EUROPOS KONVENCIJA DĖL TARPTAUTINIO BAUDŽIAMŲJŲ NUOSPRENDŽIŲ PRIPAŽINIMO

Haga, 1970 m. gegužės 28 d.

PREAMBULĖ

Šį dokumentą pasirašiusios Europos Tarybos valstybės- narės, atsižvelgdamos į tai, kad kova prieš nusikalstamumą, kuris tampa tarptautine problema, reikalauja šiuolaikinių ir efektyvių metodų tarptautiniu mastu;

Įsitikinusios tuo, kad reikia laikytis bendros baudžiamosios politikos, siekiančios apginti visuomenę;

Suprasdamos, kad turi būti ginamas žmogaus orumas ir skatinama nusikaltusiųjų reabilitacija;

Suprasdamos, kad Europos Tarybos tikslas yra siekti didesnės jos narių vienybės,

susitarė:

I DALIS

Apibrėžimai

1 straipsnis

Šioje Konvencijoje:

(a) „Teismo sprendimas pagal Europos baudžiamąją teisę“ reiškia galutinį sprendimą, kurį priima Susitariančiosios Valstybės teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą;

(b) „Teisės pažeidimas“ – šis terminas apima veikas, kurias numato baudžiamoji teisė, taip pat veikas, išvardytas šios Konvencijos II priede, su sąlyga, kad tais atvejais, kai teisė priimti sprendimą yra suteikiama administraciniams organams, kaltinamasis privalo turėti galimybę, kad jo byla būtų nagrinėjama teisme;

(c) „Nuosprendis“ reiškia sankcijos paskyrimą;

(d) „Sankcija“ reiškia bausmę ar kokią kitą baudžiamąją priemonę, paskirtą asmeniui už teisės pažeidimą pagal Europos baudžiamąją teisę arba „ordonnance penale“;

(e) „Diskvalifikacija“ reiškia teisės praradimą ar sustabdymą arba veiksnumo praradimą ar apribojimą;

(f) „Teismo sprendimas in absentia“ reiškia sprendimą, atitinkantį 21 straipsnio 2 dalies apibrėžimą;

(g) „Ordonnance penale“ reiškia sprendimus, priimtus kitoje Susitariančiojoje Valstybėje ir išvardytus šios Konvencijos III priede.

II DALIS

EUROPOS BAUDŽIAMŲJŲ TEISMO SPRENDIMŲ VYKDYMAS

I SKYRIUS

BENDROSIOS NUOSTATOS

(a) Bendrosios vykdymo sąlygos

2 straipsnis

Ši dalis taikoma:

(a) sankcijoms, kuriomis atimama laisvė;

(b) baudoms arba konfiskacijoms;

(c) diskvalifikacijoms.

3 straipsnis

1. Susitariančioji Valstybė turi teisę šioje Konvencijoje numatytais atvejais ir sąlygomis vykdyti kitos Susitariančiosios Valstybės paskirtą sankciją, kuri yra vykdytina pastarojoje Valstybėje.

2. Tokia teisė gali būti įgyvendinta tik tada, kai to prašo kita Susitariančioji Valstybė.

4 straipsnis

1. Susitariančioji Valstybė nevykdo sankcijos, jeigu pagal jos įstatymus veika, dėl kurios buvo paskirta sankcija, nebūtų laikoma teisės pažeidimu jos teritorijoje, o asmuo, kuriam sankcija yra paskirta, nebūtų baudžiamas, jeigu toji veika būtų padaryta jos teritorijoje.

2. Jeigu nuosprendis yra dėl dviejų arba daugiau teisės pažeidimų, kurių ne visi atitinka 1 dalies reikalavimus, nuosprendį paskelbusi Valstybė nurodo, kuri sankcijos dalis taikoma teisės pažeidimams, atitinkantiems šiuos reikalavimus.

5 straipsnis

Nuosprendį priimančioji Valstybė gali prašyti kitą Susitariančiąją Valstybę vykdyti sankciją tik esant vienai arba daugiau iš žemiau išvardytų sąlygų:

(a) jeigu asmuo, kuriam paskelbtas nuosprendis, nuolat gyvena kitoje Valstybėje;

(b) jeigu sankcijos vykdymas kitoje Valstybėje pasitarnautų tolimesnei nuteisto asmens socialinei reabilitacijai;

(c) jeigu sankcija, kuri numato laisvės atėmimą, būtų taikoma po kitos sankcijos, kuri taip pat numato laisvės atėmimą, o asmuo jau atlieka bausmę arba turi ją atlikti kitoje Valstybėje;

(d) jei kita Valstybė yra nuteisto asmens tėvynė ir yra pareiškusi norą prisiimti atsakomybę už sankcijos vykdymą;

(e) jeigu ji mano, kad negali pati taikyti sankcijos net pasinaudojusi ekstradicija, kai tuo tarpu kita Valstybė gali tai padaryti.

6 straipsnis

Sutinkant su anksčiau minėtomis sąlygomis, prašymas vykdyti negali būti atmestas, išskyrus tuos atvejus, kai:

(a) vykdymas prieštarautų Valstybės, kurios yra prašoma vykdyti, pagrindiniams teisinės sistemos principams;

(b) Valstybė, kurios yra prašoma vykdyti, pripažįsta, kad nusikaltimas, už kurį asmuo buvo nuteistas, yra politinio arba grynai karinio pobūdžio;

(c) Valstybė, kurios yra prašoma vykdyti, pripažįsta, kad yra pagrindo manyti, kad nuosprendis buvo priimtas dėl rasinių, religinių, tautinių arba politinių pažiūrų arba dėl to, kad tos sąlygos tapo sunkinančiomis aplinkybėmis;

(d) sankcijos taikymas prieštarautų Valstybės, kurios yra prašoma vykdyti, tarptautiniams įsipareigojimams;

(e) dėl šios veikos jau yra iškelta byla Valstybėje, kurios prašoma vykdyti;

(f) Valstybės, kurios yra prašoma vykdyti, kompetentingi organai yra nusprendę nekelti bylos arba nutraukti jau pradėtą bylą, iškeltą dėl tos pačios veikos;

(g) veika buvo padaryta už vykdymo prašančios Valstybės ribų;

(h) Valstybė, kurios yra prašoma vykdyti, negali to padaryti;

(i) prašymas yra grindžiamas 5 straipsnio (e) punktu ir kai nė viena iš šio straipsnio sąlygų nėra įvykdyta;

(j) Valstybė, kurios yra prašoma vykdyti, pripažįsta, kad vykdymo prašančioji Valstybė pati gali tai padaryti;

(k) nuteistas asmuo nusikaltimo padarymo metu buvo tokio amžiaus, kad jis negalėtų būti persekiojamas Valstybėje, kurios yra prašoma vykdyti;

(l) pagal Valstybės, kurios yra prašoma vykdyti, įstatymus paskirta sankcija negali būti vykdoma dėl senaties;

(m) nuosprendis numato diskvalifikaciją.

7 straipsnis

Prašymas vykdyti nėra patenkinamas, jei vykdymas prieštarauja principams, kuriuos numato šios Konvencijos III dalies I skyriaus nuostatos.

