LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
NUTARIMAS
Dėl Lietuvos Respublikos VALSTYBĖS POLITIKŲ IR VALSTYBĖS PAREIGŪNŲ DARBO APMOKĖJIMO įstatymo 3 straipsnio 1 dalies (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija), LIETUVOS RESPUBLIKOS VIETOS SAVIVALDOS ĮSTATYMO (2008 m. RUGSĖJO 15 d. redakcija) 19 STRAIPSNIO 12 DALIES atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai
2013 m. balandžio 30 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Bieliūno, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, Dainiaus Žalimo,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovui Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto patarėjui Vytautui Kurpuvesui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2013 m. balandžio 3 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 50/2010 pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą (Nr. 1B-56/2010) ištirti, ar:
– Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalis (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) tiek, kiek joje nenustatytas mero ir mero pavaduotojų apmokėjimas už viršvalandinį darbą, darbą švenčių ir poilsio dienomis, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniams lygiateisiškumo, teisingumo, teisinės valstybės principams;
– Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) 19 straipsnio 12 dalies nuostata, kad merui ir mero pavaduotojui atostogos suteikiamos savivaldybės tarybos sprendimu, tiek, kiek joje nėra nustatyta jokių išlygų dėl tokių atvejų, kai savivaldybės tarybos posėdis nuo prašymo suteikti atostogas pateikimo dienos iki prašyme nurodytos atostogų pradžios nėra šaukiamas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 49 straipsnio 1 daliai, konstituciniams lygiateisiškumo, teisingumo, teisinės valstybės principams.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais.
1. Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) nenustatyta, kad merui ir mero pavaduotojams apmokama už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis, nors pagal Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) 19 straipsnio 11 dalį jiems taikomos Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) nuostatos, reglamentuojančios darbo ir poilsio laiką. Pareiškėjo teigimu, pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, negalima tokia teisinė situacija, kai darbuotojams (šiuo atveju – merui ir mero pavaduotojui), dirbusiems viršvalandinį darbą, darbą poilsio ar švenčių dienomis, už jį nebūtų apmokama. Ginčijamu teisiniu reguliavimu pažeidžiamas ir asmenų lygiateisiškumo principas, nes, nesureguliavus apmokėjimo už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis, mero ir mero pavaduotojo padėtis tampa nelygiavertė, palyginti su kitais dirbančiais asmenimis, kartu yra pažeidžiamas ir konstitucinis teisinės valstybės principas, kuris, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės institucijos turi veikti remdamosi teise ir paklusdamos teisei, kad Konstitucija turi aukščiausią teisinę galią ir kad visi teisės aktai turi atitikti Konstituciją. Taigi Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pasak pareiškėjo, pažeidžiama Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis, konstituciniai teisingumo, lygiateisiškumo, teisinės valstybės principai.
2. Pagal Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) 19 straipsnio 12 dalį merui ir mero pavaduotojui atostogos suteikiamos savivaldybės tarybos sprendimu; šioje nuostatoje nereglamentuojama, kaip merui ir mero pavaduotojui suteikiamos atostogos, jei savivaldybės tarybos posėdis nėra šaukiamas. Todėl neaišku, kaip meras ir mero pavaduotojas gali pasinaudoti teise į atostogas (ypač esant svarbioms aplinkybėms), kai laikotarpiu nuo prašymo suteikti atostogas pateikimo dienos iki prašyme nurodytos atostogų pradžios savivaldybės tarybos posėdis nėra šaukiamas. Dėl to mero ir mero pavaduotojo padėtis tampa nelygiavertė, palyginti su kitais dirbančiais asmenimis, nes nesušaukus savivaldybės tarybos posėdžio jie negali įgyvendinti savo teisės į atostogas. Taigi šiuo teisiniu reguliavimu suvaržoma ir pažeidžiama merui ir mero pavaduotojui Konstitucijos 49 straipsnio 1 dalyje laiduojama teisė į atostogas, konstituciniai teisingumo, lygiateisiškumo, teisinės valstybės principai.
II
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovo Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininko V. Kurpuveso rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens atstovo pozicija grindžiama šiais argumentais.
1. Meras ir mero pavaduotojas priskiriami prie valstybės politikų, todėl jiems netaikomas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas, o taikomos Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatos, kuriose nustatytas baigtinis darbo užmokesčio elementų sąrašas – pareiginė alga ir priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus. Merui ir mero pavaduotojui pagrįstai taikoma darbo apmokėjimo (darbo užmokesčio) už pareigų vykdymą sistema, pagal kurią asmens pareiginės algos dydis nustatomas įvertinus jo darbo specifiką (sudėtingumą, atsakomybės laipsnį ir kita, įskaitant darbą (pareigų vykdymą) poilsio ar švenčių dienomis). Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) 19 straipsnio 11 dalies nuostatos įpareigoja merą ir mero pavaduotoją savo darbą (pareigų vykdymą) organizuoti taip, kad nebūtų pažeidžiamos DK nuostatos, reglamentuojančios darbo ir poilsio laiką, tačiau nesudaro prielaidų taikyti DK nuostatas, reglamentuojančias apmokėjimą už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis. Taigi, suinteresuoto asmens atstovo nuomone, Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) nuostatos tiek, kiek nurodyta pareiškėjo, neprieštarauja Konstitucijai.
2. Suteikti atostogas merui ir mero pavaduotojui nėra priskirta išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai, todėl nėra draudžiama šią kompetenciją perduoti kitoms savivaldybės institucijoms, t. y. savivaldybės vykdomajai institucijai. Suinteresuoto asmens atstovo teigimu, Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) 19 straipsnio 12 dalies nuostata „merui ir mero pavaduotojui atostogos suteikiamos savivaldybės tarybos sprendimu reglamento nustatyta tvarka“ gali būti įgyvendinta įvairiai: savivaldybės taryba gali sprendimu patvirtinti kasmetinių mero ir mero pavaduotojo atostogų grafiką, sprendimu suteikti merui, mero pavaduotojui tikslines atostogas, sprendimu tvirtinamame savivaldybės tarybos veiklos reglamente nustatyti išimtinius atvejus, reglamentuoti konkrečią tvarką ir įgalioti subjektą, kuris suteikia merui ir mero pavaduotojui atostogas laikotarpiu tarp savivaldybės tarybos posėdžių, priimti kitus su galiojančiais teisės aktais suderintus sprendimus dėl mero ir mero pavaduotojo atostogų. Taigi savivaldybės taryba turi teisę priimti sprendimą, kokia tvarka išimtiniais atvejais galėtų būti priimami sprendimai dėl mero ir mero pavaduotojo atostogų suteikimo laikotarpiu tarp savivaldybės tarybos posėdžių, ir taip yra užtikrinamas mero ir mero pavaduotojo teisės į atostogas įgyvendinimas. Seimas 2010 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6, 7, 13, 16, 19, 20, 26, 30, 31, 32, 34, 56 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą, kurio 5 straipsniu buvo pakeistos Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) 19 straipsnio 12 dalies nuostatos. Pagal pakeistą teisinį reguliavimą merui ir mero pavaduotojui atostogos suteikiamos savivaldybės tarybos ar jos įgalioto asmens sprendimu reglamento nustatyta tvarka.
k o n s t a t u o j a:
I
1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti inter alia, ar Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalis (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) tiek, kiek joje nenustatytas mero ir mero pavaduotojų apmokėjimas už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis, neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniams lygiateisiškumo, teisingumo, teisinės valstybės principams.
1.1. Pažymėtina, kad pagal Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies (2003 m. birželio 3 d. redakcija) 6 punktą šio įstatymo nustatyti darbo užmokesčio dydžiai ir apmokėjimo sąlygos taikomi valstybės politikams, inter alia merams ir merų pavaduotojams. Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) nustatyta, kad valstybės politikų darbo užmokestis susideda iš pareiginės algos ir priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus.
Taigi pareiškėjo prašymas ištirti Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) tiek, kiek joje nenustatytas mero ir mero pavaduotojų apmokėjimas už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis, atitiktį Konstitucijai traktuotinas kaip prašymas ištirti šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) tiek, kiek joje nenustatyta, kad mero ir mero pavaduotojo darbo užmokesčio sudedamoji dalis yra ir apmokėjimas už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis, atitiktį Konstitucijai.
1.2. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisingumo principas yra neatskiriamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinio elementas, todėl prašymas ištirti ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams traktuotinas kaip prašymas ištirti jo atitiktį konstituciniam teisinės valstybės principui.
