LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS IR BALTARUSIJOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS

SUTARTIS

DĖL INVESTICIJŲ SKATINIMO IR APSAUGOS^*

Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Baltarusijos Respublikos Vyriausybė, toliau vadinamos „Susitariančiosiomis Šalimis“,

siekdamos sukurti palankias sąlygas vienos valstybės investuotojų didesnėms investicijoms kitos valstybės teritorijoje,

pripažindamos, kad tokių investicijų skatinimas ir abipusė apsauga, numatyta tarptautiniame susitarime, padės skatinti privataus verslo iniciatyvą ir kelti abiejų valstybių gerovę,

susitarė:

1 straipsnis

Sąvokos

Šioje Sutartyje žemiau nurodytos sąvokos reiškia:

1. „Investuotojas“reiškia:

a) Lietuvos Respublikos atžvilgiu:

fizinius asmenis, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai pagal Lietuvos Respublikos įstatymus;

bet kokį ūkio subjektą, įsteigtą pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ir įregistruotą Lietuvos Respublikos teritorijoje pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.

b) Baltarusijos Respublikos atžvilgiu:

fizinius asmenis, kurie yra Baltarusijos Respublikos piliečiai pagal Baltarusijos Respublikos įstatymus;

bet kokį ūkio subjektą, įsteigtą pagal Baltarusijos Respublikos įstatymus ir įregistruotą Baltarusijos Respublikos teritorijoje pagal Baltarusijos Respublikos įstatymus.

2. „Investicijos“ reiškia bet kurios rūšies turtą, investuotą vienos Susitariančiosios Šalies investuotojo kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje, su sąlyga, kad investuota pagal Susitariančiosios Šalies, kurioje investuojama, įstatymus, ir, skyrium imant, nors ne išimtinai, apima:

kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą bei kitas turtines teises, tokias kaip hipotekos reikalavimas, bei teises į įkeistą turtą;

pajų, akcijas, obligacijas ir kitas dalyvavimo įmonėje formas;

pretenzijas į pinigines lėšas, panaudotas sukurti ekonominę vertę arba bet kokį reikalavimą atlikti sutartinę prievolę, turinčią ekonominę vertę;

intelektinės ir pramoninės nuosavybės teises (tokias kaip patentai, prekių ženklai, pramoniniai pavyzdžiai ir modeliai, firmų vardai), „know-how“ ir reputaciją;

teisės aktu ar sutartimi suteiktą teisę atlikti ekonominę veiklą, įskaitant leidimus gamtinių išteklių žvalgybai, gavybai ar jų panaudojimui.

Bet koks investuoto turto formos pakeitimas neturi įtakos investicijos, kaip tokios, traktavimui su sąlyga, kad tas pakeitimas yra padarytas pagal investiciją priimančiosios valstybės teisę.

3. „Pajamos“ reiškia iš bet kokių investicijų gautas sumas ir, skyrium imant, nors ne išimtinai, apima pelną, palūkanas, dividendus, autorinius atlyginimus ir honorarus. Pajamoms iš investicijų bei reinvesticijų suteikiama tokia pati apsauga kaip ir pačioms investicijoms.

4. „Teritorija“ reiškia:

a) Lietuvos Respublikos atžvilgiu:

Lietuvos Respublikos teritoriją, įskaitant teritorinę jūrą ir bet kuriuos jūros ir povandeninius plotus, kurių atžvilgiu pagal tarptautinę teisę Lietuvos Respublika turi suverenias teises ar kurie yra jos jurisdikcijoje jūros dugno, gelmių ir gamtinių resursų tyrimo, eksploatavimo ir apsaugos tikslais.

b) Baltarusijos Respublikos atžvilgiu:

teritoriją, kurios atžvilgiu Baltarusijos Respublika turi suverenias teises ir kuri priklauso jos jurisdikcijai pagal tarptautinę teisę.