(b) Vykdymo perdavimo pasekmės

8 straipsnis

Papildant šios Konvencijos 6 straipsnio I priedo 1 dalį ir (c) išlygą, bet kokia veika, kuri pertraukia arba sustabdo senaties terminą, kurio pagrįstai laikosi bausmę skiriančios valstybės atitinkami organai, yra vienodai vertinama, nustatant senaties terminą Valstybėje, kurios yra prašoma vykdyti, sutinkamai su jos įstatymais.

9 straipsnis

1. Nuteistam asmeniui, sulaikytam vykdymo prašančiojoje Valstybėje ir perduotam Valstybei, kurios yra prašoma vykdyti, negalima iškelti bylos, nuteisti arba sulaikyti už jokį, iki perdavimo padarytą teisės pažeidimą, išskyrus tą, už kurį jam buvo paskirta vykdytina bausmė, bei kitais būdais apriboti jo asmeninę laisvę, išskyrus tuos atvejus:

(a) kai su tuo sutinka jį perdavusi Valstybė. Prašymas sutikimui gauti turi būti pateiktas kartu su visais bylos dokumentais bei juridiškai apiformintu kaltinamojo pareiškimu dėl padaryto teisės pažeidimo. Sutikimas yra duodamas tada, kai pats teisės pažeidimas būtų ekstradicijos pagrindu pagal vykdymo prašančiosios Valstybės įstatymus arba kai ekstradicija yra negalima tik dėl bausmės dydžio;

(b) kai asmuo, kuriam paskirta bausmė, turėjęs galimybę palikti Valstybės, kuriai jis buvo perduotas, teritoriją, to nepadarė per 45 dienas nuo jo paleidimo arba po to vėl sugrįžo į tą teritoriją.

2. Tačiau Valstybė, kurios yra prašoma vykdyti, gali imtis būtinų priemonių tam, kad pašalintų tą asmenį iš savo teritorijos, arba kitų, jos įstatymų leidžiamų priemonių, įskaitant bylos nagrinėjimą kaltinamajam neatvykus, siekiant išvengti teisinių termino pasibaigimo pasekmių.

10 straipsnis

1. Vykdymas yra grindžiamas Valstybės, kurios yra prašoma vykdyti, įstatymais, ir tik ta Valstybė turi teisę priimti įvairius atitinkamus sprendimus, įskaitant tuos, kurie yra susiję su lygtiniu paleidimu.

2. Tik prašančioji Valstybė turi teisę priimti sprendimus dėl kiekvieno prašymo peržiūrėti nuosprendį.

3. Kiekviena Valstybė gali naudoti amnestijos arba atleidimo nuo bausmės teisę.

11 straipsnis

1. Kai bausmę paskyrusi Valstybė yra paprašiusi ją vykdyti, ji jau negali pati pradėti taikyti sankcijos, dėl kurios taikymo ji kreipėsi į kitą Valstybę. Tačiau bausmę paskyrusi Valstybė gali pradėti taikyti sankciją, kuri numato laisvės atėmimą, kai nuteistas asmuo jau yra sulaikytas jos teritorijoje prašymo dėl vykdymo pateikimo metu.

2. Vykdymo teisė grįžta jo prašiusiai Valstybei:

(a) jei ji atšaukia savo prašymą iki tol, kol Valstybė, kurios yra prašoma vykdyti, jai nepraneša apie savo ketinimą imtis priemonių dėl šio prašymo;

(b) jei Valstybė, kurios yra prašoma vykdyti, praneša, kad ji atsisako imtis priemonių dėl prašymo;

(c) jei Valstybė, kurios prašoma vykdyti, aiškiai atsisako vykdymo teisės. Toks atsisakymas yra galimas tik tada, kai abi šios Valstybės dėl to susitaria arba jei Valstybėje, kurios prašoma, nebeįmanoma vykdyti. Šiuo atveju atsisakymas, kurio reikalauja vykdymo prašančioji Valstybė, yra privalomas.

12 straipsnis

1. Valstybės, kurios yra prašoma vykdyti, institucijos nutraukia vykdymą, kai tik jos sužino apie atleidimą nuo bausmės, amnestiją arba pareiškimą dėl bausmės paskyrimo peržiūrėjimo bei visus kitus sprendimus, dėl kurių visos sankcijos tampa nevykdytinomis. Ši taisyklė taip pat yra taikoma baudoms, kurias nuteistas asmuo yra sumokėjęs atitinkamiems vykdymo prašančiosios Valstybės organams.

2. Vykdymo prašančioji Valstybė nedelsdama praneša Valstybei, kurios yra prašoma vykdyti, apie visus sprendimus bei procesines priemones, priimtas jos teritorijoje, kurios, remiantis šio straipsnio 1 dalimi, padaro vykdymo teisę negaliojančią.

(c) Kitos sąlygos

13 straipsnis

1. Pagal šią Konvenciją leidimas pervežti sulaikytą asmenį per Susitariančiosios Valstybės teritoriją į trečią Susitariančiąją Valstybę yra suteikiamas Valstybei, kurioje tas asmuo buvo sulaikytas, paprašius. Prieš priimdama sprendimą dėl leidimo, tranzito Valstybė gali pareikalauti atitinkamų dokumentų. Pervežamas asmuo yra laikomas įkalintas tranzito Valstybėje, jeigu Valstybė, iš kurios jis yra pervežamas, neprašo jo išlaisvinimo.

2. Išskyrus atvejus, kai prašoma pervežti pagal 34 straipsnį, Susitariančioji Valstybė gali neleisti tranzito remdamasi:

(a) viena iš sąlygų, nurodytų 6 straipsnio (b) ir (c) punktuose;

(b) tuo, kad tas asmuo yra vienas iš jos piliečių.

3. Naudojant oro transportą, yra taikomos šios sąlygos:

(a) jei lėktuvas neketina nusileisti tranzito Valstybės teritorijoje, Valstybė, iš kurios yra pervežamas asmuo, gali pranešti Valstybei, virš kurios teritorijos bus skrendama, kad jo pervežimas yra vykdomas pagal šią Konvenciją. Esant nenumatytam lėktuvo nusileidimui, toks pranešimas atitinka prašymą dėl laikino arešto pagal 32 straipsnio 2 dalį ir yra įteikiamas oficialus prašymas leisti vykdyti tranzitą;

(b) tais atvejais, kai lėktuvas ketina nusileisti, yra įteikiamas oficialus prašymas leisti tranzitą.

14 straipsnis

Susitariančiosios Valstybės nereikalauja tarpusavio išlaidų atlyginimo, atsiradusių dėl šios Konvencijos taikymo.

II SKYRIUS

PRAŠYMAI VYKDYTI

15 straipsnis

1. Visi prašymai pagal šią Konvenciją yra pateikiami raštu. Prašymus bei visus kitus būtinus pranešimus pagal šią Konvenciją siunčia prašančiosios Valstybės Teisingumo ministerija Valstybės, kurios yra prašoma vykdyti, Teisingumo ministerijai arba, jei taip susitaria Susitariančiosios Valstybės, vykdymo prašančiosios Valstybės atitinkamos institucijos tiesiogiai Valstybės, kurios yra prašoma vykdyti, tokioms pat institucijoms; prašymai grąžinami tais pačiais kanalais.

2. Ypatingais atvejais prašymai bei susirašinėjimai gali būti siunčiami per Tarptautinę kriminalinės policijos organizaciją (INTERPOL’ą).

