LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTRO
Į S A K Y M A S
DĖL VĖJALANDĖS ŠILAGĖLĖS (PULSATILLA PATENS) APSAUGOS PLANO IR VEIKSMŲ PLANŲ SANTRAUKŲ PATVIRTINIMO
2012 m. balandžio 27 d. Nr. D1-360
Vilnius
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių įstatymo (Žin., 1997, Nr. 108-2727; 2009, Nr. 159-7200) 3 straipsnio 3 dalies 5 punktu, 9 straipsnio 3 dalimi ir Saugomų rūšių apsaugos planų rengimo ir tvirtinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. D1-463 (Žin., 2010, Nr. 66-3299), 3 ir 13 punktais:
1. T v i r t i n u:
1.1. Gaižiūnų viržynų vėjalandės šilagėlės (Pulsatilla patens) apsaugos 2012–2014 m. veiksmų plano santrauką (pridedama);
1.2. Karšuvos girios Eičių apylinkių vėjalandės šilagėlės (Pulsatilla patens) apsaugos 2012–2014 m. veiksmų plano santrauką (pridedama);
1.3. Marcinkonių geomorfologinio draustinio vėjalandės šilagėlės (Pulsatilla patens) apsaugos 2012–2014 m. veiksmų plano santrauką (pridedama);
1.4. Rūdninkų viržynų vėjalandės šilagėlės (Pulsatilla patens) apsaugos 2012–2014 m. veiksmų plano santrauką (pridedama);
1.5. Varputėnų geomorfologinio draustinio vėjalandės šilagėlės (Pulsatilla patens) apsaugos 2012–2014 m. veiksmų plano santrauką (pridedama);
2. P a v e d u Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos koordinuoti atitinkamų saugomų teritorijų direkcijų dalyvavimą priemonių, numatytų šio įsakymo 1.1–1.5 punktuose patvirtintose saugomų rūšių apsaugos veiksmų planų santraukose, įgyvendinimo priežiūroje ir ataskaitų teikime Aplinkos ministerijai.
3. N u s t a t a u šį įsakymą be saugomų rūšių apsaugos veiksmų planų santraukų paskelbti „Valstybės žiniose“, o įsakymą su saugomų rūšių apsaugos veiksmų planų santraukomis paskelbti „Valstybės žinių“ interneto tinklalapyje www.valstybes-zinios.lt.
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos aplinkos ministro
2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. D1-360
Vėjalandės šilagėlės (Pulsatilla patens) apsaugos planas
I. Vėjalandės šilagėlės, jos populiacijos, buveinės aprašymas
Vėjalandės šilagėlės apibūdinimas
1. Vėjalandė šilagėlė (Pulsatilla patens) yra daugiametis, dekoratyvus, vėdryninių (Ranunculaceae) šeimos žolinis, 20–45 cm aukščio augalas. Vėjalandės šilagėlės šaknis liemeninė, stora, tvirta, tamsiai ruda, auganti statmenai gilyn. Ties šaknies kakleliu susidaro nuo vieno iki 10 (retai 20 ar daugiau) pumpurų. Stiebas apaugęs tankiais plaukeliais, žydėjimo metu neaukštas, vaisiams bręstant labai pailgėja. Žiedstiebiai statūs, apaugę tankiais plaukeliais. Pamatiniai lapai išauga tik tada, kai augalas nužydi. Pamatinių lapų lapkočiai ilgi, apaugę retais plaukeliais, o lapo lakštas plaštakiškai suskaldytas į 3–7 dalis. Kiekviena plaštakiškai suskaldyto lapo lakšto dalis dar papildomai suskaldyta į kelias plačiai linijiškai lancetiškas, dantytas skiltis. Kol lapai jauni, jie yra plaukuoti, ypač jų apatinė pusė, subrendę jie tampa beveik pliki. Žiedo dengiamieji lapai, palyginti su pamatiniais, yra labai redukuoti, su linijiškomis, viršūnėje dantytomis skiltimis, apaugę tankiais sidabriškais plaukeliais. Žiedkočiai tiesūs, iš pradžių trumpi, užsimezgus vaisiams pailgėja. Žiedai iš pradžių siauri, stambūs, žydėjimo pradžioje palinkę žemyn, visiškai išsiskleidę tampa statūs. Žiedas nuo 7 iki 9 cm skersmens, išsiskleidęs būna nukreiptas į viršų ar kiek palinkęs į šoną. Apyžiedžio lapeliai 6, nuo 3 iki 4 cm ilgio ir nuo 1,5 iki 2 cm pločio, siaurai kiaušiniški ir smailiomis viršūnėmis. Išorėje apyžiedžio lapeliai apaugę tankiais trumpais sidabriškais plaukeliais. Apyžiedžio lapeliai melsvai violetinės spalvos, kartais įvairių jos atspalvių. Kuokeliai geltoni, jie gerokai trumpesni už apyžiedį, jų labai daug. Vaisiai susitelkę į galvutės pavidalo vaisyną. Jie verpstiški, su tiesiais arba išlenktais liemenėliais, apaugę tankiais šilkiškais plaukeliais. Žydi anksti pavasarį, balandži°gegužės mėnesiais. Vaisiai subręsta ir išbarstomi birželi°liepos mėnesiais. Vėjalandės šilagėlės dauguma požymių yra gana pastovūs, išskyrus lapų skilčių plotį ir skaičių. Dažnai tose pačiose augavietėse pasitaiko individų su labai smulkiai suskaidytais ir mažai suskaidytais lapais. Kartais pagal lapų suskaidymo pobūdį išskiriami vidurūšiniai taksonai (porūšiai arba varietetai). Tose vietovėse, kuriose kartu auga vėjalandės šilagėlės ir pievinės šilagėlės (Pulsatilla pratensis), pasitaiko šių abiejų rūšių hibridų, kuriems būdingi tarpinę padėtį tarp abiejų rūšių užimantys visų dalių, ypač žiedų ir lapų, požymiai.
