LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ
N U T A R I M A S
DĖL PRANEŠIMO PAGAL TARPTAUTINĘ KONVENCIJĄ DĖL VISŲ FORMŲ RASINĖS DISKRIMINACIJOS PANAIKINIMO PATVIRTINIMO
2004 m. gegužės 3 d. Nr. 538
Vilnius
Įgyvendindama Tarptautinės konvencijos dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo (Žin., 1998, Nr. 108-2957) 9 straipsnį ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos 1965 metų Tarptautinės konvencijos dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo ratifikavimo įstatymu (Žin., 1998, Nr. 108-2954), Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
1. Patvirtinti antrąjį ir trečiąjį periodinį pranešimą pagal Tarptautinę konvenciją dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo (pridedama).
2. Pavesti Užsienio reikalų ministerijai organizuoti 1 punkte nurodyto pranešimo vertimą į anglų kalbą ir nustatytąja tvarka pateikti jį Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui.
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2004 m. gegužės 3 d. nutarimu Nr. 538
ANTRASIS IR TREČIASIS PERIODINIS PRANEŠIMAS PAGAL TARPTAUTINĘ KONVENCIJĄ DĖL VISŲ FORMŲ RASINĖS DISKRIMINACIJOS PANAIKINIMO
ĮŽANGA
1. Lietuvos Respublikos Vyriausybė pateikia jungtinį antrąjį ir trečiąjį periodinį pranešimą pagal Tarptautinės konvencijos dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo 9 straipsnį. Pranešimas parengtas pagal Jungtinių Tautų Rasinės diskriminacijos panaikinimo komiteto patvirtintas pranešimų rengimo gaires ir bendrąsias rekomendacijas. Jame atsižvelgta į Jungtinių Tautų Rasinės diskriminacijos panaikinimo komiteto baigiamąsias išvadas dėl įžanginio Lietuvos pranešimo, patvirtintas per 2002 m. kovo 21 d. komiteto 60-ąją sesiją (CERD/C/60/CO/8). Pranešime atsakoma į konkrečius komiteto klausimus, suformuluotus išvadose dėl įžanginio pranešimo, taip pat apžvelgiama Lietuvos Respublikos pažanga įgyvendinant Tarptautinės konvencijos dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo nuostatas 2000–2003 metais.
2. Pranešimą parengė Užsienio reikalų ministerijos vadovaujama tarpžinybinė darbo grupė, į kurią įėjo Teisingumo ministerijos, Vidaus reikalų ministerijos, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovai. Informaciją pranešimui pateikė daugiau nei 40 valstybės įstaigų, savivaldybių, švietimo ir mokslo institucijų, nevyriausybinių organizacijų. Su pranešimo projektu supažindintos Lietuvos nevyriausybinės organizacijos, kurios galėjo raštu pateikti pastabas ir komentarus.
Nauji Lietuvos Respublikos teisės aktai
3. Per laikotarpį nuo įžanginio pranešimo pateikimo 2000–2003 metais priimti šie pagrindiniai įstatymai, susiję su Tarptautinės konvencijos dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo 2–7 straipsnių įgyvendinimu:
3.1. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (2000 m. liepos 18 d. Nr. VIII-1864), įsigaliojo 2001 m. liepos 1 d.;
3.2. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (2002 m. vasario 28 d. Nr. IX-743), įsigaliojo 2003 m. sausio 1 d.;
3.3. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas (2002 m. kovo 14 d. Nr. IX-785), įsigaliojo 2003 m. gegužės 1 d.;
3.4. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas (2000 m. rugsėjo 26 d. Nr. VIII-1968), įsigaliojo 2003 m. gegužės 1 d.;
3.5. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (2002 m. birželio 27 d. Nr. IX-994), įsigaliojo 2003 m. gegužės 1 d.;
3.6. Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (2002 m. birželio 4 d. Nr. IX-926), įsigaliojo 2003 m. sausio 1 d.;
3.7. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio pakeitimo įstatymas (2002 m. birželio 20 d. Nr. IX-959), kuriuo suteikta teisė nuolatiniams administracinio vieneto gyventojams nepiliečiams dalyvauti savivaldybių tarybų rinkimuose, įgyvendinant ir pasyviąją, ir aktyviąją rinkimų teisę;
3.8. Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 1, 2, 3, 6, 9, 12, 13, 17, 23, 24, 25, 26, 28, 29, 32, 34, 35, 41, 55, 58, 62, 63, 64, 86, 88 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas (2002 m. birželio 20 d. Nr. IX-962), kuriuo suteikta teisė nuolatiniams savivaldybės gyventojams nepiliečiams rinkti savivaldybės tarybos narius ir būti patiems renkamiems;
3.9. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas (2002 m. rugsėjo 17 d. Nr. IX-1078). Naujasis Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas nenumato jokių apribojimų, susijusių su diskriminacija dėl rasės, tautybės, kilmės ar kitais pagrindais, įgyjant, nesuteikiant, išsaugant ar netenkant pilietybės;
3.10. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo pakeitimo įstatymas (2002 m. sausio 24 d. Nr. IX-732), kuris garantuoja lygybę prieš įstatymą ir teismą, neatsižvelgiant į asmens lytį, rasę, kilmę, tautybę, kalbą, įsitikinimus ar kitas aplinkybes;
3.11. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo pakeitimo įstatymas (2003 m. birželio 17 d. Nr. IX-1630). Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme įtvirtintas švietimo prieinamumas lygiomis teisėmis visiems asmenims, nepaisant jų lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, reglamentuotas švietimas tautinių mažumų kalbomis ir gimtosios kalbos mokymasis tautinėms mažumoms priklausantiems asmenims;
3.12. Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymas (2003 m. lapkričio 18 d. Nr. IX-1826), kuris įsigalios 2005 m. sausio 1 d., uždraudžia bet kokią tiesioginę ir netiesioginę diskriminaciją dėl amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų ir numato lygių galimybių įgyvendinimo būdus.
Tarptautinės teisės aktai
4. Lietuva tęsė prisijungimą prie tarptautinių teisės aktų žmogaus teisių srityje. Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo šias tarptautines konvencijas:
4.1. 1999 m. gruodžio 14 d. – 1954 metų Jungtinių Tautų konvenciją dėl asmenų be pilietybės statuso, įsigaliojo 2000 m. gegužės 7 d.;
4.2. 2000 m. vasario 17 d. – Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją, įsigaliojo 2000 m. liepos 1 d.;
4.3. 2001 m. rugpjūčio 2 d. – Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto Antrąjį fakultatyvinį protokolą mirties bausmei panaikinti, įsigaliojo 2002 m. birželio 27 d.;
4.4. 2002 m. rugsėjo 19 d. – Europos Tarybos konvenciją dėl žmogaus teisių ir orumo apsaugos biologijos ir medicinos taikymo srityje (Žmogaus teisių ir biomedicinos konvenciją) ir Papildomą protokolą dėl žmonių klonavimo uždraudimo, įsigaliojo 2003 m. vasario 1 d.;
4.5. 2002 m. lapkričio 12 d. – Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 2000 m. Fakultatyvinį protokolą dėl vaikų dalyvavimo ginkluotuose konfliktuose, įsigaliojo 2003 m. kovo 20 d.;
4.6. 2003 m. sausio 21 d. – Europos susitarimą dėl asmenų, dalyvaujančių Europos žmogaus teisių teismo procese, įsigaliojo 2003 m. balandžio 1 d.;
4.7. 2003 m. kovo 25 d. – Protokolą dėl neteisėto migrantų įvežimo sausuma, jūra ir oru, papildantį Jungtinių Tautų konvenciją prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą, dar neįsigaliojęs;
4.8. 2003 m. balandžio 1 d. – Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutą, įsigaliojo 2003 m. rugpjūčio 1 d.;
4.9. 2003 m. balandžio 22 d. – Protokolą dėl prekybos žmonėmis, ypač moterimis ir vaikais, prevencijos, sustabdymo bei baudimo už vertimąsi ja, papildantį Jungtinių Tautų konvenciją prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą, dar neįsigaliojęs;
5. Lietuvos Respublikos Seimas 2000 m. vasario 17 d. ratifikavo Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją, kuri Lietuvoje įsigaliojo 2000 m. liepos 1 dieną. 2001 metais Lietuvos Respublikos Vyriausybė parengė pranešimą apie konvencijos nuostatų įgyvendinimą Lietuvoje (pagal konvencijos 25 straipsnio 1 dalį). Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos Patariamasis komitetas parengė nuomonę apie Lietuvą Europos Tarybos Ministrų Komitetui, kuri patvirtinta 2003 metų vasario mėnesį. Ši nuomonė ir Lietuvos atsakymas į ją yra viešai prieinami dokumentai, paskelbti internete lietuvių ir anglų kalbomis. Europos Tarybos Ministrų (pavaduotojų) Komitetas 2003 m. gruodžio 10 d. patvirtino rezoliuciją Nr. ResCMN(2003)11 dėl Tautinių mažumų apsaugos konvencijos įgyvendinimo Lietuvoje.
6. Europos Tarybos Europos komisija prieš rasizmą ir netoleranciją (ECRI) jau atliko du padėties Lietuvoje įvertinimo ciklus. Pirmoji ataskaita apie Lietuvą parengta 1997 metais, antroji – 2002 metais. ECRI ataskaitos plačiai svarstytos Lietuvoje. Antroji 2003 m. birželio 12 d. ECRI ataskaita ir kitos aktualios temos (Romų integracijos į visuomenę programa, įstatymų prieš rasizmą ir rasinę diskriminaciją tobulinimas, pabėgėlių ir prieglobsčio prašytojų problemos) apsvarstytos apskritojo stalo diskusijoje, kurioje dalyvavo apie 70 kompetentingų institucijų ir nevyriausybinių organizacijų atstovų.
Institucinė sąranga
7. Lietuvos Respublikos Vyriausybės tautinių mažumų politiką formuoja ir įgyvendina Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau vadinama – Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas), įsteigtas 1989 metais. Departamentas rūpinasi tautinėms mažumoms priklausančių asmenų teisių apsauga, interesais, poreikiais, tautinio tapatumo ir paveldo saugojimu.
8. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 228 pakeisti – išdėstyti nauja redakcija Tautinių mažumų ir išeivijos departamento nuostatai, kuriais vadovaujantis Tautinių mažumų ir išeivijos departamento generalinio direktoriaus 2003 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 23 sudaryta Tautinių mažumų ir išeivijos departamento kolegija, į kurios sudėtį įtrauktas ir Tautinių bendrijų tarybos pirmininkas. Departamento generalinio direktoriaus 2003 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 28 prie Tautinių mažumų ir išeivijos departamento sudaryta Nuolatinė ekspertų grupė.
9. Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas glaudžiai bendradarbiauja su įvairiomis Lietuvos institucijomis: Lietuvos Respublikos Seimo Žmogaus teisių komitetu, Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaiga, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, Lietuvos Respublikos Seimo Užsienio reikalų komitetu, Švietimo ir mokslo komitetu, Kultūros ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija, Teisingumo ministerija, Valstybine lietuvių kalbos komisija, Atviros Lietuvos fondu, Pilietinių iniciatyvų centru, Lietuvos žmogaus teisių centru, Lietuvos vaikų fondu, kitomis Lietuvos ir užsienio nevyriausybinėmis organizacijomis. Be to, glaudžiai bendradarbiaujama su tarptautinėmis institucijomis: Europos Tarybos Patariamuoju komitetu, Europos Komisija kovai su rasizmu ir netolerancija (ECRI).
10. Siekiant užtikrinti, kad tautinės bendrijos daugiau dalyvautų priimant sprendimus, susijusius su jų teisių apsauga, 1995 metais prie Tautinių mažumų ir išeivijos departamento sudaryta Tautinių bendrijų taryba, į kurią įeina dvidešimties tautybių bendruomenių atstovai. Taryba teikia rekomendacijas ir pasiūlymus, kaip tobulinti tautinius santykius, Tautinių mažumų ir išeivijos departamentui, Lietuvos Respublikos Seimui, Lietuvos Respublikos Vyriausybei, kitoms valdžios institucijoms, padeda puoselėti tautinę santarvę Lietuvoje ir koordinuoja tautinių bendrijų veiklą.
11. Lietuvos Respublika yra pasirašiusi ir ratifikavusi dvišales draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartis su Lenkijos Respublika, Baltarusijos Respublika, Ukraina, Rusijos Federacija ir kitomis valstybėmis, kuriose šalys įsipareigoja užtikrinti jų teritorijose gyvenančioms tautinėms mažumoms lygybę prieš įstatymus, teisę individualiai arba kartu su kitais savo grupės nariais laisvai reikšti, saugoti ir plėtoti tautinį, kultūrinį ir religinį tapatumą be jokios diskriminacijos.
12. Ypač glaudžiai Lietuvos Respublika bendradarbiauja su Lenkijos Respublika. Lietuvoje kompaktiškai gyvena lenkų tautinė mažuma, o Lenkijoje – lietuvių tautinė mažuma. Jų poreikių tenkinimas – abiejų valstybių nuolatinis rūpestis. Abiejų valstybių bendradarbiavimui skatinti įsteigtos bendros institucijos – Lietuvos ir Lenkijos prezidentų konsultacinis komitetas, Parlamentinė Asamblėja, Vyriausybių Bendradarbiavimo Taryba. Vyriausybių Bendradarbiavimo Taryboje įsteigta Tautinių mažumų komisija.
13. Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 28 d. dekretu Nr. 61 sudaryta Tautinių bendrijų taryba prie Respublikos Prezidento, į kurią įtrauktas Tautinių mažumų ir išeivijos departamento generalinis direktorius ir Tautinių bendrijų tarybos pirmininkas. Pagrindiniai tarybos uždaviniai yra analizuoti teisės aktus, reglamentuojančius tautinių bendrijų ir mažumų teisinę padėtį, ir teikti pasiūlymus tautinių bendrijų ir mažumų, taip pat išeivijos ryšių su Lietuva stiprinimo, tautinio tapatumo išsaugojimo suvienytoje Europoje politikos formavimo klausimais.
Statistikos duomenys
15. Demografinius duomenis apie Lietuvos gyventojus renka Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau vadinama – Statistikos departamentas). Čia pateikiamas gyventojų skaičius ir tautinė sudėtis, 2001 metų visuotinio gyventojų ir būstų surašymo, Gyventojų registro, gyventojų natūralaus judėjimo ir migracijos statistikos duomenimis.
16. Lietuvoje 2003 metų pradžioje buvo 3462553 gyventojai.
Lietuvos gyventojai 2003 m. sausio 1 d. duomenimis (tūkstančiais)
|
|
Iš viso |
% |
Vyrai |
% |
Moterys |
% |
| Iš viso |
3462,5 |
100 |
1617,3 |
46,71 |
1845,2 |
53,29 |
| Mieste |
2317,2 |
66,92 |
1063,3 |
45,89 |
1253,9 |
54,11 |
| Kaime |
1145,3 |
33,08 |
554 |
48,37 |
591,3 |
51,63 |
Statistikos departamento duomenys
17. Per 2001 metų gyventojų ir būstų visuotinį surašymą buvo renkami duomenys apie gyventojų tautinę sudėtį. Iš viso tada surinkti duomenys apie 3483972 gyventojus. Iš jų 32921 asmuo, arba 0,9 procento visų gyventojų, nenurodė savo tautybės. Surašymo duomenimis, iš viso Lietuvoje gyveno 115 tautybių atstovai, tačiau net 86 tautybių atstovų nėra nė po 100, iš jų 49 tautybių atstovų – mažiau negu po 10. Lietuvos gyventojų tautinė sudėtis pateikiama lentelėje:
Lietuvos gyventojai pagal tautybę
(2001 metų gyventojų ir būstų surašymo duomenimis)
| Tautybė |
Gyventojų skaičius |
Gyventojų skaičius, procentais |
| Iš viso |
3483972 |
100 |
| Lietuvių |
2907293 |
83,5 |
| Lenkų |
234989 |
6,7 |
| Rusų |
219789 |
6,3 |
| Baltarusių |
42866 |
1,2 |
| Ukrainiečių |
22488 |
0,7 |
| Žydų |
4007 |
0,1 |
| Vokiečių |
3243 |
0,1 |
| Totorių |
3235 |
0,1 |
| Latvių |
2955 |
0,1 |
| Romų |
2571 |
0,1 |
| Kitų |
7615 |
0,2 |
| Nenurodė |
32921 |
0,9 |
Statistikos departamento duomenys
18. Absoliuti dauguma ne lietuvių tautybės nuolatinių Lietuvos gyventojų turi Lietuvos Respublikos pilietybę. Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2003 m. rugsėjo 1 d. užsieniečiams išduota 19,5 tūkstančio leidimų laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje. Lietuvos Respublikoje 2003 m. liepos 1 d. gyveno 24640 užsieniečių, turinčių leidimus nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, tarp jų 7900 asmenų be pilietybės; nuolat gyveno 23 pabėgėlių statusą turintys asmenys.
Lietuvos gyventojai pagal pilietybę
(2001 metų Lietuvos ir būstų surašymo duomenimis)
| Pilietybė |
Gyventojų skaičius |
| Iš viso |
3483972 |
| Gyventojai, turintys tik vieną pilietybę |
3469553 |
| Lietuvos |
3448878 |
| Europos valstybių: |
19450 |
| Rusijos |
13376 |
| Baltarusijos |
2180 |
| Ukrainos |
1556 |
| Lenkijos |
737 |
| Latvijos |
413 |
| Vokietijos |
230 |
| Armėnijos |
229 |
| Kitų |
729 |
| Afrikos valstybių |
18 |
| Azijos valstybių: |
772 |
| Kazachstano |
211 |
| Libano |
119 |
| Izraelio |
103 |
| Kitų |
339 |
| Šiaurės Amerikos valstybių: |
281 |
| Jungtinių Amerikos Valstijų |
257 |
| Kanados |
24 |
| Pietų Amerikos valstybių |
12 |
| Centrinės Amerikos valstybių |
6 |
| Karibų valstybių |
7 |
| Australijos |
11 |
| Nenurodė valstybės |
118 |
| Gyventojai, turintys dvigubą pilietybę |
659 |
| Neturi |
10531 |
| Nenurodė |
3229 |
Statistikos departamento duomenys
Tautinių mažumų charakteristikos
19. Lenkų tautinė mažuma. Tai gausiausia tautinė mažuma Lietuvoje. Lenkų gyvena visoje Lietuvoje, bet daugiausia (apie 90 procentų) įsikūrę Lietuvos pietryčiuose – Vilniuje, Šalčininkų, Trakų, Švenčionių ir Vilniaus rajonuose. Lenkai įnešė svarų indėlį į Lietuvos politinį, ekonominį ir kultūrinį gyvenimą. Lenkų tautinę mažumą Lietuvoje istoriškai suformavo 400 metų bendroje Lietuvos ir Lenkijos valstybėje plėtoti intensyvūs politiniai, ekonominiai ir kultūriniai ryšiai. XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje dauguma Pietryčių Lietuvos gyventojų tautiškai apsisprendė esą lenkai. Tuo metu vykusį nacionalinio išsivadavimo judėjimą ir dviejų savarankiškų tautinių valstybių atkūrimą lydėjo teritoriniai ginčai, kurie smarkiai paaštrino lietuvių ir lenkų tarpusavio santykius. 1920–1939 metais Lietuvoje (be Vilniaus krašto) lenkai sudarė 3 procentus gyventojų, Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte jie sudarė gyventojų daugumą. Lietuvai susigrąžinus Vilniaus kraštą (1939 metais), prieškariu lenkai sudarė 15,3 procento visų Lietuvos gyventojų. Po Antrojo pasaulinio karo lenkų tautybės gyventojai masiškai repatrijavo į Lenkiją. 1959 metais lenkai sudarė 8,5 procento, 1989 metais – 7 procentus, 2001 metais – 6,7 procento visų Lietuvos gyventojų. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas lenkus paskatino imtis aktyvios tautinės veiklos. Jie ėmė burtis į visuomenines draugijas, rūpintis kultūra, švietimu, gimtosios kalbos, tradicijų išsaugojimu. Lietuvoje gyvenančių lenkų ir Lenkijoje gyvenančių lietuvių keliamas problemas nuolat svarsto Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybiniai bendradarbiavimo organai.
20. Rusų tautinė mažuma. Rusų gyvena visoje Lietuvos teritorijoje, tačiau daugiausia Vilniuje, Klaipėdoje, Visagine. Didesnė rusų migracija į Lietuvą prasidėjo XVII amžiaus pabaigoje, kai dėl cerkvės reformos iš Rusijos masiškai traukėsi sentikiai. XVIII amžiaus pabaigoje didžiajai Lietuvos daliai patekus į Rusijos imperijos sudėtį, Lietuva buvo aktyviai rusinama. 1857 metais rusai sudarė 1,4 procento, o 1897 metais – 4,8 procento visų Lietuvos gyventojų. 1918–1923 metais į Lietuvą atvyko rusų, bėgusių nuo 1917 metų Spalio revoliucijos teroro. Rusų Lietuvoje ypač padaugėjo po Antrojo pasaulinio karo. 1959 metais Lietuvoje gyveno 8,5 procento, 1989 metais – 9,4 procento rusų. 1990 metais atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, dalis rusų grįžo į istorinę tėvynę. 2001 metų surašymo duomenimis, rusai sudaro 6,3 procento visų gyventojų. Rusų tautinė mažuma Lietuvoje turi visas sąlygas plėtoti švietimą gimtąja kalba, ugdyti autentišką kultūrą ir tapatumą. Daugelyje miestų ir rajonų veikia rusų kultūros centrai. Rusų kalba leidžiami periodiniai leidiniai, knygos, transliuojamos radijo ir televizijos laidos.
21. Žydų tautinė mažuma. Žydai Lietuvoje gyvena nuo XIV amžiaus. XVIII amžiuje Vilnius tapo svarbiu žydų dvasinės kultūros centru. 1918–1940 metais žydai sudarė apie 7 procentus visų Lietuvos gyventojų. Jie naudojosi kultūrine autonomija, turėjo platų švietimo, spaudos, visuomeninių organizacijų tinklą. Per Antrąjį pasaulinį karą Lietuvos žydai tapo nacių organizuoto genocido aukomis. Tada Lietuvoje žuvo apie 95 procentai Lietuvos žydų (iš 220 tūkstančių). 1959 metais Lietuvoje gyveno tik 24,7 tūkstančio žydų (0,9 procento visų Lietuvos gyventojų). Sovietinis režimas siekė ištrinti atminimą apie žydus, jų istorinį ir kultūrinį palikimą Lietuvoje, žydai pradėjo emigruoti į Izraelį, Jungtines Amerikos Valstijas ir kitas valstybes. Emigracija labai padidėjo Lietuvai atgavus nepriklausomybę. 1989 metais Lietuvoje gyveno 12 tūkstančių (0,3 procento visų gyventojų), o 2001 metais – 4 tūkstančiai (0,1 procento visų gyventojų) žydų.
22. Baltarusių tautinė mažuma. Nuo XIV amžiaus baltarusių gyvenamos teritorijos įėjo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtį. XIX amžiuje šios teritorijos kaip ir visa Lietuva tapo Rusijos imperijos dalimi. Vilnius nuo seno buvo garsus baltarusių raštijos, kultūros ir švietimo centras, čia 1522 metais išleista pirmoji spausdinta knyga baltarusių kalba. Tarpukariu baltarusiai sudarė apie 0,2 procento visų Lietuvos gyventojų. Sovietinės okupacijos metais Lietuvoje baltarusių dėl migracijos daugėjo: 1959 metais jie sudarė 1,1 procento, 1989 metais – 1,7 procento, 2001 metais – 1,2 procento visų gyventojų. Daugiausia baltarusių gyvena Vilniuje, Klaipėdoje ir Visagine, taip pat pasienio su Baltarusijos Respublika teritorijose.
23. Karaimų tautinė mažuma. Karaimų istorinė diaspora išsiskiria savita istorija, kultūra ir religija. Karaimai Lietuvoje gyvena jau daugiau kaip 600 metų. Jie atsidūrė čia 1397–1398 metais, kai Lietuvos Didysis Kunigaikštis Vytautas, kariaudamas su Aukso orda, perkėlė į Lietuvą (Trakus) apie 380 karaimų šeimų iš Krymo. 1959 metų surašymo duomenimis, Lietuvoje gyveno 423, 2001 metais – 273 karaimai. Nors karaimų tautinė mažuma negausi, per 600 metų jie išsaugojo kalbą ir papročius, originalų rašytinį palikimą ir religiją, kuri yra judaizmo atmaina. Tiurkiško karaimų tautinio tapatumo pagrindą sudaro gimtoji karaimų kalba, kuri vis dar vartojama buityje ir per religines apeigas. Karaimai 1988 metų pavasarį susibūrė į Lietuvos karaimų kultūros bendriją, turi folkloro ansamblį, sekmadieninę mokyklą. Trakų muziejuje įrengta karaimų etnografinė ekspozicija, kurioje surinkti karaimų buities, darbo įrankiai, istoriniai dokumentai.
24. Totorių tautinė mažuma. Savitos kilmės, papročių ir gyvenimo būdo Lietuvos totorių etnokonfesinė bendruomenė Lietuvoje taip pat gyvena 600 metų. Kaip ir karaimai, totoriai į Lietuvą atvyko XIV amžiuje iš Krymo. Totorių gyvenvietės, įsikūrusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasienyje, iki šių dienų yra savotiški etniniai totorių kultūros centrai. Daugiausia totorių gyvena Vilniuje, Kaune ir Alytuje. Lietuvos totoriai vartojo ir vartoja vietos gyventojų kalbą – lietuvių, baltarusių, lenkų ir rusų, todėl XIX amžiuje buvo identifikuojami pagal musulmonų religiją. 1959 metais Lietuvoje gyveno 3020, 1989 metais – 5200, 2001 metais – 3235 totoriai. Lietuvos totoriai išlaikė stiprius bendruomeninius ryšius, etninį ir religinį tapatumą, tradicijas ir papročius. Pastaraisiais metais Lietuvoje imta daugiau domėtis totorių kultūra. Vilniaus universitete 1992 metais įsteigtas Orientalistikos centras. 1997 metais surengta tarptautinė mokslinė konferencija, skirta totorių ir karaimų apsigyvenimo Lietuvoje 600-osioms metinėms.
25. Romų (čigonų) tautinė mažuma. Į Lietuvą romai atklydo XV amžiaus viduryje per Lenkiją ir Baltarusiją. Jie ilgai laikėsi klajoklinio gyvenimo, tačiau klajodavo nedidelėje teritorijoje ir daugiausia vasarą. Sovietų Sąjungos įstatymai draudė romams klajoti, reikalavo privalomai įsidarbinti ir įsiregistruoti, tačiau, pasak pačių romų, Lietuvoje jie pradėjo sėsliai gyventi tik 8-ajame dešimtmetyje. Nuo 1959 iki 2000 metų romų skaičius Lietuvoje svyruoja nuo 2000 iki 3000. Gausiausiai jie gyvena didžiuosiuose Lietuvos miestuose – Vilniuje, Kaune, Panevėžyje ir kai kuriose kitose vietose. Didžiuma romų save vadina Lietuvos čigonais. Šis pavadinimas istorinis ir iki šiol Lietuvoje labai paplitęs. Romų gyvenimo kokybės pokyčiai įvyko atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Lietuvos valstybės dėmesys tautinėms mažumoms, kokybiškai naujos teisinės ir praktinės galimybės, aplinkybės paskatino pačius romus spręsti savo problemas, burtis į organizacijas ir bandyti integruotis į visuomenės gyvenimą.
26. Vokiečių tautinė mažuma. Vokiečių šaknų aptinkama kelių istorinių epochų Lietuvos sociokultūriniame sluoksnyje. Prasidėjus kryžiuočių ordino antpuoliams, XIII amžiuje kolonizuota Rytų Prūsija ir Klaipėdos kraštas. Čia įsikūrė pirmosios vokiečių gyvenvietės, kurios išliko vokiečių žemių teritorija iki 1923 metų, kai Klaipėdos kraštas prijungtas prie Lietuvos Respublikos. Vokiečiai sudarė apie 5 procentus visų šios krašto gyventojų. Jų labai sumažėjo dėl repatriacijos prieš Antrąjį pasaulinį karą ir po jo. 1959 metais vokiečiai sudarė tik 0,4 procento, 1989 ir 2001 metais – 0,1 procento visų gyventojų. 1996 metais restauruoti ir įrengti vokiečių kultūros centrai Klaipėdoje ir Šilutėje. Šių centrų tikslas – padėti palaikyti tautinį savitumą, puoselėti vokiečių tautos tradicijas, lietuvių ir vokiečių tarpusavio supratimą, skleisti kultūros, mokslo, ekonomikos informaciją apie Lietuvą.
27. Ukrainiečių tautinė mažuma. XIV amžiaus viduryje į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę įėjusios ukrainiečių (Kijevo, Černigovo, Pejereslavo) žemės ne tik išplėtė tuometinės valstybės teritoriją, bet ir padėjo pamatus šimtmečius trunkantiems lietuvių – ukrainiečių santykiams ir bendradarbiavimui. 1596 metais Bresto bažnytinė unija suformavo Rytų apeigų katalikų (unitų) religinę bendriją, išplėtė dvasinius ukrainiečių ir lietuvių ryšius. Buvimas Rusijos imperijoje XIX amžiuje skatino tiek kultūrinius ryšius, tiek gyventojų migraciją. Demografinių tyrimų duomenimis, 1857–1897 metais ukrainiečiai sudarė 0,1 procento visų dabartinės Lietuvos teritorijos gyventojų. Ukrainiečiai priklauso toms nuo seno Lietuvoje gyvenančioms tautinėms grupėms, kurių ir bendras skaičius, ir lyginamasis svoris šalies gyventojų demografinėje struktūroje po Antrojo pasaulinio karo nuolat didėjo. 1959 metais ukrainiečiai sudarė 0,7 procento, 1989 metais – 1,2 procento, 2001 metais – 0,7 procento visų Lietuvos gyventojų.
28. Kitos tautinės mažumos. Skirtingas Lietuvos tautinių mažumų istorinis likimas ir keliai, kurie atvedė jas į mūsų kraštą. Šimtmečius Lietuvoje gyvena lenkai, baltarusiai, rusai, karaimai, totoriai, žydai, romai (čigonai). Rumunų, gruzinų, armėnų, estų ir kai kurių kitų tautų atstovai Lietuvoje gyvena tik keletą dešimtmečių. Jie į mūsų šalį pateko po Antrojo pasaulinio karo ir vėliau. Intensyvi migracija prasidėjo 1961–1970 metais, kai iš sovietinių respublikų vyko specialistai ir darbininkai į naujas pramonės įmones ir statybas. Tuo metu Lietuvoje apsigyveno armėnų, azerbaidžaniečių, graikų, ukrainiečių, moldavų ir kitų tautybių atstovų. Dėl migracijos ir natūralaus prieaugio Lietuvoje per dešimtmetį nuo 1979 iki 1989 metų padaugėjo rusų, lenkų, baltarusių, ukrainiečių, totorių, tačiau sumažėjo žydų ir latvių. 1980–1989 metais Lietuvoje dėl tarprespublikinės migracijos gyventojų padaugėjo 61 tūkstančiu. Po nepriklausomybės paskelbimo pasikeitė migracijos tarp NVS šalių kryptys ir apimtis. Esminiai pokyčiai įvyko 1990–1993 metais, kai išvyko net 63 tūkstančiai gyventojų, drauge žymiai sumažėjo atvykstančiųjų. Per minėtą laikotarpį dėl migracijos į NVS šalis Lietuvoje gyventojų sumažėjo 50 tūkstančių. Pastarąjį dešimtmetį migraciją lemia Europos integracijos ir globalizacijos procesai.
Sociologiniai tyrimai
29. Pastaraisiais metais atlikta nemažai socialinių ir antropologinių tyrimų, kurių tikslas – analizuoti Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų istoriją, kultūrą, dabartinę padėtį ir tarpetninius santykius.
30. 2003 m. lapkričio 6–9 d. atliktas sociologinis tyrimas „Lietuvos tolerancijos profiliai“. Įgyvendindamas Nacionalinį žmogaus teisių veiksmų planą, tyrimą atliko Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras „Vilmorus“. Jo tikslas – ištirti Lietuvos gyventojų požiūrį į kitų rasių, religinių ir „probleminių“ socialinių grupių atstovus, įvertinti Lietuvos gyventojų diskriminacijos patirtį. Atliktas tyrimas parodė, kad Lietuvos gyventojai mano esą tolerantiškesni už savo kaimynus. Jie teigiamai vertina įvairių vyriausybinių ir nevyriausybinių institucijų darbą užkertant kelią rasizmui ir ksenofobijai. Mažiausiai gyventojai tolerantiški romams, kitos seksualinės orientacijos asmenims, narkomanams, migrantams ir pabėgėliams. Gyventi kaimynystėje respondentai labiausiai nenorėtų su narkomanais (80,4 procento), alkoholikais (59,7 procento), sergančiaisiais AIDS (44,3 procento), anksčiau teistaisiais (34,5 procento), romais (25,4 procento), homoseksualistais (22,7 procento), musulmonais (10,8 procento), imigrantais (4,8 procento), kitos tautybės asmenimis (3,2 procento), žydais (3,1 procento), daugiavaikėmis šeimomis (3 procentai), kitos rasės asmenims (2,7 procento), bedarbiais (2,6 procento). Akivaizdu, kad visuomenėje vyrauja socialiniai, o ne tautiniai atstūmimo motyvai. Respondentai pareiškė požiūrį į įvairias žmonių grupes: juodaodžius (30 procentų respondentų požiūris teigiamas, 58,1 procento – neutralus, 8 procentų – neigiamas), musulmonus (atitinkamai 18,4 procento, 49,2 procento, 24,4 procento), žydus (atitinkamai 20,9 procento, 54,8 procento, 20,4 procento), migrantus (atitinkamai 9,8 procento, 45,2 procento, 35,7 procento), pabėgėlius (atitinkamai 9,1 procento, 42,4 procento, 38,3 procento), romus (atitinkamai 14,1 procento, 38,5 procento, 42,7 procento). Lietuvos gyventojai jaučiasi diskriminuojami dėl amžiaus, lyties, fizinio ir psichinio neįgalumo. 7,5 procento respondentų nurodė praėjusius dvejus metus susidūrę su atvejais, kai asmuo buvo diskriminuojamas dėl rasės ar tautybės. Šio tyrimo duomenys bus panaudoti rengiant nacionalinę programą prieš rasizmą, ksenofobiją ir netoleranciją.
31. Socialinių tyrimų instituto Etnosociologijos skyrius jau ne vienerius metus atlieka etniškumo ir modernaus nacionalizmo studijas, nagrinėdamas tautinių mažumų ir naujųjų diasporų adaptacijos, etninės tolerancijos, migracijos problemas. Pagrindiniai Etnosociologijos skyriaus vykdyti projektai:
31.1. 1998–2003 metais atliktas tyrimas „Lietuvos etninių grupių adaptacijos kontekstas ir eiga“. Analizuoti didžiausių Lietuvos etninių grupių (lietuvių, rusų, lenkų) ir istorinių diasporų (žydų, totorių) posovietinės adaptacijos ypatumai. Atliktas empirinis tyrimas lygina skirtingų etninių grupių narių tapatybę, savo padėties vertinimą, socialinių ryšių ratą, visuomeninį aktyvumą. Projekto autoriai siekė išplėsti mažumų integracijos sampratą, išanalizuodami daugiau adaptacijos variacijų. Vykdant šį projektą, parengtos 3 monografijos ir mokymo priemonės, 10 mokslinių straipsnių, surengtas tarptautinis seminaras (1998 metais), perskaityti pranešimai tarptautinėse ir Lietuvos konferencijose;
31.2. 2002–2003 metais įgyvendintas projektas „Etninės diskriminacijos atpažinimas ir prevencija“. Tikslas – aptarti etninės diskriminacijos ir etninio nepakantumo apraiškas, jų įvertinimo būdus, tarptautinių dokumentų svarbą Lietuvai. Daugiau dėmesio skirta romų bendruomenei, jų problemoms – įsidarbinimo, būsto, viešųjų paslaugų ir kitokioms;
31.3. 2003 metais pradėtas įgyvendinti projektas „Tautinių mažumų savijauta integruojantis į Europą“. Siekiama nustatyti, kokią reikšmę Europos integracijos procesas turi Lietuvos tautinėms mažumoms, kokie veiksniai formuoja jų nuostatas ir vertinimus. Savo pobūdžiu šis tyrimas artimas monitoringui – stebima, ar ši gyventojų grupė dalyvauja pagrindiniuose šalies gyvenimo procesuose ir kokiu būdu. Pagrindinės tyrimo kryptys: tautinių mažumų nuostatų dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje kaitos analizė, narystės Europos Sąjungoje ir Europos integracijos suvokimas (artikuliavimas), nuomonės formavimosi veiksnių analizė. Atliktas Lietuvos tautinių mažumų tyrimas. Numatyta parengti šio tyrimo ataskaitą, surengti tarptautinę konferenciją, išleisti straipsnių rinkinį (2004 metais);
31.4. 2002–2004 metais įgyvendinamas tarptautinis projektas „Viešojo sektoriaus etninė struktūra, nelygybė ir valdymas“. Projektą įgyvendina 26 valstybės, jį koordinuoja Jungtinių Tautų Socialinio vystymo tyrimo institutas (Ženeva). Duomenys bus viešai paskelbti 2004 metais. Projektas keleto etapų. Pirmiausia tyrėjai pateikia bendrą etninių grupių pasiskirstymo struktūrą, vėliau analizuoja nelygybę formuojant šių pagrindinių vyriausybinių ir kitų biurokratinių institucijų – vyriausybės, parlamento, politinių partijų ir kitų – personalą. Nors daugiausia dėmesio skiriama viešajam sektoriui, stengiamasi nagrinėti nelygybę, susijusią su pajamomis, turtu, švietimu ir darbo rinkos segmentacija. Nagrinėjama, kiek viešojo sektoriaus netolygumus lemia ar stiprina platesnis visuomenės kontekstas, kaip pagrindinėse viešosiose institucijose atsispindi visuomenės etniniai netolygumai. Aptariamos etninės poliarizacijos problemos, etninių mažumų lygios galimybės arba įtraukimas į formuojamą vyriausybių ir kitų valdžios institucijų personalą, reprezentatyvumas ar netolygumas skirstant pareigas, pozicijas, jį lemiantys veiksniai. Antroji projekto dalis susijusi su viešosios politikos klausimais, siekiant aptarti galimas reformas, padėsiančias valdyti politinę konkurenciją ir pliuralizmą viešajame sektoriuje.
