Byla Nr. 19/04
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2003 M. KOVO 5 D. NUTARIMU NR. 290 „DĖL VIEŠO NAUDOJIMO KOMPIUTERIŲ TINKLUOSE NESKELBTINOS INFORMACIJOS KONTROLĖS IR RIBOJAMOS VIEŠOSIOS INFORMACIJOS PLATINIMO TVARKOS PATVIRTINIMO“ PATVIRTINTOS VIEŠO NAUDOJIMO KOMPIUTERIŲ TINKLUOSE NESKELBTINOS INFORMACIJOS KONTROLĖS IR RIBOJAMOS VIEŠOSIOS INFORMACIJOS PLATINIMO TVARKOS 12, 14 IR 16 PUNKTŲ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI IR LIETUVOS RESPUBLIKOS VISUOMENĖS INFORMAVIMO ĮSTATYMO 53 STRAIPSNIO 1 DALIAI (2000 M. RUGPJŪČIO 29 D. REDAKCIJA)
2005 m. rugsėjo 19 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Teisės departamento Teisinės ekspertizės skyriaus vedėjui Sigitui Mitalauskui ir Informacinės visuomenės plėtros komiteto prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Elektroninių paslaugų ir komunikacijų skyriaus vedėjui Algimantui Stanislovaičiui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105 straipsniais ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2005 m. rugpjūčio 24 d. išnagrinėjo bylą Nr. 19/04 pagal pareiškėjo – Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 290 „Dėl Viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos Viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarkos VI, VII ir VIII skyriai ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, ribojama viešosios informacijos platintojų veikla, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 3 daliai ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 53 straipsnio 1 daliai.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjas – Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 2003 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 290 „Dėl Viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 24-1002) patvirtintos Viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) VI, VII ir VIII skyriai ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, ribojama viešosios informacijos platintojų veikla, neprieštarauja Konstitucijos 25 straipsnio 3 daliai ir Visuomenės informavimo įstatymo 53 straipsnio 1 daliai.
II
Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.
Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos nustačius Tvarkos pažeidimą ir apie tai pranešus informacijos prieglobos paslaugų teikėjui ir (arba) tinklo paslaugų teikėjui (16.3 punktas), šie, jeigu techniškai yra įmanoma nutraukti prieigą prie tarnybinėje stotyje esančios neskelbtinos informacijos, privalo tą prieigą nutraukti (12, 14.2 punktai); tariama, kad informacijos prieglobos paslaugų teikėjas ir (arba) tinklo paslaugų teikėjas apie tarnybinėje stotyje esančią neskelbtiną informaciją sužino tada, kai jam apie tai praneša Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos (16 punktas). Taigi, pareiškėjo manymu, tai, ar viešosios informacijos rengėjas arba platintojas privalo sustabdyti arba nutraukti veiklą, pagal Tvarkos 14.2 punktą šiuo atveju sprendžia ne teismas. Tuo tarpu pagal Visuomenės informavimo įstatymo 53 straipsnio 1 dalį viešosios informacijos rengėjo ir (ar) platintojo veiklą gali laikinai sustabdyti arba nutraukti viešosios informacijos rengėjo ir (ar) platintojo savininkas savo iniciatyva arba teismas, jeigu viešosios informacijos rengėjas ir (ar) platintojas pažeidžia šio įstatymo nuostatas. Todėl, pareiškėjo nuomone, Tvarkos VI, VII ir VIII skyriai ta apimtimi, kuria, pasak jo, ribojama viešosios informacijos platintojų veikla, prieštarauja Visuomenės informavimo įstatymo 53 straipsnio 1 daliai, taip pat Konstitucijos 25 straipsnio 3 daliai, pagal kurią laisvė reikšti savo įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu.
III
1. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Teisės departamento Teisinės ekspertizės skyriaus vedėjo S. Mitalausko rašytiniai paaiškinimai. Juose teigiama, kad ginčijamos Tvarkos nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 25 straipsnio 3 daliai ir Visuomenės informavimo įstatymo 53 straipsnio 1 daliai.
1.1. S. Mitalauskas pažymėjo, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtinta saviraiškos laisvė yra viena pagrindinių prigimtinių žmogaus laisvių. Naujos informacinės technologijos, tokios kaip internetas ir skaitmeninės technologijos, sukuria praktiškai neribotas galimybes įgyvendinti šią laisvę, nes sudaro sąlygas nepalyginti didesniam negu iki šiol informacijos srautui pasiekti vartotoją. Kita vertus, internetu gali būti perduodama ir tokia informacija, kuri yra kenksminga jos vartotojui. Todėl vartotojus, ypač nepilnamečius, būtina apsaugoti nuo internetu platinamos žmogaus fizinei, psichinei ir dvasinei būklei žalingo turinio informacijos. Vienas iš tokios apsaugos būdų yra tam tikro turinio informacijos platinimo ribojimas.
Suinteresuoto asmens atstovo teigimu, Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalies nuostata, kad laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai, suponuoja tai, kad laisvė ieškoti, gauti ir skleisti informaciją nėra absoliuti; ji gali būti apribota, tačiau tai gali būti daroma tik įstatymu. Be to, ši laisvė nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija (Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalis). Kita vertus, S. Mitalausko manymu, Konstitucija neapibrėžia, kaip, kokiais būdais ir kiek galima riboti informacijos skleidimą.
1.2. Pasak suinteresuoto asmens atstovo, žmogaus konstitucinės teisės į informaciją įgyvendinimo garantijos bei apribojimai yra detalizuoti kituose teisės aktuose.
Internete skelbiama informacija yra skirta viešai platinti neribotam asmenų ratui, todėl ji iš esmės atitinka viešosios informacijos sąvoką, apibrėžtą Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 36 dalyje. Tad interneto tinklalapių įkūrėjai ir valdytojai yra viešosios informacijos rengėjai ir platintojai, jiems taikytinos Visuomenės informavimo įstatymo nuostatos, įtvirtinančios draudimus platinti neskelbtiną informaciją, inter alia šio įstatymo 20 straipsnis, kuriame nustatyta, kokią informaciją visuomenės informavimo priemonėse draudžiama skelbti. Kita vertus, nors internete skelbiama informacija iš esmės atitinka viešosios informacijos sąvoką, įstatymai, reguliuojantys su teisės gauti ir skleisti informaciją įgyvendinimu susijusius santykius, nedetalizuoja internete skelbiamos informacijos kontrolės užtikrinimo tvarkos.
1.3. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, informacijos platinimo viešo naudojimo kompiuterių tinkluose kontrolės ribas Tvarka apibrėžia ta apimtimi, kuria informacijos paviešinimą ir (arba) platinimą draudžia arba riboti reikalauja įstatymai, ji nenustato iš esmės naujų informacijos platinimo ribojimo pagrindų. Tvarkos VI skyriaus nuostatos dėl interneto tinklalapio įkūrėjo (valdytojo) ir (arba) informacijos prieglobos paslaugų teikėjo atsakomybės kyla iš įstatymų nustatyto draudimo skleisti tam tikrą informaciją.
1.4. Suinteresuoto asmens atstovo aiškinimu, Tvarkos 14.2 punkte yra nustatyta informacijos prieglobos paslaugų teikėjų ir tinklo paslaugų teikėjų pareiga nutraukti prieigą prie tarnybinėje stotyje esančios informacijos tuo atveju, jeigu informacijos prieglobos paslaugų teikėjas arba tinklo paslaugų teikėjas sužino apie jo tarnybinėje stotyje saugomą neskelbtiną informaciją, o prieigą nutraukti yra techniškai įmanoma; taigi Tvarka informacijos prieglobos paslaugų ir tinklo paslaugų teikėjams nenustato nei bendros prievolės stebėti informaciją, kurią jie perduoda arba saugo teikdami paslaugas, nei bendros prievolės aktyviai domėtis faktais arba aplinkybėmis, rodančiomis nelegalią veiklą. Pranešimą apie nustatytą įstatymų pažeidimą pateikia Tvarkos 16.3 punkte nurodyta institucija. S. Mitalausko nuomone, Tvarkos 14.2 punkte yra nustatytas vienas iš atvejų, kai įstatymų laikymąsi siekiama užtikrinti ne teismo keliu. Kadangi pareigą nutraukti prieigą prie tarnybinėje stotyje esančios informacijos suponuoja įstatymų nustatytas draudimas platinti įstatymuose nustatytą neskelbtiną informaciją, suinteresuoto asmens atstovo nuomone, Tvarkos VII skyriaus nuostatose nėra nustatyti kokie nors iš esmės nauji laisvės reikšti savo įsitikinimus, gauti ar skleisti informaciją ribojimo pagrindai, kurie nėra nustatyti įstatyme.
