LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO 2007 m. gruodžio 28 d. SPRENDIMAS (Administracinė byla Nr. I1-20/2007. Procesinio sprendimo kategorija 17.1)
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Birutės Janavičiūtės, Ričardo Piličiausko, Sigitos Rudėnaitės ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),
sekretoriaujant Giedrei Telksnienei,
dalyvaujant atsakovo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos atstovams Algminui Gutauskui ir Gintautui Juodeliui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2007 m. sausio 26 d. prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymas Nr. V-449 „Dėl išieškomų išlaidų, tiesiogiai susijusių su kario mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu, apskaičiavimo taisyklių patvirtinimo“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 44 straipsnio 2 ir 3 dalims, ar šio įsakymo 2.2.1 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl įstatymų ir kitų teisės norminių aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos 11 straipsniui, ar Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. V-449 „Dėl išieškomų išlaidų, tiesiogiai susijusių su kario mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu, apskaičiavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Išieškomų išlaidų, tiesiogiai susijusių su kario mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu, apskaičiavimo taisyklių 5.3 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 44 straipsnio 2 daliai.
Išplėstinė teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Klaipėdos rajono apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos ieškinį atsakovui Ugniui Vaišnorai dėl profesinės karo tarnybos karininko parengimo išlaidų ir palūkanų priteisimo.
2. Ieškovas individualioje byloje Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija nurodė, kad atsakovas individualioje byloje kariūnas Ugnius Vaišnora Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2000 m. gegužės 9 d. įsakymu buvo išsiųstas mokytis Švedijos sausumos kariuomenės koledže, su juo buvo pasirašyta kario, siunčiamo mokytis, sutartis, kuria Ugnius Vaišnora įsipareigojo mokytis Švedijos sausumos kariuomenės koledže iki 2003 m. liepos 1 d., gauti mokymo įstaigos baigimo dokumentą, baigęs mokymąsi ištarnauti tikrojoje krašto apsaugos tarnyboje 5 metus, o negalėdamas to padaryti dėl subjektyvių priežasčių – atlyginti jo mokymuisi išleistas lėšas. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija visą Ugniaus Vaišnoros mokymosi laikotarpį mokėjo jam 5 MGL per mėnesį dydžio stipendiją. Baigęs mokslus, Ugnius Vaišnora neištarnavo viso mokymosi sutartyje įsipareigoto ištarnauti termino – profesinės karo tarnybos sutartis su juo buvo nutraukta Ugniaus Vaišnoros iniciatyva (jo prašymu). Tuo pačiu Ugnius Vaišnora buvo įpareigotas grąžinti jo mokymuisi išleistų lėšų dalį, proporcingą likusiai neištarnautai įsipareigoto ištarnauti termino daliai, tačiau tai padaryti jis atsisakė.
II.
1. 2007 m. sausio 26 d. nutartimi Klaipėdos rajono apylinkės teismas civilinę bylą sustabdė ir kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas ištirti, ar Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymas Nr. V-449 „Dėl Išieškomų išlaidų, tiesiogiai susijusių su kario mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu, apskaičiavimo taisyklių patvirtinimo“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 44 straipsnio 2 ir 3 dalims, ar šio įsakymo 2.2.1 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl įstatymų ir kitų teisės norminių aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos 11 straipsniui, ar Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. V-449 „Dėl Išieškomų išlaidų, tiesiogiai susijusių su kario mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu, apskaičiavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Išieškomų išlaidų, tiesiogiai susijusių su kario mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu, apskaičiavimo taisyklių 5.3 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 44 straipsnio 2 daliai.
2. Prašymą ištirti norminio administracinio akto atitiktį įstatymams Klaipėdos rajono apylinkės teismas grindė šiais argumentais:
2.1. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. V-449 (toliau – ir Įsakymas) nustatyta krašto apsaugos sistemos išlaidų, tiesiogiai susijusių su profesinės karo tarnybos kario, kario savanorio, kariūno mokymu (stažuote), profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu, apskaičiavimo, apskaitos ir išieškojimo tvarka. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 44 straipsnio 2 dalis nustato, kad krašto apsaugos sistemos išlaidos, tiesiogiai susijusios su mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu, gali būti išieškomos įstatymų nustatyta tvarka, o šio įstatymo 44 straipsnio 3 dalis – kad išieškomų išlaidų apskaičiavimo taisykles tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1998 m. gruodžio 3 d. nutarimu Nr. 1397 pavedė Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, suderinus su Lietuvos Respublikos finansų ministerija, patvirtinti įstatymų nustatytais atvejais išieškomų išlaidų, tiesiogiai susijusių su profesinės karo tarnybos kario, kario savanorio mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu, apskaičiavimo taisykles. Tačiau Įsakymu patvirtinta ir išlaidų apskaičiavimo, ir apskaitos bei išieškojimo tvarka. Tai, teismo manymu, kelia abejonių, ar Įsakymas atitinka Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 44 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas.
