Administracinė byla Nr. I-444-4/2010
Procesinio sprendimo kategorija 17.1
LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. gegužės 10 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas),
sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,
dalyvaujant atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atstovui Elonui Šatui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2002 m. lapkričio 14 d. nutarimu Nr. 129 patvirtinto Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos darbo reglamento (2004 m. rugsėjo 16 d. nutarimo Nr. 1S-139 redakcija) 94 punktas ir 103 punkto nuostata „Konkurencijos tarybos nutarimus dėl įstatymų pažeidimų ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo Konkurencijos tarybos bylų nagrinėjimo posėdžio protokolo pasirašymo dienos parengia ir teikia pasirašyti posėdžio pirmininkui Teisės skyriaus valstybės tarnautojas“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1 ir 2 dalims, 19 straipsnio 2 daliai ir 20 straipsnio 6 daliai.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą pagal uždarosios akcinės bendrovės „JCDecaux Lietuva“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai (toliau – ir Konkurencijos taryba) dėl Konkurencijos tarybos 2008 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 2S-12 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimo Nr. 1-1528 „Dėl pritarimo Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „JCDecaux Lietuva“ sutarčiai ir susitarimui dėl Vilniaus, Europos kultūros sostinės 2009 m., reklamavimo ant lauko reklamos įrenginių užsienio šalyse“ 1 punkto atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“ panaikinimo.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. lapkričio 19 d. nutartimi sustabdė administracinės bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2002 m. lapkričio 14 d. nutarimu Nr. 129 patvirtinto Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos darbo reglamento (2004 m. rugsėjo 16 d. nutarimo Nr. 1S-139 redakcija) (toliau – ir Darbo reglamentas) 94 punktas, numatantis, kad „posėdžio pirmininkas nutarimo rezoliucinę dalį paskelbia tuojau pat po jo priėmimo. Šalys informuojamos, kad joms bus įteiktas motyvuotas tarybos nutarimas“ ir 103 punkto nuostata „Konkurencijos tarybos nutarimus dėl įstatymų pažeidimų ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo Konkurencijos tarybos bylų nagrinėjimo posėdžio protokolo pasirašymo dienos parengia ir teikia pasirašyti posėdžio pirmininkui Teisės skyriaus valstybės tarnautojas“ neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1 ir 2 dalims, 19 straipsnio 2 daliai ir 20 straipsnio 6 daliai.
Teismas nurodė, kad Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog Konkurencijos taryba, išnagrinėjusi bylą, turi teisę priimti nutarimą, ir išvardytos galimos nutarimų rūšys. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kas sudaro priimamo nutarimo turinį: Konkurencijos įstatymo pažeidimo aplinkybės, pažeidėjo kaltės įrodymai, pažeidėjo, pareiškėjo bei kitų asmenų paaiškinimai, pateikti Konkurencijos tarybai, bei jų įvertinimas, priimamo nutarimo motyvai ir teisinis pagrindas. Konkurencijos įstatymo 26 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad <...> nutarimai priimami balsų dauguma, dalyvaujant ne mažiau kaip 3 Konkurencijos tarybos nariams, įskaitant Konkurencijos tarybos pirmininką. Balsams pasiskirsčius po lygiai, lemia Konkurencijos tarybos pirmininko balsas. Aktuali ir Konkurencijos įstatymo 19 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad Konkurencijos taryba dalį savo įgalinimų, išskyrus šio įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje, 14 straipsnio 1 dalyje, 15 straipsnio 2 dalyje numatytų sprendimų priėmimą, bylų nagrinėjimą ir šio įstatymo nustatytų sankcijų taikymą bei teisės aktų priėmimą, gali perduoti Konkurencijos tarybos pirmininkui ar Konkurencijos tarybos administracijai. Detali Konkurencijos tarybos nutarimų priėmimo tvarka numatyta Darbo reglamente, kurio 93 punkte (aktuali redakcija nuo 2008 m. vasario 24 d.) numatyta, kad bylų nagrinėjimo posėdžio darbotvarkės klausimo svarstymas užbaigiamas Konkurencijos tarybai priėmus nutarimą. Darbo reglamento 94 punkte įtvirtinta, kad posėdžio pirmininkas nutarimo rezoliucinę dalį paskelbia tuoj pat po jo priėmimo; šalys informuojamos, kad joms bus įteiktas motyvuotas tarybos nutarimas, o 103 punkte numatyta, kad Konkurencijos tarybos nutarimus dėl įstatymo pažeidimų ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo Konkurencijos tarybos bylų nagrinėjimo posėdžio protokolo pasirašymo dienos parengia ir teikia pasirašyti posėdžio pirmininkui Teisės skyriaus valstybės tarnautojas. Darbo reglamento 99 punkte numatyta, kad Konkurencijos tarybos nutarimas susideda iš įžanginės, aprašomosios, motyvuojamosios ir rezoliucinės nutarimo dalies.
