Lietuvos Respublikos Vyriausybė
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYSTOMOJO BENDRADARBIAVIMO IR HUMANITARINĖS PAGALBOS ĮSTATYMO KONCEPCIJOS PATVIRTINIMO
2011 m. gruodžio 28 d. Nr. 1559
Vilnius
Vadovaudamasi Valstybės ilgalaikės raidos strategija, patvirtinta Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. IX-1187 (Žin., 2002, Nr. 113-5029) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008–2012 metų programa, kuriai pritarta Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. XI-52 (Žin., 2008, Nr. 146-5870), Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Patvirtinti Lietuvos Respublikos vystomojo bendradarbiavimo ir humanitarinės pagalbos įstatymo koncepciją (pridedama).
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2011 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1559
LIETUVOS RESPUBLIKOS VYSTOMOJO BENDRADARBIAVIMO IR HUMANITARINĖS PAGALBOS ĮSTATYMO KONCEPCIJA
I. TEISINIS KONCEPCIJOS RENGIMO PAGRINDAS
1. Lietuvos Respublikos vystomojo bendradarbiavimo ir humanitarinės pagalbos įstatymo koncepcija (toliau – Koncepcija) parengta įgyvendinant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008–2012 metų programos įgyvendinimo priemonių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. vasario 25 d. nutarimu Nr. 189 (Žin., 2009, Nr. 33-1268), 3 lentelės „Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008–2012 metų veiklos strategijos nuostatų įgyvendinimo priemonės“ VII skyriaus „Užsienio reikalai ir Europos politika“ skirsnio „Pagrindiniai užsienio reikalų ir Europos politikos tikslai ir principai globalioje aplinkoje“ 152 punkto 9 priemonę, Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės 2009 m. birželio 19 d. valstybinio audito ataskaitos Nr. FA-P-10-11-72 dėl Užsienio reikalų ministerijos finansinio (teisėtumo) audito rezultatų rekomendacijas ir atsižvelgiant į Įstatymų koncepcijų rengimo metodikos, patvirtintos teisingumo ministro 2001 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 277 (Žin., 2002, Nr. 1-10), 3.1 punkto nuostatą.
II. ĮSTATYMO REGLAMENTAVIMO DALYKO IR TIKSLŲ BENDROJI CHARAKTERISTIKA
3. Vystomojo bendradarbiavimo politika – neatsiejama išsivysčiusių valstybių užsienio politikos dalis. Ja siekiama prisidėti prie pasaulinių skurdo mažinimo besivystančiose valstybėse pastangų, pagrįstų tvariu ekonominiu, socialiniu ir aplinką tausojančiu šių valstybių vystymusi, siekiant jas integruoti į pasaulio ekonomiką.
4. Nacionalinė vystomojo bendradarbiavimo politika ir humanitarinė pagalba formalizuotos 2004 metais, Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą (toliau – ES). Narystė ES aiškiai apibrėžė Lietuvos įsipareigojimus vystomojo bendradarbiavimo srityje. Padėdama besivystančioms šalims kovoti su skurdu, Lietuva siekia, kad tose šalyse būtų gerbiamos žmogaus teisės, užtikrinama lyčių lygybė, įstatymų viršenybė ir geras valdymas, taip pat prisidėti prie tarptautinio saugumo užtikrinimo.
5. Įstatymo tikslas – reglamentuoti visuomeninius santykius, susijusius su Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis finansuojama vystomojo bendradarbiavimo veikla ir humanitarinės pagalbos teikimu.
6. Įstatymas nustatys Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo politikos tikslus ir principus, jos įgyvendinimo priemones, koordinavimą ir finansavimą.
7. Įstatymas nustatys Lietuvos teikiamos humanitarinės pagalbos tikslus, principus ir jos teikimo būdus.
8. Šiuo metu vystomojo bendradarbiavimo politiką ir jos įgyvendinimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos vystomojo bendradarbiavimo 2011–2012 metų politikos nuostatos (toliau – Nuostatos), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. sausio 12 d. nutarimu Nr. 10 (Žin., 2011, Nr. 6-220), ir jų įgyvendinamieji teisės aktai. Tačiau Nuostatos yra laikino pobūdžio ir reglamentuoja ne visus su vystomojo bendradarbiavimo įgyvendinimu susijusius visuomeninius santykius.
