KONVENCIJA, nustatanti valstybę, atsakingą už vienoje iš Europos Bendrijų valstybių narių paduotų prieglobsčio prašymų nagrinėjimą

(97/C 254/01)

JO DIDENYBĖ BELGŲ KARALIUS,

JOS DIDENYBĖ DANIJOS KARALIENĖ,

VOKIETIJOS FEDERACINĖS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS,

GRAIKIJOS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS,

JO DIDENYBĖ ISPANIJOS KARALIUS,

PRANCŪZIJOS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS,

AIRIJOS PREZIDENTAS,

ITALIJOS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS,

JO PRAKILNYBĖ LIUKSEMBURGO DIDYSIS HERCOGAS,

JOS DIDENYBĖ NYDERLANDŲ KARALIENĖ,

PORTUGALIJOS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS,

JOS DIDENYBĖ JUNGTINĖS DIDŽIOSIOS BRITANIJOS IR ŠIAURĖS AIRIJOS KARALYSTĖS KARALIENĖ,

ATSIŽVELGDAMI į 1989 m. gruodžio 8–9 d. Strasbūre posėdžiavusios Europos Vadovų Tarybos nustatytą tikslą suderinti prieglobsčio politiką,

PASIRYŽĘ, laikantis savo bendros humanitarinės tradicijos, garantuoti pabėgėliams deramą apsaugą pagal 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos su pataisomis, padarytomis 1967 m. sausio 31 d. Niujorko protokolu dėl pabėgėlių statuso (toliau – „Ženevos konvencija“ ir „Niujorko protokolas“ atitinkamai), nuostatas;

ATSIŽVELGDAMI į bendrą tikslą sukurti vidaus sienų neturinčią erdvę, kurioje konkrečiai pagal Europos ekonominės bendrijos steigimo sutarties su pataisomis, padarytomis Suvestiniu Europos aktu, nuostatas yra užtikrinamas laisvas asmenų judėjimas;

SUVOKDAMI, jog siekiant šio tikslo reikia imtis priemonių, kad būtų išvengta situacijų, susidarančių dėl to, kad prieglobsčio prašytojai pernelyg ilgai paliekami nežinioje dėl galimos savo prašymų nagrinėjimo baigties, ir suinteresuoti visiems prieglobsčio prašytojams garantuoti, jog jų prašymai bus vienos iš valstybių narių išnagrinėti, bei užtikrinti, kad prieglobsčio prašytojai nebus be paliovos siuntinėjami iš vienos valstybės narės į kitą, nei vienai iš šių valstybių nepripažįstant esančia kompetentinga nagrinėti prieglobsčio prašymą;

SIEKDAMI tęsti dialogą su Jungtinių Tautų Vyriausiuoju pabėgėlių komisaru pirmiau minėtiems tikslams pasiekti;

PASIRYŽĘ įvairiais būdais, įskaitant keitimąsi informacija, glaudžiai bendradarbiauti taikant šią Konvenciją;

NUSPRENDĖ SUDARYTI ŠIĄ KONVENCIJĄ IR ŠIAM TIKSLUI SAVO ĮGALIOTAISIAIS ATSTOVAIS PASKYRĖ:

JO DIDENYBĖ BELGŲ KARALIUS –

Ministro pirmininko pavaduotoją, teisingumo, mažų ir vidutinių įmonių bei savarankiškai dirbančių asmenų reikalų ministrą