1.3. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju.“
Nors pareiškėjas nurodyta apimtimi prašo ištirti Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) atitiktį Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, iš pareiškėjo prašymo matyti, kad jis abejoja šio teisinio reguliavimo atitiktimi ne visai nurodytajai 1 daliai, o jos nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“.
1.4. Pažymėtina, kad nors pareiškėjas nurodyta apimtimi prašo ištirti Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) atitiktį inter alia konstituciniam lygiateisiškumo principui, iš pareiškėjo prašymo matyti, kad jis abejoja ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam konstituciniam asmenų lygybės įstatymui principui.
2. Minėta, jog pareiškėjas taip pat prašo ištirti, ar Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) 19 straipsnio 12 dalies nuostata, kad merui ir mero pavaduotojui atostogos suteikiamos savivaldybės tarybos sprendimu, tiek, kiek joje nėra nustatyta jokių išlygų dėl tokių atvejų, kai savivaldybės tarybos posėdis nuo prašymo suteikti atostogas pateikimo dienos iki prašyme nurodytos atostogų pradžios nėra šaukiamas, neprieštarauja Konstitucijos 49 straipsnio 1 daliai, konstituciniams lygiateisiškumo, teisingumo, teisinės valstybės principams.
2.1. Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) 19 straipsnio 12 dalyje buvo inter alia nustatyta: „Merui ir mero pavaduotojui atostogos suteikiamos savivaldybės tarybos sprendimu reglamento nustatyta tvarka.“
Taigi pareiškėjo prašymas ištirti Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) 19 straipsnio 12 dalies nuostatos, kad merui ir mero pavaduotojui atostogos suteikiamos savivaldybės tarybos sprendimu, tiek, kiek joje nėra nustatyta jokių išlygų dėl tokių atvejų, kai savivaldybės tarybos posėdis nuo prašymo suteikti atostogas pateikimo dienos iki prašyme nurodytos atostogų pradžios nėra šaukiamas, atitiktį Konstitucijai traktuotinas kaip prašymas ištirti Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) 19 straipsnio 12 dalies nuostatos „merui ir mero pavaduotojui atostogos suteikiamos savivaldybės tarybos sprendimu“ atitiktį Konstitucijai.
2.2. Minėta, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog konstitucinis teisingumo principas yra neatskiriamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinio elementas, todėl prašymas ištirti ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams traktuotinas kaip prašymas ištirti jo atitiktį konstituciniam teisinės valstybės principui.
2.3. Konstitucijos 49 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Kiekvienas dirbantis žmogus turi teisę turėti poilsį ir laisvalaikį, taip pat kasmetines mokamas atostogas.“
Nors pareiškėjas nurodyta apimtimi prašo ištirti Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) 19 straipsnio 12 dalies nuostatos atitiktį Konstitucijos 49 straipsnio 1 daliai, iš pareiškėjo prašymo matyti, kad jis abejoja šio teisinio reguliavimo atitiktimi ne visai nurodytajai 1 daliai, o jos nuostatai „kiekvienas dirbantis žmogus turi teisę turėti <...> laisvalaikį, taip pat kasmetines mokamas atostogas“.
2.4. Pažymėtina, kad nors pareiškėjas nurodyta apimtimi prašo ištirti Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) 19 straipsnio 12 dalies nuostatos atitiktį inter alia konstituciniam lygiateisiškumo principui, iš pareiškėjo prašymo matyti, kad jis abejoja ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam konstituciniam asmenų lygybės įstatymui principui.
3. Vadinasi, Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjo prašymą tirs, ar:
– Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalis (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) tiek, kiek joje nenustatyta, kad mero ir mero pavaduotojo darbo užmokesčio sudedamoji dalis yra ir apmokėjimas už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) 19 straipsnio 12 dalies nuostata „merui ir mero pavaduotojui atostogos suteikiamos savivaldybės tarybos sprendimu“ neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 49 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas dirbantis žmogus turi teisę turėti <...> laisvalaikį, taip pat kasmetines mokamas atostogas“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
II
1. Minėta, kad Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje inter alia tirs, ar Konstitucijai neprieštarauja Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas.
1.1. Seimas 2000 m. rugpjūčio 29 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymą, kuriame nustatė inter alia valstybės politikų ir valstybės pareigūnų, kuriems netaikomas Valstybės tarnybos įstatymas, darbo užmokesčio dydžius ir apmokėjimo sąlygas (1 straipsnis). Šiame įstatyme įtvirtintas specialus inter alia valstybės politikų darbo užmokesčio dydžių ir apmokėjimo sąlygų teisinis reguliavimas.
1.2. Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas, inter alia Seimo 2008 m. lapkričio 6 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo pavadinimo, 1, 2, 3, 4, 5, 7 straipsnių ir įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu, įsigaliojusiu 2008 m. lapkričio 15 d. (su atitinkama išimtimi), kuriuo inter alia buvo pakeistas Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo pavadinimas: nuo šio įstatymo įsigaliojimo jis vadinamas Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymu.
Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnio „Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo užmokestis“ 1 dalyje (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija), tiek, kiek nurodyta, ginčijamoje šioje konstitucinės justicijos byloje, nustatyta:
„1. Valstybės politikų darbo užmokestis susideda iš:
1) pareiginės algos;
2) priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus.“
Taigi Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) nustatytos valstybės politikų darbo užmokesčio sudedamosios dalys: jų darbo užmokestis susideda iš pareiginės algos ir priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus.
2. Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostatos aiškintinos kitų šio įstatymo nuostatų kontekste.
2.1. Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 2 straipsnio „Įstatymo taikymas“ 1 dalyje (2003 m. birželio 3 d. redakcija) nustatyta:
Taigi Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje (2003 m. birželio 3 d. redakcija) nurodyta, kokie asmenys pagal šį įstatymą priskirti prie valstybės politikų, kuriems taikomi šio įstatymo nustatyti darbo užmokesčio dydžiai ir apmokėjimo sąlygos. Pažymėtina, kad merai ir merų pavaduotojai priskirti tai pačiai darbo apmokėjimo teisinio reguliavimo požiūriu asmenų kategorijai, kaip ir Seimo Pirmininkas, Seimo pareigūnai, Seimo nariai, Ministras Pirmininkas, ministrai ir savivaldybių tarybų nariai.
Aiškinant Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) nuostatas kartu su Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo 2 straipsnio 1 dalies (2003 m. birželio 3 d. redakcija) 6 punkto nuostatomis, pažymėtina, kad šiuo teisiniu reguliavimu nustatytos inter alia merų ir merų pavaduotojų, priskirtų prie valstybės politikų, kuriems taikomi šio įstatymo nustatyti darbo užmokesčio dydžiai ir apmokėjimo sąlygos, darbo užmokesčio sudedamosios dalys: jis susideda iš pareiginės algos ir priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus.
2.2. Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio „Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų pareiginės algos“ 1 dalyje (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) buvo nustatyta: „Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų pareiginės algos skaičiuojamos taikant pareiginės algos bazinį dydį (toliau – bazinis dydis), kurį Vyriausybės teikimu, įvertinus valstybės politikams ir valstybės pareigūnams atstovaujančių organizacijų pasiūlymus, praėjusių metų vidutinę metinę infliaciją (skaičiuojant nacionalinį vartotojų kainų indeksą) ir kitų vidutinio darbo užmokesčio viešajame sektoriuje dydžiui ir kitimui poveikį turinčių veiksnių įtaką, tvirtina Seimas iki Seimo pavasario sesijos pabaigos. <...>“
Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje (2006 m. liepos 19 d. redakcija) nustatyta: „Pareiginė alga apskaičiuojama atitinkamą pareiginės algos koeficientą, nustatytą šio įstatymo priedėlyje, padauginus iš bazinio dydžio. Pareiginė alga apvalinama vadovaujantis bendromis skaičių apvalinimo taisyklėmis taip, kad paskutinis skaitmuo būtų 0 arba 5.“
Taigi šiuo teisiniu reguliavimu nustatyta inter alia valstybės politikų pareiginės algos apskaičiavimo tvarka – ji apskaičiuojama šio įstatymo priedėlyje nustatytą atitinkamą pareiginės algos koeficientą padauginus iš Seimo tvirtinamo pareiginės algos bazinio dydžio.
