Byla Nr. 28/2000
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 1993 M. VASARIO 23 D. NUTARIMO NR. 99 „DĖL ATSKAITYMŲ VALSTYBINIAMS KELIAMS TIESTI, TAISYTI IR PRIŽIŪRĖTI“ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2002 m. birželio 3 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Egidijaus Jarašiūno, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Augustino Normanto, Jono Prapiesčio, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovei Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos Teisės departamento direktorei Janinai Žukauskienei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105 straipsniais ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2002 m. gegužės 29 d. išnagrinėjo bylą Nr. 28/2000 pagal pareiškėjo – Kauno miesto apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. vasario 23 d. nutarimas Nr. 99 „Dėl atskaitymų valstybiniams keliams tiesti, taisyti ir prižiūrėti“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjas – Kauno miesto apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. vasario 23 d. nutarimas Nr. 99 „Dėl atskaitymų valstybiniams keliams tiesti, taisyti ir prižiūrėti“ (Žin., 1993, Nr. 8-182) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui.
II
Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.
Pagal Konstitucijos 127 straipsnio 3 dalį mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai. Konstitucijos 67 straipsnio 15 punkte įtvirtinta, kad valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus nustato Seimas, tuo tarpu atskaitymai valstybiniams automobilių keliams tiesti ir prižiūrėti buvo nustatyti Vyriausybės 1993 m. vasario 23 d. nutarimu Nr. 99 „Dėl atskaitymų valstybiniams keliams tiesti, taisyti ir prižiūrėti“, o ne Seimo priimtu įstatymu. Todėl, pareiškėjo manymu, Vyriausybės 1993 m. vasario 23 d. nutarimas Nr. 99 „Dėl atskaitymų valstybiniams keliams tiesti, taisyti ir prižiūrėti“ prieštarauja Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui.
III
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovų Susisiekimo ministerijos Teisės departamento direktorės J. Žukauskienės ir Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos generalinio direktoriaus pavaduotojo J. Puluikio rašytiniai paaiškinimai.
Suinteresuoto asmens atstovai pabrėžia, kad, atkūrus Lietuvos valstybės nepriklausomybę, Vyriausybė, siekdama užtikrinti tolesnį valstybinės reikšmės automobilių kelių tiesimo, taisymo ir priežiūros darbų finansavimą, 1991 m. sausio 8 d. priėmė nutarimą Nr. 21 „Dėl tikslinių atskaitymų automobilių keliams tiesti“, kuriuo nustatė tam tikrus atskaitymus įmonėms, turinčioms pajamų iš transporto priemonių eksploatacijos.
1991 m. liepos 17 d. buvo priimtas Vyriausybės nutarimas Nr. 280 „Dėl atskaitymų ir rinkliavos valstybiniams automobilių keliams taisyti ir prižiūrėti tvarkos“, kuriuo nustatyta, kad „valstybiniai automobilių keliai taisomi ir prižiūrimi iš įmonių, turinčių juridinio bei fizinio asmens teises, lėšų ir transporto priemonių savininkų rinkliavos“.
1991 m. spalio 8 d. Seimas priėmė Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymą, kurio 6 straipsnyje nustatyta, kad už naudojimąsi automobilių keliais fiziniai ir juridiniai asmenys moka Vyriausybės nustatyto dydžio rinkliavas. Suinteresuoto asmens atstovai teigia, kad įgyvendindama šias įstatymo nuostatas Vyriausybė 1992 m. sausio 8 d. priėmė nutarimą Nr. 10 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 17 d. nutarimo Nr. 280 dalinio pakeitimo“, o 1993 m. vasario 23 d. – nutarimą Nr. 99 „Dėl atskaitymų valstybiniams keliams tiesti, taisyti ir prižiūrėti“. Todėl J. Žukauskienė ir J. Puluikis mano, kad ginčijamas Vyriausybės nutarimas neprieštaravo Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui bei 127 straipsnio 3 daliai.
Suinteresuoto asmens atstovai taip pat pažymi, kad 1995 m. sausio 24 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos Kelių fondo įstatymas. Vyriausybės 1995 m. birželio 2 d. nutarimu Nr. 778 „Dėl Kelių fondo įstatymo įgyvendinimo“ ginčijamas Vyriausybės 1993 m. vasario 23 d. nutarimas Nr. 99 „Dėl atskaitymų valstybiniams keliams tiesti, taisyti ir prižiūrėti“ buvo pripažintas netekusiu galios. Atsižvelgdami į tai, kad ginčijamas teisės aktas yra panaikintas, ir remdamiesi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalimi, suinteresuoto asmens atstovai prašo pradėtą teiseną nutraukti.
IV
Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovė J. Žukauskienė pateikė papildomą rašytinį paaiškinimą ir Lietuvos automobilių kelių direkcijos generalinio direktoriaus V. Puodžiuko raštą, kurie buvo pridėti prie bylos.
Konstitucinio Teismo posėdyje J. Žukauskienė iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
1. Vyriausybė 1993 m. vasario 23 d. priėmė nutarimą Nr. 99 „Dėl atskaitymų valstybiniams keliams tiesti, taisyti ir prižiūrėti“.
Pareiškėjas prašo ištirti, ar Vyriausybės 1993 m. vasario 23 d. nutarimas Nr. 99 „Dėl atskaitymų valstybiniams keliams tiesti, taisyti ir prižiūrėti“ neprieštarauja Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui. Pareiškėjas teigia, jog Konstitucijos 67 straipsnio 15 punkte įtvirtinta, kad valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus nustato Seimas, tuo tarpu atskaitymai valstybiniams automobilių keliams tiesti, taisyti ir prižiūrėti buvo nustatyti Vyriausybės nutarimu.