5. „Susitariančiosios Šalies įstatymai“ reiškia atitinkamai Lietuvos Respublikos įstatymus ir Baltarusijos Respublikos įstatymus.

2 straipsnis

Investicijų skatinimas ir apsauga

1. Kiekviena Susitariančioji Šalis skatina ir sukuria palankias sąlygas kitos Susitariančiosios Šalies investuotojams vykdyti investicijas savo teritorijoje ir įstatymu numatytose ribose priima jas.

2. Kiekvienos Susitariančiosios Šalies investuotojų investicijoms visada suteikiamas teisingas ir lygiavertis režimas, taip pat užtikrinama jų visiška teisinė apsauga ir saugumas kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje. Kiekviena Susitariančioji Šalis nepagrįstomis ar diskriminacinėmis priemonėmis netrukdo kitos Susitariančiosios Šalies investuotojams valdyti, išlaikyti, naudoti investicijas, naudotis ar disponuoti jomis. Kiekviena Susitariančioji Šalis laikysis bet kurio įsipareigojimo, prisiimto kitos Susitariančiosios Šalies investuotojų investicijų atžvilgiu.

3 straipsnis

Nacionalinis režimas ir didžiausio palankumo režimas

1. Kiekviena Susitariančioji Šalis taiko kitos Susitariančiosios Šalies investuotojų investicijoms ne mažiau palankų režimą, nei režimą, kurį ji taiko savo ar bet kurios trečiosios valstybės investuotojų investicijoms.

2. Kiekviena Susitariančioji Šalis savo teritorijoje suteikia kitos Susitariančiosios Šalies investuotojams, kas liečia investicijų valdymą, išlaikymą, naudojimą, naudojimąsi ar disponavimą jomis, ne mažiau palankų režimą, nei režimą, kurį ji taiko savo ar bet kurios trečiosios valstybės investuotojų investicijoms.

3. Kiekviena Susitariančioji Šalis turi teisę savo įstatymų numatytose ribose nediskriminaciniu pagrindu numatyti arba išlaikyti išimtis kitos Susitariančios Šalies ir bet kurios trečiosios valstybės investuotojų atžvilgiu apibrėžtose ūkio ir veiklos srityse, kuriose draudžiama ar apribojama užsienio investuotojų veikla. Tokios išimtys formuluojamos šios Sutarties Prieduose, kurie yra neatskiriama jos dalis. Kiekviena Susitariančioji Šalis sutinka informuoti kitą apie išimtis, numatomas taikyti Prieduose numatytose srityse. Tokios išimtys nebus taikomos investicijų, įvykdytų šiose srityse iki šių išimčių įsigaliojimo, atžvilgiu.

4. Siekiant išvengti abejonių, patvirtinama, kad režimas, numatytas šio straipsnio 1–3 punktuose, taikomas šios Sutarties 1–13 straipsnių atžvilgiu.

4 straipsnis

Nuostolių kompensavimas

1. Vienos Susitariančiosios Šalies investuotojų, kurių investicijos patiria nuostolius kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje dėl karo ar kito ginkluoto konflikto, revoliucijos, ypatingos padėties įvedimo, sukilimo, maišto ar riaušių pastarosios Susitariančiosios Šalies teritorijoje, atžvilgiu, kiek tai liečia jų restituciją, nuostolių atlyginimą, kompensaciją ar kitą atlyginimą, bus taikomas režimas, ne mažiau palankus už taikomą savo investuotojų ar bet kurios trečiosios valstybės investuotojų atžvilgiu.

2. Nepažeidžiant šio straipsnio 1 dalies, vienos Susitariančiosios Šalies investuotojų nuostoliai, patirti kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje bet kuriuo iš šioje dalyje minimų atvejų, karinėms pajėgoms arba valdžios atstovams rekvizavus ar sunaikinus jų turtą, jei tai nebuvo įvykdyta kariniais veiksmais ar kai tai nebuvo būtina tomis aplinkybėmis, bus atlyginami suteikiant savalaikę, adekvačią ir veiksmingą kompensaciją.