2.2. Įsakymo 2.2.1 punktu nustatyta, kad pažyma apie krašto apsaugos sistemos išlaidas, tiesiogiai susijusias su kario mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu, turi būti patvirtinta kariams, studijavusiems ir kėlusiems kvalifikaciją iki šio įsakymo įsigaliojimo dienos. Taigi Įsakymu reguliuojami santykiai, atsiradę iki Įsakymo priėmimo. Klaipėdos rajono apylinkės teismo nuomone, tai sudaro pagrindą abejoti, ar Įsakymo 2.2.1 punktas atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl įstatymų ir kitų teisės norminių aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos 11 straipsnio nuostatą, kad ministrų, Vyriausybės įstaigų, kitų valstybės valdymo institucijų vadovų ir kolegialių institucijų norminiai teisės aktai įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo „Valstybės žiniose“, jeigu pačiuose teisės aktuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data.
2.3. Įsakymu patvirtintų Išieškomų išlaidų, tiesiogiai susijusių su kario mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu, apskaičiavimo taisyklių 5.3 punktu nustatyta, kad už mokymą užsienio karo mokymo įstaigoje, be kitų mokymo išlaidų, išieškoma išmokėta stipendija (be pajamų mokesčio dalies). Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 44 straipsnio 2 dalis nustato, kad išieškomos išlaidos, tiesiogiai susijusios su mokymu. Įstatymas neapibrėžia, kas tai yra tiesiogiai su mokymu susijusios išlaidos. Vertinant Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatymo prasme, stipendija yra valstybės parama studentui, skirta gyvenimo reikmėms patenkinti. Todėl kyla abejonių, ar stipendiją galima pripažinti išlaidomis, tiesiogiai susijusiomis su mokymu, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 44 straipsnio 2 dalies prasme.
III.
1. Rengiant bylą nagrinėti teisme, gautas atsakovo – Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos – rašytinis atsiliepimas. Atsakovas nurodo, kad ginčijamos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro įsakymo nuostatos neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Savo poziciją atsakovas grindžia šiais argumentais:
1.1. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1998 m. gruodžio 3 d. nutarimo Nr. 1397 „Dėl įgaliojimų suteikimo pagal Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo nuostatas“ 1.2.2 punktu įgaliojo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministeriją nustatyti įstatymo nustatytais atvejais išieškomų išlaidų, tiesiogiai susijusių su profesinės karo tarnybos kario, kario savanorio mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu, apskaičiavimo taisykles, o 2005 m. vasario 17 d. nutarimo Nr. 191 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymą“ 1 punktu – nustatyti kariūnų mokymo išlaidų apskaičiavimo tvarką. Pagal Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 2 straipsnio 20 dalį, kariūnu yra laikomas karys, atliekantis karo tarnybą studijuodamas Lietuvos arba užsienio karo mokymo įstaigoje, kurią baigusiems suteikiamas karininko laipsnis, o pagal Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostatas, karių laipsniai studijų Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje (toliau – ir Akademija) laikotarpiui suspenduojami. Kariūnams studijų Akademijoje laikotarpiui suteikiami kariūnų laipsniai. Akademijoje studijuojančių karių statusą, kariūnų laipsnius, studijų sąlygas ir tvarką nustato Akademijos statutas ir kiti teisės aktai. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugpjūčio 10 d. nutarimu Nr. 896 patvirtinto Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos statuto 41 punktą kariūnai yra studijuojantys pagal pirmosios universitetinių studijų pakopos ir bazinio karinio rengimo programas kariai, kuriems, išskyrus kitų valstybių piliečius, studijų baigimo dieną suteikiamas pirmasis karininko laipsnis, o pagal 43 punktą kariūno statusą turi ir profesinės karo tarnybos kariai, studijuojantys pagal pirmosios universitetinių studijų pakopos ir bazinio karinio rengimo programas. Remiantis paminėtomis nuostatomis, kariūnais laikytini: 1) tiek įstoję į Lietuvos karo akademiją Lietuvos Respublikos piliečiai, siekiantys įgyti karinį išsilavinimą, tiek profesinės karo tarnybos kariai, besimokantys Lietuvos karo akademijoje, 2) asmenys, išsiųsti į užsienio karo mokyklas, kurias baigus jiems suteikiamas pirmasis karinis laipsnis. Kadangi Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 44 straipsnio 2 ir 3 dalys numato kariui prievolę atlyginti su jo mokymusi susijusias išlaidas, o mokymosi metu kario laipsnis yra suspenduojamas ir karys įgyja kariūno statusą, laikytina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgaliodama Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministeriją parengti kariūnų mokymo išlaidų apskaičiavimo tvarką, nustatė Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai prievolę apskaičiuoti kariūnų mokymosi išlaidas nepriklausomai nuo jų turėto teisinio statuso iki jie įgijo kariūnų teisinį statusą. Ginčijamu Įsakymu patvirtintų Išieškomų išlaidų, tiesiogiai susijusių su kario mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu, apskaičiavimo taisyklėmis nustatyta: 1) kas sudaro krašto apsaugos institucijų turėtas kariūnų mokymo išlaidas, 2) studijų ir kursų kainų apskaičiavimo metodika (abu paminėti punktai tiesiogiai išplaukia iš paminėto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. vasario 17 d. nutarimo Nr. 191 ir atitinka Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo nuostatas), 3) išieškomų mokymo išlaidų apskaitos ir išieškojimo tvarka (pastaroji nuostata išplaukia iš Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro pareigos nustatyti išteklių efektyvaus naudojimo ir kontrolės tvarką). Tokiu būdu, nei ginčijamas Įsakymas, nei juo patvirtintos Išieškomų išlaidų, tiesiogiai susijusių su kario mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu, apskaičiavimo taisyklės, neprieštarauja Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo nuostatoms.
