LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS IR KIRGIZIJOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS SUSITARIMAS DĖL INVESTICIJŲ SKATINIMO IR APSAUGOS

Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Kirgizijos Respublikos Vyriausybė, toliau – Susitariančiosios Šalys,

norėdamos plėtoti abiejų valstybių ekonominį bendradarbiavimą;

pasiryžusios sukurti ir palaikyti palankias sąlygas vienos Susitariančiosios Šalies investuotojų investicijoms kitos Susitariančiosios Šalies valstybės teritorijoje lygybės ir abipusės naudos pagrindu ir

pripažindamos, kad užsienio investicijų skatinimas ir apsauga prisideda prie privataus verslo plėtros ir abiejų Susitariančiųjų Šalių valstybių ekonominio klestėjimo,

susitarė:

1 straipsnis

Apibrėžtys

Šiame Susitarime:

1. Sąvoka „investicijos“ reiškia bet kokios rūšies turtą, kuriuos vienos Susitariančiosios Šalies investuotojas investuoja kitos Susitariančiosios Šalies valstybės teritorijoje, vadovaudamasis pastarosios Susitariančiosios Šalies (priimančios Susitariančiosios Šalies valstybės) nacionalinės teisės aktais, ir visų pirma, bet ne išimtinai, apima:

a) kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą ir kitas teises, būtent hipotekos reikalavimus, teisę į sulaikytą ir įkeistą turtą, bei panašias teises;

b) akcijas, obligacijas ir kitas dalyvavimo įmonės veikloje formas,

c) piniginius reikalavimus ar reikalavimus atlikti bet kokius kitus ekonominę vertę turinčius veiksmus;

d) intelektinės nuosavybės teises, visų pirma autorių teises, pramoninės nuosavybės teises (būtent teises į patentą, pramoninį dizainą ir modelius, prekių ženklus, juridinių asmenų pavadinimus) ir praktinę patirtį (nepatentuotas praktines žinias);

e) dalykinę reputaciją;

f) bet kokią teisę verstis ekonomine veikla pagal sutartį ir bet kokias licencijas, įskaitant koncesijas žvalgyti, išgauti ir eksploatuoti gamtos išteklius.

Bet koks investicijų formos pakeitimas nekeičia investicijų pobūdžio, jei tik toks pakeitimas atliktas pagal priimančios Susitariančiosios Šalies nacionalinės teisės aktus.

2. Sąvoka „investuotojas“ abiem Susitariančiosioms Šalims reiškia:

a) fizinius asmenis, kurie yra vienos iš Susitariančiųjų Salių piliečiai, ir asmenis be pilietybės, pagal tos Susitariančiosios Šalies nacionalinės teisės aktus nuolat gyvenančius vienos iš Susitariančiųjų Šalių valstybės teritorijoje;

b) juridinius asmenis, įsteigtus ar sukurtus pagal Susitariančiosios Šalies nacionalinės teisės aktus.

3. Sąvoka „pajamos“ reiškia visas iš investavimo gautas lėšas ir, visų pirma, apima pelną, kapitalo padidėjimo pajamas, palūkanas, dividendus, autorinį atlyginimą ir visų rūšių atlyginimus.

4. Sąvoka „teritorija“ abiem Susitariančiosioms Šalims reiškia teritoriją, kurioje kiekviena Susitariančiosios Šalies valstybė įgyvendina savo suverenias teises ar vykdo jurisdikciją pagal savo nacionalinės teisės aktus ir tarptautinę teisę.

5. Sąvoka „nacionalinės teisės aktai“ abiem Susitariančiosioms Šalims reiškia teisės aktus, galiojančius kiekvienos Susitariančiosios Šalies valstybės teritorijoje.

6. LIBOR – Londono bankų suteikiamų trumpalaikių kreditų palūkanų norma.

2 straipsnis

Investicijų skatinimas

1. Viena Susitariančioji Šalis skatina kitos Susitariančiosios Šalies investuotojus investuoti savo valstybės teritorijoje ir pagal savo nacionalinės teisės aktus pripažįsta tokias investicijas.