9. Teisės akto, reglamentuojančio visuomeninius santykius, susijusius su humanitarinės pagalbos teikimu, šiuo metu nėra. Iki 2011 m. kovo 16 d. buvo taikoma praktika, kad Užsienio reikalų ministerija, gavusi humanitarinės pagalbos prašymą ir įvertinusi jį tarptautiniu požiūriu, kreipdavosi į Lietuvos Respublikos Vyriausybę dėl humanitarinės pagalbos finansavimo iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės rezervo, o Lietuvos Respublikos Vyriausybė priimdavo atitinkamą nutarimą. Įsigaliojus naujoms Lietuvos Respublikos Vyriausybės rezervo lėšų skyrimo ir naudojimo taisyklėms, patvirtintoms Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. kovo 2 d. nutarimu Nr. 277 (Žin., 2011, Nr. 31-1454), Užsienio reikalų ministerija dėl humanitarinės pagalbos finansavimo turi kreiptis į Finansų ministeriją, o ši – į Lietuvos Respublikos Vyriausybę. Toks teisinio reglamentavimo mechanizmas yra sudėtingas ir neleidžia greitai reaguoti į humanitarinės pagalbos prašymus. Kadangi auga humanitarinės pagalbos poreikis ir stiprinamas jos koordinavimas ES ir Jungtinių Tautų (toliau – JT) mastu, būtina aiškiai reglamentuoti visuomeninius santykius, susijusius su humanitarinės pagalbos teikimu.
10. Priėmus Įstatymą, bus sukurtas teisinis pagrindas veiksmingesniam vystomojo bendradarbiavimo politikos įgyvendinimo ir humanitarinės pagalbos teikimo mechanizmui.
Įstatyme bus apibrėžtos šios sąvokos:
Bendroji biudžeto parama – finansinė parama, pervedama į valstybės partnerės, vykdančios skurdo mažinimo programą, biudžetą.
Daugiašalė parama – Lietuvos įnašai į tarptautines organizacijas, fondus, tarptautines finansines institucijas, jų įsteigtoms programoms ir priemonėms, įskaitant įnašus į Europos plėtros fondą ir dalį įmokų į Europos Sąjungos (toliau – ES) biudžetą, taip pat įnašai į Lietuvos ar kitų valstybių donorių fondus, vykdančius ar koordinuojančius vystomojo bendradarbiavimo veiklą, ir lėšos, skirtos dalyvauti įgyvendinant tarptautinių organizacijų, tarptautinių finansinių institucijų ir fondų vykdomus ar koordinuojamus projektus ir programas.
Deleguotasis bendradarbiavimas – valstybių donorių partnerystės susitarimas, kai viena valstybė donorė yra įgaliota vienos ar kelių kitų valstybių donorių vardu vykdyti vystomojo bendradarbiavimo veiklą.
Dvišalė parama – iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansuojama parama valstybės partnerės vyriausybei ar pilietinės visuomenės organizacijoms, atsižvelgiant į jų poreikius.
Europos plėtros fondas – pagrindinė ES paramos teikimo Afrikos, Karibų ir Ramiojo vandenyno (toliau – AKR) valstybėms, 2000 metais pasirašiusioms ES ir AKR valstybių bendradarbiavimo susitarimą (Kotonu sutartį), priemonė.
Humanitarinė pagalba – veiksmai, kurių tikslas – gelbėti gyvybes, palengvinti kančias, palaikyti ir ginti žmogiškąjį orumą įvykus stichinėms ir su žmogaus veikla susijusioms nelaimėms, padėti pašalinti jų padarinius. Humanitarinė pagalba teikiama laikantis tarptautinės humanitarinės teisės ir humaniškumo, nešališkumo, neutralumo ir nepriklausomumo principų.
Oficiali parama vystymuisi – iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansuojama dvišalė ir daugiašalė parama ir humanitarinė pagalba valstybėms, įtrauktoms į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (toliau – EBPO) Paramos vystymuisi komiteto sudaromą paramos gavėjų sąrašą.
Politikos suderinamumas vystymosi labui – ES politikos sričių, tiesiogiai nesusijusių su vystomuoju bendradarbiavimu, derinimas ir poveikis besivystančioms šalims, šių sričių galimybės prisidėti prie vystymosi proceso besivystančiose šalyse.