1.5. Pasak suinteresuoto asmens atstovo, Tvarkos VIII skyriuje yra nurodytos valstybės institucijų pareigos užtikrinant viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolę ir viešosios informacijos platinimo šiuose tinkluose nuostatų laikymąsi. Pagal Tvarkos 16.3 punktą Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos yra įpareigotas pranešti informacijos prieglobos paslaugų teikėjui arba tinklo paslaugų teikėjui apie nustatytus draudimo viešai skelbti tam tikrą informaciją ar ją viešai platinti pažeidimus. Taip atkreipiamas jų dėmesys į minėtus pažeidimus ir sudaromos galimybės imtis Tvarkos 14 punkte numatytų priemonių. Pranešimo apie nustatytus pažeidimus teikimas traktuotinas kaip teisės pažeidimų, susijusių su neteisėtos informacijos platinimu internetu, prevencijos priemonė, jis nėra viešosios informacijos platintojų veiklą ribojanti priemonė.
2. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovo Informacinės visuomenės plėtros komiteto prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Elektroninių paslaugų ir komunikacijų skyriaus vedėjo A. Stanislovaičio rašytiniai paaiškinimai. A. Stanislovaitis pritarė suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovo S. Mitalausko pateiktiems rašytiniams paaiškinimams.
IV
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Lietuvos Respublikos Seimo Informacinės visuomenės plėtros komiteto pirmininko A. Kunčino, Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento direktoriaus K. Virkečio, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sekretoriaus V. Abraičio, Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos generalinio direktoriaus D. Kriaučiūno, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės katedros vedėjo doc. Z. Petrausko, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Informacijos ir komunikacijos katedros lektorės dr. M. Stonkienės ir Lietuvos teisės universiteto Valstybinio valdymo fakulteto Žinių visuomenės valdymo instituto direktoriaus dr. A. Augustinaičio rašytiniai paaiškinimai.
konstatuoja:
I
1. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Vyriausybės 2003 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 290 „Dėl Viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos Viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarkos VI, VII ir VIII skyriai ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, ribojama viešosios informacijos platintojų veikla, neprieštarauja Konstitucijos 25 straipsnio 3 daliai ir Visuomenės informavimo įstatymo 53 straipsnio 1 daliai.
2. Vyriausybė 2003 m. kovo 5 d. priėmė nutarimą Nr. 290 „Dėl Viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarkos patvirtinimo“, kurio 1 punktu patvirtino Viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarką. Minėtas Vyriausybės nutarimas įsigaliojo 2003 m. kovo 8 d.
3. Tvarkos VI, VII ir VIII skyriuose nustatyta:
„VI. ATSAKOMYBĖ UŽ INTERNETO TINKLALAPIO TURINĮ
11. Už interneto tinklalapio turinį atsako to interneto tinklalapio įkūrėjas (valdytojas). Kai interneto tinklalapio įkūrėjas ir valdytojas nėra tas pats asmuo, už interneto tinklalapio turinį atsako valdytojas.
12. Informacijos prieglobos paslaugų teikėjas atsako už informaciją, kurią saugo interneto tinklalapio įkūrėjo (valdytojo) ir (arba) paslaugų gavėjo prašymu, tik šiais atvejais:
12.1. jeigu jis teikia paslaugas turėdamas faktinių žinių apie šios Tvarkos pažeidimus, vykdomus naudojantis jo teikiamomis paslaugomis arba naudojant jo tarnybinę stotį;
VII. INFORMACIJOS PRIEGLOBOS PASLAUGŲ TEIKĖJŲ IR TINKLO PASLAUGŲ TEIKĖJŲ PAREIGOS
13. Informacijos prieglobos paslaugų teikėjai teisės aktų nustatyta tvarka neatlygintinai teikia operatyvinės veiklos subjektams šią informaciją, fiksuojamą savo ūkinei veiklai užtikrinti:
14. Informacijos prieglobos paslaugų teikėjai ir (arba) tinklo paslaugų teikėjai privalo nutraukti prieigą prie tarnybinėje stotyje esančios informacijos šiais atvejais:
VIII. VALSTYBĖS INSTITUCIJŲ PAREIGOS
16. Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos turi:
16.1. užtikrinti tinkamą skirtų specialaus telefono numerio ir elektroninio pašto dėžutės veikimą, kad suinteresuoti asmenys galėtų pranešti apie šios Tvarkos pažeidimus;
16.2. nustatęs šios Tvarkos pažeidimą, informuoti Informacinės visuomenės plėtros komitetą prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kitas suinteresuotas institucijas, o jeigu pažeidimą padarė elektroninė visuomenės informavimo priemonė – pranešti dar ir Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai, žurnalistų etikos inspektoriui;
17. Nustačius šios Tvarkos pažeidimą, Lietuvos kriminalinės policijos biuras pagal savo kompetenciją įstatymų nustatyta tvarka atlieka tyrimą.
18. Kiti operatyvinės veiklos subjektai, gavę pranešimą apie galimą šios Tvarkos pažeidimą, informuoja Policijos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos ir pagal savo kompetenciją atlieka tyrimą įstatymų nustatyta tvarka.
19. Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės:
19.2. organizuoja tinklo paslaugų teikėjų ir viešo naudojimo kompiuterių tinklų vartotojų susitikimus, kad būtų steigiamos jų asociacijos ir rengiamas tinklo paslaugų teikėjų etikos kodeksas;
19.3. organizuoja filtravimo priemonių testavimo darbus, skelbia rekomendacijas dėl jų tinkamumo naudoti;
19.4. kartu su Vidaus reikalų ministerija plėtoja tarptautinį bendradarbiavimą, kad užkirstų kelią neskelbtinos ir ribojamos informacijos platinimui viešo naudojimo kompiuterių tinkluose, dalyvauja atitinkamose tarptautinėse programose ir projektuose;
4. Vyriausybė 2004 m. birželio 15 d. priėmė nutarimą Nr. 750 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 5 d. nutarimo Nr. 290 „Dėl Viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo“, kurio 2 punktu pakeitė Tvarkos 6 punktą ir pripažino netekusiu galios Tvarkos 7 punktą; šiuo Vyriausybės nutarimu ginčijami Tvarkos VI, VII ir VIII skyriai pakeisti ir (arba) papildyti nebuvo.
5. Nors pareiškėjas prašo ištirti, ar Vyriausybės 2003 m. kovo 5 d. nutarimo Nr. 290 „Dėl Viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarkos patvirtinimo“ 1 punktu patvirtintos Viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarkos VI, VII ir VIII skyriai ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, ribojama viešosios informacijos platintojų veikla, neprieštarauja Konstitucijos 25 straipsnio 3 daliai ir Visuomenės informavimo įstatymo 53 straipsnio 1 daliai, iš pareiškėjo prašyme pateiktų argumentų matyti, kad jam abejonių kilo dėl to, ar Konstitucijos 25 straipsnio 3 daliai ir Visuomenės informavimo įstatymo 53 straipsnio 1 daliai neprieštarauja ne visi Tvarkos VI skyriaus punktai, visi VII skyriaus punktai ir visi VIII skyriaus punktai, bet tik Tvarkos:
– 12 punktas (išdėstytas VI skyriuje);
– 14 punkto nuostata „Informacijos prieglobos paslaugų teikėjai ir (arba) tinklo paslaugų teikėjai privalo nutraukti prieigą prie tarnybinėje stotyje esančios informacijos šiais atvejais: <...> 14.2. jeigu informacijos prieglobos paslaugų teikėjas arba tinklo paslaugų teikėjas sužino apie jo tarnybinėje stotyje saugomą neskelbtiną informaciją, o prieigą nutraukti techniškai yra įmanoma“ (išdėstyta VII skyriuje);
– 16 punkto nuostata „Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos turi: <...> 16.3. apie nustatytą pažeidimą pranešti informacijos prieglobos paslaugų teikėjui arba tinklo paslaugų teikėjui“ (išdėstyta VIII skyriuje).