Vėjalandės šilagėlės buveinės aprašymas
2. Vėjalandė šilagėlė yra sausų, smėlėtų buveinių augalas. Dažniausiai įsikuria sausuose pušynuose, jų pakraščiuose, smiltpievėse, šlaitų pievose. Augalas yra šviesomėgis, todėl geriausiai auga atvirose vietose arba ten, kur yra silpnas pavėsis. Vėjalandėms šilagėlėms ypač svarbu, kad buveinė būtų gerai apšviesta ir įšildoma pavasarį, augalui žydint. Lietuvoje vėjalandės šilagėlės geriausiai auga pušynų bendrijose (Cladonio-Pinetum, Dicrano-Pinetum), smiltpievėse, smėlynuose, stepiškose (Festuco-Brometea klasės) pievose ir pamiškių pievų bendrijose, priklausančiose Trifolio-Geranietea klasei. Vėjalandė šilagėlė pagal drėgmės poreikį priskiriama prie ekologinės mezokserofitų grupės.
3. Lietuvoje dauguma vėjalandės šilagėlės augaviečių įsikūrusios į Europos Tarybos direktyvos 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos (OL 2004 m., specialusis leidimas, 15 skyrius, 2 tomas, p. 102) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2006 m. lapkričio 20 d. Tarybos direktyva 2006/105/EB (OL 2006 L 363, p. 394) (toliau – Buveinių direktyva), I priedą įrašytų tipų buveinėse. Įprastai vėjalandės šilagėlės įsikuria vakarų taigos (9010 *Vakarų taiga) buveinių tipui priklausančiuose natūraliuose senuose sausuose pušynuose, ypač gausiai auga silpnai gaisrų pažeistuose medynuose su išlikusiais gyvais medžiais ir kerpiniuose pušynuose (91T0 Kerpiniai pušynai). Pavienių vėjalandžių šilagėlių ir nedidelių jų grupių aptinkama sausuosiuose ąžuolynuose (9190 Sausieji ąžuolynai). Neretai šių augalų galima aptikti tarpinę padėtį tarp dviejų tipų buveinių užimančiuose ekotonuose, pavyzdžiui, pereinamojoje juostoje tarp viržynų ir kerpinių pušynų, ties stepinių pievų ir vakarų taigos pušynų sankirta. Gana retai pasitaiko individų nesusivėrusiose žemyninėse smiltpievėse (2330 Nesusivėrusios žemyninės smiltpievės) ir stepinėse pievose (6210 Stepinės pievos (*svarbios gegužraibinių augalų buveinės)). Gausiai vėjalandžių šilagėlių aptinkama dviejų tipų buveinėse – viržynuose (4030 Viržynai) ir karbonatinių smėlynų pievose (6120 Karbonatinių smėlynų pievos), tačiau šių tipų buveinės retos. Vėjalandei šilagėlei tinkančių tipų buveinės šalyje užima didelius plotus, tačiau rūšies paplitimą labiausiai lemia dirvožemio sudėtis, drėgmės ir šviesos režimas, žmonių veiklos intensyvumas jose. Visus edafinius rodiklius atitinkančiose buveinėse šios rūšies augalų dažnai nėra. Lietuvoje paprastai vėjalandės šilagėlės auga sausuose ar apysausiuose smėlio ar priesmėlio dirvožemiuose, kurių reakcija neutrali arba silpnai šarminė, kartais jame yra karbonatų. Tyrimais nustatyta, kad vėjalandė šilagėlė gali augti gana įvairaus rūgštingumo dirvožemyje (pH 5,1–8,4), tačiau dažniau aptinkama šarminiame dirvožemyje su maža azoto koncentracija (0,01–1,34 %). Vėjalandei šilagėlei labai svarbus geras buveinių apšviestumas, ypač pavasarį, žydėjimo laikotarpiu. Atvirose, gerai apšviestose vietose augalai vešlesni ir gausiau žydi. Daigai ir jauni individai gerai ištveria vasaros sausras.
Vėjalandės šilagėlės paplitimas, gausumas, buveinių užimamas plotas ir pokyčiai Lietuvoje
4. Lietuvoje vėjalandė šilagėlė paplitusi netolygiai. Rytinėje ir pietrytinėje šalies dalyje, kur vyrauja smėlio dirvožemiai ir pušynai, vėjalandė šilagėlė apyretė, vietomis reta. Šiaurės ir vakarų kryptimi rūšis tampa vis retesnė ir Vidurio Lietuvoje aptinkama tik upių slėnių šlaituose, Žemaičių aukštumos rytiniame pakraštyje yra kelios rūšies izoliuotos augavietės, o Lietuvos šiaurės vakaruose ji visai neauga (1 pav.). Pietinėje Pajūrio žemumos dalyje vėjalandė šilagėlė buvo aptikta tik XIX a. ir vėlesnių duomenų apie ją iš šios Lietuvos dalies nėra. Suvalkijos lygumoje buvo rasta tik rytiniuose pakraščiuose. Dauguma istorinių duomenų apie vėjalandės šilagėlės augaviečių būklę yra skurdūs. Iki XX a. paskutiniojo dešimtmečio pradžios literatūros ir archyviniuose šaltiniuose labai retai nurodomas individų gausumas, nėra jokių duomenų apie buveinių ir augaviečių užimamą plotą. Dėl to daugeliu atvejų neįmanoma palyginti ankstesnę ir dabartinę rūšies augaviečių būklę. Daugeliu atvejų netiksliai nurodytos vėjalandės šilagėlės radavietės (ypač XX a. 5–7 dešimtmečiais) ir nustatyti jų lokalizaciją sunku ar visai neįmanoma. 