3. Šio straipsnio 1 ir 2 punktuose numatytais atvejais kompensacija išmokama be nepagrįsto delsimo valiuta, kuria buvo atlikta pradinė investicija, arba bet kuria kita valiuta, dėl kurios susitarė atitinkamas investuotojas ir Susitariančioji Šalis, kurios teritorijoje buvo atlikta investicija.

5 straipsnis

Ekspropriacija

1. Bet kurios Susitariančiosios Šalies investuotojų investicijos negali būti nacionalizuojamos, eksproprijuojamos ar joms taikomos priemonės, lygiavertės nacionalizacijai ar ekspropriacijai (toliau vadinama „ekspropriacija“), kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje, išskyrus tuos atvejus, kai tai daroma visuomenės poreikiams, įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nediskriminaciniu pagrindu ir yra nedelsiant suteikiama savalaikė, adekvati ir veiksminga kompensacija. Tokia kompensacija atitinka eksproprijuotų investicijų rinkos vertę, buvusią prieš pat ekspropriaciją arba prieš tai, kai numatoma ekspropriacija tapo viešai žinoma, atsižvelgiant į tai, kas įvyko anksčiau, ir apima palūkanas nuo nusavinimo datos iki jos išmokėjimo, apskaičiuotas pagal LIBOR kursą. Kompensacija išmokama be nepagrįsto delsimo, yra veiksmingai realizuojama ir be apribojimų pervedama į užsienį.

2. Investuotojai, kurių turtas eksproprijuojamas, turi teisę į neatidėliotiną atitinkamų eksproprijuojančios Susitariančiosios Šalies teisminių ar administracinių organų atliekamą bylos peržiūrą, siekiant nustatyti, ar tokia ekspropriacija ir jos pasekoje išmokėta kompensacija atitinka šio straipsnio principus ir eksproprijuojančios Susitariančiosios Šalies įstatymus.

3. Šio straipsnio 1 punkto nuostatos taikomos ir tuo atveju, kai viena Susitariančioji Šalis eksproprijuoja turtą įmonės, įsteigtos pagal jos įstatymus, kurioje dalyvauja kitos Susitariančiosios Šalies investuotojas.

6 straipsnis

Pervedimai

1. Kiekviena Susitariančioji Šalis užtikrina kitos Susitariančiosios Šalies investuotojams, įvykdžius visus finansinius įsipareigojimus, netrukdomą, be nepagrįsto delsimo, su jų investicijomis susijusių sumų pervedimą iš ir į užsienį konvertuojamąja valiuta ir, skyrium imant, bet ne išimtinai, apima:

a) investuojamą kapitalą piniginėmis lėšomis bei papildomas sumas investicijoms palaikyti ar plėtoti;

b) pelną, pajamas, palūkanas, dividendus ir kitas einamąsias įplaukas;

c) įplaukas, gautas visiškai arba iš dalies likvidavus ar pardavus investicijas;

d) lėšas, skirtas su investicijomis tiesiogiai susijusioms paskoloms, patvirtintoms sutartimi, apmokėti;

e) kompensacijas pagal šios Sutarties 4 ir 5 straipsnių nuostatas;

f) vienos Susitariančiosios Šalies piliečių, kuriems yra leista dirbti kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje ryšium su investicijomis joje, uždarbius.

2. Pervedimai, minimi šio straipsnio 1 dalyje, bus vykdomi Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje buvo atlikta investicija, įstatymų nustatyta tvarka.

3. Nepažeisdama šio straipsnio 1 ir 2 punktų nuostatų, kiekviena Susitariančioji Šalis gali užtikrinti kreditorių teisių, šio straipsnio 1 punkte nurodytų pervedimų atžvilgiu, apsaugą, ar teisminių ir administracinių procesų metu priimtų sprendimų vykdymą teisingai, lygiateisiškai ir geranoriškai taikydama savo teisės aktus.