1.2. Įsakymo 2.2.1 punkte nustatyta pareiga teikti pažymas apie krašto apsaugos sistemos institucijų išlaidų dydžius dėl kariūnų (karių), kurie mokėsi ar stažavosi iki įstatymo įsigaliojimo, pati savaime neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl įstatymų ir kitų teisės norminių aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos 11 straipsniui, nes reikalavimas teikti duomenis apie išteklių naudojimą ir išteklių kontrolės tvarkos nustatymą išplaukia iš Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytų Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro pareigų. Siekiant išsiaiškinti, ar Įsakymo 2.2.1 punkto nuostata atitinka teisės akto negaliojimo atgaline tvarka reikalavimą, būtina analizuoti materialinės teisės normas, reglamentuojančias išlaidų išieškojimą iš nesąžiningų karių (kariūnų). Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 44 straipsnio 2 dalis (1998 m. gegužės 5 d. įstatymo Nr. VIII-723 redakcija) nustatė, kad karys, su kuriuo anksčiau termino nutraukiama profesinės karo tarnybos sutartis jo iniciatyva, bei karys, su kuriuo profesinės karo tarnybos sutartis nutraukiama 38 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 5, 6 ir 8 punktuose ir 2 dalies 3, 4, 7, 8, 9, 10 ir 11 punktuose numatytais atvejais, turi prievolę atlyginti krašto apsaugos sistemos išlaidas, tiesiogiai susijusias su jo mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu, įskaitant ir mokymosi užsienio mokyklose ir kursuose išlaidas, kurias kaip pagalbą krašto apsaugos sistemai padengė užsienio valstybės. Kiekvienas karys, siunčiamas mokytis į užsienį, žinojo, kad nepagrįsto profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo atveju iš jo gali būti pareikalauta atlyginti užsienio valstybių išlaidas, susijusias su jo mokymu, kurias padengė užsienio valstybės, taip pat Lietuvos krašto apsaugos sistemos išlaidas. Taigi šiuo atveju Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl įstatymų ir kitų teisės norminių aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos 11 straipsnio nuostatos bei teisės akto negaliojimo atgaline tvarka principas nebuvo pažeisti.
Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Lietuvos karo akademijai netaikomi tik bendrieji aukštųjų mokyklų steigimo ir valdymo pagrindai. Kitos Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatymo nuostatos Akademijai taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja teisės aktams, reglamentuojantiems bendrąjį kario statusą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatymo 59 straipsniu, valstybinių aukštųjų mokyklų visų formų pagrindinių, vientisųjų ir antrosios pakopos studijų studentai kiekvieną semestrą aukštajai mokyklai moka studijų įmoką, kuri lygi Vyriausybės nustatyto minimalaus gyvenimo lygio 4 dydžiams. Ginčijamame Įsakyme nenustatyta, kad skaičiuojant krašto apsaugos sistemos turėtas išlaidas galėtų būti iškreipiamos ar keičiamos Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatymo nuostatos.
1.3. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 44 straipsnio 2 dalis nustato, kad iš nesąžiningo kario (kariūno) išieškomos krašto apsaugos sistemos išlaidos, tiesiogiai susijusios su jo mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu. Krašto apsaugos sistemos institucijos, pasiuntusios karį (kariūną) mokytis į užsienio valstybę, patiria tokias tiesiogines išlaidas: kelionės, vizos gavimo, sveikatos draudimo ir kt., užsienio kalbos mokėjimo lygio nustatymo, išmokėtos stipendijos. Lietuvai tapus visateise NATO nare, papildomai prisideda studijų kaina, kurią iki tol kaip paramą Lietuvai apmokėdavo užsienio valstybės. Kariūnas, tiek studijuojantis Lietuvoje, tiek studijuojantis užsienyje, turi bendrąjį kario statusą, jis aprūpinamas gyvenamąja patalpa, maistu, apranga (Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 63 straipsnis, Karo akademijos statuto 49 punktas). Lietuvos valstybės prievolę visiškai išlaikyti kariūną, jam studijuojant užsienio valstybėse, prisiima tos užsienio valstybės, kuriose kariūnas studijuoja. Todėl stipendija, skiriama kariūnui, negali būti laikoma pagrindiniu jo pragyvenimo šaltiniu ir vienintelėmis jo gaunamomis pajamomis. Išieškomų išlaidų, tiesiogiai susijusių su kario mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu, apskaičiavimo taisyklių 5.3 punkto nuostatos remiasi 2 pagrindais: deliktine atsakomybe (Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 31 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustato kariui prievolę tarnauti, iki jam sukaks įstatyme numatyti išleidimo į atsargą metai, 37 straipsnis numato teisę nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį tik tam tikrais pagrindais, 44 straipsnis nustato prievolę atlyginti išlaidas, jei karys nevykdo minėtuose straipsniuose nustatytos pareigos) ir sutartine atsakomybe (karys pasirašo mokymosi sutartį, kuria įsipareigoja baigęs studijas bent jau sutartyje aptartą laiką tarnauti Lietuvos kariuomenėje). Sutartinei atsakomybei, kiek ji susijusi su kariui išmokėta stipendija, taikytinas nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas. Krašto apsaugos sistemos institucijos nesiųstų kario (kariūno) studijuoti ir nemokėtų jokių išmokų, jei nebūtų įsitikinusios, kad bent jau sutartyje aptartam laikui gauna tarnybai Lietuvos kariuomenėje visiškai parengtą specialistą. Net jei stipendija būtų prilyginta darbo užmokesčiui, ir šiuo atveju ji būtų neišieškotina tik tuo atveju, jei gavėjas veikė sąžiningai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Nei Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymas, nei Išieškomų išlaidų, tiesiogiai susijusių su kario mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu, apskaičiavimo taisyklės nenustato reikalavimo išieškoti išlaidas iš sąžiningos sutarties šalies. Išlaidos išieškomos tik tuo atveju, jei šalis nevykdo ar netinkamai vykdo savo sutartinius įsipareigojimus, t. y. veikia nesąžiningai sutarčių teisės prasme.