2002–2005 m. atliktų tyrimų duomenimis, didžiausios ir gausiausios vėjalandės šilagėlės augavietės išlikusios Lietuvos pietryčių ir rytų rajonuose esančiuose šviesiuose sausuose pušynuose ir smėlynuose. Tarp didžiausių augaviečių patenka esančios Čepkelių rezervate (Varėnos r.), Rūdninkų girioje (Šalčininkų r.), Pabradės kariniame poligone (Švenčionių r.), Pailgės miške (Švenčionių r.), Gražutės regioniniame parke (Zarasų r.), Gaižiūnų kariniame poligone (Jonavos r.), Varputėnų geomorfologiniame draustinyje (Šiaulių r.), Marcinkonių apyl., Dzūkijos nacionaliniame parke (Varėnos r.). Kiekvienoje iš jų apytikriais vertinimais yra nuo 500 iki 1000 individų. Gerokai mažesnės augavietės yra Anykščių regioniniame parke, Anykščių šilelyje (Anykščių r.), Šilinės (Vilkionių) miške, Kavarsko seniūnijoje (Anykščių r.), Kurtuvėnų regioniniame parke Juodlės miške (Šiaulių r.), Balkasodžio botaniniame draustinyje (Alytaus r.). Šiose augavietėse apytikriais vertinimais yra nuo 100 iki 200 individų. Dauguma žinomų ir per paskutinįjį dešimtmetį patikrintų augaviečių yra nedidelės, jose paprastai yra iki 10 individų, pasklidusių dideliame plote, arba mažos izoliuotos grupelės iš 1–5 individų. Tokios augavietės yra Bliūdašilio miške, Želvos g-jos 12 kv. (Ukmergės r.), Svėdasų seniūnijoje, Šimonių girioje, Mikierių g-jos 44 kv. (Anykščių r.), Vaizgėliškių miške, Vidiškių g-jos 25 kv. (Ukmergės r.), Verkių regioniniame parke (Vilnius), Panerių miške (Vilnius), Kruonio apyl., Gojaus miške (Kaišiadorių r.), Viešvilės rezervate ir jo apsaugos zonoje (Tauragės r.) ir kt.
1 pav. Vėjalandės šilagėlės (Pulsatilla patens) paplitimas Lietuvoje (• – rasta 1992 m. arba vėliau; o – rasta iki 1992 m.)
5. Apytikriais vertinimais visos vėjalandžių šilagėlių augavietės Lietuvoje užimama ne daugiau kaip 500 ha plotą, o visą rūšies populiaciją šalyje sudaro nuo 10 000 iki 15 000 individų. Lietuvoje išsami rūšies augaviečių inventorizacija, jų būklės vertinimas ir individų skaičiaus augavietėse tyrimai nebuvo vykdyti. Vėjalandėms šilagėlėms potencialiai tinkamų buveinių plotai Lietuvoje yra dideli, tačiau augalas yra retas ir pasitaiko tik nedaugelyje tokių buveinių. Svarbiausi ribojantys veiksniai yra antropogeninė veikla, biologinės rūšies savybės ir ekologiniai poreikiai. Labai greitai populiacijos sunyksta intensyvios rekreacijos zonose, kuriose dėl žiedų skynimo augalai nesubrandina sėklų ir negali daugintis. Tokiose vietovėse vėjalandės šilagėlės dažnai sunaikinamos jas iškasus. Sparčiausiai vėjalandės šilagėlės nyksta miestų aplinkoje ir kai kuriose saugomose teritorijose. Aukštadvario regioniniame parke, Spindžiaus miške (Trakų r.) apie 1994 m. buvusi labai gausi augavietė dabar nyksta dėl buveinės sukcesinių pokyčių ir žiedų skynimo. Daug individų kasmet iškasama Varputėnų geomorfologiniame draustinyje (Šiaulių r.). Būtina išsami populiacijų inventorizacija ir augalų paplitimo kartografavimas. Reikalingi išsamūs populiacijų dinamikos ir struktūros tyrimai, kurie padėtų nustatyti vėjalandžių šilagėlių individų vystymosi dėsningumus ir gyvybingumą vykstant augalijos sukcesijai.
Vėjalandės šilagėlės paplitimas, populiacijos dydis, buveinės užimamas plotas ir pokyčiai Europoje ir visame areale
6. Vėjalandė šilagėlė išplitusi Vidurio Europos rytinėje dalyje (į rytus nuo Vokietijos), Rytų Europoje ir Vakarų Sibire. Šiaurinė arealo riba eina per Skandinavijos pietinę dalį ir Rytų Rusijos arktinę sritį, o pietinė – per Čekiją, Slovakiją, Vengrijos šiaurinę, Bulgarijos šiaurinę, Ukrainos pietinę dalis. Kai kuriose vietovėse Vokietijoje vėjalandė šilagėlė laikoma išnykusia. Lenkijoje vėjalandė šilagėlė randama tik šiaurės rytinėje dalyje. Visose Europos šalyse, kuriose aptinkama vėjalandė šilagėlė, jos populiacijos yra nedidelės arba mažos. Estijoje suskaičiuojamos 29 augavietės. Penkiose iš jų auga maždaug po 1000 vėjalandės šilagėlės individų. Iš 29 Estijoje žinomų augaviečių net 13 yra maždaug po 100 individų. Bendras Estijoje augančių vėjalandžių šilagėlių individų skaičius yra 56 000–57 000. Suomijoje tik vienoje vėjalandės šilagėlės augavietėje yra apie 2900 individų, o likusiose maždaug 150 augaviečių randama nuo 1 iki 370 individų. Išsamių duomenų apie vėjalandės šilagėlės populiacijų dydį ir jų būklę visame areale ir visoje Europoje nėra. Apie rūšies būklę galima spręsti tik netiesiogiai – pagal kategorijas, prie kurių ji priskirta tų šalių raudonosiose knygose. Lenkijoje ir Rumunijoje vėjalandė šilagėlė priskirta prie mažesnės rizikos rūšių kategorijos, Švedijoje, Latvijoje ir Lietuvoje – pažeidžiamų rūšių kategorijos, Rusijoje, Estijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Slovakijoje ir Vokietijoje – grėsmingos būklės, o Suomijoje, Čekijoje ir Vengrijoje – kritiškai grėsmingos būklės. Taigi, galima daryti išvadą, kad augaviečių ir jas sudarančių individų skaičius daugelyje šalių sparčiai mažėja. Žinoma, kad 2004 m. Vengrijoje buvo išlikę tik 2 šios rūšies individai. Visur, kur paplitusi vėjalandė šilagėlė, ji įsikuria panašiose buveinėse – sausuose ar vidutinio drėgnumo miškuose, dažniausiai šiuriniuose ir dvyndantiniuose pušynuose, rečiau pušynuose su lapuočių priemaiša ar mišriuose miškuose, stepiškose pievose ir stepėse, pamiškių pievų bendrijose, smėlynuose ir smiltpievėse.
