LIETUVOS RESPUBLIKOS

ŽEMĖS MOKESČIO

ĮSTATYMAS

 

 

I. Mokesčio objektas ir mokėtojai

 

1 straipsnis. Mokesčio objektas yra žemė. Pagal naudojimo paskirtį žemė yra skirstoma į:

1) žemės ūkio paskirties;

2) ne žemės ūkio paskirties.

 

2 straipsnis. Žemės mokesčio mokėtojai yra žemės savininkai ir žemės naudotojai (fiziniai ir juridiniai asmenys), Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojantys jiems valstybės valdžios organų suteiktą arba nuosavybės teise turimą žemę.

 

II. Mokesčio tarifai ir jų nustatymo tvarka

 

3 straipsnis. Žemės ūkio paskirties žemė apmokestinama:

1) žemės ūkio naudmenos – pagal šio įstatymo 1 priedėlyje nurodytus bazinius mokesčio tarifus;

2) žemės ūkio naudmenos, esančios karstinio regiono I ir II zonose – pagal šio įstatymo 1 priedėlyje nurodytus bazinius mokesčio tarifus, sumažintus 2 kartus, o šio regiono III ir IV zonose – pagal minimalų tarifą;

3) miškų žemė – pagal 5 kartus, o kita apmokestinama žemė – 10 kartų sumažintus šio įstatymo 1 priedėlyje nurodytus bazinius mokesčio tarifus.

Skardžiai, karstinės duobės, smėlynai ir natūralių vandens telkinių užimta žemė neapmokestinama.

 

4 straipsnis. Ne žemės ūkio paskirties bendras žemės plotas apmokestinamas pagal bazinį mokesčio tarifą – 335 rubliai už 1 hektarą.

Šiam įstatymui įsigaliojus, ne žemės ūkio paskirčiai skirtas (įgytas) buvęs žemės ūkio paskirties bendras žemės plotas pirmuosius trejus kalendorinius metus apmokestinamas pagal šio įstatymo 2 priedėlyje nurodytus bazinius mokesčio tarifus.

 

5 straipsnis. Nustatant minimalius žemės mokesčio tarifus, 3 ir 4 straipsniuose nurodyti baziniai mokesčio tarifai padidinami naudojant tokius koeficientus:

Vilniaus ir Neringos miestuose

2,5

Kauno ir Palangos miestuose

2

kituose Respublikos pavaldumo miestuose ir Trakų mieste

1,7

miestuose, kuriuose gyvena per 30 tūkst.gyventojų

1,5

miestuose, kuriuose gyvena nuo 10 tūkst. iki 30 tūkst. gyventojų

1,3

miestuose, kuriuose gyvena iki 10 tūkst. gyventojų

1,2

miesto tipo gyvenvietėse

1,1

žemės savininkams ir naudotojams, kurių daugiau kaip pusė skirto (įgyto) bendro žemės ploto yra arčiau kaip 10 km nuo Respublikos paldumo miesto ribos 1,2

žemės savininkams ir naudotojams, kurių daugiau kaip pusė skirto (įgyto) bendro žemės ploto yra arčiau kaip 5 km nuo miesto ribos 1,1

Už žemę, skirtą (įgytą) už miesto ir miesto tipo gyvenviečių ribų, mokestis apskaičiuojamas pagal minimalų mokesčio tarifą priemiestinei zonai arba bazinį mokesčio tarifą (išskyrus priemiestinę zoną).

Mieste ir miesto tipo gyvenvietėse konkrečius žemės mokesčio tarifus nustato savivaldybės Taryba, vadovaudamasi Vyriausybės nustatyta tvarka. Mokesčio tarifai negali būti daugiau kaip 40 kartų didesnį už minimalius šios vietovės tarifus.

 

III. Mokesčio lengvatos

 

6 straipsnis. Žemės mokesčiu neapmokestinama:

1) valstybinio rezervo žemė;

2) valstybinio miško fondo žemė;

3) kapinės ir šventoriai;

4) gamtosaugos paskirties, mokymo ir mokslo tikslams skirta žemė;

5) archeologijos, architektūros ir istorijos paminklų teritorija;

6) valstybinių geležinkelių ir valstybinių automobilių transporto žemė;

7) valstybinio vandenų fondo žemė;

8) miestų ir miesto tipo gyvenviečių bendro naudojimo žemė;

9) labdaros organizacijoms ir iš valstybės bei savivaldybių biudžetų finansuojamoms įstaigoms skirta (įgyta) žemė;

10) miškų užimta miestų ir miesto tipo gyvenviečių žemė.

