio jos reguliavimo, kuriuo tam tikro ūkio subjekto teisės ir teisėti interesai ribojami daugiau nei būtina viešajam interesui užtikrinti, ūkio subjektams būtų sudarytos nepalankios, nevienodos ūkininkavimo sąlygos, varžoma jų iniciatyva, nesudaromos galimybės jai reikštis.

Be to, Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad teisinis reguliavimas – tai tam tikros socialinės tvarkos nustatymo forma, kuria galima nustatyti inter alia pagrįstus, nediskriminacinius, aiškiai suformuluotus ūkinės veiklos draudimus ir, atsižvelgiant į reguliuojamų visuomeninių santykių specifiką, keisti ūkinės veiklos draudimų ir leidimų santykį, jei besikeičiant teisinio reguliavimo turiniui nėra paneigiami Konstitucijoje įtvirtinti ūkinės veiklos reguliavimo principai. Todėl Seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, ir Vyriausybė, kaip vykdomosios valdžios institucija, turi labai plačią diskreciją formuoti ir vykdyti valstybės ekonominę politiką.

Tokios politikos, kaip yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas, „turinio (inter alia prioritetų), priemonių bei metodų vertinimas (kad ir kas juos vertintų), taip pat ir pagrįstumo bei tikslingumo aspektu, net jeigu laikui bėgant paaiškėja, kad buvo ir geresnių jos pasirinktos ekonominės politikos alternatyvų (taigi ir tai, jog ši, anksčiau suformuota ir vykdyta, ekonominė politika pagrįstumo bei tikslingumo aspektu pagrįstai vertintina neigiamai), savaime negali būti dingstis kvestionuoti tą (anksčiau suformuotą ir vykdytą) ekonominę politiką atitikusio ūkinės veiklos teisinio reguliavimo atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, inter alia Konstitucijai (taip pat ir Konstituciniame Teisme inicijuojant konstitucinės justicijos bylas), nebent tas teisinis reguliavimas jau jį nustatant teisės aktuose būtų akivaizdžiai priešingas tautos gerovei, Lietuvos visuomenės ir valstybės interesams, akivaizdžiai paneigtų Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes“ (2006 m. gegužės 31 d., 2006 m. rugsėjo 26 d., 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimai, 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimas).

Be to, Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad minėta dingstis savaime negali būti tai, kad tam tikrai ūkio sričiai teisės aktuose yra nustatytas diferencijuotas teisinis reguliavimas, besiskiriantis nuo kitų ūkio sričių teisinio reguliavimo, nė tai, kad tam tikros ūkinės veiklos teisinis reguliavimas reaguojant į rinkos pokyčius, ekonominę (taip pat ir tarptautinę) konjunktūrą yra pakeičiamas, nes ūkinės veiklos diferencijuoto teisinio reguliavimo (atsižvelgiant į reguliuojamų santykių svarbą ir pobūdį) teisinės prielaidos kyla iš pačios Konstitucijos, atskirų ūkio subjektų teisinės padėties diferencijuotas nustatymas yra sietinas su ūkio srityje valstybės keliamais tikslais, siekiu atitinkamai sutvarkyti šalies ūkį, be to, dėl ūkinės veiklos specifikos, įvairumo ir dinamiškumo ūkinės veiklos teisinis reguliavimas negali būti visą laiką vienodas, draudimų ir leidimų santykis gali kisti, inter alia siekiant užtikrinti viešąjį interesą.

Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs ir tai, kad „Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta valstybės teisė reguliuoti ūkinę veiklą sudaro konstitucines prielaidas leisti įstatymus, kuriais reaguojama į tautos ūkio būklę, ekonominio ir socialinio gyvenimo įvairovę bei pokyčius“.

Pažymėtina ir tai, kad tam tikro bendrojo teisinio reguliavimo išimčių nustatymas gali būti konstituciškai pateisinamas, jeigu yra siekiama užtikrinti konstituciškai pagrįstą visuotinai reikšmingą interesą, ir tik tiek, kiek to siekiama. Minėtos išimtys turi būti proporcingos siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui ir neriboti subjektų teisių daugiau nei būtina užtikrinant konstituciškai pagrįstą visuotinai reikšmingą interesą (Konstitucinio Teismo 2005 m. gruodžio 12 d. nutarimas).

Pagal Konstituciją valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi užtikrinti, kad valstybės turtas būtų tvarkomas taip, kad jo tvarkymas neprieštarautų Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam reikalavimui ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d. nutarimas).

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, gali nustatyti diferencijuotą teisinį reguliavimą, kurį lemia ūkinės veiklos specifika; taigi valstybė, atsižvelgdama į ūkinės veiklos specifiką, gali naudoti įvairias teisinio reguliavimo priemones; įstatymų leidėjo galimybes nustatyti priemones užtikrinant bendrą tautos gerovę elektros energetikos srityje lemia elektros energetikos ypatumai, inter alia riboti elektros energetikos ištekliai, materialiniai, finansiniai ir kiti svarbūs veiksniai; iš Konstitucijos (inter alia iš jos 46 straipsnio 3 dalies nuostatos, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei) kyla konstitucinė įstatymų leidėjo pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad, atsižvelgiant į valstybės ir visuomenės išteklius, materialines ir finansines galimybes, kitus svarbius veiksnius, būtų užtikrinta bendra tautos gerovė.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad Konstitucijos 46 straipsnio nuostatose įtvirtinti principai ir vertybės, inter alia tai, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, kad įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę, negali būti priešpriešinami. Siekiant bendros tautos gerovės yra pateisinamas diferencijuotas teisinis reguliavimas, atsižvelgiant į reguliuojamos ūkinės veiklos srities specifiką. Minėtas elektros energetikos ypatumas – riboti elektros energetikos ištekliai lemia ribotas įstatymų leidėjo galimybes rinktis alternatyvias priemones bendrai tautos gerovei elektros energetikos srityje užtikrinti. Taigi, siekiant užtikrinti bendrą tautos gerovę elektros energetikos srityje, būtinas specialus teisinis reguliavimas atsižvelgiant į energetikos specifiką.

1.4. Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę.

Nuostata „Įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką“, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, reiškia, kad negalima įvesti monopolio, t. y. negalima įstatymu suteikti ūkio subjektui išimtinių teisių veikti kurioje nors ūkio srityje, dėl ko ši sritis būtų monopolizuota, tačiau draudimas monopolizuoti gamybą ir rinką nereiškia, kad yra draudžiama tam tikromis aplinkybėmis įstatyme konstatuoti monopolijos konkrečioje ūkinės veiklos srityje buvimą ar kitaip atspindėti faktinius monopolinius santykius ir juos atitinkamai reguliuoti, t. y. sudaryti teisines prielaidas taikyti monopolininkui atitinkamus reikalavimus (apimančius inter alia diskriminacinių kainų nustatymo ribojimą, monopolinės rinkos prekių kainų dydžių, tarifų valstybinį reglamentavimą, prekių kokybės reikalavimų monopoliniam ūkio subjektui nustatymą, taip pat valstybės institucijų atliekamą kontrolę, kaip ūkio subjektai laikosi nustatytų reikalavimų) ginant kitų ūkio subjektų bei vartotojų teises ir teisėtus interesus. Be to, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, monopolis – tai išimtinė asmens, asmenų grupės ar valstybės teisė veikti kurioje nors srityje (Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d., 1996 m. kovo 15 d. nutarimai). Monopolis yra ir tokia būklė, situacija, kai kuris nors asmuo arba organizacija tam tikroje srityje gali veikti be konkurencijos (Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d. nutarimas). Be to, kaip Konstitucinis Teismas konstatavo 2004 m. sausio 26 d. nutarime, pagal Konstituciją monopolio įvedimas yra ir nepagrįstas privilegijų teikimas tam tikram ūkio subjektui (jų grupei), kartu ir kitų ūkio subjektų diskriminavimas, jų ūkinės veiklos laisvės ribojimas; privilegijų tam tikrai ūkio subjektų grupei nustatymas sietinas ir su kitų ūkio subjektų diskriminavimu, jų ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos ribojimu; tai nesuderinama su Konstitucijos 29 ir 46 straipsnių reikalavimais; siekiant socialiai reikšmingų tikslų gali būti nustatomos įvairios kitos priemonės, bet ne monopolijos įvedimas.

Sąžiningos konkurencijos apsauga, kaip yra ne kartą konstatavęs Konstitucinis Teismas, yra pagrindinis būdas užtikrinti asmens ir visuomenės interesų darną reguliuojant ūkinę veiklą, sukurti ūkio, kaip sistemos, savireguliaciją, skatinančią optimaliai paskirstyti ekonominius išteklius, veiksmingai juos panaudoti, didinti ekonominį augimą ir kelti vartotojų gerovę. Tačiau asmens ūkinės veiklos laisvė savaime negarantuoja konkurencijos, todėl valstybė turi saugoti sąžiningą konkurenciją. Taigi konstitucinė sąžiningos konkurencijos apsaugos garantija įpareigoja valstybės valdžios, savivaldybių institucijas teisinėmis priemonėmis užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę; tokios priemonės – tai ūkio subjektų susitarimų, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, draudimas, piktnaudžiavimo vyraujančia padėtimi draudimas, rinkos koncentracijos kontrolė bei atitinkami koncentracijos draudimai, nesąžiningos konkurencijos draudimas, įstatymuose nustatytų sąžiningos konkurencijos apsaugos taisyklių laikymosi kontrolė, atsakomybė už jų pažeidimus (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d., 2002 m. balandžio 9 d., 2003 m. kovo 17 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai).

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, inter alia jai nuosavybės teise priklausančio turto tvarkymo (inter alia investavimo) aspektu, pagal Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalį (reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei) turi paisyti, kad toks reguliavimas atitiktų iš Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies kylančius reikalavimus, t. y. nesudarytų sąlygų monopolizuoti gamybą ir rinką, paneigti sąžiningos konkurencijos laisvę.

1.5. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad valstybė gina vartotojo interesus, suponuoja tai, kad teisės normomis turi būti nustatytos įvairios vartotojų interesų gynimo priemonės, valstybės institucijos turi kontroliuoti, kaip ūkio subjektai tokių priemonių laikosi, o jeigu tam tikrų ūkio santykių srityje gamyba ar rinka yra sukoncentruotos, valstybės valdžios institucijoms tenka pareiga nustatyti papildomą teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų vartotojų interesų apsaugą (2000 m. spalio 18 d., 2003 m. kovo 17 d., 2004 m. sausio 26 d., 2008 m. kovo 5 d. nutarimai).

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad konstitucinė valstybės pareiga ginti vartotojų interesus turi būti įgyvendinta pirmiausia įstatymų leidėjui nustatant bendrąsias ir, atsižvelgiant į konkrečią reguliuojamos ūkinės veikos specifiką, specialiąsias vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo priemones.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad tam tikros ūkinės veiklos sritys turi joms būdingą santykių specifiką, kuri inter alia gali suponuoti vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo santykių reguliavimo ypatumus tam tikrose ūkinės veiklos srityse; būtent ūkinės veiklos turinys, jos specifika, ypatumai tam tikrose ūkio srityse gali lemti specialaus vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo teisinių santykių reguliavimo būtinumą, poreikį tam tikroje ūkinės veiklos srityje. Taigi vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo priemonės tam tikrose ūkinės veiklos srityse gali skirtis priklausomai nuo konkrečios ūkinės veiklos santykių specifikos.

Ūkinės veiklos specifika, įvairumas, dinamiškumas suponuoja tai, kad konkrečių santykių tam tikroje srityje reguliavimas nebūtinai turi būti visą laiką vienodas, t. y. jis gali kisti; tai inter alia taikytina ir vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo santykių reguliavimui, kuris gali kisti, o tam tikrais atvejais turi būti keičiamas.

Veiksmingos vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo užtikrinimas suponuoja inter alia tai, kad įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti vartotojų teisių, interesų apsaugos institucinę sistemą, t. y. įstatymu turi būti nustatytos valstybės institucijos, aiškiai apibrėžta jų kompetencija, sudarytos teisinės prielaidos tokioms valstybės institucijoms užtikrinti realią vartotojų teisių, interesų apsaugą ir gynimą atitinkamoje ūkinės veiklos srityje.

Iš Konstitucijos, inter alia jos 46 straipsnio 5 dalies, kylantis veiksmingos vartotojų teisių, interesų apsaugos užtikrinimo imperatyvas suponuoja ir tai, kad įstatymų leidėjas turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų sudarytos prielaidos kiekvienam vartotojui gauti elektros energiją nediskriminacinėmis sąlygomis, visiems vartotojams elektros energija būtų tiekiama saugiai ir patikimai.

Kainų ribų nustatymas yra vienas iš būdų ginti vartotojų interesus, tai inter alia taikytina ir elektros energijos vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo srityje; įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu apibrėžti elektros energijos kainų ribų nustatymo kriterijus; šie kriterijai ir jų nustatymo metodika, tvarka turi būti aiški, skaidri, pagrįsta, kad nebūtų sudaryta prielaidų piktnaudžiauti nustatant elektros energijos kainas ir taip pažeisti elektros energijos vartotojų teises, interesus.

2. Konstitucijos 46 straipsnio nuostatų turinys aiškintinas sistemiškai, viso konstitucinio reguliavimo kontekste, atsižvelgiant inter alia į Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies nuostatas.

3. Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas. Tai aiškindamas Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimas kitų subjektų nuosavybėn turi būti grindžiamas įstatymu, kad įstatymuose turi būti inter alia nustatytos valstybės institucijos, turinčios teisę priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimo kitų subjektų nuosavybėn, ir šių institucijų įgaliojimai perduoti minėtą turtą, taip pat šio turto perdavimo sąlygos ir tvarka (Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d., 2005 m. liepos 8 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2007 m. gegužės 23 d., 2007 m. lapkričio 23 d. nutarimai). Tai taikytina ir Vyriausybei, kuri neturi diskrecijos spręsti dėl kurio nors atitinkamus santykius reguliuojančio įstatymo nuostatų netaikymo, jeigu tam tikros to įstatymo nuostatos netaikymas nėra expressis verbis numatytas įstatymuose (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 23 d. nutarimas).

Pažymėtina, kad oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostata „valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimas kitų subjektų nuosavybėn turi būti grindžiamas įstatymu“ negali būti aiškinama kaip reiškianti, esą visi valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimo kitų subjektų nuosavybėn santykiai turi būti reguliuojami tik įstatymu – Vyriausybė, kiti teisėkūros subjektai pagal savo kompetenciją šiuos santykius gali reguliuoti ir poįstatyminiais teisės aktais, kurie yra grindžiami įstatymu ir nekonkuruoja su juo (Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 23 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalį, yra konstatavęs ir tai, kad valstybės turtas nėra savitikslis, bet turi duoti naudą visuomenei ir turi būti tausojamas, nešvaistomas, racionaliai tvarkomas; įstatymai turi saugoti visų savininkų nuosavybės teises, taigi ir valstybės, kaip visos visuomenės organizacijos, nuosavybės teises; pagal Konstituciją neleidžiamas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas būtų valdomas, naudojamas, juo būtų disponuojama taip, kad būtų tenkinami tik vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesai arba poreikiai ir šis turtas netarnautų viešajam interesui, visuomenės poreikiui, tautos gerovei (kuri negali būti suprantama vien materialine, finansine prasme) (Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d., 2005 m. liepos 8 d., 2007 m. liepos 5 d., 2007 m. lapkričio 23 d., 2008 m. kovo 20 d. nutarimai). Šie konstituciniai imperatyvai taikytini ir valstybės turto investavimo atvejais.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalį valstybės turto investavimas turi būti grindžiamas įstatymu, kuriame turi būti įtvirtinta: valstybės turto investavimo kriterijai, sąlygos, taip pat subjektai, turintys teisę priimti sprendimus dėl valstybės turto investavimo. Valstybės turto investavimo kriterijų nustatymas nėra savitikslis – turi būti nustatyti tokie kriterijai, kurie užtikrintų viešąjį interesą, iš Konstitucijos, inter alia jos 128 straipsnio 2 dalies, kylančių imperatyvų laikymąsi. Įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokius valstybės turto investavimo kriterijus, kurie inter alia leistų diferencijuoti valstybės turto investavimą atsižvelgiant į investuojamo turto specifiką ir reikšmę bendrai tautos gerovei bei kitas konstituciškai reikšmingas aplinkybes. Tai, kad valstybės turto investavimo kriterijai, sąlygos, subjektai, turintys teisę priimti sprendimus dėl valstybės turto investavimo, turi būti nustatyti tik įstatymu, nereiškia, kad Vyriausybė, kiti teisėkūros subjektai pagal savo kompetenciją valstybės turto santykių negali reguliuoti ir poįstatyminiais teisės aktais (pavyzdžiui, nustatyti valstybės turto investavimo tvarką, procedūras), kurie yra grindžiami įstatymu ir nekonkuruoja su juo. Įstatymų leidėjas gali nustatyti įvairius valstybės turto investavimo būdus. Konstitucija nedraudžia nustatyti ir tokio valstybės turto investavimo būdo, kai valstybės turtas yra investuojamas kartu su kitais asmenimis (asmeniu), inter alia su privačiu asmeniu. Valstybė pasirinkdama valstybės turto investavimo būdus turi atsižvelgti į tai, ar pasirinkus tam tikrą būdą bus patenkinti svarbūs konstituciškai pagrįsti visuomenės poreikiai ir interesai. Valstybės turto investavimas konstituciškai būtų nepateisinamas, jei juo būtų akivaizdžiai daroma žala visuomenei arba būtų pažeidžiamos kitų asmenų teisės. Įstatymų leidėjas, reguliuodamas valstybės turto investavimo santykius, turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad nebūtų pažeistas iš Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies kylantis imperatyvas užtikrinti sąžiningą konkurenciją arba sudarytos prielaidos piktnaudžiauti investuojant valstybės turtą ir valdant valstybės investuotą turtą.

4. Pagal Konstituciją valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, privalo paisyti konstitucinio ūkio subjektų lygiateisiškumo reikalavimo, tiesiogiai susijusio su Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintu visų asmenų lygiateisiškumo principu; antraip ūkinės veiklos teisinis reguliavimas būtų nelaikytinas tarnaujančiu bendrai tautos gerovei (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d. nutarimai).

Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Šia nuostata yra įtvirtinta formali visų asmenų lygybė. Konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reikalauja, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai (Konstitucinio Teismo 1994 m. balandžio 18 d., 2000 m. birželio 30 d., 2008 m. rugsėjo 23 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad šio principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant. Šis principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. rugsėjo 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Tačiau konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugsėjo 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, konstitucinis asmenų (šiuo atveju ūkio subjektų) lygiateisiškumo principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą, diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų (ūkio subjektų), priklausančių skirtingoms kategorijoms, atžvilgiu, jeigu tarp šių asmenų (ūkio subjektų) yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą. Diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nėra laikytinas diskriminaciniu (Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d. nutarimai).

Vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes. Pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai (Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d., 1997 m. lapkričio 13 d., 2003 m. liepos 4 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Konkrečios teisės normos atitiktį Konstitucijos 29 straipsniui galima įvertinti tik atsižvelgus į visas turinčias reikšmės aplinkybes (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).

Konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas inter alia nebūtų pažeidžiamas, jei nevienodu (diferencijuotu) teisiniu reguliavimu, kuriuo nustatomi specialūs reikalavimai arba tam tikros sąlygos, susijusios su reguliuojamų santykių ypatumais, būtų siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų. Asmenų lygybės problema įstatymuose negali būti tinkamai išspręsta kiekvienu atveju neįvertinus to, ar pagrįstai jų atžvilgiu yra nustatomi teisinio reguliavimo ypatumai (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2002 m. spalio 23 d., 2008 m. birželio 30 d., 2008 m. spalio 30 d. nutarimai).