Vėjalandės šilagėlės dauginimosi biologija
7. Lietuvoje vėjalandės šilagėlės žydi balandži°gegužės mėnesiais. Vaisiai subręsta birželi°liepos mėnesiais. Subrendusios sėklos, esant sausam orui, gana greitai išbyra, jas nedideliu atstumu išnešioja vėjas. Didelės reikšmės tolimam sėklų platinimui anemochorija neturi. Vėjalandės šilagėlės gamtoje dauginasi tik sėklomis. Dirbtinėmis sąlygomis jos gali būti dauginamos vegetatyviniu būdu, tačiau išgyvena maža dalis padaugintų augalų. Vėjalandžių šilagėlių žiedus apdulkina vabzdžiai. Dažniausiai žiedai apdulkinami kryžmiškai, bet žydėjimo pabaigoje kai kurie žiedo vaislapėliai gali būti apdulkinami to paties žiedo žiedadulkėmis. Vėjalandės šilagėlės sėklos geriausiai dygsta per pirmuosius metus, geras jų daigumas išlieka dvejus metus, vėliau jis sparčiai mažėja, o ketverių metų sėklos jau būna visai nedaigios. Subrendusios ir išsibarsčiusios sėklos pačios įsirausia į dirvožemį sukantis higroskopiškam, akuotą primenančiam vaisiaus snapeliui. Jeigu užtenka drėgmės, išsibarsčiusios sėklos dygti gali pradėti maždaug po dviejų savaičių arba vėliau – vasarą. Duomenų apie tai, kiek individas subrandina sėklų ir koks jų daigumas gamtoje ar laboratorijos sąlygomis, Lietuvoje nėra. Augalui senstant, susidaro keletas pumpurų, iš kurių pavasarį išauga po generatyvinį arba vegetatyvinį ūglį ir susidaro keras. Esant nepalankioms sąlygoms, pavyzdžiui, tankiai samanų ar nuokritų dangai, pumpurai išauga šakniastiebį primenančio ūglio viršūnėje. Toks augalas sudaro gana retą kerą. Esant palankioms sąlygoms, pumpurai būna arti vienas kito ir keras būna tankus. Individų gyvavimo trukmė tiksliai nežinoma, bet manoma, kad gali išgyventi iki 15 metų, atskiri augalai, esant ypač palankioms sąlygoms, – iki 20 metų. Individai auga ir bręsta lėtai. Vėjalandė šilagėlė geriausiai auga sausuose retuose šiuriniuose pušynuose, kuriuose nėra samanų dangos arba ji gana reta, yra atviro dirvožemio plotelių. Tai itin svarbu šilagėlių daigams, kurie negali prasiskverbti pro samanų dangą. Dėl šios priežasties vėjalandė šilagėlė dauginasi tik tose vietovėse, kuriose yra praardytų miško paklotės plotelių, miškų gaisravietėse.
Vėjalandės šilagėlės tarptautinis ir nacionalinis teisinis statusas
8. Vėjalandė šilagėlė įrašyta į Europos laukinės gamtos ir gamtinės aplinkos apsaugos konvencijos (Žin., 1996, Nr. 91-2126) I priedą ir į Buveinių direktyvos II ir IV priedus. Rūšis įrašyta į daugelio Europos valstybių, kuriose ji aptinkama, nacionalinius saugomų rūšių sąrašus arba raudonąsias knygas ir dažniausiai priskiriama prie kritiškai grėsmingos būklės arba pažeidžiamų rūšių kategorijos. Vėjalandė šilagėlė įrašyta į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. spalio 13 d. įsakymu Nr. 504 (Žin., 2003, Nr. 100-4506; 2007, Nr. 36-1331; 2010, Nr. 20-949), kuriame priskirta pažeidžiamų (2(V)) rūšių kategorijai. Rūšis įtraukta į Europos Bendrijos svarbos gyvūnų ir augalų rūšių, kurioms reikalinga griežta apsauga, sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. 592 (Žin., 2004, Nr. 68-2374; 2007, Nr. 22-856) ir į Europos Bendrijos svarbos gyvūnų ir augalų rūšių, randamų Lietuvoje ir kurioms išsaugoti reikia steigti buveinių apsaugai svarbias teritorijas, sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. 159 (Žin., 2002, Nr. 40-1513; 2006, 42-1531). Vėjalandės šilagėlės buveinių apsaugą Lietuvoje reglamentuoja Bendrieji buveinių ar paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. 276 (Žin., 2004, Nr. 41-1335; 2011, Nr. 67-3171). Nuostatuose nurodoma, kad vėjalandės šilagėlės (Pulsatilla patens) apsaugai svarbiose teritorijose negali būti įveisiamas miškas esamose retmėse, miško aikštėse, žemyniniuose smėlynuose, išskyrus saugomų teritorijų planavimo dokumentuose numatytas priemones ir turi būti skatinama įgyvendinti saugomų teritorijų planavimo dokumentuose numatytas priemones, skirtas būdingai gretimų medynų rūšinei sudėčiai ir vertikaliajai struktūrai palaikyti. Vėjalandės šilagėlės apsaugai įsteigta 13 specialiųjų Natura 2000 teritorijų: Anykščių šilelis (Anykščių r.), Čepkelių pelkė (Varėnos r.), Dainavos giria (Varėnos r.), Galvydiškės kaimo apylinkės (Kelmės r.), Gražutės regioninis parkas (Zarasų r.), Juodlės miškas (Kelmės r.), Labanoro regioninis parkas (Švenčionių r.), Norūnų miškas (Alytaus r.), Pravalo ežeras ir jo apyežerės (Vilniaus r.), Spindžiaus miškas (Trakų r.), Varputėnų miškas (Šiaulių r.), Viešvilės aukštupio pelkynas (Tauragės r.), Vilkatėnų miškas (Anykščių r.), kurios įtrauktos į vietovių, atitinkančių gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, sąrašą, skirtą pateikti Europos komisijai, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. D1-210 (Žin., 2009, Nr. 51-2039).