Teismas pažymėjo, kad minėtos Darbo reglamento 94 ir 103 punkto nuostatos suteikia Konkurencijos tarybai teisę rezoliucinę nutarimo dalį paskelbti atskirai nuo nutarimo motyvų, nutarimo motyvus ir kitas privalomąsias nutarimo sudėtines dalis išdėstant vėliau. Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime, kuriame sprendė dėl teismų priimamų sprendimų procedūros atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pažymėjo, kad „<...> teisingumo vykdymas suponuoja ir tai, kad teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamoje dalyje išdėstytais argumentais. Tai inter alia reiškia, kad oficialiai skelbiant teismo nuosprendį (kitą baigiamąjį teismo aktą) jame turi būti išdėstyti visi argumentai, kuriais jis grindžiamas, kad nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) argumentai (ar jų dalis) negali būti išdėstomi po oficialaus teismo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) paskelbimo, kad oficialiai paskelbęs nuosprendį (kitą baigiamąjį teismo aktą) teismas negali keisti ar kitaip koreguoti jo argumentų“. Taip pat Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad „<...> baigiamasis teismo aktas turi būti aiškus, suprantamas jau tada, kai nagrinėjamu klausimu yra priimamas ir viešai paskelbiamas sprendimas iš esmės, ne būti toks, kuris verstų šalis, kitus asmenis spėlioti, kodėl, dėl kokių tikrųjų motyvų buvo priimtas toks, o ne kitoks teismo sprendimas“. Vilniaus apygardos administracinis teismas pastebėjo, kad šis Konstitucinio Teismo nutarimas priimtas analizuojant teisminį procesą reglamentuojančias teisės normas, todėl jame suformuluoti principai netaikyti nagrinėjamu atveju. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad Konkurencijos taryba yra valstybės įstaiga, turinti valdingus įgalinimus, ir Konkurencijos įstatymas Konkurencijos tarybai suteikia įgalinimus priimti valstybės institucijoms, ūkio subjektams ir kitiems asmenims privalomus sprendimus, yra pagrindo abejoti, ar Darbo reglamento nuostatos, numatančios galimybę Konkurencijos tarybai priimti ir paskelbti tik nutarimo rezoliucinę dalį, vėliau surašant ir šalims įteikiant nustatytos formos nutarimą, neprieštarauja Konkurencijos įstatymo nuostatoms.
II.