32. Tautinių mažumų ir išeivijos departamento iniciatyva atlikti šie sociologiniai tyrimai: 2001 metais – romų, gyvenančių Vilniaus taboruose, sociologinis tyrimas (atliko Darbo ir socialinių tyrimų institutas); 2000 metais – „Etniškumo studijos: teoriniai samprotavimai ir empiriniai tyrimai“ (atliko Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas); 1997 metais – „Rytų Lietuva ir valstybinė kalba“ (atliko Nacionalinių tyrimų centras).
33. Kultūrinių bendrijų studijų centras Vilniaus universiteto Istorijos fakultete įsteigtas 1999 metais. Tai turbūt vienintelis pasaulyje centras, kurio veikla susijusi tik su tomis kultūromis, kurios neturi valstybės ar suverenumo statuso, – romų (čigonų), karaimų, sentikių, totorių, jidiš. Pagrindiniai Kultūrinių bendrijų studijų centro tikslai – sukurti naujas akademines studijų programas, tyrinėti ir dėstyti minėtų mažumų istoriją ir kultūrinį palikimą. Tokios studijos skatina toleranciją ir pagarbą tautinėms mažumoms, padeda atsisakyti išankstinių neigiamų nuostatų ir stereotipų. Kultūrinių bendrijų studijų centras sukaupė per 1000 knygų biblioteką, kuri yra kataloguota ir prieinama ne tik studentams ir dėstytojams, bet ir plačiajai visuomenei. Tyrinėjimų kryptys: jidiš kultūra, kalba ir istorija; Lietuvos romų (čigonų) bendruomenės socialinė struktūra, paprotinės teisės normos, lyčių vaidmenys ir kiti romų etnokultūros bruožai; Lietuvos sentikių kultūrinis paveldas; Lietuvos totorių istorija ir etnografija; Lietuvos karaimų kultūra. Kultūrinių bendrijų studijų centras nuolat organizuoja renginius, supažindinančius akademinę ir plačiąją visuomenę su bevalstybėmis kultūromis. Atviri seminarai, skirti atskirai tautinei mažumai, Vilniaus universiteto Istorijos fakultete rengiami kiekvieną savaitę. Šie renginiai sulaukia nemažo susidomėjimo. Kultūrinių bendrijų studijų centras 2000 m. gruodžio 7–9 d. ir 2002 m. gruodžio 4–6 d. surengė 2 tarptautines mokslines konferencijas, skirtas bevalstybėms kultūroms.
2001 metais prie Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto įsteigtas Vilniaus jidiš institutas, kuris remia Kultūrinių bendrijų studijų centro jidiš studijų programą. 2002–2003 metais institutas sukaupė 2978 knygų biblioteką, atliko knygų katalogavimo darbus. Institucijos duomenų bazėje sukaupta 4500 adresų (institucinių ir asmeninių), sukurta interneto svetainė www.yidishvilnius.com, pradėjo veikti elektroninė svečių knyga. Vilniaus jidiš institutas nuolat vykdo šviečiamuosius, mokslinius ir kultūrinius projektus, kurių tikslas – jidiš kultūros pažinimas ir sklaida, tyrimai ir studijos. 2002 ir 2003 metų vasarą Vilniaus jidiš institutas organizavo jidiš menų festivalius, kurių metu vyko jidiš filmų festivaliai, 2002 metais surengti jidiš muzikos koncertai, teminiai vakarai, skirti jidiš poezijai ir muzikai. Lietuvos leidyklos išleido 2 knygas D.Katzo „Lithuanian Jewish Culture“ ir Š.Liekio „A State within a State Jewish Autonomy in Lithuania“. Institutas organizuoja tarptautinę jidiš akademinę vasaros programą, vasaros tarptautinius jidiš kalbos ir kultūros kursus, lingvistines ekspedicijas Šiaurės Vakarų Ukrainoje ir Baltarusijoje, kas savaitę – viešus akademinius seminarus.
Konvencijos taikymas
34. Atsakydami į Rasinės diskriminacijos panaikinimo komiteto baigiamosiose išvadose pareikštą susirūpinimą (10 paragrafas), pateikiame informaciją apie konvencijos tiesioginį taikymą Lietuvos teisinėje sistemoje. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 1 dalis numato pagrindus, kuriais vadovaujantis ratifikuojamos tarptautinės sutartys. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalis numato, kad sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintas Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių privalomumas: „1. Įsigaliojusias Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis Lietuvos Respublikoje privaloma vykdyti. 2. Jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos.“.
35. Be to, 1969 metų Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių 26 straipsnyje įtvirtinta bendrosios tarptautinės teisės norma – principas pacta sunt servanda, reiškiantis, kad kiekviena įsigaliojusi sutartis yra jos šalims privaloma ir šalys privalo sąžiningai ją vykdyti.
36. Lietuvoje tarptautinės ir nacionalinės teisės santykis grindžiamas monistiniu principu, t.y., pripažįstama tiesioginė tarptautinės ir nacionalinės teisės sąveika. Taigi tarptautinės sutartys yra tiesiogiai taikomos Lietuvos teisinėje sistemoje, tačiau pagal sutarties pobūdį papildomi teisės aktai, kurių reikia jų įsigaliojimui ir vykdymui užtikrinti, gali būti priimti. Tarptautinės konvencijos tiesioginio taikymo teisme įstatymai atskirai nereglamentuoja, palikdami tai teismų praktikai. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvadoje „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ ir 1995 m. spalio 17 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių“ 7 straipsnio ketvirtosios dalies ir 12 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ nurodyta, kad ratifikuotos ir įsigaliojusios tarptautinės sutartys tampa sudedamąja Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalimi ir kartu turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Teismų praktikoje pasitaikė pavyzdžių, kai tarptautinės konvencijos, konkrečiai Europos žmogaus teisių konvencija, buvo tiesiogiai taikomos teisme. Pažymėtina, kad Konvencija dėl rasinės diskriminacijos panaikinimo, Lietuvai įsigaliojusi 1999 m. sausio 9 d., yra tiesioginio taikymo sutartis, tačiau jos pagrindu dar nėra suformuotos teismų praktikos.
Diskriminaciją draudžiančios nuostatos
37. Papildant Lietuvos Respublikos įžanginiame pranešime pateiktą informaciją apie konvencijos 2 straipsnio 1 dalyje numatytų įsipareigojimų įgyvendinimą, pažymėtina, kad pagrindiniai Lietuvos įstatymai įtvirtina diskriminaciją dėl rasės draudžiančias nuostatas.
38. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmenų lygybės prieš įstatymą, teismą ir kitas valstybės institucijas ar pareigūnus principas: „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.“. Pažymėtinas ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 6 straipsnis, skelbiantis: „Įstatymui ir teismui visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ar teikti jam privilegijų dėl lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar kitų aplinkybių.“.
39. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.76 straipsnis reglamentuoja diskriminacijos draudimą: draudžiama teisės aktuose diskriminacijos tikslais nustatyti skirtingas teises, pareigas ar privilegijas pavieniams juridiniams asmenims.
40. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, o 6 straipsnyje įtvirtintas teisingumo vykdymo vadovaujantis asmenų lygybės prieš įstatymą ir teismą principas: „Teisingumą civilinėse bylose vykdo tik teismai vadovaudamiesi asmenų lygybės įstatymui ir teismui principu, nepaisydami jų lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, užsiėmimo rūšies ir pobūdžio, kitų aplinkybių.“.
41. Baudžiamąją atsakomybę už nusikalstamas veikas, susijusias su rasine ar kitokia diskriminacija, numato Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 169 straipsnis: „Diskriminavimas dėl tautybės, rasės, lyties, kilmės, religijos ar kitos grupinės priklausomybės. Tas, kas atliko veiksmus, kuriais siekta žmonių grupei ar jai priklausančiam asmeniui dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų sutrukdyti lygiomis teisėmis su kitais dalyvauti politinėje, ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje, darbo ar kitoje veikloje arba suvaržyti tokios žmonių grupės ar jai priklausančio asmens teises ir laisves, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.“.
42. Rasinę diskriminaciją draudžia ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso 2 straipsnio 1 dalies 4 punktas, kuriame numatyta, kad darbo santykiams taikomas darbo teisės subjektų lygybės, nepaisant jų lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, pilietybės ir socialinės padėties, tikėjimo, santuokinės ir šeiminės padėties, amžiaus, įsitikinimų ar pažiūrų, priklausomybės politinėms partijoms ir visuomeninėms organizacijoms, aplinkybių, nesusijusių su darbuotojų dalykinėmis savybėmis, principas.
43. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 5 straipsnio 1 punktas įtvirtina lygių galimybių švietimo sistemos principą: „Švietimo sistema yra socialiai teisinga, ji užtikrina asmenų lygybę, nepaisant jų lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų; kiekvienam asmeniui ji laiduoja švietimo prieinamumą, bendrojo išsilavinimo bei pirmosios kvalifikacijos įgijimą ir sudaro sąlygas tobulinti turimą kvalifikaciją ar įgyti naują.“.
44. Pažymėtina, kad 2002 metų Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas nebenumato nuostatos dėl pilietybės nesuteikimo asmenims, sergantiems ypač pavojingomis infekcinėmis ligomis. Šis įstatymas nenumato ir jokių apribojimų, susijusių su diskriminacija dėl rasės, tautybės, kilmės ar kitais pagrindais, įgyjant, suteikiant, išsaugant ar netenkant pilietybės.
45. Be to, priėmus Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2, 3, 6, 9, 12, 13, 17, 23, 24, 25, 26, 28, 29, 32, 34, 35, 41, 55, 58, 62, 63, 64, 86, 88 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą, nuolatiniams savivaldybių gyventojams suteikta teisė rinkti ir būti renkamiems į savivaldybių tarybas.
46. Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatyme (1994 m. liepos 19 d. Nr. I-552) įtvirtintas sveikatos sistemos veiklos principas, numatantis asmenų teisę turėti kuo geresnę sveikatą, nesvarbu, kokios jis būtų lyties, rasės, tautybės, pilietybės, socialinės padėties ir profesijos.
47. Paminėtinas ir Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas (1996 m. spalio 3 d. Nr. I-1562), kurio 3 straipsnis, reglamentuojantis asmenų teisę į sveikatos priežiūrą, numato: „Sveikatos priežiūros įstaigose pacientų teisių negalima varžyti dėl jų lyties, amžiaus, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų.“.
48. Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo (2000 m. spalio 17 d., Nr. VIII-2048) 4 straipsnis nurodo, kad policija nešališkai gina visus asmenis, esančius Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisydama jų tautybės, rasės, lyties, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų.
49. 1989 m. lapkričio 23 d. priimtas Lietuvos Respublikos tautinių mažumų įstatymas. Šiame įstatyme tautinių mažumų sąvoka neapibrėžta. Įstatyme skelbiama, kad bet kokia diskriminacija rasės, tautybės, kalbos ar kitais su žmogaus tautybe susijusiais motyvais yra draudžiama ir baudžiama įstatymų numatyta tvarka. Lietuvoje, ne taip kaip kai kuriose kitose valstybėse, neapibrėžta, kurios tautinės bendrijos gali naudotis tautinės mažumos statusu. Faktiškai kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis, laikantis save tautinei mažumai priklausančiu asmeniu, gali nustatytąja tvarka naudotis pats arba kartu su kitais visomis įstatymų teikiamomis garantijomis saugoti tautinį ir kultūrinį identitetą.
50. Pažymėtina, kad yra parengtas Lietuvos Respublikos tautinių mažumų įstatymo pakeitimo įstatymo projektas, kuriame tautinė (etninė) mažuma apibrėžiama kaip grupė asmenų, gyvenančių Lietuvos Respublikoje ir laisva valia pasirinkusių priklausomybę ne lietuvių, o kitai tautai ar kuriai nors etninei grupei. Asmuo, priklausantis tautinei (etninei) mažumai, yra asmuo, laisva valia pasirinkęs priklausomybę kuriai nors tautinei mažumai, ar etninei grupei ir siekiantis išsaugoti savo tautos ar etninės grupės kultūrą – kalbą, tradicijas, papročius, tautinę ar etninę savimonę. Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas parengė Lietuvos Respublikos etninės politikos koncepciją, kuri derinama tarp kompetentingų institucijų Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymas
51. Lietuvos Respublikos Seimas 2003 m. lapkričio 18 d. priėmė Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymą (Nr. IX-1826), kurio paskirtis – užtikrinti, kad būtų įgyvendintos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos žmonių lygios teisės, uždrausti bet kokią tiesioginę ir netiesioginę diskriminaciją dėl asmens amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų, išskyrus įstatymų numatytus:
apribojimus dėl amžiaus;
reikalavimą mokėti valstybinę kalbą;
draudimą dalyvauti politinėje veikloje;
dėl pilietybės taikomas skirtingas teises;
specialias sveikatos apsaugos, darbo saugos, užimtumo, darbo rinkos priemones, siekiant asmenims su negalia sukurti ir taikyti integraciją į darbo aplinką užtikrinančias ir skatinančias sąlygas ir galimybes;
specialias laikinąsias priemones, taikomas siekiant užtikrinti lygybę ir užkirsti kelią lygių galimybių pažeidimui dėl asmens amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų.
52. Įstatymas numato valdžios ir valdymo institucijų, švietimo įstaigų, mokslo ir studijų institucijų, darbdavio pareigą įgyvendinti lygias teises, taip pat lygių galimybių įgyvendinimo būtinybę vartotojų teisių apsaugos srityje. Pagal įstatymo 10 straipsnį skelbimuose priimti į darbą, valstybės tarnybą arba mokytis draudžiama nurodyti reikalavimus, suteikiančius pirmenybę tam tikro amžiaus, tam tikros lytinės orientacijos asmenims, neturintiems negalios asmenims, tam tikros rasės ar etninės priklausomybės asmenims. Asmuo, manantis, kad jam buvo taikomi įstatyme nurodyti diskriminuojamieji veiksmai, arba tapęs priekabiavimo objektu, turi teisę kreiptis į lygių galimybių kontrolierių. Įstatymo vykdymo priežiūra projekte pavesta lygių galimybių kontrolieriui Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo IV skyriuje nustatyta tvarka. Priėmus Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymą, sudaryta galimybė visiems asmenims, patyrusiems bet kokią tiesioginę ar netiesioginę diskriminaciją, kreiptis į lygių galimybių kontrolierių. Įstatymas įsigalios 2005 m. sausio 1 dieną.
53. Priėmus Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymą, įgyvendintos Europos Sąjungos direktyvos lygių galimybių srityje: 2000 m. birželio 29 d. Tarybos direktyva 2000/43/EB, įgyvendinanti vienodų sąlygų taikymo principą asmenims, nepaisant jų rasės arba etninės priklausomybės, ir 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyva 2000/78/EB, nustatanti vienodų sąlygų taikymo užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus.
Prieglobsčio ir pabėgėlių politika
54. Pagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis prieglobsčio suteikimo procedūrą, yra Lietuvos Respublikos įstatymas dėl pabėgėlio statuso (1995 m. liepos 4 d. Nr. I-1004). Įstatymo nuostatos suderintos su 1951 metų Ženevos konvencija dėl pabėgėlių statuso ir Europos Sąjungos acquis prieglobsčio srityje, prieglobsčio prašytojų sulaikymo procedūros reglamentavimu bei alternatyvių sulaikymui priemonių nustatymu. 2002 m. vasario 6 d. įsigaliojo nurodytojo įstatymo pakeitimai, susiję su tėvų ir kitų teisėtų atstovų nelydimų nepilnamečių prieglobsčio prašytojų teisinės padėties reglamentavimu, t.y. nelydimiems nepilnamečiams nebetaikomos jokios specialios procedūros (saugios trečiosios valstybės, saugios kilmės valstybės, akivaizdžiai nepagrįstų prieglobsčio prašymų principų taikymas) ir tokių vaikų prieglobsčio prašymai nagrinėjami pirmiausia. Nelydimi nepilnamečiai prieglobsčio prašytojai apgyvendinami Pabėgėlių priėmimo centre, kuriame jiems skiriama laikinoji globa.
55. Nagrinėjant prieglobsčio prašymą, taip pat vadovaujamasi Lietuvos Respublikos įstatymu dėl užsieniečių teisinės padėties (1998 m. gruodžio 17 d. Nr. VIII-978), kitais teisės aktais, detalizuojančiais nurodytųjų įstatymų reikalavimus, – vidaus reikalų ministro 2001 m. spalio 5 d. įsakymu Nr. 528 „Dėl Prašymų suteikti pabėgėlio statusą nagrinėjimo ir asmens dokumentų išdavimo tvarkos patvirtinimo“ ir 2002 m. birželio 10 d. įsakymu Nr. 294 „Dėl Užsieniečių prašymų išduoti leidimą laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje pateikimo, nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir leidimų laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje įforminimo taisyklių patvirtinimo“.
56. Prieglobsčio suteikimas – tai leidimo gyventi (nuolat arba laikinai) Lietuvoje išdavimas ir socialinės pagalbos teikimas užsieniečiui, kuriam suteiktas prieglobstis. Prieglobsčiu gali naudotis užsieniečiai, kuriems suteiktas pabėgėlio statusas arba išduotas leidimas laikinai apsigyventi dėl humanitarinio pobūdžio priežasčių (remiantis asmens negrąžinimo principu, dėl ligos, kai užsieniečiui būtina gydytis Lietuvoje, arba kitų priežasčių).
57. Prašymai suteikti pabėgėlio statusą raštu arba žodžiu gali būti pateikiami valstybės sienos perėjimo punkte Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos, teritorinei policijos įstaigai, Užsieniečių registracijos centrui ar kitoms valstybės ar savivaldybių institucijoms ir įstaigoms.
58. Prašymai išduoti leidimą laikinai apsigyventi dėl humanitarinio pobūdžio priežasčių priimami Lietuvos Respublikos diplomatinėse atstovybėse ar konsulinėse įstaigose užsienyje arba Lietuvos Respublikos teritorinėse policijos įstaigose.
59. Jeigu taikoma prašymo nagrinėjimo skubos tvarka, užsieniečio prašymas suteikti pabėgėlio statusą turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per mėnesį nuo išvados dėl prašymo nagrinėjimo iš esmės gavimo Migracijos departamente dienos. Jeigu yra pagrįstų priežasčių, dėl kurių per šį laikotarpį prašymo išnagrinėti negalima, jis nagrinėjamas bendra tvarka ir apie tai raštu pranešama Užsieniečių registracijos centrui. Jeigu taikoma prašymo nagrinėjimo bendra tvarka, užsieniečio prašymas suteikti pabėgėlio statusą turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo išvados dėl prašymo nagrinėjimo iš esmės gavimo Migracijos departamente dienos. Jeigu yra pagrįstų priežasčių, dėl kurių per šį laikotarpį prašymo išnagrinėti negalima, Migracijos departamento vadovas gali nustatyti ilgesnį terminą, tačiau užsieniečio prašymo suteikti pabėgėlio statusą nagrinėjimo bendras terminas negali viršyti 12 mėnesių. Prašymas išduoti leidimą laikinai apsigyventi Lietuvoje dėl humanitarinio pobūdžio priežasčių pirmą kartą turi būti išnagrinėtas per 3 mėnesius, antrą ir trečią kartą – per mėnesį.
60. Prašymus suteikti prieglobstį pateikę užsieniečiai apgyvendinami Užsieniečių registracijos centre (pavaldus Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos), kol bus nustatyta prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo iš esmės tvarka (sprendimas priimamas per mėnesį), taip pat tais atvejais, kai nusprendžiama šį prašymą nagrinėti skubos tvarka.
61. Pabėgėlių priėmimo centre (pavaldus Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai) apgyvendinami užsieniečiai, jeigu nusprendžiama, kad prašymas suteikti prieglobstį bus nagrinėjamas iš esmės bendra tvarka, taip pat jeigu išnagrinėjus skubos tvarka prašymą suteikti prieglobstį priimamas teigiamas sprendimas ir užsieniečiui suteikiamas prieglobstis.
62. Užsieniečių registracijos centre teismo sprendimu apgyvendinami neteisėtai atvykę ar neteisėtai esantys Lietuvoje užsieniečiai, kurių nėra galimybės iš karto išsiųsti iš šalies.
63. Užsieniečių registracijos centre 2000 metais apgyvendintas 351, 2001 metais – 456, 2002 metais – 570, o per 2003 metų 9 mėnesius – 239 užsieniečiai. 2003 metų rugsėjo mėnesį centre gyveno 72 užsieniečiai: 18 prieglobsčio prašytojų ir 54 nelegalūs migrantai.
64. Pabėgėlių priėmimo centre gyveno: 2000 metų vasario mėnesį – 188 užsieniečiai iš 17 valstybių, daugiausia Afganistano ir Somalio, 2001 metų spalio mėnesį – 150 užsieniečių, daugiausia (127) Rusijos piliečių, 2002 metų spalio mėnesį – 207 užsieniečiai, daugiausia (166) Rusijos piliečiai.
65. Prašymas suteikti prieglobstį nagrinėjamas skubos tvarka, kai jis akivaizdžiai nepagrįstas arba prašymu siekiama piktnaudžiauti prieglobsčio suteikimo procedūra. 2002 metais tik 10 procentų (2001 metais – 20 procentų) prašymų nagrinėti skubos tvarka.
66. Nagrinėjant užsieniečio prašymą iš esmės bendra tvarka, Migracijos departamentas išduoda užsieniečio registracijos pažymėjimą, suteikiantį teisę naudotis laikinu teritoriniu prieglobsčiu, ir asmuo perkeliamas į Pabėgėlių priėmimo centrą (pavaldus Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai). Migracijos departamentas prašymą suteikti pabėgėlio statusą turi išnagrinėti ne vėliau kaip per 6 mėnesius. Jeigu Migracijos departamento sprendimu atsisakoma suteikti pabėgėlio statusą, šis sprendimas per 14 dienų nuo sprendimo gavimo gali būti apskundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Teismas, išnagrinėjęs skundą, gali jį patenkinti ir įpareigoti Migracijos departamentą suteikti pabėgėlio statusą.
67. Jeigu užsienietis pateikia prašymą išduoti leidimą laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje dėl humanitarinio pobūdžio priežasčių, Migracijos departamentas turi išnagrinėti prašymą per 3 mėnesius nuo jo gavimo. Jeigu Migracijos departamento sprendimu atsisakoma išduoti leidimą laikinai apsigyventi dėl humanitarinio pobūdžio priežasčių, užsienietis gali šį sprendimą per 7 dienas nuo supažindinimo su sprendimu apskųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Teismas, išnagrinėjęs skundą, gali jį patenkinti ir įpareigoti Migracijos departamentą išduoti leidimą laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje dėl humanitarinio pobūdžio priežasčių.
68. Visi per prieglobsčio suteikimo procedūrą priimti sprendimai gali būti skundžiami atitinkamiems Lietuvos Respublikos teismams. Nagrinėjant prašymus suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje ir išduoti leidimą laikinai gyventi dėl humanitarinio pobūdžio priežasčių, netaikomos specialios procedūros, taip pat neišskiriami afganų ir čečėnų tautybės užsieniečiai. Visiems prieglobsčio prašytojams galioja vienodos procedūros ir tie patys kriterijai. Tas pats pasakytina ir apie socialinės integracijos programų įgyvendinimą.
Prieglobsčio suteikimo statistikos duomenys (1999–2003 metai)
| Metai |
Prašymų suteikti prieglobstį skaičius |
Priimtų sprendimų dėl prieglobsčio suteikimo skaičius |
|
| suteiktas pabėgėlio statusas |
suteiktas prieglobstis dėl humanitarinio pobūdžio priežasčių |
||
| 1997 |
242 |
6 |
– |
| 1998 |
159 |
28 |
– |
| 1999 |
143 |
11 |
– |
| 2000 |
303 |
15 |
80 |
| 2001 |
425 |
3 |
266 |
| 2002 |
546 |
1 |
287 |
| 2003 |
644 |
3 |
485 |
| Iš viso |
2462 |
67 |
1118 |
Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos duomenys
69. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl pabėgėlių statuso 17 straipsnio 1 dalyje nustatytos tokios prieglobsčio prašytojų teisės ir jiems teikiamos garantijos:
69.1. gyventi Užsieniečių registracijos centre ar Pabėgėlių priėmimo centre, naudotis jų teikiamomis paslaugomis;
69.6. naudotis medicinos paslaugomis Užsieniečių registracijos centre ir Pabėgėlių priėmimo centre nustatyta tvarka;
70. Užsieniečių registracijos centre arba Pabėgėlių priėmimo centre gyvenančių šeimų vaikai turi teisę mokytis bendrojo lavinimo mokyklose.
71. Užsieniečių registracijos centre užtikrinama asmenų pirminė sveikatos priežiūra ir būtinoji medicinos pagalba su galimybe skiepytis. Patyrusiems kankinimus ir prievartą asmenims, nepilnamečiams, vienišoms motinoms ir senyviems asmenims organizuojama psichologo pagalba. Užtikrinamas asmenų, įtariamų susirgus pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, izoliavimas ir hospitalizavimas. Sudarytos sąlygos lankytis Užsieniečių registracijos centro bibliotekoje, dalyvauti sporto varžybose, kultūros renginiuose, atlikti religines apeigas.
72. Užsieniečių registracijos centre vieno suaugusio užsieniečio maitinimui per parą skiriama 4,7 lito, vaikams – 5,3 lito. Užsieniečiams, pateikusiems prašymą suteikti pabėgėlio statusą, smulkioms išlaidoms kas mėnesį iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto mokama 0,2 minimalaus gyvenimo lygio dydžio (25 litų) piniginė pašalpa.
73. Pagal statybinius higienos normatyvus vienam užsieniečiui Užsieniečių registracijos centre turi būti skiriami 5 kv. metrai gyvenamųjų patalpų. Šiuo metu gyvenančiųjų Užsieniečių registracijos centre gyvenamosios sąlygos atitinka šiuos reikalavimus.
Prieglobstį gavusių užsieniečių socialinė integracija
75. Jeigu nusprendžiama, kad užsieniečio prašymas suteikti prieglobstį bus nagrinėjamas iš esmės bendra tvarka, užsienietis iš Užsieniečių registravimo centro perkeliamas į Pabėgėlių priėmimo centrą ir jame apgyvendinimas, iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl jo prašymo suteikti prieglobstį arba pasirašyta su savivaldybe arba nevyriausybine organizacija bendradarbiavimo sutartis dėl paramos socialinei integracijai teikimo ir jis išvyks į šios paramos teikimo vietą kurioje nors Lietuvos vietovėje. Taigi Pabėgėlių priėmimo centre gyvena tiek prieglobstį gavę užsieniečiai, tiek ir prieglobsčio prašytojai.
76. Pabėgėlių priėmimo centras, įsteigtas 1996 metais Jonavos rajono Ruklos gyvenvietėje, teikia centre gyvenantiems prieglobsčio prašytojams valstybės nustatytą paramą ir paslaugas. Centro steigėja – Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Pagal socialinės apsaugos ir darbo ministro 2002 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 45 patvirtintus Pabėgėlių priėmimo centro nuostatus dar viena šio centro funkcija yra organizuoti ir įgyvendinti prieglobstį gavusių užsieniečių socialinę integraciją.
77. Pabėgėlių priėmimo centre 1998 metų rugsėjo mėnesį gyveno 197 užsieniečiai iš 12 valstybių, daugiausia Afganistano ir Somalio, 1999 metų spalio mėnesį – 208 užsieniečiai iš 12 valstybių, daugiausia Afganistano ir Somalio, 2000 metų vasario mėnesį – 188 užsieniečiai iš 17 valstybių, daugiausia Afganistano ir Somalio, 2001 metų spalio mėnesį – 150 užsieniečių, daugiausia (127) Rusijos piliečių, 2002 metų spalio mėnesį – 207 užsieniečiai, daugiausia (166) Rusijos piliečiai.
Pabėgėlių priėmimo centro gyventojų struktūra
| Metai |
Vyrų (procentais) |
Moterų (procentais) |
Vaikų (procentais) |
| 1998 |
51,5 |
13,8 |
34,7 |
| 1999 |
50,8 |
14,7 |
34,5 |
| 2000 |
55,7 |
13,7 |
30,6 |
| 2001 |
39,3 |
18 |
42,7 |
| 2002 |
44,2 |
18,8 |
37 |
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenys
78. Pabėgėlių priėmimo centre prieglobsčio prašytojams sudarytos sąlygos lankyti nemokamus lietuvių kalbos kursus, kurie organizuojami valstybinės kalbos mokėjimo I kvalifikacinei kategorijai įgyti (kursų trukmė – 96 valandos). Užsieniečiai gali naudotis centre esančios bibliotekos paslaugomis ir visuomenės informavimo priemonėmis (televizija ir radijas), sportuoti, dalyvauti kultūros renginiuose, dirbti visuomenei naudingą darbą. Pagal galimybę centro gyventojams rengiami profesinės orientacijos ir perkvalifikavimo kursai. Pabėgėlių priėmimo centro gyventojai taip pat turi teisę atlikti religines apeigas, nepažeisdami kitą religiją išpažįstančių asmenų teisių.
79. Pabėgėlių priėmimo centre užsieniečių maitinimui per dieną lėšos skiriamos pagal šiuos normatyvus:
80. Organizuojant Pabėgėlių priėmimo centro gyventojų profesinį orientavimą ir užimtumą, 2002 m. gruodžio 5 d. pasirašyta Jonavos darbo biržos ir Pabėgėlių priėmimo centro bendradarbiavimo sutartis dėl prieglobstį gavusių užsieniečių profesinio mokymo ir įdarbinimo. Periodiškai organizuojami centro gyventojų ir Jonavos darbo biržos atstovų susitikimai, kurių tikslas – supažindinti užsieniečius su padėtimi Lietuvos darbo rinkoje, turinčiomis paklausą profesijomis, galimybėmis persikvalifikuoti, įsidarbinti, taip pat darbo biržos užimtumo programomis.
81. Šiuo metu visiems Pabėgėlių priėmimo centro gyventojams rengiami Lietuvos visuomenės supratimo kursai. Užsieniečiai supažindinami su Lietuvos istorija, geografija, ekonomika, kultūra, analizuojami juos dominantys įstatymai ir kiti teisės aktai.
82. Valstybės parama prieglobstį gavusių užsieniečių socialinei integracijai teikiama pagal Prieglobstį gavusių užsieniečių socialinės integracijos programą, kurios trukmė – 12 mėnesių. Ši programa vykdoma vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 17 d. nutarimu Nr. 572 „Dėl Prieglobstį gavusių užsieniečių socialinės integracijos tvarkos patvirtinimo“. Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis finansuojama individuali Prieglobstį gavusių užsieniečių socialinės integracijos programa gali būti pratęsta dar iki 12 mėnesių, jeigu per nustatytą laiką jos ne dėl prieglobstį gavusio užsieniečio kaltės nepavyksta iki galo įgyvendinti.
83. Prieglobstį gavusių užsieniečių socialinės integracijos programos kryptys yra šios:
83.1. laikinai apgyvendinti: programos įgyvendinimo laikotarpiu išnuomoti būstą, organizuoti būtiniausių baldų ir namų apyvokos reikmenų įsigijimą už vienkartinę įsikūrimo pašalpą (nuo 1250 litų vienam asmeniui iki 3750 litų šeimai). Integracijos laikotarpiu prieglobstį gavę užsieniečiai gali būti apgyvendinti: savivaldybių nuomojamose pagrindinio, manevrinio ar specialiojo butų fondo gyvenamosiose patalpose; įmonių, įstaigų ar organizacijų ir fizinių asmenų nuomojamose gyvenamosiose patalpose; globos (rūpybos) įstaigose ar globėjų (rūpintojų) gyvenamojoje vietoje; socialinės integracijos centruose;
83.2. organizuoti švietimą: prieglobstį gavusiems užsieniečiams suteikiama teisė mokytis Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka; organizuojamas ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikų švietimas, suaugusiesiems – 190–290 valandų lietuvių kalbos kursai;
83.3. organizuoti užimtumą: prieglobstį gavę užsieniečiai vienodomis teisėmis su Lietuvos Respublikos piliečiais gali laisvai pasirinkti darbą arba imtis kitos įstatymų nedraudžiamos veiklos, jeigu įstatymai nenumato, kad tam privaloma sąlyga yra Lietuvos Respublikos pilietybė. Jeigu prieglobstį gavusiems užsieniečiams reikia valstybės pagalbos įsidarbinant, Prieglobstį gavusių užsieniečių socialinės integracijos programai skirtomis lėšomis įgyvendinamos papildomos jų užimtumo organizavimo priemonės – pagalba įsidarbinant, persikvalifikuojant ir panašiai (plačiau – pranešimo 5 straipsnyje);
83.4. užtikrinti socialinę apsaugą: negalintys apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų prieglobstį gavę užsieniečiai socialinės integracijos laikotarpiu turi teisę kas mėnesį gauti pinigines pašalpas būtiniausioms reikmėms – maistui, drabužiams, higienos reikmenims, visuomeniniam transportui ir panašiai iš Prieglobstį gavusių užsieniečių socialinės integracijos programai skirtų lėšų. Mėnesinė pašalpa būtiniausioms reikmėms – 121,5 lito;
83.5. užtikrinti sveikatos apsaugą: prieglobstį gavusiems užsieniečiams socialinės integracijos laikotarpiu organizuojama sveikatos priežiūra, vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymu, Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymu ir kitais teisės aktais, siekiant užtikrinti asmens sveikatos priežiūros paslaugas ir suteikti visuomenės sveikatos priežiūros paslaugas;
84. Prieglobstį gavusių užsieniečių socialinės integracijos programos įgyvendinimą Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pavedimu koordinuoja ir kontroliuoja Socialinių įstaigų priežiūros ir audito departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Minėtas departamentas priima sprendimus dėl prieglobstį gavusių užsieniečių įtraukimo į valstybės remiamą Prieglobstį gavusių užsieniečių socialinės integracijos programą, sudaro su savivaldybėmis ir nevyriausybinėmis organizacijomis bendradarbiavimo sutartis dėl prieglobstį gavusių užsieniečių socialinės integracijos, kontroliuoja šių institucijų vykdomą individualią socialinę integraciją, tam skiriamų lėšų naudojimą. Įgyvendinant šią programą, atsižvelgiama į kiekvienos grupės demografinę ir socialinę sudėtį, nustatomas užsieniečių turimų socialinių įgūdžių, išsimokslinimo lygis, profesinio orientavimo poreikis.
85. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija 2002 metais suteikė valstybės paramą socialinei integracijai į Lietuvos visuomenę 185 asmenims (planuota ją suteikti 69 asmenims visai 12 mėnesių trukmės programai). Parama skirta gyvenamųjų patalpų nuomai, lietuvių kalbos kursams, ikimokyklinio amžiaus vaikų auklėjimui vaikų darželiuose ir mokymui bendrojo lavinimo mokyklose, sveikatos draudimui, vienkartinei įsikūrimo pašalpai.
86. Šiuo metu prieglobstį gavusių užsieniečių socialinės integracijos klausimais Socialinių įstaigų priežiūros ir audito departamentas bendradarbiauja su Klaipėdos, Kauno, Vilniaus, Marijampolės miestų ir Telšių rajono savivaldybėmis, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija, Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“, viešąja įstaiga „Eupro“.
Prieglobstį gavę užsieniečiai, kuriems suteikta valstybės parama socialinei integracijai, pagal kilmės valstybes
| Valstybė |
Prieglobstį gavusių užsieniečių, kuriems suteikta valstybės parama socialinei integracijai, skaičius |
|||
| 2000 metais |
2001 metais |
2002 metais |
2003 metų I pusmetį |
|
| Afganistanas |
38 |
33 |
16 |
6 |
| Rusijos Federacija |
9 |
67 |
150 |
222 |
| Iranas |
6 |
6 |
– |
– |
| Irakas |
4 |
– |
1 |
– |
| Somalis |
– |
13 |
10 |
2 |
| Šri Lanka |
– |
4 |
3 |
3 |
| Pakistanas |
– |
4 |
4 |
– |
| Kongas |
– |
– |
1 |
1 |
| Kitos |
3 |
2 |
1 |
– |
| Iš viso |
60 |
129 |
185 |
234 |
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenys
87. Prieglobstį gavę užsieniečiai įstatymų nustatyta tvarka gali naudotis humanitarine ir kita pagalba. Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys gali steigti pagalbos pabėgėliams fondus, kurių veiklą gali remti ir kitos valstybės, tarptautinės organizacijos, fiziniai ir juridiniai asmenys. Prieglobstį gavę užsieniečiai Lietuvoje naudojasi visomis Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ir įstatymų užsieniečiams nustatytomis teisėmis. Nuolat Lietuvoje gyvenantiems pabėgėliams prieinamos nuolatiniams šalies gyventojams įstatymų nustatytos socialinės garantijos: socialinė pašalpa, buto (individualaus gyvenamojo namo) šildymo išlaidų, išlaidų šaltam ir karštam vandeniui kompensacija, laidojimo pašalpa ir kita.