II. Vėjalandės šilagėlės, jos populiacijos būklės ir buveinės įvertinimas
Vėjalandės šilagėlės augaviečių apsaugos būklė
9. Pagal Buveinių direktyvos reikalavimus bendrijai svarbių rūšių apsaugai turi būti steigiamos saugomos teritorijos, kuriose reikia išlaikyti ar atstatyti tos rūšies gerą apsaugos būklę ir užtikrinti griežtą jų apsaugą. Iš 13 vėjalandės šilagėlės buveinių apsaugai įsteigtų teritorijų patenkinama vėjalandės šilagėlės augaviečių ir jų buveinių apsaugos būklė yra Čepkelių pelkės (Varėnos r.), Dainavos girios (Varėnos r.), Gražutės regioninio parko (Zarasų r.), Labanoro regioninio parko (Švenčionių r.) augavietėse. Patenkinama, bet blogėjanti buveinės būklė yra Varputėnų miško (Šiaulių r.), Vilkatėnų miško (Anykščių r.). Anykščių šilelio (Anykščių r.) Natura 2000 teritorijose. Viešvilės aukštupio pelkyno (Tauragės r.), Galvydiškės kaimo apylinkių (Kelmės r.), Juodlės miško (Kelmės r.), Norūnų miško (Alytaus r.), Pravalo ežero ir jo apyežerės (Vilniaus r.), Spindžiaus miško (Trakų r.) Natura 2000 teritorijose esančių augaviečių būklė yra nepatenkinama ir negarantuoja rūšies apsaugos bei išlikimo. Labai mažos ir baigiančios sunykti augavietės yra Viešvilės aukštupio pelkyno (Tauragės r.) Natura 2000 teritorijoje. Daugumos vėjalandės šilagėlės buveinių, esančių už Natura 2000 teritorijų ribų, būklė nežinoma. Iki šiol išsami visos šalies vėjalandės šilagėlės augaviečių inventorizacija neatlikta. Daugelis turimų duomenų, surinktų XX a. antrojoje pusėje, neatitinka tikrovės. Rūšis nurodytose vietovėse neaptinkama arba jose individų išlikę labai mažai.
Vėjalandės šilagėlės populiacijos dydis ir pasiskirstymas
10. Iki šiol Lietuvoje užregistruota daugiau kaip 100 vėjalandės šilagėlės augaviečių, tačiau daugumos jų būklė nežinoma arba turima tik senų, daugiau kaip 30 metų senumo, duomenų. Daugeliu atvejų nėra nuorodų apie jaunus, nežydinčius individus, o nurodomas žydinčių individų skaičius gali būti netikslus, nes kai kurie tyrėjai individais laiko ne kerus, bet atskirus vieno individo žiedus.
11. Daugumoje per paskutinįjį dešimtmetį tikrintų augaviečių individų skaičius yra mažas ir tik nedidelėje jų dalyje individų yra 1000 ar daugiau (1 lentelė). Daugumą sudaro labai mažos augavietės, kuriose individų skaičius mažesnis kaip 10. Gausiausia iš visų dabar žinomų ir įvertintų populiacijų yra Varputėnų miško (Šiaulių r.) Natura 2000 teritorijoje, ozo šlaite, apaugusiame retomis, maždaug 50 metų amžiaus pušimis. Buveinė ne mažiau kaip prieš 10 metų paveikta pažeminio gaisro. Individų tankumas augavietėje didelis – nuo 20 iki 60 individų 1 m2. Iš viso augavietėje yra daugiau kaip 2000 individų, nemažą dalį sudaro juveniliniai ir imaturiniai augalai. Buveinės būklė patenkinama, bet blogėjanti.