Rengiant bylą nagrinėti teisme, gautas atsakovo Konkurencijos tarybos atsiliepimas į Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą, kuriuo prašoma skundžiamas norminio administracinio akto dalis, t. y. Konkurencijos tarybos darbo reglamento 94 ir 103 punktus, pripažinti teisėtomis ir prašymą dėl jų panaikinimo atmesti. Nurodo, kad, vertinant Darbo reglamente detalizuotą nutarimų dėl įstatymo pažeidimų priėmimo procedūrą, būtina atsižvelgti į visas su tuo susijusias Konkurencijos įstatymo bei Darbo reglamento nuostatas. Priešingai nei teismo sprendimų priėmimo atveju, Konkurencijos tarybos nutarimų priėmimo procedūra yra kompleksinio pobūdžio ir Konkurencijos tarybos nariai yra įtraukti į Konkurencijos įstatymo pažeidimo nagrinėjimą keletu aspektų. Visų pirma, Konkurencijos taryba, kaip kolegiali institucija, sprendžia tyrimo pradėjimo klausimą (Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis) ir tokiu būdu susipažįsta su pagrindinėmis įtariamo pažeidimo aplinkybėmis. Konkurencijos tarybos administracijos atitinkamo skyriaus atlikto tyrimo išvados pateikiamos Konkurencijos tarybai vertinti, kaip tai yra numatyta Konkurencijos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje bei Darbo reglamento 61 punkte, o prieš priimdami sprendimą dėl tyrimo baigimo, Konkurencijos tarybos nariai susipažįsta su tyrėjų siūlomu atitinkamo ūkio subjekto (valstybės valdymo ar savivaldos institucijos) veiksmų vertinimu, išanalizuoja turimus įrodymus ir turi galimybę pareikšti savo pastabas dėl parengto pranešimo. Taigi jau šioje stadijoje Konkurencijos taryba išreiškia pirminę savo nuomonę dėl administracinės procedūros tolesnės eigos, o tai neįmanoma be atitinkamos motyvacijos. Įtariant galimą konkurencijos teisės normų pažeidimą, būtina išklausyti pažeidimu įtariamo ūkio subjekto (ūkio subjektų) arba valstybės valdymo ar savivaldos institucijos nuomonę, taip pat kitų suinteresuotų asmenų argumentus (Konkurencijos įstatymo 30 straipsnio 3 dalis ir Darbo reglamento 62 punktas). Jų paaiškinimai bei argumentai įgalioto valstybės tarnautojo yra pristatomi tvarkomajame posėdyje (Darbo reglamento 63 punktas). Taikant nurodytas procedūras, Konkurencijos tarybos nariai turi galimybę suformuoti savo nuomonę dėl atlikto tyrimo, įvertinti šalių raštu pateiktus argumentus, jų nurodomus tyrimo trūkumus, taigi nagrinėjant bylą viešame bylų nagrinėjimo posėdyje belieka išklausyti papildomus žodinius proceso šalių argumentus, įvertinti, kokią įtaką jie turi vertinant atitinkamą situaciją, ir nuspręsti, ar jie nesudaro pagrindo priimti kitokį nei kad siūloma tyrimą atlikusių pareigūnų sprendimą. Nors Konkurencijos tarybos nariai nėra saistomi pranešime apie atliktą tyrimą išdėstytų išvadų, tačiau taip pat matyti, kad dar iki bylos nagrinėjimo viešame posėdyje Konkurencijos tarybos nariai turi galimybę įsigilinti į nagrinėjamą situaciją. Šios aplinkybės rodo, kad nors Darbo reglamento 94 ir 103 punktai numato galimybę galutines Konkurencijos tarybos nutarimo formuluotes parengti per tam tikrą laiką nuo nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo, tai nereiškia, kad Konkurencijos tarybos viešojo posėdžio metu nėra priimamas galutinis nutarimas. Konkurencijos tarybos nariai, turėdami tyrėjų parengtą pranešimą, proceso šalių nuomonę dėl pranešimo ir išklausę papildomus žodinius jų paaiškinimus, turi galimybę išreikšti savo poziciją dėl visų Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 2 dalyje nurodytų nutarimo sudedamųjų dalių balsavimo metu, todėl nėra pagrindo teigti, kad nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimas reiškia nutarimo priėmimą dalimis ar nutarimo priėmimą ne Konkurencijos tarybai balsuojant, o perduodant savo įgaliojimus posėdžio pirmininkui. Nurodyta Konkurencijos tarybos nutarimų priėmimo procedūra dėl savo detalumo, aktyvaus Konkurencijos tarybos, kaip viešojo administravimo subjekto, vaidmens joje, savaime užtikrina, kad būtų laikomasi visų Konkurencijos įstatymo nuostatų, tarp jų 36 straipsnio 1 ir 2 dalies, 19 straipsnio 2 dalies bei 20 straipsnio 6 dalies.