88. Organizuojant prieglobsčio prašytojų, prieglobstį gavusių užsieniečių ir pabėgėlių švietimo, užimtumo ir profesinio orientavimo programų įgyvendinimą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad skiriasi ne tik šių asmenų išsimokslinimo ir turimų socialinių įgūdžių lygis, bet ir skirtingų lyčių atstovų galimybės lygiateisiškai dalyvauti darbo rinkoje. Tai lemia užsieniečių kilmės valstybių tradicijos, religiniai įsitikinimai, požiūris į moteris. Pabėgėlių priėmimo centro gyventojų apklausos duomenimis, apie 80 procentų užsieniečių yra tikintys. Tai įvairių religijų atstovai, tačiau didžiuma – musulmonai (63 procentai), 4,8 procento – budistai, 3,7 procento – stačiatikiai, 4 procentai – katalikai.
89. Didžiuma užsieniečių menko išsilavinimo ir neatitinka Lietuvos darbo rinkos reikalavimų. Be to, skirtingi ir užsieniečių tikslai: neretai prieglobsčio prašytojai ir prieglobstį gavę užsieniečiai neketina ilgam pasilikti Lietuvoje, todėl jų poreikis išmokti lietuvių kalbą ir įsidarbinti kur kas mažesnis negu kitų socialinių grupių atstovų.
Užsieniečių teisinis statusas
90. Užsieniečių teisinės padėties klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties, kiti įstatymai ir Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys.
91. Lietuvos Respublikos Seimas 2001 m. birželio 12 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties pakeitimus ir papildymus (Nr. IX-372), kurie daugiausiai susiję su teisine padėtimi užsieniečių, atvykstančių į Lietuvą pagal Europos sutartį, steigiančią asociaciją tarp Europos bendrijų bei jų šalių narių, iš vienos pusės, ir Lietuvos Respublikos, iš kitos pusės, pasirašytą 1995 m. birželio 12 d. Liuksemburge. Sutartimi siekiama užtikrinti laisvą asmenų, prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimą. Lietuvos pasirengimas narystei Europos Sąjungoje, teisės aktų suderinimas su Europos Sąjungos acquis migracijos srityje iš esmės pradėjo naują imigracijos politikos plėtros etapą. Įstatymas ir jo lydimieji teisės aktai įtvirtino galimybę Europos Sąjungos valstybių narių piliečiams ir jų šeimos nariams gauti leidimus laikinai apsigyventi Lietuvoje greičiau, supaprastinta tvarka ir ilgesniam laikui. Taip pat pažymėtina, kad supaprastinta Europos Sąjungos valstybės narės piliečių ir jų šeimos narių įdarbinimo tvarka. Europos Sąjungos valstybės narės piliečiai ir jų šeimos nariai, kurie ketina dirbti Lietuvoje pagal darbo sutartį, neprivalo įsigyti leidimo dirbti.
92. Pagrindiniai imigracijos politikos tikslai yra:
92.1. teisinėmis priemonėmis reguliuoti migracijos srautus – šalinti kliūtis asmenims laisvai judėti, kartu užkirsti kelią nelegaliai migracijai;
93. Užsieniečiai Lietuvos Respublikoje yra lygūs pagal įstatymus, neatsižvelgiant į jų rasę, lytį, odos spalvą, kalbą, religiją, politinius ar kitokius įsitikinimus, nacionalinę ir socialinę kilmę, priklausymą tautinei mažumai, nuosavybę, gimimo vietą ar kitokią padėtį.
94. Užsieniečiams išduodami leidimai laikinai apsigyventi arba leidimai nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Užsieniečiai, kurie ketina gyventi Lietuvoje ilgiau kaip 3 mėnesius per pusę metų, skaičiuojant nuo pirmojo įvažiavimo dienos, arba pradėti dirbti ar verstis kita teisėta veikla, privalo gauti leidimą laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimas laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje išduodamas 1 metams, Europos Sąjungos valstybių narių piliečiams gali būti išduotas iki 5 metų (išskyrus tuos atvejus, kai atvykstama studijuoti ar susijungia šeimos). Leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išduodamas 5 metams.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos ir veiksmų planai
95. Šiuo metu Lietuvos Respublikos Vyriausybė įgyvendina 2 tautinių mažumų rėmimo programas – Tautinių mažumų bendruomenių kultūrinės veiklos rėmimo programą ir Romų integracijos į Lietuvos visuomenę 2000–2004 metų programą.
96. Tautinių mažumų bendruomenių kultūrinės veiklos rėmimo programoje numatytos priemonės, kuriomis siekiama diegti gyventojams, priklausantiems tautinėms mažumoms, pilietines nuostatas, padėti išsaugoti tautinių mažumų tapatybę, kultūrą, išlaikyti Tautinių bendrijų namus ir remti jų veiklą, propaguojančią tautinių mažumų kultūrą, teikti paramą tautinių mažumų visuomeninei veiklai pagal jų parengtus projektus. Programa tęstinė, įgyvendinama nuo 1997 metų. Jos priemonėms įgyvendinti kasmet iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto skiriama 525 tūkst. litų. Šiai programai skirtomis lėšomis išlaikomi Tautinių bendrijų namai Vilniuje, kuriuose būstines turi 11 tautinių mažumų visuomeninių organizacijų. Jos nemokamai naudojasi patalpomis, komunalinėmis paslaugomis, ryšio priemonėmis. Kasmet šios programos lėšomis paramą gauna daugiau kaip 120 tautinių mažumų organizacijų parengtų kultūrinių ir švietėjiškų projektų, o nuo 2002 metų – 10 sekmadieninių tautinių mažumų mokyklų. Kasmet Tautinių bendrijų namuose rengiami nemokami valstybinės kalbos kursai socialiai remtiniems asmenims. Tautinių bendrijų namai nuolat rengia seminarus, konferencijas, apskritus stalus, kuriuose svarstomi tautinių mažumų apsaugos klausimai, įgyvendina kelis leidybos projektus, kurie taip pat iš dalies finansuojami Tautinių mažumų bendruomenių kultūrinės veiklos rėmimo programos lėšomis.
97. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 1 d. nutarimu Nr. 759 patvirtinta Romų integracijos į Lietuvos visuomenę 2000–2004 metų programa, kurios tikslas – sudaryti sąlygas romų etninei mažumai (ypač Vilniaus romų bendruomenei) integruotis į Lietuvos visuomenę. Kasmet programos priemonėms įgyvendinti iš Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių biudžetų skiriama apie 500 tūkst. litų.
98. Vykdant nurodytąją programą, 2001 metais didžiausioje romų gyvenamoje teritorijoje, Vilniaus Kirtimų gyvenvietėje, pastatytas Romų visuomeninis centras, kuriame plėtojama įvairi švietėjiška, kultūrinė ir visuomeninė veikla. Čia veikia 2 priešmokyklinio ugdymo klasės, kurias lanko 26 vaikai, vyksta valstybinės kalbos, kompiuterių ir siuvimo kursai paaugliams ir suaugusiesiems, choreografijos ir muzikos pamokos, veikia dailės ir tradicinio šokio būrelis. Centre dirba 12 darbuotojų, iš jų 6 romai. Dirba mokytoja, psichologas, socialinis darbuotojas, choreografas, dailės mokytoja, sporto treneris. Centre teikiamos teisinės konsultacijos. 2003 metais baigtas įrengti sanitarijos ir higienos centras, kuriame įsikūrė pirtis, įrengtos skalbimo mašinos. Centrą aptarnauja 2 romų tautybės asmenys.
99. Kaip įgyvendinamos nurodytojoje programoje numatytos socialinės-ekonominės priemonės, aptariama toliau, kur pateikiama informacija pagal konvencijos 5 straipsnį.
100. Stengiamasi išsaugoti unikalų romų kultūros ir lingvistikos paveldą. Vilniaus universitete, Kultūrinių bendrijų studijų centre, romani kalbą dėsto romė. Švietimo ir mokslo ministerija kartu su romų bendruomenės atstovais parengė romani kalbos vadovėlį, kuris padės rašytinės romani kalbos Lietuvoje pagrindus. Universiteto antropologai taip pat surinko vertingą medžiagą – Lietuvos romų gyvenimo istorijas, kurias artimiausiu metu rengiasi išleisti. Kuriamas filmas apie Lietuvos romus. Šie pavyzdžiai rodo, kad glaudesnis romų bendruomenės ir visuomenės dialogas išties gali sustiprinti jų socialinius ryšius ir didinti tarpusavio pasitikėjimą, bus atsisakyta vyraujančių stereotipų ir formuojamas abipusiškai teigiamas įvaizdis.
101. Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas pradėjo rengti antrąjį programos etapą, kuris aprėps visos šalies romų bendruomenes.
102. Lietuva 2001 metais prisijungė prie Jungtinių Tautų vystymo programos ir Jungtinių Tautų Vyriausiojo žmogaus teisių komisaro biuro inicijuoto projekto „Žmogaus teisių stiprinimas“ (HURIST). Įgyvendinant projektą, parengtas Nacionalinis žmogaus teisių veiksmų planas, kurį patvirtino Lietuvos Respublikos Seimas. Įgyvendinant šį veiksmų planą, numatyta parengti, priimti ir pradėti įgyvendinti valstybinę kovos su netolerancija, rasizmu, ksenofobija ir homofobija programą ir veiksmų planą. Pirmasis programos ir veiksmų plano projektas jau parengtas ir aptartas per 2003 m. gruodžio 10 d. surengtą apskritąjį stalą, kuriame dalyvavo valstybės institucijų ir nevyriausybinių organizacijų atstovai. Minėta programa siekiama praktiškai pakeisti visuomenėje paplitusį diskriminuojamąjį požiūrį į rasines, etnines, seksualines ir religines mažumas, stiprinti kovą su diskriminacija ir netolerancija, puoselėti lygių galimybių principą. Programos prioritetai – analizuoti netolerancijos ir diskriminacijos prigimtį ir paplitimo priežastis bei mastą; tobulinti įstatymus ir praktinį pažeidžiamų visuomenės grupių teisių gynimo mechanizmą; remti organizacijas ir institucijas, kovojančias su diskriminacija; didinti visuomenės suvokimą apie netolerancijos ir diskriminacijos socialinę žalą, skirtingų visuomenės grupių įvairovės puoselėjimo naudą.
103. Kitos nurodytajame veiksmų plane numatytos priemonės žmogaus teisių apsaugai stiprinti susijusios su Konvencijos prieš rasinę diskriminaciją nuostatų įgyvendinimu, iš jų:
103.2. sujungti į vieną teisės aktą Lietuvos Respublikos įstatymą dėl užsieniečių teisinės padėties ir Lietuvos Respublikos įstatymą dėl pabėgėlio statuso, taip užtikrinti vienodą prieglobsčio reglamentavimą;
103.3. parengti ir Lietuvos Respublikos Seimui pateikti Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstatymo 4 straipsnio pakeitimą, numatantį, kad Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriai tiria ne tik piliečių, bet ir užsieniečių (įskaitant prieglobsčio prašytojus), nevyriausybinių organizacijų skundus;
103.4. parengti ir Lietuvos Respublikos Seimui pateikti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo papildymus, susijusius su užsieniečių atleidimu nuo žyminio mokesčio ir vertėjo paslaugų teikimu, siekiant garantuoti jų teisę kreiptis į teismą;
103.5. parengti ir Lietuvos Respublikos Seimui pateikti Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo pakeitimus ir papildymus, numatančius teisę į teisinę pagalbą ir užsieniečiams, nesantiems nuolatiniais Lietuvos gyventojais;
103.6. parengti ir Lietuvos Respublikos Seimui pateikti socialinį aprūpinimą ir sveikatos priežiūrą reglamentuojančių teisės aktų pakeitimus, numatančius galimybę taikyti socialinės apsaugos ir sveikatos priežiūros garantijas ir užsieniečiams, kurie nėra nuolatiniai Lietuvos gyventojai;
103.7. inicijuoti šių tarptautinių konvencijų ratifikavimą:
Tarptautinės darbo organizacijos 1949 metų konvenciją Nr. 97 „Migracija įsidarbinimo tikslais“ (atnaujinta) ir 1975 metų konvenciją Nr. 143 „Migrantai darbininkai (papildomos nuostatos)“;
1977 metų Europos konvenciją dėl darbo migrantų teisinio statuso;
1953 metų Europos konvenciją dėl socialinės ir medicininės pagalbos;
1990 metų Tarptautinę konvenciją dėl visų darbo migrantų ir jų šeimos narių teisių apsaugos.
3 STRAIPSNIS
104. Lietuvoje nėra rasinės segregacijos ar apartheido. 1996 m. gegužės 1 d. Lietuvoje įsigaliojo 1948 metų Jungtinių Tautų konvencija dėl kelio užkirtimo genocidui ir baudimo už jį, taip pat Jungtinių Tautų konvencija dėl senaties termino netaikymo už karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui. Rasinė segregacija ir apartheidas laikomi nusikaltimais žmogiškumui.
105. Baudžiamąją atsakomybę už genocido nusikaltimą numato Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 99 straipsnis, skelbiantis: „Tas, kas siekdamas fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, organizavo, vadovavo ar dalyvavo juos žudant, kankinant, žalojant, trikdant jų protinį vystymąsi, deportuojant, kitaip sudarant tokias gyvenimo sąlygas, kad jos lėmė visų jų ar dalies žūtį, ribojo toms grupėms priklausančių žmonių gimstamumą ar prievarta perdavė jų vaikus kitoms grupėms, baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos.“. Atsakomybė taip pat numatyta už bendrininkavimą ar kėsinimąsi atlikti šias veikas.
106. Šiuo atžvilgiu paminėtinas ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 100 straipsnis, numatantis baudžiamąją atsakomybę už tarptautinės teisės draudžiamą elgesį su žmonėmis. „Tas, kas tyčia, vykdydamas ar remdamas valstybės ar organizacijos politiką, dideliu mastu arba sistemingai užpuldinėjo civilius ir juos žudė arba sunkiai sutrikdė jų sveikatą; sudarė tokias gyvenimo sąlygas, kad jos lėmė žmonių žūtį; prekiavo žmonėmis; deportavo gyventojus; kankino, žagino, įtraukė į seksualinę vergovę, vertė užsiimti prostitucija, priverstinai apvaisino ar sterilizavo; persekiojo kurią nors žmonių grupę ar bendriją dėl politinių, rasinių, nacionalinių, etninių, kultūrinių, religinių, lyties ar kitų motyvų, kuriuos draudžia tarptautinė teisė; žmones sulaikė, areštavo ar kitaip atėmė jų laisvę, kai toks laisvės atėmimas nepripažįstamas, ar nepranešė apie žmonių likimą arba buvimo vietą; vykdė apartheido politiką, baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos.“.
107. Kadangi naujasis Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas įsigaliojo 2003 m. gegužės 1 d., teismai dar neturi šių bylų praktikos. Informatikos ir ryšių departamento prie Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, 2003 metų gegužės–rugpjūčio mėnesiais užregistruoti 9 nusikaltimai, numatyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 99 straipsnyje. Ikiteisminis tyrimas pagal minėtą straipsnį pradėtas dėl 1940–1953 metais vykdytos nusikalstamos veiklos, kadangi šis nusikaltimas neturi senaties termino, o baudžiamasis įstatymas turi retroaktyvią galią.
Informacija pagal 4 straipsnio (a) punktą
109. Teikiant papildomą informaciją apie konvencijos 4 straipsnio (a) punkte numatytų įsipareigojimų vykdymą, paminėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta: „Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija.“.
110. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 170 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę už tyčiojimąsi, niekinimą, neapykantos skatinimą ar kurstymą diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl rasės, tautybės, kalbos, kilmės ar tikėjimo, jeigu tai daroma viešais pareiškimais žodžiu, raštu ar panaudojant visuomenės informavimo priemonę: „Tas, kas viešais pareiškimais žodžiu, raštu ar panaudodamas visuomenės informavimo priemonę tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą ar kurstė diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Tas, kas viešai kurstė smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų arba finansavo ar kitaip materialiai rėmė tokią veiklą, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.“.
111. Paminėtinas ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 169 straipsnis, numatantis baudžiamąją atsakomybę už veiksmų, kuriais dėl rasės, tautybės, kalbos, kilmės, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų siekta žmonių grupei ar jai priklausančiam asmeniui sutrukdyti lygiomis teisėmis su kitais dalyvauti politinėje, ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje, darbo ar kitoje veikloje arba siekta suvaržyti tokios žmonių grupės ar jai priklausančio asmens teises ir laisves.
112. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 312 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę už kapų išniekinimą dėl rasinių, nacionalinių ar religinių motyvų: „Tas, kas suardė ar kitaip išniekino kapą arba suniokojo paminklą, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Tas, kas atliko vandališkus veiksmus kapinėse arba dėl rasinių, nacionalinių ar religinių motyvų išniekino kapus, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.“.
113. Be to, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 21412 straipsniu, draudžiama informavimo produkcija, propaguojanti nacionalinę, rasinę ar religinę nesantaiką, tokios produkcijos gaminimas, laikymas, platinimas arba viešas demonstravimas: „Spaudinių, vaizdo, garso ar kitokios produkcijos, propaguojančios nacionalinę, rasinę ar religinę nesantaiką, gaminimas ar laikymas turint tikslą platinti, taip pat platinimas arba viešas demonstravimas – užtraukia baudą nuo vieno tūkstančio iki penkių tūkstančių litų su tokio pobūdžio gaminamos, laikomos, demonstruojamos ar platinamos produkcijos bei priemonių, iš esmės naudojamų tai produkcijai gaminti ar demonstruoti, konfiskavimu arba be tokių priemonių konfiskavimo. Tokios pat veikos, padarytos asmens, bausto administracine nuobauda už šio straipsnio pirmojoje dalyje numatytus pažeidimus, – užtraukia baudą nuo penkių tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų su tokios produkcijos bei priemonių, iš esmės naudojamų tai produkcijai gaminti ar demonstruoti, konfiskavimu arba be tokių priemonių konfiskavimo.“.
114. Tikslinga būtų paminėti ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo įstatymo (2000 m. rugpjūčio 29 d. Nr. VIII-1905) 3 straipsnį, kuriame įtvirtinti visuomenės informavimo principai, numatantys, kad: „Viešosios informacijos rengėjai, platintojai, žurnalistai savo veikloje vadovaujasi Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbia žodžio, kūrybos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, laikosi žurnalistų profesinės etikos normų, padeda plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, skatina visuomenės pilietiškumą ir valstybės pažangą, stiprina valstybės nepriklausomybę, ugdo tautinę kultūrą ir dorovę.“. Šio įstatymo 4 straipsnis numato, kad kiekvienas asmuo turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus. Įstatymo 39 straipsnis numato, kad: „Reklamoje neturi būti žeminamas žmogaus orumas, taip pat neturi būti diskriminuojama dėl rasės, lyties ar tautybės, įžeidžiami religiniai jausmai ar politiniai įsitikinimai, skatinamas sveikatai bei aplinkosaugai žalingas elgesys.“.
115. Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 20 straipsnis draudžia skelbti informaciją, kurioje kurstoma tautinė, rasinė ir religinė neapykanta. Įstatymo 47 straipsnyje nustatyta, kad Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija prižiūri, kaip platinamoje viešoje informacijoje laikomasi įstatymų nuostatų, draudžiančių tautinės, rasinės, religinės, socialinės ar lyčių neapykantos kurstymą, šmeižtą ir dezinformaciją. Į šią komisiją gali kreiptis visi suinteresuoti asmenys. Be to, kaip įgyvendinamos nurodytojo įstatymo nuostatos, prižiūri žurnalistų etikos inspektorius, kuris pagal kompetenciją nagrinėja suinteresuotų asmenų skundus dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos jų garbės ir orumo. Žurnalistų etikos inspektorius gali įspėti viešosios informacijos rengėjus ir platintojus apie pastebėtus visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus ir reikalauti juos pašalinti, taip pat reikalauti, kad viešosios informacijos rengėjas ar platintojas nustatytąja tvarka paneigtų paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią asmens garbę ir orumą ar kenkiančią jo teisėtiems interesams, arba sudarytų asmeniui galimybę pačiam atsakyti ir paneigti tokią informaciją.
116. Nacionalinės teismų administracijos duomenimis, 2001–2003 metais Lietuvos teismuose negauta ir nenagrinėta bylų dėl rasizmo ar antisemitizmo propagandos, neapykantos kurstymo.
117. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros duomenimis, 2000–2003 metais prokuratūrose pradėti 2 tyrimai dėl kurstymų prieš tautines grupes.
Generalinio prokuroro pavaduotojas K.Betingis 2000 m. lapkričio 3 d. iškėlė baudžiamąją bylą pagal požymius nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, galiojusio iki 2003 m. gegužės 1 d., 721 straipsnyje (kurstymas prieš tautinę, rasinę, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę). Ši baudžiamoji byla iškelta dėl 2000 m. spalio 18 d. dienraštyje „Lietuvos aidas“ išspausdintų straipsnių „Žydai, komunizmo teorija ir praktika“ (autorius Algirdas Statkevičius) ir „Ar žydai vėl valdys Lietuvą“ (autoriai Juozas Valionis, Viktorija Žygaitė, Paulius Stanonis). Per parengtinį tardymą atlikta ekspertizė, kurios išvadose nurodyta, kad straipsniuose nėra tiesioginių teiginių, kuriais būtų tyčiojamasi iš žmonių grupės (žydų) ar jie būtų niekinami, skatinama neapykanta jiems ar kurstoma smurtauti prieš juos, fiziškai susidoroti su jais dėl jų tautybės, kilmės, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. Remiantis surinkta baudžiamosios bylos medžiaga ir gautomis ekspertizės išvadomis, 2001 m. spalio 3 d. priimtas nutarimas baudžiamąją bylą nutraukti nesant nusikaltimo sudėties.
Vilniaus miesto apylinkės prokuratūroje 2003 m. gegužės 2 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 170 straipsnį (kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę). Ikiteisminis tyrimas pradėtas dėl 2003 m. balandžio 1 d. dienraštyje „Lietuvos aidas“ išspausdinto neegzistuojančios organizacijos Tarptautinio musulmonų centro pareiškimo „Alach akbar“, kuris gali būti vertinamas kaip kurstymas prieš tautinę, religinę žmonių grupę. Ikiteisminis tyrimas dar nebaigtas.
118. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 21412 straipsnis nuo jo įsigaliojimo 1997 metais pritaikytas 4 kartus. Iš jų vienu atveju (byla prieš „Lietuvio kalendoriaus“ leidėją Danutę Balsytę-Lideikienę) 2001 metų sausio mėnesį konfiskuotos leidybos priemonės ir dar neišparduotas „Lietuvio kalendoriaus“ tiražas. Kitose 3 bylose – „Lietuvos aido“ savininkui Algirdui Pilveliui už antisemitines publikacijas 2001 metais, „Žemaitijos parlamento“ leidėjui Justinui Burbai už antisemitines publikacijas 2003 metų rugsėjo mėnesį, interneto svetainę „Kavkaz center“ palaikiusios bendrovės „Elneta“ direktoriui už tautinės nesantaikos kurstymą – administracines nuobaudas skirti atsisakyta.
119. Kai kurie rasistinio pobūdžio incidentai – svastikos ir jas atitinkantys užrašai viešosiose vietose, per futbolo rungtynes ar sunkiosios muzikos koncertus skanduojami nacistiniai šūkiai, Hitlerio gimtadienio minėjimas, holokausto paminklų išniekinimas – Lietuvoje siejami su neformalia jaunimo grupuote skinhedais, kurie aktyviausi Vilniuje ir Klaipėdoje. Dėl savo veiksmų jie dažnai pakliūva į policijos akiratį ir ne vienas yra nubaustas baudžiamąja ar administracine tvarka, tačiau jų nusižengimai paprastai kvalifikuojami kaip viešosios tvarkos pažeidimai.
120. Minėtų bylų tyrimą apsunkina keli faktoriai. Pirma, teismų praktika šiuo metu yra tokia, kad paprastai reikalaujama įrodyti įtariamųjų tiesioginę tyčią, t. y. kad jie sąmoningai norėjo sukurstyti priešiškumą kitos tautybės ar rasės žmonėms. Antra, bylose dėl tautinės nesantaikos kurstymo teismas remiasi eksperto išvada, tačiau nėra aiškiai apibrėžta, kokia institucija turi teikti eksperto išvadą esant rasizmo propagandai, todėl šį darbą atlieka nepakankamai kvalifikuoti ekspertai. Trečia, bylų tyrimą sunkina kai kurių radikalios pakraipos politikų ir visuomenės veikėjų spaudimas.
121. Daug problemų kelia internetu platinama informacija. Neigiamą jos turinio poveikį skatina anonimiškumas ir piktnaudžiavimas tuo, kad išties sudėtinga patraukti atsakomybėn už paskleistą informaciją. Elektroninėje žiniasklaidoje kiekvienam norinčiajam suteikiama proga pareikšti nuomonę, tačiau anonimiškumas labai dažnai skatina neetišką saviraišką ir elgesį. Problemą iš dalies mėgina spręsti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 5 d. nutarimas Nr. 290 „Dėl Viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarkos patvirtinimo“, kuriame įtvirtinta nuostata, kad už interneto tinklalapio turinį atsako to interneto tinklalapio įkūrėjas (valdytojas). Praktinio šios atsakomybės nustatymo ir sankcijos taikymo klausimas dar neišspręstas.
122. Tam tikrų priemonių prieš tautinę neapykantą kurstančius komentarus imasi kai kurie elektroniniu būdu platinamos viešosios informacijos rengėjai ir platintojai. Interneto naujienų svetainės leidėja uždaroji akcinė bendrovė „Delfi“ 2003 m. rugsėjo 24 d. pirmą kartą kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, prašydama ištirti tautinę neapykantą kurstančių komentarų atsiradimo aplinkybes ir inicijuoti tyrimą. 2003 m. rugsėjo 22–23 d., vykstant Lietuvos žydų genocido dienos renginiams, „Delfi“ išspausdino keletą rašinių šia tema („Lietuvoje minima žydų genocido diena“, „Litvakai ragina suteikti teisę turėti dvigubą pilietybę“, „R.Rivlinas: žydai neužmirš ir turto grąžinimo klausimo“, „Žydų žudynių vietoje Kneseto pirmininkas pateikė „istorines sąskaitas“ lietuviams“). Dalis šių rašinių komentarų, „Delfi“ redakcijos manymu, buvo neetiški ir kurstė tautinę neapykantą. Redakcija šiuos komentarus nuolat šalino iš naujienų svetainės, o vėliau nuspręsta kreiptis į teisėsaugos institucijas. Naujienų leidėja viešai pareiškė netoleruosianti komentarų, kurie prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams ir kenkia „Delfi“ reputacijai. „Delfi“ leidėjai atsiribojo nuo neetiškų ir įžeidžiamų komentarų ir pažadėjo daryti viską, kad tokių komentarų „Delfi“ puslapiuose neliktų.
Informacija pagal 4 straipsnio (b) punktą
123. Teikdami papildomą informaciją apie konvencijos 4 straipsnio (b) punkte numatytų įsipareigojimų vykdymą, pranešame, kad rasistines organizacijas kurti draudžia įvairūs teisės aktai, nustatantys visuomeninių ar kitokių organizacijų teisinį statusą.
124. Lietuvos Respublikos visuomeninių organizacijų įstatymo (galiojusio iki 2004 m. vasario 14 d.) 3 straipsnio 2 dalis nustato, kad draudžiama steigtis ir veikti visuomeninėms organizacijoms, kurių tikslas arba veikimo būdai – prievarta nuversti ar pakeisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką arba pažeisti Lietuvos Respublikos teritorijos vientisumą, propaguoti karą ir smurtą, autoritarinį ar totalitarinį valdymą, kurstyti rasinę, religinę, socialinę nesantaiką, varžyti žmogaus teises ir laisves bei atlikti veiksmus, prieštaraujančius Lietuvos Respublikos įstatymams ir visuotinai pripažintoms tarptautinės teisės normoms, veikti dėl kitų valstybių interesų, jeigu jie yra priešingi Lietuvos valstybės interesams.
125. Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių organizacijų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis nustato, kad draudžiama steigtis ir veikti politinėms partijoms ir politinėms organizacijoms, kurių programiniuose dokumentuose propaguojama ar veikloje praktikuojama rasinė, religinė, socialinė klasinė nelygybė ir neapykanta, autoritarinio ar totalitarinio valdymo, valdžios užgrobimo prievarta metodai, karo ir smurto propaganda, žmogaus teisių bei laisvių pažeidimai, kitokios idėjos bei veiksmai, prieštaraujantys Lietuvos Respublikos konstitucinei santvarkai ir nesuderinami su visuotinai pripažintomis tarptautinės teisės normomis.
126. Šias nuostatas pažeidžiančių organizacijų veikla gali būti teismo sprendimu sustabdoma, joms uždraudžiama naudotis visuomenės informavimo priemonėmis, disponuoti lėšomis ir turtu. Asmenims kyla ir administracinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 21413 straipsnį: „Organizacijos, propaguojančios nacionalinę, rasinę ar religinę nesantaiką, kūrimas arba dalyvavimas tokios organizacijos veikloje – užtraukia baudą nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų. Tokie pat veiksmai, padaryti asmens, bausto administracine nuobauda už šio straipsnio pirmojoje dalyje numatytus pažeidimus, – užtraukia baudą nuo dešimties tūkstančių iki dvidešimties tūkstančių litų.“. Praktikoje šis straipsnis nuo jo įsigaliojimo 1997 metais taikytas nebuvo.
127. Jeigu asmens veikoje buvo Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatytų nusikalstamų veikų požymių, kyla baudžiamoji atsakomybė. Tada administracinė atsakomybė netaikoma, išskyrus tuos atvejus, kai asmens veikoje buvo ir administracinio teisės pažeidimo požymių, kurių neapima nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymiai.
128. Teisingumo ministerija 1998 metais atsisakė įregistruoti Lietuvių nacionalsocialinės vienybės sąjungą, kaip visuomeninę organizaciją, o 2000 metais – tų pačių steigėjų steigiamą Lietuvių nacionalsocialinę partiją. Vienas iš atsisakymo registruoti motyvų – šių organizacijų įstatuose deklaruojamos tautinės nelygybės, nesantaikos bei nacionalizmo idėjos, o tai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 ir 29 straipsnių, Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių organizacijų įstatymo 2 straipsnio, Lietuvos Respublikos visuomeninių organizacijų įstatymo 3 straipsnio nuostatoms. Ministerijos atsisakymą registruoti teismas pripažino pagrįstu.
Informacija pagal 4 straipsnio (c) punktą
129. Teikdami papildomą informaciją apie konvencijos 4 straipsnio (c) punkte numatytų įsipareigojimų vykdymą, pranešame, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms principas. Be to, šis principas draudžia diskriminaciją, apibrėžiamą kaip draudimą varžyti visų asmenų teises ar teikti jiems privilegijas dėl jų lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. Konstituciniai vienodo elgesio ir nediskriminavimo principai atsispindi daugelyje įstatymų – Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (1999 m. birželio 17 d. Nr. VIII-1234), Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo pakeitimo įstatyme (2000 m. spalio 12 d. Nr. VIII-2018), Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatyme (2002 m. balandžio 23 d. Nr. IX-855) ir kituose.
130. Viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi demokratinio valstybės administravimo principais. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintas objektyvumo principas, reiškiantis, kad sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs.
131. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 9 punkte nustatyta, kad vienas pagrindinių principų, kuriais grindžiama vietos savivalda, yra žmogaus teisių bei laisvių užtikrinimas ir gerbimas. Tai reiškia, kad savivaldybės institucijų ar valstybės tarnautojų priimami sprendimai neturi pažeisti žmogaus orumo, jo teisių ir laisvių.
132. Valstybės tarnyba grindžiama įstatymų viršenybės, lygiateisiškumo, lojalumo, politinio neutralumo, skaidrumo, atsakomybės už priimtus sprendimus ir karjeros principais. Remiantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatomis, vienas svarbiausių valstybės tarnautojų veiklos etikos principų yra teisingumas. Valstybės tarnautojas privalo vienodai tarnauti visiems gyventojams, nepaisydamas jų tautybės, rasės, lyties, kalbos, kilmės, socialinės padėties, religinių įsitikinimų bei politinių pažiūrų, būti teisingas spręsdamas prašymus, nepiktnaudžiauti jam suteiktomis galiomis ir valdžia.
133. Atsakydami į Komiteto prieš rasinę diskriminaciją 18 rekomendaciją, informuojame, kad Lietuvos Respublikos Seimo Etikos ir procedūrų komisijos duomenimis, 2001 metais svarstytas Lietuvos Respublikos Seimo narys, išsakęs nepagarbių minčių apie žydų tautą, ir jo viešas pareiškimas dėl armėnų tautos. Etikos ir procedūrų komisija, išnagrinėjusi Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko prašymą dėl Lietuvos Respublikos Seimo nario pasakytų nepagarbių minčių Švedijos televizijai apie žydų tautą, nusprendė, kad tokie Lietuvos Respublikos Seimo nario vieši pareiškimai neetiški ir neatsakingi. Be to, Etikos ir procedūrų komisija nusprendė kreiptis į Užsienio reikalų ministeriją su prašymu kreiptis į Švedijos televiziją dėl faktų, neatitinkančių tikrovės, paneigimo. 2001 metais to paties Lietuvos Respublikos Seimo nario nepagarbūs pareiškimai apie Armėnijos parlamentą televizijos tiesioginėje laidoje taip pat svarstyti Lietuvos Respublikos Seimo Etikos ir procedūrų komisijos. Minėta komisija nusprendė, kad tokie Lietuvos Respublikos Seimo nario pareiškimai sukėlė tautinę, socialinę neapykantą, o kurstydamas prievartą jis pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnį. Be to, nuspręsta kreiptis į Valstybės saugumo departamentą ir Generalinę prokuratūrą, siekiant, kad būtų teisiškai įvertinti Lietuvos Respublikos Seimo nario veiksmai.
5 STRAIPSNIS
135. Teisė kreiptis į teismą Lietuvos Respublikoje garantuojama visiems asmenims, gyvenantiems šalyje, nesvarbu, kokia jų rasė, spalva, kalba, įsitikinimai, lytis ir kita.
136. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje teigiama, kad asmenys, kurių teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Ši teisė, kaip ir bet kuri kita subjektinė teisė, realizuojama tam tikra tvarka, kurią nustato specialūs įstatymai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas, Lietuvos Respublikos teismų įstatymas ir kiti). Šiuose įstatymuose taip pat įtvirtinamas konstitucinis teisės kreiptis į teismą principas. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 5 straipsnį kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 5 straipsnio 1 dalis), atsisakymas teisės kreiptis į teismą negalioja (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 5 straipsnio 2 dalis). Be to, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 6 straipsnyje įtvirtintas teisingumo vykdymo vadovaujantis asmenų lygybės įstatymui ir teismui principu principas: „teisingumą civilinėse bylose vykdo tik teismai, vadovaudamiesi asmenų lygybės įstatymui ir teismui principu, nepaisydami jų lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, užsiėmimo rūšies ir pobūdžio, kitų aplinkybių“.
137. Teisę kreiptis į teismą įtvirtina ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas. Kodekso 44 straipsnio 3 dalis nustato, kad kiekvienas sulaikytasis ar suimtasis turi teisę kreiptis į teismą, skųsdamasis, kad buvo neteisingai sulaikytas ar suimtas. Be to, minėto straipsnio 5 dalyje teigiama, kad kiekvienas kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo byla būtų išnagrinėta per trumpiausią laiką. Tai turi atlikti nepriklausomas ir nešališkas teismas, remdamasis lygybės ir viešumo sąlygomis.
138. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinama asmens teisė lygiomis sąlygomis kreiptis į teismą. Minėto straipsnio 1 dalis asmeniui numato teisę, kad jo byla būtų teisingai išnagrinėta pagal įstatymus sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo. Taip pat pabrėžiama, kad teismas privalo užtikrinti, jog remdamasis lygybės ir viešumo sąlygomis bylą išnagrinės per trumpiausią laiką. Minėto įstatymo 6 straipsnis akcentuoja asmenų lygybę įstatymui ir teismui. Žmogaus teisės negali būti varžomos ar teikiama jam privilegijų dėl lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ir kitų aplinkybių. Įstatymo 6 straipsnyje numatyta, kad užsieniečiai ir asmenys be pilietybės turi tokias pačias teises į teisminę gynybą kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiai, jeigu įstatymai ir Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys nenustato kitaip.
139. Skundus dėl diskriminacijos etniniu pagrindu nagrinėja įvairios Lietuvos Respublikos valstybės institucijos ir įstaigos – teismai, ikiteisminio tyrimo pareigūnai, Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriai ir kiti viešojo administravimo subjektai.
140. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 117 straipsnyje numatyta, kad asmenims, kurie nemoka valstybinės lietuvių kalbos, užtikrinama teisė tardymo ir teisminiuose veiksmuose dalyvauti padedant vertėjui.