2. Viena Susitariančioji Šalis kitos Susitariančiosios Šalies prašymu suteikia informaciją apie savo nacionalinės teisės aktų taisykles ar procedūras, susijusias su investicijomis, vadovaudamasi šiuo Susitarimu.

3 straipsnis

Investicijų apsauga ir režimas

1. Vienos Susitariančiosios Šalies investuotojų investicijoms ir pajamoms taikomas teisingas ir lygiavertis režimas, taip pat užtikrinama visiška jų apsauga ir saugumas kitos Susitariančiosios Šalies valstybės teritorijoje. Nė viena Susitariančioji Šalis nepagrįstomis, neapgalvotomis ar diskriminacinėmis priemonėmis netrukdo valdyti, eksploatuoti, naudoti, turėti ir plėtoti tokias investicijas ar disponuoti jomis.

2. Viena Susitariančioji Šalis savo valstybės teritorijoje taiko kitos Susitariančiosios Šalies investuotojų investicijoms ir pajamoms tokį režimą, kokį ji taiko savo investuotojų investicijoms ir pajamoms arba bet kurios trečiosios valstybės investuotojų investicijoms, atsižvelgdamos į tai, kuris režimas yra palankesnis.

3. Viena Susitariančioji Šalis savo valstybės teritorijoje kitos Susitariančiosios Šalies investuotojams jų investicijų valdymo, eksploatavimo, naudojimo, turėjimo, plėtojimo atžvilgiu taiko ne mažiau palankų režimą negu tas, kurį ji taiko savo investuotojams arba bet kurios trečiosios valstybės investuotojams, atsižvelgdama į tai, kuris režimas yra palankesnis investuotojui.

4. Šio Susitarimo nuostatos neturi būti aiškinamos kaip įpareigojančios vieną Susitariančiąją Šalį suteikti naudą kitos Susitariančiosios Šalies investuotojams taikant bet kokį režimą, lengvatas ar privilegijas, taikomas bet kurios trečiosios valstybės investuotojams ar jų investicijoms, remiantis tų Susitariančiųjų Šalių įsipareigojimais, susijusiais su naryste muitų, ekonominėje ar pinigų sąjungoje, bendrojoje rinkoje ar laisvosios prekybos zonoje, ir kylančias iš tos muitų, ekonominės ar pinigų sąjungos, bendrosios rinkos ar laisvosios prekybos zonos tarptautinės sutarties ar tarpusavio susitarimo.

5. Šio straipsnio nuostatos neturi būti aiškinamos kaip įpareigojančios vieną Susitariančiąją Šalį taikyti kitos Susitariančiosios Šalies investuotojams privilegijas, kylančias iš esamos ar būsimos narystės muitų sąjungoje, laisvosios prekybos zonoje ar dalyvavimo regioniniame bendradarbiavime kita forma arba dėl tarptautinių sutarčių dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo.

4 straipsnis

Ekspropriacija

1. Nė viena Susitariančioji Šalis neeksproprijuoja, nenacionalizuoja kitos Susitariančiosios Šalies investuotojų investicijų ir netaiko joms priemonių, sukeliančių panašias pasekmes (toliau – ekspropriacija), išskyrus atvejus, kai:

a) ekspropriacija atliekama visuomenės poreikiams ir vadovaujantis nacionalinės teisės aktais;

b) ekspropriacija atliekama nediskriminaciniu pagrindu;

c) suteikiama neatidėliotina, adekvati ir veiksminga kompensacija.

2. Kompensacija, nurodyta šio straipsnio 1 dalies c punkte, turi atitikti eksproprijuotos investicijos rinkos vertę, buvusią prieš pat ekspropriaciją arba prieš tai, kai apie numatomą ekspropriaciją tapo viešai žinoma, bet ne anksčiau, ir yra išmokama be pagrindo neatidėliojant. Į kompensaciją įskaičiuojamos palūkanos, skaičiuojamos nuo ekspropriacijos datos iki visiško išmokėjimo pagal Londono tarpbankinę palūkanų normą (LIBOR).