Melchior WATHELET,

JOS DIDENYBĖ DANIJOS KARALIENĖ –

teisingumo ministrą

Hans ENGELL,

VOKIETIJOS FEDERACINĖS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS –

Vokietijos Federacinės Respublikos ambasadorių Dubline

Dr. Helmut RÜCKRIEGEL,

federalinį vidaus reikalų ministrą

Wolfgang SCHÄUBLE,

GRAIKIJOS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS –

viešosios tvarkos ministrą

Ioannis VASSILIADES,

JO DIDENYBĖ ISPANIJOS KARALIUS –

vidaus reikalų ministrą

José Luis CORCUERA,

PRANCŪZIJOS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS –

vidaus reikalų ministrą

Pierre JOXE,

AIRIJOS PREZIDENTAS –

teisingumo ministrą ir komunikacijų ministrą

Ray BURKE,

ITALIJOS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS –

vidaus reikalų ministrą

Antonio GAVA,

JO PRAKILNYBĖ LIUKSMEBURGO DIDYSIS HERCOGAS –

švietimo ministrą, teisingumo ministrą, valstybės tarnybos ministrą

Marc FISCHBACH,

JOS DIDENYBĖ NYDERLANDŲ KARALIENĖ –

teisingumo ministrą

Ernst Maurits Henricus HIRSCH BALLIN,

PORTUGALIJOS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS –

vidaus reikalų ministrą

Manuel PEREIRA,

JOS DIDENYBĖ JUNGTINĖS DIDŽIOSIOS BRITANIJOS IR ŠIAURĖS AIRIJOS KARALYSTĖS KARALIENĖ -

vidaus reikalų departamento valstybės sekretorių (vidaus reikalų sekretorių)

David WADDINGTON

Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės ambasadorių Dubline

serą Nicholas Maxted FENN, KCMG,

KURIE, apsikeitę tinkamai įformintais ir patvirtintais įgaliojamaisiais raštais,

SUSITARĖ:

1 straipsnis

1. Šioje Konvencijoje:

a) „užsienietis“ – tai kiekvienas asmuo, nesantis kurios nors valstybės narės piliečiu;

b) „prieglobsčio prašymas“ – prašymas, kuriuo užsienietis siekia valstybės narės apsaugos pagal Ženevos konvenciją, reikšdamas teisę į pabėgėlio statusą, apibūdintą Ženevos konvencijos su pataisomis, padarytomis Niujorko protokolu, 1 straipsnyje;

c) „prieglobsčio prašytojas“ – tai užsienietis, padavęs prieglobsčio prašymą, dėl kurio dar nepriimtas galutinis sprendimas;

d) „prieglobsčio prašymo nagrinėjimas“ – tai visos nagrinėjimo priemonės, kompetentingų institucijų priimti sprendimai ar nutarimai dėl prieglobsčio prašymo, išskyrus procedūras, skirtas nustatyti valstybę, atsakingą už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą laikantis šios Konvencijos;

e) „leidimas gyventi“ – kiekvienas valstybės narės valdžios institucijų išduotas leidimas, leidžiantis užsieniečiui būti jos teritorijoje, išskyrus prašymo išduoti leidimą gyventi arba suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu išduotas vizas ir „leidimus pasilikti šalyje“;

f) „atvykimo viza“ – tai valstybės narės leidimas ar sprendimas leisti užsieniečiui atvykti į savo teritoriją, jei tenkinamos kitos atvykimo sąlygos;

g) „tranzitinė viza“ – tai valstybės narės leidimas ar sprendimas leisti užsieniečiui vykti tranzitu per savo teritoriją arba per jūrų ar oro uosto tranzito zoną, jei tenkinamos kitos tranzito sąlygos.

2. Vizos pobūdis įvertinamas atsižvelgiant į šio straipsnio 1 dalies f ir g punktuose nustatytus apibrėžimus.

2 straipsnis

Valstybės narės dar kartą patvirtina savo įsipareigojimus pagal Ženevos konvenciją su pataisomis, padarytomis Niujorko protokolu, be jokio šių dokumentų taikymo srities geografinio apribojimo ir savo pasiryžimą bendradarbiauti su Jungtinių Tautų Vyriausiuoju pabėgėlių komisaru taikant šiuos dokumentus.

3 straipsnis

1. Valstybės narės įsipareigoja išnagrinėti bet kurio užsieniečio prieglobsčio prašymą, pateiktą pasienyje arba valstybės narės teritorijoje.

2. Tą prašymą išnagrinėja viena valstybė narė, kuri nustatoma pagal šioje Konvencijoje apibrėžtus kriterijus. 4–8 straipsniuose nustatyti kriterijai taikomi tokia tvarka, kokia jie pateikiami.

3. Tą prašymą ta valstybė išnagrinėja pagal savo vidaus įstatymus ir savo tarptautinius įsipareigojimus.

4. Kiekviena valstybė narė turi teisę išnagrinėti užsieniečio jai pateiktą prieglobsčio prašymą net ir tais atvejais, kai toks nagrinėjimas nėra jos pareiga pagal šioje Konvencijoje apibrėžtus kriterijus, jei prieglobsčio prašytojas dėl to sutinka.

Tokiu atveju valstybė narė, atsakinga pagal pirmiau minėtus kriterijus, yra atleidžiama nuo jos pareigų, kurios yra perduodamos valstybei narei, pareiškusiai norą išnagrinėti tą prašymą. Pastaroji valstybė informuoja valstybę narę, atsakingą pagal minėtus kriterijus, jei prašymas jai buvo perduotas.