Be to, atsakovo nuomone, nors Vilniaus apygardos administracinis teismas rėmėsi ir nagrinėjamai situacijai pagal analogiją taikė Konstitucinio Teismo nutarimą, kuriame pasisakyta dėl teismo sprendimo motyvų surašymo po viešo sprendimo paskelbimo, tačiau tokia tiesioginė analogija negalima, kadangi Konkurencijos taryba nėra teisingumą vykdanti institucija ir jos posėdžiai vertintini kaip eilinė administracinė procedūra, kuriai negali būti taikomi analogiški reikalavimai kaip ir teismų veiklai. Taigi Konstitucinio Teismo išaiškinimas, kad teismo sprendimo skaidymas, pirmiausia paskelbiant rezoliucinę jo dalį ir tik vėliau surašant jo priėmimo argumentus, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams, savaime nereiškia, kad panaši Konkurencijos tarybos sprendimų paskelbimo tvarka prieštarauja Konkurencijos įstatymui. Vilniaus apygardos administracinio teismo nurodomos Konkurencijos įstatymo 36, 19 ir 20 straipsnių nuostatos gali būti užtikrintos ir įgyvendintos pilna apimtimi net ir tuo atveju, jei galutinės Konkurencijos tarybos nutarimo formuluotės yra surašomos po rezoliucinės nutarimo dalies paskelbimo. Be to, pagal Darbo reglamento 95 punktą tuo atveju, jeigu Konkurencijos tarybos viešojo bylų nagrinėjimo posėdžio metu būtų išsakytos bylai svarbios aplinkybės, kurios anksčiau nebuvo žinomos Konkurencijos tarybos nariams, sprendimo paskelbimas galėtų būti atidėtas, taip sudarant galimybę suformuluoti ir aiškiai išdėstyti Konkurencijos tarybos nuomonę atitinkamu klausimu. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime nurodė, kad baigiamųjų teismo aktų surašymas prieš oficialų akto paskelbimą yra priemonė, leidžianti užtikrinti, kad dar prieš oficialiai priimant baigiamąjį teismo aktą bus nustatytos visos bylai turinčios reikšmės aplinkybės, deramai įvertinti visi turintys reikšmės argumentai, į juos bus įsigilinta, bus tinkamai pritaikyti teisės aktai ir kt. Toks tikslas Konkurencijos tarybos taikomų procedūrų atveju pasiekiamas taikant įvairias tarpines procedūras iki galutinio nutarimo priėmimo, todėl grėsmė, kad kažkurios aplinkybės liks neįvertintos, yra eliminuojama. Pabrėžė, kad pažeidimu įtariami ūkio subjektai, taip pat kitos proceso šalys neatsiduria situacijoje, kad būtų priverstos spėlioti Konkurencijos tarybos priimto nutarimo motyvų, kadangi pagrindiniai su įtariamu pažeidimu susiję faktai, jų vertinimas, siūlomos sankcijos ir teisės normos, kuriomis vadovaujantis kvalifikuojamas atitinkamas pažeidimas, yra išdėstomi pranešime apie atliktą tyrimą, dėl kurio šalys turi galimybę pasisakyti, o pagal Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 3 dalį Konkurencijos tarybos nutarimas turi remtis tik tomis tyrimo išvadomis ir faktinėmis aplinkybėmis, dėl kurių asmuo, įtariamas Konkurencijos įstatymo pažeidimu, turėjo galimybę duoti paaiškinimus. Taigi galutiniame nutarime negali būti naujų, pažeidimu įtariamam subjektui negirdėtų argumentų, faktinių aplinkybių ar išvadų, ir jis negali būti nubaustas už tai, dėl ko jam nebuvo pareikšti kaltinimai. Taip pat pastebėjo, kad Konkurencijos tarybos nutarimų apskundimo terminas skaičiuojamas nuo to momento, kai subjektas gavo galutinį nutarimą su visais motyvais arba jis buvo viešai paskelbtas leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“. Taigi aplinkybė, kad nutarimo rezoliucinė dalis paskelbta anksčiau už galutinį nutarimo tekstą, subjekto kreipimosi į teismą dėl nutarimo apskundimo teisės neapriboja (b. l. 33-36).
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
III.
Dėl norminio teisės akto teisėtumo tyrimo apimties
Pareiškėjas Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti Konkurencijos tarybos 2002 m. lapkričio 14 d. nutarimu Nr. 129 patvirtinto Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos darbo reglamento (2004 m. rugsėjo 16 d. nutarimo Nr. 1S-139 redakcija) 94 ir 103 punktų atitiktį Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1 ir 2 daliai, 19 straipsnio 2 daliai ir 20 straipsnio 6 daliai.
Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos darbo reglamento 94 punktas nustato:
„Posėdžio pirmininkas nutarimo rezoliucinę dalį paskelbia tuoj pat po jo priėmimo. Šalys informuojamos, kad joms bus įteiktas motyvuotas tarybos nutarimas“.
Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos darbo reglamento 103 punkto dalis, kurios atitiktį nurodytoms Konkurencijos įstatymo normoms prašo ištirti pareiškėjas, nustato:
„Konkurencijos tarybos nutarimus dėl įstatymų pažeidimų ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo Konkurencijos tarybos bylų nagrinėjimo posėdžio protokolo pasirašymo dienos parengia ir teikia pasirašyti posėdžio pirmininkui Teisės skyriaus valstybės tarnautojas“.
Teisėjų kolegija pastebi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. lapkričio 19 d. nutartimi prašo ištirti Darbo reglamento viso 94 ir 103 punkto nurodytos dalies teisėtumą, tačiau, įvertinus minėtoje Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartyje išdėstyto prašymo argumentus, matyti, jog teismui kilo abejonių dėl šių nuostatų teisėtumo ta apimtimi, kuria numatyta Konkurencijos tarybos teisė nutarimo rezoliucinę dalį paskelbti atskirai nuo nutarimo motyvų, visą nutarimą, inter alia motyvuojamąją nutarimo dalį, išdėstant vėliau, po nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo. Taigi teisėjų kolegija nurodytų Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos darbo reglamento nuostatų teisėtumą tirs būtent šiuo aspektu.
IV.
Dėl ginčijamų Konkurencijos tarybos darbo reglamento nuostatų atitikties Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1 ir 2 daliai
Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (1999 m. kovo 23 d. įstatymo Nr. VIII-1099 redakcija) 20 straipsnio 6 dalyje buvo nustatyta, kad Konkurencijos tarybos darbo tvarką ir jos nagrinėjamų bylų proceso taisykles nustato Konkurencijos tarybos priimtas darbo reglamentas. Analogiška nuostata įtvirtinta ir 2004 m. balandžio 15 d. įstatymo Nr. IX-2126 redakcijos Konkurencijos įstatymo 20 straipsnio 7 dalyje. Šios nuostatos pagrindu Konkurencijos taryba 2002 m. lapkričio 14 d. nutarimo Nr. 129 „Dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos darbo reglamento“ 1 punktu patvirtino Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos darbo reglamentą, kuris 2004 m. rugsėjo 16 d. nutarimu Nr. 1S-139 buvo išdėstytas nauja redakcija (2003 m. sausio 30 d. nutarimu Nr. 1S-4 padarytas pakeitimas nagrinėjamoje byloje nėra aktualus).
Taigi Konkurencijos taryba, patvirtinusi Darbo reglamentą, realizavo Konkurencijos įstatyme numatytus įgaliojimus nusistatyti savo darbo tvarką bei nagrinėjamų bylų proceso taisykles. Tačiau pažymėtina, kad priimant norminius teisės aktus turi būti paisoma tam tikrų teisėkūros reikalavimų, inter alia būtinybės laikytis įstatymų viršenybės principo.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra nurodęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos. Šis reikalavimas inter alia reiškia, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad poįstatyminiu teisės aktu yra realizuojamos įstatymo normos, todėl poįstatyminiu teisės aktu negalima pakeisti įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis, nes taip būtų pažeista Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų viršenybė poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d. nutarimas).
Taigi atsižvelgiant į įstatymų viršenybės poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu principą, darytina išvada, jog poįstatyminiame teisės akte nustatytas teisinis reglamentavimas turi būti grindžiamas teisiniu reglamentavimu, įtvirtintu įstatymuose, ir gali jį tik detalizuoti, nesukuriant naujų bendro pobūdžio normų, konkuruojančių su įstatymo normomis. Teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamoje norminėje byloje būtent šiuo aspektu vertintina ginčijamų Darbo reglamento nuostatų atitiktis Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintam teisiniam reglamentavimui.
Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1 dalis nustato:
„Konkurencijos taryba, išnagrinėjusi bylą, turi teisę priimti nutarimą:
1) taikyti šio įstatymo nustatytas sankcijas;
2) nesant įstatymo nustatyto pagrindo, atsisakyti taikyti sankcijas;
3) nesant įstatymo pažeidimo, bylą nutraukti;
4) grąžinti bylą papildomam tyrimui atlikti“.
Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 2 dalis nustato:
„Konkurencijos tarybos nutarime turi būti nurodytos šio įstatymo pažeidimo aplinkybės, pažeidėjo kaltės įrodymai, pažeidėjo, pareiškėjo bei kitų asmenų paaiškinimai, pateikti Konkurencijos tarybai, bei jų įvertinimas, priimamo nutarimo motyvai ir teisinis pagrindas“.
Vertinant sistemiškai šias Konkurencijos įstatymo nuostatas, akivaizdu, jog įstatyme yra įtvirtinta vientiso Konkurencijos tarybos nutarimo samprata – Konkurencijos taryba, išnagrinėjusi bylą dėl konkurenciją ribojančių veiksmų, gali priimti tik nutarimą, atitinkantį Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 2 dalyje nurodytus reikalavimus, tai yra nutarimą, kuriame nutarimo sprendžiamoji dalis (Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 1–4 punktai) yra grindžiama nutarime išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis bei jų teisiniu įvertinimu, tokiu būdu užtikrinant, kad Konkurencijos tarybos nutarimas yra motyvuotas. Šiuo aspektu taip pat atkreiptinas dėmesys, jog reikalavimas viešojo administravimo subjektams priimti motyvuotus individualius administracinius aktus įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme, pagal kurio 8 straipsnio 1 dalį (ginčijamo Darbo reglamento priėmimo metu galiojusi redakcija) individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis (pagal 2008 m. spalio 6 d. įstatymo Nr. X-1743 redakciją – individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos).
Kaip minėta, pareiškėjas Vilniaus apygardos administracinis teismas abejoja Darbo reglamento 94 ir 103 punktų atitiktimi Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1 ir 2 dalims ta apimtimi, kuria numatyta galimybė Konkurencijos tarybai išnagrinėjus bylą paskelbti tik nutarimo rezoliucinę dalį, o visą nutarimą išdėstyti (surašyti ir pasirašyti) jau po nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo – ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo Konkurencijos tarybos bylų nagrinėjimo posėdžio protokolo pasirašymo dienos. Sprendžiant klausimą dėl šių nuostatų teisėtumo, būtina atsižvelgti ir į kitas susijusias Darbo reglamento nuostatas. O būtent, pagal Darbo reglamento 99 punktą Konkurencijos tarybos nutarimas susideda iš įžanginės nutarimo dalies, kurioje nurodoma nutarimo priėmimo laikas ir vieta, svarstomas klausimas; aprašomosios nutarimo dalies, kurioje nurodoma asmenų, susijusių su svarstomu klausimu, prašymai, pareiškimai, reikalavimai ar nuomonės, kitos su svarstomu klausimu susijusios aplinkybės; motyvuojamosios nutarimo dalies, kurioje nurodomi motyvai, kuriais taryba grindžia savo nutarimą, teisės normos, kuriomis vadovaujasi taryba; ir rezoliucinės nutarimo dalies, kurioje nurodomas tarybos sprendimas. Siejant šį Darbo reglamento 99 punktą su Konkurencijos įstatymo nuostatomis, matyti, jog Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje nustatytas Konkurencijos tarybos priimamas sprendimas (vienas iš Konkurencijos tarybos galimų priimti nutarimų) – taikyti šio įstatymo nustatytas sankcijas; nesant įstatymo nustatyto pagrindo, atsisakyti taikyti sankcijas; nesant įstatymo pažeidimo, bylą nutraukti; grąžinti bylą papildomam tyrimui atlikti – įtvirtinamas nutarimo rezoliucinėje dalyje, tuo tarpu Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 2 dalyje nustatyti nutarimo turinį sudarantys duomenys – pažeidimo aplinkybės, pažeidėjo kaltės įrodymai, pažeidėjo, pareiškėjo bei kitų asmenų paaiškinimai, pateikti Konkurencijos tarybai, bei