Sektorinė biudžeto parama – finansinė parama valstybės partnerės biudžetui, nurodant lėšų panaudojimo sektorinės veiklos rūšis.
Techninė parama – negrąžintina parama, kurią Lietuva teikia finansuodama mokymo, gerosios patirties perdavimo, gyvenimo ir verslo sąlygų gerinimo, infrastruktūros ir kitus projektus ir programas, kurių tikslas – skatinti valstybės partnerės ekonominį ir socialinį vystymąsi.
Tvarus vystymasis – visuotinės gerovės siekimas, derinant ekonominio ir socialinio vystymosi bei aplinkos apsaugos politiką.
Valstybė donorė – valstybė, teikianti paramą besivystančioms valstybėms.
Valstybė partnerė – paramą gaunanti besivystanti valstybė.
Vystomasis bendradarbiavimas – išsivysčiusių ir besivystančių šalių bendradarbiavimas, kai išsivysčiusios šalys remia tvarų ekonominį, socialinį ir aplinką tausojantį besivystančių šalių vystymąsi, jų pastangas mažinti skurdą ir integruotis į pasaulio ekonomiką.
III. KITŲ TEISĖS AKTŲ, REGLAMENTUOJANČIŲ TĄ PAČIĄ VISUOMENINIŲ SANTYKIŲ SRITĮ, CHARAKTERISTIKA
11. Šiuo metu galiojančios Lietuvos Respublikos vystomojo bendradarbiavimo 2011–2012 metų politikos nuostatos nustato vystomojo bendradarbiavimo politikos tikslus, principus, paramos teikimo geografiją ir sritis, paramos teikimo priemones, taip pat Užsienio reikalų ministerijos ir Finansų ministerijos, kitų valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, nevyriausybinių organizacijų, pagal kompetenciją dalyvaujančių įgyvendinant vystomojo bendradarbiavimo politiką, vaidmenį. Nuostatos taip pat nustato vystomojo bendradarbiavimo veiklos finansavimo šaltinius ir įtvirtina Lietuvos įsipareigojimą siekti, kad jos oficiali parama vystymuisi iki 2015 metų sudarytų 0,33 procento bendrųjų nacionalinių pajamų.
12. Vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programos įgyvendinimo tvarkos aprašas, patvirtintas užsienio reikalų ministro 2007 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. V-42 (Žin., 2009, Nr. 44-1721; 2011, Nr. 23-1113) (2011 m. vasario 21 d. redakcija), nustato Vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programos strateginį planavimą, projektų paraiškų teikimą, jų atranką, projektų valdymą, jų vertinimą, diplomatinių atstovybių projektų programos įgyvendinimo tvarką, projektų finansavimo principus, informacijos apie vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programą valdymą.
13. Su vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programos projektų finansavimu ir finansiniu atsiskaitymu yra susijusios Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių biudžetų sudarymo ir vykdymo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 543 (Žin., 2001, Nr. 42-1455; 2004, Nr. 96-3531; 2010, Nr. 35-1660). Šių taisyklių 82 punkte numatyta biudžetinius asignavimus panaudoti vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programos projektų ir jų vykdytojų atrankai ir skirti jiems lėšų. Pagal šį punktą asignavimų valdytojai su projektų vykdytojais atsiskaito iš asignavimų valdytojams patvirtintų asignavimų už sutartyse numatytą veiklą.