5. Pažymėtina, kad konstitucinės vertybės, kuriomis grindžiamas šalies ūkis, yra glaudžiai susijusios su kitomis konstitucinėmis vertybėmis (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas), inter alia konstituciniu teisinės valstybės principu (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 4 d. nutarimas).

Konstitucinis teisinės valstybės principas, kaip ne kartą yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia tai, kad teisės aktuose nustatyti reikalavimai turi būti grindžiami bendro pobūdžio nuostatomis (teisės normomis ir principais), kurias įmanoma taikyti visiems numatytiems atitinkamų teisinių santykių subjektams; diferencijuotas teisinis reguliavimas turi būti grindžiamas tik atitinkamais teisės aktais reguliuojamų visuomeninių santykių subjektų padėties objektyviais skirtumais; įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinama teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius; nustatant teisinius apribojimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; teisiškai reguliuojant visuomeninius santykius privalu paisyti prigimtinio teisingumo reikalavimų, apimančių inter alia būtinumą užtikrinti asmenų lygybę įstatymui, teismui ir valstybės institucijoms ar pareigūnams, ir kt.

Vienas esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų – principas, kad neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teismas, vykdydamas teisingumą, turi vadovautis tik Konstitucijai neprieštaraujančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, jis negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2007 m. birželio 27 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas, nustatęs, kad Konstitucijai prieštarauja įstatymo, kurio atitikties Konstitucijai pareiškėjas neginčija, nuostatos, kuriomis yra įsiterpiama į ginčijamo įstatymo reguliuojamus visuomeninius santykius, privalo tai konstatuoti (Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d., 2002 m. sausio 14 d., 2002 m. birželio 19 d., 2007 m. birželio 27 d. nutarimai). Konstitucinio teisingumo įgyvendinimas suponuoja tai, kad Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis) turi būti pašalintas iš teisės sistemos (Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d. nutarimas).

Šiame kontekste pažymėtina, kad konstitucinis teisinės valstybės principas yra susijęs su konstituciniu valdžių padalijimo principu, inter alia įtvirtintu Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje. Pagal Konstituciją Lietuvoje valstybės valdžia yra organizuota ir įgyvendinama remiantis valdžių padalijimo principu. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, jog konstitucinis valdžių padalijimo principas reiškia, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos, pakankamai savarankiškos, bet kartu tarp jų turi būti pusiausvyra, kad kiekvienai valdžios institucijai yra nustatyta jos paskirtį atitinkanti kompetencija, kad institucijos kompetencijos konkretus turinys priklauso nuo tos valdžios vietos bendroje valdžių sistemoje ir jos santykio su kitomis valdžiomis, nuo tos institucijos vietos tarp kitų valdžios institucijų ir jos įgaliojimų santykio su kitų institucijų įgaliojimais, kad Konstitucijoje tiesiogiai nustačius konkrečios valstybės valdžios institucijos įgaliojimus viena valstybės valdžios institucija negali iš kitos perimti tokių įgaliojimų, jų perduoti ar atsisakyti ir kad tokie įgaliojimai negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu. Seimas neturi teisės pavesti Vyriausybei ar kuriai nors kitai institucijai realizuoti jo konstitucinę kompetenciją (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimas).

Pagal Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalį valdžios galias riboja Konstitucija. Konstitucinis Teismas savo aktuose yra konstatavęs, jog Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies nuostata, kad valdžios galias riboja Konstitucija, yra pažeidžiama, jeigu nustatomas toks teisinis reguliavimas, kad konstituciškai nepagrįstai išplečiamos Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje nurodytos valstybės valdžios institucijos arba kurios nors kitos valdžios institucijos galios (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gegužės 13 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai).

Vidinė teisės sistemos darna, kurią suponuoja konstitucinis teisinės valstybės principas, yra inter alia susijusi su teisės spragomis, t. y. teisinio reguliavimo trūkumu, inter alia legislatyvine omisija. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog teisės spraga, inter alia legislatyvinė omisija, visuomet reiškia, kad atitinkamų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tam tikrame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra, o legislatyvinės omisijos atveju tas teisinis reguliavimas, paisant iš Konstitucijos kylančių teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų ir atsižvelgiant į tų visuomeninių santykių turinį, turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalauja kuris nors aukštesnės galios teisės aktas, inter alia pati Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. lapkričio 5 d. sprendimai).

Be to, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, „legislatyvinę omisiją, kaip atitinkamą teisės aktą išleidusio subjekto teisėkūros veiksmo padarinį, būtina skirti nuo teisės spragų, atsiradusių dėl to, kad reikalingų teisėkūros veiksmų apskritai nebuvo imtasi – nei tas, nei koks nors kitas teisėkūros subjektas apskritai neišleido tam tikriems visuomeniniams santykiams reguliuoti skirto teisės akto ir dėl to tie visuomeniniai santykiai liko teisiškai nesureguliuoti. Tam tikromis aplinkybėmis, būtent tada, kai Konstitucija reikalauja, kad tie visuomeniniai santykiai būtų teisiškai sureguliuoti (o kai kada ir eksplicitiškai nurodo, kad jie turi būti sureguliuoti ne bet kokiu teisės aktu, o konstituciniu įstatymu arba įstatymu), toks teisėkūros veiksmų nebuvimas iš tikrųjų gali sudaryti prielaidas susidaryti antikonstitucinei situacijai – tokiai visuomeninių santykių būklei, kai šie santykiai klostosi ne teisės pagrindu, nors, kaip minėta, Konstitucija reikalauja, kad jie būtų teisiškai reguliuojami. Tačiau toks teisinis reguliavimas, tiksliau, jo nebuvimas, nėra legislatyvinė omisija“ (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).

Šiame kontekste paminėtinos tokios Konstitucinio Teismo anksčiau priimtuose aktuose suformuluotos legislatyvinės omisijos doktrinos nuostatos:

– tam tikro eksplicitinio teisinio reguliavimo nenustatymas tiriamajame teisės akte (jo dalyje) gali būti siejamas inter alia su teisinėmis situacijomis, kai eksplicitinio teisinio reguliavimo nenustatymas tame teisės akte (jo dalyje), jeigu atitinkamas teisinis reguliavimas nėra eksplicitiškai arba implicitiškai nustatytas ir kituose teisės aktuose (kitose to paties teisės akto dalyse), reiškia, kad tame teisės akte (jo dalyje) esama teisės spragos, kuri savo ruožtu gali būti traktuojama inter alia kaip legislatyvinė omisija, t. y. tokia teisės spraga, kurią draudžia Konstitucija (arba kuris nors kitas aukštesnės galios teisės aktas);

– legislatyvinės omisijos samprata apima keletą aspektų:

1) eksplicitinių teisės nuostatų, reguliuojančių tam tikrus visuomeninius santykius, nebuvimas tiriamajame žemesnės galios teisės akte (jo dalyje), jeigu atitinkamas teisinis reguliavimas nėra eksplicitiškai arba implicitiškai nustatytas ir kituose teisės aktuose (kitose to paties teisės akto dalyse) ir jeigu to eksplicitinio teisinio reguliavimo nenustatymo tiriamajame teisės akte (jo dalyje) negalima traktuoti kaip aptartojo implicitinio teisinio reguliavimo, papildančio ir pratęsiančio eksplicitiškai nustatytą teisinį reguliavimą, yra traktuotinas kaip tokia teisės spraga, kurią draudžia Konstitucija (arba kuris nors kitas aukštesnės galios teisės aktas), – legislatyvinė omisija;

2) legislatyvinė omisija reiškia, kad tiriamajame teisės akte (jo dalyje) nenustatytas atitinkamas teisinis reguliavimas, paisant iš Konstitucijos kylančių teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaravimo imperatyvų ir atsižvelgiant į tų visuomeninių santykių turinį, turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje);

3) atitinkamas teisinis reguliavimas privalo būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalauja Konstitucija (arba kuris nors kitas aukštesnės galios teisės aktas, kurio atžvilgiu vertinama tiriamojo žemesnės galios teisės akto (jo dalis) atitiktis);

– legislatyvinės omisijos par excellence „aptikimas“ žemesnės galios teisės akte (jo dalyje), jeigu tai būtina dėl nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos logikos, yra pakankamas pagrindas tą teisės aktą (jo dalį) pripažinti prieštaraujančiu (atitinkama apimtimi, t. y. ta apimtimi, kuria tame teisės akte (jo dalyje) nėra įtvirtintas aukštesnės galios teisės aktų, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijos, reikalaujamas teisinis reguliavimas) Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui).

III

Dėl Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostatos „Nacionalinis investuotojas – Lietuvos Respublikoje įregistruotas, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus neribotam laikui įsteigtas ir veikiantis savarankiškas privatus juridinis asmuo, kurio veiklos tikslas yra socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams“ tuo aspektu, kad vienintelis nacionalinio investuotojo tikslas yra socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams ir neįteisintas vartotojų teisių gynimas, atitikties Konstitucijos 46 straipsnio 5 daliai.

1. Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnyje „Nacionalinis investuotojas“ (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nustatyta:

„1. Nacionalinis investuotojas – Lietuvos Respublikoje įregistruotas, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus neribotam laikui įsteigtas ir veikiantis savarankiškas privatus juridinis asmuo, kurio veiklos tikslas yra socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams, taip pat dalyvauti įgyvendinant šio įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje numatytą Lietuvos strateginį tikslą. Nacionalinio investuotojo teisinė forma yra akcinė bendrovė; nacionalinio investuotojo buveinė yra Lietuvos Respublikoje. Nacionalinis investuotojas yra nacionalinė elektros energetikos bendrovė, per savo dukterines įmones valdanti pagrindinę Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos dalį – elektros energijos perdavimo ir skirstomuosius tinklus. Siekdamas savo veiklos tikslo, nacionalinis investuotojas privačios iniciatyvos pagrindu dalyvauja įgyvendinant naujos atominės elektrinės statybos projektą Lietuvoje, taip pat Elektros energetikos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka statant Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos jungtis su Lenkijos Respublikos ir Švedijos Karalystės elektros energetikos sistemomis.

2. Lietuvos Respublikai nuosavybės teise turi priklausyti akcijų paketas, sudarantis daugiau kaip 1/2 nacionalinio investuotojo akcijų ir balsų nacionalinio investuotojo visuotiniame akcininkų susirinkime. Kitą nacionalinio investuotojo įstatinio kapitalo dalį gali sudaryti privatus nacionalinis bei europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkantis užsienio kapitalas Strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymo, taip pat kitų Lietuvos Respublikos įstatymų ir teisės aktų nustatytomis sąlygomis bei tvarka.

3. Nacionalinis investuotojas kartu su dukterinėmis įmonėmis yra nacionalinio investuotojo įmonių grupė. Pagrindinė nacionalinio investuotojo veikla turi būti nacionalinio investuotojo įmonių grupės patronuojančios bendrovės veikla. Nacionalinis investuotojas gali verstis ir kita veikla, kuri neprieštarauja nacionalinio investuotojo veiklos tikslui.

4. Nacionalinio investuotojo įmonių grupės įmonės vykdo teisės aktų nustatyta tvarka atskirtas elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo, tiekimo, rinkos operatoriaus ir kitokią veiklą. Nacionalinio investuotojo įmonių grupės įmonė gali verstis ir kita veikla, kuri neprieštarauja tokios įmonės veiklos tikslui.

5. Nacionalinio investuotojo organai yra visuotinis akcininkų susirinkimas, stebėtojų taryba, valdyba ir bendrovės vadovas.

6. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos priimami sprendimai dėl balsavimo nacionalinio investuotojo visuotiniame akcininkų susirinkime turi sudaryti reikiamas prielaidas viešai prekiauti nacionalinio investuotojo akcijomis reguliuojamoje rinkoje, kaip ją apibrėžia Finansinių priemonių rinkų įstatymas. Ši nuostata neįpareigoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos priimti sprendimą dėl nacionalinio investuotojo akcijų pardavimo ar kitokio perleidimo.

7. Su nacionalinio investuotojo valdybos nariais sudaromos sutartys, kuriose turi būti numatytos valdybos narių teisės, pareigos bei atsakomybė. Sutarties su kiekvienu valdybos nariu sąlygas nustato ir įgaliotą asmenį nacionalinio investuotojo vardu pasirašyti sutartis paskiria stebėtojų taryba.

8. Nacionalinis investuotojas ir nacionalinio investuotojo organai turi veikti taip, kad nacionaliniam investuotojui visada nuosavybės teise priklausytų ne mažiau kaip 2/3 akcinės bendrovės „Lietuvos energija“, akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų ir akcinės bendrovės „VST“ akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime. Jeigu akcinės bendrovės „Lietuvos energija“, akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų ir akcinės bendrovės „VST“ vykdomos veiklos rūšys reorganizuojant, pertvarkant ar kitokiu būdu būtų atskirtos, perduotos ar perleistos, bendrovei tiesiogiai ar netiesiogiai turi priklausyti ne mažiau kaip 2/3 akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime bendrovėse, kurioms nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikos elektros energijos perdavimo tinklas, elektros energijos skirstomieji tinklai, taip pat bendrovėse, kurios vykdo elektros energijos perdavimo, elektros energijos rinkos operatoriaus, elektros energijos skirstymo ir visuomeninio elektros energijos tiekėjo veiklas.

9. Šis įstatymas nesuteikia nacionalinio investuotojo bendrovei išskirtinių teisių kitų asmenų atžvilgiu įgyvendinti šiame straipsnyje nurodytų Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos jungčių su Lenkijos Respublikos ir Švedijos Karalystės elektros energetikos sistemomis statybos projektus.“

2. Kaip minėta, pareiškėjas ginčija Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostatos „Nacionalinis investuotojas – Lietuvos Respublikoje įregistruotas, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus neribotam laikui įsteigtas ir veikiantis savarankiškas privatus juridinis asmuo, kurio veiklos tikslas yra socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams“ atitiktį Konstitucijos 46 straipsnio 5 daliai tuo aspektu, kad, pasak pareiškėjo, vienintelis nacionalinio investuotojo tikslas yra socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams ir neįteisintas vartotojų teisių gynimas.

3. Ginčijama Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostata nacionalinio investuotojo tikslo aspektu aiškintina šio įstatymo visos 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija), 8 straipsnio 3 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) ir kitų šio įstatymo nuostatų kontekste, kaip antai:

– Lietuvos Respublikos Seimas priima Atominės elektrinės įstatymą inter alia: įgyvendindamas Nacionalinę energetikos strategiją ir atsižvelgdamas į Europos Sąjungos energetikos politikos strategiją; siekdamas užtikrinti energijos tiekimą iš skirtingų, saugių, tausių, šiltnamio efektą sukeliančių dujų neišmetančių energijos šaltinių ir skatinti ekonomikos augimą ateityje; siekdamas apsaugoti Lietuvos Respublikos esminius interesus ir nacionalinį saugumą; pabrėždamas europinės ir transatlantinės integracijos principų įgyvendinimo svarbą plėtojant Lietuvos energetikos sektorius ir užtikrinant šalies energetinį saugumą; įvertindamas privačių juridinių asmenų iniciatyvą, kurios pagrindu gali būti rengiamas, vystomas ir įgyvendinamas regioninės atominės elektrinės projektas Lietuvoje; siekdamas pakeisti prarandamus elektros energijos generuojančių šaltinių galingumus dėl Ignalinos atominės elektrinės uždarymo ir sudaryti teisines prielaidas pastatyti Lietuvoje naują atominę elektrinę (Atominės elektrinės įstatymo (2007 m. birželio 28 d. redakcija) preambulė);

– „Šio įstatymo paskirtis ir tikslas yra nustatyti naujos atominės elektrinės projekto įgyvendinimo nuostatas, sudaryti teisines, finansines ir organizacines prielaidas naujos atominės elektrinės projektui įgyvendinti“ (1 straipsnis (2007 m. birželio 28 d. redakcija);

„Nacionalinis investuotojas – privatus juridinis asmuo, nurodytas šio įstatymo ketvirtajame skirsnyje“ (3 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 3 dalis); „Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir nacionalinis investuotojas, per savo dukterines įmones valdantis pagrindinę Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos dalį, įgyvendina Lietuvos strateginį tikslą – kompleksiškai integruoja Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemą į Europos Sąjungos valstybių elektros perdavimo sistemas ir elektros energijos vidaus rinkas“ (8 straipsnio 3 dalis (2008 m. vasario 1 d. redakcija);

įgyvendindamos 8 straipsnio 3 dalyje numatytą strateginį tikslą „Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir valstybės institucijos <...> užtikrina, kad: 1) nacionalinis investuotojas, siekdamas savo veiklos tikslo (socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams), efektyviai įgyvendintų pagrindinį Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos uždavinį – neribotą laiką, nepriklausomai, saugiai, patikimai aprūpinti Lietuvos vartotojus elektros energija; 2) nacionalinio investuotojo ir jo dukterinių įmonių veikla būtų organizuojama taip, kad ji atitiktų Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimus bei geriausią Europos Sąjungos valstybių elektros energetikos bendrovių verslo praktiką; <...>„ (8 straipsnio 4 dalis (2008 m. vasario 1 d. redakcija);

– „Investuotojai – nacionalinis investuotojas ir strateginiai partneriai“ (3 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 2 dalis); „Projekto įgyvendinimo bendrovė – privatus juridinis asmuo, įsteigtas projektui įgyvendinti“ (3 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 5 dalis);

– „Projekto įgyvendinimo bendrovė gali būti steigiama nacionalinio investuotojo iniciatyva, sudarant galimybę dalyvauti strateginiams partneriams“ (6 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 1 dalis); „Investuotojai projekto įgyvendinime dalyvauja vienodomis sąlygomis: jų indėlis, teisės ir pareigos įgyvendinant projektą turi būti proporcingos būsimam investuotojo dalyvavimui projekto įgyvendinimo bendrovės kapitale. Investuotojų dalys projekto įgyvendinimo bendrovės kapitale nustatomos tarpusavio susitarimais, atsižvelgiant į šio įstatymo reikalavimus“ (6 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 3 dalis);

– „Kiekvienas investuotojas finansuoja ar užtikrina finansavimą tos projekto sąnaudų dalies, įskaitant sąnaudas projekto įgyvendinimui, projekto įgyvendinimo bendrovės veiklai, atominės elektrinės eksploatacijos nutraukimui, radioaktyvių atliekų tvarkymui, kuri yra proporcinga jo daliai projekto įgyvendinimo bendrovės kapitale“ (6 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 4 dalis);

– „Nacionalinio investuotojo teisės ir pareigos projekto įgyvendinimo bendrovės valdyme nustatomos atsižvelgiant į esminius valstybės interesus“ (6 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 5 dalis).

4. Apibendrinant minėtą Atominės elektrinės įstatymo teisinį reguliavimą nacionalinio investuotojo steigimo ir jo veiklos tikslo aspektu konstatuotina, kad nors pareiškėjas savo prašyme nurodo, jog vienintelis nacionalinio investuotojo veiklos tikslas yra socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams, šis nacionalinio investuotojo tikslas nėra vienintelis. Atominės elektrinės įstatymo tikslas ir šiame įstatyme įtvirtintas Lietuvos strateginis tikslas elektros energetikos srityje suponuoja ir atitinkamus nacionalinio investuotojo steigimo tikslus, kurie savo ruožtu lemia nacionalinio investuotojo veiklos tikslus inter alia finansuoti naujos atominės elektrinės projektą (jo dalį) ar užtikrinti tokį finansavimą, taip pat dalyvauti įgyvendinant naujos atominės elektrinės statybos projektą Lietuvoje, statant Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos jungtis su Lenkijos Respublikos ir Švedijos Karalystės elektros energetikos sistemomis, kompleksiškai integruoti Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemą į Europos Sąjungos valstybių elektros perdavimo sistemas ir elektros energijos vidaus rinkas, efektyviai įgyvendinti pagrindinį Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos uždavinį – neribotą laiką nepriklausomai, saugiai, patikimai aprūpinti Lietuvos vartotojus elektros energija. Taigi nacionalinio investuotojo veiklos tikslai aiškintini jų nepriešpriešinant Atominės elektrinės įstatymo tikslui ir šiame įstatyme įtvirtintam Lietuvos strateginiam tikslui bei nacionalinio investuotojo steigimo tikslui.