2.3. Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 5 straipsnio „Priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus“ (2007 m. liepos 3 d. redakcija) 1, 3 dalyse (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) nustatyta:
„1. Valstybės politikams ir valstybės pareigūnams mokamas priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus nuo 1990 m. kovo 11 d., einant pareigas, nurodytas Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 1–4 dalyse ir 5 dalies 1–4 punktuose (išskyrus savivaldybės tarybos narius, kurie nebuvo merais ir mero pavaduotojais). Į ištarnautus metus įskaitomi laikotarpiai, nurodyti minėto įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje. <...>
2.4. Aiškinant Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą kartu su šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies (2003 m. birželio 3 d. redakcija) 6 punkte įtvirtintu teisiniu reguliavimu, 4 straipsnio 1 dalimi (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija), 4 straipsnio 2 dalimi (2006 m. liepos 19 d. redakcija), 5 straipsnio (2007 m. liepos 3 d. redakcija) 1, 3 dalimis (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija), pažymėtina, kad Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) nustatytos prie valstybės politikų priskirtų merų ir mero pavaduotojų darbo užmokesčio sudedamosios dalys: jų darbo užmokestis susideda iš pareiginės algos, apskaičiuojamos įstatymo priedėlyje nustatytą atitinkamą pareiginės algos koeficientą padauginus iš Seimo tvirtinamo pareiginės algos bazinio dydžio, ir nustatytąja tvarka apskaičiuoto priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus.
Vadinasi, Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija), kaip ir kitose šio įstatymo nuostatose, nenumatytas apmokėjimas už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis merui ir mero pavaduotojui.
3. Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas aiškintinas Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) nuostatų, susijusių su mero ir mero pavaduotojo funkcijomis, kontekste.
3.1. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos šios Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) nuostatos:
– savivaldybės taryba savo įgaliojimų laikui iš tarybos narių renka savivaldybės merą ir mero siūlymu skiria vieną ar kelis mero pavaduotojus; meras yra savivaldybės vadovas; savivaldybės taryba gali nuspręsti, kad mero pavaduotojas pareigas atlieka visuomeniniais pagrindais (19 straipsnio 1 dalis);
– meras planuoja savivaldybės tarybos veiklą, nustato ir sudaro savivaldybės tarybos posėdžių darbotvarkes ir teikia savivaldybės tarybos sprendimų projektus, šaukia savivaldybės tarybos posėdžius ir jiems pirmininkauja, koordinuoja savivaldybės tarybos komitetų ir komisijų veiklą, pasirašo savivaldybės tarybos sprendimus ir posėdžių, kuriems pirmininkavo, protokolus; reglamente nustatyta tvarka atstovauja pats arba įgalioja kitus asmenis atstovauti savivaldybei teisme, bendradarbiaujant su kitomis savivaldybėmis, valstybės ar užsienio šalių institucijomis, kitais juridiniais ir fiziniais asmenimis; kontroliuoja ir prižiūri savivaldybės viešojo administravimo institucijų, įstaigų ir įmonių vadovų veiklą, kaip jie įgyvendina įstatymus, Vyriausybės ir savivaldybės tarybos sprendimus (20 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 11 punktai);
– mero pavaduotojas atlieka savivaldybės tarybos nustatytas funkcijas ir mero pavedimus; kai meras negali eiti pareigų, mero pavaduotojas atlieka visas mero pareigas, išskyrus šio straipsnio 2 dalies 4–8 punktuose numatytus įgaliojimus (20 straipsnio 2 dalis).
3.2. Apibendrinant nurodytąsias Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) nuostatas, susijusias su mero ir mero pavaduotojo funkcijomis bei teisiniu statusu, konstatuotina, kad:
– meras, būdamas savivaldybės tarybos narys, yra savivaldybės vadovas; jis inter alia planuoja ir organizuoja savivaldybės tarybos veiklą, atstovauja savivaldybei santykiuose su kitais subjektais, inter alia užsienio šalių institucijomis, ir atlieka su savivaldybe susijusių subjektų veiklos kontrolės ir priežiūros funkcijas;
– mero pavaduotojas yra savivaldybės tarybos narys; kai meras negali eiti pareigų, jis atlieka mero pareigas, išskyrus nustatytąsias išimtis, taip pat vykdo savivaldybės tarybos nustatytas funkcijas ir mero pavedimus.
4. Ginčijamas Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas taip pat aiškintinas Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) 19 straipsnio 11 dalies nuostatų, DK įtvirtinto teisinio reguliavimo kontekste.
4.1. Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) 19 straipsnio 11 dalyje nustatyta: „Merui, mero pavaduotojui netaikomos Darbo kodekso nuostatos, išskyrus nuostatas, reglamentuojančias darbo ir poilsio laiką, atostogas, nurodytas šio straipsnio 12 dalyje, materialinę atsakomybę, darbuotojų saugą ir sveikatą.“
Taigi Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) 19 straipsnio 11 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad DK nuostatos merui ir mero pavaduotojui netaikomos, ir šios taisyklės išimtis – merui ir mero pavaduotojui taikomos DK nuostatos, reglamentuojančios inter alia darbo ir poilsio laiką.
Pabrėžtina, jog nurodytosios Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) nuostatos turi būti aiškinamos sistemiškai, atsižvelgiant į merui ir mero pavaduotojui, esantiems savivaldybių politikais, priskirtas funkcijas ir teisinį statusą.
4.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad DK XIII skyriuje „Darbo laikas“ įtvirtintomis teisės normomis reguliuojama inter alia darbo laiko sąvoka (142 straipsnis), darbo laiko struktūra (143 straipsnis), darbo laiko trukmė (144 straipsnis), viršvalandinių darbų ribojimas (150 straipsnis), išimtiniai atvejai, kada darbdavys gali skirti dirbti viršvalandinius darbus (151 straipsnis), viršvalandinių darbų trukmė (152 straipsnis), o DK XIV skyriuje „Poilsio laikas“ įtvirtintos nuostatos, nustatančios inter alia poilsio laiko rūšis (157 straipsnis), taip pat nuostatos dėl savaitės nepertraukiamo poilsio (161 straipsnis), atostogų rūšių (164 straipsnis).
Pažymėtina ir tai, kad DK XIII ir XIV skyriuose, kuriuose įtvirtintos darbo ir poilsio laiką reglamentuojančios teisės normos, nėra reguliuojamas viršvalandinio darbo, darbo poilsio ir švenčių dienomis apmokėjimas. Nuostatos, reglamentuojančios viršvalandinio darbo, darbo poilsio ir švenčių dienomis apmokėjimą, įtvirtintos DK XV skyriuje „Darbo užmokestis. Garantijos ir kompensacijos“, kuris merui ir mero pavaduotojui pagal Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) 19 straipsnio 11 dalį netaikomas.
4.3. Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą aiškinant Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) 19 straipsnio 11 dalies nuostatų, DK XIII ir XIV skyriuose įtvirtinto teisinio reguliavimo kontekste pažymėtina, kad Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) įtvirtintas specialus teisinis reguliavimas skirtas mero ir mero pavaduotojo darbo užmokesčio sudedamosioms dalims nustatyti, o DK nuostatos, reguliuojančios viršvalandinio darbo, darbo poilsio ir švenčių dienomis apmokėjimą, merui ir mero pavaduotojui netaikomos.
5. Apibendrinant Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo, Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) nuostatose įtvirtintą teisinį reguliavimą, pareiškėjo ginčijamu aspektu konstatuotina, kad:
– merai ir merų pavaduotojai, kaip ir Seimo Pirmininkas, Seimo pareigūnai, Seimo nariai, Ministras Pirmininkas, ministrai, Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo kontekste priskirti prie valstybės politikų, kuriems taikomi šio įstatymo nustatyti darbo užmokesčio dydžiai ir apmokėjimo sąlygos;
– Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) įtvirtintu specialiu teisiniu reguliavimu nustatytos inter alia mero ir mero pavaduotojo darbo užmokesčio sudedamosios dalys: jų darbo užmokestis susideda iš pareiginės algos, apskaičiuojamos Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme nustatytą atitinkamą pareiginės algos koeficientą padauginus iš Seimo tvirtinamo pareiginės algos bazinio dydžio, ir nustatytąja tvarka apskaičiuoto priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus; nei minėtojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija), nei kitose šio įstatymo nuostatose apmokėjimas už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis nėra numatytas kaip sudedamoji mero ir mero pavaduotojo darbo užmokesčio dalis;
– pagal nustatytąjį teisinį reguliavimą merui ir mero pavaduotojui taikomos DK nuostatos, reglamentuojančios inter alia darbo ir poilsio laiką, o nuostatos, reguliuojančios viršvalandinio darbo, darbo poilsio ir švenčių dienomis apmokėjimą, merui ir mero pavaduotojui netaikomos; Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) nuostatos, sudarančios prielaidas merui ir mero pavaduotojui taikyti DK nuostatas, turi būti aiškinamos sistemiškai, atsižvelgiant į merui ir mero pavaduotojui, esantiems savivaldybių politikais, priskirtas funkcijas ir teisinį statusą;
– meras yra savivaldybės vadovas, jis vykdo inter alia savivaldybės tarybos veiklos organizavimo, atstovavimo savivaldybei, su savivaldybe susijusių subjektų veiklos kontrolės ir priežiūros funkcijas; mero pavaduotojas atlieka savivaldybės tarybos nustatytas funkcijas ir vykdo mero pavedimus, taip pat, kai meras negali eiti pareigų, atlieka mero pareigas, išskyrus Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) nustatytas išimtis.
6. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat paminėtinas Europos Parlamento ir Tarybos 2003 m. lapkričio 4 d. direktyvoje 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų (toliau – direktyva) įtvirtintas teisinis reguliavimas.
6.1. Pagal direktyvos 1 straipsnį ji taikoma visiems veiklos sektoriams – tiek valstybiniam, tiek privačiajam; direktyva netaikoma toms sritims, kurių ypatumai, būdingi tam tikrai specifinei valstybės tarnybos veiklai, tokiai kaip ginkluotosios pajėgos ir policija, arba tam tikrai specifinei civilinės saugos srities veiklai, neišvengiamai jai prieštarauja, – tuo atveju darbuotojų sauga ir sveikata turi būti užtikrinama kuo labiau atsižvelgiant į šioje direktyvoje nustatytus tikslus.
6.2. Direktyvos 2 skyriuje įtvirtintas inter alia minimalaus paros poilsio laiko (3 straipsnis), savaitės poilsio laiko (5 straipsnis), maksimalaus savaitės darbo laiko (6 straipsnis) teisinis reguliavimas.
6.3. Direktyvos 17 straipsnyje inter alia nustatyta, kad valstybės narės, deramai laikydamosi darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos bendrųjų principų, gali nukrypti inter alia nuo 3–6 straipsnių, kai, atsižvelgiant į minimos veiklos konkrečias ypatybes, darbo laikas neskaičiuojamas ir (arba) nenustatomas arba jį gali nusistatyti patys darbuotojai, pirmiausia vadovai ar kiti asmenys, galintys savarankiškai priimti sprendimus (1 dalis).
6.4. Taigi direktyvoje, taikomoje inter alia valstybiniam sektoriui, išskyrus nustatytąsias išimtis, įtvirtintos nuostatos, reguliuojančios inter alia minimalų paros poilsio laiką, savaitės poilsio laiką, maksimalų darbo laiką. Direktyvoje taip pat įtvirtintos nuostatos, leidžiančios valstybėms narėms nukrypti nuo šio teisinio reguliavimo, jeigu tai lemia konkrečios veiklos ypatumai – jeigu atliekant tam tikrą veiklą darbo laikas neskaičiuojamas ir (arba) nenustatomas arba jeigu nusistatyti darbo laiką gali patys darbuotojai – vadovai ar kiti asmenys, galintys savarankiškai priimti sprendimus.
Vadinasi, pagal direktyvoje įtvirtintą teisinį reguliavimą dėl tam tikrų veiklos ypatumų valstybės narės sprendimu gali būti nukrypstama nuo nustatytųjų inter alia minimalaus paros poilsio laiko, savaitės poilsio laiko ir maksimalaus poilsio laiko normų, t. y. valstybės narės gali pasirinkti ir tokias priemones, kuriomis tam tikrų vadovų ar kitų asmenų, galinčių savarankiškai priimti sprendimus, darbo laiko trukmė būtų neribojama, konkretus jų darbo laikas nenustatomas.
7. Minėta, kad Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje inter alia tirs, ar Konstitucijai neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) 19 straipsnio 12 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas.
7.2. Vietos savivaldos įstatymas ne kartą buvo keičiamas ir (arba) papildomas, inter alia Seimo 2008 m. rugsėjo 15 d. priimtu Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo pakeitimo įstatymu, įsigaliojusiu 2008 m. spalio 1 d. (su tam tikromis išimtimis), kuriuo Vietos savivaldos įstatymas buvo išdėstytas nauja redakcija.
Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) 19 straipsnio „Meras, mero pavaduotojas“ 12 dalyje, kuri tiek, kiek nurodyta, ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, inter alia buvo nustatyta: „Merui ir mero pavaduotojui atostogos suteikiamos savivaldybės tarybos sprendimu reglamento nustatyta tvarka.“
Taigi Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) 19 straipsnio 12 dalyje nustatyta atostogų suteikimo merui ir mero pavaduotojui tvarka: atostogas suteikia savivaldybės taryba sprendimu. Šioje nuostatoje nurodyta ir tai, kad mero ir mero pavaduotojo atostogų suteikimo tvarka detalizuojama savivaldybės tarybos reglamente.
8. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos ir Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) nuostatos, susijusios su savivaldybės tarybos posėdžių šaukimo ir organizavimo tvarka.
8.1. Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) 13 straipsnyje „Savivaldybės tarybos posėdžiai“ inter alia nustatyta:
– savivaldybės tarybos posėdžius prireikus, bet ne rečiau kaip kas 3 mėnesiai, šaukia meras, o kai jo nėra, – mero pavaduotojas (4 dalis);
– savivaldybės tarybos posėdžiuose svarstomi tik tie klausimai, dėl kurių reglamento nustatyta tvarka yra pateikti sprendimų projektai (5 dalis);
– savivaldybės tarybos posėdžio darbotvarkę sudaro meras; ne vėliau kaip prieš 4 darbo dienas iki savivaldybės tarybos posėdžio svarstytinus klausimus kartu su įregistruotais sprendimų projektais meras privalo įtraukti į posėdžio darbotvarkę (6 dalis);
– apie savivaldybės tarybos posėdžio laiką, svarstyti parengtus ir reglamento nustatyta tvarka įregistruotus klausimus kartu su sprendimų projektais meras, o kai jo nėra (reglamento nustatytais atvejais), – mero pavaduotojas arba įgaliojimus iš 1/3 išrinktų tarybos narių gavęs tarybos narys ne vėliau kaip prieš 3 darbo dienas iki posėdžio pradžios reglamento nustatyta tvarka praneša inter alia visiems tarybos nariams (8 dalis).
8.2. Apibendrinant išdėstytą teisinį reguliavimą, pažymėtina, kad savivaldybės tarybos posėdžiai šaukiami ne rečiau kaip kas 3 mėnesius, taip pat gali būti šaukiami prireikus. Vietos savivaldos įstatyme (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) nustatyta savivaldybės tarybos posėdžių organizavimo tvarka, inter alia tai, kad apie savivaldybės tarybos posėdį inter alia savivaldybės tarybos nariams turi būti pranešama ne vėliau kaip prieš 3 darbo dienas iki posėdžio pradžios.
9. Apibendrinant išdėstytą teisinį reguliavimą pareiškėjo ginčijamu aspektu, konstatuotina, kad:
– Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) 19 straipsnio 12 dalyje nustatyta atostogų suteikimo merui ir mero pavaduotojui tvarka: atostogas suteikia savivaldybės taryba sprendimu; mero ir mero pavaduotojo atostogų suteikimo tvarka detalizuojama savivaldybės tarybos reglamente;
– pagal teisinį reguliavimą savivaldybės tarybos posėdžiai šaukiami ne rečiau kaip kas 3 mėnesius, taip pat gali būti šaukiami prireikus; įstatyme nustatyta savivaldybės tarybos posėdžių organizavimo tvarka, inter alia tai, kad apie savivaldybės tarybos posėdį turi būti pranešama inter alia savivaldybės tarybos nariams ne vėliau kaip prieš 3 darbo dienas iki posėdžio pradžios.
10. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad Seimas 2010 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6, 7, 13, 16, 19, 20, 26, 30, 31, 32, 34, 56 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą, kuris įsigaliojo 2010 m. liepos 20 d. (išskyrus tam tikras išimtis).