1 lentelė. Svarbiausių vėjalandės šilagėlės populiacijų dydžio ir gausumo rodikliai
| Rajonas |
Vietovė |
Individų skaičius |
Tyrimų metai |
| Šiaulių |
Varputėnų geomorfologinis draustinis |
~2000 |
2010 |
| Varėnos |
Čepkelių rezervatas |
~1500 |
2009 |
| Jonavos |
Gaižiūnų karinis poligonas |
~500 |
2010 |
| Švenčionių |
Pabradės karinis poligonas |
~500 |
2008 |
| Anykščių |
Anykščių RP, Anykščių šilelis |
~500 |
2008 |
| Šalčininkų |
Rūdninkų giria, buvęs poligonas |
~400 |
2010 |
| Zarasų |
Gražutės RP |
~300 |
2002 |
| Švenčionių |
Pailgės miškas |
~300 |
2005 |
| Kaišiadorių |
Lapainios botaninis draustinis, Gojaus miškas, 43 kv. |
~100 |
2004 |
| Trakų |
Aukštadvario RP, Spindžiaus miškas |
~50 |
2008 |
| Kelmės |
Kurtuvėnų RP, Vainagių g-ja |
~50 |
2008 |
| Vilnius |
Panerių miškas |
~50 |
2009 |
| Vilniaus |
Pravalo botaninis draustinis |
~50 |
2009 |
| Tauragės |
Viešvilės rezervato apsaugos zona |
~10 |
2010 |
| Alytaus |
Balkasodžio botaninis draustinis |
~60 |
2006 |
| Lazdijų |
Veisiejų RP, Kapčiamiesčio g-ja |
<50 |
1996 |
| Molėtų |
Asvejos RP, Asvejos ež. šlaitai |
<50 |
1994 |
| Ukmergės |
Bliūdašilio miškas, Želvos g-jos 12 kv. |
2 |
1996 |
| Anykščių |
Svėdasų sen., Šimonių giria, Mikierių g-jos 44 kv. |
4 |
1997 |
| Ukmergės |
Vaizgėliškių miškas, Vidiškių g-jos 25 kv. |
6 |
1996 |
| Ukmergės |
Bugenėlių miškas, Pašilės g-jos 44 kv. |
6 |
1996 |
| Vilnius |
Verkių RP |
6 |
2008 |
Čepkelių pelkės (Varėnos r.) Natura 2000 teritorijoje esanti augavietė užima nedidelį plotą, bet joje yra apie 1500 augalų. Augavietėje pastebimi ryškūs augalų degradacijos požymiai, nes augalai mažai žydi, daug žiedų neišsivysto (jiems išaugti neleidžia stora samanų danga), beveik nėra jaunų individų, vyrauja seniliniai individai. Spindžiaus miške dėl natūralios sukcesijos ir svetimžemių augalų skverbimosi sumažėjo augalui tinkamų plotų. Sparčiai rūšies buveinės plotai mažėja Pravalo botaniniame draustinyje dėl plintančių gausialapių lubinų, o Panerių miške (Vilniaus miestas) – dėl šluotinio sausakrūmio invazijos. Žmonių lankomose vietose (aplink miestus, regioniniuose parkuose prie turistinių maršrutų ir kt.) vėjalandės šilagėlės, nepaisant to, kad rūšis įrašyta į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą, pavasarį nukenčia nuo žiedų skynimo. Kai kuriais metais nuskinami visi žiedai (pavyzdžiui, 2005 m. Spindžiaus miške). Nuošaliose vietovėse (pvz., Varputėnų miške) daug augalų sunaikinama juos kasant, tikriausiai siekiant perkelti į gėlynus arba parduoti. Daugelyje vietovių vėjalandės šilagėlės augavietės yra kritiškos būklės, jas sudaro pavieniai individai, dažnai pasklidę pavieniui dideliame plote. Tokių populiacijų gyvybingumas menkas, jos gali lengvai sunykti dėl gamtinių ar antropogeninių pažaidų. Dabartinis vėjalandės šilagėlės individų skaičius Lietuvoje nežinomas. Manoma, kad jis galėtų būti apie 10 000–15 000 individų. Dėl to būtina atlikti visų rūšies populiacijų inventorizaciją, nustatyti jų užimamą plotą ir individų tankumą, kartografuoti augalų paplitimą, kad tuos duomenis būtų galima naudoti rengiant teritorijų naudojimo, tvarkymo ir miškotvarkos planus. Pirmiausia vėjalandės šilagėlės apsaugos veiksmų planai turi būti įgyvendinami Viešvilės aukštupio pelkyno (Tauragės r.), Galvydiškės kaimo apylinkių (Kelmės r.), Juodlės miško (Kelmės r.), Norūnų miško (Alytaus r.), Pravalo ežero ir jo apyežerės (Vilniaus r.), Spindžiaus miško (Trakų r.), Varputėnų miško (Šiaulių r.) Natura 2000 teritorijose, taip pat kai kuriose rūšies buveinėse, esančiose Gaižiūnų viržynų (Jonavos r.), Rūdninkų viržynų (Šalčininkų r.), Dainavos girios (Varėnos r.) BAST.
Grėsmės ir ribojantys veiksniai
12. Vėjalandės šilagėlės augavietėms grėsmę keliančius veiksnius ir priežastis galima suskirstyti į: (a) keliantys grėsmę visai populiacijos buveinei, taip pat ir augalams; (b) keičiantys kurią nors vieną buveinės savybę, kartu veikiantys ir rūšies augavietę; (c) tiesiogiai grėsmę augalams keliantys veiksniai, bet nedarantys pastebimos įtakos buveinei. Vėjalandės šilagėlės buveinių ir augaviečių būklei įtakos turinčios grėsmės ir ribojantys veiksniai ir jų svarba apibendrinta 2 lentelėje.