6. Minėta, kad pareiškėjas prašo ištirti, ar ginčijamos Tvarkos nuostatos neprieštarauja inter alia Visuomenės informavimo įstatymo 53 straipsnio 1 daliai. Vyriausybės 2003 m. kovo 5 d. nutarimo Nr. 290 „Dėl Viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarkos patvirtinimo“ priėmimo ir įsigaliojimo metu Visuomenės informavimo įstatymo 53 straipsnio 1 dalis buvo išdėstyta 2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija.
7. Konstitucinis Teismas pagal pareiškėjo prašymą šioje konstitucinės justicijos byloje tirs, ar Vyriausybės 2003 m. kovo 5 d. nutarimo Nr. 290 „Dėl Viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarkos patvirtinimo“ 1 punktu patvirtintos Viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarkos 12 punktas, 14 punkto nuostata „Informacijos prieglobos paslaugų teikėjai ir (arba) tinklo paslaugų teikėjai privalo nutraukti prieigą prie tarnybinėje stotyje esančios informacijos šiais atvejais: <...> 14.2. jeigu informacijos prieglobos paslaugų teikėjas arba tinklo paslaugų teikėjas sužino apie jo tarnybinėje stotyje saugomą neskelbtiną informaciją, o prieigą nutraukti techniškai yra įmanoma“ ir 16 punkto nuostata „Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos turi: <...> 16.3. apie nustatytą pažeidimą pranešti informacijos prieglobos paslaugų teikėjui arba tinklo paslaugų teikėjui“ neprieštarauja Konstitucijos 25 straipsnio 3 daliai ir Visuomenės informavimo įstatymo 53 straipsnio 1 daliai (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija).
II
1. Konstitucijos 25 straipsnyje nustatyta:
Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.
Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija.
2. Konstitucijos 25 straipsnio nuostatos sudaro informacijos laisvės konstitucinį pagrindą. Jos visos yra tarpusavyje susijusios, viena kitą papildo. Konstitucinė informacijos laisvė yra neatsiejama nuo konstitucinės įsitikinimų ir jų raiškos laisvės, yra jos sąlyga.
Aiškindamas Konstitucijoje įtvirtintos informacijos laisvės, kaip žmogaus prigimtinės laisvės, turinį Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog ši laisvė yra vienas iš atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, demokratinės valstybės pagrindų, svarbi įvairių Konstitucijoje įtvirtintų asmens teisių ir laisvių įgyvendinimo prielaida, nes asmuo visavertiškai įgyvendinti daugelį savo konstitucinių teisių ir laisvių gali tik turėdamas laisvę nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją. Konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai (Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. liepos 8 d. nutarimai).
3. Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo įstatymais įtvirtinant informacijos laisvės įgyvendinimo garantijas būtų sudaromos prielaidos pažeisti kitas konstitucines vertybes, jų pusiausvyrą. Laisvė ieškoti, gauti ir skleisti informaciją nėra absoliuti (Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d., 1996 m. gruodžio 19 d., 2002 m. spalio 23 d., 2004 m sausio 26 d. nutarimai).
3.1. Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalies nuostata, kad laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu bei dezinformacija, reiškia, jog draudimas skleisti minėto turinio informaciją yra absoliutus. Taigi konstitucinė informacijos laisvės samprata neapima konstitucines vertybes iš esmės paneigiančios tariamos laisvės atlikti Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalyje nurodytus nusikalstamus veiksmus – skleisti tokias mintis, pažiūras ir t. t., kuriomis yra kurstoma tautinė, rasinė, religinė ar socialinė neapykanta, prievarta bei diskriminacija, asmenys yra šmeižiami arba kitaip yra dezinformuojama visuomenė ar atskiri jos nariai (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d. nutarimas). Konstitucinė informacijos laisvės samprata neapima ir karo propagandos, kurią draudžia Konstitucijos 135 straipsnio 2 dalis.
Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalies nuostata, kad laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu bei dezinformacija, reiškia ir tai, jog įstatymų leidėjas privalo įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad tautinės, rasinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymas, šmeižtas bei dezinformacija, jeigu jais kėsinamasi iš esmės paneigti atitinkamas konstitucines vertybes, butų persekiojami kaip nusikalstami veiksmai ir už juos butų nustatyta teisinė atsakomybė kaip už nusikalstamus veiksmus.
Kartu pažymėtina, kad minėtos Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalies nuostatos, inter alia formuluotės „nusikalstami veiksmai“, negalima aiškinti vien lingvistiškai, t. y. kaip reiškiančios, esą konstitucinė laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją yra nesuderinama tik su tokiais veiksmais, už kuriuos įstatymuose yra nustatyta baudžiamoji atsakomybė. Minėta konstitucinė laisvė yra nesuderinama ir su tokiu minčių, pažiūrų ir t. t., kuriomis yra kurstoma tautinė, rasinė, religinė ar socialinė neapykanta, prievarta bei diskriminacija, asmenys yra šmeižiami arba kitaip yra dezinformuojama visuomenė ar atskiri jos nariai, skleidimu, už kurį įstatymais yra nustatyta ne tik baudžiamoji, o ir kitokia teisinė atsakomybė. Taigi pagal Konstituciją laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją yra nesuderinama su bet kokiais teisei priešingais veiksmais, kuriais kurstoma tautinė, rasinė, religinė ar socialinė neapykanta, prievarta bei diskriminacija, asmenys yra šmeižiami arba kitaip yra dezinformuojama visuomenė ar atskiri jos nariai. Kitaip (t. y. siauriau) aiškinant minėtą Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalies nuostatą, inter alia formuluotę „nusikalstami veiksmai“, būtų nepaisoma konstitucinio atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės imperatyvo, konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų Konstitucijos nuostatų.
3.2. Pagal Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalį laisvę gauti ir skleisti informaciją galima riboti tik įstatymu, tada, kai yra būtina apsaugoti šioje dalyje nurodytas konstitucines vertybes – žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę, konstitucinę santvarką. Pabrėžtina, kad Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje išvardytų saugomų konstitucinių vertybių sąrašas negali būti aiškinamas kaip išsamus, baigtinis, taigi kaip neleidžiantis laisvės gauti ir skleisti informaciją riboti tada, kai reikia apsaugoti kitas, Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje expressis vertis nepaminėtas, konstitucines vertybes.
Paminėtina ir tai, kad Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtinta informacijos laisvė gali būti laikinai apribota įvedus karo ar nepaprastąją padėtį (Konstitucijos 145 straipsnis).
Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją riboti žmogaus teises ir laisves, taigi ir teisę reikšti savo įsitikinimus, ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų, kad viešoji valdžia (jos institucijos, pareigūnai) galės nedelsiant imtis veiksmų, kuriais būtų užkirstas kelias tokioms veikoms, kuriomis, dangstantis informacijos laisve, yra kėsinamasi į Konstitucijoje įtvirtintas, jos saugomas ir ginamas vertybes.
4. Konstitucijos 25 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatos aiškintinos ir Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą, kontekste. Asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą dėl to, kad, jo manymu, yra ribojama jo informacijos laisvė, reiškia, jog asmuo turi teisę teisme ginčyti bet kurį viešosios valdžios (jos institucijos, pareigūno) sprendimą, jo manymu, varžantį jo teisę ieškoti, gauti arba skleisti informaciją. Įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi pareigą įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų veiksmingą šios teisės teisminį gynimą.
Pažymėtina ir tai, kad asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą dėl to, kad, jo manymu, yra ribojama jo informacijos laisvė, suponuoja ir jo teisę teisme kelti atitinkamoje byloje taikomuose teisės aktuose įtvirtintų informacijos laisvės ribojimų ir (arba) draudimų konstitucingumo klausimą.