Išplėstinė teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras 2005 m. balandžio 15 d. priėmė įsakymą Nr. V‑449 „Dėl Išieškomų išlaidų, tiesiogiai susijusių su kario mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu, apskaičiavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymas Nr. V-449). Šio įsakymo 1 punktu buvo patvirtintos:
1.1. Išieškomų išlaidų, tiesiogiai susijusių su kario mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu, apskaičiavimo taisyklės;
1.2. Pažyma apie krašto apsaugos sistemos išlaidas, tiesiogiai susijusias su kario mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu;
1.3. Krašto apsaugos sistemos išlaidų, tiesiogiai susijusių su kario mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu, grąžinimo sutarties forma.
Įsakymo 2 punktu (2005 m. balandžio 15 d. įsakymo Nr. V‑449 redakcija) Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos ir Divizijos generolo Stasio Raštikio puskarininkių mokyklos viršininkams pagal mokymo įstaigos veiklą buvo nurodyta:
2.1. patvirtinti dieninių, neakivaizdinių studijų ir kvalifikacijos kėlimo kursų kainas:
2.2. užtikrinti, kad būtų užpildyta šio įsakymo 1.2 punktu patvirtinta pažyma:
2.2.1. pagal krašto apsaugos sistemos institucijų pareikalavimą – per 5 darbo dienas kariams, studijavusiems ir kėlusiems kvalifikaciją iki šio įsakymo įsigaliojimo dienos;
2.3. informuoti karius, kurie mokosi Lietuvos karo mokymo įstaigose, taip pat visas krašto apsaugos sistemos institucijas ir jų padalinius apie patvirtintas studijų ir kursų kainas.
Įsakymo 3 punktu ministerijos valstybės sekretoriui ir Lietuvos kariuomenės vadui buvo pavesta kontroliuoti, kaip šis įsakymas vykdomas.
Krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymas Nr. V‑449 buvo iš dalies pakeistas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2006 m. lapkričio 23 d. įsakymu Nr. V‑1195 „Dėl Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymo Nr. V-449 „Dėl Išieškomų išlaidų, tiesiogiai susijusių su kario mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu, apskaičiavimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“.
Kaip matyti iš Krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymo Nr. V‑449 įžanginės dalies, šis įsakymas buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (Žin., 1998, Nr. 49-1325; 2004, Nr. 169-6215) 44 straipsnio 1 ir 3 dalimis ir vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. gruodžio 3 d. nutarimo Nr. 1397 „Dėl įgaliojimų suteikimo pagal Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo nuostatas“ (Žin., 1998, Nr. 108‑2968; toliau – ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. gruodžio 3 d. nutarimas Nr. 1397) 1.2.2 punktą ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. vasario 17 d. nutarimo Nr. 191 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymą“ (Žin., 2005, Nr. 25-809; toliau – ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. vasario 17 d. nutarimas Nr. 191) 1 punktą.
V.
1998 m. gegužės 5 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymą Nr. VIII-723. Šio įstatymo 44 straipsnio 1– 3 dalyse buvo nustatyta:
„1. Jei Lietuvos Respublikos pilietis, baigęs Lietuvos ar užsienio karinę mokymo įstaigą, į kurią jis buvo Krašto apsaugos ministerijos pasiųstas, neatvyksta į profesinę karo tarnybą arba jeigu karys po Lietuvos ar užsienio karinės mokyklos baigimo neištarnavo karo tarnyboje 6 metų ir be krašto apsaugos ministro pripažintų svarbių priežasčių atsisako tarnauti, iš jo įstatymų nustatyta tvarka išieškomos valstybei krašto apsaugos sistemos išlaidos, tiesiogiai susijusios su jo mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu, įskaitant ir mokymosi užsienio mokyklose ir kursuose išlaidas, kurias kaip pagalbą Lietuvos krašto apsaugos sistemai padengė užsienio valstybės.