2 lentelė. Vėjalandės šilagėlės buveinių ir augaviečių būklei įtakos turinčios grėsmės ir ribojantys veiksniai bei jų svarba
| Grėsmė |
Svarba* |
Aprašymas |
| Rūšies biologinės savybės |
Didelė |
Lietuvoje vėjalandė šilagėlė mezga nedaug vaisių, sėklomis dauginasi tik esant tam tikroms sąlygoms, plinta labai lėtai. Augalas jautrus konkurencijai. Poveikio sumažinimo galimybes galima nustatyti atlikus išsamius rūšies populiacijų ir biologijos tyrimus. |
| Tiesioginis augalų sunaikinimas |
Didelė |
Vėjalandžių šilagėlių žiedų skynimas tiesiogiai neigiamai veikia augalų dauginimąsi, o jų kerų kasimas kelia grėsmę augaviečių išlikimui. Kuo augavietėje mažiau individų, tuo individo sunaikinimas kelia didesnę grėsmę jos gyvybingumui. Intensyvios rekreacijos zonose dažnas poilsiautojų vaikščiojimas ir mindymas tiesiogiai neigiamai paveikia atskirus individus. Poveikį galima sumažinti vykdant buveinių inspektavimą ir gyventojų ekologinį švietimą. |
| Natūralūs buveinių pokyčiai |
Didelė |
Vidutiniškai derlingame dirvožemyje esančioms vėjalandės šilagėlės augavietėms neigiamą poveikį daro savaiminės sukcesijos: sutankėjantys medynai dėl įsiveisiančių lapuočių ir krūmų ardo tankėjimas. Jeigu krūmų ardo padengimas padidėja iki maždaug 60 %, vėjalandė šilagėlė beveik nežydi ir nustoja daugintis. Buveinės apšviestumo mažėjimas neigiamai veikia vėjalandę šilagėlę. Augalams stingant šviesos, jie ima mažai žydėti, užmezga mažai sėklų arba jų visai nesubrandina ir ilgainiui populiacijos nuskursta, Labai neigiamai vėjalandės šilagėlės populiacijas veikia susikaupiančios ir dirvožemio paviršių uždengiančios nuokritos (lapai, spygliai, sausos žolės, šakelės) ir stora samanų danga. Stora samanų danga slopina augalų žydėjimą. Tokiose buveinėse augalai išaugina mažai žiedų, o dalis žiedų nepražysta, nes neprasiskverbia pro samanų ir žolių dangą. Neigiamą poveikį galima sumažinti įgyvendinant kompetentingai parengtus augaviečių ir buveinių apsaugos veiksmų planus. |
| Antropogeniniai buveinių pokyčiai |
Didelė |
Miškų kirtimas vėjalandės šilagėlės augavietėms tiesiogiai grėsmės nekelia, tačiau dažniausiai būna nepalankūs šalutiniai šios veiklos padariniai: paliekamos šakos trukdo augalams augti. Kirtavietės netrukus užželia aukštaūgėmis žolėmis, kurios visai pakeičia buveinės sąlygas, sudaro stiprią konkurenciją ir vėjalandė šilagėlė nebegali daugintis. Nemažai vėjalandės šilagėlės augaviečių sunaikinta arba smarkiai pažeista medžiais užsodinus sausas smėlėtas pamiškes, šlaitus, miškų aikšteles, sutankinus medynus. Labai sumažėję brandžių šiurinių pušynų, kurie yra svarbiausios šio augalo buveinės. Neigiamą poveikį galima sumažinti įgyvendinant kompetentingai parengtus augaviečių ir buveinių apsaugos veiksmų planus. |
| Svetimžemių rūšių invazijos |
Didelė |
Buveinės sąlygas smarkiai keičia kai kurie svetimžemiai invaziniai augalai, dažnai įsikuriantys vėjalandėms šilagėlėms tinkamose buveinėse, labiausiai – gausialapis lubinas (Lupinus polyphyllus) ir šluotinis sausakrūmis (Sarothamnus scoparius). Šie augalai pakeičia dirvožemio savybes. Visose vėjalandės šilagėlės buveinėse būtina imtis invazinių augalų naikinimo, nes antraip visos kitos apsaugos priemonės yra neveiksmingos. |
| Apsaugos teisinės bazės tobulinimas |
Didelė |
Būtina pakeisti teisės aktus, siekiant sudaryti teisėtas galimybes tinkamai tvarkyti vėjalandės šilagėlės buveines. Būtina buveinių tvarkymo tikslais leisti šalinti miško paklotę (spyglius, samanas, nuokritas). |
| Mokslinių tyrimų trūkumas |
Vidutinė |
Šiuo metu labiausiai trūksta duomenų apie vėjalandės šilagėlės paplitimą Lietuvoje, populiacijos genetinę įvairovę ir genotipą, populiacijų gausumo dinamiką, buveinių ekologinę būklę. Būtini išsamūs vėjalandės šilagėlės biologijos ir populiacijos tyrimai, kurių rezultatų pagrindu būtų galima parengti išsamias rekomendacijas rūšies apsaugai užtikrinti. |
* Grėsmių svarbos vertinimo kriterijai, nustatyti remiantis Lietuvoje ir kitose šalyse atliktų tyrimų duomenimis:
Kritinė grėsmė – populiacijos išnykimas per ateinančius 20 ar mažiau metų.
Didelė grėsmė – populiacijos sumažėjimas daugiau nei 20% per ateinančius 20 ar mažiau metų.
Vidutinė grėsmė – populiacijos sumažėjimas mažiau nei 20% per ateinančius 20 ar mažiau metų didelio paplitimo dalyje.
Maža grėsmė – veiksniai, veikiantys lokaliai ir (ar) nereguliariai.
Nežinoma – tikėtinas neigiamas poveikis rūšiai, bet nežinomas poveikio intensyvumas.
Inventorizacija ir moksliniai tyrimai
13. Įgyvendinant projektą „Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos administracinių pajėgumų, strategijos, gamtos apsaugos sektoriaus įstatyminės teisinės bazės suderinimas su ES reikalavimais, ypač pabrėžiant ES Paukščių ir Buveinių direktyvose numatytų reikalavimų įgyvendinimą (1999–2001)“, surinkti ir apibendrinti visi literatūroje skelbti, archyviniuose dokumentuose esantys ir herbariumų kolekcijose saugomi duomenys apie istorines ir naujausiais laikotarpiais aptiktas vėjalandės šilagėlės augavietes ir radavietes.
14. Vykdant projektą „Europinės svarbos saugomų teritorijų tinklo Natura 2000 įgyvendinimas Lietuvoje (2002–2003)“, buvo patikrinta dauguma literatūroje ir kituose informacijos šaltiniuose minimų vėjalandės šilagėlės augaviečių, įvertinta surastų augaviečių dabartinė būklė, surinkti duomenys apie individų gausumą.
15. 2008–2009 m. Aplinkos apsaugos agentūros užsakymu Botanikos instituto specialistai įvertino 6 vėjalandės šilagėlės augaviečių būklę Natura 2000 teritorijose (Anykščių šilelis, Varputėnų miškas, Gražutės regioninis parkas, Pravalo ežeras ir jo apyežeris, Spindžiaus miškas, Čepkelių pelkė). 2010 m. darbai nebuvo tęsiami.
16. Lietuvoje papildomai reikėtų atlikti išsamią rūšies inventorizaciją, tiksliai kartografuojant paplitimą ypač tose teritorijose, kurios neįtrauktos į Natura 2000 saugomų teritorijų tinklą. Sukaupta informacija būtų reikalinga miškotvarkos priemonėms planuoti ir veiklai reglamentuoti, kad nebūtų pažeistos vėjalandės šilagėlės augavietės.