5. Minėta, kad konstitucinė informacijos laisvė yra žmogaus prigimtinė laisvė. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad visa, kas yra susiję su žmogaus teisėmis ir laisvėmis, turi būti reglamentuojama įstatymais; tie įstatymai turi atitikti Konstituciją. Todėl ir teisinis reguliavimas, apibrėžiantis informacijos laisvės įgyvendinimo ribas, turi būti nustatytas įstatymu.
Pagal Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalį įstatymų leidėjas turi įstatymu apibrėžti informacijos, kurią skleisti yra draudžiama arba kurios skleidimas yra ribojamas, turinį, taip pat būdus, kuriais tam tikros informacijos neleidžiama skleisti, bei kitas atitinkamos informacijos skleidimo sąlygas, jeigu tai bent kaip riboja informacijos laisvę. Įstatymų leidėjas taip pat turi įstatymu nustatyti: atsakomybę už minėtų draudimų ir ribojimų nepaisymą, įskaitant atsakomybę už informacijos, kurią skleisti draudžiama, skleidimą; subjektus, turinčius įgaliojimus prižiūrėti, kaip laikomasi įstatymų nustatytų draudimų ir (arba) ribojimų skleisti tam tikrą informaciją; subjektus, taikančius atsakomybę už įstatymų nustatytų draudimų ir (arba) ribojimų skleisti tam tikrą informaciją nepaisymą; veiksmingas informacijos laisvės teisminio gynimo priemones.
Pažymėtina, kad Konstitucija neužkerta kelio kai kurių su informacijos gavimu ir skleidimu susijusių santykių, įskaitant ir santykius, susijusius su įstatymų nustatytų draudimų skleisti informaciją ir (arba) informacijos skleidimo ribojimų laikymosi priežiūra ir kontrole, reguliuoti ir poįstatyminiais teisės aktais, inter alia Vyriausybės nutarimais. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pabrėžtina, kad Vyriausybė, nutarimais reguliuodama minėtus santykius, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris nebūtų grindžiamas Konstitucija ir įstatymais, taip pat tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su įstatymų nustatytuoju.
III
1. Vyriausybės 2003 m. kovo 5 d. nutarimo Nr. 290 „Dėl Viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarkos patvirtinimo“ 1 punktu patvirtintos Viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarkos tikslas – nustatyti viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo šiuose tinkluose nuostatas, jų įgyvendinimą ir laikymosi kontrolę (Tvarkos 2 punktas).
Tvarkos 3 punkte nustatyta, kad šis teisės aktas taikomas Lietuvos Respublikos teisės subjektams, taip pat užsienio valstybių teisės subjektams, kurie, nors ir negyvena (nėra įsteigti) Lietuvos Respublikoje, visą savo veiklą, susijusią su viešosios informacijos platinimu viešo naudojimo kompiuterių tinkluose, arba šios veiklos dalį sutelkia Lietuvos Respublikos teritorijoje ir (ar) viešajai informacijai platinti naudojasi Lietuvos Respublikoje įregistruotų tinklo paslaugų teikėjų ir (ar) Lietuvos Respublikoje veikiančių informacijos prieglobos paslaugų teikėjų paslaugomis.
2. Tvarkos 1 punkte nurodyta, kad ji parengta vadovaujantis 1999 m. sausio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimo 1999/276/EB, patvirtinančio ilgalaikį Bendrijos veiksmų planą, kaip skatinti saugiau naudotis internetu kovojant su neteisėtu ir žalingu tarptautinių tinklų turiniu, Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo, Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo, Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatomis.
3. Tvarkos 1 punkte nurodytu Europos Parlamento ir Tarybos 1999 m. sausio 25 d. sprendimu 1999/276/EB buvo patvirtintas ilgalaikis Bendrijos veiksmų planas, kaip skatinti saugiau naudotis internetu kovojant su neteisėtu ir žalingu tarptautinių tinklų turiniu. Sprendime inter alia pabrėžta, kad turėtų būti sukurta saugesnė interneto erdvė ir ribojamas neteisėtos informacijos skleidimas internete.
Šiame kontekste pažymėtina, kad Europos Parlamentas ir Taryba 2000 m. birželio 8 d. priėmė Direktyvą 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje (Elektroninės komercijos direktyva), kuri įsigaliojo 2000 m. liepos 14 d. Šioje direktyvoje rekomenduojama valstybėms priimti tokius teisės aktus, kurie skatintų informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teikimo plėtrą, nustatytų reikalavimus, kurie inter alia užkirstų kelią kenksmingos visuomenei (nepilnamečiams) informacijos skleidimui.
Pagal minėtą Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą informacinės visuomenės paslaugoms priskiriamos inter alia paslaugos, kurias sudaro informacijos perdavimas ryšių tinklais, prieigos prie ryšių tinklo suteikimas arba paslaugos gavėjo pateiktos informacijos pateikimas internete.
Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2000/31/EB nustatyta, kad paslaugų teikėjas – tai bet kuris fizinis ar juridinis asmuo, teikiantis informacinės visuomenės paslaugą (2 straipsnio b punktas); kad informacinės visuomenės paslaugų teikėjas už informaciją neatsako tik tada, kai jo veikla apsiriboja eksploatavimo techniniu procesu ir prieigos prie ryšių tinklo, kuriuo perduodama arba kuriame laikinai saugoma trečiųjų šalių suteikta informacija, suteikimu tik tam, kad perdavimas būtų efektyvesnis, – ši veikla yra techninio, automatinio ir pasyvaus pobūdžio, o tai reiškia, kad informacinės visuomenės paslaugų teikėjas neturi žinių apie perduodamą arba saugomą informaciją ir negali jos kontroliuoti (preambulės 42 punktas).
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/31/ EB 14 straipsnis („Informacijos pateikimas internete“) įpareigoja valstybes nares užtikrinti, kad paslaugų teikėjas nebūtų atsakingas už informaciją, kurią saugo paslaugos gavėjo prašymu, tik tada, jei: 1) teikėjas neturi faktinių žinių apie neteisėtą veiklą arba informaciją ir reikalavimų atlyginti žalą atžvilgiu nežino apie faktus ar aplinkybes, rodančias, kad verčiamasi neteisėta veikla arba teikiama neteisėta informacija; arba 2) teikėjas, gavęs tokių žinių arba apie tai sužinojęs, nedelsdamas panaikina šią informaciją arba atima galimybę ją pasiekti. Valstybės narės nenustato teikėjams nei bendros prievolės teikiant inter alia Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/31/EB 14 straipsnyje reglamentuojamas paslaugas stebėti informaciją, kurią jie perduoda arba saugo, nei bendros prievolės aktyviai domėtis faktais arba aplinkybėmis, rodančiomis nelegalią veiklą (15 straipsnio 1 dalis). Valstybės narės gali nustatyti prievoles informacinės visuomenės paslaugų teikėjams nedelsiant informuoti kompetentingas viešąsias institucijas apie įtariamą nelegalią veiklą arba informaciją, kurią pateikia jų paslaugų gavėjai, arba prievolę pateikti kompetentingoms institucijoms, gavus jų prašymą, informaciją, leidžiančią nustatyti jų paslaugos gavėjų, su kuriais jie yra sudarę informacijos saugojimo sutartis, tapatybę (15 straipsnio 2 dalis). Valstybės narės užtikrina, kad pagal nacionalinius įstatymus galimos teisminės priemonės dėl informacinės visuomenės paslaugų veiklos leistų greitai priimti priemones, įskaitant laikinąsias, skirtas nutraukti bet kokį įtariamą pažeidimą ir užkirsti kelią su ja susijusiems interesams (18 straipsnio 1 dalis). Teismai arba administracinės institucijos gali priimti sprendimus, kuriais reikalaujama nutraukti bet kokius pažeidimus arba užkirsti jiems kelią, įskaitant neteisėtos informacijos panaikinimą arba galimybės ja pasiekti atėmimą (preambulės 45 punktas).