4. Susitariančiosios Šalys įsipareigoja suteikti šio straipsnio 1 punkte nurodytų sumų pervedimams ne mažiau palankų režimą, nei suteikiamą su bet kurios trečiosios valstybės investuotojų investicijomis susijusių sumų pervedimams.

7 straipsnis

Išimtys

Šios Sutarties nuostatos, susijusios su suteikimu režimo, ne mažiau palankaus negu suteikiamo savo investuotojams ar bet kurios trečiosios valstybės investuotojams, neturi būti aiškinamos kaip įpareigojančios vieną Susitariančiąją Šalį taikyti kitos Susitariančiosios Šalies investuotojų atžvilgiu palankesnį režimą, lengvatas ar privilegijas, kurias ji teikia dėl:

a) esamo ar būsimo dalyvavimo muitų sąjungoje, bendroje rinkoje, laisvos prekybos zonoje, ekonominėje sąjungoje ar kitoje regioninio ekonominio bendradarbiavimo formoje, ar dėl bet kurio susitarimo, kurio siekiama tokios struktūros sukūrimo; arba

b) bet kurių tarptautinių sutarčių ar įsipareigojimų, visiškai ar iš dalies susijusių su apmokestinimu, ar dėl vidaus teisės aktų, visiškai ar iš dalies susijusių su apmokestinimu.

8 straipsnis

Ginčai tarp vienos Susitariančiosios Šalies ir kitos Susitariančiosios Šalies investuotojo

1. Ginčo šalys, kiek įmanoma, stengsis taikiai išspręsti tarp jų kilusius nesutarimus dėl investicijų.

2. Jei ginčo dėl investicijų tarp vienos Susitariančiosios Šalies ir kitos Susitariančiosios Šalies investuotojo nepavyko taikiai išspręsti, tai vienos Susitariančiosios Šalies investuotojas raštu praneša apie kilusį ginčą kitai Susitariančiajai Šaliai, kurios teritorijoje buvo investuota.

Jei po tokio raštiško pranešimo gavimo ginčo nepavyko išspręsti per šešis mėnesius, bet kuriai šaliai paprašius ir pagal investuotojo pasirinkimą ginčas perduodamas spręsti:

- ad hoc arbitražo teismui, sudaromam pagal Jungtinių Tautų tarptautinės prekybos teisės komisijos (UNCITRAL) arbitražo taisykles; arba

- tarptautiniam investicinių ginčų sprendimo centrui (ICSID), veikiančiam pagal Konvencijos dėl investicinių ginčų tarp valstybių ir kitų valstybių piliečių sprendimo, sudarytos 1965 m. kovo 18 d., sprendimui pagal ICSID arbitražo teismo taisykles.

3. Arbitražo sprendimai yra galutiniai ir privalomi abiem ginčo šalims. Kiekviena Susitariančioji Šalis vykdo šiuos sprendimus vidaus teisės aktais bei Jungtinių Tautų Konvencija dėl užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo ir vykdymo (1958 m. Niujorko konvencija) nustatyta tvarka. Arbitražo teismas vyks valstybėje Niujorko konvencijos dalyvėje.

9 straipsnis

Ginčai tarp Susitariančiųjų Šalių

1. Ginčai tarp Susitariančiųjų Šalių dėl šios Sutarties aiškinimo ar taikymo turi būti, kiek įmanoma, sprendžiami diplomatiniais kanalais.

2. Jeigu Susitariančiosioms Šalims nepavyksta susitarti per šešis mėnesius, tai jis, bet kuriai Susitariančiajai Šaliai paprašius, gali būti perduotas arbitražo teismui.

3. Toks arbitražo teismas turi būti sudaromas kiekvienam konkrečiam atvejui tokiu būdu. Per du mėnesius nuo pareiškimo dėl arbitražo pateikimo dienos kiekviena iš Susitariančiųjų Šalių turi paskirti po vieną teismo narį. Šie du nariai išrenka trečiosios šalies pilietį, kuris, abiem Susitariančiosioms Šalims sutinkant, bus paskirtas teismo pirmininku. Pirmininkas turi būti paskirtas per du mėnesius nuo kitų dviejų narių paskyrimo dienos.