141. Šiuo atžvilgiu paminėtinas ir Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo 8 straipsnis, teigiantis, kad asmenims, kurie dalyvauja teismo procese ir nemoka lietuvių kalbos, garantuojama teisė į nemokamas teismo teikiamas vertėjo paslaugas. Tokia teisė įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 11 straipsnyje, kuriame teigiama, kad asmenims, nemokantiems valstybinės kalbos, garantuojama teisė naudotis vertėjo paslaugomis. Ši teisė įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 8 straipsnyje. Už vertėjo paslaugas per teismo posėdį atlyginama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto.
142. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 8 straipsnyje, reglamentuojančiame proceso kalbą, teigiama, kad lietuvių kalbos nemokantiems baudžiamojo proceso dalyviams užtikrinama teisė daryti pareiškimus, duoti parodymus ar paaiškinimus, paduoti prašymus bei skundus, kalbėti teisme gimtąja ar kita kalba, kurią jie moka. Visais šiais atvejais, taip pat supažindinami su bylos medžiaga proceso dalyviai turi teisę naudotis vertėjo paslaugomis šio kodekso nustatyta tvarka. Bylos dokumentai, kurie šio kodekso nustatytais atvejais įteikiami įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam, taip pat kitiems proceso dalyviams, turi būti išversti į jų gimtąją kalbą arba į kitą kalbą, kurią jie moka.
143. Be to, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 44 straipsnio 7 dalis numato, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo turi teisę nemokamai naudotis vertėjo paslaugomis.
144. Lietuvos Respublikos Konstitucija garantuoja žmogaus laisvės neliečiamybę, asmens neliečiamybę, žmogaus privataus gyvenimo neliečiamybę, būsto neliečiamybę, nuosavybės neliečiamybę.
145. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnis numato, kad Lietuvos Respublikos piliečiai turi teisę į teisminę gynybą nuo kėsinimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, įstatymuose, Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse įtvirtintas jų teises ir laisves.
146. Asmens teisę į saugumą užtikrina Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas ir kiti įstatymai, numatantys atsakomybę už įstatymų draudžiamą veiklą, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas ir Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymas. Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymas (2002 m. birželio 20 d. Nr. IX-965) ir kiti įstatymai numato saugumo užtikrinimo priemones ir jas vykdančius policijos ir kitus pareigūnus.
147. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse numatomos kardomosios priemonės, kurios gali būti taikomos įtariamiesiems, siekiant užkirsti galimą neteisėtą poveikį nukentėjusiesiems ar liudytojams, taip pat kitų nusikalstamų veikų padarymui. Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymas nurodo, kad policijos veikla grindžiama demokratijos, pagarbos žmogaus teisėms, humanizmo, visuomenės moralės, teisėtumo, veiklos viešumo, taip pat prievartos naudojimo tik būtinais atvejais ir jos proporcingumo principais. Įstatymas numato neatidėliotinus policijos veiksmus gavus pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką, kitas policijos funkcijas užtikrinant viešąją tvarką ir visuomenės saugumą. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso bei operatyvinės veiklos dalyvių, teisingumo ir teisėsaugos institucijų pareigūnų apsaugos nuo nusikalstamo poveikio įstatyme (1996 m. vasario 13 d. Nr. I-1202) numatyta, kad tiriant bylas dėl sunkių ar labai sunkių nusikaltimų liudytojams, nukentėjusiesiems ar kitiems įstatyme išvardytiems asmenims, kuriems gresia pavojus gyvybei, sveikatai, jų turtui ar kitoms konstitucinėms teisėms ir laisvėms, gali būti taikomos apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemonės: fizinė apsauga, asmens gyvenamosios vietos, asmens duomenų, išvaizdos pakeitimas, šaunamojo ginklo išdavimas ir kitos.
148. Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo įstatymas (2002 m. gegužės 21 d. Nr. IX-895) nustato asignavimų dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsiradusiai žalai atlyginti skyrimo tvarką. Jame aptariamai atvejai, kai atlyginama žala dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto kardomojo kalinimo (suėmimo), neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinių prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto paskyrimo.
149. Lietuvos Respublikos Konstitucija garantuoja visų Lietuvos Respublikos piliečių lygybę naudojantis politinėmis teisėmis. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnis pabrėžia, kad visi piliečiai turi teisę dalyvauti savo šalies valdyme tiek tiesiogiai, tiek per išrinktus atstovus. Šiame straipsnyje nustatyta piliečių teisė lygiais pagrindais stoti į valstybės tarnybą. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 34 straipsnis numato, kad piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų, turi rinkimų teisę.
150. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio 3 dalis numato peticijų teisę. Šią teisę įtvirtina Lietuvos Respublikos peticijų įstatymas (1999 m. liepos 7 d. Nr. VIII-1313). Peticiją gali pateikti ne jaunesni kaip 16 metų Lietuvos Respublikos piliečiai, Lietuvoje nuolat gyvenantys užsieniečiai arba jų grupės. Peticija – tai raštiškas pareiškėjo kreipimasis į Lietuvos Respublikos Seimą, Lietuvos Respublikos Vyriausybę ar savivaldybės institucijas su reikalavimais ar pasiūlymais spręsti žmogaus teisių ir laisvių apsaugos ar įgyvendinimo, valstybės ir savivaldybės institucijų reformavimo, kitus svarbius visuomenei, savivaldybėms ar valstybei klausimus, kai tam reikia priimti naują teisės aktą, pakeisti, papildyti ar pripažinti netekusiu galios galiojantį teisės aktą.
151. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9 straipsnis nustato, kad svarbiausi valstybės ir tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu. Piliečių teisę dalyvauti referendume ir jį inicijuoti, šios teisės įgyvendinimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos referendumo įstatymas (2002 m. birželio 4 d. Nr. IX-929), kuriame teigiama, kad dalyvavimas referendume yra laisvas ir grindžiamas demokratiniais rinkimų teisės principais: visuotinės, lygios ir tiesioginės rinkimų teisės ir slapto balsavimo. Referendume turi teisę dalyvauti piliečiai, sukakę 18 metų. Referendume nedalyvauja piliečiai, teismo pripažinti neveiksniais. Piliečiai dalyvauja referendume lygiais pagrindais, tiesiogiai ir asmeniškai. Piliečių teisių dalyvauti referendume negalima varžyti dėl lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. Referendumo paskelbimo iniciatyvos teisę turi 300 tūkstančių rinkimų teisę turinčių piliečių arba Lietuvos Respublikos Seimas.
Rinkimai
152. Teisę asmenims dalyvauti rinkimuose Lietuvoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymas (1992 m. liepos 9 d. Nr. I-2721), Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymas (1992 m. gruodžio 22 d. Nr. I-28), Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas (1994 m. liepos 7 d. Nr. I-532), Lietuvos Respublikos rinkimų į Europos Parlamentą įstatymas (2003 m. lapkričio 20 d. Nr. IX-1837). Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 2 ir 3 straipsniuose įtvirtinta visuotinė ir lygi rinkimų teisė. Įstatymas nustato, kad rinkimų teisę turi Lietuvos Respublikos piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų. Rinkimuose negali dalyvauti piliečiai, teismo pripažinti neveiksniais. Piliečiams nustatyti tam tikri kandidatavimo į Lietuvos Respublikos Seimo narius apribojimai, tačiau bet kokie tiesioginiai ar netiesioginiai aktyvios rinkimų teisės apribojimai dėl kilmės, politinių pažiūrų, socialinės ir turtinės padėties, nacionalinės priklausomybės, lyties, išsilavinimo, kalbos, santykio su religija, užsiėmimo rūšies ir pobūdžio draudžiami. Minėtus visuotinės ir lygios rinkimų teisės principus įtvirtina ir Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymas, ir Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas.
153. Rinkimų į Europos Parlamentą teisę turi Lietuvos Respublikos piliečiai, taip pat nuolat gyvenantys Lietuvoje kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų. Balsuoti ar būti kandidatu tuose pačiuose rinkimuose galima pasirinktinai tik vienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje. Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai negali balsuoti ar būti kandidatais, jeigu neturi balsavimo teisės kilmės valstybėje narėje. Europos Parlamento nariu Lietuvoje gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis ar kitas nuolat Lietuvoje gyvenantis Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, kuris rinkimų dieną yra ne jaunesnis kaip 21 metų ir nėra kandidatas į Europos Parlamentą kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje. Nuolat gyvenančiu Lietuvoje laikomas Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, kuris deklaravo gyvenamąją vietą ir kurio duomenys apie gyvenamąją vietą įrašyti gyventojų registre, kol iki rinkimų yra likusios 65 dienos. Į Europos Parlamentą negali būti renkami asmenys, kurie iki nustatytosios dienos nėra baigę atlikti bausmės pagal teismo nuosprendį arba kuriems iki nustatytosios dienos nėra pasibaigęs teismo nustatytas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas, taip pat asmenys, teismo pripažinti neveiksniais. Į Europos Parlamentą negali būti renkami asmenys, rinkimų dieną atliekantys tikrąją karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, iki nustatytosios dienos neišėję į atsargą krašto apsaugos sistemos, policijos ir vidaus tarnybos karininkai, puskarininkiai ir liktiniai, kitų sukarintų ir saugumo tarnybų mokami pareigūnai, kiti statutiniai valstybės tarnautojai. Balsuoti ar būti kandidatais negali asmenys, kurie rinkimų komisijų prašymu atsisako deklaruoti, ar jie atitinka šio straipsnio reikalavimus. Kiti tiesioginiai arba netiesioginiai Lietuvos Respublikos ar Europos Sąjungos valstybių narių piliečių rinkimų teisės apribojimai – dėl kilmės, politinių pažiūrų, socialinės ir turtinės padėties, tautinės priklausomybės, lyties, išsilavinimo, kalbos, santykio su religija, veiklos rūšies ir pobūdžio – draudžiami.
154. Lietuvoje sudarytos visos sąlygos tautinėms mažumoms priklausantiems asmenims dalyvauti politiniame gyvenime. Pagal Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 82 straipsnio 2 dalį partijos, politinės organizacijos kandidatų sąrašas gali gauti tarybos narių mandatų tada, jeigu gavo ne mažiau kaip 4 procentus, o koalicijos kandidatų sąrašas – ne mažiau kaip 6 procentus rinkėjų balsų. Lietuvoje yra kelios tautiniu pagrindu sukurtos partijos (Lietuvos lenkų rinkimų akcija, Lietuvos rusų sąjunga, Lietuvos lenkų liaudies partija, Politinė partija rusų aljansas, Lietuvos piliečių aljansas), kurios dalyvauja Lietuvos Respublikos Seimo ir savivaldybių tarybų rinkimuose. Po 2000 metų Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų 3 atstovus Lietuvos Respublikos Seime turi Lietuvos rusų sąjunga, 2 – Lietuvos lenkų rinkimų akcija. Per 2002 m. gruodžio 22 d. vykusius savivaldybių tarybų rinkimus 4 tautinių mažumų politinės organizacijos – Lietuvos lenkų rinkimų akcija, Lietuvos rusų sąjunga, Politinė partija rusų aljansas, Lietuvos lenkų liaudies partija – gavo savivaldybės tarybos narių mandatų. Be to, tautinėms mažumoms priklausantys asmenys sėkmingai dalyvauja ir kitų politinių organizacijų, kurios nėra sukurtos tautiniu pagrindu, veikloje.
Išrinktų Lietuvos Respublikos Seimo, savivaldybių tarybų narių pasiskirstymas pagal tautybę
| Tautybė |
1996 m. spalio 20 d. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimai |
1997 m. kovo 23 d. savivaldy-bių tarybų rinkimai |
2000 m. kovo 19 d. savivaldy-bių tarybų rinkimai |
2000 m. spalio 8 d. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimai |
2002 m. gruodžio |
Iš viso |
| Armėnas (-ė) |
|
|
|
|
1 |
1 |
| Baltarusis (-ė) |
|
4 |
2 |
|
3 |
9 |
| Italas (-ė) |
|
|
1 |
|
|
1 |
| Karaimas (-ė) |
|
|
1 |
|
|
1 |
| Latvis (-ė) |
|
1 |
1 |
|
|
2 |
| Lenkas (-ė) |
2 |
42 |
45 |
6 |
42 |
137 |
| Lietuvis (-ė) |
113 |
1273 |
1350 |
119 |
1351 |
4206 |
| Rusas (-ė) |
3 |
18 |
32 |
7 |
37 |
97 |
| Ukrainietis (-ė) |
|
6 |
6 |
|
6 |
18 |
| Vokietis (-ė) |
|
1 |
|
|
1 |
2 |
| Žydas (-ė) |
1 |
2 |
2 |
|
5 |
10 |
| Nepateikė duomenų |
18 |
112 |
122 |
9 |
114 |
375 |
| Iš viso |
137 |
1459 |
1562 |
141 |
1560 |
4859 |
Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenys
Teisė rinkti į savivaldybių tarybas nuolat gyvenantiems užsieniečiams
155. Lietuvos Respublikos Seimas 2002 m. birželio 20 d. priėmė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio pakeitimo įstatymą, kuriuo teisė dalyvauti savivaldybių tarybų rinkimuose suteikta ne tik Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos valstybių narių piliečiams, bet ir kitiems nuolatiniams administracinio vieneto gyventojams (užsienio valstybių – ne Europos Sąjungos valstybių narių piliečiams, asmenims be pilietybės). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnis nustato aktyviąją rinkimų teisę, t.y. teisę rinkti savivaldybių tarybų narius, ir pasyviąją rinkimų teisę, t.y. teisę būti išrinktais savivaldybės tarybos nariais. Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 1, 2, 3, 6, 9, 12, 13, 17, 23, 24, 25, 26, 28, 29, 32, 34, 35, 41, 55, 58, 62, 64, 86, 88 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatyme vietos rinkimų teisės detalizuotos. Suteikus teisę savivaldybių tarybų rinkimuose dalyvauti visiems nuolatiniams administracinio vieneto gyventojams, užtikrinama visų gyventojų galimybė įgyvendinti savivaldos principus ir dalyvauti vietos bendruomenės gyvenime.
156. Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad draudžiami bet kokie ne įstatymų nustatyti tiesioginiai arba netiesioginiai nuolatinių tos savivaldybės gyventojų rinkimų teisės apribojimai dėl kilmės, politinių pažiūrų, socialinės ir turtinės padėties, tautinės priklausomybės, lyties, išsilavinimo, kalbos, santykio su religija, užsiėmimo rūšies ir pobūdžio.
157. Visi savivaldybės bendruomenės nariai turi ir kitų galimybių aktyviai dalyvauti tvarkant vietos viešuosius reikalus. Pavyzdžiui, pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (1994 m. liepos 7 d. Nr. I-533) 30 straipsnio 5 dalį seniūnijoje iš gyvenamųjų vietovių bendruomenės atstovų gali būti sudaroma patariamoji visuomeniniais pagrindais dirbanti seniūnijos taryba. Visiems gyventojams sudarytos galimybės tapti seniūnijos tarybos nariais ir aktyviai įsitraukti į įvairių jiems reikšmingų reikalų tvarkymą.
Dalyvavimas valstybės tarnyboje
158. Asmens teisė lygiais pagrindais dalyvauti valstybės valdyme, valstybės tarnyboje numatyta Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme. Minėto įstatymo 9 straipsnis nustato bendruosius reikalavimus asmenims, norintiems dalyvauti valstybės tarnyboje: asmenys turi būti Lietuvos Respublikos piliečiai, mokėti valstybinę kalbą, būti ne jaunesni kaip 18 metų ir ne vyresni kaip 62 metų ir 6 mėnesių, turėti atitinkamo lygio pareigoms eiti būtiną išsilavinimą. Nurodytasis amžiaus cenzas netaikomas politinio asmeninio pasitikėjimo ir pakaitiniams valstybės tarnautojams.
159. Be to, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje pabrėžiama, kad valstybės tarnyba grindžiama įstatymų viršenybės, lygiateisiškumo, lojalumo, politinio neutralumo, skaidrumo, atsakomybės už priimtus sprendimus ir karjeros principais. Valstybės tarnautojas privalo gerbti žmogų ir pagrindines jo laisves, tarnauti visiems gyventojams, nepaisydamas jų tautybės, rasės, lyties, kalbos, kilmės, socialinės padėties, religinių įsitikinimų ir politinių pažiūrų, būti teisingas spręsdamas prašymus, nepiktnaudžiauti jam suteiktomis galiomis ir valdžia.
160. Paminėtinas ir Lietuvos Respublikos tautinių mažumų įstatymas, kurio 2 straipsnis skelbia: „Valstybė vienodai gina visų tautybių šalies piliečius.“. Be to, minėtas įstatymas garantuoja, kad atsižvelgiant į tautinių mažumų interesus: „Lietuvos Respublika garantuoja teisę būti atstovaujamiems visų pakopų valstybinės valdžios organuose bei taip pat teisę eiti bet kurias pareigas valstybinės valdžios ir valdymo organuose, įmonėse, įstaigose bei organizacijose.“.
161. Visų tautybių Lietuvos Respublikos piliečiai turi teisę eiti bet kurias pareigas valstybinės valdžios ir valdymo organuose, įmonėse, įstaigose ir organizacijose. Valstybinės kalbos reikalavimus valstybės tarnyboje nustato Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo (1995 m. sausio 31 d. Nr. I-779) 6 straipsnis, kuris numato, kad valstybės ir savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų vadovai, taip pat tarnautojai ir pareigūnai, policijos, teisėsaugos tarnybų, ryšių, transporto, sveikatos apsaugos bei kitų gyventojų aptarnavimo įstaigų vadovai, tarnautojai ir pareigūnai turi mokėti valstybinę kalbą pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas kalbos mokėjimo kategorijas. Šių kategorijų turinys ir taikymo ribos buvo nustatytos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. balandžio 30 d. nutarime Nr. 314 „Dėl valstybinės kalbos mokėjimo kategorijų“, galiojusiame iki 2004 m. kovo 1 dienos. Minėtame nutarime nustatytos 3 valstybinės kalbos mokėjimo kvalifikacinės kategorijos, taikomos asmenims, pageidaujantiems eiti atitinkamo lygio pareigas. Pažymėtina, kad šios kategorijos netaikomos asmenims, baigusiems lietuviškas bendrojo lavinimo mokyklas, aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų grupes lietuvių kalba, nelietuviškas bendrojo lavinimo arba joms prilygstančias mokyklas 1991 metais ir vėliau. Nuo 2004 m. kovo 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimas Nr. 1688, nustatantis valstybinės kalbos mokėjimo kategorijų turinį ir taikymo ribas.
162. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 2 punktas įpareigoja priimamą į valstybės tarnybą asmenį mokėti lietuvių kalbą. Valstybinės kalbos mokėjimo reikalavimai įtraukiami į valstybės tarnautojų, pedagogų, visuomenės informavimo priemonių ir leidybos darbuotojų atestavimo nuostatus ir taikomi atsižvelgiant į kvalifikaciją ir einamas pareigas. Tai numato Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo 21 straipsnis.
163. Pagalbą kitakalbiams, kurie mokosi valstybinės kalbos, teikia Valstybinė lietuvių kalbos komisija, remdama lietuvių kalbos kursus Valstybinės kalbos vartojimo ir ugdymo 1996–2005 metų programos lėšomis. Lietuvių kalbos mokymo kursams iš šios programos skirta: 1997 metais – 5,1 tūkst. litų, 1998 metais – 49 tūkst. litų, 1999 metais – 84,6 tūkst. litų, 2000 metais – 65,7 tūkst. litų, 2001 metais – 69,2 tūkst. litų, 2002 metais – 55 tūkst. litų, 2003 metais – 26,2 tūkst. litų. Kursai pirmiausia rengiami tuose miestuose ir rajonuose, kuriuose gyvena daugiau kitakalbių Lietuvos gyventojų, taip pat socialiai remtiniems asmenims. 1997–2002 metais remti ir lietuvių kalbos mokymo kursai darbuotojams, kuriems privaloma mokėti valstybinę kalbą: Visagino ir Klaipėdos miestų pedagogams, Visagino miesto poliklinikos ir ligoninės medikams, Ignalinos atominės elektrinės darbuotojams, Lietuvos rusų dramos teatro darbuotojams. Be to, Valstybinė lietuvių kalbos komisija kasmet remia mokomųjų priemonių kitakalbiams rengimą ir leidybą.
164. Valstybės paramą norintiesiems mokytis lietuvių kalbos teikia Pedagogų profesinės raidos centro Valstybinės kalbos skyrius, rengiantis valstybinės kalbos mokymo kursus kitakalbiams. Specialūs kursai pagal valstybines programas rengiami prieglobstį gavusiems užsieniečiams. Rengiamos konsultacijos asmenims, kurie savarankiškai ruošiasi valstybinės kalbos egzaminui, leidžiami mokomieji leidiniai, organizuojami kvalifikacijos kėlimo seminarai lietuvių kalbos kursų dėstytojams, dirbantiems su kitakalbiais asmenimis. Minėtus darbus organizuoja Pedagogų profesinės raidos centro Valstybinės kalbos skyriaus metodininkai, dirbantys Vilniuje ir Vilniaus rajone, Klaipėdoje, Visagine, Šalčininkų, Švenčionių ir Trakų rajonuose, kur daug kitakalbių.
165. Lietuvos Respublikoje tautinėms mažumoms priklausantiems asmenims sudarytos visos sąlygos gimtąja kalba bendrauti su administracinės valdžios institucijomis. Lietuvos Respublikos tautinių mažumų įstatymo 4 straipsnis numato, kad administracinių teritorinių vienetų, kuriuose kompaktiškai gyvena kuri nors tautinė mažuma, vietos įstaigose ir organizacijose greta valstybinės kalbos vartojama tos tautinės mažumos (vietinė) kalba.
166. Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 34 straipsnyje teigiama, kad viešoji informacija rengiama ir platinama valstybine ar kuria kita kalba, laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimų.
167. Asmenims sudarytos sąlygos bendrauti su administracinės valdžios institucijomis tautinės mažumos kalba. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 29 straipsnį administracinės procedūros kalba yra valstybinė lietuvių kalba, tačiau kai pareiškėjas ar kiti suinteresuoti asmenys nemoka kalbėti ar nesupranta lietuviškai arba dėl sensorinio ar kalbos sutrikimo negali suprantamai reikšti minčių, administracinėje procedūroje turi dalyvauti vertėjas. Vertėją kviečia administracinę procedūrą vykdanti institucija. Be to, nors teisės aktuose tai nenustatyta, tačiau valstybės tarnautojai, į kuriuos gimtąja kalba žodžiu kreipiasi tautinėms mažumoms priklausantys asmenys, stengiasi informaciją suteikti ta kalba, kuria į juos kreiptasi. Žinoma, tai įmanoma tik tais atvejais, kai valstybės tarnautojas šią kalbą moka.
i-ii) Teisė laisvai kilnotis ir gyventi savo valstybėje, teisė palikti bet kurią valstybę, įskaitant savo, ir sugrįžti į savo valstybę
168. Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymai nenustato jokių apribojimų Lietuvos Respublikos piliečiams ir teisėtai Lietuvoje gyvenantiems ar laikinai atvykusiems į ją užsieniečiams laisvai pasirinkti ar keisti gyvenamąją vietą Lietuvos teritorijoje. Lietuvos Respublikos Konstitucija garantuoja piliečio teisę laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje ir laisvai iš jos išvykti. Ši teisė gali būti varžoma tik įstatymo, jeigu tai būtina valstybės saugumui užtikrinti, žmonių sveikatai apsaugoti, taip pat teisingumui vykdyti. Garantuojama piliečiui teisė grįžti į Lietuvą.
169. Priimtas 1998 m. liepos 2 d. ir įsigaliojęs 2003 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymas (Nr. VIII-840) nustato gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų pateikimo ir apskaitos tvarką, taip įgyvendindamas kiekvieno Lietuvos Respublikos gyventojo teisę laisvai kilnotis, pasirinkti gyvenamąją vietą ir laisvai išvykti iš Lietuvos. Įstatymas pakeitė buvusią tvarką – atsisakyta įrašo apie nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikos piliečio pase ir užsieniečio leidime apsigyventi Lietuvoje.
170. 2000 m. birželio 6 d. įstatymu Nr. VIII-1712 pripažintas netekusiu galios Lietuvos Respublikos emigracijos įstatymas, taigi panaikintas Lietuvos Respublikos piliečių laisvo judėjimo suvaržymas – norintiesiems išvykti gyventi į kitas valstybes nebereikia Lietuvos Respublikos institucijų leidimo.
171. Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo 15 straipsnis numato, kad užsieniečiai, turintys leidimus gyventi Lietuvos Respublikoje, turi teisę pasirinkti joje gyvenamąją vietą, ją keisti, išvykti iš Lietuvos ir į ją sugrįžti šio leidimo galiojimo laiku. Judėjimo laisvė užsieniečiui gali būti apribota tik dėl valstybės saugumo ir viešosios tvarkos interesų įstatymų nustatytais atvejais. Užsieniečiai gali atvykti į Lietuvą ir išvykti iš jos tik per pasienio kontrolės punktus, kuriuose privalo pateikti galiojantį kelionės dokumentą. Galiojančiame kelionės dokumente užsienietis privalo turėti Lietuvos Respublikos vizą, jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas arba tarptautinė sutartis nenumato kitaip.
172. Teisėtai atvykusiam į Lietuvos Respublikos teritoriją arba teisėtai joje gyvenančiam prieglobsčio prašytojui, kuris pateikia prašymą suteikti pabėgėlio statusą, gali būti leidžiama gyventi jo pasirinktoje gyvenamojoje vietoje (Lietuvos Respublikos įstatymo dėl pabėgėlio statuso 13 straipsnio 5 dalis). Šiuo atveju jis privalo Užsieniečių registracijos centrui pranešti savo gyvenamosios vietos adresą ir įpareigojamas atvykti į Užsieniečių registracijos centrą atlikti atitinkamų teisinių veiksmų. Prieglobsčio prašytojas, neturintis galimybės apsigyventi savarankiškai arba atvykęs į šalį neteisėtai, apgyvendinamas Užsieniečių registracijos centre, judėjimo laisvė jam neribojama.
173. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl pabėgėlio statuso nustatytais atvejais ir tvarka prieglobsčio prašytojo judėjimo laisvė Lietuvoje gali būti apribota, jeigu tai būtina valstybės saugumui, viešajai tvarkai užtikrinti arba gyventojų sveikatai apsaugoti. Šiame įstatyme numatytos alternatyvios prieglobsčio prašytojo sulaikymui priemonės, kai teismas, atsižvelgdamas į prieglobsčio prašytojo asmenybę, pažeidžiamumą, pavojingumo visuomenei laipsnį, tikėtinumą, kad prieglobsčio prašytojas padės atskleisti priežastis, dėl kurių naudojosi suklastotais dokumentais arba juos sugadino, ir kitas aplinkybes, galinčias turėti reikšmę pabėgėlio statuso suteikimo procedūrai, priima sprendimą nesulaikyti prieglobsčio prašytojo.
174. Prieglobsčio prašytojai turi teisę išvykti iš valstybės ir sugrįžti į savo kilmės valstybę. Prašymo suteikti pabėgėlio statusą nagrinėjimas gali būti nutrauktas, jeigu užsienietis raštu pareiškia tokį norą (Lietuvos Respublikos įstatymo dėl pabėgėlio statuso 18 straipsnio 2 dalis). Tokiu atveju tolesnė prieglobsčio prašytojo padėtis sprendžiama Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties nustatyta tvarka. Sprendimą nutraukti užsieniečio prašymo suteikti pabėgėlio statusą nagrinėjimą priima Migracijos departamentas. Savarankiškai grįžtantiems asmenims didelę paramą suteikia Tarptautinė migracijos organizacija. Lietuva nuo 1998 metų yra šios organizacijos narė.
175. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Pilietybės įgijimo, suteikimo ir netekimo pagrindus ir tvarką nustato Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas ir jo lydimieji teisės aktai.
176. Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti įgyjama gimus, įgyvendinus teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, natūralizacijos būdu, optavimo būdu ar kitais Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ir įstatymo numatytais pagrindais.
177. Lietuvos Respublikos pilietybę įgyja gimęs vaikas, kurio abu tėvai arba vienas iš tėvų yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Lietuvos Respublikos pilietybę įgyja ir gimęs Lietuvos Respublikos teritorijoje vaikas, kurio tėvai yra nuolat Lietuvoje gyvenantys asmenys be pilietybės, taip pat tėvai nežinomi. Taikant šį pilietybės įgijimo būdą, remiamasi ir kraujo teisės, ir žemės teisės principu.
178. Pilietybės įgijimas įgyvendinus teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę glaudžiai susijęs su kita Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nuostata – teisės į pilietybę išsaugojimu. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisė į pilietybę neterminuotai išsaugoma: asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, jų vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams (jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo), gyvenantiems kitose valstybėse; lietuvių kilmės asmenims, gyvenantiems kitose valstybėse.
179. Pažymėtina, kad asmenims, kurie pagal įstatymą pripažįstami Lietuvos Respublikos piliečiais (Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 1 straipsnis), taip pat asmenims, kurie išsaugo teisę į pilietybę (Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 17 straipsnio 3 dalis), netaikomos natūralizacijos sąlygos, taigi jiems paprasčiau įgyti pilietybę.
180. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 12 straipsnyje nustatytos natūralizacijos sąlygos, kurias įvykdęs asmuo gali įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę: išlaikyti valstybinės kalbos egzaminą; nuolat gyventi Lietuvos Respublikos teritorijoje pastaruosius 10 metų; turėti legalų pragyvenimo šaltinį Lietuvoje; išlaikyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminą; būti asmeniu be pilietybės arba atsisakyti užsienio valstybės pilietybės, kai bus suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė.
181. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas numato ir supaprastintus natūralizacijos reikalavimus ir procedūras kai kuriems asmenims: santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiais sudariusiems asmenims užtenka pragyventi Lietuvoje 5 metus santuokoje ir nereikalaujama nurodyti pragyvenimo šaltinio; asmenims nuo 65 metų, I ir II grupių invalidams, taip pat sergantiesiems sunkiomis chroninėmis psichikos ligomis nereikia laikyti valstybinės kalbos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminų.
182. Pažymėtina, kad įsigaliojus Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymui numatyta galimybė įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę pabėgėlio statusą Lietuvoje turintiems asmenims. Jiems taikomos bendrosios natūralizacijos sąlygos, išskyrus reikalavimą būti asmeniu be pilietybės arba atsisakyti buvusios pilietybės.
183. Teisės aktai pilietybės klausimais nenumato galimybės supaprastinta tvarka įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę asmenims be pilietybės – jiems taikomos bendrosios natūralizacijos sąlygos.
184. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 13 straipsnyje nustatytos aplinkybės, dėl kurių Lietuvos Respublikos pilietybė neteikiama. Pilietybė neteikiama asmenims, kurie: padarė tarptautinius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse arba tarptautinėje paprotinėje teisėje, tokius kaip agresija, genocidas, nusikaltimai žmoniškumui, karo nusikaltimai; dalyvavo nusikalstamoje veikloje prieš Lietuvos valstybę; iki atvykimo gyventi į Lietuvos Respubliką kitoje valstybėje buvo teisti laisvės atėmimo bausme už tyčinį nusikaltimą, už kurį baudžiamąją atsakomybę nustato ir Lietuvos Respublikos įstatymai, arba buvo Lietuvoje bausti už tyčinį nusikaltimą, už kurį numatoma laisvės atėmimo bausmė.
185. Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo atvejai griežtai reglamentuoti Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme. Jie apima savanorišką pilietybės atsisakymą savo iniciatyva ir pilietybės atėmimo atvejus valstybės iniciatyva įstatymo numatytais atvejais.
186. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama atsisakius Lietuvos Respublikos pilietybės. Asmens teisė atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės negali būti varžoma. Asmens prašymas atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės nenagrinėjamas tik Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 19 straipsnyje nustatytais atvejais: jeigu to prašantis asmuo yra įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką arba jam yra įsiteisėjęs ar vykdytinas teismo nuosprendis.
187. Pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktą Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama įgijus kitos valstybės pilietybę. Ši nuostata netaikoma, t.y., galimybė įgyti dvigubą pilietybę suteikiama asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos Respublikos pilietybę, jų vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams (jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo) ir lietuvių kilmės asmenims, kurių tėvai ar seneliai, vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir pats asmuo pripažįsta save lietuviu. Ši nauja nuostata priimta atsižvelgiant į didelę Lietuvos gyventojų emigraciją pastaraisiais metais, siekiant suteikti jiems teisę likti Lietuvos Respublikos piliečiais, įgijus kitos valstybės pilietybę. Ši nuostata sukėlė tautinių mažumų organizacijų protestą ir Europos Tarybos Patariamojo komiteto kritiką. Grupė Lietuvos Respublikos Seimo narių jau kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, prašydami išaiškinti, ar įstatymo 18 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Įstatymas bus patikslintas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išvadą. Tautinių bendrijų taryba, pateikdama pasiūlymus dėl šio pranešimo, dar kartą pareiškė nepritarianti esamai 18 straipsnio redakcijai ir siūlė, kad įstatymo atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai nustatytų Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas.
188. Pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 18 straipsnio 3 dalį asmuo gali būti pripažintas netekusiu Lietuvos Respublikos pilietybės, jeigu tarnauja kitos valstybės karo tarnyboje ar dirba kitos valstybės tarnyboje, neturėdamas atitinkamų Lietuvos Respublikos institucijų leidimo.
189. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 20 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti grąžinta asmeniui pagal jo prašymą, jeigu prašymo pateikimo metu asmuo nuolat gyvena Lietuvos Respublikos teritorijoje ir atitinka natūralizacijos sąlygas, išskyrus valstybinės kalbos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminų laikymą. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad netaikant natūralizacijos sąlygų Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti grąžinta asmeniui, kuris atitinka Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1, 2 ar 3 punktų sąlygas.
190. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 21 straipsnis nustato Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo akto pripažinimo negaliojančiu atvejus: jeigu asmuo įgijo pilietybę pagal suklastotus dokumentus ar kitokios apgaulės būdu arba neatsisakė kitos valstybės pilietybės arba teismas nustato, kad jis iki pilietybės suteikimo ar po to padarė tarptautinius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse arba tarptautinėje teisėje, tokius kaip agresija, genocidas, nusikaltimai žmoniškumui, karo nusikaltimai, arba padarė nusikaltimų Lietuvos Respublikai; jeigu teismas nustato, kad konkretus asmuo po 1940 m. birželio 15 d. organizavo ar vykdė gyventojų trėmimus ar gyventojų naikinimą, slopino rezistencinį judėjimą Lietuvoje ar po 1990 m. kovo 11 d. dalyvavo veiksmuose prieš Lietuvos Respublikos nepriklausomybę ir jos teritorijos vientisumą.
191. Vienas iš pagrindinių šeimos teisinių santykių reglamentavimo principų yra santuokos savanoriškumo principas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalyje ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.3 straipsnio 1 dalyje. Šis konstitucinis principas detalizuojamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso trečiosios knygos „Šeimos teisė“ straipsniuose. Visų pirma jis pasireiškia apibrėžiant santuoką kaip įstatymo nustatyta tvarka įformintą savanorišką vyro ir moters susitarimą sukurti šeimos teisinius santykius. Bet kokia prievarta, fizinis ar psichinis smurtas, grasinimai, privertę asmenį sudaryti santuoką, arba kitokie valios trūkumai, dėl kurių santuokos sudarymas nebuvo adekvati tikrųjų asmens ketinimų išraiška, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.40 straipsnį yra pagrindas reikalauti pripažinti santuoką negaliojančia. Galiojantys įstatymai nenumato jokių leidimų ar sutikimų (pvz., tėvų, giminaičių sutikimo) sudaryti santuoką, išskyrus tuos atvejus, kai ją nori sudaryti nepilnametis. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.14 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji norma, nustatanti, kad santuokinis amžius yra 18 metų. To paties straipsnio kitose dalyse numatomos taisyklės išimtys, kai teismas gali nepilnamečio asmens prašymu sumažinti santuokinį amžių, tačiau įstatymas reikalauja, kad teismo posėdyje būtų išklausyti norinčio tuoktis nepilnamečio tėvai, globėjai ar rūpintojai. Kai sprendžiamas klausimas dėl santuokinio amžiaus sumažinimo, išvadą, ar tikslinga santuokinį amžių sumažinti, ar tai atitinka nepilnamečio interesus, turi pateikti valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija.
192. Santuokos savanoriškumo principo įgyvendinimą garantuoja ir draudimas santuoką sudaryti per atstovus. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.132 straipsnio 1 dalis draudžia per atstovus sudaryti sandorius, kurie dėl savo pobūdžio gali būti asmenų sudaromi tiktai asmeniškai. Prie šių sandorių priskiriama ir santuoka, todėl tik patys būsimieji sutuoktiniai gali tiesiogiai pareikšti savo valią sukurti šeiminius santykius.
193. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.8 straipsnio 1 dalis numato, kad negalima versti sudaryti santuoką ir asmens, pažadėjusio sudaryti santuoką ir pakeitusio savo nuomonę. Tačiau susitarimo tuoktis institutas numato atsisakymo tuoktis teisinius padarinius. Asmuo, kuriam duotas pažadas tuoktis ir leista pagrįstai manyti tuos pažadus esant rimtus ir kuris dėl šios priežasties pradeda atitinkamai rengtis sudaryti santuoką, bet vėliau be pakankamo pagrindo atsisakoma santuoką sudaryti, įstatymo nustatytais atvejais turi teisę į turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.