4. Visuomenės informavimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) nustatyta, kad visuomenės informavimo priemonėse draudžiama skelbti informaciją, kurioje raginama prievarta keisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, skatinama kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenumą, jos teritorijos vientisumą, kurstomas karas, taip pat tautinė, rasinė, religinė, socialinė bei lyčių neapykanta, platinama, propaguojama ar reklamuojama pornografija, taip pat propaguojamos ir (arba) reklamuojamos seksualinės paslaugos, seksualiniai iškrypimai, propaguojamos ir (arba) reklamuojamos narkotinės ar psichotropinės medžiagos. Minėto įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, 3 dalyje – kad neleidžiama skleisti informacijos, pažeidžiančios nekaltumo prezumpciją bei kliudančios teisminės valdžios nešališkumui.
5. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) 1 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad šis įstatymas reglamentuoja valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančios informacijos įslaptinimą, saugojimą, naudojimą, išslaptinimą, apsaugos koordinavimą bei kontrolę. Šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad įslaptinta informacija – tai paslapčių subjekto pripažinta valstybės ar tarnybos paslaptimi informacija apie dokumentų, darbų, gaminių ar kitų objektų buvimą, esmę ar turinį, taip pat tokia paslaptimi pripažinti patys dokumentai, darbai, gaminiai ar kiti objektai, jei šiuos objektus ar informaciją reikia apsaugoti nuo praradimo ar neteisėto atskleidimo.
6. Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo (2002 m. rugsėjo 10 d. redakcija) 1 straipsnyje įtvirtinta, kad šis įstatymas nustato viešosios informacijos, kuri daro neigiamą poveikį nepilnamečių fiziniam, protiniam ar doroviniam vystymuisi, kriterijus, jos skelbimo ir platinimo tvarką, taip pat šios informacijos rengėjų, platintojų ir jų savininkų, žurnalistų bei jų veiklą reglamentuojančių institucijų teises, pareigas ir atsakomybę.
Tai, kokia viešoji informacija daro neigiamą poveikį nepilnamečių fiziniam, protiniam ar doroviniam vystymuisi, nustatyta Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje ir 5 straipsnyje. Tokios informacijos viešas skleidimas minėtu įstatymu yra draudžiamas arba ribojamas.
7. Draudimus skelbti tam tikro turinio informaciją, taip pat tam tikros informacijos viešo skelbimo ribojimus nustato ir kiti įstatymai – Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksas, Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas, Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas, Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymas ir kt.
Įstatymuose įtvirtinta ir atsakomybė už įstatymuose nustatytų draudimų skelbti tam tikro turinio informaciją ar tam tikros informacijos viešo skelbimo ribojimų nepaisymą. Antai pagal Baudžiamąjį kodeksą draudžiama platinti žinias, kuriomis raginama smurtu pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą – pakeisti jos konstitucinę santvarką, nuversti teisėtą valdžią, kėsintis į jos nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą (122 straipsnis), neteisėtai disponuoti informacija, kuri yra valstybės paslaptis (124 straipsnis), atskleisti valstybės paslaptį (125 straipsnis), kurstyti prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią grupę (170 straipsnis), skleisti žinias, skatinančias ar kurstančias terorizmą (2501 straipsnis), disponuoti (pagaminti, įsigyti, laikyti, demonstruoti ir pan.) pornografinio turinio dalykais (309 straipsnis), skleisti apie žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją (154 straipsnis), skleisti įstatymų saugomą kompiuterinę informaciją apie juridinį ar fizinį asmenį (198 straipsnis) ir kt.; Administracinių teisės pažeidimų kodekse yra įtvirtinti draudimai laikyti, platinti arba viešai demonstruoti informavimo produkciją, propaguojančią nacionalinę, rasinę arba religinę nesantaiką (21412 straipsnis), pažeisti erotinio bei smurtinio pobūdžio spaudinių platinimo tvarką (214 straipsnis), skleisti neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi darančią viešąją informaciją, kurios skelbimas ir platinimas ribojamas (21419 straipsnis), ir kt.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad įstatymai, inter alia Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymas, Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymas, įtvirtina tam tikrų viešosios valdžios institucijų (pareigūnų) įgaliojimus imtis veiksmų, kuriais būtų užkirstas kelias tokioms veikoms, kuriomis yra nepaisoma įstatymų nustatytų reikalavimų, taigi ir įstatymų nustatytų draudimų skleisti tam tikrą informaciją ir (arba) tam tikros informacijos skleidimo ribojimų. Viena iš tokių viešosios valdžios institucijų yra Policijos veiklos įstatyme nurodytas Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos.
8. Aptartasis įstatymuose nustatytas teisinis reguliavimas nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje.
9. Apibendrinant konstatuotina, kad įstatymuose yra apibrėžtas informacijos, kurią skleisti yra draudžiama arba kurios skleidimas yra ribojamas, turinys ir būdai, kuriais tam tikros informacijos neleidžiama skleisti. Įstatymuose taip pat yra nustatyta atsakomybė už minėtų draudimų ir ribojimų nepaisymą, įskaitant atsakomybę už informacijos, kurią skleisti draudžiama, skleidimą. Įstatymuose yra nustatyti ir subjektai, kurie turi įgaliojimus prižiūrėti, kaip laikomasi įstatymų nustatytų draudimų ir (arba) ribojimų skleisti tam tikrą informaciją, bei subjektai, kurie taiko atsakomybę už įstatymų nustatytų draudimų ir (arba) ribojimų skleisti tam tikrą informaciją nepaisymą.
10. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos byloje ypač pabrėžtina tai, kad visi asmenys pagal Konstituciją turi pareigą neskleisti tokios informacijos, kurią skleisti draudžia įstatymai, taip pat pareigą nepažeisti ribojamos informacijos platinimo tvarkos. Asmenys, sužinoję, kad jie kokiu nors būdu dalyvauja skleidžiant informaciją, kurią skleisti draudžia įstatymai, arba kitaip prisideda prie tokios informacijos skleidimo, arba kokiu nors būdu pažeidžia informacijos, kurios skleidimas yra ribojamas įstatymu, skleidimo tvarką, privalo tokią savo veiklą nedelsiant nutraukti.
Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime, asmuo turi konstitucinę teisę kreiptis į teismą dėl to, kad, jo manymu, yra ribojama jo informacijos laisvė, ir tai suponuoja jo teisę kelti teisme atitinkamoje byloje taikomuose teisės aktuose įtvirtintų informacijos laisvės ribojimų ir (arba) draudimų konstitucingumo klausimą.
IV
1. Tvarkos 16 punkto nuostatą „Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos turi: <...> 16.3. apie nustatytą pažeidimą pranešti informacijos prieglobos paslaugų teikėjui arba tinklo paslaugų teikėjui“ aiškinant viso Tvarkoje nustatyto teisinio reguliavimo kontekste konstatuotina, kad ji reiškia, jog Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, nustatęs Tvarkos pažeidimą, daromą naudojantis informacijos prieglobos paslaugų teikėjo ir (arba) tinklo paslaugų teikėjo teikiamomis paslaugomis arba naudojant jų tarnybinę stotį, privalo apie tai pranešti informacijos prieglobos paslaugų teikėjui arba tinklo paslaugų teikėjui.
2. Tvarkos 14 punkto nuostatą „Informacijos prieglobos paslaugų teikėjai ir (arba) tinklo paslaugų teikėjai privalo nutraukti prieigą prie tarnybinėje stotyje esančios informacijos šiais atvejais: <...> 14.2. jeigu informacijos prieglobos paslaugų teikėjas arba tinklo paslaugų teikėjas sužino apie jo tarnybinėje stotyje saugomą neskelbtiną informaciją, o prieigą nutraukti techniškai yra įmanoma“ aiškinant viso Tvarkoje nustatyto teisinio reguliavimo kontekste, inter alia ją siejant su Tvarkos 16 punkto nuostata „Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos turi: <...> 16.3. apie nustatytą pažeidimą pranešti informacijos prieglobos paslaugų teikėjui arba tinklo paslaugų teikėjui“, konstatuotina, kad minėta Tvarkos 14 punkto nuostata reiškia, jog informacijos prieglobos paslaugų teikėjas ir (arba) tinklo paslaugų teikėjas privalo nutraukti prieigą prie tarnybinėje stotyje saugomos neskelbtinos informacijos, jeigu jis apie jo tarnybinėje stotyje saugomą neskelbtiną informaciją sužinojo iš Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ar iš kitų šaltinių ir jeigu šią prieigą nutraukti techniškai yra įmanoma.