3. Susitariančioji Valstybė gali pranešti apie savo ketinimą priimti kitokias nei šio straipsnio 1 dalyje nurodytas susirašinėjimo taisykles įteikdama pareiškimą apie tai Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui.

16 straipsnis

Prašymas vykdyti yra pateikiamas kartu su prašomo vykdyti sprendimo originalu arba jo patvirtinta kopija bei visais kitais būtinais dokumentais. Baudžiamoji byla ar jos dalies originalas arba patvirtinta kopija yra išsiunčiama vykdančiajai Valstybei, jei ji to reikalauja. Vykdymo prašančiosios Valstybės atitinkama institucija patvirtina vykdytiną sankciją.

17 straipsnis

Jei Valstybė, kurios yra prašoma vykdyti, laiko, kad vykdymo prašančiosios Valstybės pateiktos informacijos nepakanka, kad būtų galima taikyti šią Konvenciją, ji prašo papildomos būtinos informacijos. Ji gali nurodyti, iki kurios datos papildoma informacija turi būti pateikta.

18 straipsnis

1. Valstybės, kurios yra prašoma vykdyti, institucijos nedelsdamos praneša vykdymo prašančiosios Valstybės atitinkamoms institucijoms apie savo veiksmus dėl prašymo vykdymo.

2. Tais atvejais, kai tai yra reikalinga, Valstybės, kurios yra prašoma vykdyti, institucijos perduoda vykdymo prašančiosios Valstybės atitinkamoms institucijoms dokumentus, patvirtinančius sankcijų įvykdymą.

19 straipsnis

1. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, nereikalaujama prašymų bei jos papildančių dokumentų vertimo.

2. Susitariančioji Valstybė Sutarties pasirašymo arba jos ratifikavimą, priėmimą ar įsigaliojimą patvirtinančių raštų pateikimo metu gali pasilikti teisę reikalauti prašymų bei juos papildančių dokumentų vertimo į savo ar vieną iš oficialių Europos Tarybos arba į vieną iš jos nurodytų kalbų, įteikdama pareiškimą apie tai Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui. Kita Susitariančioji Valstybė gali pareikšti tokį pat reikalavimą.

3. Šis straipsnis neapriboja sąlygų dėl prašymų bei juos papildančių dokumentų vertimo, kurios gali būti numatytos jau galiojančiose arba tose sutartyse, kurios gali būti sudarytos tarp dviejų arba daugiau Susitariančiųjų Valstybių.

20 straipsnis

Nėra reikalaujama, kad būtų patvirtintas pagal šią Konvenciją perduodamų parodymų bei dokumentų autentiškumas.

III SKYRIUS

Sprendimai in absentia ir „ordonnances penales“

21 straipsnis

1. Jei ši Konvencija nenurodo kitaip, teismo sprendimai in absentia ir „ordonnances penales“ yra vykdomi pagal taisykles, taikomas visiems kitiems teismo sprendimams.

2. Išskyrus atvejus, reglamentuojamus 3 dalyje, teismo sprendimas in absentia pagal šią Konvenciją yra toks, kurį priima Susitariančiosios Valstybės teismas, pasibaigus baudžiamajam procesui, kuriame nuteistasis asmeniškai nedalyvavo.

3. Neapribojant 25 straipsnio 2 dalies, 26 straipsnio 2 dalies bei 29 straipsnio, žemiau išvardyti teismo sprendimai yra laikomi priimtais, išklausius kaltinamąjį:

(a) teismo sprendimai in absentia ir „ordonnance penale“, kurie yra patvirtinti arba paskelbti teisiančiojoje Valstybėje po nuteistojo prieštaravimo pateikimo;

(b) teismo sprendimai, priimti in absentia pagal apeliaciją, su sąlyga, kad apeliaciją dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo yra pateikęs nuteistas asmuo.

22 straipsnis

In absentia ir „ordonnance penale“ teismo sprendimai, dėl kurių nėra pateikta apeliacija arba prieštaravimas, tuoj po jų priėmimo gali būti perduoti Valstybei, kurios yra prašoma vykdyti, tam, kad jai būtų pranešta apie priimtą sprendimą ir kad ji jį vykdytų.

23 straipsnis

1. Jeigu Valstybė, kurios yra prašoma vykdyti, mano, kad prašymas vykdyti teismo sprendimą in absentia arba „ordonnance penale“ yra pagrįstas, ji pasirūpina, kad nuteistam asmeniui būtų asmeniškai pranešta apie sprendimą, priimtą vykdymo prašančioje Valstybėje.

2. Pranešime nuteistam asmeniui taip pat yra nurodoma, kad:

(a) prašymas buvo pateiktas, remiantis šia Konvencija;

(b) vienintelė priemonė, kuria galima pasinaudoti, yra prieštaravimo pateikimas pagal šios Konvencijos 24 straipsnį;

(c) prieštaravimas turi būti įteiktas tik per nurodytą instanciją; kad priimtas prieštaravimas turi remtis šios Konvencijos 24 straipsniu; ir kad nuteistas asmuo turi teisę reikalauti, kad jį išklausytų bausmę paskiriančios Valstybės atitinkami organai;

(d) tuo atveju, kai prieštaravimas nėra pateikiamas per nurodytą laikotarpį, pagal šią Konvenciją teismo sprendimas yra laikomas priimtu išklausius kaltinamąjį.

3. Pranešimo kopija nedelsiant yra išsiunčiama vykdymo prašiusioms institucijoms.

24 straipsnis

1. Kai pranešimas apie sprendimą atitinka 23 straipsnį, vienintelė galimybė, kuria gali pasinaudoti nuteistasis, yra prieštaravimas. Tokį prieštaravimą pagal nuteistojo asmens pasirinkimą gali išnagrinėti vykdymo prašančiosios arba prašomosios Valstybės teismas. Jeigu nuteistasis nepareiškia apie savo pasirinkimą, prieštaravimą turi nagrinėti tos Valstybės, kurios yra prašoma vykdyti, kompetentingas teismas.

2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais prieštaravimas yra priimtinas, jei jis yra įteiktas atitinkamos Valstybės, kurios yra prašoma vykdyti, institucijoms per 30 dienų nuo pranešimo gavimo. Šis laikotarpis yra nustatomas pagal atitinkamas įstatymų taisykles, kurios galioja Valstybėje, kurios prašoma vykdyti. Šios Valstybės atitinkama institucija nedelsdama informuoja vykdymo prašančiąją instituciją.

25 straipsnis

1. Jei prieštaravimas yra išnagrinėtas vykdymo prašančioje Valstybėje, nuteistas asmuo turi būti iškviestas į tą Valstybę į naują bylos svarstymą. Šaukimas atvykti turi būti asmeniškai įteiktas ne mažiau kaip likus 21 dienai iki naujo bylos nagrinėjimo. Šis terminas gali būti sutrumpintas nuteistojo sutikimu. Naujas bylos nagrinėjimas yra vykdomas atitinkamame vykdymo prašančiosios Valstybės teisme pagal tos Valstybės procesines taisykles.