5. Kiekviena valstybė narė išlaiko teisę, vadovaudamasi savo vidaus įstatymais, išsiųsti prieglobsčio prašytoją į trečiąją valstybę, laikydamasi Ženevos konvencijos su pataisomis, padarytomis Niujorko protokolu, nuostatų.

6. Valstybės narės, atsakingos už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo procesas pagal šią Konvenciją prasideda tuojau, kai tik prieglobsčio prašymas pirmą kartą paduodamas kuriai nors valstybei narei.

7. Prieglobsčio prašytoją, kuris yra kitoje valstybėje narėje ir ten paduoda prieglobsčio prašymą, atsiėmęs savo prašymą atsakingos valstybės nustatymo proceso metu, valstybė narė, kuriai tas prieglobsčio prašymas buvo paduotas, 13 straipsnyje nustatytomis sąlygomis atsiima, kad užbaigtų valstybės, atsakingos už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo procesą.

Ši pareiga netaikoma, jei prieglobsčio prašytojas nuo to laiko buvo išvykęs iš valstybės narės teritorijoje ne mažiau kaip tris mėnesius arba gavęs kurios nors valstybės narės daugiau kaip tris mėnesius galiojantį leidimą gyventi.

4 straipsnis

Jei prieglobsčio prašytojas turi šeimos narį, kuris pagal Ženevos konvenciją su pataisomis, padarytomis Niujorko protokolu, kurioje nors valstybėje narėje yra pripažintas turinčiu pabėgėlio statusą ir ten legaliai gyvena, ta valstybė yra atsakinga už prašymo nagrinėjimą, jei atitinkami asmenys to nori.

Minėtu šeimos nariu gali būti laikomas tik prieglobsčio prašytojo sutuoktinis arba jo ar jos nesusituokęs aštuoniolikos metų neturintis vaikas, arba jo ar jos tėvas ar motina tais atvejais, kai pats prieglobsčio prašytojas yra nesusituokęs aštuoniolikos metų neturintis vaikas.

5 straipsnis

1. Jei prieglobsčio prašytojas turi galiojantį leidimą gyventi, už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą yra atsakinga valstybė narė, išdavusi tą leidimą.

2. Jei prieglobsčio prašytojas turi galiojančią vizą, už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą yra atsakinga valstybė narė, išdavusi tą vizą, išskyrus šias situacijas:

a) jei viza buvo išduota remiantis kitos valstybės narės raštišku leidimu, ta valstybė ir yra atsakinga už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą. Tais atvejais, kai kuri nors valstybė narė pirmiausia konsultuojasi su kitos valstybės narės centrine įstaiga, be kita ko, saugumo sumetimais, pastarosios sutikimas pagal šią nuostatą nėra laikomas raštišku leidimu.

b) jei prieglobsčio prašytojas turi tranzitinę vizą ir paduoda prašymą kitoje valstybėje narėje, kurioje jam netaikomas vizos reikalavimas, ta valstybė yra atsakinga už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą.

c) jei prieglobsčio prašytojas turi tranzitinę vizą ir paduoda prašymą valstybėje narėje, kuri jam ar jai išdavė tą vizą ir kuri yra gavusi paskirties valstybės narės diplomatinių ar konsulinių institucijų raštišką patvirtinimą, kad užsienietis, iš kurio nereikalaujama vizos, atitinka atvykimo į tą valstybę sąlygas, pastaroji valstybė yra atsakinga už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą.

3. Jei prieglobsčio prašytojas turi daugiau kaip vieną galiojantį leidimą gyventi ar skirtingų valstybių narių išduotas vizas, atsakomybę už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą valstybės narės prisiima šia tvarka:

a) leidimą gyventi išdavusi valstybė, suteikusi teisę gyventi ilgiausiam laikotarpiui, arba tais atvejais, kai visų leidimų galiojimo laikotarpiai yra vienodi, valstybė, išdavusi leidimą gyventi, kurio galiojimas laikas baigiasi paskiausiai;

b) valstybė, išdavusi vizą, kurios galiojimo laikas baigiasi paskiausiai, tais atvejais, kai įvairios vizos yra tos pačios rūšies;

c) jei vizos yra skirtingų rūšių, valstybė, išdavusi ilgiausią galiojimo laiką turinčią vizą, arba tais atvejais, kai galiojimo laikotarpiai yra vienodi, valstybė, išdavusi vizą, kurios galiojimo laikas baigiasi paskiausiai. Ši nuostata netaikoma tais atvejais, kai prašytojas turi vieną ar daugiau tranzitinių vizų, išduotų pateikus atvykimo vizą į kitą valstybę narę. Tuo atveju yra atsakinga pastaroji valstybė narė.