3. Investuotojai, nukentėję dėl ekspropriacijos, nepažeidžiant šio Susitarimo 8 straipsnyje nustatytų jų teisių ir vadovaujantis eksproprijuojančios Susitariančiosios Šalies nacionalinės teisės aktais, turi teisę reikalauti, kad tos Susitariančiosios Šalies valstybės teisminė ar kita kompetentinga ir nepriklausoma institucija nedelsdama išnagrinėtų jų bylą ir nustatytų jų investicijų vertę pagal šio straipsnio nuostatas.

5 straipsnis

Nuostolių kompensavimas

1. Vienos Susitariančiosios Šalies investuotojams, kurie patiria nuostolių, susijusių su jų investicijomis, kitos Susitariančiosios Šalies valstybės teritorijoje dėl karo, nepaprastosios padėties, sukilimo, viešosios tvarkos pažeidimo ar kitų panašių įvykių, pastaroji Susitariančioji Šalis taiko ne mažiau palankų režimą negu tas, kuris taikomas jos pačios investuotojams arba bet kurios trečiosios valstybės investuotojams.

2. Nepaisant šio straipsnio 1 dalies, vienos Susitariančiosios Šalies investuotojams, kurie patiria nuostolių kitos Susitariančiosios Šalies valstybės teritorijoje:

a) kitos Susitariančiosios Šalies karinėms pajėgoms ar valstybės institucijoms konfiskavus jų investicijas ar jų dalį arba

b) kitos Susitariančiosios Šalies karinėms pajėgoms ar valstybės institucijoms sunaikinus jų investicijas ar jų dalį, kai tai nebuvo būtina tomis aplinkybėmis, investicijos turi būti atitinkamai grąžintos arba kompensuotos. Bet kuriuo atveju grąžinama ar kompensuojama turi būti nedelsiant, adekvačiai ir veiksmingai.

6 straipsnis

Pervedimai

1. Viena Susitariančioji Šalis garantuoja kitos Susitariančiosios Šalies investuotojams, kad į jos teritoriją ir iš jos teritorijos bus be apribojimų pervedami su investicijomis susiję mokėjimai. Tokie mokėjimai atliekami vadovaujantis Susitariančiųjų Šalių nacionalinės teisės aktais ir visų pirma, bet ne išimtinai, turi apimti:

a) pradinį kapitalą ir papildomą sumą investicijoms palaikyti ar plėtoti;

b) pajamas;

c) pajamas, gautas visiškai ar iš dalies likvidavus investicijas,

d) lėšas, skirtas su investicijomis susijusiam kreditui padengti;

e) kompensacijas pagal 4 ir 5 straipsnių nuostatas;

f) mokėjimus pagal 7 straipsnyje nurodytą garantiją;

g) darbo užmokestį ir kitą atlygį personalui, susijusiam su investicija.

2. Nepažeidžiant Europos Sąjungos priimtų priemonių, pervedimas atliekamas be pagrindo neatidėliojant, valiuta, kuria buvo atliktos pradinės investicijos, ar bet kuria laisvai konvertuojama valiuta, jei tai priimtina investuotojams, pagal taikytiną pervedimo dieną galiojantį valiutos keitimo rinkos kursą.

3. Vadovaudamosi šio straipsnio 1 ir 2 dalimis, Susitariančiosios Šalys taiko pervedimams ne mažiau palankų režimą negu tas, kuris taikomas pervedimams, susijusiems su bet kurios trečiosios valstybės investuotojų investicijomis.

7 straipsnis

Subrogacija

1. Jeigu viena Susitariančioji Šalis ar jos atstovas sumoka savo investuotojams pagal garantiją, kurią ji suteikė dėl investicijos kitos Susitariančiosios Šalies valstybės teritorijoje, pastaroji Susitariančioji Šalis turi pripažinti:

a) pirmosios Susitariančiosios Šalies teises ir reikalavimus pagal nacionalinės teisės aktus ar šį Susitarimą;

b) kad pirmoji Susitariančioji Šalis ar jos paskirtas atstovas dėl subrogacijos įgyja teisę naudotis šio investuotojo teisėmis ir kelti reikalavimus tiek, kiek ir pats investuotojas.