jų įvertinimas, priimamo nutarimo motyvai ir teisinis pagrindas – išdėstomi nutarimo aprašomojoje bei motyvuojamojoje dalyje. Taigi iš Darbo reglamento 94 ir 103 punktų nuostatų seka, jog, Konkurencijos tarybai išnagrinėjus bylą ir priėmus sprendimą (nutarimą), po jo priėmimo paskelbiama tik nutarimo rezoliucinė dalis, t. y. Konkurencijos tarybos sprendimas iš esmės – taikyti įstatymo nustatytas sankcijas, atsisakyti taikyti sankcijas, bylą nutraukti ar grąžinti bylą papildomam tyrimui atlikti (Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 2 dalyje numatyti privalomi Konkurencijos tarybos nutarimo, priimamo išnagrinėjus bylą dėl konkurenciją ribojančių veiksmų, turinio elementai, tarp jų ir priimamo nutarimo motyvai bei teisinis pagrindas, nutarimo priėmimo bei paskelbimo metu neišdėstomi jokia forma – nei žodžiu, nei raštu, taigi nėra žinomi, o suformuluojami raštu ir teikiami pasirašyti Konkurencijos tarybos pirmininkui kaip vientisas ir motyvuotas nutarimas per Darbo reglamente nustatytą laiką jau po nutarimo priėmimo ir paskelbimo. Taigi darytina išvada, jog Darbo reglamentas įtvirtina tokį teisinį reglamentavimą, pagal kurį priimamas ir Konkurencijos tarybos paskelbiamas nutarimas yra be Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 2 dalies reikalaujamų privalomų nutarimo turinio elementų, o motyvuotas Konkurencijos tarybos nutarimas, atitinkantis Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 2 dalies reikalavimus, parengiamas ir pasirašomas per tam tikrą laiką po nutarimo priėmimo bei paskelbimo. Tai, teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdžiai prieštarauja Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintai Konkurencijos tarybos nutarimo, priimto išnagrinėjus bylą dėl konkurenciją ribojančių veiksmų, sampratai, pagal kurią, kaip minėta, nutarimas yra vientisas dokumentas, kuriame be principinio Konkurencijos tarybos sprendimo – taikyti Konkurencijos įstatyme nustatytas sankcijas, atsisakyti jas taikyti, bylą nutraukti ar grąžinti bylą papildomam tyrimui atlikti – turi būti nurodyti ir tokio sprendimo priėmimą lėmę motyvai, o būtent – pažeidimo aplinkybės, pažeidėjo kaltės įrodymai, pažeidėjo, pareiškėjo bei kitų asmenų paaiškinimai, pateikti Konkurencijos tarybai, bei jų įvertinimas, priimamo nutarimo motyvai ir teisinis pagrindas. Tokio reglamentavimo išimčių – kad nutarimas gali neturėti tam tikrų iš Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 2 dalyje nustatytų nutarimo turinio elementų ar kad jie galėtų būti išdėstomi (surašomi) vėliau ir pan. – Konkurencijos įstatymas nenumato. Todėl šių aplinkybių pagrindu darytina išvada, jog Konkurencijos taryba ginčijamose Darbo reglamento 94 ir 103 punktų nuostatose įtvirtino naujas bendro pobūdžio normas, kurios prieštarauja Konkurencijos įstatyme nustatytam teisiniam reglamentavimui. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Konkurencijos tarybos 2002 m. lapkričio 14 d. nutarimu Nr. 129 patvirtinto Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos darbo reglamento (2004 m. rugsėjo 16 d. nutarimo Nr. 1S-139 redakcija) 94 ir 103 punktai šioje byloje ginčijama apimtimi prieštarauja Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1 ir 2 daliai.
V.
Dėl ginčijamų Konkurencijos tarybos darbo reglamento nuostatų atitikties Konkurencijos įstatymo 19 straipsnio 2 daliai ir 20 straipsnio 6 daliai
Konkurencijos įstatymo 19 straipsnio 2 dalis (2004 m. balandžio 15 d. įstatymo Nr. IX-2126 redakcija) nustato:
„Konkurencijos taryba dalį savo įgalinimų, išskyrus šio įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje, 14 straipsnio 1 dalyje, 15 straipsnio 2 dalyje numatytų sprendimų priėmimą, bylų nagrinėjimą ir šio įstatymo nustatytų sankcijų taikymą bei teisės aktų priėmimą, gali perduoti Konkurencijos tarybos pirmininkui ar Konkurencijos tarybos administracijai“.