10.1. Šio įstatymo 5 straipsniu pakeitus Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) 19 straipsnio 12 dalį, joje inter alia nustatyta: „Merui ir mero pavaduotojui atostogos suteikiamos savivaldybės tarybos ar jos įgalioto asmens sprendimu reglamento nustatyta tvarka.“
Taigi pagal Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) 19 straipsnio 12 dalį (2010 m. birželio 30 d. redakcija) atostogas merui ir mero pavaduotojui sprendimu suteikia savivaldybės taryba arba jos įgaliotas asmuo, šis sprendimas priimamas savivaldybės tarybos reglamento nustatyta tvarka.
10.2. Palyginus Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) 19 straipsnio 12 dalyje (2010 m. birželio 30 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą su įtvirtintuoju Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) 19 straipsnio 12 dalyje matyti, jog teisinis reguliavimas pakito iš esmės – nurodyta, kad sprendimą dėl atostogų suteikimo merui ir mero pavaduotojui gali priimti ne tik savivaldybės taryba, bet ir jos įgaliotas asmuo.
III
1. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiek, kiek nurodyta, ginčijama teisinio reguliavimo, kuriuo nustatytas apmokėjimas už darbą merui ir jo pavaduotojui, esantiems savivaldybės tarybos nariais, ir teisinio reguliavimo, kuriuo buvo nustatyta atostogų jiems suteikimo tvarka, atitiktis Konstitucijai.
2. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>.“
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra neatsiejama nuo konstitucinių lygiateisiškumo, teisingumo, teisinės valstybės principų (Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį, yra pažymėjęs ir tai, kad asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2009 m. gruodžio 11 d., 2011 m. vasario 14 d. nutarimai).
2.1. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“ aiškintina kartu su inter alia Konstitucijos 119 straipsnio 3 dalimi.
Konstitucijos 119 straipsnio 3 dalyje nustatyta: „Savivaldos institucijų organizavimo ir veiklos tvarką nustato įstatymas.“
Pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 119 straipsnio 3 dalį įstatymų leidėjas, reguliuodamas inter alia savivaldybių tarybų, kaip politinių atstovaujamųjų vietos savivaldos institucijų, organizavimo ir veiklos tvarką, turi diskreciją nustatyti ir savivaldybės tarybos nario, kurį savivaldybės taryba išrenka inter alia organizuoti savivaldybės tarybos veiklą ir įgyvendinti su tuo susijusius įgaliojimus, atstovauti savivaldybei, darbo organizavimo teisinį reguliavimą ir darbo apmokėjimo sistemą.
2.2. Šiame kontekste pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2007 m. kovo 20 d. nutarime yra pažymėjęs inter alia, kad:
– valstybė gali pasirinkti įvairias darbo apmokėjimo sistemas; nėra negalimos nei tokia sistema, kai nustatoma fiksuoto dydžio alga, nei tokia sistema, kai nustatomos minimali ir maksimali algos atitinkamoms pareigoms, nei tokia sistema, kai darbo užmokestis yra reguliuojamas taikant koeficientus, kurių pagrindu imamas tam tikras nustatytas dydis (tokį darbo užmokestį gali sudaryti ir kelios sudedamosios dalys);
– konstituciniai teisingo apmokėjimo už darbą reikalavimai, taikytini valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams, iš esmės nesiskiria nuo tų, kurie taikytini teisingam apmokėjimui už darbą valstybės tarnautojams;
– aiškūs kriterijai, kuriais remiantis valstybės tarnautojams nustatomas apmokėjimo už darbą dydis (darbo užmokestis), yra esminis kiekvieno piliečio teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą elementas ir turi būti nustatomi įstatymu;
– galimybė valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo santykius teisiškai reguliuoti kitaip nei kitų asmenų darbo apmokėjimo santykius mutatis mutandis taikytina ir valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų bei karių darbo apmokėjimo santykių teisiniam reguliavimui.
2.3. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje laiduojama teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir 49 straipsnio 1 dalyje kiekvienam dirbančiam asmeniui laiduojama teisė į poilsį turi būti užtikrinta inter alia reguliuojant valstybės ir savivaldybės politikų veiklą. Konstitucijos 49 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbo laiko trukmę apibrėžia įstatymas. Ši konstitucinė nuostata nereiškia, kad reikalaujama visų kategorijų dirbantiems asmenims, inter alia valstybės tarnautojams, valstybės ir savivaldybių politikams, nustatyti vienodą darbo organizavimo teisinį reguliavimą.
Pažymėtina ir tai, kad nustatant valstybės ir savivaldybių politikų veiklos teisinį reguliavimą privalu atsižvelgti inter alia į šios veiklos specifiką, kurią lemia iš Konstitucijos (inter alia jos 4, 5 straipsnių, 55 straipsnio 1 dalies, 77, 97, 98, 119 straipsnių) kylanti politikų funkcija atstovauti Tautos, valstybės ar tam tikros savivaldybės gyventojų interesams ir įgaliojimai spręsti valstybės, tam tikros jos valdymo srities ar savivaldybės kompetencijai priklausančių sričių politikos formavimo, jos įgyvendinimo ir įgyvendinimo kontrolės klausimus, taip pat su tuo susiję atskaitomybės visuomenei ir viešumo reikalavimai, reprezentavimo ir kitos pareigos. Atsižvelgiant į šią specifiką, įstatymuose ar kituose teisės aktuose turi būti nustatyti tam tikri reikalavimai valstybės ir savivaldybių politikų veiklos organizavimui, kitus šios veiklos organizavimo klausimus paliekant spręsti patiems politikams (kolegialiai arba vienasmeniškai). Valstybės ir savivaldybių politikų funkcijų ir pareigų pobūdis lemia inter alia tai, kad viso šioms funkcijoms ir pareigoms atlikti skiriamo laiko neįmanoma tiksliai apskaityti, politikų funkcijoms ir pareigoms atlikti būtinas laikas negali būti tapatinamas su nustatytu tam tikros įstaigos ar tam tikros darbuotojų kategorijos darbo laiku, taip pat tai, kad neretai yra būtina jų funkcijas vykdyti ir nustatytomis poilsio ir valstybės švenčių dienomis.
Taigi valstybės ir savivaldybių politikų veikla darbo organizavimo požiūriu yra specifinė ir jos teisinis reguliavimas negali būti visiškai tapatus bendrajam darbo santykių teisiniam reguliavimui, inter alia nustatant darbo laiko struktūros ir jo apskaitos reikalavimus. Į minėtą politikų veiklos specifiką turi būti atsižvelgiama ir įstatyme nustatant teisingą jų atlyginimo už darbą dydį, poilsio ir kasmetinių mokamų atostogų trukmę.
3. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktis inter alia Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, kurioje įtvirtintas konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas.
3.1. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog pagal konstitucinį asmenų lygybės įstatymui principą reikalaujama, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai; konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais bei įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai; konstitucinis asmenų lygybės principas nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu (inter alia Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarimas).
3.2. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad Konstitucijoje, inter alia jos 29 straipsnyje, įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas neatsiejamas nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, kuris yra universalus principas ir kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema bei pati Konstitucija (inter alia Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 28 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas – universalus principas, kuriuo yra grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija, kad šio konstitucinio principo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose, inter alia jos 29 straipsnyje, kuriame įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas. Konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimas kartu yra ir konstitucinių teisingumo, darnios visuomenės imperatyvų, taigi ir konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeidimas (inter alia Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. gruodžio 14 d., 2013 m. vasario 22 d. nutarimai).
4. Konstitucijos 49 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Kiekvienas dirbantis žmogus turi teisę turėti poilsį ir laisvalaikį, taip pat kasmetines mokamas atostogas.“
4.1. Taigi Konstitucijos 49 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta inter alia kiekvienam dirbančiam asmeniui laiduojama konstitucinė teisė į laisvalaikį.
Ši konstitucinė teisė turi būti aiškinama kaip inter alia reiškianti dirbančio asmens teisę įstatymų leidėjo nustatytais atvejais ir tvarka gauti laisvą nuo darbo laiką, kai šis asmuo dėl įstatymų leidėjo svarbiomis pripažintų aplinkybių negali atlikti darbo funkcijų. Įstatymų leidėjas turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų dirbantiems asmenims galimybę realiai pasinaudoti šia teise.
4.2. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 49 straipsnio 1 dalį, yra pažymėjęs ir tai, kad dirbančio asmens teisė į kasmetines mokamas atostogas – jo konstitucinė teisė. Taigi šios teisės įgyvendinimo esminės sąlygos turi būti nustatomos įstatymu (Konstitucinio Teismo 2007 m. gruodžio 7 d. nutarimas).