14. Teisės akto, tiesiogiai reglamentuojančio visuomeninius santykius, susijusius su humanitarinės pagalbos teikimu, šiuo metu nėra. Netiesiogiai su humanitarinės pagalbos teikimu yra susiję šie teisės aktai:
14.1. Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymas (Žin., 1990, Nr. 24-596; 2004, Nr. 4-47; 2010, Nr. 153-7781), kurio 15 straipsnis nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės rezervo lėšų naudojimą humanitarinei pagalbai teikti;
14.2. Lietuvos Respublikos valstybės rezervo įstatymas (Žin., 2000, Nr. 78-2359), kurio 13 straipsnis nustato valstybės rezervo naudojimo atvejus;
14.3. Lietuvos Respublikos Vyriausybės rezervo lėšų skyrimo ir naudojimo taisyklės, (Žin., 2011, Nr. 31-1454), nustatančios kreipimosi dėl lėšų skyrimo iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės rezervo, šių lėšų skyrimo, išdavimo, naudojimo ir atsiskaitymo už jas tvarką;
14.4. Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymas (Žin., 1998, Nr. 115-3230; 2009, Nr. 159-7207 ), kurio 35 straipsnis apibrėžia civilinės saugos tarptautinę pagalbą;
14.5. Civilinės saugos tarptautinės pagalbos prašymo, priėmimo ir teikimo tvarkos aprašas (Žin., 2011, Nr. 54-2602), kuris nustato civilinės saugos tarptautinės pagalbos teikimo prašančioms valstybėms procedūras;
14.6. vidaus reikalų ministro 2005 m. balandžio 21 d. įsakymas Nr. 1V-114 „Dėl tarptautinės pagalbos teikimo komandos sudarymo ir aprūpinimo“ (Žin., 2005, Nr. 55-1906; 2010, Nr. 49-2416);
14.7. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas (Žin., 1998, Nr. 54-1492; 2002, Nr. 60-2412), nustatantis valstybės ir savivaldybių turto, skirto vystomojo bendradarbiavimo projektams arba humanitarinei pagalbai teikti, neatlyginamo perdavimo ar pardavimo atvejus.
IV. UŽSIENIO VALSTYBIŲ TEISĖKŪROS APŽVALGA
15. Rengiant Koncepciją, nagrinėta ES valstybių narių patirtis. Austrijoje, Belgijoje, Čekijoje, Italijoje, Liuksemburge, Latvijoje, Slovėnijoje, Slovakijoje vystomojo bendradarbiavimo politika yra reglamentuojama atitinkamais įstatymais. Didžioji Britanija vadovaujasi Tarptautinio vystymosi aktu ir atitinkamomis baltosiomis knygomis, Airija – Baltąja knyga dėl vystomojo bendradarbiavimo politikos. Estijoje, Graikijoje, Kipre, Nyderlanduose, Rumunijoje, Suomijoje, Švedijoje vadovaujamasi nacionalinėmis vystomojo bendradarbiavimo strategijomis, programomis ar atitinkamais politiniais pareiškimais.
15.1. Kai kurių šalių įstatymai ne tik aiškiai nustato prioritetus ir tikslus, bet ir smulkiai apibrėžia vystomojo bendradarbiavimo dalyvius, finansavimo mechanizmus ar įgyvendinančių agentūrų veiklą ir panašiai. Tačiau siekiant politikos ilgalaikiškumo, orientuojantis ne vien į teikiamos paramos didinimą, bet ir į rezultatus ir jų tvarumą, pernelyg detalus įstatymas gali tapti trukdžiu siekti veiksmingumo.
15.2. Airija, Suomija, Nyderlandai ir Švedija neturi atitinkamų įstatymų, tačiau yra tarp ES valstybių donorių, kurios labiausiai laikosi įsipareigojimų, ir lengviau prisitaiko prie vystomojo bendradarbiavimo iššūkių. Tuo tarpu Latvija, dar 2008 metais priėmusi įstatymą, numatantį įsteigti vystomojo bendradarbiavimo agentūrą, visiškai juo vadovautis kol kas negali.
15.3. ES valstybėse narėse vyrauja praktika vystomąjį bendradarbiavimą ir humanitarinę pagalbą reglamentuoti vienu teisės aktu: įstatymu, strategija ar programa. Kai kuriose ES valstybėse narėse humanitarinę pagalbą teikia institucijos, atsakingos už civilinės saugos ir gelbėjimo sistemą. Pagalbos operacijos finansuojamos iš užsienio reikalų ministerijoms patvirtintų biudžeto asignavimų. Kai kuriose šalyse – Švedijoje, Danijoje, Italijoje – valstybės biudžeto asignavimai visokeriopoms tarptautinės pagalbos teikimo operacijoms vykdyti ir joms pasirengti yra skiriami civilinės saugos institucijoms.
16. Lietuvai aktualūs Slovėnijos, Čekijos, Slovakijos, kurios savo dydžiu ir patirtimi vystomojo bendradarbiavimo srityje panašios į Lietuvą, vystomojo bendradarbiavimo ir humanitarinės pagalbos teikimo teisinio reglamentavimo pavyzdžiai.