Pažymėtina, kad Atominės elektrinės įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje, 10 straipsnio 1 dalyje vartojamos formuluotės „socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams“ turinys nei šiuose, nei kituose įstatymo straipsniuose nėra atskleistas. Toks formulavimas laikytinas nekorektišku, nes stinga teisinio aiškumo.

5. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas nekelia klausimo, ar naudos siekimas, kaip esą vienintelis nacionalinio investuotojo tikslas, savaime prieštarauja Konstitucijai. Šis tikslas, pasak pareiškėjo, prieštarauja Konstitucijai tiek, kiek Atominės elektrinės įstatyme neįteisintas vartotojų teisių gynimas. Taigi reikia išsiaiškinti, ar Atominės elektrinės įstatyme yra reguliuojami vartotojų teisių, interesų apsaugos santykiai.

6. Minėta, kad Atominės elektrinės įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje (2008 m. vasario 1 d. redakcija) inter alia nustatyta: „Įgyvendindamos šio straipsnio 3 dalyje numatytą strateginį tikslą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir valstybės institucijos, priimdamos nutarimus ir sprendimus bei sudarydamos susitarimus, taip pat valstybės akcijų valdytojai, priimdami sprendimus, sudarydami susitarimus ir įgyvendindami valstybei nuosavybės teise priklausančių nacionalinio investuotojo ar jo teisių perėmėjo bendrovėje, taip pat šių bendrovių įsteigtose dukterinėse bendrovėse akcininkų teises, užtikrina, kad: <...> nacionalinis investuotojas, siekdamas savo veiklos tikslo (socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams), efektyviai įgyvendintų pagrindinį Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos uždavinį – neribotą laiką, nepriklausomai, saugiai, patikimai aprūpinti Lietuvos vartotojus elektros energija; <...>.“ Daugiau nuostatų, reguliuojančių vartotojų teisių, interesų apsaugą, Atominės elektrinės įstatyme nėra. Taigi vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo santykiai iš esmės nėra šio įstatymo reguliavimo dalykas.

7. Vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo santykius inter alia elektros energetikos srityje reguliuoja Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymas, Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymas. Be to, vartotojų teisių, interesų apsaugos santykius elektros energetikos srityje reguliuoja ir Europos Sąjungos teisės aktai, kaip antai 2003 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/54/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinanti Direktyvą 96/92/EB.

7.1. Bendrąsias vartotojų teises, vartotojų teisių apsaugos sritis, vartotojų teisių apsaugos institucinę sistemą, vartotojų teisių apsaugos institucijų kompetenciją, vartotojų švietimą, vartotojų ir pardavėjų, paslaugų teikėjų santykius, vartotojų teisių gynimo ne teisme tvarką ir atsakomybę už teisės aktų, reglamentuojančių vartotojų teisių apsaugą, pažeidimus (1 straipsnio 1 dalis) apibrėžia Vartotojų teisių apsaugos įstatymas (2007 m. sausio 12 d. redakcija). Šio įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje, kurioj e nustatyta, kokių paslaugų ir prekių atžvilgiu minėtas įstatymas netaikomas, nėra nurodyta, kad šis įstatymas netaikomas elektros energijos atžvilgiu. Vartotojų teisių apsaugos įstatymo (2007 m. sausio 12 d. redakcija) 2 straipsnyje nustatyta, kad prekė – kiekvienas daiktas, siūlomas parduoti arba parduodamas vartotojui; šilumos ir elektros energija, vanduo, gamtinės dujos taip pat laikomos prekėmis (11 dalis); vartotojas – fizinis asmuo, kuris pareiškia savo valią pirkti, perka ir naudoja prekę ar paslaugą asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti (15 dalis).

Taigi Vartotojų teisių apsaugos įstatymas (2007 m. sausio 12 d. redakcija) skirtas reguliuoti vartotojų teisių apsaugos santykiams įvairiose srityse ir neįtvirtina specialių apsaugos priemonių, kurios būtų skirtos išimtinai elektros energijos vartotojų teisių, interesų apsaugai.

7.2. Vartotojų teisių apsauga reguliuojama ir Civiliniame kodekse (2000 m. liepos 18 d. redakcija). Civilinio kodekso šeštosios knygos, reglamentuojančios prievolinius teisinius santykius, IV dalies „Atskiros sutarčių rūšys“ XXIII skyriuje „Pirkimas–pardavimas“ yra atskiras septintasis skirsnis „Energijos pirkimo–pardavimo sutartys“, kurį sudaro 6.383–6.391 straipsniai. Civilinio kodekso 6.391 straipsnyje nustatyta, kad „šio skirsnio normos taikomos aprūpinant elektros, šilumos energija, dujomis, naftos ir naftos produktais, vandeniu ir kitų rūšių energija per jų tiekimo tinklus, jeigu įstatymai nenustato ko kita arba kitokia išvada nedarytina atsižvelgiant į prievolės esmę“.

Civilinio kodekso 6.383 straipsnyje „Energijos pirkimo–pardavimo sutarties samprata“ yra apibrėžta, kokia sutartis laikoma energijos (ar energijos išteklių) pirkimo–pardavimo sutartimi (1 dalis), nustatyta, kad energijos pirkimo–pardavimo sutartis yra viešoji sutartis (3 dalis).

Civilinio kodekso 6.161 straipsnyje inter alia nustatyta:

„1. Viešąja sutartimi laikoma sutartis, kurią sudaro juridinis asmuo (verslininkas), teikiantis paslaugas ar parduodantis prekes visiems, kas tik kreipiasi (transporto, ryšių, elektros, šilumos, dujų, vandentiekio ir kt. organizacijos).

2. Visiems paslaugas teikiantis ar prekes parduodantis juridinis asmuo (verslininkas) privalo sudaryti sutartį su bet kuriuo asmeniu, kai šis kreipiasi, išskyrus įstatymų nustatyta tvarka patvirtintas išimtis.

<...>

4. Viešosiose sutartyse nustatomos prekių ir paslaugų kainos bei kitos sąlygos turi būti vienodos visiems tos pačios kategorijos vartotojams, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai atskirų kategorijų vartotojams gali būti taikomos lengvatinės sąlygos. <...>.“

Be to, pagal minėto Civilinio kodekso 6.383 straipsnio 4 dalį, kai energijos pirkimo–pardavimo sutartis yra ir vartojimo sutartis, t. y. abonentas yra fizinis asmuo, kuris energiją perka asmeniniams, savo šeimos ar namų ūkio poreikiams (vartotojas), energijos pirkimo–pardavimo sutarčiai mutatis mutandis taikomas šio kodekso 6.188 straipsnis ir kiti šio kodekso straipsniai, nustatantys vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių ypatumus.

Pagal Civilinio kodekso 6.188 straipsnį „Vartojimo sutarčių sąlygų ypatumai“ vartotojas turi teisę teismo tvarka reikalauti pripažinti negaliojančiomis sąžiningumo kriterijams prieštaraujančias vartojimo sutarties sąlygas (1 dalis); vartotojas, kurio interesai pažeidžiami dėl nesąžiningų sąlygų taikymo, turi teisę dėl šio pažeidimo kreiptis ir į vartotojų teises ginančias institucijas (8 dalis (2000 m. liepos 18 d. redakcija su 2008 m. gruodžio 16 d. pakeitimu); vartotojų teises ginančios institucijos turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kontroliuoti sutarčių standartines sąlygas ir ginčyti nesąžiningas vartojimo sutarčių sąlygas (9 dalis 2000 m. liepos 18 d. redakcija su 2008 m. gruodžio 16 d. pakeitimu).

Civiliniame kodekse inter alia nustatyta, kad energijos kaina (tarifai) nustatoma įstatymų nustatyta tvarka (6.385 straipsnio 4 dalis); energijos kokybė turi atitikti sutarties bei kokybės standartų, kitų energijos kokybę reglamentuojančių norminių dokumentų nustatytus reikalavimus (6.386 straipsnio 1 dalis).

Apibendrinant Civilinio kodekso šeštosios knygos IV dalies XXIII skyriaus septintajame skirsnyje „Energijos pirkimo–pardavimo sutartys“ įtvirtintą teisinį reguliavimą konstatuotina, kad energijos pirkimo–pardavimo sutarties, kaip vartojimo sutarties, sąlygos turi būti sąžiningos, jos negali diskriminuoti jokių vartotojų; minėtai sutarčiai, kaip viešajai sutarčiai, būdinga tai, kad ji turi būti sudaroma su kiekvienu asmeniu, kuris kreipiasi į elektros energiją kaip prekę parduodantį ir su elektros energijos tiekimu susijusias paslaugas teikiantį juridinį asmenį; elektros energijos kaina nustatoma įstatymų nustatyta tvarka; energijos kokybė turi atitikti teisės aktų nustatytus reikalavimus.

7.3. Aiškinant Elektros energetikos įstatyme (2004 m. liepos 1 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą vartotojų teisių ir interesų apsaugos aspektu paminėtinos inter alia šios minėto įstatymo nuostatos:

pagrindiniai šio įstatymo tikslai inter alia yra: „2) sukurti teisines sąlygas konkurencija pagrįstai elektros energijos rinkai funkcionuoti, sąžiningos konkurencijos tarp gamintojų ir tiekėjų principams įtvirtinti; 3) užtikrinti ir skatinti elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo ir vartojimo efektyvumą; 4) užtikrinti saugų ir patikimą elektros energetikos sistemos funkcionavimą, energijos gamybą, perdavimą ir skirstymą; 5) užtikrinti viešuosius interesus atitinkančias paslaugas ir nustatyti objektyviai pagrįstus, aiškius ir skaidrius reikalavimus bei įpareigojimus elektros energetikos sektoriuje <...>„ (3 straipsnis „Pagrindiniai šio įstatymo tikslai“);

– „Vartotojas – asmuo, kurio įrenginiai yra prijungti prie perdavimo arba skirstomųjų tinklų ar tiesioginės linijos ir kuris perka elektros energiją vartojimo tikslams“ (2 straipsnio 35 dalis); „Buitinis vartotojas – fizinis asmuo, perkantis elektros energiją asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti“ (2 straipsnio 3 dalis); „Laisvasis vartotojas – vartotojas, šio įstatymo nustatyta tvarka turintis teisę laisvai pasirinkti tiekėją“ (2 straipsnio 13 dalis);

„Elektros energetikos sektorių šio įstatymo nustatyta tvarka reguliuoja ir kontroliuoja, kaip vykdomas šis įstatymas bei jį įgyvendinantys teisės aktai, jei įstatymai nenustato kitaip: 1) Vyriausybė ar jos įgaliota institucija; 2) Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija“ (4 straipsnis);

„Vyriausybė ar jos įgaliota institucija elektros energetikos sektoriuje: <...> 3) nustato viešuosius interesus atitinkančių paslaugų sąrašą; 4) nustato elektros energijos tiekimo patikimumo ir paslaugų kokybės reikalavimus; 5) nustato vartotojų įrenginių prijungimo prie tinklų ir aprūpinimo elektros energija atkūrimo trukmę <...>„ (5 straipsnis);

„<...> Perdavimo, skirstymo, visuomeninio tiekimo paslaugų ir visuomeninės elektros energijos kainos reguliuojamos Komisijai nustatant viršutines kainų ribas. Konkrečias perdavimo, skirstymo, visuomeninio tiekimo paslaugų ir visuomeninės elektros energijos kainas ir tarifus nustato ir keičia paslaugos teikėjas. <...> Vartotojų įrenginių prijungimo prie tinklų įkainius tvirtina Komisija, vadovaudamasi vartotojų nediskriminavimo ir tinklų plėtros bei elektros energijos vartojimo efektyvumo principais“ (42 straipsnio 2, 3 dalys);

Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija „turi užtikrinti, kad elektros energetikos rinkoje būtų efektyvi konkurencija, kad vartotojai ir tiekėjai nebūtų diskriminuojami ir visi vartotojai gautų nustatytos kokybės paslaugas. Komisija privalo kontroliuoti: <...> 6) skaidrumo ir konkurencijos laipsnį, tiekimo patikimumo ir paslaugų kokybės stebėseną (monitoringą)“ (6 straipsnio 2 dalis);

„Perdavimo sistemos operatorius yra atsakingas už energetikos sistemos darbo stabilumą ir patikimumą, nacionalinės balansavimo funkcijos atlikimą ir sisteminių paslaugų teikimą Lietuvos Respublikos teritorijoje, jungiamųjų linijų su kitų šalių energetikos sistemomis eksploatavimą, priežiūrą, valdymą bei plėtrą, mažinant perdavimo tinklų apribojimus ir atsižvelgiant į perdavimo tinklų naudotojų poreikius“ (15 straipsnio 1 dalis);

„Perdavimo sistemos operatorius privalo užtikrinti, kad elektros energijos gamintojų, skirstomųjų tinklų operatorių ir vartotojų įrenginių prijungimo prie perdavimo tinklų sąlygos atitiktų teisės aktuose nustatytus reikalavimus ir nebūtų diskriminuojančios. <...>„ (15 straipsnio 2 dalis);

„Perdavimo sistemos operatorius privalo: <...> garantuoti perdavimo tinklų darbo saugumą, patikimumą ir efektyvumą, užtikrinti visas tam būtinas papildomas paslaugas <...>„ (17 straipsnio 13 punktas);

„Skirstomųjų tinklų operatorius yra atsakingas už jam priklausančius skirstomuosius tinklus nuo perdavimo tinklų įrenginių prijungimo taško iki vartotojų ar gamintojų įrenginių prijungimo taško bei už jų saugumą, patikimumą, eksploatavimą, priežiūrą, valdymą bei plėtojimą pagal skirstomųjų tinklų naudotojų poreikius, taip pat už skirstomaisiais tinklais persiunčiamos elektros energijos apskaitą ir jos diegimą“ (19 straipsnis 1 dalis);

„Skirstomųjų tinklų operatorius privalo: <...> techniškai eksploatuoti, prižiūrėti, valdyti ir plėtoti skirstomuosius tinklus bei jungiamąsias linijas su kitais tinklais, užtikrindamas patikimą skirstomųjų tinklų įrenginių darbą, efektyvų ir saugų tiekimą, laikydamasis aplinkos apsaugos reikalavimų <...>„ (21 straipsnio 3 punktas);

„Vyriausybės įgaliota institucija kontroliuoja, kaip laikomasi elektros energijos tiekimo patikimumo ir paslaugų kokybės reikalavimų“ (48 straipsnio 4 dalis).

Elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija) septintajame skirsnyje „Elektros energijos tiekimas“ yra atskiras straipsnis, skirtas vartotojų apsaugai; šio įstatymo 31 straipsnyje „Vartotojų apsauga“ nustatyta:

„1. Elektros energetikos sektoriaus įmonės informuoja vartotojus apie efektyvų elektros energijos vartojimą, įmonės teikiamas paslaugas, paslaugų teikimo sąlygas, paslaugų ir elektros energijos kainas bei tarifus, vartotojų įrenginių prijungimo prie tinklų įkainius ir sąlygas bei numatomus sutarčių sąlygų pakeitimus. Elektros energetikos sektoriaus įmonės ne vėliau kaip prieš vieną mėnesį iki kainų ar tarifų padidinimo raštu ar kitais būdais praneša buitiniams vartotojams apie kainų padidėjimą.

2. Buitiniai vartotojai turi teisę:

1) laisvai ir neatlygintinai pasirinkti tiekėją;

2) gauti iš tiekėjų informaciją apie tiekėjo pavadinimą, buveinės adresą, įmonės kodą ir teisinę formą, teikiamas paslaugas ir jų teikimo sąlygas, paslaugų bei elektros energijos kainas ir tarifus, pranešimų apie kainas pateikimo būdus, sutarčių terminus, jų sudarymo ir nutraukimo sąlygas, ginčų nagrinėjimo tvarką;

3) vienašališkai neatlygintinai nutraukti sutartis, jei keičiamos sutarčių sąlygos ir jos buitiniams vartotojams nepriimtinos;

4) gauti iš elektros energetikos sektoriaus įmonių pasiūlymus dėl atsiskaitymo būdų ir pasirinkti atsiskaitymo būdą.“ Apibendrinant Elektros energetikos įstatyme (2004 m. liepos 1 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą konstatuotina, kad jame yra reguliuojami įvairūs vartotojų teisių, interesų apsaugos santykiai, nurodytos institucijos, dalyvaujančios valdant elektros energetikos sektorių, nustatyta jų kompetencija, inter alia elektros energijos vartotojų teisių, interesų apsaugos srityse (inter alia elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo ir tiekimo saugumo bei patikimumo, paslaugų kokybės, kainų už tiekiamą elektros energiją nustatymo srityse).

Pažymėtina, kad tuo metu, kai elektros energetikos sistemoje buvo valstybinė monopolinė padėtis (iki energetikos ūkio restruktūrizavimo), Elektros energetikos įstatyme buvo nustatytos atitinkamos vartotojų teisių ir interesų apsaugos priemonės, kurios iš esmės nepakito pertvarkius elektros energetikos sistemą, inter alia numačius nacionalinį investuotoją ir jį įsteigus.

8. Šiame kontekste pažymėtina, kad, Atominės elektrinės įstatyme įtvirtinus pareiškėjo ginčijamą teisinį reguliavimą, vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo santykių reguliavimas, nustatytas Vartotojų teisių apsaugos įstatyme, Civiliniame kodekse, Elektros energetikos įstatyme, nebuvo pakeistas.

Paminėtina, kad nurodytuose įstatymuose įtvirtintos normos, reguliuojančios vartotojų teisių, interesų apsaugą ir gynimą, nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje.

9. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos tokios Konstitucinio Teismo anksčiau priimtuose aktuose suformuluotos doktrinos nuostatos:

– Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata „valstybė gina vartotojo interesus“ suponuoja tai, kad teisės normomis turi būti nustatytos įvairios vartotojų interesų gynimo priemonės;

– konstitucinė valstybės pareiga ginti vartotojų interesus turi būti įgyvendinta pirmiausia įstatymų leidėjui nustatant bendrąsias ir, atsižvelgiant į konkrečią reguliuojamos ūkinės veikos specifiką, specialiąsias vartotojų teisės apsaugos ir gynimo priemones, atitinkamai taikytinas bendrai visoms ūkinės veiklos sritims ir specialiai atskiroms ūkinės veiklos sritims, inter alia elektros energetikos sričiai;

atskiros ūkinės veiklos sritys pasižymi joms būdinga santykių specifika, kuri inter alia gali suponuoti vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo santykių reguliavimo ypatumus tam tikrose ūkinės veiklos srityse; būtent ūkinės veiklos turinys, jos specifika, ypatumai tam tikrose ūkio srityse gali lemti specialaus vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo teisinių santykių reguliavimo būtinumą, poreikį tam tikroje ūkinės veiklos srityje; vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo priemonės tam tikrose ūkinės veiklos srityse gali skirtis atsižvelgiant į konkrečią ūkinės veiklos santykių specifiką;

ūkinės veiklos specifika, įvairumas, dinamiškumas suponuoja tai, kad konkrečių santykių tam tikroje srityje reguliavimas nebūtinai turi būti visą laiką vienodas, t. y. jis gali kisti; tai inter alia taikytina ir vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo santykių reguliavimui, kuris gali kisti, o tam tikrais atvejais turi būti keičiamas;

pažymėtina, kad jeigu tam tikrų ūkio santykių srityje gamyba ar rinka yra sukoncentruotos, valstybės valdžios institucijoms tenka pareiga nustatyti papildomą teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų vartotojų interesų apsaugą;

veiksmingos vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo užtikrinimas suponuoja inter alia tai, kad įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti vartotojų teisių, interesų apsaugos institucinę sistemą, t. y. įstatymu turi būti nustatytos valstybės institucijos, aiškiai apibrėžta jų kompetencija, sudarytos teisinės prielaidos tokioms valstybės institucijoms užtikrinti realią vartotojų teisių, interesų apsaugą ir gynimą atitinkamoje ūkinės veiklos srityje;

veiksmingos vartotojų teisių, interesų apsaugos užtikrinimas suponuoja ir tai, kad įstatymų leidėjas turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų sudarytos prielaidos kiekvienam vartotojui gauti elektros energiją nediskriminacinėmis sąlygomis, kad visiems vartotojams elektros energija būtų tiekiama saugiai ir patikimai;

kainų ribų nustatymas yra vienas iš būdų ginti vartotojų interesus, tai inter alia taikytina ir elektros energijos vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo srityje; įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu nustatyti elektros energijos kainų ribų nustatymo kriterijus; šie kriterijai ir jų nustatymo metodika, tvarka turi būti aiški, skaidri, pagrįsta, kad nebūtų sudaryta prielaidų asmenims piktnaudžiauti nustatant elektros energijos kainas ir taip pažeisti elektros energijos vartotojų teises, interesus.

10. Minėta, kad pareiškėjas ginčija Atominės elektrinės įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą tiek, kiek jame neįteisintas vartotojų teisių gynimas. Atsižvelgiant į pareiškėjo prašymo ištirti ginčijamos Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostatos atitiktį Konstitucijos 46 straipsnio 5 daliai formuluotę, prašymo motyvus, darytina išvada, kad pareiškėjas ginčija ne tai, kas yra numatyta Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje (2008 m. vasario 1 d. redakcija), o tai, kas šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nėra, nors, pareiškėjo manymu, privalėjo būti nustatyta. Taigi pareiškėjas ginčija legislatyvinę omisiją.

11. Šiame kontekste paminėtinos tokios Konstitucinio Teismo anksčiau priimtuose aktuose suformuluotos legislatyvinės omisijos doktrinos nuostatos:

– legislatyvinės omisijos samprata apima keletą aspektų:

12. Sprendžiant, ar šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijama Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostata neprieštarauja Konstitucijai, paminėtina, kad, kaip konstatuota:

– vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo teisinis reguliavimas elektros energetikos srityje yra nustatytas įvairiuose įstatymuose: Vartotojų teisių apsaugos įstatyme, Civiliniame kodekse, Elektros energetikos įstatyme;

– Atominės elektrinės įstatymas, inter alia ginčijama 10 straipsnio 1 dalis (2008 m. vasario 1 d. redakcija), iš esmės nepakeitė kitų Lietuvos Respublikos įstatymų normų, kuriose įtvirtinta elektros energijos vartotojų teisių apsauga, turinio;

– Atominės elektrinės įstatyme vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo santykiai iš esmės nėra reguliuojami, išskyrus šio įstatymo 8 straipsnio 4 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 punktą;

– vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo santykiai iš esmės nėra Atominės elektrinės įstatymo reguliavimo dalykas.

Pažymėtina, kad, kaip šiame nutarime konstatuota, Atominės elektrinės įstatymo tikslas ir šiame įstatyme įtvirtintas Lietuvos strateginis tikslas elektros energetikos srityje suponuoja ir atitinkamus nacionalinio investuotojo steigimo tikslus, kurie savo ruožtu lemia nacionalinio investuotojo veiklos tikslus inter alia finansuoti naujos atominės elektrinės projektą (jo dalį) ar užtikrinti tokį finansavimą, taip pat dalyvauti įgyvendinant naujos atominės elektrinės statybos projektą Lietuvoje, statant Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos jungtis su Lenkijos Respublikos ir Švedijos Karalystės elektros energetikos sistemomis, kompleksiškai integruoti Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemą į Europos Sąjungos valstybių elektros perdavimo sistemas ir elektros energijos vidaus rinkas, efektyviai įgyvendinti pagrindinį Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos uždavinį – neribotą laiką nepriklausomai, saugiai, patikimai aprūpinti Lietuvos vartotojus elektros energija. Taigi naudos siekimas sau ir visiems savo akcininkams nėra vienintelis nacionalinio investuotojo tikslas.

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas nepateikė argumentų ar motyvų, pagrindžiančių, jog, Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje (2008 m. vasario 1 d. redakcija) įtvirtinus nacionalinio investuotojo teisę socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams, santykiai elektros energetikos sektoriuje pakito taip, kad atsirado būtinybė nustatyti papildomą vartotojų teisių apsaugą, kad tokia apsauga turi būti nustatyta būtent Atominės elektrinės įstatyme. Pareiškėjas taip pat nenurodė vartotojų teisių apsaugos priemonių, kurios, jo nuomone, turėtų būti įtvirtintos šiame įstatyme.

13. Taigi nėra teisinių argumentų, kurie leistų teigti, kad Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostata „Nacionalinis investuotojas – Lietuvos Respublikoje įregistruotas, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus neribotam laikui įsteigtas ir veikiantis savarankiškas privatus juridinis asmuo, kurio veiklos tikslas yra socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams“ tuo aspektu, kad, pasak pareiškėjo, nacionalinio investuotojo vienintelis tikslas yra socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams ir neįteisintas vartotojų teisių gynimas, neatitinka iš Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalies kylančių imperatyvų.

14. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostata „Nacionalinis investuotojas – Lietuvos Respublikoje įregistruotas, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus neribotam laikui įsteigtas ir veikiantis savarankiškas privatus juridinis asmuo, kurio veiklos tikslas yra socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams“ tuo aspektu, kad nacionalinio investuotojo tikslas yra socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams ir neįteisintas vartotojų teisių gynimas, neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 5 daliai.

15. Tai, kad šioje konstitucinės justicijos byloje konstatuota, jog Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostata „Nacionalinis investuotojas – Lietuvos Respublikoje įregistruotas, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus neribotam laikui įsteigtas ir veikiantis savarankiškas privatus juridinis asmuo, kurio veiklos tikslas yra socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams“ tuo aspektu, kad joje nustatytas nacionalinio investuotojo tikslas siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams ir neįteisintas vartotojų teisių gynimas, neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 5 daliai, savaime nereiškia, kad teisinis reguliavimas elektros energijos vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo srityje negali būti koreguojamas atsižvelgiant į pokyčius elektros energetikos ūkio srityje, siekiant užtikrinti veiksmingą vartotojų teisių, interesų apsaugą ir gynimą.

Dėl Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostatos „Nacionalinis investuotojas yra nacionalinė elektros energetikos bendrovė, per savo dukterines įmones valdanti pagrindinę Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos dalį – elektros energijos perdavimo ir skirstomuosius tinklus. Siekdamas savo veiklos tikslo, nacionalinis investuotojas privačios iniciatyvos pagrindu dalyvauja įgyvendinant naujos atominės elektrinės statybos projektą Lietuvoje, taip pat Elektros energetikos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka statant Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos jungtis su Lenkijos Respublikos ir Švedijos Karalystės elektros energetikos sistemomis“ tuo aspektu, kad sukuriamas nacionalinis investuotojas, kaip savininkas, savo rankose sutelks pagrindinę elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo, eksporto, importo dalį, atitikties Konstitucijos 46 straipsnio 3, 4 dalims.

1. Minėta, kad Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nustatyta:

„Nacionalinis investuotojas – Lietuvos Respublikoje įregistruotas, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus neribotam laikui įsteigtas ir veikiantis savarankiškas privatus juridinis asmuo, kurio veiklos tikslas yra socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams, taip pat dalyvauti įgyvendinant šio įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje numatytą Lietuvos strateginį tikslą. Nacionalinio investuotojo teisinė forma yra akcinė bendrovė; nacionalinio investuotojo buveinė yra Lietuvos Respublikoje. Nacionalinis investuotojas yra nacionalinė elektros energetikos bendrovė, per savo dukterines įmones valdanti pagrindinę Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos dalį – elektros energijos perdavimo ir skirstomuosius tinklus. Siekdamas savo veiklos tikslo, nacionalinis investuotojas privačios iniciatyvos pagrindu dalyvauja įgyvendinant naujos atominės elektrinės statybos projektą Lietuvoje, taip pat Elektros energetikos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka statant Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos jungtis su Lenkijos Respublikos ir Švedijos Karalystės elektros energetikos sistemomis.“

2. Aiškinant minėtą pareiškėjo ginčijamos Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostatą pareiškėjo nurodytu aspektu, atsižvelgtina į kitas Atominės elektrinės įstatymo nuostatas, įtvirtinančias nacionalinio investuotojo modelį, nacionalinio investuotojo, kaip patronuojančios įmonės, ir dukterinių įmonių veiklos pagrindus bei tarpusavio santykius, taip pat nacionalinio investuotojo santykį su projekto įgyvendinimo bendrove kaip naują atominę elektrinę eksploatuosiančia organizacija. Šiame kontekste paminėtinos šios Atominės elektrinės įstatymo (2007 m. birželio 28 d. redakcija su 2008 m. vasario 1 d. pakeitimais ir papildymais) nuostatos:

– „Nacionalinis investuotojas – Lietuvos Respublikoje įregistruotas, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus neribotam laikui įsteigtas ir veikiantis savarankiškas privatus juridinis asmuo, kurio veiklos tikslas yra socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams, taip pat dalyvauti įgyvendinant šio įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje numatytą Lietuvos strateginį tikslą. Nacionalinio investuotojo teisinė forma yra akcinė bendrovė; nacionalinio investuotojo buveinė yra Lietuvos Respublikoje. <...>„ (10 straipsnio 1 dalis (2008 m. vasario 1 d. redakcija);

– „Lietuvos Respublikai nuosavybės teise turi priklausyti akcijų paketas, sudarantis daugiau kaip 1/2 nacionalinio investuotojo akcijų ir balsų nacionalinio investuotojo visuotiniame akcininkų susirinkime. Kitą nacionalinio investuotojo įstatinio kapitalo dalį gali sudaryti privatus nacionalinis bei europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkantis užsienio kapitalas Strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymo, taip pat kitų Lietuvos Respublikos įstatymų ir teisės aktų nustatytomis sąlygomis bei tvarka“ (10 straipsnio 2 dalis (2008 m. vasario 1 d. redakcija);

– „Nacionalinis investuotojas kartu su dukterinėmis įmonėmis yra nacionalinio investuotojo įmonių grupė. Pagrindinė nacionalinio investuotojo veikla turi būti nacionalinio investuotojo įmonių grupės patronuojančios bendrovės veikla. Nacionalinis investuotojas gali verstis ir kita veikla, kuri neprieštarauja nacionalinio investuotojo veiklos tikslui“ (10 straipsnio 3 dalis (2007 m. birželio 28 d. redakcija);

– „Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir nacionalinis investuotojas, per savo dukterines įmones valdantis pagrindinę Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos dalį, įgyvendina Lietuvos strateginį tikslą – kompleksiškai integruoja Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemą į Europos Sąjungos valstybių elektros perdavimo sistemas ir elektros energijos vidaus rinkas“ (8 straipsnio 3 dalis (2008 m. vasario 1 d. redakcija); įgyvendindamos šį strateginį tikslą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir valstybės institucijos, priimdamos nutarimus ir sprendimus bei sudarydamos susitarimus, taip pat valstybės akcijų valdytojai, priimdami sprendimus, sudarydami susitarimus ir įgyvendindami valstybei nuosavybės teise priklausančių nacionalinio investuotojo ar jo teisių perėmėjo bendrovėje, taip pat šių bendrovių įsteigtose dukterinėse bendrovėse akcininkų teises, inter alia užtikrina, kad nacionalinio investuotojo ir jo dukterinių įmonių veikla būtų organizuojama taip, kad ji atitiktų Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimus bei geriausią Europos Sąjungos valstybių elektros energetikos bendrovių verslo praktiką“ (8 straipsnio 4 dalis (2008 m. vasario 1 d. redakcija);

– „Nacionalinio investuotojo įmonių grupės įmonės vykdo teisės aktų nustatyta tvarka atskirtas elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo, tiekimo, rinkos operatoriaus ir kitokią veiklą. Nacionalinio investuotojo įmonių grupės įmonė gali verstis ir kita veikla, kuri neprieštarauja tokios įmonės veiklos tikslui“ (10 straipsnio 4 dalis (2007 m. birželio 28 d. redakcija);

– „Nacionalinis investuotojas ir nacionalinio investuotojo organai turi veikti taip, kad nacionaliniam investuotojui visada nuosavybės teise priklausytų ne mažiau kaip 2/3 akcinės bendrovės „Lietuvos energija“, akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų ir akcinės bendrovės „VST“ akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime. Jeigu akcinės bendrovės „Lietuvos energija“, akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų ir akcinės bendrovės „VST“ vykdomos veiklos rūšys reorganizuojant, pertvarkant ar kitokiu būdu būtų atskirtos, perduotos ar perleistos, bendrovei tiesiogiai ar netiesiogiai turi priklausyti ne mažiau kaip 2/3 akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime bendrovėse, kurioms nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikos elektros energijos perdavimo tinklas, elektros energijos skirstomieji tinklai, taip pat bendrovėse, kurios vykdo elektros energijos perdavimo, elektros energijos rinkos operatoriaus, elektros energijos skirstymo ir visuomeninio elektros energijos tiekėjo veiklas“ (10 straipsnio 8 dalis (2008 m. vasario 1 d. redakcija);

– „Projekto įgyvendinimo bendrovė – privatus juridinis asmuo, įsteigtas projektui įgyvendinti“ (3 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 5 dalis); „Projekto įgyvendinimo bendrovė steigiama, registruojama ir veikia Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Jos buveinė yra Lietuvos Respublikoje“ (5 straipsnio 1 dalis (2007 m. birželio 28 d. redakcija);

– „Projekto įgyvendinimo bendrovė gali būti steigiama nacionalinio investuotojo iniciatyva, sudarant galimybę dalyvauti strateginiams partneriams (6 straipsnio 1 dalis (2007 m. birželio 28 d. redakcija); „Nacionaliniam investuotojui nuosavybės teise turi priklausyti akcijų paketas, sudarantis ne mažiau kaip 34 procentus projekto įgyvendinimo bendrovės akcijų ir balsų projekto įgyvendinimo bendrovės visuotiniame akcininkų susirinkime“ (8 straipsnio 2 dalis (2007 m. birželio 28 d. redakcija); „Nacionalinio investuotojo teisės ir pareigos projekto įgyvendinimo bendrovės valdyme nustatomos atsižvelgiant į esminius valstybės interesus“ (6 straipsnio 5 dalis (2007 m. birželio 28 d. redakcija);

– „Projekto įgyvendinimo bendrovė atsako už projekto įgyvendinimo darbų vykdymą pagal branduolinės energetikos veiklai keliamus saugos reikalavimus. Įvykdžiusi teisės aktuose nustatytus reikalavimus ir gavusi atitinkamus leidimus bei licencijas, ji tampa atominę elektrinę eksploatuojančia organizacija ir teisės aktų nustatyta tvarka plečia elektros energijos gamybos pajėgumus“ (5 straipsnio 2 dalis (2007 m. birželio 28 d. redakcija);

3. Apibendrinant nurodytas Atominės elektrinės įstatymo nuostatas darytinos šios su ginčijamu teisiniu reguliavimu susijusios išvados:

– Atominės elektrinės įstatymu buvo sudarytos prielaidos suformuoti tokį nacionalinio investuotojo modelį, pagal kurį valstybinio ir privataus kapitalo pagrindu naujai steigiama nacionalinė elektros energetikos bendrovė kartu su veikiančiomis įmonėmis sudaro nacionalinio investuotojo įmonių grupę, susidedančią iš patronuojančios bendrovės – nacionalinio investuotojo ir dukterinių įmonių (inter alia akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ – perdavimo sistemos operatoriaus, akcinių bendrovių Rytų skirstomieji tinklai ir „VST“ – skirstomųjų tinklų operatorių), kurios kaip atskiri juridiniai asmenys vykdo teisės aktų nustatyta tvarka atskirtą elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo, tiekimo, rinkos operatoriaus ir kitokią veiklą;

– įstatyme yra nustatyta minimali privaloma valstybei nuosavybės teise turėtinų nacionalinio investuotojo akcijų ir balsų visuotiniame jo akcininkų susirinkime dalis (ne mažiau kaip 1/2), taip pat minimali privaloma nacionaliniam investuotojui nuosavybės teise turėtinų jo dukterinių įmonių – akcinių bendrovių „Lietuvos energija“, Rytų skirstomųjų tinklų ir „VST“ – akcijų ir balsų visuotiniame jų akcininkų susirinkimuose dalis (ne mažiau kaip 2/3);

– įstatymu buvo sudarytos teisinės prielaidos naujai steigiamoje nacionalinėje elektros energetikos bendrovėje (nacionaliniame investuotojuje) sutelkti nacionalinio investuotojo įmonių grupės įmonių valdymą;

– įstatymas nenumato, kad nacionalinis investuotojas vykdo jo dukterinių įmonių vykdomas veiklas, t. y. įstatymas numato, kad atskirtas elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo veiklas vykdo nacionalinio investuotojo dukterinės įmonės;

– įstatymu nebuvo sudaryta teisinių prielaidų sumažinti ar padidinti ūkio subjektų, vykdžiusių ir galinčių vykdyti elektros energijos perdavimo ir skirstymo veiklas, skaičių, taip pat sumažinti ar padidinti minėtiems ūkio subjektams tenkančią rinkos dalį;

– Atominės elektrinės įstatyme įtvirtintas nacionalinio investuotojo modelis reiškia ir tai, kad nacionalinis investuotojas gali steigti projekto įgyvendinimo bendrovę (kuri, įvykdžiusi įstatymo nustatytus reikalavimus, taps atominę elektrinę eksploatuojančia organizacija) ir tapti jos akcininku, turinčiu ne mažiau kaip 34 procentus šios bendrovės akcijų ir balsų jos visuotiniame akcininkų susirinkime. Taigi nacionalinis investuotojas, kaip patronuojančios bendrovės steigėjas ir akcininkas, tam tikru mastu galės dalyvauti valdant ne tik elektros energijos perdavimą bei skirstymą, bet ir elektros energijos gamybą naujoje atominėje elektrinėje.

