LIETUVOS RESPUBLIKOS
SAVANORIŠKOSIOS KRAŠTO APSAUGOS TARNYBOS
Į S T A T Y M A S
1991 m. sausio 17 d. Nr. I-958
Vilnius
I. BENDRIEJI NUOSTATAI
1 straipsnis.
Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba (toliau vadinama tarnyba) yra nuolat veikianti, piliečių savanoriškumo principu formuojama sudėtinė krašto apsaugos sistemos dalis.
2 straipsnis.
Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos tikslai:
4) esant būtinybei, padėti pasienio apsaugos tarnyboms saugoti pasienį, o policijai - užtikrinti viešąją tvarką, palaikyti visuomenės rimtį ir saugumą;
3 straipsnis.
1. Šios tarnybos vidaus tvarką nustato Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos statutas, kurį tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
4 straipsnis.
II. SAVANORIAI
6 straipsnis.
8 straipsnis.
9 straipsnis.
10 straipsnis.
III. VALDYMAS IR STRUKTŪRA
12 straipsnis.
13 straipsnis.
IV. SAVANORIŲ RENGIMAS
15 straipsnis.
1. Savanorių rengimą organizuoja šios tarnybos teritorinių padalinių vadovybė, padedant Krašto apsaugos departamento teritorinių padalinių pareigūnams.
2. Savanoriai rengiami pagal programas per kasmetinius dvidešimties parų trukmės apmokymus, atsitraukus nuo darbo.
5. Apmokėjimo savanoriams, atsitraukusiems nuo darbo, tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
16 straipsnis.
1. Ekologinių katastrofų, stichinių nelaimių, avarijų atvejais visuomenės rimties ir saugumo palaikymo interesais savanorius šaukia Krašto apsaugos departamento generalinius direktorius Vyriausybės nustatyta tvarka.
V. TARNYBA
17 straipsnis.
1. Stodamas į tarnybą, savanoris prisiekia Lietuvos Respublikai, jeigu to nepadarė atlikdamas tarnybą prieš tai kitose krašto apsaugos struktūrose.
18 straipsnis.
1. Savanoriai, eidami šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytas tarnybas, taip pat paklūsta tų tarnybų norminių aktų reikalavimams ir naudojasi tų aktų suteiktais įgaliojimais, taikomais žemesniesiems pareigūnams.
19 straipsnis.
20 straipsnis.
21 straipsnis.
V. SOCIALINĖS GARANTIJOS
23 straipsnis.
24 straipsnis.
1. Jeigu savanoris, vykdydamas tarnybines užduotis, tapo laikinai nedarbingu, išmokama 100 procentų darbo užmokesčio pašalpa nepriklausomai nuo darbo stažo.
2. Jeigu savanoris, vykdydamas tarnybines užduotis, tapo pastoviai nedarbingu, skiriama tokio dydžio pensija, kokia skiriama darbininkams ir tarnautojams, netekusiems darbingumo dėl gamybinės traumos arba profesinio susirgimo.
25 straipsnis.
1. Jeigu savanoris žuvo vykdydamas tarnybines užduotis, jo šeimai per penkerius metus Vyriausybės nustatyta tvarka išmokamos pašalpos, kurių visa suma turi sudaryti savanorio paskutinėje darbovietėje gauto darbo užmokesčio dešimties metų (120 mėnesių) sumą.
26 straipsnis.
27 straipsnis.
28 straipsnis.
29 straipsnis.
VI. LĖŠOS IR TURTAS
VII. BAIGIAMIEJI NUOSTATAI
33 straipsnis.