17. Į Slovėnijos tarptautinio vystomojo bendradarbiavimo aktą šalia tradicinių vystomojo bendradarbiavimo vykdytojų, t. y. ministerijų ar kitų biudžetinių institucijų, ne pelno siekiančių organizacijų ir tarptautinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų, įtraukta nuostata dėl privataus verslo pritraukimo į vystomojo bendradarbiavimo veiklą. Tuo siekiama skatinti produktyvias investicijas ir stiprinti Slovėnijos ir paramą gaunančios valstybės ekonominį bendradarbiavimą. Kita vertus, numatydama konkrečias sritis, kuriose nacionalinės kompanijos kviečiamos dalyvauti, Slovėnija proteguoja nacionalinį privatų verslą, tuo prieštaraudama EBPO ir Europos Komisijos rekomendacijoms. Slovėnijos humanitarinės pagalbos teikimo mechanizme skiriama skubi ir pokonfliktinė (išminavimas, parama vaikams) humanitarinė pagalba. Iš viso humanitarinei pagalbai numatoma apie 10 procentų vystomajam bendradarbiavimui skiriamų lėšų.
18. Čekijos, Slovakijos, Slovėnijos įstatymuose yra nuostatų dėl vystomojo bendradarbiavimo politikos daugiamečio programavimo proceso, jo dokumentų ir atskaitomybės parlamentams ir visuomenei už šios politikos įgyvendinimą. Taip užtikrinamas politikos ilgalaikiškumas, didinamas jos skaidrumas, skatinama politinė valia siekti įgyvendinti prisiimtus įsipareigojimus ir užsitikrinama visuomenės parama.
V. TARPTAUTINĖS TEISĖS, ES TEISĖS NORMŲ IR PRINCIPŲ ANALIZĖ
19. 2000 metais JT Tūkstantmečio deklaracijoje paskelbti Tūkstantmečio vystymosi tikslai, o 2010 metais JT Generalinės Asamblėjos aukšto lygio susitikime priimtas globalus veiksmų planas siekiant minėtų tikslų, tarp jų – perpus sumažinti skurdą, užtikrinti visuotinį pradinį išsilavinimą, skatinti lyčių lygybę ir daugiau teisių suteikti moterims, sumažinti vaikų mirtingumą, stiprinti gimdyvių sveikatą, sustabdyti ŽIV/AIDS ir kitų užkrečiamųjų ligų plitimą, užtikrinti darnų ekonomikos ir aplinkos vystymąsi, plėsti pasaulinę partnerystę vystymosi labui.
20. 2000 metais priimtoje JT rezoliucijoje Nr. 1325 pabrėžiamas moterų vaidmuo įgyvendinant Tūkstantmečio vystymosi tikslus ir būtinybė skatinti moterų politinį ir ekonominį aktyvumą.
21. Tapusi ES nare, Lietuva prisiėmė ir tarptautinius ES įsipareigojimus, susijusius su šiais pagrindiniais tarptautiniais dokumentais:
21.1. Monterėjaus konsensusu dėl paramos vystymuisi finansavimo (2002 m.), kuriuo ES ir valstybės narės prisiėmė konkrečius įsipareigojimus padidinti oficialią paramą vystymuisi iki 2015 metų;
22. 2005 m. birželio 16–17 d. patvirtintos Europos Vadovų Tarybos išvados dėl oficialios paramos vystymuisi didinimo įpareigoja šalis, tapusias ES narėmis po 2002 metų, siekti, kad jų oficiali parama vystymuisi iki 2015 metų sudarytų 0,33 procento bendrųjų nacionalinių pajamų.
23. 2005 m. lapkričio 22 d. priimtas Europos Sąjungos Tarybos, Europos Parlamento ir Europos Komisijos bendras pareiškimas „Europos konsensusas dėl vystymosi“, kuriame nurodyti bendri vystomojo bendradarbiavimo tikslai, vertybės ir principai. Pareiškime taip pat numatytas ES teikiamos paramos veiksmingumo didinimas, finansinių išteklių didinimas, paramos koordinavimo, papildomumo ir kompetencijų pasidalijimo, politikos suderinamumo stiprinimas.
24. 2005 metais patvirtintose Europos Sąjungos Tarybos išvadose dėl politikos suderinamumo vystymosi labui išskirta 12 sričių, turinčių įtakos Tūkstantmečio vystymosi tikslams besivystančiose šalyse pasiekti: prekyba, aplinkosauga, klimato kaita, saugumas, žemės ūkis, žuvininkystė, socialinė politika, užimtumas, migracija, tyrimai ir inovacijos, informacinė visuomenė, transportas ir energetika.