194. Lietuvos nacionalinėje teisėje santuokos savanoriškumo principas apima ne tik asmens teisę laisva valia pasirinkti sutuoktinį ir sudaryti santuoką, bet ir ištuokos laisvę – asmuo turi teisę ne tik laisvai sudaryti santuoką, bet ir įstatymo nustatyta tvarka ją nutraukti. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse numatomi 3 santuokos nutraukimo pagrindai: santuokos nutraukimas bendru sutuoktinių sutarimu, vieno sutuoktinio prašymu ir santuokos nutraukimas dėl sutuoktinio (sutuoktinių) kaltės.
195. Teisės normų, kuriančių rasinę diskriminaciją pasirenkant sutuoktinį, Lietuvos Respublikoje nėra.
196. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.4 straipsnio 1 dalyje, apibrėžiant fizinio asmens civilinio teisnumo turinį, nustatyta, kad fiziniai asmenys vadovaujantis įstatymais gali turėti turtą kaip privačios nuosavybės objektą, taip pat turėti kitokias turtines ir civilinės teisės saugomas asmenines neturtines teises, o 1.15 straipsnyje teigiama, kad užsienio piliečiai Lietuvos Respublikoje turi tokį patį civilinį teisnumą kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiai. Šios taisyklės išimtis gali nustatyti įstatymai, tačiau rasinė diskriminacija naudojantis teise turėti nuosavybę Lietuvoje nėra įteisinta, išskyrus specialius reikalavimus užsieniečiams, susijusius su tam tikros nuosavybės įsigijimu.
197. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.7 straipsnis nustato, kad kiekvienas asmuo nuosavybės teise gali turėti bet kuriuos daiktus, jeigu tie daiktai neišimti iš apyvartos arba nėra ribotai esantys apyvartoje. Išimti iš apyvartos yra tik išimtine valstybės nuosavybe esantys daiktai. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 1 ir 2 dalis Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai. Lietuvos Respublikai priklauso išimtinės teisės į oro erdvę virš jos teritorijos, jos kontinentinį šelfą ir ekonominę zoną Baltijos jūroje. Ribotai esantys apyvartoje daiktai yra tam tikras savybes turintys daiktai, kurių apyvarta ribojama saugumo, sveikatos apsaugos ar kitų visuomenės poreikių.
198. Užsienio subjektams nustatyti tam tikri ribojimai įsigyti žemę, vidaus vandenis ir miško sklypus. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad žemę, vidaus vandenis ir miškus įsigyti nuosavybėn užsienio subjektai gali pagal konstitucinį įstatymą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo (2003 m. kovo 20 d. Nr. IX-1381) 3 straipsnis numato, kad įsigyti nuosavybės teise žemę, vidaus vandenis ir miškus gali būti leidžiama užsienio subjektams, atitinkantiems Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus. Be to, įstatymo 5 straipsnis numato, kad žemę, į kurią pagal įstatymus privalo būti atkurtos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisės, užsienio subjektai gali įsigyti po to, kai įstatymų nustatyta tvarka bus atkurtos ir įregistruotos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisės į ją.
199. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.37 straipsnio 1 dalimi: „Nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti.“. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.39 straipsnio 1 dalį nuosavybės teisė gali būti apribota paties savininko valia, įstatymų arba teismo sprendimo.
200. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.47 straipsnis nustato nuosavybės teisės įgijimo pagrindus. Nuosavybės teisė gali būti įgyjama:
pagal sandorius;
paveldėjimu;
pasisavinant vaisius ir pajamas;
pagaminant naują daiktą;
pasisavinant bešeimininkį daiktą;
pasisavinant laukinius gyvūnus, laukines ir namines bites;
pasisavinant bepriežiūrius ir priklydusius naminius gyvūnus;
pasisavinant radinį, lobį;
atlygintinai paimant netinkamai laikomas kultūros vertybes ir kitus daiktus (turtą) visuomenės poreikiams;
konfiskuojant ar kitu būdu už pažeidimus paimant pagal įstatymą daiktus (turtą);
įgyjamąja senatimi;
kitais įstatymo nustatytais pagrindais.
201. Paveldėjimo teisę reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Šio kodekso 2.4 straipsnio 1 dalyje apibrėžiant fizinio asmens civilinio teisnumo turinį, nustatoma, kad fiziniai asmenys vadovaujantis įstatymais gali paveldėti turtą ir palikti jį testamentu. O 1.15 straipsnyje teigiama, kad užsienio piliečiai Lietuvos Respublikoje turi tokį patį civilinį teisnumą kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiai. Šios taisyklės išimtis gali nustatyti įstatymai. Paveldėjimo teisę reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso penktoji knyga, specialiuose įstatymuose jokių išimčių ar rasinę diskriminaciją numatančių teisės normų nėra.
202. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.5 straipsnį įpėdiniais gali būti:
202.1. paveldint pagal įstatymą – fiziniai asmenys, kurie buvo gyvi palikėjo mirties momentu, palikėjo vaikai, gimę po jo mirties, taip pat Lietuvos valstybė;
202.2. paveldint pagal testamentą – fiziniai asmenys, kurie buvo gyvi palikėjo mirties momentu, taip pat kurie buvo pradėti jam esant gyvam ir gimė po jo mirties; testamente įvardyti dar nepradėti asmenys, jiems gimus;
203. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.5 straipsnio 2 dalimi, įpėdiniais pagal testamentą taip pat gali būti bet kuri valstybė, savivaldybės.
204. Neturi teisės paveldėti nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą asmenys, kurie priešingais teisei tyčiniais veiksmais prieš palikėją, prieš kurį nors iš jo įpėdinių ar prieš testamente išreikštos palikėjo paskutinės valios įgyvendinimą sudarė teisinę padėtį, kad jie tampa įpėdiniais.
205. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.6 straipsniu, nepaveldi pagal įstatymą tėvai po savo vaikų mirties, jeigu teismo sprendimu jų valdžia buvo apribota ir šis sprendimas palikimo atsiradimo momentu nebuvo pasibaigęs ar panaikintas.
206. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 26 straipsnis skelbia, kad minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma. Kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą ir vienas ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo. Niekas negali kito asmens versti nei būti verčiamas pasirinkti ar išpažinti kurią nors religiją arba tikėjimą. Žmogaus laisvė išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą negali būti apribota kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę, taip pat kitas asmens pagrindines teises ir laisves. Tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus.
207. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 43 straipsnis nustato, kad valstybė pripažįsta tradicines Lietuvoje bažnyčias bei religines organizacijas, o kitas bažnyčias ir religines organizacijas – jeigu jos turi atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai. Valstybės pripažinimas reiškia, kad valstybė palaiko religinių bendrijų dvasinį, kultūrinį ir socialinį palikimą, teikia joms finansinę paramą. Iš 180 Lietuvoje registruotų bažnyčių ir religinių organizacijų 10 turi valstybės pripažintų religinių bendruomenių statusą. Visos bažnyčios ir religinės organizacijos yra registruojamos Teisingumo ministerijoje ir turi juridinio asmens statusą. Bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai skelbia savo mokslą, atlieka savo apeigas, turi maldos namus, labdaros įstaigas ir mokyklas dvasininkams rengti. Bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai tvarkosi pagal savus kanonus ir statutus. Bažnyčių bei religinių organizacijų mokslo skelbimas, kita tikybinė veikla, taip pat maldos namai negali būti naudojami tam, kas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams. Lietuvoje nėra valstybinės religijos.
208. Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostata pakartojama Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo (1995 m. spalio 4 d. Nr. I-1057) 2 straipsnyje, kuriame sakoma, kad kiekvienas žmogus Lietuvos Respublikoje turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą, taip pat pakeisti savo pasirinkimą ir vienas ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo; tikintieji turi teisę laisvai jungtis į religines bendruomenes, bendrijas bei kurti religines organizacijas. Įstatymo 3 straipsnyje nurodoma, kad visi asmenys, nepaisant jų išpažįstamos religijos, religinių įsitikinimų ar santykio su religija, įstatymui yra lygūs, tiesiogiai ar netiesiogiai riboti jų teises ir laisves ar taikyti privilegijas draudžiama; valstybinių įstaigų ir organizacijų išduodamuose dokumentuose asmens tikyba nenurodoma.
209. Lietuvos Respublikos tautinių mažumų įstatymas garantuoja asmenims, priklausantiems tautinėms mažumoms, teisę išpažinti bet kurią religiją ar neišpažinti jokios, atlikinėti gimtąja kalba religines apeigas ir nacionalinius ritualus.
210. Devynios Lietuvoje egzistuojančios religinės bendruomenės ir bendrijos pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą laikomos tradicinėmis, sudarančiomis Lietuvos istorinio, dvasinio ir socialinio palikimo dalį:
210.5. Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia; Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – sinodas (evangelikai reformatai);
210.6. Lietuvos žydų religinė bendrija, Vilniaus miesto žydų religinė bendruomenė „Chassidie Chabad Lubavitch“, Kauno žydų religinė bendruomenė (judėjai);
211. Kai kurios religinės bendruomenės – stačiatikiai, sentikiai, judėjai, musulmonai, karaimai, unitai – gali būti laikomos etnokonfesinėmis, t.y. dauguma jų narių priklauso vienai tautinei bendrijai. Be valstybės pripažįstamų tradicinėmis etnokonfesinių bendruomenių, dar veikia Armėnų apaštališkosios bažnyčios bendruomenė, kuri taip pat gali būti laikoma etnokonfesine. Visos kitos registruotos religinės bendruomenės ir bendrijos yra universalios, jų veikloje dalyvauja įvairių tautų tikintieji.
212. Religinės apeigos tradicinėse religinėse bendruomenėse ir bendrijose atliekamos lietuvių, rusų, lenkų, baltarusių, ukrainiečių, latvių, vokiečių, hebrajų, rumunų kalbomis.
213. Tradicinės religinės bendruomenės ir bendrijos per kelis šimtmečius suformavo Lietuvos valstybės istorinį, dvasinį, kultūrinį ir socialinį veidą, todėl valstybė stengiasi palaikyti jų istorinį paveldą ir dvasinę, kultūrinę, socialinę veiklą. Lietuvos tradicinėms religinėms bendruomenėms valstybė teikia finansinę paramą. Kasmet Lietuvos Respublikos atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme skiriama tam tikra suma tradicinių Lietuvos religinių bendruomenių ir bendrijų maldos namams atstatyti ir kitoms reikmėms.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės suteikta parama tradicinių Lietuvoje religinių bendrijų vadovybėms ir bažnyčioms (tūkst. litų)
|
|
2000 metais |
2001 metais |
2002 metais |
2003 metais |
| Lietuvos Vyskupų Konferencijai |
2217,4 |
2337,8 |
2573 |
2609,7 |
| Stačiatikių bažnyčiai Lietuvoje (centras ir vadovybė – Šv. Dvasios vienuolynas Vilniuje) |
134,1 |
140,9 |
154,2 |
144 |
| Lietuvos sentikių cerkvės aukščiausiajai tarybai |
44,4 |
46,4 |
50,1 |
35,6 |
| Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios konsistorijai |
30,7 |
31,8 |
34 |
28,6 |
| Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijai |
17,6 |
18 |
18,8 |
13 |
| Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – sinodui |
|
|
|
3,7 |
| Lietuvos musulmonų sunitų dvasiniam centrui – Muftiatui |
13,5 |
13,6 |
14 |
12,7 |
| Lietuvos žydų religinei bendrijai |
13,5 |
13,6 |
14 |
11,2 |
| Lietuvos graikų apeigų katalikų bažnyčiai (centras ir vadovybė – Šv.Juozapato bazilijonų ordino Vilniaus vienuolynas) |
10,6 |
10,7 |
10,7 |
10,3 |
| Lietuvos karaimų religinei bendruomenei |
10,2 |
10,2 |
10,2 |
10,2 |
| Iš viso |
2492 |
2623 |
2879 |
2879 |
Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos duomenys
214. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 40 straipsniu, valstybės ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigos yra pasaulietinės. Jose tėvų pageidavimu mokoma tikybos.
215. Kaip nustato Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 31 straipsnis, tikyba yra pasirenkama dorinio ugdymo dalis. Dorinis ugdymas yra pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo dalis. Tėvų (globėjų, rūpintojų) pageidavimu tikybos dalykas gali būti įtrauktas į jų vaikų ikimokyklinį ugdymą. Gali taip pat būti vykdomas religinis neformalusis švietimas ir savišvieta. Mokinys arba jo tėvai (globėjai, rūpintojai) turi teisę rinktis vieną iš privalomojo dorinio ugdymo dalykų: tradicinės religinės bendruomenės ar bendrijos tikybą arba etiką. Jaunesniam negu 14 metų mokiniui tradicinės religinės bendruomenės arba bendrijos tikybos arba etikos dalyką parenka tėvai (globėjai, rūpintojai), valstybės globojamam mokiniui jo šeimoje ar giminėje išpažįstamos tradicinės religinės bendruomenės ar bendrijos tikybą arba etiką parenka mokykla. Mokykla, negalinti užtikrinti mokinių ar jų tėvų (globėjų, rūpintojų) pageidaujamos tradicinės religinės bendruomenės ar bendrijos tikybos mokymo, įskaito mokiniui tikybos mokymą sekmadieninėje mokykloje ar kitoje tikybos mokymo grupėje. Įstatymas taip pat detaliai nustato tikybos mokytojo kvalifikacijos reikalavimus.
216. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje nustatyta, kad žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jeigu tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 44 straipsnis nustato, kad valstybė, politinės partijos ir visuomeninės organizacijos, kitos institucijos ar asmenys negali monopolizuoti masinės informacijos priemonių. Masinės informacijos cenzūra draudžiama.
217. Viešosios informacijos gavimo, parengimo, skelbimo ir platinimo tvarką, viešosios informacijos rengėjų, platintojų, jų savininkų ir žurnalistų teises ir atsakomybę nustato Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas, kurio 4 straipsnis kiekvienam asmeniui suteikia teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus. Ši teisė taip pat apima laisvę laikytis savo nuomonės, įstatymų nustatytomis sąlygomis ir tvarka rinkti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas.
218. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi: „Lietuvos Respublikoje laiduojamas laisvas televizijos programų, kurios transliuojamos laikantis Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nustatytų reikalavimų, priėmimas ir retransliavimas iš valstybių, Europos Sąjungos narių ir kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos šalių.“. Tai suteikia galimybę lenkams, rusams, baltarusiams, ukrainiečiams ir kitiems asmenims žiūrėti įvairias užsienio televizijos stočių programas.
219. Garantuojama visuomenės informavimo laisvė – žmogus turi teisę nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, tačiau ši teisė negali varžyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jeigu tai būtina žmogaus teisėms, sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei apsaugoti ar konstitucinei santvarkai ginti. Valstybės pareigūnai už trukdymą skleisti žinias visuomenės informavimo priemonėmis ir neteisėtą atsisakymą suteikti informaciją viešosios informacijos rengėjams ir žurnalistams atsako pagal įstatymus. Visuomenės informavimo laisvė negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymais, kurie nustato valstybinę paslaptį ir jos apsaugą, tarnybinę paslaptį ir jos apsaugą, komercinę paslaptį ir jos apsaugą, asmens sveikatos (medicininę) paslaptį ir jos apsaugą, asmens teisių, jo privataus gyvenimo apsaugą.
220. Pagal Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 34 straipsnį radijo ir televizijos laidos, transliuojamos ne lietuvių kalba, turi būti verčiamos į lietuvių kalbą arba rodomos su lietuviškais subtitrais, išskyrus mokomąsias, progines, specialiąsias ir retransliuojamas užsienio valstybių radijo ir televizijos programas ar laidas, taip pat transliuotojo sukurtas laidas, skirtas Lietuvos tautinėms mažumoms.
221. Lietuvoje gyvenančioms tautinėms mažumoms teisę į žodžio laisvę ir informaciją gimtąja kalba garantuoja ir Lietuvos Respublikos tautinių mažumų įstatymo 2 straipsnis.
222. Transliavimo ir retransliavimo veikla, išskyrus Lietuvos nacionalinį radiją ir televiziją (LRT), yra licencijuojama. Licencijas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsniu, konkurso būdu išduoda Lietuvos radijo ir televizijos komisija. Pirmenybė teikiama transliuotojams, kurie įsipareigoja rengti originalios kūrybos kultūrines, informacines ir šviečiamąsias laidas, užtikrinti teisingą ir nešališką informacijos pateikimą, gerbti asmens orumą ir teisę į privatų gyvenimą, saugoti nepilnamečius nuo galimo neigiamo viešosios informacijos poveikio jų fiziniam, protiniam ir doroviniam vystymuisi, taip pat transliuotojams, kurių programų priėmimo zonoje dar netransliuoja kitos stotys. Lietuvos radijo ir televizijos komisija, atsižvelgdama į tautinių mažumų, gyvenančių transliuojamų programų aprėpties zonoje, poreikius, gali licencijos sąlygose nustatyti, kokią transliuojamų ir (ar) retransliuojamų programų ar laidų dalį turi sudaryti programos ar laidos tautinių mažumų kalbomis.
223. Lietuvoje yra dviejų tipų transliuotojai – viešasis (Nacionalinis radijas ir televizija) ir privatus (privačios radijo ir televizijos stotys). Viešasis transliuotojas turi valdymo instituciją – Radijo ir televizijos tarybą, kuri atstovauja visuomenės interesams, rūpinasi, kad viešasis transliuotojas vykdytų savo funkciją atsižvelgdamas į visuomenės, taip pat tautinių mažumų poreikius. Atsižvelgiant į tautinių mažumų interesus, Lietuvos nacionalinėje televizijoje ir radijuje yra laidų, skirtų tautinėms mažumoms.
224. Žodžio ir pažiūrų laisvė, laisvė gauti ir perduoti informaciją neatsiejama nuo galimybės kurti savo visuomenės informavimo (spaudą, elektronines ir kitas) priemones. Lietuvoje tautinėms bendrijoms sudarytos sąlygos naudotis žiniasklaidos priemonėmis gimtąja kalba.
225. Rusų kalba leidžiami šie periodiniai leidiniai: „Klaipėda“ (dienraštis), „Ekspress nedelia“ (savaitraštis), „Litovskij Kurier“ (savaitraštis), „Obzor“ (savaitraštis), „Sugardas“ (savaitraštis), „Soglos staroverov“ (nereguliariai), „V každyj dom“ (savaitraštis), „Živonosnyj istočnik“ (mėnraštis), „More“ („Jūra“) (žurnalas leidžiamas rusų, lietuvių ir anglų kalbomis kartą per ketvirtį), „Vilnius“ (mėnraštis), „Peremena“ (mėnraštis, leidžiamas rusų ir lietuvių kalbomis).
226. Be to, Lietuvoje leidžiami iš lietuvių kalbos į rusų kalbą išversti šie laikraščiai: „Respublika“ (dienraštis) ir „Golos Litvy“ (savaitraštis).
227. Taip pat leidžiami verstiniai į rusų kalbą reklaminiai leidiniai: „Reklama“ (savaitraštis), „Novaja reklama“ (2 kartus per savaitę). Lietuvos leidyklose leidžiamos rusų autorių knygos (poezija, publicistika, atsiminimai ir kita literatūra) rusų kalba. Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis spausdinami vadovėliai mokykloms rusų dėstomąja kalba.
228. Lenkų tautinė mažuma turi šiuos leidinius: „Kurier Wilenski“ (dienraštis), „Nasza Gazeta“ (savaitraštis, tik internetinė versija), „Tygodnik Wilenschyzny“ (savaitraštis), „Spotkania“ (leidžiamas 2 kartus per mėnesį), „Magazyn Wilenski“ (mėnraštis), „Znad Wilii“ (leidžiamas kartą per 3 mėnesius), „W kregu kultury“ (leidžiamas nereguliariai).
229. Lietuvoje, leidykloje „Magazyn Wilenski“, leidžiamos lenkų autorių knygos (poezija, publicistika, atsiminimai ir kita). Lenkų mokslininkų draugija išleidžia savo tyrimų medžiagą. Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis spausdinami vadovėliai mokykloms lenkų dėstomąja kalba.
230. Baltarusių kalba leidžiami leidiniai: „Run’“ (mėnraštis), „Naša staronka“ (mėnraštis), „Arche“ (mėnraštis), „Belaruski gistaryčny ogliad“ (kartą per ketvirtį), „Fragmenty „(kartą per ketvirtį).
231. Vokiečių bendruomenė turi šiuos leidinius: „Baltiche Rundschau“ („Baltijskoje obozrenije“, mėnraštis leidžiamas vokiečių ir rusų kalbomis), „Deutsche Nachrichten in Litauen“ („Vokiečių žinios Lietuvoje“, mėnraštis leidžiamas vokiečių ir lietuvių kalbomis), „Miteinander“ (4 kartus per metus), „Gyvenimas“ (leidžiamas nereguliariai).
232. Žydų bendruomenė nuo 1989 metų leidžia mėnraštį „Lietuvos Jeruzalė“ jidiš, lietuvių, anglų ir rusų kalbomis, kuriame atsispindi Lietuvos žydų bendruomenės gyvenimas.
235. Pagal Lietuvos Respublikos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo (1996 m. spalio 8 d. Nr. I-1571) 4 straipsnį nacionalinis transliuotojas turi užtikrinti, kad laidos būtų orientuotos įvairiems visuomenės sluoksniams, įvairaus amžiaus, įvairių tautybių ir įvairių įsitikinimų žmonėms. Lietuvos radijuje yra atskiras struktūrinis padalinys – Tautinių bendrijų redakcija, kuri rengia laidas tautinėms mažumoms ir visuomenei svarbiausiais su tautinėmis mažumomis susijusiais klausimais. Lietuvos radijo I programoje kasdien transliuojama informacinė laida rusų kalba (trukmė – 30 minučių). Lietuvos radijo II programoje transliuojama pusantros valandos trukmės laida „Vaivorykštė“, skirta visų Lietuvoje gyvenančių tautybių kultūrai, kalbai ir švietimui puoselėti, jų bendrijų gyvenimo problemoms nagrinėti. Joje kasdien transliuojama 30 minučių trukmės laida lenkų kalba ir 10 minučių trukmės – baltarusių kalba. Kas antrą savaitę „Vaivorykštėje“ vyksta specialios laidos žydams ir ukrainiečiams. „Vaivorykštės“ laidoje pokalbiai vyksta lietuvių, rusų, lenkų, baltarusių, jidiš, ukrainiečių ir kitomis kalbomis. Visas šias laidas rengia žurnalistai, patys priklausantys tautinėms mažumoms. Klaipėdos regiono radijuje kartą per mėnesį transliuojama 30 minučių trukmės radijo laida latviams.
236. Lietuvoje veikia privačios radijo stotys, transliuojančios programas šiomis tautinių mažumų kalbomis: rusų – „Russkoje radijo“ (transliuoja laidas visą parą); lenkų – „Znad Wilii“ (transliuoja laidas visą parą) ir „Baltijos bangų“ radijo stotis, daug laidų transliuojanti baltarusių kalba. Laidas rusų kalba transliuoja ir vietinės radijo stotys Visagine ir Klaipėdoje.
237. Nacionalinė televizija irgi transliuoja laidas tautinėms mažumoms. Kasdien transliuojama 10 minučių trukmės informacinė laida „Večernij vestnik“ rusų kalba. Kartą per savaitę transliuojama 15 minučių trukmės laida rusų kalba „Russkaja ulica,“ lenkų kalba – „Album Wilenski“, ukrainiečių kalba – „Trembita“, baltarusių kalba – „Vilenskij šytok“, 2 kartus per mėnesį – laida žydams „Menora“, kartą per mėnesį negausioms tautinėms mažumoms – laida „Labas“ ir laida stačiatikiams „Krikščionio žodis“.
238. Kai kurios nevalstybinės televizijos stotys, transliuojančios programas vietovėse, kuriose kompaktiškai gyvena tautinės mažumos, rengia laidas šių mažumų kalbomis: regioninėje Vilniaus televizijoje yra laida rusams „Nedelia“. Kitos stotys (11-asis kanalas, „Sugardas“) rengia informacines laidas rusų kalba. Minėtos privačios televizijos stotys taip pat retransliuoja Rusijos televizijų programas. Privati Baltijos televizija retransliuoja Lenkijos „TV Polonija“ programą. Lietuvoje veikiantys kabelinės televizijos operatoriai retransliuoja Rusijos, Baltarusijos, Lenkijos, Ukrainos ir kitų valstybių televizijos kanalų programas.
239. Valstybė remia viešosios informacijos rengėjų kultūrinę ir šviečiamąją veiklą. Valstybės finansinė parama viešosios informacijos rengėjams pagal Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 28 straipsnį teikiama per viešąją įstaigą Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą. Fondas remia šiuos tautinių mažumų projektus:
„Lietuvos rusų istorijos, kultūros, religijos paveldas ir sklaida šalies radijo laidose“ (radijo projektas, remiamas nuo 1999 metų);
240. Informacijos rengėjų kultūrinė, šviečiamoji veikla remiama konkurso būdu pagal fondui pateiktas programas. Finansinė parama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto knygų leidybai, taip pat garso ir vaizdo laikmenomis platinamos produkcijos leidybai, kino filmų gamybai skiriama per Kultūros ministeriją ir Švietimo ir mokslo ministeriją.
241. Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka tautinėms mažumoms suteikta teisė steigti visuomenines ir kultūrines organizacijas, vienytis į politines partijas ir politines organizacijas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 35 straipsnis garantuoja Lietuvos piliečiams teisę laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, jeigu šių tikslai ir veikla nėra priešingi Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams. Pagrindiniame šalies įstatyme taip pat įtvirtinta nuostata, kad niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai.
242. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 45 straipsnyje nustatyta, kad piliečių tautinės bendrijos savo tautinės kultūros reikalus, švietimą, labdarą, savitarpio pagalbą tvarko savarankiškai, o valstybė tautinėms bendrijoms teikia paramą.
243. Lietuvos Respublikos visuomeninių organizacijų įstatymo (1995 m. vasario 2 d. Nr. VIII-784, nebegalioja nuo 2004 m. vasario 14 d.) 2 straipsnis nustatė, kad visuomeninė organizacija – tai Lietuvos Respublikos piliečių savanoriškas susivienijimas, sudarytas bendriems narių poreikiams ir tikslams, kurie nėra priešingi Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams, tenkinti bei įgyvendinti. Lietuvos Respublikos visuomeninių organizacijų įstatyme įtvirtinta nuostata, kad visuomeninių organizacijų nariais gali būti ne tik Lietuvos Respublikos piliečiai, bet ir užsieniečiai, nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje, kuriems yra sukakę 18 metų.
244. Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo (1996 m. kovo 14 d. Nr. I-1231, nebegalioja nuo 2004 m. vasario 14 d.) 2 straipsnis taip pat garantuoja teisę juridiniams ir fiziniams asmenims savanoriškai susivienyti vykdant asociacijos narių nustatytus ūkinius, ekonominius, socialinius, kultūros, švietimo, mokslo tyrimo uždavinius bei funkcijas. 2004 m. vasario 14 d. įsigaliojo naujas Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymas (2004 m. sausio 22 d. Nr. IX-1969), kuris pakeitė Lietuvos Respublikos visuomeninių organizacijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymą.
245. Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymo (1993 m. birželio 4 d. Nr. I-172) nustatyta tvarka tautinių mažumų atstovams suteikta teisė steigti paramos ir labdaros fondus mokslo, kultūros, švietimo, meno, religijos, sporto, sveikatos apsaugos, socialinės globos ir rūpybos ir kitoms sritims.
246. 2003 metais 22 tautybių asmenys buvo įsteigę 285 įvairias nevyriausybines organizacijas.
Tautinių bendrijų nevyriausybinės organizacijos Lietuvoje
| Tautybė |
Organizacijų skaičius |
| Armėnai |
7 |
| Azerbaidžaniečiai |
1 |
| Baltarusiai |
23 |
| Bulgarai |
1 |
| Estai |
1 |
| Graikai |
9 |
| Gruzinai |
1 |
| Karaimai |
1 |
| Korėjiečiai |
1 |
| Latviai |
7 |
| Lenkai |
55 |
| Prancūzai |
1 |
| Romai |
15 |
| Rumunai |
1 |
| Rusai |
68 |
| Ukrainiečiai |
20 |
| Uzbekai |
3 |
| Tadžikai |
1 |
| Totoriai |
12 |
| Vengrai |
1 |
| Vokiečiai |
31 |
| Žydai |
24 |
Tautinių mažumų ir išeivijos departamento duomenys
247. Lietuvos Respublika visiems savo piliečiams, neatsižvelgdama į jų tautybę, garantuoja lygias politines teises ir laisves. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių organizacijų įstatymu (1990 m. rugsėjo 25 d. Nr. I-606), visi Lietuvos Respublikos piliečiai turi teisę jungtis į politines partijas ir politines organizacijas ir dalyvauti jų veikloje. Politinių partijų ir politinių organizacijų nariu gali būti tik Lietuvos Respublikos pilietis. Įstatymas nustato, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti steigiamos ir veikti kitų valstybių politinės partijos, jų padaliniai ir organizacijos. Lietuvoje veikia 5 tautinių mažumų politinės partijos: Lietuvos lenkų rinkimų akcija (įkurta 1994 metais), Lietuvos rusų sąjunga (įkurta 1995 metais), Lietuvos piliečių aljansas (įkurtas 1996 metais), Lietuvos lenkų liaudies partija (įkurta 2002 metais) ir Lietuvos rusų aljansas (įkurta 2002 metais).Visos minėtos politinės partijos, išskyrus Lietuvos piliečių aljansą, turi atstovus savivaldybių tarybose, o Lietuvos lenkų rinkimų akcija ir Lietuvos rusų sąjunga ir šalies parlamente – Lietuvos Respublikos Seime.
248. Lietuvos Respublikos visuomeninių organizacijų įstatymas draudžia steigtis ir veikti visuomeninėms organizacijoms, kurių tikslas – kurstyti rasinę, religinę, socialinę nesantaiką, varžyti žmogaus teises ir laisves.
249. Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių organizacijų įstatymas taip pat draudžia steigtis ir veikti politinėms partijoms ir politinėms organizacijoms, kurių programiniuose dokumentuose propaguojama ar veikloje praktikuojama rasinė, religinė, socialinė klasinė nelygybė ir neapykanta, žmogaus teisių ir laisvių pažeidimai.
250. Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas 2000 metais Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų išvakarėse surengė konferenciją „Tautinių mažumų politinis dalyvavimas“. Joje, dalyvaujant tautinių mažumų partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų atstovams, mokslininkams, politologams, Lietuvos Respublikos Seimo nariams, svarstyta, kaip tautinės mažumos dalyvauja visuomeniniame politiniame šalies gyvenime, kaip naudojasi savo galimybėmis. Susitikime nagrinėtos ir rinkimų sistemos įvairiose Europos valstybėse, pristatyti sociologų tyrimai, ką dauguma ir mažuma galvoja apie politinį dalyvavimą, kokie vyrauja politiniai pasirinkimai, išklausyta politologų ir analitikų nuomonė apie tautinių mažumų dalyvavimą rinkimuose. Be to, aptartos visų politinių partijų programos, jų nuostatos tautinių mažumų politikos formavimo klausimais. Pažymėtina, kad 2000 metais į Lietuvos Respublikos Seimą išrinkta daugiausia tautinių mažumų atstovų per visą atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos laiką.
251. Papildant įžanginiame pranešime pateiktą informaciją pagal šį straipsnį apie Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas, informuojame, kad nuo 2003 metų galiojančio naujojo Lietuvos Respublikos darbo kodekso 2 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad kodekso reglamentuojamiems darbo santykiams taikomas darbo teisės subjektų lygybės principas, nepaisant jų lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, pilietybės ir socialinės padėties, tikėjimo, santuokinės ar šeiminės padėties, amžiaus, įsitikinimų ar pažiūrų, priklausomybės politinėms partijoms ir visuomeninėms organizacijoms, aplinkybių, nesusijusių su darbuotojų dalykinėmis savybėmis.
252. Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo paskirtis – užtikrinti, kad būtų įgyvendintos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos žmonių lygios teisės, uždrausti bet kokią tiesioginę ar netiesioginę diskriminaciją dėl asmens amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų. Šio projekto 5 straipsnyje nustatoma darbdavio pareiga įgyvendinti lygias teises darbe, 7 straipsnyje apibrėžiami lygias teises pažeidžiantys darbdavio veiksmai.
Užsieniečių teisė į darbą
253. Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, laikino ir nuolatinio gyvenimo, darbo, teisinės atsakomybės, kitus teisinės padėties klausimus. Šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsieniečiai Lietuvos Respublikoje yra lygūs pagal įstatymus, neatsižvelgiant į jų rasę, lytį, odos spalvą, kalbą, religiją, politinius ar kitokius įsitikinimus, nacionalinę ir socialinę kilmę, priklausymą tautinei mažumai, nuosavybę, gimimo vietą ar kokią nors kitokią padėtį.
254. Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2000 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 62 patvirtinta Užsieniečių įsidarbinimo Lietuvos Respublikoje pagal darbo sutartį tvarka. Užsienietis, kuris nori įsidarbinti Lietuvoje pagal darbo sutartį, privalo įsigyti leidimą dirbti. Leidimą dirbti užsieniečiui išduoda Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Leidimas dirbti išduodamas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą kasmetinę užsieniečių įsidarbinimo kvotą ir vidaus darbo rinkos poreikius. Leidimas dirbti užsieniečiui išduodamas ne ilgiau kaip 2 metams, nurodant darbą (pareigas) ir įmonę (įstaigą), kurioje užsienietis dirbs. Europos Sąjungos valstybės narės piliečiams ir jų šeimos nariams, kurie ketina dirbti Lietuvoje pagal darbo sutartį, nereikia įsigyti leidimo dirbti.
255. 2001 metais nustatyta užsieniečių įsidarbinimo kvota – 1,3 tūkst. asmenų, 2002 metais – 1 tūkst. asmenų, 2003 metais – 800 asmenų. Lietuvos darbo birža 2002 metais gavo 499 prašymus įdarbinti užsieniečius ir išdavė 477 leidimus dirbti. Leidimai dirbti išduoti 387 vyrams ir 90 moterų. Lietuvos darbo birža 2003 metais gavo 650 užsieniečių prašymų laikinai įdarbinti juos Lietuvoje ir išdavė 609 leidimus dirbti. Leidimai dirbti išduoti 530 vyrų ir 79 moterims.
256. 2003 metais gauta 650 užsieniečių prašymų įdarbinti juos šiose įmonėse:
| Uždarosiose akcinėse bendrovėse |
– |
404; |
| Viešosiose įstaigose |
– |
20; |
| Individualiose įmonėse |
– |
20; |
| Švietimo įstaigose |
– |
15; |
| Atstovybėse |
– |
6; |
| Biudžetinėse įstaigose |
– |
3; |
| Ūkiuose |
– |
3; |
| Visuomeninėse organizacijose |
– |
2; |
| Sveikatos apsaugos įstaigoje |
– |
1; |
| Kultūros įstaigoje |
– |
1; |
| Tikrojoje ūkinėje bendrijoje |
– |
1. |
Leidimų dirbti užsieniečiams išdavimas
Lietuvos darbo biržos duomenys
Užsieniečių įdarbinimas Lietuvos Respublikoje
Lietuvos darbo biržos duomenys
Laikinai Lietuvoje dirbančių užsieniečių pasiskirstymas pagal valstybes 2003 metais
Lietuvos darbo biržos duomenys
Užsieniečių pasiskirstymas pagal profesijas 2003 metais
Lietuvos darbo biržos duomenys
Gyventojų skaičius ir darbo jėga
257. Atlikto 2001 metais gyventojų ir būstų visuotinio surašymo duomenys parodė, kad 1989–2001 metais Lietuvoje gyventojų sumažėjo 5 procentais. Tai lėmė gyventojų emigracija ir neigiamas natūralusis gyventojų prieaugis. Darbingo amžiaus (15–64 metų) gyventojų sumažėjo nuo 2,5 iki 2,1 milijono.
258. Pagal Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymą (1990 m. gruodžio 13 d. Nr. I-864), kuriuo vadovaujasi Lietuvos darbo birža, bedarbiais laikomi nedirbantys darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymo įstaigose, neturintys pakankamai pragyvenimo lėšų, užsiregistravę gyvenamosios vietos teritorinėje darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir pasirengę priimti pasiūlymą įsidarbinti arba mokytis profesijos. Neturinčiais pakankamų pragyvenimo lėšų laikomi asmenys, kurie neturi draudžiamųjų pajamų ir nėra įregistravę įmonės ar ūkininko ūkio.
259. Lietuvos darbo rinkoje 2002 metais įvyko reikšmingas persilaužimas. Iki tol didėjęs nedarbas (2001 metais siekė 17,4 procento) sumažėjo iki 13,8 procento, nors, palyginti su Europos Sąjungos valstybių narių vidurkiu, jis dar labai didelis. Mažėjant bedarbių ir didėjant gyventojų užimtumui, didėja darbo jėgos aktyvumas. Mažėja bendras nedarbo lygis, tačiau, gyventojų užimtumo tyrimų duomenimis, vyrų nedarbo lygis dar didelis – nuo 19,9 procento 2001 metais sumažėjo iki 14,6 procento 2002 metais. Moterų nedarbo lygis per tą patį laikotarpį sumažėjo nuo 14,7 procento iki 12,9 procento. Praėjusiais metais darbo rinkai ir toliau buvo būdingi teigiami pokyčiai. Pastaruosius 2 metus bedarbių sumažėjo beveik 65 tūkstančiais. 2003 metų pabaigoje nedarbo lygis buvo 9,8 procento. Pavyko sušvelninti ir teritorinio nedarbo skirtumus. Jeigu 2002 metais kas trečias darbo biržoje registruotas bedarbis buvo ilgalaikis, tai 2003 metais – kas ketvirtas.