2. Jei nuteistas asmuo asmeniškai neatvyksta arba nėra atstovaujamas pagal vykdymo prašančiosios Valstybės įstatymus, teismas paskelbia prieštaravimą negaliojančiu ir savo sprendimą perduoda Valstybės, kurios yra prašoma vykdyti, atitinkamoms institucijoms. Tokia pat procedūra yra taikoma, jei teismas paskelbia, kad prieštaravimas yra nepriimtinas. Abiem atvejais sprendimas in absentia bei „ordonnance penale“ šios Konvencijos taikymo tikslais yra laikomas priimtu išklausius kaltinamąjį.

3. Jeigu nuteistas asmuo pats dalyvauja arba yra atstovaujamas pagal vykdymo prašančios Valstybės įstatymus arba jo prieštaravimas yra pripažintas priimtu, prašymas dėl vykdymo yra laikomas negaliojančiu.

26 straipsnis

1. Jeigu prieštaravimas yra išnagrinėtas Valstybėje, kurios prašoma vykdyti, nuteistasis asmuo yra šaukiamas į šią Valstybę dalyvauti naujame bylos svarstyme. Šaukimas atvykti yra įteikiamas asmeniškai ne vėliau kaip 21 dieną prieš naują svarstymą. Šis terminas gali būti sutrumpintas nuteistojo asmens sutikimu. Naujas bylos svarstymas vyksta Valstybės, kurios prašoma vykdyti, atitinkamame teisme pagal tos Valstybės procesines taisykles.

2. Jeigu nuteistas asmuo neatvyksta arba nėra atstovaujamas pagal Valstybės, kurios prašoma vykdyti, įstatymus, teismas pripažįsta prieštaravimą nepriimtinu. Tokiu atveju ir jei teismas pripažįsta prieštaravimą nepriimtinu, sprendimas in absentia arba „ordonnance penale“ pagal šią Konvenciją yra laikomas priimtu išklausius kaltinamąjį.

3. Jei nuteistasis atvyksta asmeniškai arba yra atstovaujamas pagal Valstybės, kurios prašoma vykdyti, įstatymus ir jei prieštaravimas yra priimtinas, jo veika yra nagrinėjama taip, lyg ji būtų įvykdyta šioje Valstybėje. Tačiau bet kuriuo atveju turi būti išnagrinėtos sąlygos, draudžiančios bylos svarstymą dėl termino pabaigos. Sprendimas, priimtas vykdymo prašančiojoje Valstybėje, yra laikomas negaliojančiu.

4. Visi veiksmai iki teisminio nagrinėjimo arba parengtinis tyrimas, atliktas teisiančiojoje Valstybėje pagal jos įstatymus bei taisykles, turi tokią pačią reikšmę Valstybėje, kurios prašoma vykdyti, ir laikomi lyg jie būtų atlikti šioje Valstybėje su sąlyga, kad jų pripažinimas nesuteikia tiems veiksmams didesnės įrodančiosios reikšmės, nei jie turėjo prašančiojoje Valstybėje.

27 straipsnis

Asmuo, nuteistas in absentia arba „ordonnance penale“, tam, kad galėtų paduoti prieštaravimą, taip pat tolimesniam bylos procesui turi teisę gauti teisinę pagalbą tais atvejais bei sąlygomis, kurias numato Valstybės, kurios yra prašoma vykdyti, ir, kai tai yra pagrįsta, vykdymo prašančiosios Valstybės įstatymai.

28 straipsnis

Teismo sprendimai, priimti pagal 26 straipsnio 3 dalį, kaip ir jų vykdymas, remiasi tik Valstybės, kurios yra prašoma vykdyti, įstatymais.

29 straipsnis

Jei asmuo, nuteistas in absentia arba „ordonnance penale“, neįteikia prieštaravimo, tai pagal šią Konvenciją yra laikoma, kad sprendimas yra priimtas išklausius kaltinamąjį.

30 straipsnis

Vietiniai įstatymai yra taikomi atstatant teises, jei nuteistasis dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių praleido terminus, nurodytus 24, 25 ir 26 straipsniuose, arba neatvyko asmeniškai į teismo posėdį naujam bylos svarstymui.

IV SKYRIUS

Sąlyginės nuostatos

31 straipsnis

Jeigu nuteistasis tebėra prašančiojoje Valstybėje po to, kai pastaroji gavo pranešimą apie sutikimą vykdyti nuosprendį, kuris numato laisvės atėmimą, ši Valstybė gali suimti nuteistąjį, kad būtų galima jį perduoti pagal 43 straipsnio nuostatas.

32 straipsnis

1. Kai prašančioji Valstybė yra paprašiusi vykdymo, Valstybė, kurios yra prašoma vykdyti, gali suimti nuteistą asmenį:

(a) jei pagal tos Valstybės įstatymus šis teisės pažeidimas yra toks, už kurį numatomas kardomasis kalinimas;

(b) jei yra pavojus, kad jis gali slapstytis nuo teismo, arba jei sprendimas in absentia kelia pavojų, kad bus nuslėpti įrodymai.

2. Kai vykdymo prašančioji Valstybė pareiškia apie savo ketinimą prašyti vykdymo, Valstybė, kurios yra prašoma vykdyti, pagal prašančiosios Valstybės prašymą gali suimti nuteistą asmenį, jei tai atitinka šio straipsnio 1 dalies (a) ir (b) punktų nuostatas. Tokiame pareiškime apibūdinamas teisės pažeidimas, dėl kurio yra priimtas teismo sprendimas, nurodomas jo padarymo laikas bei vieta ir pateikiamas kuo tikslesnis nuteistojo išvaizdos aprašymas. Pareiškime taip pat trumpai pateikiami faktai, kuriais yra grindžiamas teismo sprendimas.

33 straipsnis

1. Nuteistas asmuo yra laikomas įkalintas pagal Valstybės, kurios yra prašoma vykdyti, įstatymus. Tos Valstybės įstatymai taip pat reglamentuoja sąlygas, pagal kurias jis gali būti paleistas.

2. Kalinamas asmuo bet kuriuo atveju yra paleidžiamas:

(a) pasibaigus teismo sprendimu skirtam laisvės atėmimo laikui;

(b) jei jis buvo suimtas pagal 32 straipsnio 2 dalį ir Valstybė, kurios yra prašoma vykdyti, per 18 dienų nuo jo suėmimo negavo prašymo bei dokumentų, nurodytų 16 straipsnyje.

34 straipsnis

1. Asmuo, kuris yra įkalintas Valstybėje, kurios yra prašoma vykdyti, remiantis 32 straipsniu, ir kuris yra šaukiamas į atitinkamą teismą prašančiojoje Valstybėje pagal 25 straipsnį dėl įteikimo prieštaravimo, yra pervežamas į vykdymo prašančiosios Valstybės teritoriją.

2. Po perkėlimo asmuo nėra laikomas įkalintas vykdymo prašančiojoje Valstybėje, jei yra vykdoma 33 straipsnio 2 dalies (a) punkto sąlyga arba jei vykdymo prašančioji Valstybė nereikalauja vykdyti papildomo nuosprendžio. Jei asmuo nėra paleidžiamas, jis tuojau pat yra grąžinamas į Valstybę, kurios yra prašoma vykdyti.