4. Jei prieglobsčio prašytojas turi tik vieną ar daugiau leidimų gyventi, kurių galiojimo laikas pasibaigęs mažiau kaip prieš dvejus metus, arba vieną ar daugiau vizų, kurių galiojimo laikas pasibaigęs mažiau kaip prieš šešis mėnesius ir kurios leido jam ar jai faktiškai atvykti į valstybės narės teritoriją, šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalių nuostatos taikomos tol, kol užsienietis nėra išvykęs iš tų valstybių narių teritorijos.

Jei prieglobsčio prašytojas turi vieną ar daugiau leidimų gyventi, kurių galiojimo laikas pasibaigęs daugiau kaip prieš dvejus metus, arba vieną ar daugiau vizų, kurių galiojimo laikas pasibaigęs daugiau kaip prieš šešis mėnesius ir kurios leido jam ar jai atvykti į valstybės narės teritoriją, ir jei užsienietis nėra išvykęs iš Bendrijos teritorijos, atsakinga yra valstybė narė, kurioje tas prašymas yra paduotas.

6 straipsnis

Kai galima įrodyti, kad prieglobsčio prašytojas neteisėtai kirto valstybės narės sieną sausuma, jūra ar oru atvykdamas iš Europos Bendrijoms nepriklausančios valstybės, už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą yra atsakinga ta valstybė narė, į kurią jis taip atvyko.

Tačiau ta valstybė nustoja būti atsakinga, jei įrodoma, kad valstybėje narėje, kurioje prieglobsčio prašymas buvo paduotas, prašytojas yra gyvenęs ne mažiau kaip šešis mėnesius prieš jam paduodant prieglobsčio prašymą. Tuo atveju už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą yra atsakinga pastaroji valstybė narė.

7 straipsnis

1. Atsakomybė už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą priklauso valstybei narei, atsakingai už užsieniečio atvykimo į valstybių narių teritoriją kontrolę, išskyrus tuos atvejus, kai teisėtai atvykęs į valstybę narę, kurioje iš jo ar jos nereikalaujama vizos, užsienietis paduoda prieglobsčio prašymą kitoje valstybėje narėje, kurioje taip pat iš jo ar jos nereikalaujama turėti įvažiavimo vizos. Šiuo atveju už prieglobsčio prašymo išnagrinėjimą yra atsakinga pastaroji valstybė narė.

2. Kol įsigalios valstybių narių susitarimas dėl išorinių sienų kirtimo tvarkos, valstybė narė, leidžianti tranzitą be vizos per savo oro uostų tranzito zoną, nėra laikoma atsakinga už keleivių, neišvykstančių iš tranzito zonos, atvykimo kontrolę.

3. Tais atvejais, kai vykstant tranzitu prieglobsčio prašymas paduodamas valstybės narės oro uoste, už nagrinėjimą yra atsakinga ta valstybė.

8 straipsnis

Jei remiantis kitais šioje Konvencijoje išvardytais kriterijais negalima nustatyti jokios už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą atsakingos valstybės narės, už jo nagrinėjimą yra atsakinga pirmoji valstybė narė, kuriai paduodamas prieglobsčio prašymas.

9 straipsnis

Kiekviena valstybė narė, net ir nebūdama atsakinga pagal šioje Konvencijoje nustatytus kriterijus, gali dėl humanitarinio pobūdžio priežasčių, ypač remdamasi šeimos ar kultūriniais pagrindais, nagrinėti prieglobsčio prašymą kitai valstybei narei paprašius, jeigu prašytojas taip nori.

Jei prašoma valstybė narė patenkina šį prašymą, jai pereina atsakomybė už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą.