4. Sprendžiant, ar ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai tuo aspektu, kad steigiamas nacionalinis investuotojas, kaip savininkas, savo rankose sutelks pagrindinę elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo, eksporto, importo dalį, reikia pirmiausia išsiaiškinti kaip pagal Atominės elektrinės įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą valdoma nacionalinio investuotojo įmonių grupė, taip pat koks valstybės, kaip vienos iš nacionalinio investuotojo akcininkų, vaidmuo šalies elektros energetikos nacionalinio investuotojo įmonių grupėje. Šiame kontekste paminėtinos šios Atominės elektrinės įstatymo nuostatos:

– „Lietuvos Respublikos Vyriausybė turi teisę priimti sprendimą dėl valstybei priklausančių nacionalinio investuotojo akcijų pardavimo kitiems europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkantiems asmenims arba dėl valstybės pirmumo teisės įsigyti naujai išleidžiamas nacionalinio investuotojo akcijas perleidimo ar atsisakymo kitų minėtus kriterijus atitinkančių asmenų naudai, visais atvejais užtikrindama, kad Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausys akcijų paketas, sudarantis daugiau kaip 1/2 nacionalinio investuotojo akcijų ir balsų nacionalinio investuotojo visuotiniame akcininkų susirinkime“ (11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 3 dalis);

– „Valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų nacionalinio investuotojo bendrovėje suteikiamos teisės įgyvendinamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Valstybės akcijų valdytojas ir jo įgalioti asmenys įgyvendina nacionalinio investuotojo bendrovėje valstybės kaip akcininkės turtines ir neturtines teises, vadovaudamasis šia tvarka. Valstybės akcijų valdytojas ir jo įgalioti asmenys balsuoti nacionalinio investuotojo bendrovės organuose dėl projekto įgyvendinimo bendrovės akcininkų sutarties gali tik vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, kai Lietuvos Respublikos Seimas pritaria esminėms šios sutarties nuostatoms“ (8 straipsnio 1 dalis (2007 m. birželio 28 d. redakcija);

– „Jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybė nuspręstų parduoti dalį valstybei priklausančių nacionalinio investuotojo akcijų, pardavimas turi būti vykdomas viešai, sudarant nediskriminacines sąlygas jas įsigyti Lietuvos Respublikos piliečiams ir juridiniams asmenims, visais atvejais užtikrinant, kad Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausys akcijų paketas, sudarantis daugiau kaip 1/2 nacionalinio investuotojo akcijų ir balsų nacionalinio investuotojo visuotiniame akcininkų susirinkime. Siekiant užtikrinti platesnį ir tinkamą Lietuvos Respublikos ir kitų nacionalinio investuotojo akcininkų atstovavimą nacionalinio investuotojo organuose, nacionalinio investuotojo stebėtojų tarybos narių skaičius gali būti didesnis, negu nurodyta Akcinių bendrovių įstatyme, tačiau ne daugiau kaip 25 nariai“ (11 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 4 dalis).

5. Šios Atominės elektrinės įstatymo nuostatos, susijusios su nacionalinio investuotojo, kaip akcinės bendrovės, valdymu, aiškintinos kartu su atitinkamomis Akcinių bendrovių įstatymo (2003 m. gruodžio 11 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nuostatomis, kaip antai:

– „Laikoma, kad bendrovė yra patronuojanti, jei ji kitoje bendrovėje, kuri yra jos dukterinė bendrovė, tiesiogiai ir (ar) netiesiogiai turi balsų daugumą arba tiesiogiai ar netiesiogiai gali daryti lemiamą įtaką kitai bendrovei“ (5 straipsnio (2003 m. gruodžio 11 d. redakcija) 1 dalis);

– „Laikoma, kad bendrovė tiesiogiai turi balsų daugumą kitoje bendrovėje, jeigu ji turi įgijusi kitos bendrovės akcijų, visuotiniame akcininkų susirinkime suteikiančių daugiau kaip 1/2 balsų“ (5 straipsnio (2003 m. gruodžio 11 d. redakcija) 2 dalis);

– „Kiekvienas akcininkas bendrovėje turi tokias teises, kokias suteikia jam nuosavybės teise priklausančios bendrovės akcijos. Esant toms pačioms aplinkybėms visi tos pačios klasės akcijų savininkai turi vienodas teises ir pareigas“ (3 straipsnio (2003 m. gruodžio 11 d. redakcija) 2 dalis);

– „Visuotinio akcininkų susirinkimo sušaukimo iniciatyvos teisę turi stebėtojų taryba, valdyba (jeigu valdyba nesudaroma – bendrovės vadovas) bei akcininkai, kuriems priklausančios akcijos suteikia ne mažiau kaip 1/10 visų balsų, jeigu įstatai nenumato mažesnio balsų skaičiaus“ (23 straipsnio (2003 m. gruodžio 11 d. redakcija) 1 dalis);

– „Visuotinio akcininkų susirinkimo sušaukimo iniciatoriai valdybai (ar šio straipsnio 3 dalyje nurodytais atvejais – bendrovės vadovui) pateikia paraišką, kurioje turi būti nurodytos susirinkimo sušaukimo priežastys ir tikslai, pateikti pasiūlymai dėl susirinkimo darbotvarkės, datos ir vietos, siūlomų sprendimų projektai. <...>„ (23 straipsnio (2003 m. gruodžio 11 d. redakcija) 5 dalis); „Jei bendrovės valdyba ar bendrovės vadovas nepriėmė sprendimo sušaukti per 10 dienų nuo paraiškos gavimo dienos visuotinį akcininkų susirinkimą, visuotinis akcininkų susirinkimas gali būti šaukiamas akcininkų, kuriems priklausančios akcijos suteikia daugiau kaip 1/2 visų balsų, sprendimu“ (23 straipsnio (2003 m. gruodžio 11 d. redakcija) 4 dalis);

– „Visuotinis akcininkų susirinkimas gali priimti sprendimus ir laikomas įvykusiu, kai jame dalyvauja akcininkai, kuriems priklausančios akcijos suteikia daugiau kaip 1/2 visų balsų <...>„ (27 straipsnio (2003 m. gruodžio 11 d. redakcija) 1 dalis);

– „Visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimas laikomas priimtu, kai už jį gauta daugiau akcininkų balsų negu prieš, jeigu Akcinių bendrovių įstatymas ar bendrovės įstatai nenustato didesnės daugumos“ (27 straipsnio (2003 m. gruodžio 11 d. redakcija) 8 dalis);

– pagal Akcinių bendrovių įstatymo (2003 m. gruodžio 11 d. redakcija) 20 straipsnio 1 dalį, 28 straipsnio 1 ir 2 dalis visuotinis akcininkų susirinkimas turi išimtinę teisę spręsti svarbiausius bendrovės valdymo klausimus, iš kurių kai kurie klausimai gali būti sprendžiami paprasta balsų dauguma, kuri negali būti mažesnė kaip 1/2 visų susirinkime dalyvaujančių akcininkų akcijų suteikiamų balsų, kiti atitinkami klausimai – kvalifikuota balsų dauguma, kuri negali būti mažesnė kaip 2/3 ar 3/4 visų susirinkime dalyvaujančių akcininkų akcijų suteikiamų balsų. Minėtos 2/3 balsų daugumos (jei bendrovės įstatai nenustato didesnės balsų daugumos) reikia šiems visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimams priimti:

„1) keisti bendrovės įstatus, išskyrus šiame įstatyme nustatytas išimtis;

2) nustatyti bendrovės išleidžiamų akcijų klasę, skaičių, nominalią vertę ir minimalią emisijos kainą;

3) konvertuoti bendrovės vienos klasės akcijas į kitos, tvirtinti akcijų konvertavimo tvarką;

4) keisti uždarosios akcinės bendrovės akcijų sertifikatus į akcijas;

5) dėl pelno (nuostolių) paskirstymo;

6) dėl rezervų sudarymo, naudojimo, sumažinimo ir naikinimo;

7) išleisti konvertuojamąsias obligacijas;

8) padidinti įstatinį kapitalą;

9) sumažinti įstatinį kapitalą, išskyrus šiame įstatyme nustatytas išimtis;

10) dėl bendrovės reorganizavimo ar atskyrimo ir reorganizavimo ar atskyrimo sąlygų patvirtinimo;

11) dėl bendrovės pertvarkymo;

12) dėl bendrovės restruktūrizavimo;

13) dėl bendrovės likvidavimo ir likvidavimo atšaukimo, išskyrus šiame Įstatyme nustatytas išimtis“ (28 straipsnio (2003 m. gruodžio 11 d. redakcija) 1 dalis).

6. Taigi aiškinant Atominės elektrinės įstatymo (2007 m. birželio 28 d. redakcija su 2008 m. vasario 1 d. pakeitimais ir papildymais) nuostatas kartu su Akcinių bendrovių įstatymo (2003 m. gruodžio 11 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nuostatomis konstatuotina, kad Atominės elektrinės įstatyme nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį valstybei nuosavybės teise turi priklausyti ne mažiau kaip 1/2 nacionalinio investuotojo akcijų ir balsų visuotiniame jo akcininkų susirinkime, sudaroma prielaida atsirasti inter alia tokiai teisinei situacijai, kai valstybė gali turėti nacionalinio investuotojo akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime dalį, kuri sudaro mažiau kaip 2/3 visų minėtos bendrovės akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime. Minėta, kad pagal Vyriausybės ir uždarosios akcinės bendrovės „NDX energija“ 2008 m. balandžio 29 d. sutartį „Dėl nacionalinio investuotojo sukūrimo“ valstybei nuosavybės teise priklauso 61,7 proc., o uždarajai akcinei bendrovei „NDX energija“ – 38,3 proc. nacionalinio investuotojo LEO LT, AB, akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime. Atsižvelgiant į tai pažymėtina, kad:

– valstybė, turėdama LEO LT, AB, akcijų dalį, sudarančią 61,7 proc. akcijų ir balsų LEO LT, AB, visuotiniame akcininkų susirinkime, t. y. mažiau nei 2/3 akcijų ir balsų, tik savo, kaip LEO LT, AB, akcininko, balsais turi teisę bet kada sušaukti nacionalinio investuotojo visuotinį akcininkų susirinkimą bei priimti sprendimus Akcinių bendrovių įstatyme nurodytais klausimais, kuriems priimti užtenka paprastos balsų daugumos (daugiau kaip 1/2 balsų), jei LEO LT, AB, įstatuose nenustatyta kitaip;

– valstybė, turėdama LEO LT, AB, akcijų dalį, sudarančią 61,7 proc. akcijų ir balsų LEO LT, AB, visuotiniame akcininkų susirinkime, tik savo, kaip LEO LT, AB, akcininko, balsais negali priimti sprendimų klausimais, nurodytais Akcinių bendrovių įstatymo (2003 m. gruodžio 11 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 28 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Taip pat ir kitas nacionalinio investuotojo akcininkas (akcinės bendrovės „VST“ kontrolinio akcijų paketo turėtojas) negali tik savo, kaip LEO LT, AB, akcininko balsais priimti kokio nors Akcinių bendrovių įstatymo 28 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyto sprendimo;

– įstatyme yra nustatyta minimali privaloma nacionaliniam investuotojui nuosavybės teise turėtinų jo dukterinių įmonių – akcinių bendrovių „Lietuvos energija“, Rytų skirstomųjų tinklų ir „VST“ – akcijų ir balsų visuotiniame jų akcininkų susirinkimuose dalis (ne mažiau kaip 2/3); tai reiškia ir tai, kad esminius minėtų dukterinių įmonių valdymo klausimus lemia nacionalinis investuotojas.

7. Kaip minėta, pareiškėjas šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija minėtos Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostatos atitiktį Konstitucijos 46 straipsnio 3, 4 dalims tuo aspektu, kad sukuriamas nacionalinis investuotojas, kaip savininkas, savo rankose sutelks pagrindinę elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo, eksporto, importo dalį.

8. Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip konstatuota:

– „Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta valstybės teisė reguliuoti ūkinę veiklą sudaro konstitucines prielaidas leisti įstatymus, kuriais reaguojama į tautos ūkio būklę, ekonominio ir socialinio gyvenimo įvairovę bei pokyčius“;

– valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus, siekti ne atskirų asmenų gerovės, o būtent bendros tautos gerovės, kuri neturi būti priešpriešinama paties ūkio subjekto, kurio veikla yra reguliuojama, taip pat asmenų, įsteigusių, valdančių tą ūkio subjektą arba kitaip su juo susijusių, gerovei, jų teisėms ir teisėtiems interesams;

– Seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, ir Vyriausybė, kaip vykdomosios valdžios institucija, turi labai plačią diskreciją formuoti ir vykdyti valstybės ekonominę politiką;

– dingstimi kvestionuoti Seimo ir Vyriausybės formuojamą ir vykdomą valstybės ekonominę politiką savaime negali būti tai, kad tam tikrai ūkio sričiai teisės aktuose yra nustatytas diferencijuotas teisinis reguliavimas, besiskiriantis nuo kitų ūkio sričių teisinio reguliavimo, nė tai, kad tam tikros ūkinės veiklos teisinis reguliavimas reaguojant į rinkos pokyčius, ekonominę (taip pat ir tarptautinę) konjunktūrą yra pakeičiamas, nes ūkinės veiklos diferencijuoto teisinio reguliavimo (atsižvelgiant į reguliuojamų santykių svarbą ir pobūdį) teisinės prielaidos kyla iš pačios Konstitucijos (inter alia jos 46 straipsnio 2 dalies); tam tikrų ūkio subjektų teisinės padėties diferencijuotas nustatymas yra sietinas su ūkio srityje valstybės keliamais tikslais, siekiu atitinkamai sutvarkyti šalies ūkį, be to, dėl ūkinės veiklos specifikos, įvairumo ir dinamiškumo ūkinės veiklos teisinis reguliavimas negali būti visą laiką vienodas, draudimų ir leidimų santykis gali kisti, inter alia siekiant užtikrinti viešąjį interesą;

– monopolis – tai išimtinė asmens, asmenų grupės ar valstybės teisė veikti kurioje nors srityje; tokia būklė, situacija, kai kuris nors asmuo ar organizacija tam tikroje srityje gali veikti be konkurencijos;

– monopolio įvedimas yra ir nepagrįstas privilegijų teikimas tam tikram ūkio subjektui (jų grupei), kartu ir kitų ūkio subjektų diskriminavimas, jų ūkinės veiklos laisvės ribojimas; privilegijų tam tikrai ūkio subjektų grupei nustatymas sietinas ir su kitų ūkio subjektų diskriminavimu, jų ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos ribojimu; tai nesuderinama su Konstitucijos 29, 46 straipsnių reikalavimais;

– nėra draudžiama tam tikromis aplinkybėmis įstatyme konstatuoti monopolijos konkrečioje ūkinės veiklos srityje buvimą ar kitaip atspindėti faktinius monopolinius santykius ir juos atitinkamai reguliuoti, t. y. sudaryti teisines prielaidas taikyti monopolininkui atitinkamus reikalavimus (apimančius inter alia diskriminacinių kainų nustatymo ribojimą, monopolinės rinkos prekių kainų dydžių, tarifų valstybinį reglamentavimą, prekių kokybės reikalavimų monopoliniam ūkio subjektui nustatymą, taip pat valstybės institucijų atliekamą kontrolę, kaip ūkio subjektai laikosi nustatytų reikalavimų) ginant kitų ūkio subjektų bei vartotojų teises ir teisėtus interesus;

– sąžiningos konkurencijos apsauga yra pagrindinis būdas užtikrinti asmens ir visuomenės interesų darną reguliuojant ūkinę veiklą, sukurti ūkio, kaip sistemos, savireguliaciją, skatinančią optimaliai paskirstyti ekonominius išteklius, veiksmingai juos panaudoti, skatinti ekonominį augimą ir kelti vartotojų gerovę;

– asmens ūkinės veiklos laisvė savaime negarantuoja konkurencijos, todėl valstybė turi saugoti sąžiningą konkurenciją; konstitucinė sąžiningos konkurencijos apsaugos garantija įpareigoja valstybės valdžios, savivaldybių institucijas teisinėmis priemonėmis užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę; tokios priemonės – tai ūkio subjektų susitarimų, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, draudimas, piktnaudžiavimo vyraujančia padėtimi draudimas, rinkos koncentracijos kontrolė bei atitinkami koncentracijos draudimai, nesąžiningos konkurencijos draudimas, įstatymuose nustatytų sąžiningos konkurencijos apsaugos taisyklių laikymosi kontrolė, atsakomybė už jų pažeidimus;

– valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, gali nustatyti diferencijuotą teisinį reguliavimą, kurį lemia ūkinės veiklos specifika; taigi valstybė, reguliuodama tam tikrą ūkinę veiklą, gali numatyti įvairias priemones;

– įstatymų leidėjo galimybes nustatyti priemones užtikrinant bendrą tautos gerovę elektros energetikos srityje lemia elektros energetikos ypatumai, inter alia riboti elektros energetikos ištekliai, materialiniai, finansiniai ir kiti svarbūs veiksniai.

9. Sprendžiant, ar ginčijama Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostata „Nacionalinis investuotojas yra nacionalinė elektros energetikos bendrovė, per savo dukterines įmones valdanti pagrindinę Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos dalį – elektros energijos perdavimo ir skirstomuosius tinklus. Siekdamas savo veiklos tikslo, nacionalinis investuotojas privačios iniciatyvos pagrindu dalyvauja įgyvendinant naujos atominės elektrinės statybos projektą Lietuvoje, taip pat Elektros energetikos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka statant Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos jungtis su Lenkijos Respublikos ir Švedijos Karalystės elektros energetikos sistemomis“ tuo aspektu, kad, pasak pareiškėjo, sukuriamas nacionalinis investuotojas, kaip savininkas, savo rankose sutelks pagrindinę elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo, eksporto, importo dalį, neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 3, 4 dalims, pažymėtina, kad, kaip minėta:

– Atominės elektrinės įstatymo tikslas ir šiame įstatyme įtvirtintas Lietuvos strateginis tikslas elektros energetikos srityje suponuoja ir atitinkamus nacionalinio investuotojo steigimo tikslus, kurie savo ruožtu lemia nacionalinio investuotojo veiklos tikslus inter alia finansuoti naujos atominės elektrinės projektą (jo dalį) ar užtikrinti tokį finansavimą, taip pat dalyvauti įgyvendinant naujos atominės elektrinės statybos projektą Lietuvoje, statant Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos jungtis su Lenkijos Respublikos ir Švedijos Karalystės elektros energetikos sistemomis, kompleksiškai integruoti Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemą į Europos Sąjungos valstybių elektros perdavimo sistemas ir elektros energijos vidaus rinkas, efektyviai įgyvendinti pagrindinį Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos uždavinį – neribotą laiką nepriklausomai, saugiai, patikimai aprūpinti Lietuvos vartotojus elektros energija;

– Atominės elektrinės įstatymo (2007 m. birželio 28 d. redakcija su 2008 m. vasario 1 d. pakeitimais ir papildymais) tikslas atitiko Lietuvos strateginį tikslą elektros energetikos sistemoje;

– Lietuvos valstybė, prisiėmusi iš jos stojimo į Europos Sąjungą kylančius tarptautinius įsipareigojimus iki 2009 m. gruodžio 31 d. uždaryti Ignalinos atominę elektrinę, siekė išlikti branduolinės energetikos valstybe;

– Atominės elektrinės įstatymu buvo sudarytos prielaidos suformuoti tokį nacionalinio investuotojo modelį, pagal kurį valstybinio ir privataus kapitalo pagrindu naujai steigiama nacionalinė elektros energetikos bendrovė kartu su veikiančiomis įmonėmis sudaro nacionalinio investuotojo įmonių grupę, susidedančią iš patronuojančios bendrovės – nacionalinio investuotojo ir dukterinių įmonių (inter alia akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ – perdavimo sistemos operatorės, akcinių bendrovių Rytų skirstomųjų tinklų ir „VST“ – skirstomųjų tinklų operatorių), kurios, kaip atskiri juridiniai asmenys, teisės aktų nustatyta tvarka vykdo atskirtą elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo, tiekimo, rinkos operatoriaus ir kitokią veiklą. Tokiu teisiniu reguliavimu buvo sudarytos prielaidos naujai steigiamoje nacionalinėje elektros energetikos bendrovėje (nacionaliniame investuotojuje) sutelkti nacionalinio investuotojo įmonių grupės įmonių valdymą;

– Atominės elektrinės įstatyme įtvirtintas nacionalinio investuotojo modelis reiškia ir tai, kad nacionalinis investuotojas gali steigti projekto įgyvendinimo bendrovę (kuri, įvykdžiusi įstatymo nustatytus reikalavimus, taps atominę elektrinę eksploatuojančia organizacija) ir tapti jos akcininku, turinčiu ne mažiau kaip 34 proc. šios bendrovės akcijų ir balsų jos visuotiniame akcininkų susirinkime. Taigi sudarytos teisinės prielaidos nacionaliniam investuotojui tam tikru mastu dalyvauti valdant ne tik elektros energijos perdavimą bei skirstymą, bet ir elektros energijos gamybą naujoje atominėje elektrinėje.