4. Jeigu per laikotarpį, nurodytą šio straipsnio 3 dalyje, būtini asmenys nebus paskirti, tai bet kuri Susitariančioji Šalis, nesant kito susitarimo, gali prašyti Tarptautinio Teisingumo Teismo Prezidentą, kad jis paskirtų reikalingus asmenis. Jeigu Tarptautinio Teisingumo Teismo Prezidentas yra vienos iš Susitariančiųjų Šalių pilietis arba dėl kitų priežasčių negali atlikti minėtos funkcijos, paskirti reikalingus asmenis prašomas Tarptautinio Teisingumo Teismo Viceprezidentas. Jeigu Tarptautinio Teisingumo Teismo Viceprezidentas taip pat yra vienos iš Susitariančiųjų Šalių pilietis arba dėl kitų priežasčių negali atlikti minėtos funkcijos, tai paskirti reikalingus asmenis prašomas kitas pagal vyresnybę Tarptautinio Teisingumo Teismo narys, kuris nėra nė vienos iš Susitariančiųjų Šalių pilietis.

5. Arbitražo teismas, sukurtas pagal šio straipsnio nuostatas, priima sprendimą vadovaudamasis balsų dauguma. Toks sprendimas yra privalomas abiems Susitariančiosioms Šalims. Kiekviena iš Susitariančiųjų Šalių apmoka savo teismo nario išlaidas ir jos atstovavimo arbitražo procese išlaidas. Pirmininko ir kitas išlaidas abi Susitariančiosios Šalys apmoka lygiomis dalimis. Tačiau Teismas gali priimti sprendimą, kad didesnę išlaidų dalį turi apmokėti viena iš Susitariančiųjų Šalių, ir toks sprendimas yra privalomas abiems Susitariančiosioms Šalims. Teismas pats nustato savo darbo tvarką vadovaudamasis šios Sutarties nuostatomis ir tarptautine teise.

10 straipsnis

Subrogacija

1. Jeigu viena iš Susitariančiųjų Šalių ar jos paskirta agentūra apmoka pagal garantiją, kurią buvo suteikusi kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje atliktai investicijai, antroji Susitariančioji Šalis pripažįsta:

(a) kompensacija gavusios šalies visų teisių ir pretenzijų perdavimą pirmajai Susitariančiajai Šaliai pagal įstatymą ar teisėtą sandorį, ir

(b) kad subrogacijos būdu gautomis teisėmis ir pretenzijomis pirmoji Susitariančioji Šalis naudojasi tokiu pat lygiu kaip ir kompensaciją gavusi šalis.

2. Pirmoji Susitariančioji Šalis bet kuriuo atveju turi teisę naudotis režimu, lygiaverčiu tam, kuris buvo suteiktas kompensaciją pagal šią Sutartį gavusios šalies atliktų investicijų ir su jomis susijusių pajamų atžvilgiu, kiek tai liečia perimtas teises ir pretenzijas bei bet kokias susijusias sumas.

3. Pirmoji Susitariančioji Šalis, įgyvendindama įgytas teises ir pareigas, laisvai disponuos sumomis, gautomis nekonvertuojamąja valiuta išimtinai siekdama padengti bet kurias kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje patirtas išlaidas.

11 straipsnis

Kitų taisyklių taikymas

Jeigu bet kurios iš Susitariančiųjų Šalių vidaus teisės aktai ar įsipareigojimai pagal tarptautinę teisę, galiojantys dabar arba priimti vėliau tarp Susitariančiųjų Šalių, nustato bendro pobūdžio ar specialias taisykles, kurios suteikia kitos Susitariančiosios Šalies investuotojų investicijoms palankesnį režimą, negu režimas, nustatytas šioje Sutartyje, tuomet toms taisyklėms, o ne šios Sutarties sąlygoms, bus teikiama pirmenybė tiek, kiek jos yra palankesnės.