35 straipsnis

1. Asmeniui, šaukiamam į vykdymo prašančiosios Valstybės teismą pagal jo pateiktą prieštaravimą, negali būti iškelta byla, jis negali būti nuteistas ar įkalintas paskelbiant nuosprendį ar sulaikymo tvarka už jokį kitą teisės pažeidimą ar veiką, kurią jis padarė prieš išvykdamas iš Valstybės, kurios yra prašoma vykdyti, ir kuri nėra nurodyta šaukime į teismą, nebent jis raštu išreikštų savo sutikimą. Pagal 34 straipsnio 1 dalyje aprašytą atvejį sutikimo pareiškimo kopija yra persiunčiama Valstybei, iš kurios jis yra perkeltas.

2. Šio straipsnio 1 dalies sąlygos negalioja, kai šaukiamas į teismą asmuo, turėdamas visas sąlygas, neišvyko iš prašančiosios Valstybės teritorijos per 15 dienų nuo sprendimo, kuris buvo priimtas, išnagrinėjus bylą, į kurios svarstymą jis buvo pakviestas, arba jei jis sugrįžo į tą teritoriją po to, kai ją paliko prieš gaudamas naują teismo šaukimą.

36 straipsnis

1. Jeigu vykdymo prašančioji Valstybė prašo atlikti turto konfiskaciją, Valstybė, kurios yra prašoma vykdyti, gali laikinai konfiskuoti minėtą turtą su sąlyga, kad jos įstatymai leidžia turto konfiskaciją už panašius veiksmus.

2. Turto konfiskavimas yra vykdomas pagal Valstybės, kurios yra prašoma vykdyti, įstatymą dėl turto konfiskavimo sąlygų, kuris taip pat apibrėžia ir sąlygas, prie kurių sprendimas dėl turto konfiskavimo gali būti pakeičiamas.

V SKYRIUS

Sankcijų taikymas

(a) Bendrosios nuostatos

37 straipsnis

Sankcija, paskirta vykdymo prašančiojoje Valstybėje, nėra vykdoma Valstybėje, kurios yra prašoma vykdyti, jei nėra šios Valstybės teismo sprendimo. Tačiau Susitariančiosios Valstybės gali suteikti įgaliojimus kitoms institucijoms priimti tokius sprendimus, jei vykdytina sankcija yra bauda arba turto konfiskacija ir jei dėl tokių sprendimų galima kreiptis į teismą.

38 straipsnis

Byla yra įteikiama teismui arba kitai institucijai, įgaliotai pagal 37 straipsnį, jei Valstybė, kurios yra prašoma vykdyti, laiko, kad galima imtis veiksmų pagal prašymą vykdyti.

39 straipsnis

1. Nuteistam asmeniui turi būti sudaryta galimybė pareikšti savo nuomonę, prieš teismui priimant sprendimą, dėl prašymo vykdyti. Kai nuteistasis įteikia prašymą, teismas gali raštu paprašyti, kad užsienio Valstybės teismas jį išklausytų, arba pats išklauso jį asmeniškai. Leidimas išklausyti nuteistąjį asmeniškai yra suteikiamas pagal jo prašymą.

2. Tačiau teismas gali nuspręsti priimti prašymą vykdyti nedalyvaujant nuteistajam, pareiškusiam norą būti išklausytam asmeniškai, jei pastarasis yra įkalintas prašančiojoje Valstybėje. Esant tokioms sąlygoms, sankcijų pakeitimas pagal 44 straipsnį atidedamas iki to laiko, kol nuteistam asmeniui po jo perdavimo Valstybei, kurios yra prašoma vykdyti, bus suteikta galimybė stoti prieš šios Valstybės teismą.

40 straipsnis

1. Teismas arba 37 straipsnyje nurodytais atvejais kitos institucijos, kurios yra įgalintos pagal tą patį straipsnį nagrinėti bylą, pasitenkina tuo, kad:

(a) sankcijos, kurių vykdymo yra prašoma, yra skirtos nuosprendyje pagal Europos baudžiamąją teisę;

(b) laikomasi 4 straipsnio reikalavimų;

(c) 6 straipsnio (a) punkto sąlyga nėra išpildoma arba neturėtų trukdyti vykdymui;

(d) vykdymo nedraudžia 7 straipsnis;

(e) jei teismo sprendimas yra priimtas in absentia arba „ordonnance penale“, tai yra laikomasi šios dalies III skyriaus reikalavimų.

2. Susitariančioji Valstybė gali patikėti teismui arba pagal 37 straipsnį įgaliotai institucijai išnagrinėti kitas vykdymo sąlygas pagal šią Konvenciją.

41 straipsnis

Remiantis šiuo skyriumi, teismo sprendimai dėl prašomo vykdymo bei sprendimai, teismo priimti administracinių nutarimų pagrindu, apie kuriuos kalbama 37 straipsnyje, gali būti apskundžiami.

42 straipsnis

Valstybė, kurios yra prašoma vykdyti, yra apribojama bylos nagrinėjimo metu nustatytais faktais tiek, kiek jie yra nurodyti sprendime, arba tiek, kiek galima numanyti, kad jis yra jais grindžiamas.

(b) Specifinės sąlygos dėl sankcijų, numatančių laisvės atėmimą, vykdymo

43 straipsnis

Kai nuteistas asmuo yra sulaikomas vykdymo prašančiojoje Valstybėje ir jei tos Valstybės įstatymas nenumato kitaip, jis yra perkeliamas į Valstybę, kurios yra prašoma vykdyti, kai tik prašančiajai Valstybei pranešama apie prašymo vykdyti priėmimą.

44 straipsnis

1. Jei prašymas vykdyti yra priimtas, teismas gali pakeisti laisvės atėmimo sankciją, paskirtą prašančiosios Valstybės, sankcija, kurią numato už tokį pat teisės pažeidimą jo Valstybės įstatymai. Tokia sankcija gali būti ribojama 2 dalies sąlyga, ir jos pobūdis ar trukmė gali skirtis nuo sankcijos, paskirtos prašančiojoje Valstybėje, pobūdžio ar trukmės. Jei toji sankcija yra mažesnė nei minimumas, numatytas pagal Valstybės, kurios yra prašoma vykdyti, įstatymus, teismas neprivalo laikytis to minimumo ir gali taikyti sankciją, atitinkančią prašančiosios Valstybės paskirtą sankciją.

2. Nustatydamas sankciją, teismas nedidina nuteistojo baudžiamosios atsakomybės, nustatytos prašančiojoje Valstybėje priimtu sprendimu.

3. Bet kuri sankcijos, kuri buvo paskirta vykdymo prašančiojoje Valstybėje, dalis, ir laikinas įkalinimas, kurį nuteistasis atliko po nuosprendžio paskelbimo, yra visiškai įskaitomi į bausmės laiką. Ta pati taisyklė yra taikoma kardomojo kalinimo vykdymo prašančiojoje Valstybėje atžvilgiu.

4. Susitariančioji Valstybė bet kuriuo metu gali pateikti Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui pareiškimą, kuriame aptariama, remiantis šia Konvencija, teisė taikyti laisvės atėmimo sankciją, atitinkančią sankciją, paskirtą vykdymo prašančiojoje Valstybėje, net ir tuo atveju, jei tokios sankcijos trukmė viršija maksimumą, kurį numato jos įstatymai tokio pat pobūdžio sankcijai. Nežiūrint į tai, ši taisyklė yra taikoma tada, kai šios Valstybės įstatymas leidžia, esant tokiam pačiam teisės pažeidimui, taikyti sankciją, kurios trukmė atitinka sankcijos, kuri buvo paskirta vykdymo prašančiojoje Valstybėje, trukmę, tačiau yra griežtesnio pobūdžio. Bausmė, paskirta pagal šį straipsnį, gali, jei to reikalauja jos trukmė ir tikslai, būti atliekama įkalinimo įstaigoje, skirtoje kitokio pobūdžio bausmių atlikimui.