10. Paminėtina, jog Konstitucinis Teismas 2008 m. gruodžio 4 d. nutarime pažymėjo, kad sovietiniu laikotarpiu susiformavusi valstybinė (monopolinė) elektros energetikos sistema buvo reformuota. Iš centralizuotos monopolinės sistemos buvo suformuota elektros perdavimo sistema, kurios operatore tapo akcinė bendrovė „Lietuvos energija“, ir du skirstomieji tinklai, valdomi akcinių bendrovių Rytų skirstomųjų tinklų ir Vakarų skirstomųjų tinklų.

11. Minėta ir tai, kad Atominės elektrinės įstatyme nustatytu teisiniu reguliavimu nebuvo sudaryta teisinių prielaidų sumažinti ar padidinti ūkio subjektų, vykdžiusių ir galinčių vykdyti elektros energijos perdavimo ir skirstymo veiklas, skaičių, taip pat sumažinti ar padidinti rinkos dalį, kuri teko ar gali tekti minėtiems ūkio subjektams. Taigi nebuvo sukurta nauja monopolija elektros energetikos srityje. Tai patvirtino Konstitucinio Teismo posėdyje kalbėję specialistai (V. Miškinis, J. Vilemas, V. Navickas, V. Poderys, T. Suslavičius), pažymėję, kad elektros energijos perdavimo ir skirstymo veiklos buvo ir yra monopolinės.

Be to, minėta, kad Atominės elektrinės įstatyme nenumatyta, kad nacionalinis investuotojas vykdo jo dukterinių įmonių vykdomas veiklas, t. y. įstatyme numatyta, kad atskirtas elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo veiklas vykdo nacionalinio investuotojo dukterinės įmonės; taigi minėtu įstatymu nei sumažinamas, nei padidinamas ūkio subjektų, vykdžiusių ir galinčių vykdyti elektros energijos perdavimo ir skirstymo veiklas, skaičius, taip pat nei sumažinta, nei padidinta minėtiems ūkio subjektams tenkanti rinkos dalis.

Minėta, kad ne vėliau kaip per 24 mėnesius nuo sandorio užbaigimo dienos nuo akcinės bendrovės „Lietuvos energija“, kuri tęs veiklą, turi būti teisiškai ir funkciškai atskirtos jos filialais esančios Kauno HE ir Kruonio HAE.

Taigi įstatyme įtvirtinus naują elektros energetikos bendrovę – nacionalinį investuotoją, kurio pagrindinė veikla turi būti nacionalinio investuotojo įmonių grupės patronuojančios bendrovės veikla, nebuvo sudaryta teisinių prielaidų iš esmės pasikeisti elektros energetikos rinkai monopolizavimo aspektu.

Šiame kontekste paminėtina, kad kitų ūkio subjektų, veikusių šalies elektros energetikos sistemoje iki Atominės elektrinės įstatymo priėmimo ir šiame įstatyme nenumatytų kaip susijusių su nacionalinio investuotojo modeliu, teisinė padėtis priėmus minėtą įstatymą ir jam įsigaliojus nepasikeitė. Taigi kiti ūkinės veiklos subjektai, nenurodyti Atominės elektrinės įstatyme, išlaiko tas teises, kurias įgijo pagal Elektros energetikos įstatymą ar kitą teisės aktą, reguliuojantį visuomeninius santykius elektros energetikos srityje.

12. Nors šiuo įstatymu buvo sudarytos teisinės prielaidos nacionaliniam investuotojui tapti projekto įgyvendinimo bendrovės (kuri, įgyvendinusi įstatymo nustatytus reikalavimus, taps atominę elektrinę eksploatuojančia organizacija) akcininku, turinčiu ne mažiau kaip 34 proc. šios bendrovės akcijų ir balsų jos visuotiniame akcininkų susirinkime, ir dėl to ateityje dalyvauti valdant ne tik elektros energijos perdavimą bei skirstymą, bet ir elektros energijos gamybą numatomoje pastatyti naujoje atominėje elektrinėje, tai savaime nesudaro prielaidų monopolizuoti elektros energijos gamybą, juolab kad projekto įgyvendinimo bendrovė, o ne nacionalinis investuotojas galės būti naują atominę elektrinę eksploatuosiančia organizacija.

13. Minėta, kad pagal Konstituciją nėra draudžiama tam tikromis aplinkybėmis įstatyme konstatuoti monopolijos konkrečioje ūkinės veiklos srityje buvimą ar kitaip atspindėti faktinius monopolinius santykius ir juos atitinkamai reguliuoti, t. y. sudaryti teisines prielaidas taikyti monopolininkui atitinkamus reikalavimus (apimančius inter alia diskriminacinių kainų nustatymo ribojimą, monopolinės rinkos prekių kainų dydžių, tarifų valstybinį reglamentavimą, prekių kokybės reikalavimų monopoliniam ūkio subjektui nustatymą, taip pat valstybės institucijų atliekamą kontrolę, kaip ūkio subjektai laikosi nustatytų reikalavimų) ginant kitų ūkio subjektų bei vartotojų teises ir teisėtus interesus.

Dėl to, kad elektros energetikos rinkoje (elektros energijos perdavimas ir skirstymas) egzistavo monopolis, ginčijamose Atominės elektrinės įstatymo nuostatose įtvirtintas teisinis reguliavimas negali būti interpretuojamas kaip reiškiantis, esą juo sudarytos teisinės prielaidos sukurti naują monopolį ir taip pažeisti kitų ūkio subjektų teises bei vartotojų interesus.

Taigi nėra teisinių argumentų, kurie leistų teigti, kad Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostata „Nacionalinis investuotojas yra nacionalinė elektros energetikos bendrovė, per savo dukterines įmones valdanti pagrindinę Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos dalį – elektros energijos perdavimo ir skirstomuosius tinklus. Siekdamas savo veiklos tikslo, nacionalinis investuotojas privačios iniciatyvos pagrindu dalyvauja įgyvendinant naujos atominės elektrinės statybos projektą Lietuvoje, taip pat Elektros energetikos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka statant Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos jungtis su Lenkijos Respublikos ir Švedijos Karalystės elektros energetikos sistemomis“ tuo aspektu, kad, pasak pareiškėjo, sukuriamas nacionalinis investuotojas, kaip savininkas, savo rankose sutelks pagrindinę elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo, eksporto, importo dalį, neatitinka iš Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies kylančių imperatyvų.

14. Šioje konstitucinės justicijos byloje minėta ir tai, kad įstatymų leidėjo galimybes nustatyti priemones bendrai tautos gerovei elektros energetikos srityje užtikrinti lemia elektros energetikos ypatumai, inter alia riboti elektros energetikos ištekliai, materialiniai, finansiniai ir kiti svarbūs veiksniai; iš Konstitucijos kyla įstatymų leidėjo pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad, atsižvelgiant į valstybės ir visuomenės išteklius, materialines ir finansines galimybes, kitus svarbius veiksnius, būtų užtikrinta bendra tautos gerovė; Konstitucijos 46 straipsnio nuostatose įtvirtintos vertybės, inter alia bendra tautos gerovė, monopolijos gamyboje ir rinkoje nebuvimas ir sąžininga konkurencija, negali būti priešpriešinamos.

Šiame kontekste pažymėtina, kad minėti Atominės elektrinės įstatyme įtvirtinti Lietuvos strateginiai tikslai elektros energetikos sektoriuje ir nacionalinio investuotojo steigimo tikslai inter alia finansuoti naujos atominės elektrinės projektą (jo dalį) ar užtikrinti tokį finansavimą, taip pat dalyvauti įgyvendinant naujos atominės elektrinės statybos projektą Lietuvoje, statant Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos jungtis su Lenkijos Respublikos ir Švedijos Karalystės elektros energetikos sistemomis, kompleksiškai integruoti Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemą į Europos Sąjungos valstybių elektros perdavimo sistemas ir elektros energijos vidaus rinkas, vertintini kaip visuomeniškai reikšmingi, atitinkantys Lietuvos strateginius tikslus elektros energetikos srityje. Taigi ginčijamoje Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostatoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu nenukrypstama nuo iš Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies kylančių imperatyvų.

15. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostata „Nacionalinis investuotojas yra nacionalinė elektros energetikos bendrovė, per savo dukterines įmones valdanti pagrindinę Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos dalį – elektros energijos perdavimo ir skirstomuosius tinklus. Siekdamas savo veiklos tikslo, nacionalinis investuotojas privačios iniciatyvos pagrindu dalyvauja įgyvendinant naujos atominės elektrinės statybos projektą Lietuvoje, taip pat Elektros energetikos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka statant Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos jungtis su Lenkijos Respublikos ir Švedijos Karalystės elektros energetikos sistemomis“ neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 3, 4 dalims.

Dėl Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 dalies nuostatos, kad „Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama šio įstatymo 10 straipsnio nuostatas, turi teisę: 1) derėtis su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku dėl nacionalinio investuotojo steigimo ir visų ar dalies tokiam akcininkui nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės „VST“ akcijų, sudarančių daugiau kaip 2/3 akcinės bendrovės „VST“ akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, investavimo ir dėl naujų išleidžiamų nacionalinio investuotojo akcijų įsigijimo <...>„, atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 4 daliai.

1. Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 dalyje nustatyta:

„Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama šio įstatymo 10 straipsnio nuostatas, turi teisę:

1) derėtis su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku dėl nacionalinio investuotojo steigimo ir visų ar dalies tokiam akcininkui nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės „VST“ akcijų, sudarančių daugiau kaip 2/3 akcinės bendrovės „VST“ akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, investavimo ir dėl naujų išleidžiamų nacionalinio investuotojo akcijų įsigijimo;

2) dalyvauti steigiant akcinę bendrovę, kurios įstatinis kapitalas steigimo metu būtų formuojamas iš pinigų ir į kurios įstatinį kapitalą po įsteigimo būtų investuotos visos ar dalis valstybei priklausančių akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ ir akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų akcijų, sudarančių daugiau kaip 2/3 kiekvienos bendrovės akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, ir, jei bus pasiekti šios dalies 1 punkte numatyti susitarimai, akcinės bendrovės „VST“ akcijos, sudarančios daugiau kaip 2/3 šios bendrovės akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime;

3) priimti šios dalies 1 ir 2 punktų nuostatoms įgyvendinti reikiamus sprendimus ir sudaryti atitinkamus sandorius.“

2. Pareiškėjas ginčija Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 dalies 1 punkto atitiktį Konstitucijos 29 straipsniui, 46 straipsnio 4 daliai tuo aspektu, kad kuriant nacionalinį investuotoją valstybė be konkurso ir netaikydama sąžiningą konkurenciją reglamentuojančių teisės normų pasirinko vienintelį partnerį – akcinę bendrovę „VST“ ir nustatė šios bendrovės akcininko išimtines teises, t. y., pasak pareiškėjo, įstatyme buvo įtvirtintas nevienodas teisinis ūkio subjektų reglamentavimas.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste aiškinant pareiškėjo ginčijamą Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 dalies 1 punktą kartu su šio įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktais konstatuotina, jog įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas reiškia ir tai, kad Vyriausybė, spręsdama nacionalinio investuotojo įsteigimo ir įstatinio kapitalo didinimo klausimus, yra įgaliota: derėtis su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinio akcijų paketo turėtoju dėl nacionalinio investuotojo steigimo ir visų ar dalies tokiam akcininkui nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės „VST“ akcijų, sudarančių daugiau kaip 2/3 akcinės bendrovės „VST“ akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, investavimo bei naujų išleidžiamų nacionalinio investuotojo akcijų įsigijimo; dalyvauti steigiant akcinę bendrovę, kurios įstatinis kapitalas steigimo metu būtų formuojamas iš pinigų; įsteigus akcinę bendrovę, į jos įstatinį kapitalą investuoti valstybei priklausančias akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ ir akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų akcijas. Šiais klausimais Vyriausybė yra įgaliota priimti atitinkamus sprendimus ir sudaryti sandorius.

3. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina, kad Atominės elektrinės įstatymo (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 19 straipsnyje nustatyta, jog įgyvendinant šio įstatymo ketvirtojo skirsnio, inter alia nustatančio nacionalinio investuotojo steigimą, nuostatas Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo nuostatos netaikomos.

4. Kaip Konstitucinis Teismas konstatavo šiame nutarime:

– konstitucinės sąžiningos konkurencijos apsauga yra pagrindinis būdas užtikrinti asmens ir visuomenės interesų darną reguliuojant ūkinę veiklą, sukurti ūkio, kaip sistemos, savireguliaciją, skatinančią optimaliai paskirstyti ekonominius išteklius, veiksmingai juos panaudoti, skatinti ekonominį augimą ir kelti vartotojų gerovę;

– pagal Konstituciją valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi užtikrinti, kad valstybės turtas būtų tvarkomas taip, kad jo tvarkymas neprieštarautų Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam reikalavimui ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei;

– valstybės turtas nėra savitikslis, bet turi duoti naudos visuomenei ir turi būti tausojamas, nešvaistomas, racionaliai tvarkomas; įstatymai turi saugoti visų savininkų nuosavybės teises, taigi ir valstybės, kaip visos visuomenės organizacijos, nuosavybės teises;

– pagal Konstituciją neleidžiamas toks teisinis reguliavimas, kurį taikant valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas būtų valdomas, naudojamas, juo būtų disponuojama taip, kad būtų tenkinami tik vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesai arba poreikiai ir šis turtas netarnautų viešajam interesui, visuomenės poreikiui, tautos gerovei (kuri negali būti suprantama vien materialine, finansine prasme);

– šie konstituciniai imperatyvai taikytini ir valstybės turto investavimo atvejais;

– įstatymų leidėjas, reguliuodamas valstybės turto investavimo santykius, turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad nebūtų pažeistas iš Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies kylantis imperatyvas užtikrinti sąžiningą konkurenciją ar sudarytos prielaidos piktnaudžiauti investuojant valstybės turtą ir valdant valstybės investuotą turtą;

– valstybės turto investavimas turi būti grindžiamas įstatymu, kuriame turi būti įtvirtinta valstybės turto investavimo kriterijai, sąlygos, taip pat subjektai, turintys teisę priimti sprendimus dėl valstybės turto investavimo;

– valstybės turto investavimo kriterijų nustatymas nėra savitikslis – turi būti nustatyti tokie kriterijai, kurie užtikrintų viešąjį interesą, iš Konstitucijos, inter alia jos 128 straipsnio, kylančių imperatyvų laikymąsi; pagal Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalį įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokius valstybės turto investavimo kriterijus, kurie inter alia leistų diferencijuoti valstybės turto investavimą atsižvelgiant į investuojamo turto specifiką ir reikšmę bendrai tautos gerovei bei kitas konstituciškai reikšmingas aplinkybes;

– tai, kad valstybės turto investavimo kriterijai, sąlygos, subjektai turintys teisę priimti sprendimus dėl valstybės turto investavimo turi būti nustatyti tik įstatyme, nereiškia, kad Vyriausybė, kiti teisėkūros subjektai pagal savo kompetenciją valstybės turto investavimo santykių negali reguliuoti ir poįstatyminiais teisės aktais (pavyzdžiui, nustatyti valstybės turto investavimo tvarkos procedūrų), kurie yra grindžiami įstatymu ir nekonkuruoja su juo;

– įstatymų leidėjas gali nustatyti įvairius valstybės turto investavimo būdus; Konstitucija nedraudžia nustatyti ir tokio valstybės turto investavimo būdo, kai valstybės turtas yra investuojamas kartu su kitais asmenimis (asmeniu), inter alia su privačiu asmeniu. Valstybė pasirinkdama valstybės turto investavimo būdus turi atsižvelgti į tai, ar pasirinkus tam tikrą būdą bus patenkinti svarbūs konstituciškai pagrįsti visuomenės poreikiai ir interesai. Valstybės turto investavimas konstituciškai būtų nepateisinamas, jei juo būtų akivaizdžiai daroma žala visuomenei ar pažeidžiamos kitų asmenų teisės.

5. Sprendžiant, ar Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 dalies nuostata „Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama šio įstatymo 10 straipsnio nuostatas, turi teisę: 1) derėtis su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku dėl nacionalinio investuotojo steigimo ir visų ar dalies tokiam akcininkui nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės „VST“ akcijų, sudarančių daugiau kaip 2/3 akcinės bendrovės „VST“ akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, investavimo ir dėl naujų išleidžiamų nacionalinio investuotojo akcijų įsigijimo <...>„, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 4 daliai, pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar Konstitucijai neprieštarauja tai, kad valstybė pasirinko tokį valstybės turto investavimo būdą, kai steigiant nacionalinį investuotoją valstybės turtas yra investuojamas kartu su vienu įstatyme nurodytu privačiu asmeniu, t. y. akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku.

6. Šiame kontekste pirmiausia reikia atsižvelgti į nacionalinio investuotojo steigimo tikslą.

6.1. Minėta, kad Atominės elektrinės įstatymo tikslas ir šiame įstatyme įtvirtintas Lietuvos strateginis tikslas elektros energetikos srityje suponuoja ir atitinkamus nacionalinio investuotojo steigimo tikslus, kurie savo ruožtu lemia nacionalinio investuotojo veiklos tikslus.

6.2. Minėta ir tai, kad nacionalinio investuotojo tikslas yra inter alia finansuoti naujos atominės elektrinės projektą (jo dalį) ar užtikrinti tokį finansavimą, taip pat dalyvauti įgyvendinant naujos atominės elektrinės statybos projektą Lietuvoje, statant Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos jungtis su Lenkijos Respublikos ir Švedijos Karalystės elektros energetikos sistemomis, kompleksiškai integruoti Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemą į Europos Sąjungos valstybių elektros perdavimo sistemas ir elektros energijos vidaus rinkas, efektyviai įgyvendinti pagrindinį Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos uždavinį – neribotą laiką nepriklausomai, saugiai, patikimai aprūpinti Lietuvos vartotojus elektros energija.

6.3. Taigi valstybei steigiant nacionalinį investuotoją, kai valstybės turtas yra investuojamas kartu su privataus asmens turtu, reikėjo pasirinkti tokį privatų asmenį, kad būtų užtikrintas minėto tikslo įgyvendinimas.

6.4. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, kaip matyti iš nacionalinio investuotojo steigimo tikslų, šie tikslai yra neatsiejami nuo elektros energetikos srities.

6.5. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, akcinė bendrovė „VST“ yra specifinis ūkio subjektas, kuris veikia elektros energetikos srityje, – akcinė bendrovė „VST“ yra stambi šalies elektros energetikos bendrovė, privatizuota 2003 m. ir valdanti vienus didžiausių šalies skirstomųjų tinklų, t. y. ji yra pagrindinių šalies vakarinės dalies elektros energijos skirstomųjų tinklų operatorė; be akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų, akcinė bendrovė „VST“ yra vienintelis Lietuvos ūkio subjektas, turintis didelę elektros vartotojų rinką, nepertraukiamai generuojantis didelius pinigų srautus elektros energetikos srityje.