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatyme nustatant iš Konstitucijos 49 straipsnio 1 dalies kylančios konstitucinės teisės į kasmetines mokamas atostogas esmines įgyvendinimo sąlygas turi būti įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kuris užtikrintų dirbantiems asmenims galimybę realiai pasinaudoti šia savo konstitucine teise.
IV
Dėl Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
1. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjo prašymą inter alia tiriama, ar Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalis (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) tiek, kiek joje nenustatyta, kad mero ir mero pavaduotojo darbo užmokesčio sudedamoji dalis yra ir apmokėjimas už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Minėta, kad Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnio „Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo užmokestis“ 1 dalyje (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) nustatyta:
3. Pareiškėjo abejonės dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai grindžiamos inter alia tuo, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, negalima tokia teisinė situacija, kai darbuotojams (šiuo atveju – merui ir mero pavaduotojui), kurie dirbo viršvalandinį darbą, darbą poilsio ar švenčių dienomis, už jį nebūtų apmokama. Ginčijamu teisiniu reguliavimu pažeidžiamas ir asmenų lygiateisiškumo principas, nes, nesureguliavus apmokėjimo už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis, mero ir mero pavaduotojo padėtis tampa nelygiavertė, palyginti su kitais dirbančiais asmenimis, kartu yra pažeidžiamas ir konstitucinis teisinės valstybės principas.
4. Sprendžiant, ar Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalis (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) tiek, kiek joje nenustatyta, kad mero ir mero pavaduotojo darbo užmokesčio sudedamoji dalis yra ir apmokėjimas už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis, neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, pažymėtina, kad, kaip minėta:
– teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra neatsiejama nuo konstitucinių lygiateisiškumo, teisingumo, teisinės valstybės principų;
– Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje laiduojama teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir 49 straipsnio 1 dalyje kiekvienam dirbančiam asmeniui laiduojama teisė į poilsį turi būti užtikrinta inter alia reguliuojant valstybės ir savivaldybės politikų veiklą;
– nustatant valstybės ir savivaldybių politikų veiklos teisinį reguliavimą privalu atsižvelgti inter alia į šios veiklos specifiką, kurią lemia iš Konstitucijos (inter alia jos 4, 5 straipsnių, 55 straipsnio 1 dalies, 77, 97, 98, 119 straipsnių) kylanti politikų funkcija atstovauti Tautos, valstybės ar tam tikros savivaldybės gyventojų interesams ir įgaliojimai spręsti valstybės, tam tikros jos valdymo srities ar savivaldybės kompetencijai priklausančių sričių politikos formavimo, jos įgyvendinimo ir įgyvendinimo kontrolės klausimus, taip pat su tuo susiję atskaitomybės visuomenei ir viešumo reikalavimai, reprezentavimo ir kitos pareigos; atsižvelgiant į šią specifiką, įstatymuose ar kituose teisės aktuose turi būti nustatyti tam tikri reikalavimai valstybės ir savivaldybių politikų veiklos organizavimui, kitus šios veiklos organizavimo klausimus paliekant spręsti patiems politikams (kolegialiai arba vienasmeniškai); valstybės ir savivaldybių politikų funkcijų ir pareigų pobūdis lemia inter alia tai, kad viso šioms funkcijoms ir pareigoms atlikti skiriamo laiko neįmanoma tiksliai apskaityti, politikų funkcijoms ir pareigoms atlikti būtinas laikas negali būti tapatinamas su nustatytu tam tikros įstaigos ar tam tikros darbuotojų kategorijos darbo laiku, taip pat tai, kad neretai yra būtina funkcijas vykdyti ir nustatytomis poilsio ir valstybės švenčių dienomis.
4.1. Minėta, kad merai ir merų pavaduotojai, kaip ir Seimo Pirmininkas, Seimo pareigūnai, Seimo nariai, Ministras Pirmininkas, ministrai, Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo kontekste priskirti prie valstybės politikų, kuriems taikomi šio įstatymo nustatyti darbo užmokesčio dydžiai ir apmokėjimo sąlygos.
4.2. Minėta ir tai, kad Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) įtvirtintu specialiu teisiniu reguliavimu nustatytos inter alia mero ir mero pavaduotojo darbo užmokesčio sudedamosios dalys: jų darbo užmokestis susideda iš pareiginės algos, apskaičiuojamos Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme nustatytą atitinkamą pareiginės algos koeficientą padauginus iš Seimo tvirtinamo pareiginės algos bazinio dydžio, ir nustatytąja tvarka apskaičiuoto priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus.
4.3. Kaip minėta, pagal nustatytąjį teisinį reguliavimą merui ir mero pavaduotojui taikomos DK nuostatos, reglamentuojančios inter alia darbo ir poilsio laiką, o nuostatos, reguliuojančios viršvalandinio darbo, darbo poilsio ir švenčių dienomis apmokėjimą, merui ir mero pavaduotojui netaikomos.
Kaip minėta, nei Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija), nei kitose šio įstatymo nuostatose apmokėjimas už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis nėra numatytas kaip sudedamoji mero ir mero pavaduotojo darbo užmokesčio dalis.
4.4. Minėta, kad valstybės ir savivaldybių politikų funkcijų ir pareigų pobūdis pagal Konstituciją lemia inter alia tai, kad viso šioms funkcijoms ir pareigoms atlikti skiriamo laiko neįmanoma tiksliai apskaityti, politikų funkcijoms ir pareigoms atlikti būtinas laikas negali būti tapatinamas su nustatytu tam tikros įstaigos ar tam tikros darbuotojų kategorijos darbo laiku, taip pat tai, kad neretai yra būtina funkcijas vykdyti ir nustatytomis poilsio ir valstybės švenčių dienomis.
Taigi Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu, kuriuo nustatyta inter alia mero ir mero pavaduotojo darbo užmokesčio struktūra, apmokėjimas už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis, atsižvelgiant į šiems asmenims priskirtas funkcijas ir teisinį statusą, nenumatytas kaip sudedamoji darbo užmokesčio dalis.
Konstatuotina, kad tai, jog įstatymų leidėjas jam suteiktą diskreciją nustatyti mero ir mero pavaduotojo darbo apmokėjimo teisinį reguliavimą (teisės nustatyti darbo užmokesčio sudedamąsias dalis aspektu) įgyvendino įtvirtindamas tokį teisinį reguliavimą, kuriuo atsižvelgta į šių asmenų veiklos ir jos organizavimo specifiką, negali būti vertinama kaip prielaidų pažeisti Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje laiduojamą teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą sudarymas.
4.5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalis (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) tiek, kiek joje nenustatyta, kad mero ir mero pavaduotojo darbo užmokesčio sudedamoji dalis yra ir apmokėjimas už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis, neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“.
5. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjo prašymą inter alia tiriama, ar Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalis (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) tiek, kiek joje nenustatyta, kad mero ir mero pavaduotojo darbo užmokesčio sudedamoji dalis yra ir apmokėjimas už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
6. Minėta, kad, pasak pareiškėjo, ginčijamu teisiniu reguliavimu pažeidžiamas asmenų lygiateisiškumo principas, nes, nesureguliavus apmokėjimo už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis, mero ir mero pavaduotojo padėtis tampa nelygiavertė, palyginti su kitais dirbančiais asmenimis, kartu yra pažeidžiamas ir konstitucinis teisinės valstybės principas, kuris, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės institucijos turi veikti remdamosi teise ir paklusdamos teisei, kad Konstitucija turi aukščiausią teisinę galią ir kad visi teisės aktai turi atitikti Konstituciją.
7. Sprendžiant, ar Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalis (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) tiek, kiek joje nenustatyta, kad mero ir mero pavaduotojo darbo užmokesčio sudedamoji dalis yra ir apmokėjimas už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad, kaip minėta:
– konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais bei įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai; konstitucinis asmenų lygybės principas nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu;
– asmenų lygiateisiškumo principas neatsiejamas nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, kuris yra universalus principas ir kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema bei pati Konstitucija; konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimas kartu yra ir konstitucinių teisingumo, darnios visuomenės imperatyvų, taigi ir konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeidimas.
7.1. Minėta, kad Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu, kuriuo nustatyta inter alia mero ir mero pavaduotojo darbo užmokesčio struktūra, apmokėjimas už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis nenumatytas kaip sudedamoji darbo užmokesčio dalis, atsižvelgiant į šiems asmenims priskirtas funkcijas ir teisinį statusą.