Lietuvos darbo biržoje registruotas nedarbo lygis (mėnesio pabaigoje, procentais)
Lietuvos darbo biržos duomenys
260. Nedarbo lygis 2004 m. sausio 1 d. sudarė 9,8 procento. Vidutinis 2003 metų nedarbo lygis sudarė 10,3 procento ir buvo 1 procentiniu punktu mažesnis negu 2002 metais tuo pat metu. Vidutinis metinis jaunimo nedarbas – 13,4 procento. 2004 m. sausio 1 d. Lietuvos teritorinėse darbo biržose įregistruota 159 tūkstančiai bedarbių. Palyginti su 2002 metais, bedarbių sumažėjo 1,7 tūkstančio. 2003 metais labai mažėjo ilgalaikių bedarbių. 2004 m. sausio 1 d. jų buvo 40,8 tūkstančio. 2002 metais kas trečias darbo biržoje registruotas bedarbis buvo ilgalaikis, 2003 metų pabaigoje jų sumažėjo iki 26 procentų (visų bedarbių). Vidutinis metinis ilgalaikių bedarbių skaičius sumažėjo nuo 62,9 tūkstančio 2002 metais iki 44,6 tūkstančio 2003 metais.
261. Kaip ir kitose valstybėse jaunimo nedarbas didesnis už bendrąjį. Gyventojų užimtumo tyrimų duomenimis, 2002 metais labai sumažėjo jaunimo nedarbo lygis. Prieš metus 15–24 metų gyventojų nedarbo lygis siekė 31 procentą, o nuo 2002 metų II ketvirčio sumažėjo iki 23 procentų. Jaunų vyrų nedarbo lygis buvo 23,1 procento, moterų – 22,9 procento.
262. Daug ilgalaikių bedarbių. Gyventojų užimtumo tyrimų duomenimis, 1998–2000 metais jie sudarė beveik pusę visų bedarbių. Nors ilgalaikių bedarbių 2002 metais, palyginti su 2001 metais, sumažėjo 44 tūkstančiais, vis dėlto užimtumo tyrimų duomenimis, 2002 metais jų buvo 55 procentai (daugiau vyrų – 54 procentai, negu moterų – 46 procentai). Daugiausia ilgalaikių bedarbių tarp asmenų, vyresnių nei 50 metų. Tai, viena vertus, susiję su vyresnio amžiaus gyventojų nenoru ir nesugebėjimu keistis, antra vertus – darbdavių noru priimti į darbą jaunesnius asmenis.
Nedarbo lygis pagal amžiaus grupes ir lytį (procentais)
|
|
20001 metais |
2001 metais |
2002 metais |
| Iš viso |
16,4 |
17,4 |
13,8 |
| 15–19 |
44,9 |
46,5 |
38,4 |
| 20–24 |
27 |
28,6 |
20,9 |
| 25–29 |
14,8 |
16,8 |
13,5 |
| 30–34 |
19,2 |
15,8 |
11,9 |
| 35–39 |
14,7 |
16,4 |
13,3 |
| 40–44 |
13,4 |
16,8 |
12,8 |
| 45–49 |
15,3 |
16,7 |
12,9 |
| 50–54 |
16,1 |
16,8 |
15,4 |
| 55–59 |
13,1 |
14,8 |
12,6 |
| 60–64 |
5,8 |
9,1 |
8,5 |
| 65–69 |
2,5 |
1,7 |
0,3 |
| 70+ |
4,1 |
– |
– |
| Vyrai |
18,8 |
19,9 |
14,6 |
| 15–19 |
50,6 |
48,5 |
41,8 |
| 20–24 |
27,1 |
33,8 |
20,2 |
| 25–29 |
18,2 |
19,1 |
14,9 |
| 30–34 |
22 |
16,8 |
12,6 |
| 35–39 |
17,6 |
18,4 |
12,9 |
| 40–44 |
14,3 |
19,6 |
14,1 |
| 45–49 |
15,6 |
18,5 |
12,5 |
| 50–54 |
18,2 |
18 |
16,5 |
| 55–59 |
16,4 |
18,5 |
14,4 |
| 60–64 |
7 |
12,8 |
13,4 |
| 65–69 |
3,7 |
3 |
– |
| 70+ |
7,7 |
– |
– |
| Moterys |
13,9 |
14,7 |
12,9 |
| 15–19 |
30,8 |
42,6 |
32,2 |
| 20–24 |
27 |
21,7 |
21,9 |
| 25–29 |
11,2 |
14,2 |
11,9 |
| 30–34 |
16,3 |
14,7 |
11,1 |
| 35–39 |
11,9 |
14,4 |
13,6 |
| 40–44 |
12,7 |
14,3 |
11,5 |
| 45–49 |
15 |
15,1 |
13,3 |
| 50–54 |
14,5 |
15,9 |
14,5 |
| 55–59 |
9,4 |
10,4 |
10,8 |
| 60–64 |
4 |
1,7 |
0,4 |
| 65–69 |
1,5 |
0,7 |
0,6 |
| 70+ |
– |
– |
– |
Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenys
2000 metų duomenys nelyginami su 2001 ir 2002 metų duomenimis.
263. Darbo biržoje registruotų laisvų darbo vietų keletą kartų buvo mažiau nei ieškančiųjų darbo. Per 2000 metus įregistruota 107,5 tūkstančio laisvų darbo vietų, iš jų 74,4 tūkstančio naujų laisvų darbo vietų, t.y. 8,4 tūkstančio daugiau nei 1999 metais. 2000 metais per darbo biržas įdarbinta daugiau kaip 100 tūkstančių gyventojų. 2001 metais padidėjo darbo jėgos paklausa, tai leido įdarbinti 134 tūkstančius asmenų. 2003 metais įdarbinta 130,6 tūkstančio asmenų, iš jų nuolatiniam darbui – 98,4 tūkstančio. Nuolatiniam darbui įdarbinta 5,6 tūkstančio asmenų daugiau negu 2002 metais. 2003 metais įregistruota 133,1 tūkstančio laisvų darbo vietų, iš jų per 99 tūkstančius nuolatinio darbo vietų. Vidutiniškai kas mėnesį teritorinės darbo biržos registruodavo po 8,3 tūkstančio laisvų darbo vietų nuolatiniam darbui ir 2,7 tūkstančio terminuotam darbui. 2003 metais pavyko sušvelninti teritorinius nedarbo skirtumus. 2003 metų pradžioje buvo 7 savivaldybės, kuriose nedarbo lygis viršijo 20 procentų. Metų pabaigoje tokių teritorijų buvo tik 2. Per metus registruotas nedarbas sumažėjo visose savivaldybėse, 7 iš jų daugiau kaip 5 procentiniais punktais. Be to, šiais metais 14,2 tūkstančio bedarbių pradėjo veiklą pagal verslo liudijimus. Į finansuojamas iš Užimtumo fondo aktyvios darbo rinkos politikos priemones siųsta per 146 tūkstančius ieškančių darbo asmenų, t.y. 19,2 tūkstančio daugiau negu pernai per tą patį laikotarpį.
Gyventojų užimtumas pagal tautybę 2002 metais
264. Tautybių grupės skiriasi nedarbo ir užimtumo rodikliais. Palyginti su bendruoju nedarbo lygiu 2002 metais (13,8 procento), lietuvių nedarbas siekė 12,8 procento, rusų – 20,3 procento, lenkų – 17,8 procento. Lietuvių užimtumas (15–64 metų amžiaus grupėje) didžiausias ir siekia 60,5 procento, rusų – 54,3 procento, lenkų – 55,5 procento. Šiuos skirtumus iš dalies lemia nelietuvių susitelkimas socialiniu ir ekonominiu požiūriu mažiau išsivysčiusiose teritorijose. Be to, palyginti su lietuviais, bedarbiai tautinių mažumų atstovai paprastai pasižymi žemesniu bendrojo ir profesinio išsilavinimo lygiu. 2002 metais 83,4 procento visos darbo jėgos sudarė lietuviai, rusai ir lenkai atitinkamai – 6,9 procento ir 7,8 procento, o likusios tautybės – tik 2,5 procento.
Gyventojų užimtumas ir nedarbas pagal tautybę ir lytį
|
|
Darbo jėga (tūkstančiais) |
Darbo jėgos aktyvumo lygis |
Užimtumo lygis 15–64 metų amžiaus grupėje (tūkstančiais) |
Nedarbo lygis (procentais) |
| Iš viso |
1630,3 |
69,3 |
59,6 |
13,8 |
| Moterys |
801,4 |
65,7 |
57,1 |
12,9 |
| Vyrai |
829 |
73,2 |
62,3 |
14,6 |
| Lietuviai |
1360,6 |
69,5 |
60,5 |
12,8 |
| Moterys |
667 |
66,2 |
58,4 |
11,6 |
| Vyrai |
693,6 |
73 |
62,7 |
13,9 |
| Rusai |
113,1 |
68,2 |
54,3 |
20,3 |
| Moterys |
54,7 |
63,5 |
50,8 |
19,9 |
| Vyrai |
58,4 |
73,5 |
58,2 |
20,6 |
| Lenkai |
115,5 |
67,6 |
55,5 |
17,8 |
| Moterys |
59,3 |
62,4 |
49,9 |
19,9 |
| Vyrai |
56,2 |
74,2 |
62,5 |
15,5 |
| Kitos tautybės |
41,2 |
70,1 |
57,6 |
17,4 |
| Moterys |
20,4 |
67,4 |
56,5 |
15,8 |
| Vyrai |
20,8 |
72,9 |
58,7 |
19,1 |
Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenys
Nedarbo statistika
Nedarbo lygis 2004 m. sausio 1 d.
Lietuvos darbo biržos duomenys
Lietuvos darbo biržos duomenys
Priemonės užimtumui didinti
265. Vienas svarbiausių Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001–2004 metų veiklos programos tikslų – spręsti užimtumo didinimo ir skurdo mažinimo problemas ir skirti pirmenybę investicijoms į žmogų, spartinti informacinės ir žinių visuomenės kūrimą, mokslo ir technologijų plėtrą.
266. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 8 d. nutarimu Nr. 529 buvo patvirtinta Užimtumo didinimo 2001–2004 metų programa, kuri sukonkretino pagrindines Lietuvos Respublikos Vyriausybės nuostatas dėl ekonomikos, darbo, socialinės, švietimo politikos ir kitų veiklos sričių, kurios daro įtaką gyventojų užimtumui.
267. Strateginiai Užimtumo didinimo programos tikslai yra šie: įveikti neigiamus struktūrinės ūkio reformos ir išorės poveikio padarinius gyventojų užimtumui ir darbo rinkai; didinti gyventojų užimtumą, mažinti nedarbą ir subalansuoti darbo rinką; pasirengti dalyvauti bendrame Europos Sąjungos užimtumo strategijos koordinavimo procese.
268. Įgyvendinant šiuos tikslus, trumpalaikėje perspektyvoje siekiama sustabdyti nedarbo lygio augimą, o vėliau – nuosekliai mažinti registruotą nedarbą iki 7 ar 8 procentų. Programos įgyvendinimo laikotarpiu turi būti sudarytos palankios sąlygos verslo plėtrai ir investicijoms, kurios užtikrintų 110–120 tūkst. naujų darbo vietų sukūrimą. Tai turi sudaryti realias galimybes toliau didinti gyventojų užimtumą iki Europos Sąjungos valstybių narių vidutinio lygio ir siekti visiško užimtumo.
269. Užimtumo didinimo 2001–2004 metų programoje numatytos 5 svarbiausios kryptys. Viena iš jų – lygių galimybių darbo rinkoje didinimas. Svarbiausieji šios krypties tikslai yra formuoti visiems prieinamą darbo rinką, užtikrinti moterų ir vyrų lygias galimybes darbo rinkoje, remti asmenų su negalia ir romų užimtumą. Siekiant šių tikslų, darbdaviams, įdarbinantiems darbo rinkoje papildomai remiamas bedarbių grupes, teikiamos užimtumo rėmimo subsidijos (didinti socialiai pažeidžiamų gyventojų grupių suinteresuotumą, integraciją į darbo rinką, susiejant tai su socialinės pagalbos teikimo sistema, rengti teritorines tikslines darbo rinkos programas labiausiai socialiai pažeidžiamų asmenų užimtumui didinti).
Prieglobstį gavusių užsieniečių įdarbinimas
270. Viena iš Prieglobstį gavusių užsieniečių socialinės integracijos programos krypčių yra užimtumo organizavimas prieglobstį gavusiems asmenims, t.y. pagalba jiems įsidarbinant, persikvalifikuojant ir panašiai.
271. Prieglobstį gavę užsieniečiai vienodomis teisėmis su Lietuvos Respublikos piliečiais gali laisvai pasirinkti darbą arba imtis kitos įstatymų nedraudžiamos veiklos, jeigu įstatymai nenumato, kad tam privaloma sąlyga yra Lietuvos Respublikos pilietybė. Jeigu prieglobstį gavusiems užsieniečiams reikia valstybės pagalbos įsidarbinant, Socialinės integracijos programai skirtomis lėšomis įgyvendinamos papildomos jų užimtumo organizavimo priemonės. Socialinės integracijos laikotarpiu siekiama juos supažindinti su situacija Lietuvos darbo rinkoje ir padėti susiorientuoti, kokios jų galimybės, pasirengti darbo rinkai keliant kvalifikaciją, pakeičiant arba įgyjant naują profesiją, sudaryti sąlygas įgyti reikiamą valstybinio socialinio draudimo stažą bedarbio pašalpai gauti, informuoti ir prireikus paremti organizuojant savarankišką verslą, padėti įsidarbinti pagal darbo sutartis.
272. Prieglobstį gavęs užsienietis, kuriam reikia valstybės pagalbos įsidarbinant, kuratoriaus padedamas, nedelsdamas užsiregistruoja teritorinėje darbo biržoje ir įgyja bedarbio statusą. Kaip ir kitiems bedarbiams, jam teikiamos valstybinės užimtumo garantijos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Prieglobstį gavusiems užsieniečiams, kuriems suteiktas pabėgėlio statusas, patenkantiems į Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymo 8 straipsnyje nurodytas bedarbių kategorijas, taikomos papildomos užimtumo garantijos.
273. Planuojamos užimtumo priemonės turi būti skirtos padėti asmeniui įsidarbinti, t.y. turi būti atsižvelgta į asmens specialybę, ankstesnį užimtumą, amžių ir kultūros tradicijas. Prireikus gali būti sudaromos specialios programos, susiejančios jo profesinį ir lietuvių kalbos mokymą su darbu.
274. Prieglobstį gavusio užsieniečio socialinę integraciją įgyvendinanti institucija gali sudaryti sutartį su teritorine darbo birža dėl užimtumo priemonių įgyvendinimo. Sutartyje nurodomos užimtumo organizavimo priemonės, kurios bus apmokamos iš Socialinės integracijos programai skirtų lėšų. Teritorinė darbo birža prieglobstį gavusį užsienietį supažindina su situacija Lietuvos ir vietos darbo rinkoje. Jo pageidavimu Darbo rinkos mokymo tarnybos psichologas konsultantas padeda susiorientuoti, kokios jo galimybės, ir pasirinkti atitinkamą būsimos darbo veiklos sritį. Teritorinė darbo birža kartu su savivaldybe prieglobstį gavusiems užsieniečiams laikinai įdarbinti organizuoja viešuosius darbus, teritorinė darbo birža – atitinkančius jų pasirengimą ir sveikatos būklę Užimtumo fondo remiamus visos ar ne visos darbo dienos darbus. Šie darbai suteikia jiems galimybę įgyti reikiamą valstybinio socialinio draudimo stažą bedarbio pašalpai gauti, pasitikrinti profesinę motyvaciją ir gebėjimus. Viešieji ir Užimtumo fondo remiami darbai organizuojami iš Socialinės integracijos programai skirtų lėšų.
275. Teritorinė darbo birža prireikus organizuoja prieglobstį gavusio užsieniečio profesinį mokymą (profesijos įgijimą ar kvalifikacijos kėlimą). Parenkama mokymo programa pagal prieglobstį gavusio užsieniečio profesinę motyvaciją ir gebėjimus. Mokytis profesijos jis gali pagal specialiai pritaikytas programas, įskaitant individualias ir apmokamas iš Socialinės integracijos programai skirtų lėšų.
276. Prieglobstį gavusiems užsieniečiams įdarbinti gali būti steigiamos naujos darbo vietos. Lėšos naujoms darbo vietoms steigti skiriamos iš Socialinės integracijos programos lėšų. Konkretaus asmens darbo vietos steigimas gali būti apmokėtas tik vieną kartą.
277. Teritorinė darbo birža prieglobstį gavusiam užsieniečiui suteikia informaciją apie savarankiško verslo organizavimo galimybes Lietuvoje. Pageidaujančiam ir pasirengusiam imtis savo verslo asmeniui pateikus verslo planą arba kūrybinės veiklos programą, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka gali būti suteikta beprocentė paskola savo verslui organizuoti iš Socialinės integracijos programai skirtų lėšų, pervedant jas į Užimtumo fondą.
278. Organizuojančiam savo verslą asmeniui iš Socialinės integracijos programai skirtų lėšų gali būti suteikta vienkartinė piniginė parama patentui, licencijai, darbo priemonėms įsigyti.
279. Baigęs lietuvių kalbos kursus, profesinį mokymą ir laikinai dirbęs viešuosius ar Užimtumo fondo remiamus darbus, prieglobstį gavęs užsienietis privalo pats aktyviai ieškoti galimybių įsidarbinti. Prireikus įdarbinimo klausimais jis gali kreiptis į privačias darbo biržas, už paslaugas mokėdamas savo lėšomis.
280. Tais atvejais, kai prieglobstį gavusio užsieniečio užimtumo programa, įskaitant lietuvių kalbos mokymą, nenutrūkstamai tęsiasi 12 mėnesių ir ilgiau, į programą įtraukiamas vieno mėnesio poilsio laikotarpis, kad užimtumo programos trukmė neviršytų 11 mėnesių per 12 mėnesių laikotarpį. Poilsio laikas derinamas su pačiu asmeniu.
281. Teisę į bedarbio pašalpą prieglobstį gavę užsieniečiai įgyja po to, kai su darbo biržos siuntimu per paskutinius 12 mėnesių nuo užsiregistravimo darbo biržoje dirbo viešuosius arba Užimtumo fondo remiamus darbus, baigė profesinį mokymą ir šių darbų bei mokymosi bendra trukmė buvo ne trumpesnė kaip 180 kalendorinių dienų, arba tiek laiko, kiek trūksta iki reikiamo valstybinio socialinio draudimo stažo, jeigu tai sudaro ne daugiau kaip 180 kalendorinių dienų. Prieglobstį gavusiems užsieniečiams įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka mokama valstybės remiamų pajamų dydžio bedarbio pašalpa. Bedarbio pašalpą iš Užimtumo fondo lėšų moka teritorinė darbo birža.
Parama romų tautybės gyventojams
282. Su nedarbo problema itin dažnai susiduria romų tautybės gyventojai. Daugelis romų, neturėdami net pagrindinio išsilavinimo, negali įsigyti specialybės. Be to, romams sunku konkuruoti darbo rinkoje dėl neigiamo visuomenės požiūrio į juos. Dėl išsilavinimo stokos ir menko profesinio pasirengimo romai negali imtis smulkiojo verslo, nes nesugeba sutvarkyti reikiamų dokumentų, negali išlaikyti autotransporto vairavimo teisių, neturi tam minimalių pradinių lėšų. Tik nedaugelis anksčiau yra dirbę oficialiai. Net ir tiems bedarbiams, kurie įregistruoti darbo biržoje, nemokamos pašalpos, kadangi jie neturi darbo stažo. Todėl susiklosto sąlygos dirbti nelegaliai arba įsitraukti į nusikalstamą veiklą. Su nedarbu yra susijęs gausių romų šeimų skurdas. Dėl nepakankamo darbo stažo senatvės pensijas gauna tik dalis, kiti – socialines pensijas (maždaug 80–90 litų). Moterys, auginančios vaikus iki 3 metų, gauna šeimos pašalpą (maždaug 90 litų), keletas asmenų – invalidumo pašalpas.
283. Įgyvendinant Romų integracijos į Lietuvos visuomenę 2000–2004 metų programą, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija buvo atsakinga už Vilniaus miesto romų darbinio mokymo ir užimtumo programos parengimą. Darbo rinkos mokymo tarnyba parengė Vilniaus miesto romų darbinio mokymo ir užimtumo programą ir jos įgyvendinimo 2003–2004 metų priemones. Programoje numatytas romų profesinis konsultavimas ir darbo rinkos profesinis mokymas. Atsižvelgiant į romų turimą išsilavinimą, jų darbiniam mokymui adaptuotos 7 aktualios ir paklausios darbo rinkoje mokymo programos (pvz., medžių želdinių ir žolės pjovėjo, valytojo, slaugo-padėjėjo gydymo įstaigoje), parengtos 3 neformalaus mokymo programos, kurios galėtų būti naudingos kasdieniniame romų gyvenime. Programas praktiškai sunku įgyvendinti dėl šios demografinės grupės mažo aktyvumo ir menkos motyvacijos.
284. Vilniaus darbo biržoje, 2003 m. sausio 1 d. duomenimis, buvo įregistruoti 32 romų tautybės bedarbiai. 2003 metais Vilniaus darbo biržoje registravosi 53 romų tautybės bedarbiai. Darbo rinkos aktyvios politikos priemonėse dalyvavo 42 romų tautybės bedarbiai (6 – viešuosiuose darbuose, 1 – Užimtumo fondo remiamuose darbuose, darbo klubų programoje – 35). Vienas romų tautybės bedarbis buvo įdarbintas pagal terminuotą darbo sutartį. Pagal 2004 m. sausio 1 d. būklę Vilniaus darbo biržoje įregistruota 14 romų tautybės bedarbių.
Valstybės įmonės Ignalinos atominės elektrinės uždarymo procesas
285. Nutraukti valstybės įmonės Ignalinos atominės elektrinės (toliau vadinama – Ignalinos AE) pirmojo bloko eksploatavimą numatyta 2005 metais; antrojo bloko, o kartu ir visos Ignalinos AE eksploatavimas bus sustabdytas 2009 metais. Ignalinos AE uždarymas turės tiesioginę įtaką visos šalies socialinei ekonominei situacijai, ypač Visagino miesto, Ignalinos rajono ir Zarasų rajono teritorijoms. Ignalinos AE uždarymas labiausiai paveiks Visagino miesto gyventojų socialinę ir ekonominę būklę, o čia beveik 85 procentus gyventojų sudaro ne lietuvių tautybės asmenys.
286. Visagino mieste darbingo amžiaus gyventojai sudaro 66 procentus (22,2 tūkst. žmonių), Ignalinos rajone – 52 procentus (12,9 tūkst. žmonių), Zarasų rajone – 53 procentus (13 tūkst. žmonių). 2003 m. rugsėjo 1 d. duomenimis, Ignalinos rajono savivaldybėje užregistruotas 1631 bedarbis (nedarbo lygis – 15,8 procento), Visagino rajono savivaldybėje – 1444 bedarbiai (nedarbo lygis – 11,3 procento).
287. Sprendžiant Ignalinos AE eksploatavimo nutraukimo socialines ekonomines problemas, siekiama sudaryti palankias sąlygas subalansuotai regiono plėtrai ir kompensuoti darbo vietas, prarastas nutraukus elektrinės eksploatavimą. Atsižvelgiant į regiono specifiką, siekiama padėti gyventojams prisitaikyti prie naujų socialinių ekonominių sąlygų, įsitvirtinti darbo rinkoje, suteikti jiems tinkamą socialinę apsaugą.
288. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 287 „Dėl Lietuvos Respublikos Ignalinos atominės elektrinės regiono sudarymo“ įsteigtas Ignalinos AE regionas, susidedantis iš Visagino miesto, Ignalinos ir Zarasų rajonų savivaldybių. Įsteigta Regiono taryba ir Regiono plėtros agentūra. Rengiami šio regiono bendrasis ir plėtros planai. 2003 metais parengtas Ignalinos AE regiono smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros planas. 2004 metais numatoma pradėti verslo inkubatoriaus veiklą.
289. Nuo 2003 metų Ignalinos AE regiono plėtros agentūros užsakymu pradėta vykdyti kasmetinė socialinės ekonominės būklės stebėsena pagal specialiai šiam regionui parengtą stebėsenos programą ir metodiką. Šios stebėsenos rezultatai svarbūs Ignalinos AE pirmojo bloko eksploatavimo nutraukimo programos socialinių ekonominių priemonių įgyvendinimo vertinimui ir jos kasmetiniam tikslinimui.
290. Nuo 2001 metų gruodžio Visagine veikia Informavimo ir konsultacijų centras, kurio uždavinys – padėti regiono gyventojams susiorientuoti kintančiomis aplinkybėmis. Centre teikiamos informavimo ir profesinio konsultavimo paslaugos, informacija apie galimybes įsidarbinti ir įgyti profesiją, sudarytos galimybės naudotis internetu. 2001 metų spalį Ignalinos AE atidaryta mažoji darbo birža (minibirža), aprūpinta informacine medžiaga apie darbo rinkos būklę, įsidarbinimo ir mokymosi galimybes. Šioje biržoje teikiamos individualios konsultacijos Ignalinos AE darbuotojams. Įdiegta kompiuterizuota programa lietuvių, rusų ir anglų kalbomis darbuotojų profesiniams poreikiams ir galimybėms darbo rinkoje įvertinti.
291. Regione stiprinama socialinės paramos sistema. 2003 metų lapkritį įsteigta Visagino socialinės ir psichologinės pagalbos tarnyba. 2004 metais numatoma parengti šiam regionui svarbias socialinės paramos priemones.
292. Parengta teisinė bazė atleistų ir numatomų atleisti darbuotojų užimtumo ir socialinėms garantijoms įgyvendinti. Lietuvos Respublikos valstybės įmonės Ignalinos atominės elektrinės darbuotojų papildomų užimtumo ir socialinių garantijų įstatymas (2003 m. balandžio 29 d. Nr. IX-1541) nustato Ignalinos AE darbuotojų, kurie atleidžiami ar yra atleisti iš darbo dėl jos pirmojo ir antrojo blokų eksploatavimo užbaigimo, bei jų šeimų narių papildomas užimtumo ir socialines garantijas. Tuo norima sušvelninti neigiamus socialinius padarinius ir užtikrinti saugų Ignalinos AE darbą iki eksploatavimo pabaigos. Įstatyme numatytos papildomos priemonės, išplečiančios profesinio mokymo, naujų darbo vietų steigimo ir Ignalinos AE darbuotojų įdarbinimo jose galimybes. Įstatyme numatytoms užimtumo ir socialinėms garantijoms įgyvendinti parengti atitinkami teisės aktai, nustatantys garantijų – individualių planų sudarymo, papildomos išeitinės, priešpensinės bedarbio, persikėlimo išmokų mokėjimo – įgyvendinimo tvarką. Visos minėtos priemonės, susijusios su Ignalinos AE eksploatavimo nutraukimu, bus taikomos kiekvienam darbo netekusiam darbuotojui, be jokių apribojimų dėl rasės, tautybės, kilmės, lyties, amžiaus ar kitų pagrindų.
293. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 50 straipsnyje nustatyta: „Profesinės sąjungos kuriasi laisvai ir veikia savarankiškai. Jos gina darbuotojų profesines, ekonomines bei socialines teises bei interesus. Visos profesinės sąjungos turi lygias teises.“
294. Pagal Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo 1 straipsnį teisę laisvai burtis į profesines sąjungas ir dalyvauti jų veikloje turi Lietuvos Respublikos piliečiai, taip pat kiti asmenys, nuolat gyvenantys Lietuvoje, ne jaunesni kaip 14 metų, dirbantys pagal darbo sutartį ar kitais įstatymų numatytais pagrindais.
295. Lietuvos Respublikos Seime priimtas Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo preambulės ir 1 straipsnio pakeitimo įstatymas (2003 m. lapkričio 3 d. Nr. IX-1803), kurio tikslas – suteikti teisę visiems užsieniečiams, iš jų ir tiems, kurie laikinai, bet teisėtai dirba Lietuvos Respublikoje, burtis į profesines sąjungas ir dalyvauti jų veikloje.
296. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymą (2002 m. lapkričio 12 d. Nr. IX-1188) valstybės parama būstui pirkti, statyti (rekonstruoti) ar savivaldybių socialiniam būstui nuomoti teikiama fiziniams asmenims (šeimoms), turintiems nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje.
297. Socialinis būstas – laikantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos, nekomerciniu pagrindu nuomojamos savivaldybės gyvenamosios patalpos, skirtos mažas pajamas turintiems asmenims ir šeimoms apgyvendinti įstatymo nustatytomis sąlygomis.
298. Nuo 1998 iki 2003 metų lengvatiniai kreditai būstui įsigyti buvo teikiami asmenims (šeimoms), kuriems priklausė valstybės parama, iš bankų kredito išteklių, nustatytąja tvarka mokant bankui už paskolos gavėją 5 procentus metinių palūkanų, kai paskola teikiama litais, ir 3 procentus metinių palūkanų – kai paskola teikiama užsienio valiuta (JAV doleriais ir eurais), pirmąją paskolos sutartyje nustatytą termino pusę, bet ne ilgiau kaip 10 metų, skaičiuojant nuo paskolos išdavimo dienos. Antrąją paskolos termino pusę paskolos gavėjas mokėjo bankui palūkanas, nustatytas pasirašytoje su juo paskolos sutartyje. Paskola teikiama laikotarpiui iki 25 metų. Paskolos gavėjas turėjo būti sukaupęs 5 procentų pradinį įnašą ir apdraudęs paskolą uždarojoje akcinėje bendrovėje „Būsto paskolų draudimas“ pagal Būsto paskolų draudimo taisykles ir finansų ministro patvirtintą Draudimo įmokos apmokėjimo iš specialiajai Valstybės paramos gyvenamiesiems namams, butams įsigyti finansavimo programai įgyvendinti skirtų lėšų tvarką.
299. Socialiai remtiniems asmenims savivaldybės teikė papildomas lengvatas, padengdamos šią paskolos dalį:
20 procentų banko suteiktos paskolos sumos našlaičiams ir likusiems be tėvų globos vaikams, pasibaigus jų buvimo vaikų įstaigoje ar pas globėją laikui, jeigu jie negali apsigyventi anksčiau turėtose gyvenamosiose patalpose arba tokių patalpų neturi;
10 procentų banko suteiktos paskolos sumos: šeimoms, kuriose yra I grupės invalidas, II grupės invalidas arba vaikas invalidas iki 16 metų, jeigu nustatyta, kad jam būtina nuolatinė slauga; šeimoms, kuriose yra asmenų, sergančių kai kurių lėtinių ligų, įrašytų į įstatymų nustatyta tvarka tvirtinamą sąrašą, sunkiomis formomis; šeimoms, kuriose abu sutuoktiniai yra pensinio amžiaus ir jose nėra kartu gyvenančių darbingų šeimos narių; šeimoms, auginančios keturis ir daugiau kartu gyvenančių nepilnamečių vaikų arba paėmusios auginti ne mažiau kaip du našlaičius ar likusius be tėvų globos vaikus; motinai arba tėvui (globėjai, globėjui), vienam (be kito sutuoktinio) auginančiam du ar daugiau nepilnamečių vaikų.
300. Statistikos departamento duomenimis, 2002 metų pradžioje išsinuomoti savivaldybių socialinį būstą pageidavo daugiau kaip 17000 asmenų (šeimų), turinčių teisę į valstybės paramą, iš jų daugiau kaip 6000 asmenų (šeimų) – socialiai remtinų.
301. Parengtame Lietuvos būsto strategijos projekte vienu iš svarbiausių prioritetų laikoma būsto pasirinkimo galimybių išplėtimas visoms gyventojų socialinėms grupėms. Todėl labai svarbu didinti nuomojamo būsto sektorių, o tai gali būti padaryta maksimaliai panaudojant privataus sektoriaus galimybes ir jo turimą būsto fondą, plėtojant socialinio būsto fondą valstybės ir savivaldybių lėšomis. Šis fondas būtų sudaromas daugiausia superkant rinkoje nelabai paklausius būstus ir pritaikant juos socialinio būsto poreikiams, sudarant sąlygas formuotis nuomojamam ne pelno būsto sektoriui, pasinaudojus Europos Sąjungos valstybių praktika. Pagrindiniai nuomojamo būsto sektoriaus plėtros finansavimo šaltiniai būtų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų lėšos – 60–65 procentai poreikio; privačių įmonių kapitalas – 25–30 procentų poreikio; fizinių asmenų lėšos (turimas ar įgyjamas nekilnojamasis turtas) – 10–15 procentų.
302. Parama prieglobstį gavusiems užsieniečiams būsto suteikimo srityje vykdoma vadovaujantis Prieglobstį gavusių užsieniečių socialinės integracijos tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 17 d. nutarimu Nr. 572.
303. Remiantis Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymu (1996 m. spalio 9 d. Nr. I-1579), Lietuvos Respublikos piliečiams, taip pat kitų valstybių piliečiams ir asmenims be pilietybės, turintiems leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, neturintiems gyvenamosios vietos ar laikinai negalintiems ja naudotis, paslaugos teikiamos laikino gyvenimo įstaigose: nakvynės namuose, krizių centruose ir panašiai. 2002 duomenimis, Lietuvoje buvo 23 nakvynės namai ir krizių centrai. 2002 metais laikino gyvenimo namuose gyveno 2,4 tūkst. žmonių. Be to, buvo 115 laikino prieglobsčio vietų, kuriose kasdien dar maždaug 76 žmonės gaudavo laikiną prieglobstį vienai nakčiai.
304. Nakvynės namuose dažniausiai apsigyvena buvusieji kaliniai. 2002 metais nakvynės namuose buvo apgyvendinti 849 buvusieji kaliniai. Daugiausia grįžusiųjų į laisvę apgyvendinta Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio miestų nakvynės namuose.
305. Būsto neturėjimas – viena iš opiausių romų problemų. Nemažai jų gyvena be asmens dokumentų, nuolatinio darbo. Šios ir kitos aplinkybės užkerta romams galimybę pasinaudoti įstatymų suteiktomis teisėmis į gyvenamąjį plotą. Vilniaus Kirtimų gyvenvietėje esančio taboro namai ir nameliai (maždaug 70) pastatyti savavališkai, yra skurdūs, juose nėra paprasčiausių sanitarinės higienos sąlygų. Pastatų teisinė registracija nesutvarkyta, nors kai kurie iš jų atitiktų keliamus reikalavimus ir galėtų būti įteisinti. Kita dalis romų gyvena miestuose, dažnai – avariniuose namuose, daugelis jų neturi galimybės mokėti už butą ir komunalines paslaugas.
306. Įgyvendindama Romų integracijos į Lietuvos visuomenę 2002–2004 metų programą, Vilniaus miesto savivaldybė, kurioje gyvena didžiausia romų bendruomenė, atliko nemažai darbų, gerino šios bendruomenės gyvenimo sąlygas. 2001 metais Viršutiniame romų tabore (Vilniuje, Metalo g.) atlikti žvyrkelio remonto darbai – l150 kv. metrų plotas sutvirtintas smėlio ir žvyro mišiniu, privažiuojamajame kelyje prie šio taboro užlygintos duobės asfaltbetonio dangoje. Apatiniame romų tabore (Vilniuje, Geologų g.) atlikti žvyrkelio remonto darbai – 1067 kv. metrų plotas sutvirtintas smėlio ir žvyro mišiniu, atlikti Rodūnės kelio (privažiuojamojo kelio prie trečiojo romų taboro) duobėtos dangos lyginimo ir žvyravimo darbai.
307. Energetikos ir ūkio departamento ir uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus vandenys“ (specialios paskirties valstybės įmonė) lėšomis romų bendruomenės Kirtimų gyvenvietėje 2001 metų spalį buvo įrengtos dvi naujos šalto vandens kolonėlės – po vieną Viršutiniame ir Žemutiniame taboruose. Dabar ten iš viso yra 4 vandens kolonėlės. Prie vandens kolonėlių įrengti filtraciniai šuliniai su trapais.
308. „Vilniaus elektros tinklai“ Viršutiniame ir Žemutiniame taboruose paklojo elektros kabelius ir prie namų įrengė elektros skydelius su apskaitos prietaisais. Nuo šių skydelių gyventojai savo lėšomis įrengė namų vidaus elektros instaliaciją. Viršutiniame tabore yra 58 elektros tinklų abonentai, Žemutiniame – 26. Daugelis gyventojų už elektros energiją nemoka. Prie kai kurių namų yra įrengti šviestuvai kiemui apšviesti. Jie pajungti nuo namų vidaus tinklų.