Tvarkymo planai ir jų įgyvendinimas
18. Parengtas ir įgyvendinamas Spindžiaus miško BAST 2008–2017 m. gamtotvarkos planas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. D1-172 (Žin., 2008, Nr. 39-1434), kuriame numatytos priemonės vėjalandės šilagėlės augavietės ir buveinės apsaugai. Vėjalandės šilagėlės apsaugai numatytos priemonės įgyvendintos, tačiau jų poveikis augavietei dar nevertintas.
III. Apsaugos Plano tikslai, uždaviniai ir priemonės
20. Apsaugos plano tikslo uždaviniai ir priemonės pateikiamos 3 lentelėje.
3 lentelė. Tikslas, uždaviniai ir priemonės
| Tikslas – išlaikyti gyvybingą vėjalandės šilagėlės populiaciją Lietuvoje |
|
| Uždaviniai |
Priemonės |
| 1. Pagerinti vėjalandės šilagėlės apsaugos būklę |
1.1. reguliariai kontroliuoti rūšies ir jos buveinių būklę pagal palankios apsaugos būklės kriterijus (4 lentelė); 1.2. inspektuoti augavietes siekiant apsaugoti augalus nuo žiedų skynimo ir neteisėto individų ėmimo iš gamtos. |
| 2. Pagerinti žinomų augaviečių būklę |
2.1. apsaugoti augavietes nuo buveinių sąlygų keitimo ir tiesioginio buveinių naikinimo; 2.2. atkurti pažeistas ar dėl sukcesinių pokyčių nepalankia kryptimi kintančias buveines; 2.3. vykdyti rūšies paiešką teritorijose, kuriose ji anksčiau augo, bet dabar laikoma išnykusia. |
| 3. Užtikrinti rūšies genetinės įvairovės apsaugą |
3.1. organizuoti vėjalandės šilagėlės genetinės įvairovės apsaugą natūraliomis sąlygomis, didžiausia įvairove pasižyminčias augavietes įtraukiant į buveinių apsaugai svarbių teritorijų sąrašą. |
| 4. Atlikti mokslinius rūšies tyrimus |
4.1. ištirti rūšies paplitimą Lietuvoje ir įvertinti augaviečių būklę; 4.2. nustatyti rūšies genetinę įvairovę ir genetinės erozijos lygį; 4.3. ištirti rūšies dauginimosi sėklomis ypatumus esant skirtingoms buveinių sąlygoms; 4.4. nustatyti kai kurių augaviečių sunykimo priežastis. |
| 5. Vykdyti populiacijos būklės stebėseną |
5.1. vykdyti individų dinamikos ir būklės monitoringą atrinktose augavietėse. |
21. Veiksniai, galintys turėti įtakos ir numatomi priemonių įgyvendinimui, pateikiami 4 ir 5 lentelėse.
4 lentelė. Vėjalandės šilagėlės palankios apsaugos būklės kriterijai
| Kriterijus |
Vertinamas rodiklis |
Matavimo vienetas |
Rodiklio būklė |
Pastabos |
| Populiacija |
Rūšies augalų gausa |
Skaičius |
Stabilus ar gausėjantis |
50 ar daugiau |
|
|
Žydinčių augalų gausa |
Skaičius |
Stabilus |
Ne mažiau kaip 10 % visų individų |
|
|
Populiacijos užimama teritorija |
Plotas (ha) |
Stabilus ar didėjantis |
0,5 ha ar daugiau |
| Buveinės dydis |
Rūšiai tinkamos buveinės plotas |
Plotas (ha) |
Stabilus ar didėjantis |
0,5 ha ar daugiau |
| Buveinės struktūra |
Medžių lajų projekcinis padengimas |
Padengimas (%) |
Stabilus ar mažėjantis |
Bendras padengimas neturi viršyti 50 % |
|
|
Krūmų projekcinis padengimas |
Padengimas (%) |
Stabilus ar mažėjantis |
Neturi viršyti 10 % |
|
|
Žolių ardo projekcinis padengimas |
Padengimas (%) |
Stabilus |
Neturi viršyti 50 % |
|
|
Samanų projekcinis padengimas |
Padengimas (%) |
Stabilus ar truputį kintantis |
Gali būti nuo 10 % iki 50 % |
|
|
Nuokritų ir augalų liekanų projekcinis padengimas |
Padengimas (%) |
Stabilus ar mažėjantis |
Neturi viršyti 10 % |
|
|
Plotas su pliku dirvožemiu |
Padengimas (%) |
Stabilus ar truputį kintantis |
Palankus nuo 10 % iki 50 %, gali būti iki 70 %. |
|
|
Dirvožemis |
Dirvožemio cheminė sudėtis ir savybės (maistinių medžiagų kiekis, pH) |
Stabili ar šiek tiek kintanti |
Specialus dėmesys turėtų būti atkreiptas į azoto ir humuso kiekį, kurių padaugėjimas dirvoje gali nulemti aukštų žolių suvešėjimą |
5 lentelė. Vėjalandės šilagėlės apsaugos tikslų įgyvendinimui įtakos turinčių veiksnių vertinimas
| Veiksnys |
Veikimo pobūdis |
Reikšmingumas |
| 1. Ūkinis miškų naudojimas |
Neigiamas |
Labai reikšmingas |
| 2. Pažeistų buveinių sukcesiniai pokyčiai |
Neigiamas |
Labai reikšmingas |
| 3. Buveinių sukcesiniai pokyčiai |
Neigiamas |
Labai reikšmingas |
| 4. Buveinių suskaidymas ir izoliacija |
Neigiamas |
Labai reikšmingas |
| 5. Žiedų skynimas |
Neigiamas |
Labai reikšmingas |
| 6. Tiesioginis augalų naikinimas |
Neigiamas |
Labai reikšmingas |
| 7. Invazinių augalų skverbimasis |
Neigiamas |
Reikšmingas |
| 8. Teritorijų apsaugos stygius |
Neigiamas |
Reikšmingas |