10 straipsnis

1. Valstybė narė, pagal šioje Konvencijoje nustatytus kriterijus atsakinga už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, įpareigojama:

a) 11 straipsnyje nustatytomis sąlygomis perimti atsakomybę užprašytoją, padavusį prieglobsčio prašymą kitoje valstybėje narėje,

b) užbaigti prieglobsčio prašymo nagrinėjimą,

c) 13 straipsnyje nustatytomis sąlygomis vėl įsileisti ar atsiimti prašytoją, kurio prašymas yra nagrinėjamas ir kuris yra neteisėtai kitoje valstybėje narėje,

d) 13 straipsnyje nustatytomis sąlygomis atsiimti prašytoją, kuris atsisakė prašymo nagrinėjimo ir padavė prašymą kitoje valstybėje narėje,

e) 13 straipsnyje nustatytomis sąlygomis atsiimti užsienietį, kurio prašymas yra atmestas ir kuris neteisėtai yra kitoje valstybėje narėje.

2. Jei valstybė narė išduoda prašytojui daugiau kaip tris mėnesius galiojantį leidimą gyventi, šio straipsnio 1 dalies a-e punktuose nurodytos pareigos pereina tai valstybei narei.

3. Šio straipsnio 1 dalies a–d punktuose nurodytos pareigos nustoja būti taikomos, jei atitinkamas užsienietis ne mažiau kaip tris mėnesius yra išvykęs iš valstybių narių teritorijos.

4. Šio straipsnio 1 dalies d–e punktuose nurodytos pareigos nustoja būti taikomos, jei valstybė, atsakinga už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, užsieniečiui atsisakius prašymo nagrinėjimo ar jį atmetus, imasi reikiamų priemonių ir jas įvykdo, kad užsienietis sugrįžtų į savo kilmės šalį arba kitą šalį, į kurią jis gali teisėtai atvykti.

11 straipsnis

1. Jei valstybė narė, kuriai buvo paduotas prieglobsčio prašymas, mano, kad už to prašymo nagrinėjimą yra atsakinga kita valstybė narė, ji gali kuo skubiau ir visais atvejais ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo tos dienos, kai tas prašymas buvo paduotas, kreiptis į kitą valstybę narę, kad ji perimtų atsakomybę užprašytoją.

Jei reikalavimas perimti atsakomybę nepateikiamas per šešis mėnesius, atsakomybė už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą tenka valstybei, kurioje tas prašymas buvo paduotas.

2. Reikalavime perimti atsakomybę pateikiama nurodymų, leidžiančių tos kitos valstybės valdžios institucijoms nustatyti, ar ji yra atsakinga remiantis šioje Konvencijoje nustatytais kriterijais.

3. Pagal tuos kriterijus atsakinga valstybė nustatoma remiantis padėtimi, susidariusia tuomet, kai prieglobsčio prašytojas pirmą kartą padavė prašymą kuriai nors valstybei narei.

4. Valstybė narė paskelbia sprendimą dėl to reikalavimo per tris mėnesius nuo reikalavimo gavimo. Sprendimo nepriėmimas per šį laikotarpį yra tolygus reikalavimo pripažinimui.

5. Prieglobsčio prašytojo perdavimas iš valstybės narės, kurioje buvo paduotas prašymas, atsakingai valstybei narei turi įvykti ne vėliau kaip praėjus mėnesiui nuo reikalavimo perimti atsakomybę patenkinimo arba mėnesiui nuo procedūrų, inicijuotų užsieniečio, ginčijančio sprendimą dėl perdavimo, pabaigos, jei dėl tokių procedūrų sprendimo vykdymas yra sustabdomas.

6. Priemonės, kurių imamasi remiantis 18 straipsniu, gali vėliau išsamiau nustatyti atsakomybės už prašytojus perėmimo procesą.

12 straipsnis

Tais atvejais, kai prieglobsčio prašymą valstybės narės kompetentingoms institucijoms paduoda prašytojas, kuris yra kitos valstybės narės teritorijoje, valstybę narę, atsakingą už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustato valstybė narė, kurios teritorijoje yra prašytojas. Prašymą gavusi valstybė narė nedelsdama informuoja pastarąją valstybę narę ir valstybė narė, gavusi prašymą, taikant šią Konvenciją, yra laikoma valstybe nare, kuriai buvo paduotas prieglobsčio prašymas.

13 straipsnis

1. Prieglobsčio prašytojas atsiimamas 3 straipsnio 7 dalyje ir 10 straipsnyje nustatytais atvejais tokia tvarka:

a) reikalavime atsiimti prašytoją turi būti nurodymų, leidžiančių valstybei, kuriai tas reikalavimas pateikiamas, nustatyti, kad ji yra atsakinga pagal 3 straipsnio 7 dalį ir 10 straipsnį;

b) valstybė, į kurią kreipiamasi atsiimti prašytoją, atsako į reikalavimą per aštuonias dienas nuo reikalavimo perdavimo jai. Jei ji pripažįsta savo atsakomybę, ji atsiima prašytoją kuo greičiau, bet ne vėliau kaip praėjus mėnesiui nuo tos dienos, kai ji sutinka tai padaryti.