Šiame kontekste pažymėtina, kad apmokėjimas už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis, skirtingai nei kitiems dirbantiems asmenims, nėra numatytas kaip sudedamoji mero ir mero pavaduotojo darbo užmokesčio dalis ne tik Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme, bet ir kitų įstatymų nuostatose.
7.2. Kaip minėta, valstybės ir savivaldybių politikų veikla darbo organizavimo požiūriu yra specifinė ir jos teisinis reguliavimas negali būti visiškai tapatus bendrajam darbo santykių teisiniam reguliavimui, inter alia nustatant darbo laiko struktūros ir jo apskaitos reikalavimus.
7.3. Taigi valstybės ir savivaldybės politikų, inter alia merų ir merų pavaduotojų, veiklos specifika lemia jų teisinės padėties skirtumus nuo kitų dirbančių asmenų, dėl kurios jie gali būti traktuojami skirtingai nei kiti dirbantys asmenys ir jiems gali būti nustatomas nevienodas, palyginti su kitais dirbančiais asmenimis, darbo apmokėjimo teisinis reguliavimas.
7.4. Konstatuotina, kad nevienodu, palyginti su kitais dirbančiais asmenimis, mero ir mero pavaduotojo darbo apmokėjimo teisiniu reguliavimu, atsižvelgiant į merui ir mero pavaduotojui, kurie yra savivaldybių politikai, kaip minėta, priskirtų funkcijų ir jų teisinio statuso nulemtą skirtingą padėtį, palyginti su kitais dirbančiais asmenimis, nebuvo sudaryta prielaidų pažeisti Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies.
7.5. Pažymėtina, kad pareiškėjas ginčija nurodyto teisinio reguliavimo atitiktį konstituciniam teisinės valstybės principui remdamasis tais pačiais argumentais kaip ir ginčydamas šio teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.
Taigi, konstatavus, kad Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) tiek, kiek joje nenustatyta, kad mero ir mero pavaduotojo darbo užmokesčio sudedamoji dalis yra ir apmokėjimas už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis, nebuvo sudaryta prielaidų pažeisti Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies, konstatuotina, jog ginčijamu aspektu nebuvo pažeistas ir konstitucinis teisinės valstybės principas.
7.6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalis (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) tiek, kiek joje nenustatyta, kad mero ir mero pavaduotojo darbo užmokesčio sudedamoji dalis yra ir apmokėjimas už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
8. Kartu pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, užtikrindamas valstybės ir savivaldybių politikams teisę gauti teisingą darbo apmokėjimą, pagal Konstituciją privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį valstybės ir savivaldybių politikams nustatytas apmokėjimo už darbą dydis atitiktų šių asmenų veiklos specifiką ir nesudarytų prielaidų iš vienos darbo apmokėjimo teisinio reguliavimo požiūriu vertintinos asmenų kategorijos (šiuo atveju – valstybės politikų) nepagrįstai išskirti, nustatant darbo apmokėjimo dydį, tam tikros asmenų grupės (šiuo atveju – merų ir merų pavaduotojų).
Pažymėtina ir tai, kad įstatyme (šiuo atveju – Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme) reguliuojant valstybės ir savivaldybių politikų darbo užmokesčio dydžius darbo apmokėjimo teisinio reguliavimo požiūriu vertintinos vienos asmenų kategorijos atskiroms asmenų grupėms darbo užmokesčio dydžiai gali būti diferencijuoti, tačiau tai turi būti pagrįsta tam tikrais aiškiais objektyviais kriterijais, kaip antai atskiroms šios kategorijos asmenų grupėms priklausantiems asmenims priskirtų funkcijų pobūdžiu, jų sudėtingumu, reikšmingumu, apimtimi, atsakomybe už šių funkcijų vykdymą; tai pasakytina ir apie tai pačiai darbo apmokėjimo teisinio reguliavimo požiūriu vertintinai asmenų grupei priklausančių asmenų darbo užmokesčio dydžių diferencijavimą: teisiniu reguliavimu darbo užmokesčio dydžiai gali būti diferencijuojami, tačiau tai turi būti pagrįsta aiškiais objektyviais kriterijais, atspindinčiais atitinkamai grupei priklausančių asmenų veiklos ypatumus.
Teisiniu reguliavimu nustatant merų (merų pavaduotojų) darbo užmokesčio dydžius turi būti atsižvelgiama į aplinkybes, lemiančias būtinybę juos diferencijuoti.
Šiame kontekste pažymėtina tai, kad savivaldybės gali gerokai skirtis ne tik jų teritorijoje gyvenančių gyventojų skaičiumi, bet ir inter alia savo dydžiu, savivaldybės kompetencijai priskirtų spręsti klausimų apimtimi dėl jų reikšmingumo ir sudėtingumo; taigi savivaldybių politikų veiklos apimtis ir jiems tenkančios atsakomybės mastas taip pat gali skirtis dėl atitinkamos savivaldybės ypatumų, todėl teisiniu reguliavimu diferencijuojant merų (merų pavaduotojų) darbo užmokesčio dydžius turi būti atsižvelgta ir į šią jų veiklos specifiką.
V
Dėl Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) 19 straipsnio 12 dalies atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, Konstitucijos 49 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas dirbantis žmogus turi teisę turėti <...> laisvalaikį, taip pat kasmetines mokamas atostogas“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
1. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje inter alia tiriama, ar Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) 19 straipsnio 12 dalies nuostata „merui ir mero pavaduotojui atostogos suteikiamos savivaldybės tarybos sprendimu“ neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 49 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas dirbantis žmogus turi teisę turėti <...> laisvalaikį, taip pat kasmetines mokamas atostogas“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Pareiškėjo abejonės ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijai grindžiamos inter alia tuo, kad, pasak pareiškėjo, pagal Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) 19 straipsnio 12 dalį merui ir mero pavaduotojui atostogos suteikiamos savivaldybės tarybos sprendimu; šioje nuostatoje nereglamentuojama, kaip merui ir mero pavaduotojui suteikiamos atostogos, jei savivaldybės tarybos posėdis nėra šaukiamas. Todėl neaišku, kaip meras ir mero pavaduotojas gali pasinaudoti teise į atostogas (ypač esant svarbioms aplinkybėms), kai laikotarpiu nuo prašymo suteikti atostogas pateikimo dienos iki prašyme nurodytos atostogų pradžios savivaldybės tarybos posėdis nėra šaukiamas. Dėl to mero ir mero pavaduotojo padėtis tampa nelygiavertė, palyginti su kitais dirbančiais asmenimis, nes nesušaukus savivaldybės tarybos posėdžio jie negali įgyvendinti savo teisės į atostogas.
3. Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) 19 straipsnio „Meras, mero pavaduotojas“ 12 dalyje inter alia buvo nustatyta: „Merui ir mero pavaduotojui atostogos suteikiamos savivaldybės tarybos sprendimu reglamento nustatyta tvarka.“
4. Minėta, kad Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) 19 straipsnio 12 dalyje nustatyta atostogų suteikimo merui ir mero pavaduotojui tvarka: atostogas suteikia savivaldybės taryba sprendimu; mero ir mero pavaduotojo atostogų suteikimo tvarka detalizuojama savivaldybės tarybos reglamente.
5. Šiame kontekste vertinant suinteresuoto asmens atstovo teiginį, kad savivaldybės tarybos teisė suteikti atostogas merui ir merui pavaduotojui galėjo būti perduota kitoms savivaldybės institucijoms, t. y. savivaldybės vykdomajai institucijai, pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, atskleisdamas inter alia pagrindinius vietos savivaldos principus, 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime inter alia konstatavo, kad:
– savivaldybių tarybų ir jų vykdomųjų organų santykiai yra grindžiami konstituciniu vykdomųjų organų atskaitingumo atstovybei ir savivaldybių tarybų viršenybės joms atskaitingų vykdomųjų organų atžvilgiu principais;
– savivaldybių tarybos turi įgaliojimus kontroliuoti savo sudaromus ir joms atskaitingus vykdomuosius organus.
5.1. Minėta, kad meras yra savivaldybės vadovas, jis vykdo inter alia savivaldybės tarybos veiklos organizavimo, atstovavimo savivaldybei, su savivaldybe susijusių subjektų veiklos kontrolės ir priežiūros funkcijas; mero pavaduotojas atlieka savivaldybės tarybos nustatytas funkcijas ir vykdo mero pavedimus, taip pat, kai meras negali eiti pareigų, atlieka mero pareigas, išskyrus Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) nustatytas išimtis.