309. Vilniaus miesto savivaldybės Gamtos apsaugos fondo panaudojimo 2002 ir 2003 metų sąmatose numatyta skirti po 21000 litų komunalinėms atliekoms iš romų gyvenamųjų vietų išvežti. Vilniaus miesto savivaldybės Energetikos ir ūkio departamentas yra pasirašęs sutartį su uždarąja akcine bendrove „Švarus miestas“ minėtiems darbams vykdyti. Tabore parinktos vietos konteineriams pastatyti, aptarnaujanti įmonė pastatė savo aštuonis 1,1 kub. metro talpos konteinerius, kuriuos aptarnauja du kartus per savaitę – antradieniais ir penktadieniais. Per mėnesį išvežama maždaug 80–85 kub. metrų komunalinių atliekų (per metus – 960–1020 kub. metrų komunalinių atliekų). Komunalinės atliekos iš romų gyvenamosios vietos išvežamos nemokamai, konteinerius savo sąskaita remontuoja ir dažo aptarnaujančioji įmonė – uždaroji akcinė bendrovė „Švarus miestas“.
310. Romų bendruomenės Kirtimų gyvenvietėje tvarkymą organizuoja Naujininkų seniūnija, pasinaudodama viešųjų darbų programa ir pasitelkdama policijos siųstus žmones. Kasmet renkamos šiukšlės, likviduojami sąvartynai.
311. Energetikos ir ūkio departamento organizuojamus darbus atliko uždaroji akcinė bendrovė „Stebulė“. Buvo išpjauti krūmai, pakrautos ir išvežtos talkų metu surinktos šiukšlės, didžiagabaritės atliekos, medžių šakos ir lapai. 2002 metų kovą suremontuota asfaltbetonio danga privažiuojamajame kelyje, atliktas bendruomenės teritorijoje esančių kelių žvyravimas ir greideriavimas. 2002 metų balandį važiuojamosios kelio dalies išplovos ir duobės papildomai užpiltos skalda.
Teisė į sveikatos apsaugą
312. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo (1996 m. gegužės 21 d., Nr. I-1343) 6 straipsnį teisę į sveikatos priežiūrą, finansuojamą iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, turi Lietuvos Respublikos piliečiai ir kitų valstybių piliečiai bei asmenys be pilietybės, nuolat gyvenantys Lietuvoje, taip pat laikinai čia gyvenantys kitų valstybių piliečiai, asmenys be pilietybės, jeigu jie teisėtai dirba Lietuvoje, ir nepilnamečiai jų šeimos nariai.
313. Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje nurodyti valstybės lėšomis draudžiami asmenys: gaunantys įstatymų nustatytą bet kurios rūšies pensiją; darbingo amžiaus asmenys, užsiregistravę gyvenamosios vietos darbo biržoje; nedirbantys darbingo amžiaus asmenys, turintys įstatymų nustatytą būtinąjį valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai gauti; moterys, kurioms įstatymų nustatyta tvarka suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos, bei nedirbančios moterys jų nėštumo laikotarpiu 70 dienų (suėjus 28 nėštumo savaitėms ir daugiau) iki gimdymo ir 56 dienos po gimdymo; vienas iš tėvų, auginantis vaiką iki 8 metų, taip pat vienas iš tėvų, auginantis du ir daugiau vaikų iki jų pilnametystės; asmenys iki 18 metų; bendrojo lavinimo, profesinių, aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų dieninių skyrių moksleiviai ir studentai; valstybės remiami asmenys, gaunantys socialinę pašalpą; asmenys, teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti invalidais; asmenys, sergantys visuomenei pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis; pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai, reabilituoti politiniai kaliniai, tremtiniai; asmenys, prisidėję prie Černobylio atominės elektrinės avarijos padarinių likvidavimo; buvusieji geto ir buvusieji mažamečiai fašistinių prievartinio įkalinimo vietų kaliniai; valstybės pripažįstamų tradicinių religinių bendrijų dvasininkai, dvasininkų rengimo mokyklų studentai ir vienuolijų noviciatuose atliekantys vienuolinę formaciją naujokai; Afganistano karo dalyviai.
314. Išvardyti asmenys laikomi apdraustaisiais, draudžiamais valstybės lėšomis. Asmens sveikatos priežiūros paslaugos šiems asmenims teisės aktų nustatyta tvarka teikiamos nemokamai – apmokama iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų.
315. Vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, asmens sveikatos priežiūros įstaigose besikreipiančiajam asmeniui sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos neatsižvelgiant į tautybę. Turintys sveikatos draudimą asmenys laisvai renkasi bendrosios praktikos arba apylinkės gydytoją, specializuotą priežiūrą, ir tai apmoka teritorinė ligonių kasa. Nedirbantiems nepriklausomai nuo tautybės ir nepakliūnantiems į aukščiau minėtų valstybės lėšomis draudžiamųjų asmenų sąrašą asmenims nemokamai teikiamos būtinosios medicinos pagalbos paslaugos vadovaujantis sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 37 „Dėl Būtinosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo tvarkos ir būtinosios medicinos pagalbos paslaugų sąrašo patvirtinimo“.
316. Privalomojo sveikatos draudimo sistemą, valstybės lėšomis draudžiamus asmenis, išlaidų asmens sveikatos priežiūros paslaugoms, vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms kompensavimą iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymas, pagal kurio 10 straipsnį apdraustiesiems privalomuoju sveikatos draudimu asmenims iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų kompensuojami ambulatoriniam gydymui skirti vaistai, įrašyti į ligų ir kompensuojamųjų vaistų joms gydyti sąrašą ir kompensuojamųjų vaistų sąrašą, taip pat medicinos pagalbos priemonės, įrašytos į kompensuojamųjų medicinos pagalbos priemonių sąrašą. Šios išlaidos kompensuojamos 100, 90, 80 arba 50 procentų, atsižvelgiant į ligos sudėtingumą.
317. Romų integracijos į Lietuvos visuomenę 2000–2004 metų programoje numatytos ir priemonės sveikatos srityje: organizuoti socialiai neapsidraudusiųjų romų pirminę ir antrinę sveikatos priežiūrą; organizuoti romų švietimą sanitarijos ir higienos klausimais; vykdyti taboruose narkomanijos prevenciją ir gydymą.
Socialinis aprūpinimas
319. Remiantis Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio aprūpinimo sistemos pagrindų įstatymu (1990 m. spalio 23 d., Nr. I-696), valstybinio socialinio aprūpinimo sistema apima visus Lietuvos Respublikos gyventojus. Lietuvos Respublikos piliečiai, iš jų ir atliekantys Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą užsienyje, Lietuvoje nuolat gyvenantys užsienio piliečiai ir asmenys be pilietybės turi lygias teises į socialinį aprūpinimą, jeigu kitaip nenumatyta įstatymuose ir tarptautinėse sutartyse.
320. Lietuvoje yra nemažai priklausančių tam tikroms rizikos grupėms žmonių, kuriems reikia visokeriopos socialinės paramos ir socialinių paslaugų. Tai priklausomų nuo alkoholio ir narkotikų asmenų, jų šeimų narių, asmenų, išėjusių iš įkalinimo vietų, prekybos žmonėmis ir prostitucijos aukų, tautinių mažumų (romų) grupės, kurioms aktuali socialinė integracija į visuomenę.
321. Informacija apie socialines paslaugas pabėgėliams ir asmenims, gavusiems prieglobstį dėl humanitarinių priežasčių, aptariama pagal Konvencijos 2 straipsnį pateikiamoje medžiagoje.
322. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija yra atsakinga už Romų integracijos į Lietuvos visuomenę 2000–2004 metų programos priemonės „Organizuoti nemokamą romų vaikų, lankančių priešmokyklines klases, maitinimą 2001–2004 metais“ vykdymą. Socialinės apsaugos ministerija kasmet skiria po 31 tūkst. litų iš jai skirtų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų Vilniaus miesto savivaldybei, kuri atsakinga už romų vaikų, lankančių priešmokyklines klases, nemokamo maitinimo organizavimą.
323. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 24 d. nutarimu Nr. 731 buvo pritarta Nacionalinei nevyriausybinių organizacijų vaikų dienos centrų 2002–2004 metų programai. Ši programa padeda spręsti priešmokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikų, augančių probleminėse šeimose, socialines problemas, organizuoti jų ugdymą, užimtumą po pamokų, užtikrinti socialinį darbą su tėvais. Ja siekiama sudaryti sąlygas vaikui grįžti į šeimą. Įgyvendindama šią programą, viešoji įstaiga Romų visuomenės centras 2002 metais dalyvavo vaikų dienos centrų programų atrankos konkurse ir gavo 21,4 tūkst. litų finansavimą. Tokių programų įgyvendinimo projektų atrankos konkursai skelbiami kasmet.
Socialinės paslaugos
324. Pagal Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymą teisę į socialines paslaugas turi Lietuvos Respublikos piliečiai, taip pat kitų valstybių piliečiai ir asmenys be pilietybės, turintys leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
325. Socialinės paslaugos teikiamos šiais atvejais/šiems asmenims:
skurdo, jeigu pagal kitus įstatymus neužtenka pajamų;
netekusiems tėvų globos vaikams ir našlaičiams;
benamystės;
bedarbystės;
invalidumo;
laikinai dėl ligos netekusiems darbingumo;
esant tik vienam iš tėvų ar daugiavaikėms šeimoms, kuriose yra problemų auginant vaikus;
alkoholizmo ir narkomanijos;
grįžusiems iš įkalinimo, kardomojo kalinimo (suėmimo), socialinės ir psichologinės reabilitacijos įstaigų;
įvykus nelaimei;
kitais įstatymų ar kitų teisės aktų numatytais atvejais, kai būtina valstybės parama.
326. Socialinės paslaugos skiriamos asmeniui įvertinus jo poreikį gauti šias paslaugas. Vertinant asmens poreikį, atsižvelgiama į asmens savarankiškumą, amžių, jo sveikatos būklę, specialiuosius poreikius, šeimos ir artimųjų galimybes pasirūpinti juo. Paslaugos skiriamos nepriklausomai nuo asmens turimų pajamų ar turto. Socialinių paslaugų teikimas laiko atžvilgiu neribojamas.
327. Pagrindinis socialinių paslaugų organizatorius bendruomenėje yra savivaldybė. Savivaldybė analizuoja įvairių socialinių grupių socialinių paslaugų poreikį, kasmet planuoja socialinių paslaugų rūšis ir mastą, savo biudžete numato lėšas socialinėms paslaugoms finansuoti, renka ir analizuoja informaciją apie asmenis, kuriems reikia socialinių paslaugų, vertina asmenų, kurie kreipiasi dėl socialinių paslaugų, gyvenimo sąlygas, steigia, reorganizuoja, pertvarko ir likviduoja savivaldybės socialinių paslaugų institucijas, šeimynas, pagal kompetenciją kontroliuoja socialinių paslaugų teikėjų veiklą, teikia informaciją apie socialines paslaugas. Savivaldybė yra atsakinga už socialinių paslaugų teikimą jos teritorijoje nuolat gyvenantiems asmenims. Neatidėliotinais atvejais savivaldybė suteikia socialines paslaugas ir asmenims, ne nuolat gyvenantiems jos teritorijoje.
328. Lietuvoje yra maždaug 500 įvairių tipų (stacionarių globos, laikino gyvenimo, dienos globos, mišrių socialinių paslaugų ir t.t.) socialinių paslaugų įstaigų, kurios skirtos įvairioms socialinėms žmonių grupėms. Socialinės paslaugos socialinių paslaugų įstaigose teikiamos daugiau nei 20 tūkstančių gyventojų, maždaug 9 tūkst. gyventojų šias paslaugas gavo namuose. Be to, maždaug 200 tūkst. (2002 metais – 184 tūkst., 2001 metais – 195 tūkst.) gyventojų naudojasi savivaldybių teikiamomis kitomis socialinėmis paslaugomis: nemokamo maitinimo, aprūpinimo būtiniausiais daiktais (drabužiais, avalyne), asmens higienos, transporto ir kitomis.
329. Daugelis (57 procentai) socialinių paslaugų gavėjų naudojasi stacionarių socialinių paslaugų įstaigų teikiamomis paslaugomis, 25 procentai gauna pagalbos namuose paslaugas ir tik 18 procentų socialinių paslaugų gavėjų jas gauna bendruomenės globos įstaigose.
330. Socialinių paslaugų įstaigų steigėjai yra apskričių viršininkai, savivaldybės, nevyriausybinės ir kitos organizacijos. Šios įstaigos finansuojamos iš skirtingų šaltinių (Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ar savivaldybių biudžetų, valstybinių fondų, steigėjo lėšų, labdaros ir kitaip).
331. Pagalbos namuose paslaugos 2002 metais buvo suteiktos maždaug 350 rizikos grupių asmenų ar jų šeimų.
332. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41 straipsnis įtvirtina privalomą mokymą asmenims iki 16 metų. Mokymas valstybinėse ir savivaldybių bendrojo lavinimo, profesinėse bei aukštesniosiose mokyklose yra nemokamas. Visiems Lietuvos Respublikoje gyvenantiems tokio amžiaus vaikams sudaromos vienodos sąlygos įgyti visų lygių išsilavinimą.
333. Naujoje Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo redakcijoje nustatyti švietimo tikslai, švietimo sistemos principai, švietimo sistemos sandaros, švietimo veiklos, švietimo santykių pagrindai, valstybės įsipareigojimai Lietuvos Respublikos piliečiams ir gyventojams švietimo srityje. Kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis, užsienietis, turintis teisę nuolat gyventi ar laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje, turi teisę mokytis, įgyti išsilavinimą ir kvalifikaciją (25 straipsnis).
334. Lietuvos švietimo sistema yra socialiai teisinga, ji užtikrina asmenų lygybę, nepaisant jų lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų; kiekvienam asmeniui ji laiduoja prieinamą švietimą, bendrojo išsilavinimo ir pirmosios kvalifikacijos įgijimą ir sudaro sąlygas tobulinti turimą kvalifikaciją ar įgyti naują (5 straipsnis). Valstybė įsipareigoja besimokančiam mokiniui suteikti galimybę pagal gebėjimus ir polinkius rinktis švietimo programas, skirtingus jų variantus, modulius, dalykų kursų programas. Mokinys taip pat renkasi švietimo programą vykdančią mokyklą, kitą švietimo teikėją arba švietimo ir mokslo ministro nustatyta tvarka – savarankišką mokymąsi (27 straipsnis).
335. Numatomas platus švietimo teikėjų tinklas: valstybinės, savivaldybių ir nevalstybinės bendrojo lavinimo, profesinio mokymo, aukštesniųjų ir aukštojo mokslo studijų mokyklos, laisvieji mokytojai, kiti švietimo teikėjai. Švietimo teikėjų tinklo paskirtis – užtikrinti visiems Lietuvos Respublikos piliečiams ir užsieniečiams, turintiems teisę nuolat gyventi ar laikinai apsigyventi Lietuvoje, prieinamą privalomąjį ir visuotinį švietimą, jo įvairovę, galimybes mokytis visą gyvenimą.
336. Vietovėse, kuriose tradiciškai gausiai gyvena tautinė mažuma, jos bendruomenės prašymu savivaldybė laiduoja mokymąsi tautinės mažumos kalba (28 straipsnis).
337. Bendrojo lavinimo ir neformaliojo švietimo mokykloje, kurios veiklos nuostatuose, atsižvelgiant į tėvų ir mokinių pageidavimą, įteisintas mokymas tautinės mažumos kalba bei tautinės mažumos kultūros puoselėjimas, ugdymo procesas vykdomas arba kai kurie dalykai mokomi tautinės mažumos kalba (30 straipsnis). Ši galimybė numatoma mokykloms, vykdančioms pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo programas. Šis suformuluotas naujas straipsnis išplėtė gimtosios kalbos mokymosi galimybes – valstybinė, savivaldybės ikimokyklinio ugdymo ir bendrojo lavinimo mokykla sudaro sąlygas tautinėms mažumoms priklausantiems mokiniams papildomai mokytis gimtosios kalbos, jeigu tam yra realus poreikis, yra tos kalbos specialistas ir ugdymo procesas vykdomas kita mokomąja kalba. Be to, šiame straipsnyje numatyta galimybė tautinei mažumai priklausančiam asmeniui mokytis gimtosios kalbos neformaliojo švietimo programas vykdančioje mokykloje ar kito švietimo teikėjo įstaigoje.
338. Tautinių mažumų švietimo galimybės Lietuvoje plačiau aptartos Tautinių mažumų švietimo nuostatose, parengtose švietimo ir mokslo ministro įsakymu sudarytos darbo grupės, kurioje dirbo ir tautinių mažumų atstovai. Šis dokumentas 2002 m. sausio 16 d. patvirtintas ministro įsakymu Nr. 56.
339. 2002/2003 mokslo metų duomenimis, Lietuvoje iš 2058 veikiančių bendrojo lavinimo mokyklų (jose mokėsi 567453 moksleiviai) 56 mokyklos buvo rusų mokomąja kalba, o dar 49 mišriose mokyklose buvo rusiškos klasės. Jose mokėsi 33698 moksleiviai (tai sudarė 5,9 procento visų Lietuvos moksleivių). 81 mokykloje lenkų mokomąja kalba ir dar 43 mišriose mokyklose buvo lenkiškų klasių; jose mokėsi 21314 moksleivių (tai sudarė 3,7 procento visų Lietuvos moksleivių). Lenkai ir rusai sudaro dvi didžiausias Lietuvoje gyvenančias tautinių mažumų grupes, kurių vaikai gali mokytis mokyklose savo gimtąja kalba. Kitos tautinės mažumos nėra gausios, tačiau Lietuvoje veikia po vieną baltarusių, vokiečių, žydų mokyklą, kurių steigėjai yra savivaldybės.
340. Romų vaikų švietimas integruotas į bendrą švietimo sistemą, todėl segregacijos mokant romų vaikus Lietuvoje nėra. Siekiant ugdyti romų tautinį tapatumą ir įgyvendinant Romų integracijos į Lietuvos visuomenę 2000–2004 metų programą pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės numatytą priemonių planą, parengtas ir išleistas romų kalbos elementorius. Rengdama vadovėlį ir jį leisdama, Švietimo ir mokslo ministerija glaudžiai bendradarbiavo su Švietimo kaitos fondu – viena iš aktyviausiai dirbančių nevyriausybinių organizacijų, talkinančių daugiakultūrio ir pilietinio ugdymo, švietimo apie holokaustą, tautinių mažumų integracijos srityse. Švietimo kaitos fondas yra surengęs nemažai kvalifikacijos kėlimo seminarų mokytojams, dirbantiems su romų vaikais, taip pat vasaros poilsio stovyklų romų vaikams.
341. Tautinių mažumų mokyklų moksleiviams per pastarąjį dešimtmetį buvo išleista daugelio dalykų vadovėlių vertimų į lenkų ir rusų kalbas, nes ugdymo turinys visose Lietuvos mokyklose reglamentuojamas tų pačių bendrųjų programų ir išsilavinimo standartų. Gimtajai kalbai mokyti buvo kuriami originalūs vadovėliai. Nuo 2000 metų pradėjo keistis aprūpinimo vadovėliais tvarka. Nuo centralizuotos aprūpinimo vadovėliais sistemos vis labiau pereinama prie pačių mokyklų galimybės dalyvauti užsakant reikiamas mokymo priemones. 2003/2004 mokslo metais mokykloms buvo pasiūlyta užsisakyti 40 pavadinimų vadovėlių lenkų kalba (iš jų 6 vadovėliai leidžiami pirmą kartą) ir 45 pavadinimų vadovėlių rusų kalba (iš jų 9 vadovėliai leidžiami pirmą kartą). Be šių vadovėlių, siūloma 13 mokymo priemonių lietuvių, kaip valstybinei kalbai, mokyti tautinių mažumų mokyklose.
342. Lėšas ugdymui mokyklos gauna pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą finansavimo metodiką iš moksleivio krepšelio. Valstybinėms, nevalstybinėms ir savivaldybių bendrojo lavinimo tautinių mažumų mokykloms moksleivio krepšelis vidutiniškai yra 10 procentų didesnis negu lietuvių mokykloms. Papildomo finansavimo reikia tam, kad padengtų ugdymo plano išlaidas, susijusias su tautinių mažumų švietimo poreikių tenkinimu (ugdymo plane tautinių mažumų mokykloms numatoma daugiau pamokų per savaitę, nes vaikai, be tų pačių mokomųjų dalykų, dar mokosi gimtosios kalbos). Jeigu tautinių mažumų mokykla yra vienintelė savivaldybės teritorijoje, 1–4 klasių moksleivio krepšelis gali būti net 45 procentais, 5–8 klasių moksleivio – 42 procentais, 9–12 klasių moksleivio – 39 procentais didesnis negu lietuvių mokyklose. Lėšos iš moksleivio krepšelio naudojamos pedagogų atlyginimams mokėti, mokytojų kvalifikacijai tobulinti, vadovėliams, vaizdinėms ir techninėms priemonėms įsigyti. Visų mokyklų ūkines išlaidas padengia jų steigėjas – savivaldybė, valstybė ar privati institucija.
343. Siekdama apibrėžti kultūros politikos tikslus, principus, uždavinius ir jų įgyvendinimo būdus, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2001 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 542 pritarė Lietuvos kultūros politikos nuostatoms. Vienas iš svarbesnių kultūros politikos uždavinių – remti Lietuvoje gyvenančių tautinių bendrijų kultūrą ir švietimą. Lietuvos kultūros politikos nuostatose pabrėžiama, kad Lietuvoje gyvenančios tautinės mažumos savo tradicijomis, kultūros paveldu, papročiais, gyvenimo būdu turtina krašto kultūrą. Valstybė, remdama tautinių mažumų kultūrą, siekia įtvirtinti kitų tautų Lietuvos piliečių kultūros teises, sudaryti sąlygas įsilieti į šalies gyvenimą, puoselėti jų kultūros tradicijas ir paveldą.
344. Lietuvos kultūros politikos nuostatos apibrėžia paramos Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų kultūrai uždavinius: remti Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų kultūros programas, sudaryti sąlygas tautinėms mažumoms dalyvauti krašto kultūros gyvenime, skatinti Lietuvoje gyvenančių tautų kultūrinius ryšius. Kultūros ministerijos programose numatyta remti kultūros projektus. Finansuojami tautinių bendrijų kultūros festivaliai, konferencijos, šventės, etninės tradicijos ir papročiai, kultūros paveldo publikavimas. Pagal atskirą programą remiami nevyriausybinių organizacijų projektai, skatinantys tautinių mažumų kultūros sklaidą Lietuvoje. Kasmet Kultūros ministerija skiria apie 450 tūkst. litų nevyriausybinėms organizacijoms remti, iš tos sumos tautinių bendrijų projektams 2001 metais buvo skirta – 15,5 tūkst. litų (5 projektams), 2002 metais – 48 tūkst. litų (13 projektų), 2003 metais – 36,5 tūkst. litų (13 projektų).
345. Valstybės ir savivaldybių institucijos, įgyvendindamos kultūros politiką, laikosi šių principų:
demokratiškumo – kiekvienas visuomenės narys turi teisę dalyvauti priimant sprendimus dėl kultūros, imtis kultūros veiklos pagal savo pomėgius ir interesus, naudotis kultūros paslaugomis;
tapatumo – lietuviai ir Lietuvoje gyvenančios tautinės bendrijos turi teisę saugoti ir puoselėti nacionalinę kultūrą;
atvirumo – sudaromos sąlygos skleisti Lietuvos kultūrą pasaulyje, susipažinti su kitų tautų kultūra.
346. Lietuvos kultūros politikos nuostatose teigiama, kad Lietuvos kultūra formuoja ir atskleidžia skirtingų visuomenės grupių, tautinių bendrijų dvasines ir materialines vertybes; padeda plėtoti ir ugdyti demokratinę, laisvą, atvirą visuomenę. Lietuvoje garantuojamos ir ginamos pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės, taigi ir kultūros teisės.
347. Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas rūpinasi tautinių bendrijų nacionalinių, kultūrinių ir kitokių poreikių tenkinimu, tautinio identiteto išsaugojimu, siekia, kad jos sėkmingai galėtų integruotis į visuomeninį, politinį ir kultūrinį Lietuvos gyvenimą.
348. Lietuvoje siekiama sudaryti kuo palankesnes sąlygas tautinių mažumų savimonei ir kultūrai ugdyti. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 37 straipsnis nustato, kad „piliečiai, priklausantys tautinėms bendrijoms, turi teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius“. Jos 45 straipsnyje pažymėta, kad „tautinės bendrijos savo tautinės kultūros reikalus tvarko savarankiškai“.
349. Lietuvos Respublikos tautinių mažumų įstatymas skelbia, kad Lietuvos Respublika visiems savo piliečiams nepriklausomai nuo jų tautybės pripažįsta tautinį identiškumą, kultūros tęstinumą, skatina tautinę savimonę ir jos saviraišką. Valstybė, kaip pažymėta Lietuvos Respublikos tautinių mažumų įstatymo 2 straipsnyje, atsižvelgdama į tautinių mažumų interesus, įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka garantuoja „teisę į valstybės paramą ugdyti tautinę kultūrą ir švietimą, teisę jungtis į tautines kultūros organizacijas, teisę į kultūrinius ryšius su tautiečiais už Respublikos ribų“. Tautinių mažumų visuomeninės ir kultūros organizacijos savo lėšomis gali steigti kultūros ir švietimo įstaigas. „Tautinėms mažumoms ir Lietuvai reikšmingi tautinės istorijos ir kultūros paminklai yra Respublikos kultūros dalis ir saugomi valstybės.“ (Minėtojo įstatymo 6 straipsnis).
350. Šalyje yra per 100 įvairių žanrų tautinių mažumų saviveiklos kolektyvų. Prie Tautinių mažumų ir išeivijos departamento įsteigti Tautinių bendrijų namai, skirti tautinių bendrijų kultūros ir švietėjiškai veiklai. Kai kurios tautinių bendrijų nevyriausybinės organizacijos čia turi savo būstines, gali organizuoti įvairiausius kultūros renginius. Maždaug tokia pat įstaiga 2002 metų pabaigoje pradėjo veikti Kaune, dabar inicijuojamas tokios įstaigos įsteigimas Klaipėdoje.
351. Vilniuje atidaryti Lenkų namai, kuriuose įsikūrė Lietuvos lenkų visuomeninės organizacijos ir saviveiklos kolektyvai. Juose vyksta lenkų bendruomenės kultūros renginiai ir įvairūs visuomeniniai susirinkimai. Tokie pat Lietuvos lenkų kultūros centrai veikia Eišiškėse ir Druskininkuose. Unikalus Tautinių kultūrų centras įsteigtas Visagine: čia kultūros ir švietėjišką veiklą plėtoja baltarusiai, lenkai, totoriai, armėnai, vokiečiai, kitos tautinės bendrijos. Tautinių mažumų kultūros centras veikia Alytuje. Rusų kultūros centrai veikia Vilniuje ir Šiauliuose.
352. Labai svarbus yra kultūros paveldo klausimas. Tai ypač aktualu toms tautinėms bendrijoms, kurios Lietuvoje gyvena jau keletą šimtmečių: lenkams, rusams, žydams, baltarusiams, ukrainiečiams ir kitiems.
353. Susipažinti su tautinių mažumų kultūros ir istorijos paveldu galima Vilniuje (pvz., Vilniuje – literatūriniame A.Puškino muziejuje, Vilniaus universiteto A.Mickevičiaus muziejuje, Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje; Vilniaus rajone, Bareikiškėse, esančiame V.Sirokomlės muziejuje-bibliotekoje; Kėdainiuose – Č.Milošo kultūros centre ir buvusioje sinagogoje įsteigtame Tautinių mažumų kultūros centre; Klaipėdoje – S.Dacho namuose; Nidoje – T.Mano kultūros centre; Šilutėje – H.Zudermano memorialiniame muziejuje ir vokiečių bendrijos „Heide“ namuose; Trakuose – Karaimų etnografinėje parodoje).
354. Lietuvoje gyvenančios tautinės mažumos savo tradicijomis, kultūros paveldu, papročiais, gyvenimo būdu turtina krašto kultūrą. Globalizacijos, integracijos į Europos Sąjungą procesai, stiprėjantis didžiųjų pasaulio valstybių kultūrų ir kalbų spaudimas sąlygoja atitinkamus daugumos ir mažumos kultūros tapatumo išsaugojimo ir puoselėjimo uždavinius, kurie realizuojami per įvairias Lietuvos kultūros plėtros programas.
355. Beveik visos Lietuvos tautinės bendrijos rengia įvairius kultūros projektus ir aktyviai dalyvauja kultūros veikloje. Visas slaviškas bendruomenes kasmet suburia Slavų raštijos šventė, skirta Slavų abėcėlės įkūrėjams Kirilui ir Metodijui. Karaimų bendruomenė organizuoja tarptautines vaikų ir jaunimo dienas, į kurias suvažiuoja karaimų jaunimas iš kitų šalių, vyksta pažintiniai karaimų istorijos ir kultūros renginiai. Baltarusių bendruomenė kasmet rengia tradicinę J.Kupalos šventę. Tradicinėmis Lietuvoje tapo tautinių mažumų kultūros dienos (rusų, lenkų, baltarusių, vokiečių ir kitų tautinių bendrijų). Lietuvos lenkai rengia kasmetines Vilnijos krašto dainų šventes „Kwiaty polskie“. Tradiciniu tapo tarptautinis rusų sakralinės muzikos festivalis, kuriame dalyvauja kolektyvai iš Rusijos Federacijos, Baltarusijos ir Latvijos. Ukrainiečiai kultūros dienų metu daug dėmesio skiria T. Ševčenkos kūrybai, rengia įvairias ukrainiečių meno parodas.
356. Paramą tautinių bendrijų kultūros veiklai teikia vietos savivaldybės. Klaipėdos miesto savivaldybė, atsižvelgdama į tai, kad mieste gyvena įvairių tautybių žmonės, remia mieste gyvenančių tautinių mažumų švietimo ir kultūros iniciatyvas, skiria dalį savo biudžeto lėšų joms įgyvendinti, be to, gauna paramą iš užsienio fondų projektams, kuriais skatinama mieste gyvenančių tautinių mažumų saviraiška ir integracija. Kasmet organizuojamas kultūros projektų rėmimo konkursas. Šiame konkurse dalyvauja įvairios visuomeninės organizacijos, iš jų ir tautinių mažumų bendrijų. 2003 metais parama, skirta tautinių mažumų kultūros raišką skatinantiems kultūros projektams, siekė 8600 litų. Buvo paremtas baltarusių folkloro kolektyvų festivalis, žydų tradicinių švenčių organizavimas, ukrainiečių kultūros pristatymo renginių ciklas, kultūros ir švietėjiškų renginių ciklas romų vaikams, rusų bendrijos „Lada“ ir rusų literatų klubo kultūros veikla, rusų kalbos mokytojų konferencijos organizavimas.
357. Alytaus miesto savivaldybė finansiškai remia Tautinių mažumų kultūros centro veiklos programas. Remiamos parodos, ekskursijos, susitikimai-koncertai, kita kultūros veikla.
358. Visagino miesto visuomenės iniciatyva 1990 metais buvo įsteigtas Tautinių bendrijų centras, kuris vienija ir palaiko visų tautinių bendrijų organizacijų veiklą. Visagine gyvena 43 tautybių atstovai, veikia 13 visuomeninių organizacijų etniniu pagrindu. Tautinių bendrijų centre veikia 9 kūrybiniai kolektyvai, šeštadieninė ir sekmadieninė mokykla, kurioje mokosi 155 mokiniai. Centre organizuojami tautinių bendrijų visuomeninių organizacijų renginiai: parodos, festivaliai, nacionalinės šventės, seminarai, kultūriniai susitikimai. Tautinių bendrijų centras finansuojamas iš savivaldybės biudžeto. Savivaldybė išlaiko centro patalpas, daugiau kaip 100 tūkst. litų per metus skiria savo darbuotojų algoms ir ryšių išlaidoms, apie 10 tūkst. litų – projektams vykdyti. Visuomeninės organizacijos savo ruožtu gauna lėšų projektams finansuoti iš Kultūros ministerijos, Tautinių mažumų ir išeivijos departamento, ambasadų, tarptautinių organizacijų ir fondų.
Policijos pareigūnų ir teisėjų rengimas ir mokymas
360. Lietuvos teisės universiteto Tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės institute dėstomi šie mokomieji dalykai, susiję su tarptautinėmis žmogaus teisėmis ir 1965 metų Konvencija dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo: tarptautinė žmogaus teisių apsauga, JTO žmogaus teisių apsaugos sistema, pabėgėlių teisė ir panašiai. Taip pat pažymėtina, kad pagal bendrą programą, parengtą kartu su Užsienio reikalų ministerija, nuo 2004 metų Generalinės prokuratūros darbuotojams pradėtas dėstyti žmogaus teisių Europos Sąjungoje kursas ir Europos Sąjungos teisės kursas, kur daug dėmesio skirta nediskriminavimo principui.
361. Vilniaus universiteto Teisės fakultete 1965 metų Konvencija dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo, kaip žmogaus teisių kurso sudedamoji dalis, dėstoma tiek per žmogaus teisių kurso paskaitas, tiek per tarptautinės viešosios teisės paskaitas, kurios skaitomos Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės katedroje. Be to, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto studentai jau trečius metus dalyvauja Suomijos Turku/Abo Žmogaus teisių instituto rengiamuose kursuose „Žmogaus teisių dėstymas internetu“. Šių internetinių kursų metu vienas modulis (diskusijos ir argumentacija) skiriamas kaip tik diskriminacijos draudimo principo tarptautinėje teisėje teisinei analizei, įskaitant ir 1965 metų Konvencijos dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo nuostatų analizę.
362. Atsakydami į Komiteto 19 rekomendaciją, informuojame apie teisėsaugos pareigūnų ir teisėjų rengimą ir mokymą. 2003 metų gegužę Lietuvos teisėjų mokymo centras, bendradarbiaudamas su Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės ambasada ir Lordo Slynn of Hadley Europos teisės fondu, organizavo 2 dienų seminarą teisėjams rasinės diskriminacijos tema „Apsauga nuo diskriminacijos Europoje: asmuo, šeima ir valstybė“, kuriame dalyvavo 142 teisėjai. Pažymėtina, kad 2000–2003 metais Lietuvos teisėjų mokymo centras surengė nemažai seminarų teisėjams žmogaus teisių klausimais. Antai:
2000 m. sausio 27–28 d.d. vyko seminaras „Žmogaus teisės Europoje – peticijos pateikimas“, kuriame dalyvavo 17 teisėjų, taip pat advokatų ir kitų teisininkų;
2000 m. kovo 16 d. Lietuvos teisėjų mokymo centras kartu su Lietuvos Aukščiausiuoju Teismu surengė seminarą „Europos žmogaus teisių konvencija, kiti tarptautiniai žmogaus teisių apsaugos instrumentai ir jų taikymas Lietuvos teismuose“, kuriame dalyvavo 23 teisėjai;
2000 m. gegužės 18–19 d. Lietuvos teisėjų mokymo centras kartu su Europos Taryba surengė seminarą „Europos žmogaus teisių konvencijos panaudojimas Lietuvos teismų praktikoje“, kuriame dalyvavo 33 teisėjai;
2001 m. balandžio 19–20 d. vyko seminaras „Europos teisė – teismai ir teisininkai“, kuriame dalyvavo 65 teisėjai;
2002 m. lapkričio 21–22 d. vyko seminaras „Baudžiamoji teisė – žmogaus teisės“, kuriame dalyvavo 122 teisėjai;
2003 m. gegužės 23 d. vyko seminaras „Žmogaus teisių apsauga Europos Sąjungoje“, kuriame dalyvavo apie 30 teisėjų;
2003 m. spalio 23–24 d. vyko seminaras „Europos teisingumo teismo praktika ir žmogaus teisės civilinėse bylose“, kuriame dalyvavo 160 teisėjų.
Be to, Lietuvos teisėjų mokymo centras kartu su Didžiosios Britanijos ambasada 2003 m. balandžio 28–30 d. surengė seminarą „Žmogaus teisės ir civilinė teisė“, kuriame dalyvavo 153 teisėjai, taip pat advokatų ir kitų teisininkų.
363. Rengiant policijos pareigūnus Lietuvos teisės universiteto Policijos fakultete ir Klaipėdos aukštesniojoje policijos mokykloje, dėstomų tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės bei konstitucinės teisės dalykų sudedamoji dalis yra ir 1965 metų Konvencijos dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo analizė, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymų ir tarptautinės teisės nuostatų, įtvirtinančių diskriminacijos dėl rasės bei kitų rūšių diskriminacijos draudimą, analizė. Į policijos įstaigų organizuojamo mokymo programas įtraukiamas mokymas apie Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, kurie apibrėžia policijos tikslus, veiklą ir kontrolę demokratinėje visuomenėje, įpareigoja policijos pareigūnus be jokios diskriminacijos užtikrinti reikiamą pagalbą, paramą ir informaciją sulaikytiems ar nukentėjusiems asmenims.
Atvejai, kai prokuroras privalo inicijuoti tyrimą
364. Atsakydami į Komiteto 19 rekomendaciją pateikti papildomą informaciją apie tai, kokiais atvejais prokuroras privalo inicijuoti tyrimą, informuojame, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nuostatas ikiteisminį tyrimą atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras. Prokuroras gali nuspręsti pats atlikti visą ikiteisminį tyrimą ar jo dalį. Gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą apie padarytą nusikalstamą veiką arba pats nustatęs nusikalstamos veikos požymius, prokuroras tuoj pat pradeda ikiteisminį tyrimą. Pradėjęs ikiteisminį tyrimą, prokuroras arba pats atlieka visus reikiamus ikiteisminio tyrimo veiksmus, arba tai padaryti paveda ikiteisminio tyrimo įstaigai. Jeigu tyrimo metu paaiškėja, kad nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar nusižengimo požymių, prokuroras priima sprendimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo.