2. Iš kario, su kuriuo anksčiau termino nutraukiama profesinės karo tarnybos sutartis jo iniciatyva, arba kario, su kuriuo profesinės karo tarnybos sutartis nutraukiama 38 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 5, 6 ir 8 punktuose ir 2 dalies 3, 4, 7, 8, 9, 10 ir 11 punktuose numatytais atvejais, įstatymų nustatyta tvarka gali būti išieškotos krašto apsaugos sistemos išlaidos, tiesiogiai susijusios su jo mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu, įskaitant ir mokymosi užsienio mokyklose ir kursuose išlaidas, kurias kaip pagalbą krašto apsaugos sistemai padengė užsienio valstybės.
3. Šio straipsnio 2 dalyje nurodytos išlaidos, išskyrus išlaidas, kurios susijusios su karininko parengimu karo mokykloje, gali būti išieškotos ne daugiau kaip už 3 paskutiniųjų metų laikotarpį iš profesinės karo tarnybos kario ir ne daugiau kaip už 1 metų laikotarpį – iš kario savanorio. Išieškomų išlaidų apskaičiavimo taisykles tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija“.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1998 m. gruodžio 3 d. priėmė nutarimą Nr. 1397 „Dėl įgaliojimų suteikimo pagal Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo nuostatas“. Šis nutarimas buvo priimtas inter alia vadovaujantis Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 44 straipsnio 3 dalimi. Kaip matyti iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. gruodžio 3 d. nutarimo Nr. 1397 1 punkto ir 1.2 papunkčio teksto, šio nutarimo 1.2.2 punktu Krašto apsaugos ministerija buvo įgaliota, suderinus su Finansų ministerija, patvirtinti įstatymo nustatytais atvejais išieškomų išlaidų, tiesiogiai susijusių su profesinės karo tarnybos kario, kario savanorio mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu, apskaičiavimo taisykles.
2004 m. lapkričio 11 d. įstatymu Nr. IX-2560 Lietuvos Respublikos Seimas inter alia pakeitė Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 ir 2 dalis. Šios paminėto įstatymo straipsnio dalys buvo išdėstytos taip:
„1. Jeigu kariūnas pašalinamas iš Lietuvos karo mokymo įstaigos arba iš užsienio karo mokymo įstaigos, į kurią buvo siųstas Krašto apsaugos ministerijos, arba atsisako sudaryti profesinės karo tarnybos sutartį, įstatymų nustatyta tvarka iš jo išieškomos jo mokymo išlaidos, apskaičiuotos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka.
2. Iš kario, su kuriuo prieš terminą nutraukiama profesinės karo tarnybos sutartis jo iniciatyva, arba kario, su kuriuo profesinės karo tarnybos sutartis nutraukiama 38 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 5, 6, 8 punktuose ir 2 dalies 3, 4, 7, 8, 9, 10, 11 punktuose numatytais atvejais, įstatymų nustatyta tvarka gali būti išieškotos krašto apsaugos sistemos išlaidos, tiesiogiai susijusios su jo mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu“.
Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 44 straipsnio 3 dalis nebuvo pakeista.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2005 m. vasario 17 d. priėmė nutarimą Nr. 191 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymą“. Šis nutarimas buvo priimtas inter alia vadovaujantis Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi (2004 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. IX-2560 redakcija). Šio nutarimo 1 punktu Lietuvos Respublikos Vyriausybė įgaliojo Krašto apsaugos ministeriją nustatyti Kariūnų mokymo išlaidų apskaičiavimo tvarką. Nurodymo šią tvarką suderinti su Finansų ministerija šiame Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime nėra.
VI.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte (1999 m. birželio 17 d. įstatymo Nr. VIII-1234 redakcija, galiojusi Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymo Nr. V-449 priėmimo metu) buvo įtvirtintas įstatymo viršenybės principas, reiškiantis, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, o veikla atitikti įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Šis principas yra įtvirtintas ir šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija), kuriame numatyta, kad įstatymo viršenybės principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti įstatymuose, o veikla atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais.
Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymo viršenybės principo turi būti paisoma ne tik nustatant norminio administracinio teisės akto turinį, bet ir tokių teisės aktų priėmimo procedūroje (žr. taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. I1‑04/2005). Leidžiant teisės aktus turi būti paisoma ir teisėkūros procedūrinių reikalavimų, taip pat ir tų, kuriuos yra nusistatęs pats teisėkūros subjektas (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas, 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinio teisinės valstybės principo įgyvendinimą teisėkūros procese, yra pabrėžęs, kad „konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams: teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų <...>„ (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas, 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Būtinybę laikytis įstatymų viršenybės principo savo jurisprudencijoje ne sykį yra akcentavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nurodydamas, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik pagal jiems priskirtą kompetenciją, o bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją, pripažįstami neteisėtais (pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. I1-04/2006, I1‑02/2006).