12 straipsnis

Konsultacijos ir pasikeitimas informacija

Bet kurios Susitariančiosios Šalies prašymu kita Susitariančioji Šalis sutinka nedelsdama surengti konsultacijas dėl šios Sutarties aiškinimo ar taikymo. Bet kurios Susitariančiosios Šalies prašymu pateikiama informacija, susijusi su įstatymais, norminiais aktais, sprendimais, administracine praktika ar procedūromis, kurią kita Susitariančioji Šalis gali taikyti šioje Sutartyje aptartoms investicijoms.

13 straipsnis

Sutarties taikymas

Ši Sutartis taikoma toms investicijoms, kurias vienos Susitariančiosios Šalies investuotojai atliko kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje pagal pastarosios įstatymus ir kitus teisės aktus tiek iki, tiek po šios Sutarties įsigaliojimo, tačiau ji nėra taikoma su investicijomis susijusiems ginčams ir reikalavimams, kurie iškilo prieš jai įsigaliojant.

14 straipsnis

Pataisos ir papildymai

Ši Sutartis gali būti pakeista ir papildyta Susitariančiųjų Šalių tarpusavio sutarimu. Tokios pataisos ir papildymai įsigalioja šios Sutarties 15 straipsnyje numatyta tvarka.

15 straipsnis

Įsigaliojimas

Ši Sutartis įsigalioja praėjus 30 dienų nuo tada, kai Susitariančiosios Šalys raštu praneša viena kitai, kad įvykdytos visos jų vidaus procedūros, būtinos šios Sutarties įsigaliojimui.

16 straipsnis

Trukmė ir nutraukimas

Ši Sutartis galios dešimt metų. Pasibaigus šiam dešimties metų laikotarpiui, ji galios tol, kol praeis dvylika mėnesių nuo tos dienos, kai viena iš Susitariančiųjų Šalių praneš raštu kitai apie Sutarties nutraukimą.

Investicijų, atliktų iki šios Sutarties nutraukimo, atžvilgiu, dar dešimt (10) metų galioja šios Sutarties 1–13 straipsnių nuostatos.

Paliudydami tai, žemiau pasirašę savo Vyriausybių įgalioti asmenys pasirašė šią Sutartį.

Sutartis sudaryta Minske 1999 m. kovo 5 d. dviem egzemplioriais lietuvių, rusų ir anglų kalbomis, visi tekstai turi vienodą teisinę galią. Kilus nesutarimams dėl šios Sutarties aiškinimo, remtis tekstu anglų kalba.

Lietuvos Respublikos	Baltarusijos Respublikos
Vyriausybės vardu	Vyriausybės vardu

______________

DEKLARACIJA

dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Baltarusijos Respublikos Vyriausybės Sutarties

dėl investicijų skatinimo ir apsaugos 3 straipsnio taikymo

Pasirašant Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Baltarusijos Respublikos Vyriausybės investicijų skatinimo ir apsaugos sutartį (toliau vadinamą „Sutartis“), Lietuvos Respublika pareiškia, kad, atsižvelgiant į Sutarties 3 straipsnio 3 punkto nuostatas, Lietuvos Respublikos atžvilgiu:

a) Sutarties nuostatos netaikomos santykiams, susijusiems su žemės įgijimu, valdymu, naudojimu, disponavimu ir kitomis teisėmis;

b) šios Deklaracijos a) punkte nurodytus klausimus reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymai.

Sudaryta Minske 1999 m. kovo 5 d. dviem egzemplioriais rusų, lietuvių ir anglų kalbomis, visi tekstai turi vienodą teisinę galią. Kilus nesutarimams dėl šios Deklaracijos aiškinimo, remtis tekstu anglų kalba.

Lietuvos Respublikos

Vyriausybės vardu

______________