6.6. Pažymėtina, kad akcinė bendrovė „VST“ yra viena iš elektros energetikos įmonių, kurios, kaip skirstomųjų tinklų operatorės, veikla yra susijusi su akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ – perdavimo sistemos operatorės veikla. Šios akcinės bendrovės kartu su akcine bendrove Rytų skirstomaisiais tinklais yra nacionalinio investuotojo įmonių grupės įmonės.

Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta šiame Konstitucinio Teismo nutarime:

– iki 2003 m. įvykusio privatizavimo akcinė bendrovė „VST“ buvo sudedamoji Lietuvos elektros energetikos sistemos dalis; po privatizacijos ji ir toliau liko šios sistemos dalimi;

– Atominės elektrinės įstatymu buvo siekiama sudaryti inter alia finansines prielaidas naujos atominės elektrinės projektui įgyvendinti. Minėta ir tai, kad akcinė bendrovė „VST“ elektros energetikos srityje vykdo tokią veiklą, kuri nepertraukiamai generuoja didelius pinigų srautus elektros energetikos srityje;

–Vyriausybė 2008 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 332 „Dėl akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ ir akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų dividendų“ pavedė „Ūkio ministerijai, valstybei nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ ir akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų akcijų valdytojai, priimti sprendimus neskirti dividendams šių bendrovių paskirstytinojo 2007 metų pelno“. Tokį sprendimą, kaip minėta, priėmė ir akcinės bendrovės „VST“ kontrolinio akcijų paketo turėtoja – uždaroji akcinė bendrovė „NDX energija“.

7. Vertinant ginčijamą teisinį reguliavimą pareiškėjo nurodytu aspektu atsižvelgtina į Vyriausybės, pateikusios Atominės elektrinės įstatymo projektą, ir įstatymų leidėjo ketinimus, užfiksuotus travaux prėparatoires, iš kurių matyti, kad akcinės bendrovės „VST“ kontrolinio akcijų paketo turėtojas Atominės elektrinės įstatyme yra numatytas būtent todėl, kad tikslas teisiškai įtvirtinti nacionalinį investuotoją ir jį suformuoti suponuoja tai, kad reikėjo sutelkti pagrindinių šalies elektros energetikos bendrovių (akcinių bendrovių „Lietuvos energija“, Rytų skirstomųjų tinklų ir „VST), kurios ir toliau veiktų kaip atskiri juridiniai asmenys, valdymą. Akcinė bendrovė „VST“ yra stambi šalies elektros energetikos bendrovė, privatizuota 2003 metais ir valdanti vienus didžiausių šalies skirstomųjų tinklų, t. y. ji yra pagrindinių šalies vakarinės dalies elektros energijos skirstomųjų tinklų operatorė; be akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų, akcinė bendrovė „VST“ yra vienintelis Lietuvos ūkio subjektas, turintis didelę elektros vartotojų rinką, nepertraukiamai generuojantis didelius pinigų srautus elektros energetikos srityje.

8. Sprendžiant, ar Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 dalies 1 punktas pareiškėjo nurodyta apimtimi neprieštarauja Konstitucijai, būtina išsiaiškinti ir tai, ar pasirenkant nacionalinio investuotojo modelį, inter alia pasirenkant akcinę bendrovę „VST“, kaip vieną iš nacionalinio investuotojo įmonių grupės dalyvių, buvo įvertinta tai, ar toks nacionalinio investuotojo modelis tikrai sudarys prielaidas įgyvendinti minėtą nacionalinio investuotojo tikslą.

8.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad iki Atominės elektrinės įstatymo projekto parengimo buvo parengtos Naujos atominės elektrinės statybos įstatymo projekto bei Lietuvos nacionalinio investuotojo bendrovės (dalyvausiančios įgyvendinant naujos atominės elektrinės projektą) steigimo koncepcijos. Šias koncepcijas, kaip minėta, rengė Ministro Pirmininko 2007 m. sausio 5 d. potvarkiu Nr. 4 „Dėl darbo grupės sudarymo“ sudaryta darbo grupė naujos atominės elektrinės statybos įstatymo projekto koncepcijos esminėms nuostatoms parengti ir Ministro Pirmininko 2007 m. vasario 19 d. potvarkiu Nr. 62 „Dėl darbo grupės sudarymo“ sudaryta darbo grupė Lietuvos nacionalinio investuotojo bendrovės (dalyvausiančios įgyvendinant naujos atominės elektrinės projektą) steigimo koncepcijos esminėms nuostatoms parengti. Antroji darbo grupė buvo sudaryta iš šešių asmenų: du nariai buvo privačių juridinių asmenų atstovai, vienas iš jų – uždarosios akcinės bendrovės „NDX energija“ atstovas, kitas – akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ atstovas. Minėta darbo grupė pasiūlė įsteigti Lietuvos nacionalinio investuotojo bendrovę akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ pagrindu, didinant šios bendrovės įstatinį kapitalą ir apmokant nepiniginiais įnašais – akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų ir AB „VST“ akcijomis.

8.2. Minėta ir tai, kad nepriklausomas ekspertas uždaroji akcinė bendrovė „Deloitte Lietuva“ 2007 m. gegužės 30 d. pateikė Atominės elektrinės įstatymo projekto Nr. XP-2144 nuostatų dėl nacionalinio investuotojo steigimo teisinį ir ekonominį įvertinimą, kuriame, vertindamas nacionalinio investuotojo formavimo iš akcinių bendrovių „Lietuvos energija“, Rytų skirstomųjų tinklų ir „VST“ alternatyvas, nurodė, kad „kitų ūkio subjektų prisijungimas nacionalinio investuotojo stadijoje būtų neefektyvus ir netikslingas“, nes tai iš esmės nepakeistų ūkio subjektų „teisių nacionalinio investuotojo valdyme, tačiau galėtų sukelti papildomų sunkumų, susijusių su teisinių bei ekonominių nacionalinio investuotojo kapitalo formavimo sąlygų derinimu su daugeliu asmenų vienu metu. Nacionalinio investuotojo formavimo (sukūrimo) ir kitų ūkio subjektų investavimo į nacionalinį investuotoją procesų sujungimas nebūtų pagrįstas ekonominiu požiūriu (kadangi būtų investuojama į dar nesukurtą subjektą) bei organizaciniu (dėl proceso organizacinio sudėtingumo) požiūriu“; nacionalinis investuotojas bus finansiškai pajėgus gauti skolintų lėšų ir generuoti pinigų srautus, kurie kartu sudėjus būtų pakankamas lėšų šaltinis projektui finansuoti; nacionalinis investuotojas turės realias finansines galimybes nuosavomis ir skolintomis lėšomis finansuoti projektą nesuteikiant valstybės garantijų gaunamoms paskoloms.

Taip pat paminėtina, kad uždarosios akcinės bendrovės „Deloitte Lietuva“ įvertinime pateikta keliolika valstybės ir privataus kapitalo bendro dalyvavimo stambių investicinių projektų pagrindinėse Europos šalių energetikos įmonėse pavyzdžių.

Taigi, pagal uždarosios akcinės bendrovės „Deloitte Lietuva“ įvertinimą, pasirinkta nacionalinio investuotojo formavimo alternatyva yra geriausia iš nagrinėtųjų valstybės kontrolės išlaikymo bei nacionalinio investuotojo finansinio pajėgumo finansuoti projektą užtikrinimo kriterijų atžvilgiu.

8.3. Pažymėtina, kad įgyvendinant Atominės elektrinės įstatymo (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 11 straipsnio 4 dalies nuostatą „Naujai išleidžiamas akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ akcijas apmokant nepiniginiu įnašu, akcinės bendrovės „Lietuvos energija“, akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų ir akcinės bendrovės „VST“ akcijos turi būti įvertintos nepriklausomo turto vertintojo teisės aktų nustatyta tvarka ir turi būti gauta finansų institucijos, kurios ilgalaikio skolinimosi reitingas yra ne mažesnis kaip „A-“ pagal tarptautinės reitingų agentūros Fitch Ratings suteiktą reitingą, arba „A3“ pagal tarptautinės reitingų agentūros Moody 's suteiktą reitingą, arba „A-“ pagal tarptautinės reitingų agentūros Standard & Poor's suteiktą reitingą, nuomonė apie akcijų įvertinimą“, nacionalinio investuotojo įmonių grupės įmonių akcinių bendrovių „Lietuvos energija“, Rytų skirstomųjų tinklų ir „VST“ įvertinimą atliko uždaroji akcinė bendrovė „KPMG Baltics“ ir „HSBC Bank plc“.

9. Taip pat pažymėtina, kad, kaip minėta, Seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, ir Vyriausybė, kaip vykdomosios valdžios institucija, turi labai plačią diskreciją formuoti ir vykdyti valstybės ekonominę politiką. Tokios politikos, kaip yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas, „turinio (inter alia prioritetų), priemonių bei metodų vertinimas (kad ir kas juos vertintų), taip pat ir pagrįstumo bei tikslingumo aspektu, net jeigu laikui bėgant paaiškėja, kad buvo ir geresnių jos pasirinktos ekonominės politikos alternatyvų (taigi ir tai, jog ši, anksčiau suformuota ir vykdyta, ekonominė politika pagrįstumo bei tikslingumo aspektu pagrįstai vertintina neigiamai), savaime negali būti dingstis kvestionuoti tą (anksčiau suformuotą ir vykdytą) ekonominę politiką atitikusio ūkinės veiklos teisinio reguliavimo atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, inter alia Konstitucijai (taip pat ir Konstituciniame Teisme inicijuojant konstitucinės justicijos bylas), nebent tas teisinis reguliavimas jau jį nustatant teisės aktuose būtų akivaizdžiai priešingas tautos gerovei, Lietuvos visuomenės ir valstybės interesams, akivaizdžiai paneigtų Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes“ (2006 m. gegužės 31 d., 2006 m. rugsėjo 26 d., 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimai, 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimas).

10. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime minėta, kad:

– pagal Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą akto protokolo Nr. 4 „Dėl Ignalinos atominės elektrinės Lietuvoje“ 1 straipsnį Lietuva įsipareigojo Ignalinos atominės elektrinės pirmąjį bloką galutinai sustabdyti iki 2005 m., o šios elektrinės antrąjį bloką – iki 2009 m. gruodžio 31 d. ir nutraukti šių blokų eksploatavimą;

– Seimas 2007 m. sausio 18 d. nutarimu „Dėl Nacionalinės energetikos strategijos patvirtinimo“ patvirtino Nacionalinę energetikos strategiją, kurioje inter alia nustatyta, kad tarp pagrindinių veiksnių, darančių įtaką stabiliai energetikos veiklai Lietuvoje, yra ir Ignalinos atominės elektrinės uždarymas 2009 m., turintis didelę neigiamą įtaką elektros energijos šaltinių struktūrai, pirminės energijos balansui ir elektros energijos kainai 2010–2015 m.;

– Vyriausybė 2007 m. gruodžio 27 d. nutarimo Nr. 1426 „Dėl pritarimo derybų dėl nacionalinio investuotojo steigimo rezultatams ir Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo 10 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui“ 3.1 punktu paprašė Seimą svarstyti Atominės elektrinės įstatymo 10 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą ypatingos skubos tvarka; Seimas 2008 m. vasario 1 d. posėdyje nusprendė Atominės elektrinės įstatymo 8, 10, 11, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą svarstyti ypatingos skubos tvarka ir tą pačią dieną jį priėmė.

11. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes konstatuotina, jog nėra teisinio pagrindo teigti, kad pasirenkant nacionalinio investuotojo modelį ir jį įtvirtinant Atominės elektrinės įstatyme nebuvo imtasi pakankamų priemonių, kad būtų išsiaiškinta, ar toks nacionalinis investuotojas bus pajėgus įgyvendinti šiam investuotojui Atominės elektrinės įstatyme keliamus tikslus.

12. Toks Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 dalies 1 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas, nustatantis konkretų valstybės turto investavimo į steigiamą privatų juridinį asmenį (nacionalinį investuotoją) atvejį ir vieną ūkio subjektą (akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turintį akcininką), su kuriuo Vyriausybė gali derėtis dėl to privataus juridinio asmens steigimo, negali būti interpretuojamas kaip reiškiantis bendro teisinio reguliavimo išimtį, nes pagal Valstybės turto įstatymą, kuris inter alia reguliuoja valstybės turto investavimo klausimus, nėra draudžiama valstybės turtą investuoti ir Atominės elektrinės įstatyme nustatytu būdu.

13. Taigi atsižvelgiant į minėtas aplinkybes konstatuotina, jog nėra pakankamo pagrindo teigti, kad Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 dalies 1 punkte nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį Vyriausybei suteikta teisė derėtis su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku dėl nacionalinio investuotojo steigimo ir visų ar dalies tokiam akcininkui nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės „VST“ akcijų, sudarančių daugiau kaip 2/3 akcinės bendrovės „VST“ akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, investavimo ir dėl naujų išleidžiamų nacionalinio investuotojo akcijų įsigijimo, buvo sudarytos prielaidos padaryti žalos visuomenei ar pažeisti kitų asmenų teises.

14. Minėta, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas gali nustatyti įvairius valstybės turto investavimo būdus; Konstitucija nedraudžia nustatyti ir tokio valstybės turto investavimo būdo, kai valstybės turtas yra investuojamas kartu su kitais asmenimis (asmeniu), inter alia su privačiu asmeniui; pasirinkdama valstybės turto investavimo būdus valstybė turi atsižvelgti į tai, ar pasirinkus tam tikrą būdą bus patenkinti svarbūs konstituciškai pagrįsti visuomenės poreikiai ir interesai; valstybės turto investavimas konstituciškai būtų nepateisinamas, jei juo būtų akivaizdžiai daroma žala visuomenei arba pažeidžiamos kitų asmenų teisės.

15. Taigi nėra teisinių argumentų, kurie leistų teigti, kad Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 dalies nuostata „Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama šio įstatymo 10 straipsnio nuostatas, turi teisę: 1) derėtis su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku dėl nacionalinio investuotojo steigimo ir visų ar dalies tokiam akcininkui nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės „VST“ akcijų, sudarančių daugiau kaip 2/3 akcinės bendrovės „VST“ akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, investavimo ir dėl naujų išleidžiamų nacionalinio investuotojo akcijų įsigijimo <...>„, tuo aspektu, kad nustačius tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį Vyriausybė turi teisę derėtis su vienu privačiu investuotoju, neatitinka iš Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies kylančių imperatyvų.

16. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 dalies nuostata „Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama šio įstatymo 10 straipsnio nuostatas, turi teisę: 1) derėtis su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku dėl nacionalinio investuotojo steigimo ir visų ar dalies tokiam akcininkui nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės „VST“ akcijų, sudarančių daugiau kaip 2/3 akcinės bendrovės „VST“ akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, investavimo ir dėl naujų išleidžiamų nacionalinio investuotojo akcijų įsigijimo <...>„ neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai.

17. Sprendžiant, ar ginčijama Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 dalies 1 punkto nuostata neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, pažymėtina, kad, kaip minėta, akcinė bendrovė „VST“ yra specifinis ūkio subjektas, kuris veikia elektros energetikos srityje – akcinė bendrovė „VST“ yra stambi šalies elektros energetikos bendrovė, privatizuota 2003 m. ir valdanti vienus didžiausių šalies skirstomųjų tinklų, t. y. ji yra pagrindinių šalies vakarinės dalies elektros energijos skirstomųjų tinklų operatorė; be akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų, akcinė bendrovė „VST“ yra vienintelis Lietuvos ūkio subjektas, turintis didelę elektros vartotojų rinką, nepertraukiamai generuojantis didelius pinigų srautus elektros energetikos srityje. Taip pat minėta, kad pagal Atominės elektrinės įstatymą formuojant nacionalinį investuotoją akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turintis akcininkas buvo pasirinktas siekiant įgyvendinti šiam investuotojui Atominės elektrinės įstatyme keliamus tikslus.

18. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 dalies nuostata „Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama šio įstatymo 10 straipsnio nuostatas, turi teisę: 1) derėtis su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku dėl nacionalinio investuotojo steigimo ir visų ar dalies tokiam akcininkui nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės „VST“ akcijų, sudarančių daugiau kaip 2/3 akcinės bendrovės „VST“ akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, investavimo ir dėl naujų išleidžiamų nacionalinio investuotojo akcijų įsigijimo <...>„ neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai.

Atsižvelgiant į tai taip pat konstatuotina, kad Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 dalies nuostata „Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama šio įstatymo 10 straipsnio nuostatas, turi teisę: 1) derėtis su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku dėl nacionalinio investuotojo steigimo ir visų ar dalies tokiam akcininkui nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės „VST“ akcijų, sudarančių daugiau kaip 2/3 akcinės bendrovės „VST“ akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, investavimo ir dėl naujų išleidžiamų nacionalinio investuotojo akcijų įsigijimo <...>„ neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.

19. Kartu pažymėtina, kad teisės aktais reguliuojant minėtus santykius (inter alia santykius, susijusius su nacionalinio investuotojo formavimu) tikslingumo sumetimai kartais užgoždavo teisinius, taip pat ir iš Konstitucijos kylančius, imperatyvus. Antai Ministro Pirmininko 2007 m. vasario 19 d. potvarkiu Nr. 62 „Dėl darbo grupės sudarymo“ į darbo grupę Lietuvos nacionalinio investuotojo bendrovės (dalyvausiančios įgyvendinant naujos atominės elektrinės projektą) steigimo koncepcijos esminėms nuostatoms parengti buvo įtraukti privačių bendrovių uždarosios akcinės bendrovės „NDX energija“ ir akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ atstovai. Uždaroji akcinė bendrovė „NDX energija“ vėliau dalyvavo steigiant nacionalinį investuotoją, o akcinė bendrovė „Lietuvos energija“ tapo viena iš nacionalinio investuotojo įmonių grupės įmonių. Tokiam santykių teisiniam reguliavimui stinga konstitucinio pagrindo, tačiau minėtas Ministro Pirmininko potvarkis nėra konstitucinės bylos tyrimo dalykas.

20. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog įstatymų leidėjas, Atominės elektrinės įstatyme įtvirtinęs atitinkamą nacionalinio investuotojo modelį, kad būtų sukurtos teisinės, finansinės ir organizacinės prielaidos Lietuvos strateginiam tikslui kompleksiškai integruoti Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemą į Europos Sąjungos valstybių elektros perdavimo sistemas ir elektros energijos vidaus rinkas įgyvendinti, kartu turėjo numatyti ir tokį nacionalinio investuotojo veiklos jį įsteigus reguliavimą, kuris užtikrintų minėtų prielaidų sukūrimą.

Minėta, kad Atominės elektrinės įstatymu buvo sudarytos prielaidos suformuoti tokį nacionalinio investuotojo modelį, pagal kurį valstybinio ir privataus kapitalo pagrindu naujai steigiama nacionalinė elektros energetikos bendrovė kartu su veikiančiomis įmonėmis sudaro nacionalinio investuotojo įmonių grupę, susidedančią iš patronuojančios bendrovės – nacionalinio investuotojo ir dukterinių įmonių (inter alia akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ – perdavimo sistemos operatorės, akcinių bendrovių Rytų skirstomųjų tinklų ir „VST“ – skirstomųjų tinklų operatorių), kurios, kaip atskiri juridiniai asmenys, vykdo teisės aktų nustatyta tvarka atskirtą elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo, tiekimo, rinkos operatoriaus ir kitokią veiklą. Tokiu teisiniu reguliavimu buvo sudarytos prielaidos naujai steigiamoje nacionalinėje elektros energetikos bendrovėje (nacionaliniame investuotojuje) sutelkti nacionalinio investuotojo įmonių grupės įmonių valdymą.