2. Priemonės, kurių imamasi remiantis 18 straipsniu, gali vėliau išsamiau nustatyti prašytojo atsiėmimo tvarką.

14 straipsnis

1. Valstybės narės tarpusavyje keičiasi:

- nacionalinėmis įstatymų leidybos ar reguliavimo priemonėmis ar praktika, taikoma prieglobsčio teikimo srityje,

- statistiniais duomenimis apie kas mėnesį atvykstančius prieglobsčio prašytojus ir jų pasiskirstymą pagal pilietybę. Tokia informacija kas ketvirtį siunčiama per Europos Bendrijų Tarybos generalinį sekretoriatą, kuris pasirūpina, kad ji būtų išplatinta valstybėms narėms, Europos Bendrijų Komisijai ir Jungtinių Tautų Vyriausiajam pabėgėlių komisarui.

2. Valstybės narės gali tarpusavyje keistis:

- bendro pobūdžio informacija apie naujas prieglobsčio prašymų tendencijas,

- bendro pobūdžio informacija apie padėtį prieglobsčio prašytojų kilmės ar išvykimo šalyse.

3. Jei valstybė narė, teikianti šio straipsnio 2 dalyje nurodytą informaciją, nori, kad ji būtų laikoma konfidencialia, kitos valstybės narės laikosi šio prašymo.

15 straipsnis

1. Kiekviena valstybė narė praneša kitai to prašančiai valstybei narei tokią informaciją, kuri atskirais atvejais yra būtina siekiant:

- nustatyti valstybę narę, atsakingą už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą;

- išnagrinėti prieglobsčio prašymą,

- įvykdyti bet kurią pagal šią Konvenciją atsirandančią pareigą.

2. Ši informacija gali apimti tik:

- prašytojo asmens ir atitinkamais atvejais jo šeimos narių duomenis (vardas ir pavardė ir atitinkamais atvejais buvusi pavardė; pravardės ir slapyvardžiai; esama ir buvusi pilietybė; gimimo data ir vieta),

- tapatybės ir kelionės dokumentus (nuorodos, galiojimas, išdavimo data, išdavusi institucija, išdavimo vieta ir kt.),

- kitą informaciją, reikalingą prašytojo tapatybei nustatyti,

- gyvenamąsias vietas ir kelionės maršrutus,

- valstybės narės išduotus leidimus gyventi ar vizas,

- vietą, kurioje buvo paduotas prašymas,

- bet kurio ankstesnio prieglobsčio prašymo datą, dabartinio prašymo padavimo datą, nagrinėjimo stadiją ir sprendimą, jei jis priimtas.

3. Be to, viena valstybė narė gali prašyti kitos valstybės narės leisti sužinoti, kuo prieglobsčio prašytojas motyvuoja savo prašymą ir atitinkamais atvejais dėl prašytojo priimto sprendimo motyvus. Valstybė narė, iš kurios prašoma informacijos, gali pati spręsti, ar ją teikti ar ne. Visais atvejais prašoma informacija perduodama prieglobsčio prašytojo sutikimu.

4. Šis keitimasis informacija vyksta valstybės narės prašymu ir gali vykti tik tarp valdžios institucijų, apie kurių paskyrimą kiekviena valstybė narė yra pranešusi pagal 18 straipsnį nustatytam komitetui.

5. Informacija, kuria buvo pasikeista, gali būti naudojama tik šio straipsnio 1 dalyje nustatytiems tikslams. Kiekvienoje valstybėje narėje tokia informacija gali būti perduota tik valdžios institucijoms ir teismams, kuriems yra pavesta:

- nustatyti valstybę narę, atsakingą už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą,

- nagrinėti prieglobsčio prašymą,

- vykdyti bet kurią pagal šią Konvenciją atsirandančią pareigą.

6. Informaciją siunčianti valstybė narė užtikrina, kad ji būtų tiksli ir naujausia.

Jei pasirodo, kad ši valstybė narė pateikė informaciją, kuri yra netiksli arba kuri neturėjo būti siunčiama, gaunančioji valstybė narė nedelsdama apie tai praneša. Jos turi ištaisyti tokią informaciją arba ją panaikinti.