3. Tvarkos 12 punkte nustatyta:
„Informacijos prieglobos paslaugų teikėjas atsako už informaciją, kurią saugo interneto tinklalapio įkūrėjo (valdytojo) ir (arba) paslaugų gavėjo prašymu, tik šiais atvejais:
12.1. jeigu jis teikia paslaugas turėdamas faktinių žinių apie šios Tvarkos pažeidimus, vykdomus naudojantis jo teikiamomis paslaugomis arba naudojant jo tarnybinę stotį;
Tvarkos 12 punktą aiškinant viso Tvarkos teisinio reguliavimo kontekste, inter alia jį siejant su Tvarkos 16 punkto nuostata „Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos turi: <...> 16.3. apie nustatytą pažeidimą pranešti informacijos prieglobos paslaugų teikėjui arba tinklo paslaugų teikėjui“ ir 14 punkto nuostata „Informacijos prieglobos paslaugų teikėjai ir (arba) tinklo paslaugų teikėjai privalo nutraukti prieigą prie tarnybinėje stotyje esančios informacijos šiais atvejais: <...> 14.2. jeigu informacijos prieglobos paslaugų teikėjas arba tinklo paslaugų teikėjas sužino apie jo tarnybinėje stotyje saugomą neskelbtiną informaciją, o prieigą nutraukti techniškai yra įmanoma“, konstatuotina, kad Tvarkos 12 punkto nuostatos reiškia, jog informacijos prieglobos paslaugų teikėjas už informaciją, kurią saugo interneto tinklalapio įkūrėjo (valdytojo) ir (arba) paslaugų gavėjo prašymu, atsako tik šiais atvejais: 1) kai jis, iš Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ar iš kitų šaltinių sužinojęs apie Tvarkos pažeidimą, daromą naudojantis informacijos prieglobos paslaugų teikėjo ir (arba) tinklo paslaugų teikėjo teikiamomis paslaugomis arba naudojant jų tarnybinę stotį, toliau teikia šias paslaugas; 2) kai jis, iš Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ar iš kitų šaltinių sužinojęs apie jo tarnybinėje stotyje laikomą neskelbtiną informaciją, nedelsdamas jos nepanaikina arba nenutraukia prieigos prie jos, jeigu tai techniškai yra įmanoma.
Pažymėtina, kad Tvarkos 12 punkte nustatytas teisinis reguliavimas nereiškia, kad informacijos prieglobos paslaugų teikėjas ir (arba) tinklo paslaugų teikėjas gali būti traukiamas teisinėn atsakomybėn remiantis vien Tvarkos 12 punktu – už šiame punkte nurodytą informacijos saugojimą informacijos prieglobos paslaugų teikėjas atsako tik pagal įstatymus, nustatančius teisinę atsakomybę už pagal įstatymus neskelbtinos informacijos laikymą, platinimą ir t. t.
V
Dėl Vyriausybės 2003 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 290 „Dėl Viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos Viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarkos 12 punkto, 14 punkto nuostatos „Informacijos prieglobos paslaugų teikėjai ir (arba) tinklo paslaugų teikėjai privalo nutraukti prieigą prie tarnybinėje stotyje esančios informacijos šiais atvejais: <...> 14.2. jeigu informacijos prieglobos paslaugų teikėjas arba tinklo paslaugų teikėjas sužino apie jo tarnybinėje stotyje saugomą neskelbtiną informaciją, o prieigą nutraukti techniškai yra įmanoma“ ir 16 punkto nuostatos „Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos turi: <...> 16.3. apie nustatytą pažeidimą pranešti informacijos prieglobos paslaugų teikėjui arba tinklo paslaugų teikėjui“ atitikties Visuomenės informavimo įstatymo 53 straipsnio 1 daliai (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija).
1. Visuomenės informavimo įstatymo 53 straipsnio 1 dalyje (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) nustatyta: „Viešosios informacijos rengėjo ir (ar) platintojo veiklą gali laikinai sustabdyti, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį, arba nutraukti viešosios informacijos rengėjo ir (ar) platintojo savininkas savo iniciatyva arba teismas, jeigu viešosios informacijos rengėjas ir (ar) platintojas pažeidžia šio įstatymo nuostatas.“
Visuomenės informavimo įstatymo 53 straipsnio 2 dalyje (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija), į kurią daroma nuoroda šio įstatymo 53 straipsnio 1 dalyje, inter alia nustatyta, kad už Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų pažeidimus licenciją turinčių transliuotojų veiklą šio įstatymo 31 straipsnio 13 dalyje nurodytais atvejais taip pat gali laikinai sustabdyti Lietuvos radijo ir televizijos komisija.
2. Sprendžiant, ar ginčijamos Tvarkos nuostatos neprieštaravo Visuomenės informavimo įstatymo 53 straipsnio 1 daliai (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija), būtina išsiaiškinti, kokiems subjektams taikytinos Visuomenės informavimo įstatymo 53 straipsnio 1 dalies (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) nuostatos ir kokiems subjektams – ginčijamos Tvarkos nuostatos.
3. Minėta, kad pagal Visuomenės informavimo įstatymo 53 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) gali būti laikinai sustabdyta arba nutraukta viešosios informacijos rengėjo ir (arba) platintojo veikla.
Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 35 dalį (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) viešosios informacijos rengėjas yra leidykla, transliuotojas, kino, garso ar vaizdo studija, informacijos agentūra, redakcija ar kitas asmuo, rengiantis viešąją informaciją.
Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 36 dalį (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) viešosios informacijos platintojas yra asmuo, parduodantis, siunčiantis ar kitais būdais skleidžiantis viešąją informaciją visuomenei.
4. Visuomenės informavimo įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) buvo nustatyta, kad viešosios informacijos rengėjais ir (ar) platintojais gali būti Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių fiziniai asmenys bei visų rūšių įmonės ir organizacijos, įstatymų nustatyta tvarka įsteigusios įmonę ar savo įmonės padalinį Lietuvos Respublikoje, išskyrus šio straipsnio 4, 5, 6 dalyse ir kitų įstatymų nurodytus asmenis. Pagal šio įstatymo 25 straipsnį (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) viešosios informacijos rengėjai ir platintojai turėjo būti registruojami įstatymų nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos įmonių rejestre.
5. Konstatuotina, kad Vyriausybės 2003 m. kovo 5 d. nutarimo Nr. 290 „Dėl Viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarkos patvirtinimo“, kuriuo buvo patvirtinta Viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarka, priėmimo ir įsigaliojimo metu Visuomenės informavimo įstatyme vartojamos sąvokos „viešosios informacijos rengėjas“, „viešosios informacijos platintojas“ neapėmė visų asmenų, kokiu nors būdu dalyvaujančių skleidžiant informaciją ar kaip nors kitaip prisidedančių prie jos skleidimo.
6. Ginčijamose Tvarkos nuostatose vartojamos sąvokos „informacijos prieglobos paslaugų teikėjas“, „tinklo paslaugų teikėjas“, kurios nevartojamos Visuomenės informavimo įstatymo 53 straipsnio 1 dalyje (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija).
Pagal Tvarkos 4 punktą „informacijos prieglobos pasaugų teikėjas“ – tai asmuo, faktiškai teikiantis interneto tinklalapių prieglobos (angl. hosting) viešo naudojimo kompiuterių tinkluose paslaugas. Pagal šį punktą „tinklo paslaugų teikėjas“ – tai Lietuvos Respublikoje įregistruotas juridinis asmuo, teikiantis informacijos perdavimo viešo naudojimo kompiuterių tinklais arba prieigos prie šių tinklų paslaugas.