2. Vyriausybė 1995 m. birželio 2 d. priėmė nutarimą Nr. 778 „Dėl Lietuvos Respublikos Kelių fondo įstatymo įgyvendinimo“, kuriuo ginčijamas nutarimas buvo pripažintas netekusiu galios.
Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalį ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti. Formuluotė „yra pagrindas <...> pradėtai teisenai nutraukti“ aiškintina kaip nustatanti Konstitucinio Teismo teisę, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes, nutraukti pradėtą teiseną, bet ne kaip nustatanti, jog kiekvienu atveju, kai ginčijamas teisės aktas yra panaikintas, pradėta teisena turi būti nutraukta (Konstitucinio Teismo 2000 m. balandžio 5 d., 2002 m. kovo 4 d., 2002 m. gegužės 10 d. nutarimai).
Pažymėtina, kad pareiškėjui – Kauno miesto apylinkės teismui kreipusis su prašymu ištirti, ar ginčijamas Vyriausybės nutarimas neprieštarauja Konstitucijai, o Konstituciniam Teismui neišsprendus šio klausimo iš esmės, nebūtų pašalintos apylinkės teismui kilusios abejonės, ar ginčijamas Vyriausybės nutarimas neprieštaravo Konstitucijai. Nepašalinus šių abejonių, taikant tokį aktą sprendžiant bylą galėtų būti pažeistos konstitucinės teisės bei laisvės.
II
1. Konstitucijos 67 straipsnio 15 punkte įtvirtinta, jog Seimas „nustato valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus“.
Pažymėtina, jog ši konstitucinė nuostata neatsiejama nuo Konstitucijos 127 straipsnio 3 dalies nuostatos, kad „mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai“. Taigi pagal Konstituciją valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus gali nustatyti tik Seimas ir tik įstatymu.
Valstybiniai mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai yra teisės subjektams nustatyta piniginė prievolė valstybei. Konstitucinis reikalavimas valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus nustatyti tik įstatymu yra svarbi asmens teisių apsaugos garantija. Nustatant mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus įstatymu, jame privalo būti apibrėžti tokie esminiai mokesčio ar kito privalomo mokėjimo elementai kaip mokesčio ar kito privalomo mokėjimo mokėtojas, objektas, dydžiai, išimtys bei lengvatos, mokėjimo terminai.
Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad jei Konstitucijoje yra tiesiogiai nustatyti konkrečios valstybės valdžios institucijos įgaliojimai, nė viena kita institucija negali iš jos šių įgaliojimų perimti, o institucija, kurios įgaliojimai Konstitucijoje nustatyti, negali jų perduoti ar atsisakyti; tokie įgaliojimai negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu. Taigi Seimas savo konstitucinių įgaliojimų nustatyti valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus negali perduoti jokiai kitai institucijai, taip pat ir Vyriausybei. Vyriausybė ar kita institucija negali tokių įgaliojimų prisiimti.
2. Vyriausybė 1993 m. vasario 23 d. priėmė nutarimą Nr. 99 „Dėl atskaitymų valstybiniams automobilių keliams tiesti, taisyti ir prižiūrėti“, kuriuo nustatė atskaitymus nuo gaunamų įplaukų (apyvartos apimties) ir jų dydžius. Atskaitymai buvo skirti valstybiniams automobilių keliams tiesti, taisyti ir prižiūrėti. Juridinių ar fizinių asmenų teises turinčios įmonės, taip pat bankai šiuos atskaitymus turėjo pervesti į specialiąsias automobilių kelių sąskaitas. Taip pat buvo nustatyti atskaitymų iš įplaukų, gaunamų realizavus benziną ir dyzelinius degalus, dydžiai. Nustatyti atskaitymų apskaičiavimo tvarką buvo pavesta Susisiekimo ministerijai, suderinus su Finansų ministerija.
3. Pažymėtina, kad ginčijamu Vyriausybės nutarimu buvo nustatyta piniginė prievolė valstybei – atskaitymai valstybinių automobilių kelių tiesimui, taisymui ir priežiūrai; buvo nurodyti subjektai, turintys mokėti šiuos atskaitymus, nustatyti atskaitymų objektas ir dydžiai.
Taigi ginčijamu Vyriausybės nutarimu nustatyti „atskaitymai valstybiniams automobilių keliams tiesti, taisyti ir prižiūrėti“ – tai privalomi mokėjimai Konstitucijos 67 straipsnio 15 punkto prasme. Pagal Konstituciją tokie privalomi mokėjimai bei jų esminiai elementai turėjo būti nustatyti tik Seimo priimtu įstatymu.
4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Vyriausybės 1993 m. vasario 23 d. nutarimas Nr. 99 „Dėl atskaitymų valstybiniams automobilių keliams tiesti, taisyti ir prižiūrėti“ prieštaravo Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55 ir 56 straipsniais,
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. vasario 23 d. nutarimas Nr. 99 „Dėl atskaitymų valstybiniams automobilių keliams tiesti, taisyti ir prižiūrėti“ prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius
Egidijus Jarašiūnas
Egidijus Kūris
Kęstutis Lapinskas
Zenonas Namavičius
Augustinas Normantas
Jonas Prapiestis
Vytautas Sinkevičius
Stasys Stačiokas