7. Prieglobsčio prašytojas turi teisę prašyti gauti informaciją, kuria dėl jo ar jos keičiamasi, tol, kol ji saugoma.

Jei jis ar ji nustato, kad tokia informacija yra netiksli arba kad ji neturėtų būti siunčiama, jis ar ji turi teisę reikalauti, kad ji būtų ištaisyta arba panaikinta. Šia teise naudojamasi laikantis šio straipsnio 6 dalyje nustatytų sąlygų.

8. Kiekvienoje atitinkamoje valstybėje narėje informacijos, kuria keičiamasi, siuntimas ir gavimas yra registruojamas.

9. Tokia informacija saugoma ne ilgiau negu būtina tikslams, kuriems ja buvo keičiamasi. Būtinumą ją saugoti atitinkamu laiku nagrinėja atitinkama valstybė narė.

10. Visais atvejais taip perduotai informacijai taikoma bent tokia pati apsauga, kokia yra teikiama panašiai informacijai valstybėje narėje, kuri ją gauna.

11. Jei duomenys nėra apdorojami automatiškai, o tvarkomi kokiu kitu būdu, kiekviena valstybė narė imasi atitinkamų priemonių užtikrinti, kad šio straipsnio laikymasis būtų veiksmingais būdais kontroliuojamas. Jei valstybė narė turi šio straipsnio 12 dalyje minimo tipo priežiūros padalinį, ji gali pavesti jam kontrolės užduotį.

12. Jei viena ar daugiau valstybių narių nori kompiuterizuoti visą šio straipsnio 2 ir 3 dalyse minėtą informaciją ar jos dalį, toks kompiuterizavimas yra galimas tik tuo atveju, jei atitinkamos šalys yra priėmusios tokiam apdorojimui taikomus įstatymus, įgyvendinančius 1981 m. sausio 28 d. Strasbūro Konvencijos dėl asmenų apsaugos ryšium su asmens duomenų automatizuotu tvarkymu principus ir jei jos atitinkamam nacionaliniam padaliniui yra patikėjusios nepriklausomą duomenų, perduodamų vadovaujantis šia Konvencija, apdorojimo ir naudojimo priežiūrą.

16 straipsnis

1. Kad būtų šalinami šios Konvencijos taikymo sunkumai, kiekviena valstybė narė gali 18 straipsnyje nurodytam komitetui teikti pasiūlymus dėl jos keitimo.

2. Jei reikėtų keisti ar taisyti šią Konvenciją siekiant Europos ekonominės bendrijos steigimo sutarties 8a straipsnyje nustatytų tikslų, tą siekimą pirmiausia siejant su suderintos prieglobsčio ir bendros vizų politikos nustatymu, Europos Bendrijų Tarybai pirmininkaujanti valstybė narė organizuoja 18 straipsnyje nurodyto komiteto posėdį.

3. 18 straipsnyje nurodytas komitetas priima bet kurį šios Konvencijos pakeitimą ar jos pataisą. Jie įsigalioja pagal 22 straipsnio nuostatas.

17 straipsnis

1. Jei dėl didesnio aplinkybių pasikeitimo sudarius šią Konvenciją kuriai nors valstybei narei iškyla didesnių sunkumų, ta valstybė narė gali perduoti šią problemą 18 straipsnyje nurodytam komitetui, kad šis rekomenduotų valstybei narei priemones padėčiai ištaisyti arba priimtų reikalingus šios Konvencijos pakeitimus ar pataisas, kurios įsigalioja kaip nustatyta 16 straipsnio 3 dalyje.

2. Jei, praėjus šešiems mėnesiams, šio straipsnio 1 dalyje nurodyta padėtis išlieka, komitetas, spręsdamas pagal 18 straipsnio 2 dalį, gali leisti to pasikeitimo paveiktai valstybei narei laikinai sustabdyti šios Konvencijos nuostatų taikymą, stengiantis, kad toks leidžiamas sustabdymas netrukdytų siekti Europos ekonominės bendrijos steigimo sutarties 8a straipsnyje minėtų tikslų arba neprieštarautų kitiems valstybių narių tarptautiniams įsipareigojimams.

3. Laikino sustabdymo laikotarpiu komitetas tęsia diskusijas siekdamas pataisyti šios Konvencijos nuostatas, jeigu jis dar nėra pasiekęs sutarimo.