Taigi meras ir mero pavaduotojas inter alia atlieka savivaldybės tarybos, kaip politinės atstovaujamosios savivaldybės institucijos, veiklos organizavimo funkciją, o sprendimo dėl atostogų suteikimo merui ir mero pavaduotojui priėmimas yra susijęs su inter alia savivaldybės tarybos, t. y. politinės atstovaujamosios savivaldybės institucijos, darbo organizavimu.
5.2. Taigi ginčijamą teisinį reguliavimą aiškinant kaip suteikiantį teisę savivaldybės vykdomajai institucijai priimti sprendimą dėl atostogų suteikimo merui ir mero pavaduotojui, būtų panaikintas esminis skirtumas tarp savivaldybės tarybų, kaip politinių atstovaujamųjų savivaldybės institucijų, per kurias įgyvendinama savivaldos teisė, ir jų sudaromų bei joms atskaitingų vykdomųjų institucijų, nepagrįstai išplėtus savivaldybės vykdomosios institucijos galias.
Vadinasi, ginčijamą teisinį reguliavimą aiškinant tik taip, kad pagal jį teisė suteikti atostogas merui ir mero pavaduotojui priklausė savivaldybės tarybai ir ji negalėjo būti perduota savivaldybės vykdomajai institucijai, būtų laikomasi Konstitucijoje įtvirtinto savivaldybių tarybų sudarytų vykdomųjų institucijų atskaitingumo savivaldybių taryboms ir savivaldybių tarybų viršenybės joms atskaitingų vykdomųjų institucijų atžvilgiu principų.
6. Sprendžiant, ar Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) 19 straipsnio 12 dalies nuostata „merui ir mero pavaduotojui atostogos suteikiamos savivaldybės tarybos sprendimu“ neprieštarauja Konstitucijos 49 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas dirbantis žmogus turi teisę turėti <...> laisvalaikį, taip pat kasmetines mokamas atostogas“, pažymėtina, kad, kaip minėta:
– Konstitucijos 49 straipsnio 1 dalyje inter alia įtvirtinta kiekvienam dirbančiam asmeniui laiduojama konstitucinė teisė į laisvalaikį; ši konstitucinė teisė turi būti aiškinama kaip inter alia reiškianti dirbančio asmens teisę įstatymų leidėjo nustatytais atvejais ir tvarka gauti laisvą nuo darbo laiką, kai šis asmuo dėl įstatymų leidėjo svarbiomis pripažintų aplinkybių negali atlikti darbo funkcijų; įstatymų leidėjas turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų dirbantiems asmenims galimybę realiai pasinaudoti šia teise;
– įstatyme nustatant iš Konstitucijos 49 straipsnio 1 dalies kylančios konstitucinės teisės į kasmetines mokamas atostogas esmines įgyvendinimo sąlygas turi būti įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kuris užtikrintų dirbantiems asmenims galimybę realiai pasinaudoti šia savo konstitucine teise.
6.1. Minėta, kad Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) 19 straipsnio 12 dalyje nustatyta atostogų suteikimo merui ir mero pavaduotojui tvarka: atostogas suteikia savivaldybės taryba sprendimu; mero ir mero pavaduotojo atostogų suteikimo tvarka detalizuojama savivaldybės tarybos reglamente.
6.2. Minėta, kad pagal teisinį reguliavimą savivaldybės tarybos posėdžiai šaukiami ne rečiau kaip kas 3 mėnesius, taip pat gali būti šaukiami prireikus; įstatyme nustatyta savivaldybės tarybos posėdžių organizavimo tvarka, inter alia tai, kad apie savivaldybės tarybos posėdį turi būti pranešama inter alia savivaldybės tarybos nariams ne vėliau kaip prieš 3 darbo dienas iki posėdžio pradžios.
Taigi savivaldybės tarybos posėdžiai turi būti šaukiami ir organizuojami vadovaujantis nustatytąja savivaldybės tarybos posėdžių šaukimo ir organizavimo tvarka, pagal kurią, atsiradus būtinybei priimti sprendimą inter alia dėl atostogų suteikimo merui ir mero pavaduotojui, savivaldybės tarybos posėdžiai negali būti sušaukti nedelsiant.
6.3. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuriuo būtų sudarytos galimybės merui ir mero pavaduotojui įgyvendinti konstitucines teises į kasmetines mokamas atostogas, laisvalaikį ir tuo laikotarpiu, kai jie suteikiami ne pagal iš anksto pateiktą prašymą ar išreikštą kasmetinių mokamų atostogų poreikį, taip pat atsiradus įstatymų leidėjo svarbiomis pripažintoms aplinkybėms, dėl kurių meras ir mero pavaduotojas negali atlikti darbo funkcijų.
Priešingu atveju, teisiniu reguliavimu nustačius tokią kasmetinių mokamų atostogų ir ypač minėto kitokio laisvo nuo darbo laiko suteikimo tvarką, kuri gali lemti tai, kad nebus įmanoma realiai įgyvendinti mero ir mero pavaduotojo konstitucinių teisių į kasmetines mokamas atostogas ir laisvalaikį, būtų sudaromos prielaidos riboti merui ir mero pavaduotojui Konstitucijos 49 straipsnio 1 dalyje laiduojamas konstitucines teises į kasmetines mokamas atostogas ir laisvalaikį.
6.4. Taigi Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) 19 straipsnio 12 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu nenustatyta atostogų suteikimo merui ir mero pavaduotojui tvarka, kuria būtų sudarytos prielaidos merui ir mero pavaduotojui laikotarpiu tarp savivaldybės tarybos posėdžių įgyvendinti savo konstitucines teises į kasmetines mokamas atostogas ir laisvalaikį.
Vadinasi, Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) 19 straipsnio 12 dalyje nustačius, kad merui ir mero pavaduotojui atostogos suteikiamos savivaldybės tarybos sprendimu, ir nenustačius teisinio reguliavimo, kuriuo būtų sudarytos prielaidos merui ir mero pavaduotojui įgyvendinti teisę į kasmetines mokamas atostogas ir laisvalaikį laikotarpiu tarp savivaldybės tarybos posėdžių, buvo sudarytos prielaidos pažeisti Konstitucijos 49 straipsnio 1 dalies nuostatą „kiekvienas dirbantis žmogus turi teisę turėti <...> laisvalaikį, taip pat kasmetines mokamas atostogas“.
6.5. Darytina išvada, kad Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) 19 straipsnio 12 dalies nuostata „merui ir mero pavaduotojui atostogos suteikiamos savivaldybės tarybos sprendimu“ tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu nesudarytos prielaidos merui ir mero pavaduotojui laikotarpiu tarp savivaldybės tarybos posėdžių įgyvendinti savo konstitucines teises į kasmetines mokamas atostogas ir laisvalaikį, prieštaravo Konstitucijos 49 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas dirbantis žmogus turi teisę turėti <...> laisvalaikį, taip pat kasmetines mokamas atostogas“.
7. Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje toliau netirs, ar Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) 19 straipsnio 12 dalies nuostata „merui ir mero pavaduotojui atostogos suteikiamos savivaldybės tarybos sprendimu“ neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalis (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija; Žin., 2008, Nr. 131-5021) tiek, kiek joje nenustatyta, kad mero ir mero pavaduotojo darbo užmokesčio sudedamoji dalis yra ir apmokėjimas už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija; Žin., 2008, Nr. 113-4290) 19 straipsnio 12 dalies nuostata „merui ir mero pavaduotojui atostogos suteikiamos savivaldybės tarybos sprendimu“ tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu nesudarytos prielaidos merui ir mero pavaduotojui laikotarpiu tarp savivaldybės tarybos posėdžių įgyvendinti savo konstitucines teises į kasmetines mokamas atostogas ir laisvalaikį, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 49 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas dirbantis žmogus turi teisę turėti <...> laisvalaikį, taip pat kasmetines mokamas atostogas“.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
| Konstitucinio Teismo teisėjai: |
Egidijus Bieliūnas |
|
|
Toma Birmontienė |
|
|
Pranas Kuconis |
|
|
Gediminas Mesonis |
|
|
Ramutė Ruškytė |
|
|
Egidijus Šileikis |
|
|
Algirdas Taminskas |
|
|
Romualdas Kęstutis Urbaitis |
|
|
Dainius Žalimas |