Tvarkoje taip pat nustatyta, kad informacijos platinimas viešo naudojimo kompiuterių tinkluose – tai informacijos pateikimas elektroninėse visuomenės informavimo priemonėse arba kituose interneto tinklalapiuose, siuntimas elektroniniu paštu neapibrėžtam gavėjų skaičiui arba pagal iš anksto sudarytus sąrašus, skleidimas elektroninėse konferencijose arba pateikimas visuomenei kitokiu viešai prieinamu būdu viešo naudojimo kompiuterių tinkluose, nesvarbu, ar paslauga mokama (4 punktas).
Pažymėtina, kad informacijos prieglobos paslaugų teikėjo ir (arba) tinklo paslaugų teikėjo veikla apsiriboja eksploatavimo techniniu procesu ir prieigos prie ryšių tinklo, kuriuo perduodama arba kuriame laikinai saugoma trečiųjų šalių suteikta informacija, suteikimu tik tam, kad perdavimas būtų efektyvesnis.
7. Konstatuotina, kad ginčijamose Tvarkos nuostatose nurodyti subjektai – informacijos prieglobos paslaugų teikėjas ir (arba) tinklo paslaugų teikėjas – negali būti tapatinami su Visuomenės informavimo įstatymo 53 straipsnio 1 dalyje (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) nurodytais subjektais – viešosios informacijos rengėju ir (arba) platintoju.
Ginčijamos Tvarkos nuostatos reguliuoja kitokio pobūdžio santykius, negu Visuomenės informavimo įstatymo 53 straipsnio 1 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija).
8. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Vyriausybės 2003 m. kovo 5 d. nutarimo Nr. 290 „Dėl Viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarkos patvirtinimo“ 1 punktu patvirtintos Viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarkos 12 punktas, 14 punkto nuostata „Informacijos prieglobos paslaugų teikėjai ir (arba) tinklo paslaugų teikėjai privalo nutraukti prieigą prie tarnybinėje stotyje esančios informacijos šiais atvejais: <...> 14.2. jeigu informacijos prieglobos paslaugų teikėjas arba tinklo paslaugų teikėjas sužino apie jo tarnybinėje stotyje saugomą neskelbtiną informaciją, o prieigą nutraukti techniškai yra įmanoma“ ir 16 punkto nuostata „Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos turi: <...> 16.3. apie nustatytą pažeidimą pranešti informacijos prieglobos paslaugų teikėjui arba tinklo paslaugų teikėjui“ neprieštaravo Visuomenės informavimo įstatymo 53 straipsnio 1 daliai (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija).
VI
Dėl Vyriausybės 2003 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 290 „Dėl Viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos Viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarkos 12 punkto, 14 punkto nuostatos „Informacijos prieglobos paslaugų teikėjai ir (arba) tinklo paslaugų teikėjai privalo nutraukti prieigą prie tarnybinėje stotyje esančios informacijos šiais atvejais: <...> 14.2. jeigu informacijos prieglobos paslaugų teikėjas arba tinklo paslaugų teikėjas sužino apie jo tarnybinėje stotyje saugomą neskelbtiną informaciją, o prieigą nutraukti techniškai yra įmanoma“ ir 16 punkto nuostatos „Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos turi: <...> 16.3. apie nustatytą pažeidimą pranešti informacijos prieglobos paslaugų teikėjui arba tinklo paslaugų teikėjui“ atitikties Konstitucijos 25 straipsnio 3 daliai.
1. Minėta, kad pagal Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalį laisvę reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją galima riboti tik įstatymu ir tik tada, kai yra būtina apsaugoti šioje dalyje nurodytas konstitucines vertybes – žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę, konstitucinę santvarką. Taip pat minėta, kad konstitucinė informacijos laisvės samprata neapima konstitucines vertybes iš esmės paneigiančios tariamos laisvės atlikti Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalyje nurodytus nusikalstamus veiksmus – skleisti tokias mintis, pažiūras ir t. t., kuriais yra kurstoma tautinė, rasinė, religinė ar socialinė neapykanta, prievarta bei diskriminacija, asmenys yra šmeižiami arba kitaip yra dezinformuojama visuomenė ar atskiri jos nariai; konstitucinė informacijos laisvės samprata neapima ir karo propagandos, kurią draudžia Konstitucijos 135 straipsnio 2 dalis.
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad pagal Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalį įstatymų leidėjas turi įstatymu apibrėžti informacijos, kurią skleisti yra draudžiama arba kurios skleidimas yra ribojamas, turinį, taip pat būdus, kuriais tam tikros informacijos neleidžiama skleisti, bei kitas atitinkamos informacijos skleidimo sąlygas, jeigu tai bent kaip riboja informacijos laisvę. Įstatymų leidėjas taip pat turi įstatymu nustatyti: atsakomybę už minėtų draudimų ir ribojimų nepaisymą, įskaitant atsakomybę už informacijos, kurią skleisti draudžiama, skleidimą; subjektus, turinčius įgaliojimus prižiūrėti, kaip laikomasi įstatymų nustatytų draudimų ir (arba) ribojimų skleisti tam tikrą informaciją; subjektus, taikančius atsakomybę už įstatymų nustatytų draudimų ir (arba) ribojimų skleisti tam tikrą informaciją nepaisymą; veiksmingas informacijos laisvės teisminio gynimo priemones.
Konstatuota ir tai, kad Konstitucija neužkerta kelio kai kuriuos su informacijos gavimu ir skleidimu susijusius santykius, įskaitant ir santykius, susijusius su įstatymų nustatytų draudimų skleisti informaciją ir (arba) informacijos skleidimo ribojimų laikymosi priežiūra ir kontrole, reguliuoti ir poįstatyminiais teisės aktais, inter alia Vyriausybės nutarimais; kad Vyriausybė, nutarimais reguliuodama minėtus santykius, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris nebūtų grindžiamas Konstitucija ir įstatymais, taip pat tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatymais.
2. Sprendžiant, ar ginčijamos Tvarkos nuostatos neprieštarauja Konstitucijai, būtina išsiaiškinti, ar jose įtvirtintas teisinis reguliavimas grindžiamas įstatymais, ar jis nekonkuruoja su įstatymais nustatytu teisiniu reguliavimu.
3. Ginčijama Tvarkos 16 straipsnio nuostata „Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos turi: <...> 16.3. apie nustatytą pažeidimą pranešti informacijos prieglobos paslaugų teikėjui arba tinklo paslaugų teikėjui“ aiškintina Policijos veiklos įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo kontekste.
Pagal Policijos veiklos įstatymo 5 straipsnį vieni iš pagrindinių policijos uždavinių yra žmogaus teisių ir laisvių apsauga, nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevencija, nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų atskleidimas ir tyrimas. Minėto įstatymo 16 straipsnyje inter alia nustatyta, kad policijos pareigūnai, įgyvendindami policijos uždavinius, turi teisę reikalauti, kad tiesiogiai jiems nepavaldūs asmenys vykdytų jų teisėtus nurodymus; kad įstatymais pagrįsti policijos pareigūnų reikalavimai yra privalomi visiems fiziniams ir juridiniams asmenims; kad už šių reikalavimų nevykdymą asmenys atsako įstatymų nustatyta tvarka. Policijos veiklos įstatymo 19 straipsnyje nustatyta, kad policijos pareigūnas, vykdydamas nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją, turi teisę inter alia oficialiai įspėti kitus asmenis dėl neleistino priešingo visuomenės interesams elgesio.
4. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad policijos pareigūnas, vykdydamas jam Policijos veiklos įstatymo nustatytas teises ir pareigas, taip pat nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją, kartu turi prižiūrėti, kad nebūtų daromi jokie teisės pažeidimai, taigi ir nebūtų skleidžiama informacija, kurią skleisti draudžia įstatymai, taip pat kad nebūtų pažeidžiama ribojamos informacijos skleidimo tvarka.
Taigi Tvarkos 16 punkto nuostata „Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos turi: <...> 16.3. apie nustatytą pažeidimą pranešti informacijos prieglobos paslaugų teikėjui arba tinklo paslaugų teikėjui“ yra grindžiama Policijos veiklos įstatymu. Pažymėtina ir tai, kad ginčijama Tvarkos 16 punkto nuostata nėra įtvirtinti kokie nors ribojimai skleisti informaciją.