(c) Specifinės sąlygos dėl sankcijų, numatančių baudas bei turto konfiskavimą, vykdymo

45 straipsnis

1. Jeigu prašymas vykdyti baudos išieškojimą arba turto konfiskaciją yra priimamas, teismas arba kita pagal 37 straipsnį įgaliota institucija konvertuoja konfiskuojamą sumą į Valstybės, kurios yra prašoma vykdyti, valiutą pagal kursą, kuris buvo tą dieną, kai buvo priimtas sprendimas. Tokiu būdu yra nustatomas baudos arba konfiskuojamos sumos dydis, kuris neturi viršyti maksimalaus dydžio, nustatyto pagal tos Valstybės įstatymus už tokį pat teisės pažeidimą, arba, nesant nustatytam maksimumui, jis neturi viršyti maksimalios sumos, kuri yra paprastai paskiriama už panašų teisės pažeidimą Valstybėje, kurios yra prašoma vykdyti.

2. Tačiau teismas arba kita pagal 37 straipsnį įgaliota institucija gali palikti tokią baudą arba konfiskuojamą sumą, kokia buvo paskirta vykdymo prašančiojoje Valstybėje, tais atvejais, kai Valstybės, kurios yra prašoma vykdyti, įstatymai nenumato tokios sankcijos už tokį patį teisės pažeidimą, tačiau įstatymas leidžia taikyti daug griežtesnes sankcijas. Ta pati taisyklė yra taikoma, kai sankcija, paskirta vykdymo prašančiojoje Valstybėje, viršija maksimumą, nustatytą už tą patį teisės pažeidimą pagal Valstybės, kurios yra prašoma vykdyti, įstatymą, tačiau šis įstatymas leidžia taikyti griežtesnes sankcijas.

3. Valstybė, kurios yra prašoma vykdyti, gerbia vykdymo prašančiosios Valstybės suteiktas lengvatas dėl mokėjimo ir mokėjimo dalimis terminų.

46 straipsnis

1. Kai vykdymas yra susijęs su specifinio objekto konfiskacija, teismas arba kita pagal 37 straipsnį įgaliota institucija gali įsakyti vykdyti objekto konfiskaciją, jei tokia konfiskacija už tokį pat teisės pažeidimą yra leidžiama pagal Valstybės, kurios yra prašoma vykdyti, įstatymą.

2. Tačiau teismas arba kita pagal 37 straipsnį įgaliota institucija gali palikti konfiskaciją, paskirtą vykdymo prašančiojoje Valstybėje, jei tokia sankcija už tokį patį teisės pažeidimą nėra numatyta Valstybės, kurios yra prašoma vykdyti, įstatymu, tačiau šis įstatymas leidžia taikyti griežtesnes sankcijas.

47 straipsnis

1. Įplaukos už baudas ir konfiskacijas yra mokamos į Valstybės, kurios yra prašoma vykdyti, visuomeninius fondus, nepažeidžiant trečių šalių teisių.

2. Konfiskuota nuosavybė, dėl kurios yra suinteresuota vykdymo prašančioji Valstybė, gali būti jai perduota, jei pastaroji to reikalauja.

48 straipsnis

Jei negalima išieškoti baudos, Valstybės, kurios yra prašoma vykdyti, teismas gali paskirti alternatyvią sankciją, kuri numato laisvės atėmimą, jei tokiais atvejais tai yra leidžiama pagal abiejų Valstybių įstatymus ir jei vykdymo prašančioji Valstybė nėra aiškiai nurodžiusi, kad jos prašymas apsiriboja tik baudos išieškojimu. Jei teismas nusprendžia paskirti alternatyvią sankciją, kuri numato laisvės atėmimą, yra laikomasi šių taisyklių:

(a) Jei baudos pakeitimas sankcija, numatančia laisvės atėmimą, yra jau nurodytas nuosprendyje, kuris yra paskelbtas vykdymo prašančiojoje Valstybėje, arba jį tiesiogiai numato jos įstatymai, Valstybės, kurios yra prašoma vykdyti, teismas nustato tokios sankcijos pobūdį bei trukmę pagal taisykles, reglamentuojamas jo įstatymu. Jeigu sankcija, numatanti laisvės atėmimą, kuri buvo paskirta vykdymo prašančiojoje Valstybėje, yra mažesnė nei minimumas, kuris gali būti skiriamas pagal Valstybės, kurios yra prašoma vykdyti, įstatymą, teismas neprivalo laikytis minimumo ir gali paskirti sankciją, atitinkančią vykdymo prašančiosios Valstybės paskirtą sankciją. Nustatydamas sankciją, teismas negali padidinti bausmės, paskirtos vykdymo prašančiojoje Valstybėje priimtu sprendimu.

(b) Visais kitais atvejais Valstybės, kurios yra prašoma vykdyti, teismas vykdo baudos pakeitimą pagal savo įstatymą, atsižvelgdamas į apribojimus, kuriuos numato vykdymo prašančiosios Valstybės įstatymas.

(d) Diskvalifikacijos vykdymo specifinės sąlygos

49 straipsnis

1. Kai prašoma vykdyti diskvalifikaciją, diskvalifikacija, paskirta vykdymo prašančiojoje Valstybėje, gali būti vykdoma Valstybėje, kurios yra prašoma vykdyti, tik tada, jei šios Valstybės įstatymas numato diskvalifikaciją už tokį teisės pažeidimą.

2. Teismas, nagrinėjantis bylą, įvertina diskvalifikacijos taikymo savo Valstybės teritorijoje tikslingumą.

50 straipsnis

1. Jei teismas įsako vykdyti diskvalifikaciją, jis nustato jos trukmę pagal savo Valstybės įstatymą, tačiau ji neturi viršyti bausmės ribų, nustatytų vykdymo prašančiosios Valstybės paskirtame nuosprendyje.

2. Teismas gali įsakyti vykdyti diskvalifikaciją tik kai kurių teisių, paskelbtų sustabdytomis ar prarastomis, atžvilgiu.

51 straipsnis

11 straipsnis diskvalifikacijoms netaikomas.

52 straipsnis

Valstybė, kurios yra prašoma vykdyti, turi teisę atstatyti nubaustojo teises, kurių jis buvo netekęs pagal sprendimą, priimtą taikant šio skyriaus straipsnius.

III DALIS

Europos baudžiamųjų teismo sprendimų pasekmės

I SKYRIUS

Ne bis in idem

53 straipsnis

1. Asmuo, kuriam nuosprendis buvo paskelbtas pagal Europos baudžiamąją teisę, už tą pačią veiką negali būti persekiojamas, baudžiamas ir jam negali būti taikoma sankcija kitoje Susitariančioje Valstybėje, jei:

(a) jis buvo išteisintas;

(b) paskirta sankcija:

(i) buvo pilnai pritaikyta arba yra taikoma;

(ii) buvo pilnai arba iš dalies panaikinta dėl amnestijos arba atleidimo nuo bausmės;

(iii) netaikytina dėl termino pabaigos;

(c) jei teismas nuteisė teisės pažeidėją, nepaskirdamas sankcijos.