Taigi esminę reikšmę sprendžiant, ar įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas užtikrino teisines, finansines ir organizacines prielaidas įgyvendinti įstatymo tikslą – sudaryti finansines prielaidas naujos atominės elektrinės statybai, turi tai, kaip pagal Atominės elektrinės įstatymą yra organizuojamas nacionalinio investuotojo valdymas ir ar tokį valdymą nustatantis teisinis reglamentavimas yra pakankamas minėtoms finansinėms prielaidoms sukurti. Nacionalinio investuotojo valdymą reglamentuoja Atominės elektrinės įstatymo 8 straipsnis „Valdymas“ (2008 m. vasario 1 d. redakcija), kuriame nustatyta:

„1. Valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų nacionalinio investuotojo bendrovėje suteikiamos teisės įgyvendinamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Valstybės akcijų valdytojas ir jo įgalioti asmenys įgyvendina nacionalinio investuotojo bendrovėje valstybės kaip akcininkės turtines ir neturtines teises, vadovaudamasis šia tvarka. Valstybės akcijų valdytojas ir jo įgalioti asmenys balsuoti nacionalinio investuotojo bendrovės organuose dėl projekto įgyvendinimo bendrovės akcininkų sutarties gali tik vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, kai Lietuvos Respublikos Seimas pritaria esminėms šios sutarties nuostatoms.

2. Nacionaliniam investuotojui nuosavybės teise turi priklausyti akcijų paketas, sudarantis ne mažiau kaip 34 procentus projekto įgyvendinimo bendrovės akcijų ir balsų projekto įgyvendinimo bendrovės visuotiniame akcininkų susirinkime.

3. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir nacionalinis investuotojas, per savo dukterines įmones valdantis pagrindinę Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos dalį, įgyvendina Lietuvos strateginį tikslą – kompleksiškai integruoja Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemą į Europos Sąjungos valstybių elektros perdavimo sistemas ir elektros energijos vidaus rinkas.

4. Įgyvendindamos šio straipsnio 3 dalyje numatytą strateginį tikslą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir valstybės institucijos, priimdamos nutarimus ir sprendimus bei sudarydamos susitarimus, taip pat valstybės akcijų valdytojai, priimdami sprendimus, sudarydami susitarimus ir įgyvendindami valstybei nuosavybės teise priklausančių nacionalinio investuotojo ar jo teisių perėmėjo bendrovėje, taip pat šių bendrovių įsteigtose dukterinėse bendrovėse akcininkų teises, užtikrina, kad:

1) nacionalinis investuotojas, siekdamas savo veiklos tikslo (socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams), efektyviai įgyvendintų pagrindinį Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos uždavinį – neribotą laiką, nepriklausomai, saugiai, patikimai aprūpinti Lietuvos vartotojus elektros energija;

2) nacionalinio investuotojo ir jo dukterinių įmonių veikla būtų organizuojama taip, kad ji atitiktų Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimus bei geriausią Europos Sąjungos valstybių elektros energetikos bendrovių verslo praktiką;

3) Nacionalinėje energetikos strategijoje numatyti strateginiai objektai – naujoji atominė elektrinė, elektros perdavimo jungtys į Lenkijos Respubliką ir Švedijos Karalystę, užtikrinančios efektyvius ir reikiamos apimties elektros energijos mainus tarp Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos ir Elektros energijos perdavimo koordinavimo sąjungai (toliau – UCTE) bei Šiaurės šalių perdavimo sistemos operatorių organizacijai (NORDEL) priklausančių sistemų, – būtų realizuoti neatidėliojant;

4) naujos atominės elektrinės ir elektros perdavimo jungčių į Švedijos Karalystę bei Lenkijos Respubliką techniniai sprendimai ir parametrai būtų parinkti taip, kad pagrindinė dalis atominei elektrinei reikalingų galios rezervų būtų gaunama iš Europos Sąjungos valstybių ir būtų patenkintos Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos darbo sinchroniniu režimu su UCTE sistema sąlygos;

5) Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistema būtų parengta neatidėliotinam prisijungimui prie UCTE sistemos sinchroniniam darbui, kai tik bus įrengtos elektros tinklų jungtys, įgyvendintos techninės priemonės ir atlikti veiksmai, reikalingi Lietuvai tapti UCTE nare;

6) naujos atominės elektrinės projekto įgyvendinimo bendrovės kapitale dalyvaujant Lietuvos ir užsienio investuotojams būtų apsaugoti Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo ir valstybės esminiai interesai, o pasirenkant atominės elektrinės projekto įgyvendinimo dalyvius būtų taikomi europinės bei transatlantinės integracijos kriterijai.“

Šio straipsnio 1 dalyje, kurioje reguliuojami valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų nacionalinio investuotojo bendrovėje suteikiamų teisių įgyvendinimo santykiai, yra nustatyta, kad valstybės akcijų valdytojas ir jo įgalioti įgalioti asmenys įgyvendina valstybės kaip akcininkės turtines ir neturtines teises Vyriausybės nustatyta tvarka. Šioje dalyje nėra nustatyta, kokiais principais, užtikrinančiais veiksmingą atstovavimą valstybei kaip akcijų valdytojai įgyvendinant įstatymo tikslą – sudaryti finansines prielaidas naujos atominės elektrinės statybai, turi būti vadovaujamasi parenkant valstybės akcijoms šioje bendrovėje atstovaujančius asmenis. Nėra nustatyta ir tai, kaip turi būti organizuojamas valdymas (nacionalinio investuotojo akcininkams įgyvendinant savo turtines ir neturtines teises), kad būtų sukaupta piniginių lėšų atominės elektrinės statybai.

Šioje konstitucinės justicijos byloje konstatuota, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas valstybės turto investavimo santykius, turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad nebūtų pažeistas iš Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies kylantis reikalavimas ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, nebūtų sudaryta prielaidų piktnaudžiauti valdant valstybės investuotą turtą.

Toks teisinis reguliavimas nėra pakankamas tam, kad būtų sudarytos finansinės prielaidos įgyvendinti įstatymo tikslą – sudaryti prielaidas naujos atominės elektrinės statybai, ir taip yra nukrypstama nuo Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto reikalavimo valstybei reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.

Taigi atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Atominės elektrinės įstatymo 8 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 1 dalis ta apimtimi, kuria joje nenustatytas teisinis reguliavimas, kuris užtikrintų įstatymo tikslo – sudaryti prielaidas naujos atominės elektrinės statybai – įgyvendinimą, prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 3 daliai.

21. Kaip minėta, Atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 dalyje numatyta, kad įsteigus nacionalinį investuotoją valstybė į jo įstatinį kapitalą investuoja jai nuosavybės teise priklausančių minėtų elektros energetikos bendrovių akcijas. Taigi teisinis reguliavimas aiškintinas atsižvelgiant ir į Valstybės turto įstatymą, kuris inter alia reguliuoja valstybės turto investavimo santykius.

21.1. Šiame kontekste paminėtinos šios Valstybės turto įstatymo (2002 m. gegužės 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir (arba) papildymais) nuostatos:

– valstybės finansinis turtas yra valstybei nuosavybės teise priklausantys vertybiniai popieriai ir turtinės teisės, atsirandančios iš šių vertybinių popierių (3 straipsnio 4 dalies (2006 m. liepos 18 d. redakcija) 3 punktas);

– valstybės turto savininko funkcijas įgyvendina Seimas ir Vyriausybė įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (7 straipsnio (2002 m. gegužės 23 d. redakcija) 1 dalis);

– valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama vadovaujantis šiais principais: visuomeninės naudos – šis principas reiškia, kad valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama rūpestingai, siekiant užtikrinti visuomenės interesų tenkinimą; efektyvumo – šis principas reiškia, kad sprendimais, susijusiais su valstybės ir savivaldybių turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo, turi būti siekiama maksimalios naudos visuomenei; racionalumo – šis principas reiškia, kad valstybės ir savivaldybių turtas turi būti tausojamas, nešvaistomas ir racionaliai tvarkomas; viešosios teisės – šis principas reiškia, kad sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais (4 punktas) (8¹ straipsnis (2006 m. liepos 18 d. redakcija);

– „valstybės <...> turto investavimas – tai valstybei <...> nuosavybės teise priklausančio turto, kaip įnašo, perdavimas <...> viešajai įstaigai, akcinei bendrovei ar uždarajai akcinei bendrovei vykdant steigimo sutartyje prisiimtus steigėjo turtinius įsipareigojimus; <...> didinant <...> akcinės bendrovės <...> bendrovės įstatinį kapitalą, jei valstybė <...> yra jų dalyvė“ (19 straipsnio 1 dalies (2006 m. liepos 18 d. redakcija) 1 ir 2 punktai);

– „sprendimą dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto investavimo priima Vyriausybė. <...> Prieš priimant tokį sprendimą būtina jį ekonomiškai ir socialiai pagrįsti. Sprendimai dėl valstybės ir savivaldybių turto investavimo priimami vadovaujantis Vyriausybės nustatytais kriterijais ir tvarka“ (19 straipsnio 2 dalis (2006 m. liepos 18 d. redakcija);

– „valstybė ar savivaldybė gali turtą investuoti įsigydama steigiamos arba didinančios įstatinį kapitalą akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijų, kurios visuotiniame akcininkų susirinkime valstybei ar savivaldybei (-ėms) arba joms kartu suteikia daugiau kaip 50 procentų balsų“ (19 straipsnio 4 dalis (2003 m. gegužės 27 d. redakcija).

21.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad Valstybės turto įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje (2003 m. gegužės 27 d. redakcija) nustatyta: „Valstybės ar savivaldybių turtas negali būti investuojamas įmonei ar vertybiniams popieriams įsigyti iš fizinių ir privačiųjų juridinių asmenų, taip pat privačiajam juridiniam asmeniui steigti, išskyrus šio ir kitų įstatymų nustatytus atvejus.“

21.3. Apibendrinant minėtas Valstybės turto įstatymo nuostatas, šios konstitucinės justicijos bylos kontekste darytina išvada, kad šiame yra nustatyti tokie valstybės turto investavimo atvejai, kai investuojama į privatų juridinį asmenį jo steigimo metu ir kai investuojama į įsteigtą ir įstatinį kapitalą didinančią bendrovę. Investuodama valstybė privalo vadovautis visuomeninės naudos, efektyvumo, racionalumo, viešosios teisės principais, laikytis tam tikrų reikalavimų, inter alia iš anksto ekonomiškai ir socialiai pagrįsti sprendimą investuoti valstybės turtą, užtikrinti, kad valstybė būtų tų bendrovių, į kurias investuojama, dalyvė ir turėtų nuosavybės teise ne mažiau kaip 50 proc. balsų bendrovės visuotiniame akcininkų susirinkime, laikytis valstybės turto investavimo kriterijų, kuriuos nustato Vyriausybė.

Pagal minėtą įstatymą atvejai, kai valstybės turtas investuojamas steigiant privatų juridinį asmenį, gali būti nustatyti ir kituose įstatymuose, taigi ir Atominės elektrinės įstatyme.

Pažymėtina ir tai, kad Valstybės turto įstatymo 19 straipsnyje (jis skirtas valstybės ir savivaldybės turto investavimo santykiams reguliuoti) nėra nustatyti valstybės turto investavimo kriterijai, kurie leistų diferencijuoti valstybės turto investavimą, inter alia atsižvelgiant į investuojamo turto specifiką ir reikšmę bendrai tautos gerovei, taip pat į kitas konstituciškai reikšmingas aplinkybes.

22. Vyriausybės 2007 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. 758 „Dėl Sprendimo investuoti valstybės ir savivaldybių turtą priėmimo kriterijų ir sprendimų priėmimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtintame Sprendimo investuoti valstybės ir savivaldybių turtą priėmimo kriterijų ir sprendimų priėmimo tvarkos apraše inter alia yra nustatyta:

– „sprendimo investuoti valstybės <...> turtą priėmimo kriterijais (toliau vadinama – investavimo kriterijai) siekiama nustatyti valstybei <...> nuosavybės teise priklausančio turto, kaip įnašo, perdavimo ekonominį ir socialinį pagrįstumą“ (5 punktas);

– investuojant valstybės ir savivaldybių turtą turi būti tenkinami ne mažiau kaip du kriterijai iš šių investavimo kriterijų (6 punktas): investavus bus įvykdyti valstybės tarptautiniai įsipareigojimai (6.1 papunktis); investavimu bus įgyvendinti valstybės, savivaldybių vykdomos politikos tikslai (6.2 papunktis); investavimo tikslas ir siekiamas rezultatas nustatyti teisės aktuose (6.3 papunktis); valstybės ir (ar) savivaldybių turto investavimu (valstybės ar savivaldybės įnašu) bus sukuriama pridėtinė vertė (6.4 papunktis); iš investavimo objekto bus gauta pelno (pajamų), gautas socialinis rezultatas (švietimo, kultūros, mokslo, sveikatos ir socialinės apsaugos, kitų panašių sričių) arba užtikrintas įstatymuose ir Vyriausybės nutarimuose nustatytų valstybės ir savivaldybės funkcijų atlikimas (6.5 papunktis); yra visuomenės poreikis investuoti ir investavus bus gaunama naudos visuomenei (6.6 papunktis); investavus bus užtikrinta veiksmingesnė valstybės institucijų ir įstaigų veikla (6.7 papunktis).

Aiškinant šį teisinį reguliavimą, nustatytą minėtame Vyriausybės nutarime, pažymėtina, jog investuojant valstybės turtą pakanka, kad būtų tenkinami bent du iš išvardytų septynių kriterijų.

23. Minėta, kad Valstybės turto įstatymo 19 straipsnyje nėra nustatyti valstybės turto investavimo kriterijai, kurie leistų diferencijuoti valstybės turto investavimą atsižvelgiant į investuojamo turto specifiką, jo reikšmę bendrai tautos gerovei, taip pat į kitas konstituciškai reikšmingas aplinkybes.

Taigi būtent šio įstatymo 19 straipsnyje, skirtame valstybės ir savivaldybės turto investavimo santykiams reguliuoti, pagal Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalį įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokius valstybės turto investavimo kriterijus, kurie inter alia leistų diferencijuoti valstybės turto investavimą, atsižvelgiant į investuojamo turto specifiką ir reikšmę bendrai tautos gerovei, taip pat į kitas konstituciškai reikšmingas aplinkybes.

Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip ne kartą yra pažymėta, Konstitucinis Teismas, nustatęs, kad Konstitucijai prieštarauja įstatymo, kurio atitikties Konstitucijai pareiškėjas neginčija, nuostatos, kuriomis yra įsiterpiama į ginčijamo įstatymo reguliuojamus visuomeninius santykius, privalo tai konstatuoti.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 19 straipsnis ta apimtimi, kuria nėra nustatyti turto investavimo kriterijai, kurie inter alia leistų diferencijuoti valstybės turto investavimą atsižvelgiant į investuojamo turto specifiką ir reikšmę bendrai tautos gerovei, taip pat į kitas konstituciškai reikšmingas aplinkybes, prieštarauja Konstitucijos 128 straipsnio 2 daliai.

24. Minėta, kad Valstybės turto įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata „Sprendimai dėl valstybės ir savivaldybės turto investavimo priimami vadovaujantis Vyriausybės nustatytais kriterijais ir tvarka“.

Minėta, kad pagal Konstituciją valstybės turto investavimo kriterijai gali būti nustatyti tik įstatymu, kad Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies nuostata „valdžios galias riboja Konstitucija“ yra pažeidžiama, jeigu nustatytu teisiniu reguliavimu konstituciškai nepagrįstai išplečiamos Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje nurodytos valstybės valdžios institucijos arba kurios nors kitos valdžios institucijos galios; konstitucinis valdžių padalijimo principas, konstitucinis teisinės valstybės principas, inter alia įtvirtinti Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje, reiškia, kad Konstitucijoje tiesiogiai nustačius konkrečios valstybės valdžios institucijos įgaliojimus, viena valstybės valdžios institucija negali iš kitos perimti tokių įgaliojimų, jų perduoti ar atsisakyti, tokie įgaliojimai negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu, Seimas neturi teisės pavesti Vyriausybei ar kuriai nors kitai institucijai įgyvendinti jo konstitucinės kompetencijos.

Taigi darytina išvada, kad Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 19 straipsnio 2 dalies (2006 m. liepos 18 d. redakcija) nuostata „Sprendimai dėl valstybės ir savivaldybės turto investavimo priimami vadovaujantis Vyriausybės nustatytais kriterijais ir tvarka“ ta apimtimi, kuria pavedama Vyriausybei nustatyti valstybės ir savivaldybės turto investavimo kriterijus, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo 8 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 76-3004) 1 dalis ta apimtimi, kuria joje nenustatytas teisinis reguliavimas, kuris užtikrintų įstatymo tikslo – sudaryti prielaidas naujos atominės elektrinės statybai – įgyvendinimą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 3 daliai.

2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija; Žin., 2008, Nr. 19-674) nuostata „Nacionalinis investuotojas – Lietuvos Respublikoje įregistruotas, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus neribotam laikui įsteigtas ir veikiantis savarankiškas privatus juridinis asmuo, kurio veiklos tikslas yra socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams“ tuo aspektu, kad nacionalinio investuotojo tikslas yra socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams ir neįteisintas vartotojų teisių gynimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

3. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija; Žin., 2008, Nr. 19-674) nuostata „Nacionalinis investuotojas yra nacionalinė elektros energetikos bendrovė, per savo dukterines įmones valdanti pagrindinę Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos dalį – elektros energijos perdavimo ir skirstomuosius tinklus. Siekdamas savo veiklos tikslo, nacionalinis investuotojas privačios iniciatyvos pagrindu dalyvauja įgyvendinant naujos atominės elektrinės statybos projektą Lietuvoje, taip pat Elektros energetikos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka statant Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos jungtis su Lenkijos Respublikos ir Švedijos Karalystės elektros energetikos sistemomis“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

4. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija; Žin., 2008, Nr. 19-674) 1 dalies nuostata „Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama šio įstatymo 10 straipsnio nuostatas, turi teisę: 1) derėtis su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku dėl nacionalinio investuotojo steigimo ir visų ar dalies tokiam akcininkui nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės „VST“ akcijų, sudarančių daugiau kaip 2/3 akcinės bendrovės „VST“ akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, investavimo ir dėl naujų išleidžiamų nacionalinio investuotojo akcijų įsigijimo <...>„ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

5. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 19 straipsnis (Žin., 2003, Nr. 57-2534; 2006, Nr. 87-3397; 2008, Nr. 19-673) ta apimtimi, kuria nėra nustatyti turto investavimo kriterijai, kurie inter alia leistų diferencijuoti valstybės turto investavimą atsižvelgiant į investuojamo turto specifiką ir reikšmę bendrai tautos gerovei bei kitas konstituciškai reikšmingas aplinkybes, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 128 straipsnio 2 daliai.

6. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 19 straipsnio 2 dalies (2006 m. liepos 18 d. redakcija; Žin., 2006, Nr. 87-3397) nuostata „Sprendimai dėl valstybės ir savivaldybės turto investavimo priimami vadovaujantis Vyriausybės nustatytais kriterijais ir tvarka“ ta apimtimi, kuria pavedama Lietuvos Respublikos Vyriausybei nustatyti valstybės ir savivaldybės turto investavimo kriterijus, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai:	Armanas Abramavičius
	Toma Birmontienė
	Pranas Kuconis
	Kęstutis Lapinskas
	Zenonas Namavičius
	Ramutė Ruškytė
	Egidijus Šileikis
	Algirdas Taminskas
	Romualdas Kęstutis Urbaitis