5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Tvarkos 16 punkto nuostata „Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos turi: <...> 16.3. apie nustatytą pažeidimą pranešti informacijos prieglobos paslaugų teikėjui arba tinklo paslaugų teikėjui“ neprieštarauja Konstitucijos 25 straipsnio 3 daliai.
6. Tvarkos 14 punkto nuostata „Informacijos prieglobos paslaugų teikėjai ir (arba) tinklo paslaugų teikėjai privalo nutraukti prieigą prie tarnybinėje stotyje esančios informacijos šiais atvejais: <...> 14.2. jeigu informacijos prieglobos paslaugų teikėjas arba tinklo paslaugų teikėjas sužino apie jo tarnybinėje stotyje saugomą neskelbtiną informaciją, o prieigą nutraukti techniškai yra įmanoma“ aiškintina atsižvelgiant į tai, kad, kaip konstatuota šiame nutarime, visi asmenys pagal Konstituciją turi pareigą neskleisti tokios informacijos, kurią skleisti draudžia įstatymai, taip pat pareigą nepažeisti ribojamos informacijos skleidimo tvarkos; kad asmenys, sužinoję, jog jie kokiu nors būdu dalyvauja skleidžiant informaciją, kurią skleisti draudžia įstatymai, arba kitaip prisideda prie tokios informacijos skleidimo, arba kokiu nors būdu pažeidžia informacijos, kurios skleidimas yra ribojamas, skleidimo tvarką, privalo tokią savo veiklą nedelsiant nutraukti.
Taigi neskelbtinos informacijos skleidimas ir ribojamos informacijos skleidimo tvarkos pažeidimas yra teisės pažeidimai, kurių Konstitucija netoleruoja.
Prieigos prie tarnybinėje stotyje esančios informacijos nutraukimas yra vienas iš būdų neleisti viešinti neskelbtinos informacijos.
Vadinasi, ginčijamoje Tvarkos 14 punkto nuostatoje yra įtvirtinta tokia informacijos prieglobos paslaugų teikėjų ir (arba) tinklo paslaugų teikėjų pareiga, kuri kyla tiesiogiai iš Konstitucijos, inter alia iš jos 25 straipsnio 3 ir 4 dalių.
7. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Tvarkos 14 punkto nuostata „Informacijos prieglobos paslaugų teikėjai ir (arba) tinklo paslaugų teikėjai privalo nutraukti prieigą prie tarnybinėje stotyje esančios informacijos šiais atvejais: <...> 14.2. jeigu informacijos prieglobos paslaugų teikėjas arba tinklo paslaugų teikėjas sužino apie jo tarnybinėje stotyje saugomą neskelbtiną informaciją, o prieigą nutraukti techniškai yra įmanoma“ neprieštarauja Konstitucijos 25 straipsnio 3 daliai.
8. Minėta, kad Tvarkos 12 punkte nustatytas teisinis reguliavimas nereiškia, kad informacijos prieglobos paslaugų teikėjas ir (arba) tinklo paslaugų teikėjas gali būti traukiamas teisinėn atsakomybėn remiantis vien Tvarkos 12 punktu – už šiame punkte nurodytą informacijos saugojimą informacijos prieglobos paslaugų teikėjas ir (arba) tinklo paslaugų teikėjas atsako tik pagal įstatymus, nustatančius teisinę atsakomybę už pagal įstatymus neskelbtinos informacijos laikymą, platinimą ir t. t.
Minėta ir tai, kad prieigos prie tarnybinėje stotyje esančios informacijos nutraukimas yra vienas iš būdų neleisti viešinti neskelbtinos informacijos, taip pat kad ši pareiga informacijos prieglobos paslaugų teikėjui kyla tiesiogiai iš Konstitucijos, inter alia iš jos 25 straipsnio 3 ir 4 dalių.
Tai konstatavus, konstatuotina ir tai, kad Tvarkos 12 punkte nustatytu teisiniu reguliavimu konstitucinė asmens teisė skleisti informaciją nėra ribojama.
VII
1. Įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi pareigą santykius, susijusius su informacijos ieškojimu, gavimu ir skleidimu, įstatymais reguliuoti taip, kad, viena vertus, būtų užtikrinta viena iš prigimtinių žmogaus laisvių – informacijos laisvė (suponuojanti inter alia elektroninės žiniasklaidos laisvę) ir kad, kita vertus, įgyvendinant informacijos laisvę nebūtų pažeidžiamos konstitucinės vertybės, kad jos būtų apsaugotos ir apgintos.
2. Elektroniniai ryšiai, telekomunikacijos vystosi itin sparčiai. Nuolat didėja ir galimybės ieškoti informacijos, ją gauti ir skleisti naudojant elektronines informacines technologijas, inter alia internetą. Pažymėtina, kad kartu sudėtingėja ir visuomeniniai santykiai, susiję su informacijos skleidimu internete. Todėl būtina, kad įstatymų leidyba neatsiliktų nuo informacinių technologijų pažangos ir jos nulemtos atitinkamų visuomeninių santykių kaitos, inter alia atspindėtų minėtų santykių subjektų ypatumus, objektyviai lemiančius būtinybę diferencijuoti jų teisinį statusą.
3. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad šiuo metu įstatymuose įtvirtintas teisinis reguliavimas yra pernelyg bendro pobūdžio, jame nepakankamai atsižvelgiama į interneto, kaip informacijos sklaidos erdvės, specifiką.
Tai gali sudaryti prielaidas ateityje atsirasti ir tokioms teisinėms situacijoms, kai dėl nepakankamo įstatyminio teisinio reguliavimo, viena vertus, nebus užtikrinta informacijos laisvė, kita vertus, visuomenė ir (arba) jos atskiri nariai nebus apsaugoti nuo tokios informacijos, kurią skleisti draudžia arba kurios skleidimo ribojimus numato Konstitucija, poveikio ir dėl nekontroliuojamo (nedelsiant nestabdomo) tokios informacijos skleidimo bus neapsaugotos ir neapgintos įvairios Konstitucijoje įtvirtintos vertybės, inter alia žmogaus teisės ir laisvės.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais,
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 290 „Dėl Viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos Viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarkos 12 punktas, 14 punkto nuostata „Informacijos prieglobos paslaugų teikėjai ir (arba) tinklo paslaugų teikėjai privalo nutraukti prieigą prie tarnybinėje stotyje esančios informacijos šiais atvejais: <...> 14.2. jeigu informacijos prieglobos paslaugų teikėjas arba tinklo paslaugų teikėjas sužino apie jo tarnybinėje stotyje saugomą neskelbtiną informaciją, o prieigą nutraukti techniškai yra įmanoma“ ir 16 punkto nuostata „Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos turi: <...> 16.3. apie nustatytą pažeidimą pranešti informacijos prieglobos paslaugų teikėjui arba tinklo paslaugų teikėjui“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 290 „Dėl Viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos Viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarkos 12 punktas, 14 punkto nuostata „Informacijos prieglobos paslaugų teikėjai ir (arba) tinklo paslaugų teikėjai privalo nutraukti prieigą prie tarnybinėje stotyje esančios informacijos šiais atvejais: <...> 14.2. jeigu informacijos prieglobos paslaugų teikėjas arba tinklo paslaugų teikėjas sužino apie jo tarnybinėje stotyje saugomą neskelbtiną informaciją, o prieigą nutraukti techniškai yra įmanoma“ ir 16 punkto nuostata „Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos turi: <...> 16.3. apie nustatytą pažeidimą pranešti informacijos prieglobos paslaugų teikėjui arba tinklo paslaugų teikėjui“ neprieštaravo Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 53 straipsnio 1 daliai (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija).
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius
Toma Birmontienė
Egidijus Kūris
Kęstutis Lapinskas
Zenonas Namavičius
Ramutė Ruškytė
Vytautas Sinkevičius
Stasys Stačiokas
Romualdas Kęstutis Urbaitis