2. Dėl subrogacijos įgytos teisės ar reikalavimai negali viršyti investuotojo pirminių teisių ar reikalavimų.

8 straipsnis

Investicinių ginčų sprendimas

1. Vienos Susitariančiosios Šalies ir kitos Susitariančiosios Šalies investuotojo ginčai, susiję su pastarojo investicijomis Susitariančiosios Šalies valstybės teritorijoje, sprendžiami, jei įmanoma, taikiai. Investuotojas apie kilusį ginčą raštu praneša Susitariančiajai Šaliai, kurios valstybės teritorijoje atliktos investicijos, kartu pateikdamas išsamią informaciją.

2. Jei per šešis (6) mėnesius nuo tos dienos, kai buvo gautas šio straipsnio 1 dalyje nurodytas raštiškas pranešimas, ginčo nepavyksta išspręsti taikiai, investuotojas turi teisę perduoti ginčą nagrinėti šioms instancijoms:

– Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje investuojama, kompetentingam teismui ar trečiųjų teismui (nacionalinėms komercinio arbitražo institucijoms);

– Tarptautiniam investicinių ginčų sprendimo centrui (ICSID), įsteigtam pagal Konvenciją dėl valstybių ir kitų valstybių nacionalinių subjektų investicinių ginčų sprendimo, pateiktą pasirašyti 1965 m. kovo 18 d. Vašingtone, dėl sutaikinimo ir arbitražo pagal ICSID Arbitražo procedūros taisykles, jeigu abi Susitariančiosios Šalys prisijungusios prie šios Konvencijos, arba

– ad hoc arbitražo tribunolui, įsteigtam pagal Jungtinių Tautų Tarptautinės prekybos teisės komisijos (UNCITRAL) arbitražo taisykles, jei kitaip nesusitarė ginčo šalys.

3. Arbitražo sprendimas yra galutinis ir privalomas ginčo šalims. Abi Susitariančiosios Šalys privalo nedelsdamos priimti šiuos sprendimus ir pripažinti juos pagal atitinkamos Susitariančiosios Šalies nacionalinės teisės aktus bei užtikrinti jų veiksmingą įgyvendinimą savo teritorijoje.

4. Susitariančioji Šalis, kuri yra ginčo šalis, negali bet kuriame teismo proceso ar sprendimo vykdymo etape remtis faktu, kad kitos Susitariančiosios Šalies investuotojas gavo arba gaus pagal draudimo sutartį kompensaciją už visą ar dalį patirtos žalos.

9 straipsnis

Ginčų tarp Susitariančiųjų Salių sprendimas

1. Bet koks ginčas tarp Susitariančiųjų Šalių dėl šio Susitarimo aiškinimo ar taikymo, kiek įmanoma, sprendžiamas diplomatiniais kanalais.

2. Jeigu Susitariančiosioms Šalims nepavyksta susitarti per šešis (6) mėnesius nuo ginčo pradžios, viena iš Susitariančiųjų Šalių gali kreiptis į arbitražą.

3. Toks arbitražas kiekvienu konkrečiu atveju sudaromas taip: per du (2) mėnesius nuo dienos, kai viena Susitariančioji Šalis gauna kitos Susitariančiosios Šalies pranešimą apie arbitražą, abi Susitariančiosios Šalys turi paskirti po vieną arbitrą. Šie du arbitrai kartu per du mėnesius išrenka trečiąjį arbitrą, kuris yra trečiosios valstybės pilietis. Trečiasis arbitras, abiem Susitariančiosioms Šalims pritarus, skiriamas arbitražo pirmininku.

4. Jeigu per šio straipsnio 3 dalyje nurodytą laikotarpį arbitražas nebuvo sudarytas ir jei nėra jokio kito susitarimo, bet kuri Susitariančioji Šalis gali prašyti Tarptautinio Teisingumo Teismo pirmininką atlikti reikiamus paskyrimus. Jeigu pirmininkas yra kurios nors Susitariančiosios Šalies valstybės pilietis arba dėl kitų priežasčių negali atlikti savo pareigų, reikiamus paskyrimus atlikti prašoma Tarptautinio Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojo. Jeigu pirmininko pavaduotojas yra kurios nors Susitariančiosios Šalies valstybės pilietis arba dėl kitų priežasčių taip pat negali atlikti savo pareigų, reikiamus paskyrimus atlikti kviečiamas kitas pagal vyresnumą Tarptautinio Teisingumo Teismo narys, kuris nėra Susitariančiųjų Šalių valstybių pilietis.