365. Tais atvejais, kai tam tikros nusikalstamos veikos patenka į privataus kaltinimo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 407 straipsnis) ar privačiai viešų kaltinimo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 167 straipsnis) bylų kategoriją (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 145 straipsnis), ikiteisminis tyrimas pradedamas tik esant nukentėjusio asmens skundui ar jo teisėto atstovo pareiškimui. Tačiau ir šiais atvejais prokuroras, matydamas, kad šios nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų, turi teisę pradėti baudžiamąjį procesą, nesvarbu, ar yra nukentėjusiojo skundas arba jo teisėto atstovo pareiškimas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 167 straipsnis 2 dalis, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 409 straipsnis). Tokiu atveju ikiteisminis tyrimas vyksta ir valstybinis kaltinimas palaikomi bendra tvarka.
Galimybė ginti pažeistas teises
366. Teikdami papildomą informaciją apie galimybę ginti pažeistas teises, informuojame, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis įtvirtina draudimą varžyti žmogaus teises ir teikti jam privilegijas dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų.
367. Nuo 2005 m. sausio 1 d. Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba (toliau vadinama – Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba) galės priimti skundus dėl tokios diskriminacijos. Šiuo metu asmuo gali ginti dėl rasinės diskriminacijos pažeistas savo teises, kreipdamasis į teismą. Konstitucijos 30 straipsnis numato: „Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.“.
368. Nacionalinės teismų administracijos duomenimis, 2001–2002 metais Lietuvos teismuose nebuvo gauta ir nagrinėta bylų pagal tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72, 721 straipsnius. Per 2003 metų gegužės–rugpjūčio mėnesius Lietuvos teismuose taip pat nebuvo gauta ir nagrinėta bylų pagal naujojo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 100, 169 ir 170 straipsnius. Remiantis Informatikos ir ryšių departamento prie Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, per 2003 metų gegužės–rugpjūčio mėnesius buvo užregistruotas 1 nusikaltimas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 100 straipsnyje, užregistruoti 2 nusikaltimai, numatyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 170 straipsnyje, ir per minėtus mėnesius buvo užregistruoti 9 nusikaltimai, numatyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 99 straipsnyje. Tačiau dėl minėtų nusikaltimų pradėtas tik ikiteisminis tyrimas.
369. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaiga tiria piliečių skundus dėl valdžios, valdymo, savivaldos, karinių bei joms prilygintų institucijų pareigūnų piktnaudžiavimo ir biurokratizmo. Skundus Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigai gali pateikti kiekvienas asmuo. Be to, pagal Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstatymą Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius taip pat gali tirti užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės skundus. Skundų, kurie būtų tiesiogiai susiję su diskriminacija etniniu pagrindu ir būtų Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių pripažinti pagrįstais, 2000–2003 metų laikotarpiu Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaiga nėra gavusi. Minėta įstaiga nėra gavusi skundų dėl teisės naudotis viešosiomis paslaugomis pažeidimo etniniu pagrindu 2001–2003 metais.
370. Paprastai etninių mažumų atstovai skundžiasi ne dėl to, kad būtų diskriminuojami, bet dėl socialinių ir ekonominių klausimų (pareigūnų biurokratizmo skiriant pašalpas, suteikiant būstą ar teikiant komunalines paslaugas). Antai Stepas Visockis 2002 m. gruodžio 3 d. skunde dėl Vilniaus miesto savivaldybės pareigūnų biurokratizmo nurodė, kad šiurkščiai pažeidžiamos romų tautybės žmonių teisės, ir skundėsi dėl to, kad jų šeimai neskiriamas nei būstas, nei pašalpa kietajam kurui įsigyti, mokama ne visa motinystės pašalpa, taip pat dėl Tautinių mažumų ir išeivijos departamento abejingumo romų tautybės žmonėms. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaiga, gavusi medžiagą iš visų skundžiamų institucijų ir atlikusi išsamų minėto skundo tyrimą, nustatė, kad nėra juridinio pagrindo kaltinti Vilniaus miesto savivaldybės pareigūnus biurokratizmu, ir pripažino skundą nepagrįstu. Nors pagrįstų skundų dėl diskriminacijos rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, tautybės, tautinės ar etninės kilmės Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaiga nėra gavusi, tačiau nagrinėjant kiekvieną skundą, gautą iš pažeidžiamų visuomenės grupių, atidžiai svarstoma, ar jame nėra diskriminacinio aspekto.
371. Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymu siekiama užtikrinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų moterų ir vyrų lygių teisių įgyvendinimą, uždrausti visų rūšių tiesioginę ir netiesioginę diskriminaciją dėl asmens lyties. Skundai etninės kilmės ir rasės pagrindu gali būti tiriami tik kaip papildomi aspektai. Minėtasis įstatymas numato išplėsti Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos funkcijas ir įgalioti ją nagrinėti su rasine diskriminacija susijusius skundus.
372. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos veiklą reglamentuojantis Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatymas įtvirtina, kad kontrolierius savo veiklą grindžia teisėtumo, nešališkumo, viešumo, vaiko teisių ir jo teisėtų interesų prioritetiškumo bei nepriklausomo sprendimų priėmimo principais. Minėtasis įstatymas įpareigoja vaiko teisių apsaugos kontrolierių tirti visų fizinių ir juridinių asmenų skundus dėl veiksmų ar neveikimo, dėl kurių pažeidžiamos ar gali būti pažeistos vaiko teisės ar jo teisėti interesai, ir numato, kad kontrolierius, gavęs skundą žodžiu arba pastebėjęs vaiko teisių ar jo teisėtų interesų pažeidimo požymius, manydamas, kad pateikta informacija ar pastebėti požymiai yra teisingi, gali pradėti tyrimą savo iniciatyva. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigoje gaunamų skundų tematikos analizė leidžia daryti išvadą, kad rasinė diskriminacija nėra aktuali problema. Tačiau vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga atkreipia dėmesį į keblią romų vaikų būklę, kurią reikia gerinti.
373. Vaiko teisių apsaugos kontrolierius savo iniciatyva lankėsi Vilniaus Aukštutiniame ir Žemutiniame romų taboruose ir Romų visuomeniniame centre, kur buvo aptartos kasdienės problemos: vaikų pavėžėjimas į mokyklą, medicininis aprūpinimas, integracija į visuomenę. Pačių romų vertinimu, pagrindinės vaikų nesimokymo priežastys yra tėvų draudimas lankyti mokyklą, šiltų drabužių, avalynės trūkumas, tolimas kelias iki mokyklos. Romų vaikų būklės gerinimo galimybės, socialiai remtinų šeimų problemos ir galimi sprendimai buvo aptarti vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus susitikimuose su Vilniaus miesto meru ir miesto savivaldybės Socialinės paramos skyriumi.
Žalos atlyginimas
375. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.263 straipsnis numato kiekvieno asmens pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo, t.y. įtvirtintas visiškos žalos atlyginimo principas. Įstatymų numatytais atvejais šis asmuo taip pat privalo atlyginti dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą arba savo valdomų daiktų padarytą žalą.
376. Be to, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.26 straipsnis nurodo: „Asmenys, neteisėtai apriboję fizinio asmens laisvę, privalo atlyginti jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą.“. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis nustato taisyklę, pagal kurią žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, neatsižvelgdama į konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltę. Žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto, nepaisydama savo darbuotojų kaltės.
377. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatas valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė atsiranda ir tuo atveju, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
378. Be to, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.272 straipsnis įtvirtina nuostatą, kad „Žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Be turtinės žalos, atlyginama ir neturtinė žala. Jeigu žala atsirado dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros ar teismo pareigūnų ar teisėjų tyčinių veiksmų, tai valstybė, atlyginusi žalą, įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę iš atitinkamų pareigūnų įstatymų nustatyta tvarka išieškoti įstatymų nustatyto dydžio sumas.“.
379. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnis numato ir neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Tačiau neturtinė žala yra visuomet atlyginama, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais.
380. Teisės aktai taip pat numato galimybę gauti kompensaciją už nusikaltimu padarytą žalą. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 109 straipsnis nustato, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinę ar neturtinę žalą, turi teisę baudžiamojoje byloje pareikšti kaltinamajam arba už kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla.
381. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 116 straipsnį proceso metu ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas turi imtis priemonių galimam civiliniam ieškiniui užtikrinti: surasti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veiksmus materialiai atsakingiems asmenims priklausantį turtą ir laikinai apriboti nuosavybės teisę į jį. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 118 straipsnį, jeigu kaltinamasis arba už jo veiksmus materialiai atsakingi asmenys neturi lėšų žalai atlyginti, įstatymų numatytais atvejais žala teismo sprendimu gali būti atlyginama avansu iš valstybės tam skirtų lėšų.
382. Tvarką, kaip naudojami valstybės asignavimai, už valdžios institucijų neteisėtų veiksmų padarytą žalą atlyginti, nustato Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo įstatymas (2002 m. gegužės 21 d. Nr. IX-895). Jis nustato žalos, atsiradusios dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto kardomojo kalinimo (suėmimo), neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinių prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto paskyrimo, atlyginimą ne teismo tvarka, taip pat valstybės regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisės į žalą padariusį asmenį įgyvendinimo tvarką.
7 STRAIPSNIS
Švietimas
383. Tolerancijos ugdymo problematika bendrojo lavinimo mokykloje yra integruota į pilietinės visuomenės pagrindų, dorinio ugdymo ir kitus mokomuosius dalykus, projektinius darbus, taip pat ji gali būti papildomo ugdymo sudedamoji dalis.
384. Švietimo ir mokslo ministerija 1998–2000 metais įgyvendino Pilietinio ugdymo įgyvendinimo švietimo įstaigose programą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 11 d. nutarimu Nr. 1105, taip pat ministerijos ir UNESCO susitarimus dėl pilietinio ugdymo programų rėmimo Lietuvoje. Vykdant minėtuose dokumentuose numatytas priemones, buvo išleista Betty A. Reardon trijų dalių metodinė knyga mokytojams „Tolerancija – taikos pradžia“ (Tolerance – the Threshold of Peace) ir Žmogaus teisių mokymo vadovas. Knygomis nemokamai aprūpintos bendrojo lavinimo mokyklos. Taip pat buvo išleistas vadovėlis-romanas „Markas. Visuomenės tyrimas“, kuriame nemažai dėmesio skiriama tolerancijos problemoms nagrinėti, parengtos minėtų knygų elektroninės versijos CD-ROM „Pilietinis ugdymas Lietuvoje“. Pedagogams buvo surengti seminarai apie tai, kaip siūlomą metodiką taikyti praktiniame darbe. Juose dalyvavo apie 1600 šalies pedagogų.
385. Pilietiškumo ugdymo srityje 2001–2003 metais vykdytas Švietimo ir mokslo ministerijos ir Olandijos „Sardes“ agentūros projektas, paremtas Olandijos Vyriausybės ir skirtas Europos Sąjungos direktyvai 77/486/EEB dėl darbuotojų migrantų vaikų mokymo įgyvendinti Lietuvoje. Jo metu buvo parengtas lietuvių kalbos mokymo metodikos kursas studentams ir dirbantiems mokytojams (čia integruota daug žinių apie europinę tarpkultūrinę dimensiją). Kursas skirtas ne tik lituanistams, bet ir socialinio, humanitarinio profilio studentams. Parengtos trys knygos „Mano ir tavo šalis Lietuva“, lietuvių kalbos mokymo, socialinio-kultūrinio ir pilietinio ugdymo vadovėliai ir mokytojo knyga, padėsiantys ugdyti toleranciją ir tarpusavio supratimą.
386. 2002 metais Švietimo ir mokslo ministerija kartu su Raudonuoju Kryžiumi pradėjo Tarptautinės humanitarinės teisės mokymo projektą, kurį vykdant moksleiviai galės pasirinkti arba atskirą humanitarinės teisės kursą, arba mokymą apie humanitarinę teisę, integruotą į istorijos, pilietinio ugdymo ir etikos kursus.
387. Švietimo procese daug dėmesio skiriama holokausto temai. Į bendrojo lavinimo mokyklos istorijos programas įtraukti žydų ir holokausto istorijos klausimai. Vadovėliuose, analizuojant holokaustą, pateikiami ne tik faktai, bet ir įvairūs dokumentai, genocidą išgyvenusių žmonių liudijimai, nuotraukos. Ši tema gvildenama etikos, tikybos, literatūros pamokose.
388. Kasmet vyksta seminarai mokytojams, kuriuose paskaitas skaito Lietuvos ir užsienio specialistai, žydų bendruomenės atstovai. Vis daugiau mokytojų suteikiama galimybė susipažinti su kitų šalių holokausto švietimo patirtimi. Šiuo metu į švietimo apie holokaustą veiklą yra įsitraukę per 700 mokytojų, iš jų apie 500 pedagogų dalyvavo įvairiuose seminaruose Lietuvoje ir užsienyje.
389. Švietimą apie holokaustą vykdo įvairios valstybinės institucijos kartu su nevyriausybinėmis organizacijomis, inicijuodamos edukacinius projektus, įtraukdamos mokyklų ir vietos bendruomenes regionuose. 2000 metais buvo parengta Nacionalinė holokausto švietimo programa, apimanti švietimą apie holokaustą vidurinėse ir aukštosiose mokyklose, kariuomenėje, taip pat visuomenės informavimą per žiniasklaidą – kiną, televiziją, radiją, – be to, panaudojant Vyriausybės institucijų, nevyriausybinių organizacijų ir muziejų iniciatyvas.
390. Plėtojant ir tęsiant Nacionalinę holokausto švietimo programą, buvo parengta ir 2003 m. rugsėjo 10 d. švietimo ir mokslo ministro įsakymu patvirtinta Holokausto švietimo veiklos programa. Programą parengė specialiai sudaryta darbo grupė, kurioje dirbo Švietimo ir mokslo ministerijos, Užsienio reikalų ministerijos, žydų bendruomenės, Istorijos mokytojų asociacijos, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti, „Atminties namų“ ir kitų visuomeninių organizacijų, kurios rūpinasi mokymu apie holokaustą, atstovai, Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus, Švietimo kaitos fondo bendradarbiai. Programos tikslas – gerinti mokymo apie holokaustą kokybę, labiau koordinuoti šioje srityje dirbančių valstybinių institucijų ir visuomeninių organizacijų veiklą, įtraukti į švietimą apie holokaustą daugiau pedagogų ir mokinių. Programoje keliamų tikslų įgyvendinimą koordinuos speciali švietimo ir mokslo ministro įsakymu sudaryta patariamoji taryba.
391. Tolerancijai ugdyti ir kovoti su įsigalėjusiais stereotipais buvo skirtos Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos ir Jungtinių Tautų plėtros programos projekto „Lygių galimybių plėtra“ (kuris buvo vykdomas iki 2002 metų pabaigos) priemonės. Projekto metu vykdyti informaciniai/mokomieji seminarai dešimtyje Lietuvos apskričių, vyko diskusijos su interesų grupėmis, išleistas informacinis leidinukas „Lygios galimybės: tolerancijos link“, parengta 10 laidų Lietuvos nacionalinio radijo pirmojoje programoje bei socialinė reklama per Lietuvos nacionalinę televiziją. Projektą užbaigė 2002 m. gruodžio 10 d. surengta nacionalinė konferencija.
392. Lietuvos aukštosiose mokyklose taip pat skiriama daug dėmesio tolerancijos ugdymui ir kovai su stereotipais. Vilniaus pedagogikos universitete numatyta dėstyti Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų istoriją: bakalaurų programose numatyta Vilniaus miesto socialinė istorija, etnografinė praktika, kraštotyrinė praktika; magistro studijose – žydų tautos fenomenas, kultūrinė Vilnijos specifika. Dėstant istorijos didaktikos kursą, trumpai aptariama tautinių mažumų švietimo sistema tarpukario laikotarpiu ir istorijos mokymo to meto mokyklose specifika. Bakalauro ir magistro studijų programos studentai parašė ir apgynė keletą baigiamųjų darbų, kuriuose nagrinėjo tautinių mažumų švietimo Lietuvoje aspektus. Taip pat siūlomos analogiškos temos kursiniams darbams (dažniausiai nagrinėjamos žydų švietimo problemos, analizuojami tiek dabartiniai, tiek kitados naudoti istorijos vadovėliai, siekiant nustatyti, kiek jie ugdo toleranciją ar skatina tautinius stereotipus). Tokios temos studentams siūlomos nuolat. Istorijos didaktikos metodiniame kabinete kaupiami leidiniai (monografijos, mokomoji literatūra, kompaktinės plokštelės ir kita), kurie skirti mokymui apie holokaustą. Kai kurie katedros dėstytojai skaito paskaitas istorijos mokytojams skirtuose mokymo apie holokaustą renginiuose: nagrinėjama, kaip holokausto tema aptarta lietuviškuose ir kitų šalių istorijos vadovėliuose, pateikiamos metodinės rekomendacijos, kaip šią temą dėstyti bendrojo lavinimo mokyklų moksleiviams.
393. Lietuvos teisės universitete dėstomas specialus kursas, skirtas žmogaus teisių apsaugai, iš jų ir tautinių mažumų teisėms; rašomi kursiniai ir magistro studijų baigiamieji darbai. Teisės universitete, greta kitų institutų, veikia Tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės institutas, kurio vienas pagrindinių uždavinių – dalyvauti teisinės valstybės, grindžiamos veiksmingu žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimu, kūrimo procese ir siekti, kad būtų sėkmingai įgyvendinamos Lietuvos valstybės teisės ir pareigos, atsirandančios vykdant šiuolaikinės tarptautinės teisės normas ir Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus. Institutas išleido nemaža monografijų ir mokomųjų leidinių šiomis temomis.
394. Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Kultūros istorijos ir antropologijos bakalauro studijų programoje siūloma sociokultūrinės mažumų istorijos ir antropologijos specializacija, kurios pagrindą sudaro Kultūrinių bendrijų studijų centro parengti kursai. Kultūrinių bendrijų studijų centras taip pat dalyvauja Vilniaus universiteto bakalauro ir magistro studijų programose, siūlydamas savo kursus kaip laisvai pasirenkamas disciplinas visų specialybių studentams, kurie domisi tautinių mažumų kultūros paveldu. Naujosios istorijos katedroje dėstomas bakalauro studijų programoje privalomai pasirenkamas kursas „Tautinės mažumos Lietuvoje ir Vidurio Rytų Europoje 1918–1939 metais“. 1998–2003 metais apginta 14 bakalauro ir 11 magistro darbų, nagrinėjančių tautinių mažumų problematiką.
395. Lietuvos istorijos institutas vykdo mokslinę programą „Lietuvos visuomenės modernizacija ir etniniai konfliktai. Nedominuojančios etninės bendruomenės Lietuvoje XIX a.–XX a. pirma pusė iki 1940 m.“. Įgyvendinant šią programą, daugiausia dėmesio skiriama etninių bendruomenių tarpusavio santykiams, jų dinamikai, aptariama etninių bendruomenių socialinė, ekonominė, kultūrinė ir politinė raida, nagrinėjama, kaip politinių režimų pasikeitimai veikė etninių santykių dinamiką.
396. Vilniaus universiteto Orientalistikos centras 2000 metais vykdė lyginamųjų Azijos studijų programą, o nuo 2003 metų pradėjo magistrantūros studijų programą „Šiuolaikinės Azijos ir rytietiškų diasporų studijos“.
397. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas 2000–2003 metais gvildeno kovos su tautiniais stereotipais, tolerancijos ir tautų tarpusavio supratimo klausimus pagal bakalauro ir magistro programas dėstomuose įvairiuose kursuose (holokausto, nacionalizmo, žmogaus teisių, nacionalizmo ir regionalizmo, žmogaus teisių Europoje studijų). Be to, institutas surengė daug konferencijų ir diskusijų šia tema, iš jų minėtinos 2001 m. lapkričio 23 d. įvykusi konferencija „Lietuvos politinė kultūra: stereotipai ir raidos tendencijos“, 2002 m. vasario 12 d. – diskusija „Salman Rushdie – civilizacijų susidūrimo auka“, 2002 m. balandžio 17–18 d. – tarptautinė konferencija „Terorizmas – iššūkis šiuolaikiniam pasauliui“, 2003 m. kovo 26 d. – diskusija „Islamo ir musulmonų įvaizdis Lietuvos politikoje, žiniasklaidoje ir švietime“.
398. Valstybinė jaunimo reikalų taryba, siekdama savo veiklos strategijoje užsibrėžtų tikslų ir skelbdama patvirtintas programas įgyvendinančių priemonių finansavimo konkursus, remia Lietuvos jaunimo iniciatyvas (projektus), skirtas (-us) tarpetninės tolerancijos ir dialogo tarp tautų ugdymui, kovai prieš tautinius stereotipus, rasinę diskriminaciją ir netoleranciją. Valstybinės jaunimo reikalų tarybos administruojamos ir atitinkamoms iniciatyvoms (projektams) įgyvendinti skiriamos Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšos atviro konkurso būdu yra laisvai prieinamos kiekvienai juridinio asmens statusą turinčiai Lietuvos jaunimo nevyriausybinei organizacijai (iš jų ir tautinių mažumų), o išskirtiniais atvejais – ir neformalioms jaunimo grupėms.
399. Lietuvos žmogaus teisių centras 2004 metais vykdo projektą „Didinti savitarpio supratimą Lietuvoje: ugdyti tarpetninę toleranciją panaudojant švietimą apie žmogaus teises“ (Strengthening Mutual Understanding in Lithuania: Training for Inter-ethnic Tolerance through Human Rights Education), kuris nukreiptas prieš etninę diskriminaciją ir yra skirtas stereotipams šalinti ir tolerancijai ugdyti. Projekto įgyvendinimo metu bus surengti 8 seminarai (5 – policijos pareigūnams, po 3 – savivaldybių tarnautojams ir žurnalistams), parengta seminarų medžiaga. Projektas vyksta nuo 2003 m. birželio 30 d. iki 2004 m. liepos 30 dienos. Jį remia JAV demokratijos komisija (U.S.A. Democracy Commission Small Grants Program).
Kultūra
400. Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas, dalyvaujant žiniasklaidos atstovams, 2000 metais surengė diskusijas, kuriose buvo gvildenamos rasizmo ir ksenofobijos problemos, – „Europa prieš rasizmą, ksenofobiją ir netoleranciją“, „Tautinių mažumų padėtis atviroje visuomenėje“, „Dialogas tarp daugumos ir tautinių mažumų“, „Lenkų tautinės mažumos kultūros paveldo Lietuvoje išsaugojimas“. Taip pat įvyko konferencijos „Politinis tautinių mažumų dalyvavimas“, „Tautinių mažumų švietimas Lietuvoje“. Išleistos dvi knygos – „Tautinės mažumos demokratinėje valstybėje“ ir „Tautinės mažumos Lietuvoje“.
401. Viena svarbiausių valstybės užduočių tautinių santykių darnumo palaikymo srityje – keisti visuomenės požiūrį į romus ir šalinti požiūrio į kitas tautines grupes stereotipus. Savo veikloje departamentas rūpinasi teigiamo etninių grupių įvaizdžio visuomenėje formavimu. Departamento iniciatyva buvo surengtas seminaras, skirtas tautinių stereotipų problematikai. Kartu su Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, dalyvaujant žurnalistų etikos inspektoriui ir žiniasklaidos atstovams, 2002 metais buvo surengtas apskritojo stalo renginys, skirtas tautinių mažumų įvaizdžio žiniasklaidoje problemai. Jo metu buvo pritarta idėjai, kad periodiškai būtų rengiamos konsultacijos tarp tautinių bendrijų atstovų ir žurnalistų etikos inspektoriaus.
402. Kartu su Mokslų akademijos Filosofijos ir sociologijos institutu ir Vytauto Didžiojo universitetu Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas organizavo apskritąjį stalą dėl stereotipų apie kitataučius žiniasklaidoje. Šiai temai taip pat skirtas moksleivių rašinių konkursas „Visi skirtingi – visi lygūs“.
403. Svarbiu įvykiu tautinių mažumų gyvenime tapo Lietuvos rusų, žydų, totorių ir karaimų kultūros paveldo pristatymas šių grupių kultūrų svetainėse Lietuvos kultūros paveldo tūkstantmečio virtualiojoje parodoje. Naudojantis šios parodos medžiaga, sudaryta ir išleista knyga „Lietuvos tautinės mažumos. Kultūros paveldas“, kurios straipsnius rašė patys tautinių mažumų atstovai. Kartu su šia knyga išleistas kompaktinis diskas „Lietuvos tautinės mažumos. Kultūros paveldas“, kuriame tekstai skelbiami lietuvių, anglų ir rusų kalbomis. Kompaktinis diskas gausiai iliustruotas. Be to, jame gausu garso ir vaizdo įrašų, žemėlapių, kurie papildo šią knygą ir išsamiau supažindina su Lietuvos tautinių mažumų istorija bei savita kultūra.
404. 2000 m. spalio 4–5 d. Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas kartu su Europos išskaidytų etninių mažumų institutu organizavo tarptautinį Vilniaus forumą holokausto metu pagrobtų kultūros vertybių tema. Forumo tikslas – apsvarstyti holokausto aukoms priklausiusių arba jų sukurtų vertybių paieškos ir atpažinimo būdus, pateikti identifikavimo atvejus ir nuspręsti, kokių praktinių veiksmų, atsižvelgiant į įvairių institucijų galimybes, valstybių teisėtvarką ir kultūros kontekstą, reikėtų nedelsiant imtis. Forumas priėmė deklaraciją, kurioje buvo įvertinta ši problema ir išreikštas požiūris į išgrobstytas holokausto aukų vertybes.
405. Dar iki forumo Lietuvos Respublikos Seimas, pabrėždamas Lietuvos visuomenės ir valstybės pastangas išsaugoti ir įamžinti Lietuvoje šimtmečiais kurtą žydų kultūros paveldą, taip pat siekdamas išsaugoti ir paryškinti Vilniuje esančius memorialinius akcentus holokausto aukoms atminti, priėmė nutarimą „Dėl Vilniaus istorinio geto būdingų fragmentų atkūrimo“ (2000 m. rugsėjo 19 d. Nr. VIII-1947), o šiek tiek vėliau – Įstatymą dėl religinių rankraštinių tekstų (torų), perrašinėtų išimtinai apeigų paskirčiai, perdavimo žydų religinėms bendruomenėms ar bendrijoms (2000 m. spalio 3 d. Nr. VIII-1971). 2002 metais Lietuvos valstybė sugrąžino žydams Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje saugotas 309 toras.
406. 1995 metais Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos kultūros ir švietimo komitetas surengė posėdį Lietuvos kultūros paveldo, į kurį buvo įtraukta ir jidiš kultūra, klausimais. Reikšmingu įvykiu visos šalies gyvenime tapo 1997 m. rugsėjo 10–15 d. paminėtos žydų filosofo Elijahu Gaono mirties 200-osios metinės. 2000–2001 metais daug renginių buvo skirta Lietuvos visuomenei supažindinti su žydų kultūros paveldu, susijusiu su lietuvių kultūra. Paminėtos įžymaus smuikininko Jašos Heifeco 100-osios gimimo metinės. 2001 metų sausio mėnesį ta proga vyko Smuiko dienos, buvo atidaryta paroda, skirta Jašos Heifeco gyvenimui ir kūrybai, atidengta atminimo lenta ant namo, kuriame mokėsi garsusis smuikininkas (Vilniaus g. 25), 2001 metų vasario mėnesį buvo surengtas tarptautinis smuikininkų konkursas.
407. 2001 m. rugpjūčio 24–30 d. įvyko pirmasis pasaulio litvakų – iš Lietuvos save kildinančių žydų – kongresas. Į jį susirinko apie 300 delegatų iš 12 pasaulio valstybių. Pasaulio litvakai buvo supažindinti su Lietuvos žydų bendruomenės veikla, dalyvavo ekskursijoje po žydiškąjį Vilnių. Kongreso metu surengta konferencija „Litvakai pasaulyje“, atidaryta šiuolaikinių Lietuvos žydų menininkų paroda, įvyko susitikimai su rašytojais, menininkais ir žurnalistais litvakais ir koncertai, kuriuose skambėjo žydų tradicinė ir šiuolaikinė muzika, parodyti dokumentiniai filmai „Atminimo dienos“ ir „Kelio pabaiga“. Kongreso metu buvo prisiminta, kad Lietuvos žydų bendruomenė davė žmonijai pasaulinio garso asmenybes – Talmudo mokslo žvaigždę Vilniaus Gaoną, smuiko legendą Jašą Heifecą, dailininkus Chaimą Soutiną, Žaką Lifšicą, Isaaką Levitaną, Marką Antokolskį, jidiš literatūros klasiką Mendelę Moicherį Sforimą, pirmųjų žydų romanų autorių Abrahamą Mapu, esperanto kalbos kūrėją Liudviką Zamenhofą ir kitus. Kongreso metu 2001 m. rugpjūčio 30 d. Vilniuje atidarytas Jidiš institutas – pirmasis po Antrojo pasaulinio karo jidiš kalbos, literatūros ir kultūros tyrimo bei studijų centras Rytų Europoje. Patalpas Jidiš institutui skyrė Vilniaus universitetas. Lietuvos žydų bendruomenės užsakymu sukurtas dokumentinis filmas apie Pirmąjį pasaulio litvakų kongresą. Kino pasakojime panaudota medžiaga apie litvakų istoriją – pradedant žydų atsiradimu Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Autoriai pasakoja apie žydų kultūros klestėjimą Lietuvoje, šiurpią Lietuvos žydų tragediją nacių okupacijos metais, Lietuvos žydų bendruomenės nūdieną.
408. 2001 metais įvyko ir kitų renginių, skirtų Lietuvos žydų kultūrai paminėti. Trečią kartą vyko Chaimo Soutino – vieno iš žymiausių XX amžiaus tapytojų – dienos, kuriose dalyvavo mokslininkai, kultūros žmonės ir studentai iš Lietuvos ir užsienio šalių. Jų metu buvo atidaryta simpoziumo dalyvių meno paroda Vilniaus Rotušėje, surengta konferencija „Soutinas, Rytų Europa, laikmetis ir kultūrų tarpusavio sąveika“, parodytas dokumentinis filmas „Kelio pabaiga“. Nemažai dokumentinių filmų buvo skirta ir kitų įžymių žmonių atminimui: kalbininkui Chackeliui Lemchenui, teisininkui, Lietuvos ir Lenkijos politikui, Lietuvos konstitucinės teisės kūrėjui Mykolui Riomeriui paminėti, taip pat filmų apie holokaustą, žydų partizanus, žydų likimus Rytų Europoje. Žydų kultūros klubas, parengęs projektą „Kultūrų bendravimas ir tautų santarvė“, kas mėnesį kviečia visuomenę į seminarus „Memuarai balsu“, koncertų ciklus „Vilniaus krašto menas“, kūrybos vakarus, dokumentinių filmų peržiūras. Lietuvoje veikia žydų vaikų ansamblis „Alija“, žydų meno kolektyvas „Folksinger“, šokių ansamblis „Fajerlach“, kamerinės muzikos ansamblis.
409. 2002 m. balandžio 21–25 d. Lietuvos žydų kultūros klubas surengė Tarptautines meno dienas Vilniaus geto teatrui atminti. Vilniaus geto teatras, įsteigtas prieš 60 metų, buvo savitas Lietuvos meno reiškinys, kur persipynė žydų, lietuvių, lenkų, rusų teatrinės tradicijos. Dienų renginiuose dalyvavo buvę geto teatro atlikėjai.
Visuomenės informavimas
410. Nuo 2000 metų Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas kartu su Tautinių bendrijų taryba, Lietuvos žmogaus teisių centru, Atviros Lietuvos fondu, Pilietinių iniciatyvų centru, Europos Tarybos informacijos ir dokumentacijos centru, kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis kasmet rengia konferencijas, seminarus apie tautinių mažumų stereotipus žiniasklaidoje. Lietuvos dienraščių publikacijų analizė leidžia daryti išvadą, kad žiniasklaidoje dar yra neigiamų tautinių mažumų vaizdavimo tendencijų. Tekstuose tautinės mažumos kartais vaizduojamos kaip į visuomenės gyvenimą neintegruotos, priklausančios nusikaltėlių grupėms, socialiai neapsaugotos, o gvildenant asmenų, priklausančių šioms grupėms, problemas, akcentuojama tautinė priklausomybė.
411. Sprendžiant šias problemas, siekiama, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija nemažintų tautinių mažumų programoms skiriamo laiko, kad visuomenės informavimo priemonėse apskritai būtų daugiau laidų, medžiagos apie etnines, kalbines, religines ir kitas grupes, gyvenančias šalyje. 2003 metų rudens tinklelyje tautinių mažumų laidoms paskirtas geresnis transliavimo laikas (šeštadienio ir sekmadienio 11 valandos juostoje). Pastaruoju metu valstybės institucijos ir nevyriausybinės organizacijos inicijuoja daugiau projektų, skatinančių žurnalistus ir akademinę bendruomenę tirti etninių grupių istoriją ir kultūrą, prisidėti prie daugiakultūrių santykių plėtojimo.
412. Nacionalinio transliuotojo (Nacionalinis radijas ir televizija) misija numato rengti laidas, skirtas tautinėms mažumoms. Dabar Nacionaliniame radijuje ir televizijoje rengiamos ir transliuojamos laidos rusams, lenkams, baltarusiams, ukrainiečiams, žydams, totoriams, kitoms tautinių mažumų bendrijoms. Šias laidas rengia pačių tautinių mažumų žurnalistai. Jos atlieka svarbią švietėjišką funkciją, supažindina visuomenę su tautinėmis mažumomis, jų kultūra, gyvenimu, skatina toleranciją.
413. Nacionalinio radijo pirmojoje programoje tolerancijos, rasizmo ir diskriminacijos problematika, dalyvaujant Lietuvos Respublikos Seimo, Vyriausybės institucijų ir nevyriausybinių organizacijų atstovams, 2003 metais buvo gvildenama trijose „Aktualijų studijos“ laidose, kurios pasirodė geriausiu eterio laiku. Kovai su stereotipais romų atžvilgiu 2002 metais buvo skirtos dvi diskusijų (talk show tipo) laidos per Nacionalinės televizijos pirmąjį kanalą. Tolerancijos ir tautų tarpusavio supratimo tema visada aktuali jau 10 metų visuomeniniu Lietuvos televizijos kanalu demonstruojamoje poleminėje istorijos laidoje „Būtovės slėpiniai“, kurios pagrindiniai kūrėjai yra Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesoriai Edvardas Gudavičius ir Alfredas Bumblauskas.
414. 2002 metais nevyriausybinė organizacija „Znad Wilii“ įgyvendino projektą „Tolerancija ir mažumos“. Jo metu buvo parengtos ir transliuotos 25 radijo laidos apie rasizmo ir tolerancijos reiškinius, tautinius stereotipus, Lietuvos tautinės mažumas, jų gyvenimą, papročius, valstybės politiką tautinių mažumų apsaugos klausimais.
415. 1999–2000 metais Klaipėdos miesto savivaldybė inicijavo tarptautinį projektą „MULTIREG – regioninė integracija per kultūrinę įvairovę mieste“ tarp Liepojos ir Klaipėdos miestų tautinių bendrijų. Projektą finansavo PHARE CREDO programa. Juo buvo siekiama paskatinti šiuose uostamiesčiuose gyvenančias tautines bendrijas pilietinei raiškai. Projekto metu buvo surengtas televizijos laidų ciklas per vietos televizijas, pradėtos radijo laidos nacionaline kalba vietos radijo stotyse. Pastarosiomis ypač susidomėjo tautinės bendruomenės, nes čia buvo suteiktos realios sąlygos kalbėti bendrijų atstovams jiems aktualiais klausimais: apie tautinį identitetą, toleranciją, kultūros tradicijų išsaugojimą daugiakultūrėje aplinkoje. Kiekviena bendrija turėjo po vieną mėnesinę vienos valandos radijo laidą vietos radijo stotyje. Bendra projekto vertė – maždaug 50000 eurų.
416. 2001 metais, vykdant Europos Tarybos Pasitikėjimo skatinimo (Confidence Building Measures) programą, buvo parengtas tautinių bendrijų radijo laidų projektas „Žiniasklaida ir Klaipėdos tautinės bendrijos – I“. Tautinės bendrijos gavo lėšų kurti ir transliuoti radijo laidas mažumos kalba. Buvo surengti seminarai profesiniams radijo eterio žurnalisto įgūdžiams įsigyti. Bendra projekto vertė – maždaug 21000 eurų. 2003 metais projektas buvo pratęstas („Žiniasklaida ir Klaipėdos tautinės bendrijos – II“). Įgyvendinant šį projektą, laidose daugiau dėmesio skirta ne vien tik vietos bendruomenių problemoms aptarti, bet ir politiniam švietimui, Europos Tarybos institucijoms pristatyti, žmogaus teisių situacijos apžvalgai Lietuvoje ir kaimyninėse valstybėse. Bendra projekto vertė – maždaug 20000 eurų.
417. Spaudos, radijo ir televizijos fondas pagal valstybės patvirtintus prioritetus remia leidinius, kurie nagrinėja tautinių mažumų paveldo, holokausto, tolerancijos ir tautų tarpusavio supratimo ugdymo klausimus. Parama buvo suteikta šiems kultūros leidiniams: „Lux“, „7 meno dienos“, „Literatūra ir menas“, „Metai“, „Baltos lankos“, „Atgimimas“, „Kultūros barai“, „Žurnalistų žinios“, „Naujoji romuva“, „Naujasis židinys–Aidai“ ir kitiems.
______________