Prie neapmokestinamų nepriskiriamos 1, 2, 4, 5 ir 6 punktuose nurodytose teritorijose esančios sodybinės, asmeninio ūkio ir komercinei veiklai naudojamos valstybinės valdžios organų skirtos žemės.

 

7 straipsnis. Nuo žemės mokesčio atleidžiami žemės savininkai ir naudotojai – pirmos ir antros grupės invalidai bei senatvės pensininkai, kurių šeimos neturi kitų pajamų šaltinių, išskyrus pensijas, stipendijas ir neapmokestinamas fizinių asmenų pajamų mokesčiu pajamas iš žemės ūkio, jeigu jie naudojasi žemės sklypu iki 1 ha kaimo vietovėje ir iki 0,15 ha ne kaimo vietovėje.

 

8 straipsnis. Savivaldybių Tarybos, į kurių biudžetus įskaitomas žemės mokestis, turi teisę sumažinti arba atleisti nuo žemės mokesčio mokėjimo paskirus juridinius ir fizinius asmenis arba jų grupes.

 

IV. Mokesčio mokėjimo tvarka ir kontrolė

 

9 straipsnis. Žemės mokesčio nustatymo pagrindas yra žemės kadastro duomenys, kurie žemės naudotojams pateikiami Vyriausybės nustatyta tvarka.

Juridiniai asmenys pagal Finansų ministerijos nustatytą formą žemės mokestį apskaičiuoja patys ir duomenis kasmet iki vasario 1 dienos pateikia miesto (rajono) valstybinei mokesčių inspekcijai.

Fiziniams asmenims žemės mokestį apskaičiuoja valstybinės mokesčių inspekcijos ir įteikia mokėtojui mokestinį pranešimą iki vasario 1 dienos.

 

10 straipsnis. Nauji žemės naudotojai mokestį moka:

1) jeigu žemė suteikta ar nuosavybės teise įgyta pirmajame pusmetyje – už visus metus;

2) jeigu žemė suteikta ar nuosavybės teise įgyta antrajame pusmetyje – nuo kitų kalendorinių metų.

Tokia pat tvarka taikoma pasikeitus esamų žemės naudotojų sklypų riboms.

 

11 straipsnis. Žemės mokesčio mokėtojai, kuriems apskaičiuotas mokestis per metus yra nedidesnis kaip 500 rublių, jį sumoka lygiomis dalimis: iki gegužės 1 dienos ir iki lapkričio 1 dienos, o kiti mokėtojai – lygiomis dalimis iki vasario 15 dienos, iki gegužės 15 dienos, iki rugpjūčio 15 dienos ir iki lapkričio 15 dienos.

 

12 straipsnis. Nustatytu laiku neapmokestinti mokėtojai apmokestinami ne daugiau kaip už dvejus praėjusius metus. Neteisingo apmokestinimo patikslinimas ir mokesčio grąžinimas arba išieškojimas leidžiamas taip pat ne daugiau kaip už dvejus praėjusius metus.

 

13 straipsnis. Mokesčio laiku nesumokėjus, už kiekvieną pavėluotą dieną imami 0,5 procento delspiniginiai.

 

V. Ypatingos mokesčio taikymo sąlygos

 

14 straipsnis. Fizinius ir juridinius asmenis, savavališkai besinaudojančius žeme, valstybinės mokesčių inspekcijos apmokestina pagal maksimalius tos gyvenamosios vietovės mokesčio tarifus, padidintus trigubai.

Šio mokesčio sumokėjimas nereiškia savavališko žemės naudojimo įteisinimo.

 

 

 

LIETUVOS RESPUBLIKOS

AUKŠČIAUSIOSIOS TARYBOS

PIRMININKAS                                                                                                    V. LANDSBERGIS

 

Vilnius, 1990 m. spalio 25 d.

Nr. I-714