Konstitucinis reikalavimas paisyti teisės aktų leidybos procedūrų bei teisėkūros subjektams aukštesnės galios teisės aktais suteiktų kompetencijos ribų yra detalizuojamas žemesnės teisinės galios teisės aktuose. Pavyzdžiui, ginčijamo teisės akto priėmimo metu galiojusio Viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje (1999 m. birželio 17 d. įstatymo Nr. VIII-1234 redakcija) buvo nustatyta, kad norminius administracinius aktus turi teisę priimti tik viešojo administravimo subjektai, turintys įstatymų numatytus įgaliojimus pagal nustatytą kompetenciją. Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta ir šiuo metu galiojančioje Viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalies redakcijoje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad nuostata „turintys įstatymų numatytus įgaliojimus“ suponuoja draudimą viešojo administravimo subjektui priimti norminio pobūdžio teisės aktus, jeigu tokia teisė jam nesuteikta įstatymu, bei pareigą priimant norminio pobūdžio aktus laikytis apibrėžtų akto priėmimo procedūrų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I1-02/2006, I1‑04/2005).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, kad galimas norminio administracinio akto priėmimas įgaliojimų neturinčio subjekto reiškia, jog toks norminis administracinis aktas apskritai negalėjo būti priimtas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas norminio administracinio akto teisėtumo bylą, turi nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnis, 89 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 114 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I1-04/2005). Tai lemia, kad teismas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, turi teisę patikrinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymo Nr. V-449 priėmimo tvarkos atitiktį aukštesnės galios teisės aktams.
VII.
Minėta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. gruodžio 3 d. nutarimu Nr. 1397 Krašto apsaugos ministerija buvo įgaliota, suderinus su Finansų ministerija, patvirtinti įstatymo nustatytais atvejais išieškomų išlaidų, tiesiogiai susijusių su profesinės karo tarnybos kario, kario savanorio mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu, apskaičiavimo taisykles, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 191 buvo įgaliota nustatyti Kariūnų mokymo išlaidų apskaičiavimo tvarką. Taigi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. gruodžio 3 d. nutarime Nr. 1397 išdėstyto pavedimo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. vasario 17 d. nutarime Nr. 191 išdėstyto pavedimo lingvistinės formuluotės akivaizdžiai skiriasi. Be to, profesinės karo tarnybos karys nebūtinai turi kariūno statusą, jų sąvokos nėra identiškos. Pagal Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 2 straipsnio 20 dalį (2004 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. IX-2560 redakcija, galiojusi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. vasario 17 d. nutarimo Nr. 191 priėmimo metu) kariūnu buvo laikomas karys, besimokantis Lietuvos arba užsienio karo mokymo įstaigoje, kurią baigusiems suteikiamas karininko laipsnis. Šiuo metu galiojančioje Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 2 straipsnio 20 dalies redakcijoje numatyta, kad kariūnas – tai karys, atliekantis karo tarnybą studijuodamas Lietuvos arba užsienio karo mokymo įstaigoje, kurią baigusiems suteikiamas karininko laipsnis, taip pat nustatyta, kad kariūno tarnyba trunka, kol jis priimamas į profesinę karo tarnybą ar išleidžiamas į atsargą arba teisės aktų ar karo mokymo įstaigoje nustatyta tvarka iš jos atleidžiamas ar pašalinamas. Savo ruožtu profesinė karo tarnyba – tai Lietuvos Respublikos piliečio pagal profesinės karo tarnybos sutartį savanoriškai įsipareigota ir teisės aktų nustatytomis sąlygomis bei tvarka atliekama nuolatinė karo tarnyba kariuomenėje ar kitose krašto apsaugos sistemos institucijose, taip pat šio įstatymo nustatytais atvejais kitose valstybės, užsienio valstybių ar tarptautinėse institucijose (Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 2 straipsnio 13 dalis). Tad krašto apsaugos sistemos išlaidos, tiesiogiai susijusios su profesinės karo tarnybos kario mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu, gali skirtis nuo kariūno mokymo išlaidų. Atitinkamai gali skirtis ir jų apskaičiavimas.
Krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymo Nr. V‑449 įžanginėje dalyje nurodoma, kad ginčijamas įsakymas priimamas vykdant ne tik Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. vasario 17 d. nutarimo Nr. 191 1 punktą, bet ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. gruodžio 3 d. nutarimo Nr. 1397 1.2.2 punktą, nustačiusį, kad įstatymo nustatytais atvejais išieškomų išlaidų, tiesiogiai susijusių su profesinės karo tarnybos kario, kario savanorio mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu, apskaičiavimo taisykles Krašto apsaugos ministerija gali patvirtinti tik suderinusi jas su Finansų ministerija.
Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. vasario 17 d. nutarime Nr. 191 numatytas pavedimas parengti Kariūnų mokymo išlaidų apskaičiavimo tvarką yra grindžiamas Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi (2004 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. IX-2560 redakcija). Šioje teisės normoje reguliuojamas tik išlaidų išieškojimas iš kariūnų, kurie pašalinami iš Lietuvos karo mokymo įstaigos arba iš užsienio karo mokymo įstaigos, arba atsisako sudaryti profesinės karo tarnybos sutartį. Savo ruožtu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. gruodžio 3 d. nutarime Nr. 1397 numatytas pavedimas patvirtinti įstatymo nustatytais atvejais išieškomų išlaidų, tiesiogiai susijusių su profesinės karo tarnybos kario, kario savanorio mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu, apskaičiavimo taisykles yra grindžiamas Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 44 straipsnio 3 dalimi, t. y. ne ta pačia teisės norma, kuria grindžiamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. vasario 17 d. nutarimas Nr. 191. Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 44 straipsnio 3 dalyje yra nuoroda tik į Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje minimas išlaidas, kurios gali būti išieškomos skirtingais nei Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais, t. y. tada, kai karys savo iniciatyva nutraukia profesinės karo tarnybos sutartį arba ji nutraukiama kitais Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje išvardintais atvejais. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas paminėta, negalima daryti išvados, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 191 Krašto apsaugos ministerija buvo pakartotinai įgaliota sureguliuoti visiškai tuos pačius teisinius santykius, kuriuos ji buvo įgaliota sureguliuoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. gruodžio 3 d. nutarimu Nr. 1397.