25. 2007 metais Europos Tarybos patvirtintas ES Elgesio kodeksas dėl darbo pasidalijimo įgyvendinant vystymosi politiką ir 2009 metais patvirtinta Paramos veiksmingumo veiklos programa – t. y. dokumentai, pagrįsti tarptautine paramos veiksmingumo darbotvarke (Paryžiaus deklaracija ir Akros veiksmų darbotvarke).
26. Remiantis AKR ir EB partnerystės susitarimu ir ES valstybių tarpvyriausybiniu vidaus susitarimu, 5 metams tvirtinamas Europos plėtros fondas. Dešimtasis Europos plėtros fondas apima 2008–2013 metų laikotarpį. Lietuva atitinkamą ES valstybių narių atstovų vidaus susitarimą ratifikavo 2007 metais ir jau 2011 metais pradėjo mokėti įmokas į šį fondą.
27. 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusios Lisabonos sutarties 208–211 straipsniai numato, kad Sąjungos politika bendradarbiavimo vystymosi labui srityje vykdoma vadovaujantis Sąjungos išorės veiksmų principais ir tikslais. Sąjungos ir valstybių narių politika šioje srityje papildo ir stiprina viena kitą. Pagrindinis Sąjungos bendradarbiavimo vystymosi labui politikos tikslas yra sumažinti, o ilgainiui ir panaikinti skurdą.
28. 1949 metų Ženevos konvencija dėl karo aukų apsaugos ir jų 1977 metų bei 2005 metų papildomi protokolai, reglamentuojantys pagrindinius humanitarinės veiklos standartus ir principus, priimtinus tarptautinei bendruomenei, nustato elgesio su tarptautinio ir vidaus ginkluoto konflikto bei kitų reglamentuojamų situacijų aukomis, karo belaisviais, saugomais asmenimis standartus, taip pat pagalbos valstybėms, patekusiomis į tokias situacijas, mechanizmus ir galimybes, kultūros ir gamtos apsaugos reikalavimus, nevyriausybinių organizacijų vaidmenį ir pagrindinius veiklos principus, valstybių teises ir įsipareigojimus.
29. 1991 metais priimta JT Generalinės Asamblėjos rezoliucija Nr. 46/182 dėl JT humanitarinės pagalbos koordinavimo stiprinimo siekiama tobulinti humanitarinės pagalbos teikimą ir didinti jos veiksmingumą.
30. 2005 m. gruodžio 23 d. priimtos Europos Sąjungos gairės dėl skatinimo laikytis tarptautinės humanitarinės teisės nustato pagrindą įtraukti humanitarinę teisę į bendrą ES užsienio ir saugumo politiką ir apibrėžia ES santykius su trečiosiomis valstybėmis ir jų grupėmis, siekiant užtikrinti humanitarinės teisės laikymąsi jose.
31. 2005–2015 metų Hyogo veiksmų programoje nustatyta tarptautinė nelaimių rizikos mažinimo sistema, padėsianti suvienyti pastangas nelaimių rizikos mažinimo ir kovos su klimato kaita srityse.
32. 2007 metais ES Tarybos, Europos Parlamento ir Europos Komisijos pasirašytame Europos konsensuse dėl humanitarinės pagalbos išdėstyti bendri tikslai, pagrindiniai humanitariniai principai ir geroji patirtis, kurios šioje srityje turėtų laikytis visa ES. Jo tikslas – užtikrinti veiksmingą, kokybišką, poreikiais grįstą ir principinę ES reagavimo į humanitarines krizes veiklą. Priėmus konsensusą ir jo veiksmų planą, humanitarinė pagalba instituciškai ir teisiškai tapo visapusiška ES politikos sritimi, grįsta beveik dviejų dešimtmečių veiklos patirtimi. Teisinis ES humanitarinės pagalbos pagrindas atskiru 214 straipsniu pirmą kartą nustatytas Lisabonos sutartyje.
33. ES Tarybos 2007 m. lapkričio 8 d. sprendimu nustatytas Bendrijos civilinės saugos mechanizmas, pagal kurį vykdomas valstybių narių bendradarbiavimas, teikiant civilinės saugos pagalbą, susidarius didelio masto ekstremaliosioms situacijoms arba iškilus jų grėsmei ES ir už jos ribų.