2. Nepaisant to, Susitariančiajai Valstybei nėra privaloma pripažinti ne bis in idem galiojimą, nebent ji pati būtų reikalavusi teismo proceso, jei veika, dėl kurios buvo priimtas teismo sprendimas, buvo nukreipta prieš asmenį, instituciją ar kažką, turintį visuomeninį statusą toje Valstybėje, arba jei teismo sprendimo subjektas pats turėjo visuomeninį statusą toje Valstybėje.

3. Be to, Susitariančioji Valstybė, kurioje buvo padaryta tokia veika arba laikoma padaryta pagal tos Valstybės įstatymus, neprivalo pripažinti ne bis in idem galiojimą, nebent toji Valstybė pati būtų reikalavusi teismo proceso.

54 straipsnis

Jei prieš asmenį, kuris buvo nuteistas kitoje Susitariančioje Valstybėje, iškeliamas naujas teismo procesas už tą pačią veiką, tai laisvės atėmimo laikotarpis pagal įvykdytą apkaltinamąjį nuosprendį yra atimamas nuo bausmės, kuri gali būti paskirta, laiko.

55 straipsnis

Šio skyriaus sąlygos nedraudžia plačiau taikyti vietines taisykles dėl ne bis in idem galiojimo kitoje Valstybėje priimtų apkaltinamųjų nuosprendžių.

II SKYRIUS

Atsižvelgimas

56 straipsnis

Susitariančioji Valstybė savo nuožiūra leidžia įstatymus, pagal kuriuos jos teismai, priimdami teismo sprendimą, galėtų atsižvelgti į ankstesnį teismo sprendimą, priimtą, išklausius kaltinamąjį, pagal Europos baudžiamąją teisę už kitą teisės pažeidimą, ir papildyti jį sprendimais, kuriuos įstatymai numato šios Valstybės teritorijoje. Ji taip pat apibrėžia sąlygas, prie kurių yra atsižvelgiama į tokį sprendimą.

57 straipsnis

Susitariančioji Valstybė savo nuožiūra kuria įstatymus, kurie leidžia atsižvelgti į sprendimą, priimtą pagal Europos baudžiamąją teisę, išklausius kaltinamąjį, ir kurie suteikia galimybę vykdyti pilną arba dalinę diskvalifikaciją pagal jos įstatymus prie teismo sprendimų, priimtų šios Valstybės teritorijoje. Ji taip pat nustato sąlygas, prie kurių yra atsižvelgiama į tokį sprendimą.

IV DALIS

Baigiamosios nuostatos

58 straipsnis

1. Šią Konvenciją gali pasirašyti Valstybės-narės, atstovaujamos Europos Tarybos Ministrų Komitete. Ji turi būti ratifikuota ar priimta. Konvencijos ratifikavimo ar priėmimo dokumentai yra įteikiami Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui.

2. Konvencija pradeda galioti, praėjus trims mėnesiams nuo trečiojo ratifikavimo ar priėmimo dokumento įteikimo.

3. Valstybės, kuri po to pasirašo Konvenciją, atžvilgiu ji tampa galiojančia, praėjus trims mėnesiams nuo ratifikavimo ar priėmimo dokumentų įteikimo.

59 straipsnis

1. Įsigaliojus šiai Konvencijai, Europos Tarybos Ministrų Komitetas gali pakviesti valstybę, kuri nėra Europos Tarybos narė, prisijungti prie Konvencijos su sąlyga, kad už nutarimą dėl tokio kvietimo balsuoja visi Konvenciją ratifikavę Tarybos nariai.

2. Toks prisijungimas tampa galiojančiu, praėjus trims mėnesiams nuo dokumentų, patvirtinančių prisijungimą, įteikimo Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui.

60 straipsnis

1. Susitariančioji Valstybė, pasirašydama Konvenciją arba įteikdama dokumentus apie jos ratifikavimą, priėmimą ar prisijungimą, gali nurodyti teritoriją arba teritorijas, kurioje ši Konvencija yra taikoma.

2. Susitariančioji Valstybė, pasirašydama Konvenciją arba įteikdama dokumentus apie jos ratifikavimą, priėmimą ar prisijungimą, arba vėliau, įteikdama pareiškimą Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui, gali išplėsti Konvencijos taikymo teritoriją arba teritorijas, kurios yra nurodomos pareiškime ir už kurių tarptautinius ryšius ji yra atsakinga arba yra įgaliota veikti jų vardu.

3. Pareiškimą dėl Konvencijos taikymo teritorijos išplėtimo, pateiktą remiantis 2 dalimi, galima atšaukti laikantis šios Konvencijos 66 straipsnyje nurodytos procedūros.

61 straipsnis

1. Susitariančioji Valstybė, pasirašydama Konvenciją arba įteikdama dokumentus apie jos ratifikavimą, priėmimą ar prisijungimą, gali pareikšti, kad ji pasilieka vieną ar keletą išlygų, kurias apibrėžia šios Konvencijos I priedas.

2. Susitariančioji Valstybė gali visiškai arba iš dalies atsisakyti išlygų, kurias ji buvo pasirinkusi, remiantis šio straipsnio 1 dalimi, įteikdama pareiškimą Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui. Toks atsisakymas tampa galiojančiu pareiškimo įteikimo dieną.

3. Susitariančioji Valstybė, pasilikusi išlygą šios Konvencijos kurios nors sąlygos atžvilgiu, negali reikalauti, kad kita Valstybė vykdytų tą sąlygą. Tačiau jei toji išlyga yra dalinė ar sąlyginė, ji gali reikalauti, kad toji sąlyga būtų vykdoma tiek, kiek ji yra vykdoma šioje Valstybėje.

62 straipsnis

1. Susitariančioji Valstybė, įteikdama pareiškimą Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui, gali bet kuriuo metu pateikti teisines nuostatas, kurios būtų įtrauktos į šios Konvencijos I ar II priedus.

2. Apie valstybinių nuostatų, išvardytų I ir II prieduose, pakeitimą pranešama Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui, jei dėl tokio pakeitimo šių priedų informacija tampa netiksli.

3. Pakeitimai I ir II prieduose, remiantis šio straipsnio 1 ir 2 dalimis, tampa galiojančiais visose Susitariančiosiose Valstybėse, praėjus mėnesiui nuo pranešimo įteikimo Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui.

63 straipsnis

1. Susitariančioji Valstybė, įteikdama ratifikavimo, priėmimo ar prisijungimo dokumentus Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui, aprūpina jį visa informacija apie toje Valstybėje taikomas sankcijas ir apie jų vykdymą taikant šią Konvenciją.

2. Apie visus vėlesnius pakeitimus, dėl kurių informacija, pateikta pagal šio straipsnio 1 dalį, tampa netiksli, pranešama Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui.

64 straipsnis

1. Ši Konvencija nepažeidžia nei teisių ir įsipareigojimų pagal ekstradicijos sutartis ir daugiašales tarptautines Konvencijas dėl ypatingų atvejų, nei sąlygų dėl atvejų, kuriuos nagrinėja ši Konvencija bei kitos Konvencijos, sudarytos tarp Susitariančiųjų Valstybių.