18 straipsnis

1. Įsteigiamas komitetas, kurį sudaro po vieną kiekvienos valstybės narės vyriausybės atstovą.

Komitetui pirmininkauja Europos Bendrijų Tarybai pirmininkaujanti valstybė narė.

Europos Bendrijų Komisija gali dalyvauti komiteto ir šio straipsnio 4 dalyje nurodytų darbo grupių diskusijose.

2. Komitetas vienos ar daugiau valstybių narių prašymu nagrinėja kiekvieną bendro pobūdžio klausimą, susijusį su šios Konvencijos taikymu ar aiškinimu.

Komitetas nustato 11 straipsnio 6 dalyje ir 13 straipsnio 2 dalyje nurodytas priemones bei duoda 17 straipsnio 2 dalyje nurodytą leidimą.

Komitetas priima sprendimus dėl Konvencijos taisymo ar dalinio pakeitimo pagal 16 ir 17 straipsnius.

3. Komitetas savo sprendimus priima vienbalsiai, išskyrus atvejus, kai jis sprendžia vadovaudamasis 17 straipsnio 2 dalimi ir savo sprendimus priima dviejų trečdalių savo narių balsų dauguma.

4. Komitetas nustato savo darbo tvarkos taisykles ir gali sudaryti darbo grupes.

Sekretoriatą komitetui ir darbo grupėms parūpina Europos Bendrijų Tarybos generalinis sekretoriatas.

19 straipsnis

Dėl Danijos Karalystės, šios Konvencijos nuostatos netaikomos Farerų saloms ir Grenlandijai, jeigu Danijos Karalystė pareiškimu nepareiškia priešingai. Toks pareiškimas gali būti daromas bet kada perduodant jį Airijos vyriausybei, kuri apie tai praneša kitų valstybių narių vyriausybėms.

Dėl Prancūzijos Respublikos, šios Konvencijos nuostatos taikomos tik Prancūzijos Respublikos europinei teritorijai.

Dėl Nyderlandų Karalystės, šios Konvencijos nuostatos taikomos tik Nyderlandų Karalystės teritorijai Europoje.

Dėl Jungtinės Karalystės, šios Konvencijos nuostatos taikomos tik Jungtinei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystei. Jos netaikomos europinėms teritorijoms, už kurių santykius su užsieniu yra atsakinga Jungtinė Karalystė, jeigu Jungtinė Karalystė deklaracija nepareiškia priešingai. Tokia deklaracija gali būti daroma bet kada perduodant ją Airijos vyriausybei, kuri apie tai praneša kitų valstybių narių vyriausybėms.

20 straipsnis

Šiai Konvencijai netaikomos jokios išlygos.

21 straipsnis

1. Prie šios Konvencijos gali prisijungti bet kuri valstybė, kuri tampa Europos Bendrijų nare. Prisijungimo dokumentai deponuojami Airijos vyriausybei.

2. Kiekvienai prie jos prisijungusiai valstybei ji įsigalioja trečio mėnesio nuo prisijungimo dokumento deponavimo pirmą dieną.

22 straipsnis

1. Ši Konvencija ratifikuojama, priimama arba patvirtinama. Ratifikavimo, priėmimo arba patvirtinimo dokumentai deponuojami Airijos vyriausybei.

2. Apie ratifikavimo, priėmimo arba patvirtinimo dokumentų deponavimą Airijos vyriausybė praneša kitų valstybių narių vyriausybėms.

3. Ši Konvencija įsigalioja pirmą trečio mėnesio dieną po to, kai ją pasirašiusi paskutinė valstybė deponuoja savo ratifikavimo, priėmimo arba patvirtinimo dokumentus.

Valstybė, kuriai deponuojami ratifikavimo, priėmimo arba patvirtinimo dokumentai, praneša valstybėms narėms šios Konvencijos įsigaliojimo datą.

Tai patvirtindami, toliau nurodyti įgaliotieji asmenys pasirašė šią Konvenciją.

Priimta tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimtų metų birželio penkioliktą dieną Dubline, vienu egzemplioriumi airių, anglų, danų, graikų, ispanų, italų, olandų, portugalų, prancūzų ir vokiečių kalbomis, tekstai kiekviena kalba yra autentiški ir deponuojami Airijos vyriausybės archyvuose, o ši kiekvienai kitai valstybei narei siunčia patvirtintą kopiją.

______________