34. Oslo gairės (2007 m. lapkričio mėn. 1.1 redakcija) nustato užsienio karinių ir civilinės gynybos išteklių naudojimo teikiant pagalbą tvarką;
VI. PAGRINDINĖS VISUOMENINIŲ SANTYKIŲ REGLAMENTAVIMO NUOSTATOS
36. Įstatymas apibrėš sąvokas, susijusias su vystomojo bendradarbiavimo politika ir humanitarinės pagalbos teikimu.
37. Įstatymas apibrėš Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo politikos tikslus:
37.2. prisidėti prie demokratijos, saugumo ir stabilumo erdvės plėtojimo Lietuvos Respublikos Vyriausybės programoje nurodytose šalyse ir regionuose;
38. Įstatymas nustatys Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo politikos principus:
38.1. partnerystės su valstybe partnere, tarptautine valstybių donorių bendruomene, tarptautinėmis vystomojo bendradarbiavimo organizacijomis ir institucijomis arba tarptautinių organizacijų vystomojo bendradarbiavimo struktūriniais padaliniais, taip pat nevyriausybinėmis organizacijomis Lietuvoje ir užsienyje;
38.2. valstybės partnerės atsakomybės – besivystančios šalys pirmiausia pačios yra atsakingos už savo vystymosi strategijas ir jų įgyvendinimą;
38.3. solidarumo – pasaulio bendruomenės pastangų įgyvendinti Tūkstantmečio vystymosi tikslus palaikymo;
38.5. koordinavimo ir papildomumo – valstybių donorių bendradarbiavimo įgyvendinant bendras daugiametes programas, paramos teikimo papildant ir derinant pavienių valstybių donorių veiklą ir taip užtikrinant optimalų žmogiškųjų ir finansinių išteklių naudojimą;
38.6. suderinamumo – nuoseklaus kiekvienos politikos srities atsižvelgimo į vystomojo bendradarbiavimo tikslus;
39. Įstatymas nustatys dvišalės ir daugiašalės paramos teikimo priemones: techninę paramą, bendrąją biudžeto paramą, sektorinę biudžeto paramą, pagalbą valstybei partnerei prekybos srityje, pavedamąjį bendradarbiavimą.
40. Įstatymas nustatys, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė formuoja Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo politiką, konsultuodamasi su vystomojo bendradarbiavimo politikos vykdytojais:
40.1. Įstatymas įtvirtins vadovaujantį Užsienio reikalų ministerijos vaidmenį formuojant, įgyvendinant ir koordinuojant vystomojo bendradarbiavimo politiką;
40.2. Įstatymas nustatys kitų valstybės institucijų, pagal kompetenciją dalyvaujančių vystomojo bendradarbiavimo veikloje, vaidmenį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta vystomojo bendradarbiavimo politika;
41. Įstatymas reglamentuos tarpžinybinės vystomojo bendradarbiavimo institucijos vaidmenį koordinuojant vystomojo bendradarbiavimo politikos įgyvendinimą ir siekiant kitų politikos sričių suderinamumo su vystymosi tikslais.
42. Įstatymas įtvirtins nuostatas dėl savivaldybių institucijų ir nevyriausybinių organizacijų vaidmens įgyvendinant vystomojo bendradarbiavimo politiką ir savanoriškos veiklos šioje srityje skatinimo.
43. Įstatymas įtvirtins nuostatas dėl vystomojo bendradarbiavimo politikos veiksmingumo didinimo, taip pat visuomenės informavimo ir švietimo apie vystomąjį bendradarbiavimą.
44. Įstatymas įtvirtins nuostatą, kad Lietuva, įgyvendindama 2005 m. birželio 16–17 d. ES Vadovų Tarybos sprendimus dėl oficialios paramos vystymuisi, stengsis didinti savo oficialią paramą vystymuisi, atsižvelgdama į asignavimų iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto paskirstymo procesą. Taip pat bus įtvirtinta nuostata siekti pritraukti ir kitų lėšų vystomojo bendradarbiavimo veiklai.