2. Susitariančiosios Valstybės negali tarp savęs sudaryti dvišalių arba daugiašalių sutarčių tais klausimais, kuriuos nagrinėja ši Konvencija, išskyrus tuos atvejus, kai norima papildyti šios Konvencijos sąlygas arba palengvinti jos principų taikymą.

3. Tačiau jei dvi ar daugiau Susitariančiųjų Valstybių jau yra susitarusios šiuo klausimu vieningų įstatymų pagrindu arba jei yra sukūrusios arba ateityje sukurtų savo sistemą, jų santykiai, nepaisant šios Konvencijos sąlygų, yra reglamentuojami tokiu susitarimu.

4. Susitariančiosios Valstybės, kurios savo santykiuose šiuo klausimu nebesinaudoja šia Konvencija, praneša apie tai Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui.

65 straipsnis

Europos nusikalstamumo problemų komitetas prie Europos Tarybos yra nuolat informuojamas apie šios Konvencijos taikymą ir teikia pagalbą draugiškai sureguliuojant sunkumus, kurie gali atsirasti vykdant jos sąlygas.

66 straipsnis

1. Šios Konvencijos galiojimo laikas nėra apibrėžtas.

2. Susitariančioji Valstybė iš savo pusės gali denonsuoti šią Konvenciją, pranešdama apie tai Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui.

3. Denonsavimas įsigalioja praėjus 6 mėnesiams nuo pranešimo Generaliniam Sekretoriui įteikimo.

67 straipsnis

Europos Tarybos Generalinis Sekretorius informuoja Tarybos Ministrų Komitete atstovaujamas Valstybes-nares ir prie šios Konvencijos prisijungusias Valstybes apie:

(a) pasirašymą;

(b) ratifikavimo, priėmimo ar prisijungimo dokumentų įteikimą;

(c) šios Konvencijos įsigaliojimą, remiantis Konvencijos 58 straipsniu;

(d) gautus pareiškimus pagal 19 straipsnio 2 dalį;

(e) gautus pareiškimus pagal 44 straipsnio 4 dalį;

(f) gautus pareiškimus pagal 60 straipsnį;

(g) išlygas, leistas pagal 61 straipsnio 1 dalį, ir apie atsisakymą nuo tokių išlygų;

(h) gautus pareiškimus pagal 62 straipsnio 1 dalį ir visus kitus pranešimus, gautus pagal to pačio straipsnio 2 dalį;

(i) informaciją, gautą pagal 63 straipsnio 1 dalį, ir visus kitus pranešimus pagal to pačio straipsnio 2 dalį;

(j) visus pranešimus dėl dvišalių arba daugiašalių sutarčių, sudarytų pagal 64 straipsnio 2 dalį, arba dėl vieningos įstatymų sistemos, priimtos remiantis 64 straipsnio 3 dalimi;

(k) gautus pranešimus pagal 66 straipsnį ir apie denonsavimo įsigaliojimą.

68 straipsnis

Ši Konvencija, pareiškimai ir pranešimai pagal ją yra taikomi priimtų sprendimų vykdymui tik tada, kai Konvencija įsigalioja Susitariančiosiose Valstybėse.

Ką ir paliudija asmenys, įgalioti pasirašyti šią Konvenciją.

Vienintelis Konvencijos egzempliorius, surašytas 1970 m. gegužės 28 d. Hagoje anglų ir prancūzų kalbomis (abu tekstai vienodai galiojantys), paliekamas saugoti Europos Tarybos archyve. Europos Tarybos Generalinis Sekretorius perduoda patvirtintas kopijas kiekvienai Konvenciją pasirašiusiai arba prie jos prisijungusiai Valstybei.

______________

I PRIEDAS

Kiekviena Susitariančioji Valstybė gali pareikšti, kad ji pasilieka sau teisę:

(a) atsisakyti vykdyti sprendimą, jei ji laiko, kad sprendimas pažeidžia finansinę drausmę arba religinius įsitikinimus;

(b) atsisakyti taikyti sankciją už veiką, dėl kurios pagal Valstybės, kurios yra prašoma vykdyti, įstatymą, sprendimą galėtų priimti tik administracinis organas;

(c) atsisakyti vykdyti sprendimą, kurį pagal Europos baudžiamąją teisę priėmė vykdymo prašančiosios Valstybės atitinkami organai tada, kai pagal jos pačios įstatymus baudžiamasis procesas dėl teisės pažeidimo, dėl kurio priimtas toks sprendimas, būtų nutrauktas, terminui pasibaigus;

(d) atsisakyti vykdyti sankcijas, paskirtas in absentia ir „ordonnances penales“, arba tik vieną iš šios kategorijos sprendimų;

(e) atsisakyti taikyti 8 straipsnio sąlygas, kai šiai Valstybei priklauso pradinė kompetencija (pirmumo teisė) ir šiais atvejais pripažinti senaties terminą pertraukiančių arba sustabdančių veikų ekvivalentiškumą tik tada, kai jos yra įvykdytos sprendimo vykdymo prašančioje Valstybėje;

(f) sutikti taikyti tik vieną iš dviejų III dalies skyrių.

______________

II PRIEDAS

Sąrašas teisės pažeidimų, neaptariamų baudžiamojoje teisėje

Šie teisės pažeidimai priskiriami prie baudžiamosios teisės pažeidimų:

- Prancūzijoje įstatymą pažeidžiantis elgesys, sankcionuojamas kaip „contravention de grande voire“.

- Vokietijos Federatyvinėje Respublikoje:         Įstatymą pažeidžiantis elgesys nagrinėjamas pagal procedūrą, nurodytą Akte dėl taisyklių pažeidimo (Gesetz uber Ordnungswidrigkeiten), 1968 05 24 (BGBL 1968, I 481).

- Italijoje:                                                         Įstatymą pažeidžiantis elgesys, dėl kurio taikomas Aktas Nr. 317 nuo 1967 m. kovo 3 d.

______________

III PRIEDAS

„Ordonnances Penales“ sąrašas

AUSTRIJA

(Baudžiamojo proceso kodeksas. 460–62 straipsniai).

DANIJA

(Teisingumo administravimo aktas, 931 straipsnis).

PRANCŪZIJA

1. (Baudžiamojo proceso kodekso 5424–528 straipsnių papildymai-straipsniai R42–R45).

2. Ordonnance Penale taikoma tik Bas-Rhin, Haut-Rhin ir Moselle departamentuose.

VOKIETIJOS FEDERATYVINĖ RESPUBLIKA

1. (Baudžiamojo proceso kodekso 407–412 straipsniai).

2. (Baudžiamojo proceso kodekso 413 straipsnis).

3. (1968 m. gegužės 24 d. Akto 65–66 straipsniai – BGBL 1968 I, 481).

ITALIJA

1. (Baudžiamojo proceso kodekso 506-10 straipsniai).

2. Decreto penale finansiniais klausimais (1929 m. sausio 7 d. Aktas Nr. 4)

3. Decreto penale navigaciniais klausimais (Navigacinio kodekso 1242–43 straipsniai).

4. Sprendimai, remiantis 1967 m. kovo 3 d. Aktu Nr. 317.

LIUKSEMBURGAS

1. (1924 m. liepos 31 d. Aktas dėl „ordonnances penales“ organizavimo).

2. (1955 m. vasario 14 d. Akto 16 straipsnis dėl Transporto valstybiniuose greitkeliuose).

______________