Įvertinusi ginčijamo įsakymo turinį, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčijamu įsakymu yra sureguliuoti ne tik su kariūno, kuris pašalinamas iš Lietuvos karo mokymo įstaigos arba iš užsienio karo mokymo įstaigos arba atsisako sudaryti profesinės karo tarnybos sutartį, mokymo išlaidų apskaičiavimu susiję teisiniai santykiai. Įsakymu yra sureguliuoti ir teisiniai santykiai, susiję su iš kario, su kuriuo prieš terminą nutraukiama profesinės karo tarnybos sutartis jo iniciatyva, arba kario, su kuriuo profesinės karo tarnybos sutartis nutraukiama kitais Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje nustatytais pagrindais, išieškomų krašto apsaugos sistemos išlaidų, tiesiogiai susijusių su jo mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu, apskaičiavimu (Krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymo Nr. V‑449 1.1 papunkčiu patvirtintų Išieškomų išlaidų, tiesiogiai susijusių su kario mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu, apskaičiavimo taisyklių 1 punktas, taip pat kiti šių Taisyklių punktai, pavyzdžiui, 3.1 papunktis, 7, 11 punktai). Taigi šis įsakymas reguliuoja ne tik tuos santykius, kuriuos Krašto apsaugos ministerijai buvo pavesta sureguliuoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 191, bet ir tuos santykius, kuriuos jai buvo pavesta sureguliuoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. gruodžio 3 d. nutarimu Nr. 1397. Tad darytina išvada, kad tam tikra apimtimi ir forma ginčijamas įsakymas turėjo būti suderintas su Lietuvos Respublikos finansų ministerija.
VIII.
Administracinėje byloje Nr. I1-04/2005 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, kokia yra ministrų priimamų teisės aktų derinimo reikšmė ir prasmė.
Paminėtoje byloje teismas nurodė, kad lingvistinė termino „suderinti“ analizė („suderinti“ – padaryti darnų, sutaikyti. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas / Lietuvių kalbos institutas; redaktorių kolegija: Stasys Keinys (vyr. red.); Vilnius, 2000, 747 p.) suponuoja, kad derinimo metu turėtų būti pašalinami nuomonių prieštaravimai bei pasiekiamas derinantiems subjektams priimtinas rezultatas.
Teismas pažymėjo, kad teisės akto projekto derinimui su kitu viešojo administravimo subjektu, kai šis derinimas atliekamas konkretaus aukštesniojo administravimo subjekto (šiuo atveju Lietuvos Respublikos Vyriausybės) įpareigojimo pagrindu, tenka didelė teisinė reikšmė. Jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybė individualiu teisės aktu paveda viešojo administravimo subjektams atlikti konkrečius veiksmus teisėkūros srityje, tai toks įpareigojimas šiems subjektams yra privalomas ir turi būti vykdomas. Vyriausybei individualiu atveju pavedus vienai ministerijai priimti teisės aktą tik suderinus jį su kita ministerija, darytina išvada, kad norminio administracinio akto išleidimas patenka ne vien į aktą turinčio išleisti subjekto veiklos sritį, bet ir į administravimo sritį to subjekto, su kuriuo būtina teisės aktą suderinti. Suderinimas reiškia ne tik pastangas pasiekti bendrą poziciją dėl teisės akto turinio, tačiau ir suderinimo fakto patvirtinimą bei atsakomybės už šį norminį aktą prisiėmimą. Toks suderinimas, kuris rengiant norminį aktą yra privalomas aukštesnės galios teisės aktų pagrindu, skiriasi nuo įprastinio išvadų, pastabų ir pasiūlymų apie teisės akto projektą pareiškimo, kurį teisės aktų rengimo procese atlieka įvairūs asmenys ir organizacijos – tiek viešojo administravimo subjektai, tiek suinteresuotos grupės, mokslo institucijos, ekspertai ir kt. Atitinkamos ministerijos kompetencijai priklausančiais klausimais įsakymus ir įsakymais patvirtintus kitus teisės aktus gali leisti tik ministrai, ir niekam kitam tokia teisė nėra suteikta (Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 26 straipsnio 3 dalies 5 punktas, Vyriausybės darbo reglamento 22 punktas). Išleisdamas įsakymą, ministras jį pasirašo, taip prisiimdamas ir atsakomybę už išleidžiamą teisės aktą.
Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju vykdydama du atskirus ir netapačius Lietuvos Respublikos Vyriausybės pavedimus priimti atitinkamus teisės aktus, kai viename iš šių pavedimų buvo reikalaujama jo pagrindu priimamą teisės aktą suderinti su Finansų ministerija, Krašto apsaugos ministerija pasirinko tokį teisėkūros būdą, kad priimant vieną teisės aktą buvo įvykdyti abu paminėti pavedimai. Kokybiniu požiūriu vertinant visą šio teisės akto, t. y. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymo Nr. V‑449, tekstą (t. y. ir juo patvirtintas Išieškomų išlaidų, tiesiogiai susijusių su kario mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu, apskaičiavimo taisykles bei kitas sudėtines jo dalis), pastebėtina, kad šis teisės aktas pasižymi vieningumu, nedalomumu, vientisumu, nuoseklumu, sisteminiu pobūdžiu, tiesioginiais jame įtvirtintų nuostatų tarpusavio ryšiais. Tad, atsižvelgdama į paminėtas ginčijamo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymo Nr. V‑449 „Dėl Išieškomų išlaidų, tiesiogiai susijusių su kario mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu, apskaičiavimo taisyklių patvirtinimo“ kokybines charakteristikas bei Krašto apsaugos ministerijos pasirinktą teisėkūros būdą, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad visas šio įsakymo tekstas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. gruodžio 3 d. nutarimo Nr. 1397 „Dėl įgaliojimų suteikimo pagal Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo nuostatas“ 1.2.2 punktu, turėjo būti suderintas su Lietuvos Respublikos finansų ministerija. Priešingu atveju, t. y. pateikiant derinti tik pavienes nuostatas, šiame Vyriausybės nutarime numatytas derinimas negalėtų būti laikomas visapusišku, atitinkančiu teisės aktų derinimo tikslus ir teisinę reikšmę. Juolab kad Krašto apsaugos ministerijos darbo reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2004 m. kovo 8 d. įsakymu Nr. 206, 96 punkte taip pat nurodoma, kad derinti suinteresuotai institucijai yra siunčiamas pirmasis ministro įsakymo projekto egzempliorius, t. y. visas ministro įsakymo projektas, o ne jo dalis.
Taigi Krašto apsaugos ministerija, parengusi šio teisės akto projektą, turėjo pateikti jį derinti Finansų ministerijai ir, suderinusi su Finansų ministerija, šį teisės aktą įstatymų nustatyta tvarka priimti, o Finansų ministerija turėjo dalyvauti teisės akto rengime ir patvirtinti rengiamo teisės akto projekto suderinimą (žr. taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. I1-04/2005).
IX.
Nagrinėjant šią administracinę bylą, nustatyta, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymas Nr. V‑449 „Dėl Išieškomų išlaidų, tiesiogiai susijusių su kario mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu, apskaičiavimo taisyklių patvirtinimo“ ir jo pakeitimai su Lietuvos Respublikos finansų ministerija derinami nebuvo, taigi ir nebuvo su ja suderinti (Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2007 m. gruodžio 14 d. raštas Nr. 11IS-225). Atsižvelgdama į tai, kad, kaip minėta, visas paminėto teisės akto tekstas turėjo būti suderintas su Finansų ministerija, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal priėmimo tvarką šis įsakymas visa apimtimi prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. gruodžio 3 d. nutarimo Nr. 1397 „Dėl įgaliojimų suteikimo pagal Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo nuostatas“ 1.2.2 punktui. Šiam teisės aktui prieštarauja ir vėlesni šio įsakymo pakeitimai, nes jie taip pat nebuvo derinami su Finansų ministerija.
Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad ji pripažįsta Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymą Nr. V‑449 „Dėl Išieškomų išlaidų, tiesiogiai susijusių su kario mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu, apskaičiavimo taisyklių patvirtinimo“ prieštaraujančiu paminėtam teisės aktui visa apimtimi, nes šiame įsakyme esančios nenorminio pobūdžio nuostatos (pavyzdžiui, šio įsakymo 3 punktas, apibrėžiantis asmenų, kuriems pavedama kontroliuoti įsakymo vykdymą, ratą) yra sudėtinė įsakymo, kuris visas turėjo būti suderintas su Finansų ministerija, dalis.
Kadangi Krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymas Nr. V-449 pagal jo priėmimo tvarką pripažintas prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija toliau iš esmės nebepasisako dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2007 m. sausio 26 d. nutartyje iškeltų klausimų.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 115 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 117 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymas Nr. V‑449 „Dėl Išieškomų išlaidų, tiesiogiai susijusių su kario mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu, apskaičiavimo taisyklių patvirtinimo“ ir juo patvirtintos Išieškomų išlaidų, tiesiogiai susijusių su kario mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu, apskaičiavimo taisyklės, Pažyma apie krašto apsaugos sistemos išlaidas, tiesiogiai susijusias su kario mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu, Krašto apsaugos sistemos išlaidų, tiesiogiai susijusių su kario mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu, grąžinimo sutarties forma (Žin., 2005, Nr. 58-2055; 2006, Nr. 130-4929) prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. gruodžio 3 d. nutarimo Nr. 1397 „Dėl įgaliojimų suteikimo pagal Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo nuostatas“ 1.2.2 punktui.
Sprendimas neskundžiamas.
Sprendimas skelbiamas Valstybės žiniose.
Teisėjai Laimė Baltrūnaitė
Birutė Janavičiūtė
Ričardas Piličiauskas
Sigita Rudėnaitė
Virgilijus Valančius