45. Įstatymas teisiškai įtvirtins Lietuvos teikiamos humanitarinės pagalbos tikslus – gelbėti žmonių gyvybes, palengvinti kančias, palaikyti ir ginti žmogiškąjį orumą įvykus stichinėms ar su žmogaus veikla susijusioms nelaimėms, padėti pašalinti jų padarinius. Bus apibrėžti pagrindiniai humanitarinės pagalbos teikimo principai – humaniškumo, neutralumo, nešališkumo ir nepriklausomumo, jos teikimo būdai. Įstatymas apibrėš humanitarinės pagalbos rūšis, atsižvelgiant į jai skirtą laiką, t. y. skubią ir ilgalaikę humanitarinę pagalbą, jos teikimo būdus ir finansavimo tvarką.
VII. GALIMOS NUMATOMO TEISINIO REGLAMENTAVIMO PASEKMĖS
47. Įstatymas susistemins šiuo metu galiojančias teisės normas ir reglamentuos visuomeninius santykius, susijusius su vystomojo bendradarbiavimo politika ir jos įgyvendinimu. Įstatymas reglamentuos Užsienio reikalų ministerijos ir kitų valstybės institucijų vaidmenį formuojant, įgyvendinant ir koordinuojant vystomojo bendradarbiavimo politiką. Tai padės užtikrinti didesnį šios politikos veiksmingumą.
VIII. FINANSINIS IR EKONOMINIS PAGRĮSTUMAS
50. Įstatymui įgyvendinti bus naudojami Užsienio reikalų ministerijai, kitoms valstybės ir savivaldybių institucijoms patvirtinti Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimai.
51. Didėjant humanitarinės pagalbos poreikiui ir stiprinant jos koordinavimą ES ir JT mastu, Lietuvai tampa politiškai svarbu greitai reaguoti į humanitarinės pagalbos prašymus. Kadangi dabartinė pagalbos piniginėmis lėšomis skyrimo tvarka yra neoperatyvi ir sudėtinga, Užsienio reikalų ministerijai reikės Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų skubiai humanitarinei pagalbai piniginėmis lėšomis teikti. Tokios pagalbos teikimo tvarką iš jai skirtų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų nustatys Užsienio reikalų ministerija. Jeigu humanitarinės pagalbos poreikis viršytų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimus, ministerija gali inicijuoti lėšų humanitarinei pagalbai skyrimą iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės rezervo.
52. Atsižvelgiant į nekomercinį vystomojo bendradarbiavimo veiklos pobūdį, Įstatymas įteisins kitokią vystomojo bendradarbiavimo projektų atrinkimo tvarką, nei nustatyta Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatyme. Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo nuostatos taikomos tik tuo atveju, kai Vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programos projektų įgyvendinimui perkamos prekės, paslaugos ar darbai.
IX. NUMATOMA ĮSTATYMO STRUKTŪRA
53. Įstatymą sudarys šie skyriai: I. Bendrosios nuostatos; II. Lietuvos Respublikos vystomojo bendradarbiavimo politikos tikslai; III. Lietuvos Respublikos vystomojo bendradarbiavimo politikos principai; IV. Lietuvos Respublikos vystomojo bendradarbiavimo politikos įgyvendinimo priemonės; V. Lietuvos Respublikos vystomojo bendradarbiavimo politikos koordinavimas; VI. Lietuvos Respublikos vystomojo bendradarbiavimo politikos įgyvendinimo finansavimas; VII. Lietuvos Respublikos vystomojo bendradarbiavimo politikos veiksmingumo didinimo priemonės; VIII. Humanitarinės pagalbos politika ir jos įgyvendinimas; IX. Baigiamosios nuostatos.
54. I skyriuje bus nustatyta Įstatymo paskirtis, apibrėžta vystomojo bendradarbiavimo politika, jos tikslai ir principai, paaiškintos pagrindinės sąvokos.
58. V skyriuje bus nustatytos institucijos, atsakingos už vystomojo bendradarbiavimo politikos inicijavimą, formavimą ir koordinavimą, apibrėžti vystomojo bendradarbiavimo politikos įgyvendinimo dalyviai ir jų vaidmuo.
60. VII skyriuje bus nustatytos priemonės, kuriomis Lietuva sieks vystomojo bendradarbiavimo politikos veiksmingumo.
61. VIII skyriuje bus nustatyti Lietuvos teikiamos humanitarinės pagalbos tikslai, principai, jos rūšys ir teikimo būdai.
X. NUMATOMI PAKEISTI AR PANAIKINTI TEISĖS AKTAI