Konkurencijos įstatymo 20 straipsnio 6 dalyje (2004 m. balandžio 15 d. įstatymo Nr. IX-2126 redakcija) nustatyta:
„Konkurencijos taryba, spręsdama jos kompetencijai priskirtus klausimus, priima nutarimus. Nutarimai priimami balsų dauguma, dalyvaujant ne mažiau kaip 3 Konkurencijos tarybos nariams, įskaitant Konkurencijos tarybos pirmininką. Balsams pasiskirsčius po lygiai, lemia Konkurencijos tarybos pirmininko balsas“.
Kaip jau minėta, įvertinus pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 19 d. nutartyje išdėstyto prašymo argumentus, teisėjų kolegija šioje byloje tiria Darbo reglamento 94 punkto ir 103 punkto dalies teisėtumą tik ta apimtimi, kuria šiose nuostatose yra numatyta Konkurencijos tarybos teisė nutarimo rezoliucinę dalį paskelbti atskirai nuo nutarimo motyvų, visą nutarimą išdėstant raštu po nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo. Konkurencijos tarybos 19 straipsnio 2 dalis ir 20 straipsnio 6 dalis reglamentuoja tam tikrus klausimus, susijusius su Konkurencijos tarybos įgalinimais bei darbo tvarka, tačiau šios nuostatos nereglamentuoja teisinių santykių šioje norminėje administracinėje byloje aktualiu aspektu. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog negali būti prieštaravimo tarp Darbo reglamento 94 ir 103 punktų nuostatų, kurių teisėtumas tiriamas aukščiau minėta apimtimi, ir Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies ir 20 straipsnio 6 dalies.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 115 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
pripažinti, kad Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2002 m. lapkričio 14 d. nutarimu Nr. 129 patvirtinto Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos darbo reglamento (2004 m. rugsėjo 16 d. nutarimo Nr. 1S-139 redakcija) 94 punkto nuostata „Posėdžio pirmininkas nutarimo rezoliucinę dalį paskelbia tuoj pat po jo priėmimo. Šalys informuojamos, kad joms bus įteiktas motyvuotas tarybos nutarimas“ bei 103 punkto nuostata „Konkurencijos tarybos nutarimus dėl įstatymų pažeidimų ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo Konkurencijos tarybos bylų nagrinėjimo posėdžio protokolo pasirašymo dienos parengia ir teikia pasirašyti posėdžio pirmininkui Teisės skyriaus valstybės tarnautojas“ ta apimtimi, kuria numatyta Konkurencijos tarybos teisė nutarimo rezoliucinę dalį paskelbti atskirai nuo nutarimo motyvų, visą motyvuotą nutarimą surašant vėliau, po nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo, prieštarauja Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1 ir 2 dalims.
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2002 m. lapkričio 14 d. nutarimu Nr. 129 patvirtinto Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos darbo reglamento (2004 m. rugsėjo 16 d. nutarimo Nr. 1S-139 redakcija) 94 punkto nuostata „Posėdžio pirmininkas nutarimo rezoliucinę dalį paskelbia tuoj pat po jo priėmimo. Šalys informuojamos, kad joms bus įteiktas motyvuotas tarybos nutarimas“ bei 103 punkto nuostata „Konkurencijos tarybos nutarimus dėl įstatymų pažeidimų ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo Konkurencijos tarybos bylų nagrinėjimo posėdžio protokolo pasirašymo dienos parengia ir teikia pasirašyti posėdžio pirmininkui Teisės skyriaus valstybės tarnautojas“ ta apimtimi, kuria numatyta Konkurencijos tarybos teisė nutarimo rezoliucinę dalį paskelbti atskirai nuo nutarimo motyvų, visą motyvuotą nutarimą surašant vėliau, po nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 19 straipsnio 2 daliai ir 20 straipsnio 6 daliai.
Sprendimas neskundžiamas.
Sprendimas skelbiamas leidinyje „Valstybės žinios“.
| Teisėjai |
Laimutis Alechnavičius Romanas Klišauskas Virgilijus Valančius |