5. Arbitražas pats nustato savo darbo tvarką. Arbitražo teismas sprendimus priima balsų dauguma. Sprendimai yra galutiniai ir privalomi abiem Susitariančiosioms Šalims.

6. Abi Susitariančiosios Šalys apmoka savo arbitražo nario ir jų atstovavimo arbitražo procese išlaidas; arbitražo teismo pirmininko ir kitas išlaidas abi Susitariančiosios Šalys padengia po lygiai. Tačiau arbitražas gali nuspręsti, kad didesnę išlaidų dalį padengia viena Susitariančioji Šalis, ir toks sprendimas turi būti privalomas abiem Susitariančiosioms Šalims.

10 straipsnis

Didesnio palankumo nuostatos

1. Jeigu vienos Susitariančiosios Šalies nacionalinės teisės aktų nuostatos ar tarptautinės teisės normos kitos Susitariančiosios Šalies investuotojų investicijoms numato palankesnį režimą, nei nustatyta šiame Susitarime, tokios nuostatos turi pirmenybę prieš šio Susitarimo nuostatas tiek, kiek jos yra palankesnės.

2. Viena Susitariančioji Šalis laikosi prisiimtų įsipareigojimų kitos Susitariančiosios Šalies investuotojų investicijų atžvilgiu.

11 straipsnis

Konsultacijos

Susitariančiosios Šalys įgyvendindamos šį Susitarimą rengia konsultacijas.

12 straipsnis

Susitarimo taikymas

1. Šis Susitarimas taikomas visoms investicijoms, atliktoms iki ir po šio Susitarimo įsigaliojimo. Tačiau šis Susitarimas nėra taikomas su investicijomis susijusiems ginčams ir (ar) pretenzijoms, kurie iškilo, buvo išspręsti ir (ar) patenkinti iki šio Susitarimo įsigaliojimo.

2. Šis Susitarimas taip pat nėra taikomas santykiams, susijusiems su žemės įsigijimu, naudojimu, eksploatavimu ar disponavimu ja. Šie klausimai reglamentuojami kiekvienos Susitariančiosios Šalies nacionalinės teisės aktais.

13 straipsnis

Pakeitimai ir papildymai

Šis Susitarimas abipusiu Susitariančiųjų Šalių sutikimu gali būti keičiamas ir pildomas įforminant tai atitinkamais protokolais. Protokolai yra neatskiriama šio Susitarimo dalis. Tokie pakeitimai ir papildymai įsigalioja 14 straipsnyje nustatyta tvarka.

14 straipsnis

Susitarimo įsigaliojimas, galiojimas ir nutraukimas

1. Šis Susitarimas įsigalioja nuo tada, kai gaunamas paskutinis rašytinis pranešimas, kad Susitariančiosios Šalys įvykdė valstybių vidaus procedūras, reikalingas šiam Susitarimui įsigalioti, ir galioja penkiolika (15) metų. Šio Susitarimo galiojimas savaime pratęsiamas tolesniam dešimties metų laikotarpiui, jeigu nė viena Susitariančioji Šalis prieš dvylika (12) mėnesių iki eilinio galiojimo laikotarpio pabaigos raštu nepraneša kitai Susitariančiajai Šaliai apie savo ketinimą nutraukti šį Susitarimą.

2. Investicijoms, atliktoms iki šio Susitarimo nutraukimo, šio Susitarimo nuostatos turi galioti dar dešimt (10) metų nuo tos dienos, kai nutraukiamas šis Susitarimas.

Sudaryta 2008 m. gegužės 15 d. Biškeke dviem egzemplioriais lietuvių, kirgizų ir rusų kalbomis. Visi tekstai turi vienodą teisinę galią.

Kilus nesutarimų dėl šio Susitarimo nuostatų aiškinimo, Susitariančiosios Šalys vadovaujasi tekstu rusų kalba.

LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS VARDU

KIRGIZIJOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS VARDU

_________________